Читать книгу Urantijos Knyga - Urantia Foundation - Страница 333

^{(170.4) 15:5.1} Tas masės pagrindas, kuris yra supervisatos saulėse ir planetose, atsiranda iš ūkų ratų; labai mažai supervisatos masės yra organizuojama energijos reguliuotojų tiesioginiu veiksmu (kaip statant architektūrines sferas), nors atviroje erdvėje besikeičiantis materijos kiekis atsiranda nuolat.

^{(170.5) 15:5.2} Pagal kilmę didžioji dalis saulių, planetų, ir kitų sferų gali būti klasifikuojama vienoje iš tokių dešimties grupių:

^{(170.6) 15:5.3} 1. Koncentriniai susitraukę žiedai. Ne visi ūkai yra spiraliniai. Ne vienas milžiniškas ūkas, vietoje to, kad suskiltų į dvigubų žvaigždžių sistemą ar virstų spirale, susitraukia susidarant dideliam kiekiui žiedų. Toks ūkas ilgą laiką atrodo kaip milžiniška centrinė saulė, kurią supa aplink skriejančių materijos formuočių, panašių į žiedus, daugybė gigantiškų debesų.

^{(170.7) 15:5.4} 2. Sūkurinės žvaigždės apima tas saules, kurios yra išmetamos į išorę iš labai karštų dujų didžiulių motininių ratų. Jos nėra išmetamos išorėn kaip žiedai, bet kaip dešniapusės ir kairiapusės procesijos. Sūkurinės žvaigždės yra taip kilusios iš kitokių, nespiralinių ūkų.

^{(170.8) 15:5.5} 3. Gravitacinio sprogimo planetos. Kada saulė yra kilusi iš spiralinio arba pailgo ūko, tada neretai ji yra išmetama į išorę didžiuliu nuotoliu. Tokia saulė yra nepaprastai dujinė, o vėliau, kada kažkiek atvėsta ir kondensuojasi, tada ji gali kartais skrieti netoli kokios nors milžiniškos materijos masės, gigantiškos saulės ar erdvės tamsiojo kūno. Toks priartėjimas gali būti nepakankamai artimas, kad sukeltų susidūrimą, bet vis vien užtektinai artimas, kad leistų didesniojo kūno gravitacijos traukimui pradėti augančias konvulsijas mažesniajame kūne, šitokiu būdu sukeldamas padidėjusius poslinkius, kurie tuo pačiu metu vyksta patiriančios konvulsijas saulės priešingose pusėse. Aukščiausio pakilimo taške šitie sproginėjantys išsiveržimai sukuria didelį kiekį įvairaus dydžio materijos sankaupų, kurios gali būti išmetamos toliau už šią materiją išmetančios saulės gravitacijos poveikio zoną, šitokiu būdu tapdamos stabilizuotos savo pačių orbitose aplink vieną iš šių dviejų kūnų, dalyvaujančių šitame epizode. Vėliau didesnieji materijos rinkiniai susijungia ir palaipsniui prie savęs prisitraukia mažesniuosius kūnus. Šitokiu būdu atsiranda daugelis iš mažesniųjų sistemų kietųjų planetų. Jūsų pačių saulės sistema turėjo kaip tik tokią kilmę.

^{(171.1) 15:5.6} 4. Centrifūginės planetinės dukros. Milžiniškos saulės, kada būna tam tikruose vystymosi etapuose, ir jeigu jų sukimosi greitis smarkiai padidėja, pradeda išsviesti didžiulį kiekį materijos, kuri vėliau gali būti surinkta tam, kad suformuotų mažus pasaulius, kurie toliau skrieja aplink savo motininę saulę.

^{(171.2) 15:5.7} 5. Gravitacinės stokos sferos. Atskirų žvaigždžių dydžiui yra kritinė riba. Kada saulė pasiekia tokią ribą, jeigu ji nesumažina sukimosi greičio, tada ji yra pasmerkta suskilti; įvyksta saulės suskilimas ir atsiranda nauja šitos rūšies dviguba žvaigždė. Vėliau gali būti suformuotas didelis skaičius mažų planetų kaip šito subyrėjimo šalutinis produktas.

