Читать книгу Urantijos Knyga - Urantia Foundation - Страница 227

^{(33.4) 2:1.1} “Prisiliesdami prie Begaliniojo, mes negalime jo suprasti. Dieviški pėdsakai nežinomi.” “Jo supratimas yra begalinis, o jo didingumas nesurandamas.” Tėvo buvimo akinanti šviesa yra tokia, kad savo žemiesiems tvariniams jis akivaizdžiai “gyvena tirštoje tamsoje.” Ne tik jo mintys ir planai yra nesurandami, bet ir “jis iš tikrųjų daro didžius ir nuostabius dalykus be skaičiaus.” “Dievas yra didis; mes jo nesuvokiame, taip pat negalima išsiaiškinti ir jo metų skaičiaus.” “Ar Dievas iš tikrųjų gyvens žemėje? Žiūrėkite, dangus (visata) ir dangų dangūs (visatų visata) negali jo sutalpinti.” “Kokie nesuvokiami jo sprendimai ir neišsiaiškinami jo poelgiai!”

^{(34.1) 2:1.2} “Nėra jokio kito, išskyrus vieną Dievą, begalinį Tėvą, kuris taip pat yra ištikimas Kūrėjas.” “Dieviškasis Kūrėjas taip pat yra Visuotinis Sprendėjas, sielų šaltinis ir likimas. Jis yra visos kūrinijos Aukščiausioji Siela, Pirminis Protas, ir Neribota Dvasia.” “Didysis Kontrolierius nedaro jokių klaidų. Jis yra spindintis didingumu ir šlove.” “Kūrėjas Dievas visiškai neturi baimės ir priešiškumo. Jis yra nemirtingas, amžinas, savaime egzistuojantis, dieviškas, ir kilnus.” “Koks tyras ir gražus, koks gilus ir nesuvokiamas yra visų daiktų dieviškasis Protėvis!” “Begalinysis yra pats nuostabiausias tuo, kad jis save perteikia žmonėms. Jis yra pradžia ir pabaiga, kiekvieno gero ir tobulo tikslo Tėvas.” “Su Dievu visi dalykai yra įmanomi; amžinasis Kūrėjas yra priežasčių priežastis.”

^{(34.2) 2:1.3} Nepaisant Tėvo amžinosios ir visuotinės asmenybės stebinančiai didingų pasireiškimų begalybės, jis be apribojimų sąmoningai suvokia tiek savo begalybę, tiek savo amžinybę; lygiai taip pat jis visiškai žino apie savo tobulumą ir galią. Jis yra vienintelė būtybė visatoje, be savo dieviškųjų partnerių, kuri tobulai, deramai, ir iki galo įvertina pati save.

^{(34.3) 2:1.4} Tėvas nuolat ir būtinai patenkina poreikį skirtingam jo paties pareikalavimui, kada šis pareikalavimas kartas nuo karto keičiasi jo pagrindinės visatos įvairiose sekcijose. Didis Dievas pažįsta ir supranta save; jis be apribojimų sąmoningai suvokia visus pirminius savo tobulumo požymius. Dievas nėra kosminis atsitiktinumas; taip pat jis nėra ir visatos eksperimentuotojas. Visatų Aukščiausieji Valdovai gali įsitraukti į rizikingą užduotį; Žvaigždynų Tėvai gali eksperimentuoti; sistemų vadovai gali praktikuoti; bet Visuotinis Tėvas mato pabaigą nuo pradžios, ir jo dieviškasis planas ir amžinasis tikslas realiai apima ir numato visų savo pavaldinių visus eksperimentus ir visas rizikingas užduotis savo milžiniškų sferų kiekvienos visatos kiekviename pasaulyje, kiekvienoje sistemoje, ir kiekviename žvaigždyne.

^{(34.4) 2:1.5} Nė vienas daiktas nėra naujas Dievui, ir nė vienas kosminis įvykis niekada nebūna netikėtumu; jis gyvena amžinybės apskritimuose. Jis be dienų pradžios ar pabaigos. Dievui nėra jokios praeities, dabarties, ar ateities; visas laikas yra dabartis bet kuriuo konkrečiu momentu. Jis yra didysis ir vienintelis AŠ ESU.

^{(34.5) 2:1.6} Visuotinis Tėvas yra absoliučiai ir be apribojimų begalinis visomis savo savybėmis; ir šis faktas savaime automatiškai jį atskiria nuo bet kokio tiesioginio asmeninio bendravimo su ribinėmis materialiomis būtybėmis ir kitais žemais sukurtais protingais tvariniais.

