Читать книгу Urantijos Knyga - Urantia Foundation - Страница 230

^{(38.1) 2:4.1} Gailestingumas yra tiesiog teisingumas, sušvelnintas tos išminties, kuri kyla iš žinių tobulumo ir iš to, jog yra visiškai suprantamos ribinių tvarinių silpnybės ir aplinkos kliūtys. “Mūsų Dievas yra kupinas užuojautos, kilnus, galintis ilgai kentėti, ir dosnus gailestingumu.” Dėl to “kas tik besikreipia į Viešpatį, tas tikrai bus išgelbėtas,” “nes jis tikrai atleis su kaupu.” “Viešpaties gailestingumas yra iš amžinai besitęsiančio iki amžinai trunkančio”; taip, “jo gailestingumas trunka amžinai,” “Aš esu Viešpats, kuris įgyvendina meilės kupiną nuoširdumą, nuosprendį, ir teisumą žemėje, nes dėl šitų dalykų aš jaučiu pasitenkinimą.” “Aš nesuteikiu skausmo su noru ir nenuliūdinu žmonių vaikų,” nes aš esu “Gailestingumo Tėvas ir visos paguodos Dievas.”

^{(38.2) 2:4.2} Dievas yra savaime malonus, natūraliai užjaučiantis, ir visą laiką gailestingas. Ir niekada iš tiesų Tėvo nereikia niekaip įtakoti tam, kad būtų sukeltas jo meilės kupinas gerumas. Tvarinio poreikio visiškai pakanka tam, kad būtų užtikrintas Tėvo švelnaus gailestingumo ir išgelbstinčio maloningumo pilnas tekėjimas. Kadangi Dievas apie savo vaikus žino viską, tai jam yra lengva atleisti. Kuo geriau žmogus supras savo artimą, tuo lengviau jam bus atleisti, net jį mylėti.

^{(38.3) 2:4.3} Tiktai begalinės išminties įžvalga įgalina teisų Dievą suteikti teisingumą ir gailestingumą tuo pačiu metu ir bet kokioje konkrečioje visatos situacijoje. Dangiškojo Tėvo niekada nedrasko prieštaringi požiūriai į savo visatos vaikus; Dievas niekada nebūna požiūrinių antagonizmų auka. Dievo visažinumas jo laisvą valią nuolat nukreipia į tai, kad pasirinktų tokį visatos elgesį, kuris tobulai, tuo pačiu metu, ir vienodai patenkina visų savo dieviškųjų požymių reikalavimus ir savo amžinosios prigimties begalines savybes.

^{(38.4) 2:4.4} Gailestingumas yra natūrali ir neišvengiama gėrio ir meilės atžala. Mylinčio Tėvo gera prigimtis galbūt negalėtų sulaikyti išmintingo gailestingumo tarnystės savo visatos vaikų kiekvienos grupės kiekvienam nariui. Amžinasis teisingumas ir dieviškasis gailestingumas kartu sudaro tai, kas žmogiškajame patyrime būtų vadinama sąžiningumu.

^{(38.5) 2:4.5} Dieviškasis gailestingumas išreiškia sąžiningumo metodą, prisiderinant tarp visatos tobulumo ir netobulumo lygių. Gailestingumas yra Aukštybės teisingumas, adaptuotas besivystančio ribinio situacijoms, amžinybės teisumas, modifikuotas tam, kad patenkintų laiko vaikų aukščiausius interesus ir visatos gerovę. Gailestingumas nėra teisingumo pažeidimas, bet vietoje šito jis yra aukščiausiojo teisingumo reikalavimų supratingas aiškinimas, kada jis yra dorai taikomas pavaldžioms dvasinėms būtybėms ir besivystančių visatų materialiems tvariniams. Gailestingumas yra Rojaus Trejybės teisingumas išmintingai ir su meile suteiktas laiko ir erdvės kūrinių daugialypėms protingoms būtybėms, kaip jį suformuluoja dieviškoji išmintis ir nulemia Visuotinio Tėvo visažinantis protas ir suvereni laisva valia ir visi jo asocijuoti Kūrėjai.