^{(171.3) 15:5.8} 6. Spazminės žvaigždės. Mažesnėse sistemose didžiausioji išorinė planeta kartais pritraukia prie savęs kaimyninius pasaulius, tuo tarpu tos planetos, kurios yra netoli saulės, pradeda savo baigiamąjį pasinėrimą. Jūsų saulės sistemoje tokia pabaiga reikštų, jog saulė pareikalautų tų keturių vidinių planetų, tuo tarpu didžiausioji planeta, Jupiteris, labai smarkiai padidėtų, pasiglemždama likusius pasaulius. Dėl tokios saulės sistemos pabaigos atsirastų dvi gretimos, bet nelygios saulės, dvigubos žvaigždės formuotės vienas tipas. Tokios katastrofos yra nedažnos, išskyrus supervisatos žvaigždėtas sankaupas išoriniuose laisvuose pakraščiuose.

^{(171.4) 15:5.9} 7. Kamuolinės sferos. Iš didžiulio materijos kiekio, skriejančio erdvėje, gali palengva susidaryti mažos planetos. Jos išauga dėl palaipsnio meteoritų patekimo ar dėl nedidelių susidūrimų. Tam tikruose erdvės sektoriuose yra palankios sąlygos tokioms planetų susidarymo formoms. Neretas apgyvendintas pasaulis turėjo tokią kilmę.

^{(171.5) 15:5.10} Kai kurios iš tankių tamsiųjų salų yra tiesiogiai susidariusios dėl erdvėje transmutuojančios energijos palaipsnio natūralaus padidėjimo. Šitų tamsiųjų salų kita grupė atsirado dėl šaltos materijos, paprasčiausių skeveldrų ir meteoritų, skriejančių erdvėje, milžiniško kiekio sukaupimo. Tokios materijos sankaupos niekada nebuvo karštos ir savo sandara, išskyrus tankį, yra labai panašios į Urantiją.

^{(171.6) 15:5.11} 8. Išdegusios saulės. Kai kurios iš tamsiųjų erdvės salų yra išdegusios atskiros saulės, išnaudojusios visą prieinamą erdvės energiją. Organizuoti materijos vienetai priartėja prie visiško kondensavimosi, realaus užbaigto sukietėjimo; ir reikalingi amžių amžiai tam, kad taip smarkiai kondensuotos materijos milžiniškos masės būtų iš naujo vėl pakrautos erdvės grandinėse ir šitokiu būdu būtų parengtos visatos veikimo naujiems ciklams po susidūrimo arba kokio nors lygiai taip atgaivinančio kosminio atsitikimo.

^{(171.7) 15:5.12} 9. Susidūrimo sferos. Tuose tankesniuose susikaupimo regionuose susidūrimai nėra neįprasti. Tokį astronominį iš naujo prisiderinimą lydi milžiniški energijos pokyčiai ir materijos transmutacijos. Susidūrimai, į kuriuos įsivelia negyvos saulės, turi ypatingą poveikį sukuriant plačiai išplintančius energijų pulsavimus. Susidūrimų nuolaužos dažnai sudaro materialius branduolius, iš kurių vėliau bus formuojami planetų kūnai, pritaikyti mirtingųjų apgyvendinimui.

^{(172.1) 15:5.13} 10. Architektūriniai pasauliai. Tai yra tie pasauliai, kurie yra pastatyti sutinkamai su planais ir ypatumais kokiam nors specialiam tikslui, kaip, pavyzdžiui, Salvingtonas, jūsų vietinės visatos būstinė, ir Uversa, mūsų supervisatos vyriausybės vieta.

^{(172.2) 15:5.14} Yra daugybė kitų būdų atsirasti saulėms ir susidaryti planetoms, bet aukščiau pateikti procesai numato tuos metodus, kurių pagalba ima egzistuoti didžioji dauguma žvaigždėtų sistemų ir planetinių šeimų. Mėginti pavaizduoti visus skirtingus metodus, kurie įsitraukia į žvaigždines metamorfozes ir į planetinę evoliuciją, tuomet reikėtų pasakoti beveik apie vieną šimtą skirtingų būdų, kurių dėka susiformuoja saulės ir atsiranda planetos. Kada jūsų astronomai įdėmiai tyrinės dangų, tada jie pamatys reiškinius, būdingus visiems šitiems žvaigždžių evoliucijos būdams, bet jie retai kada pastebės įrodymų, kaip susiformuoja šitos mažos, nešviečiančios materijos rinkiniai, kurie tarnauja kaip apgyvendintos planetos, pačios svarbiausios iš gausių materialių kūrinių.