^{(34.6) 2:1.7} Ir visa tai sukuria būtinybę, jog ryšiui ir bendravimui su jo tvarinių įvairove būtų nustatyta tokia tvarka, pirma, Dievo Rojaus Sūnų asmenybės, kurios, nors yra tobulos dieviškumu, bet dažnai taip pat patiria planetinių rasių pačią tą materialaus kūno ir kraujo prigimtį, tapdamos vienu iš jūsų ir susijungdamos su jumis; tokiu būdu, iš tikrųjų, Dievas tampa žmogumi, kaip tai įvyko Mykolo savęs padovanojimo metu, kuris pakaitomis buvo vadinamas Dievo Sūnumi ir Žmogaus Sūnumi. Ir antra, yra Begalinės Dvasios asmenybės, įvairios serafinių gausybių ir kitų dangiškųjų protingų tvarinių kategorijos, kurios priartėja prie žemos kilmės materialių būtybių ir šitokia būdų gausa dirba joms ir tarnauja joms. Ir trečia, yra neasmeniai Paslaptingieji Pagalbininkai, Minties Derintojai, paties didžiojo Dievo reali dovana, pasiųsta tam, kad gyventų tokių, kaip Urantijos žmonių, viduje, pasiųsta be paskelbimo ir be paaiškinimo. Nesibaigiančia gausybe jie nusileidžia iš šlovės aukštybių į gailestingumą ir apsigyvena nuolankiame prote tų mirtingųjų, kurie turi pajėgumą Dievo-sąmonei arba potencialą jai.

^{(35.1) 2:1.8} Šitais būdais ir daugeliu kitų būdų, kurie jums yra nežinomi ir kurie visiškai pranoksta ribinį pažinimą, iš tiesų Rojaus Tėvas su meile ir noriai nužengia žemyn ir kitaip modifikuoja, sumažina, ir susilpnina savo begalybę tam, kad galėtų priartėti prie savo vaikų tvarinių ribinio proto. Ir šitokiu būdu per asmenybių paskleidimo serijas, kurios yra vis mažesniu laipsniu absoliučios, begalinis Tėvas yra įgalintas patirti artimą ryšį su savo toli nusidriekiančios visatos daugybės sferų įvairiomis protingomis būtybėmis.

^{(35.2) 2:1.9} Visa tai jis darė ir dabar daro, ir visą laiką toliau darys, nė mažiausiu laipsniu nesumenkindamas savo begalybės, amžinybės, ir pirmumo fakto ir tikrovės. Ir šitie dalykai yra absoliučiai teisingi, nepaisant to, jog sunku juos suvokti, nepaisant tos paslapties, kuri juos apgaubia, ar nepaisant to, jog neįmanoma jų iki galo suvokti tokiems tvariniams, kokie gyvena Urantijoje.

^{(35.3) 2:1.10} Kadangi Pirmasis Tėvas yra begalinis savo planais ir amžinas savo tikslais, dėl to bet kokiam ribiniam tvariniui yra įgimta tai, kad niekada jam nebus įmanoma iki galo suprasti ar suvokti šitų dieviškųjų planų ir tikslų. Mirtingasis žmogus gali tiktai kartas nuo karto, tai čia, tai ten, žvilgtelėti į Tėvo tikslus, kada jie yra apreiškiami tvarinio kilimo plano veikimo atžvilgiu, kai visatoje yra žengiama į priekį vienas po kito einančiuose lygiuose. Nors žmogus negali suvokti begalybės reikšmės, bet begalinis Tėvas iš tikrųjų kuo tikriausiai iki galo suvokia ir su meile apkabina visų savo vaikų visą ribiškumą visose visatose.

^{(35.4) 2:1.11} Dieviškumu ir amžinybe Tėvas dalinasi su dideliu skaičiumi aukščiausiųjų Rojaus būtybių, bet mes abejojame, ar begalybe ir dėl to esančiu visuotiniu pirmumu iki galo dalinasi su kuo nors kitu, išskyrus Rojaus Trejybės lygiaverčius partnerius. Asmenybės begalybė turi, būtinai, aprėpti visą asmenybės ribiškumą; taigi čia yra mokymo, kuris pareiškia, kad “Jame mes gyvename ir judame ir turime savo būtį,” tiesa—tiesiogine prasme tiesa. Visuotinio Tėvo grynosios dievybės tas fragmentas, kuris gyvena mirtingojo žmogaus viduje yra Pirmojo Didžiojo Šaltinio ir Centro, Tėvų Tėvo, begalybės dalis.