Читать книгу Urantijos Knyga - Urantia Foundation - Страница 384

^{(228.5) 20:6.1} Tas metodas, kurio dėka Rojaus Sūnus pasirengia mirtingojo įsikūnijimui kaip save padovanojantis Sūnus, tampa įmotinintu savęs padovanojimo planetoje, yra visuotinė paslaptis; ir bet kokios pastangos atskleisti šito Sūnaringtono metodo veikimą yra pasmerktos patirti visišką nesėkmę. Tegul tos iškilios žinios apie Jėzaus iš Nazareto mirtingąjį gyvenimą nusėda jūsų sielose, bet neeikvokite veltui minčių beverčiuose svarstymuose apie tai, kaip Nebadono Mykolo šitas paslaptingas įsikūnijimas buvo įgyvendintas. Visi džiaukimės žiniomis ir užtikrinimu, jog tokie pasiekimai yra įmanomi dieviškajai prigimčiai, ir nešvaistykite veltui laiko tuštiems samprotavimams apie tą metodą, kurį dieviškoji išmintis panaudoja tam, kad įgyvendintų tokius reiškinius.

^{(229.1) 20:6.2} Kada Rojaus Sūnus mirtingojo pavidalu vykdo savęs padovanojimo misiją, tada jis visada gimsta iš moters ir užauga kaip šios sferos vyriškosios lyties vaikas, taip, kaip Urantijoje užaugo ir Jėzus. Šitie Sūnūs, vykdantys aukščiausią tarnystę, visi vystosi nuo kūdikystės per jaunystę iki vyrystės, lygiai taip, kaip tą daro ir žmogiškoji būtybė. Visais aspektais jie tampa tokie, kaip tos rasės, kurioje jie yra gimę, mirtingieji. Jie meldžiasi Tėvui taip, kaip tą daro ir šių sferų, kuriose jie tarnauja, vaikai. Materialiu požiūriu, šitie žmogiškieji-dieviškieji Sūnūs gyvena įprastą gyvenimą tiktai su viena išimtimi: Jie neturi savo palikuonių tuose pasauliuose, kuriuose gyvena; tai yra visuotinis apribojimas, taikomas visoms save padovanojančių Rojaus Sūnų kategorijoms.

^{(229.2) 20:6.3} Kaip jūsų pasaulyje Jėzus dirbo kaip dailidės sūnus, taip iš tiesų ir kiti Rojaus Sūnūs dirba įvairiose pareigose tose planetose, kuriose jie save padovanoja. Vargu ar sugalvotumėte tokį užsiėmimą, kurio nebūtų dirbęs kuris nors Rojaus Sūnus savęs padovanojimo laikotarpiu kurioje nors evoliucinėje laiko planetoje.

^{(229.3) 20:6.4} Kada save padovanojantis Sūnus yra įsisavinęs tą patyrimą, kaip gyventi mirtingojo gyvenimą, kada jis yra pasiekęs susiderinimo su viduje gyvenančiu savo Derintoju tobulumą, tada jis pradeda tą savo planetinės misijos dalį, kuri yra skirta tam, kad apšviestų savo sielos brolių materialiame kūne protą ir įkvėptų jų sielas. Kaip mokytojai, šitie Sūnūs yra išimtinai atsidavę tų pasaulių, kuriuose jie gyvena, mirtingųjų rasių dvasiniam švietimui.

^{(229.4) 20:6.5} Nors daugeliu atžvilgių Mykolų ir Avonalų savęs padovanojimo karjera mirtingojo pavidalu yra panaši, bet nėra visiškai tapati: iš tiesų niekada Sūnus Arbitras nepareiškia, “Kas tiktai matė šį Sūnų, tas matė Tėvą,” kaip pareiškė jūsų Sūnus Kūrėjas, kada gyveno Urantijoje ir materialaus kūno pavidalu. Bet padovanotasis Avonalas iš tiesų pareiškia, “Kas tiktai matė mane, tas matė Dievo Amžinąjį Sūnų.” Sūnūs Arbitrai nėra betarpiškai kilę iš Visuotinio Tėvo, taip pat jie ir neįsikūnija kaip pavaldūs Tėvo valiai; jie iš tikrųjų visada save padovanoja kaip Rojaus Sūnūs, pavaldūs Rojaus Amžinojo Sūnaus valiai.

^{(229.5) 20:6.6} Kada save padovanojantys Sūnūs, Kūrėjai ar Arbitrai, įeina per mirties vartus, tada trečiąją dieną jie vėl pasirodo. Bet jūs neturėtumėte puoselėti tos minties, kad jie visada susiduria su tokia tragiška pabaiga, kokią patyrė tas Sūnus Kūrėjas, kuris gyveno jūsų pasaulyje prieš vieną tūkstantį devynis šimtus metų. Nepaprastas ir neįprastai žiaurus patyrimas, kurį turėjo patirti Jėzus iš Nazareto, padarė Urantiją vietiniu požiūriu žinomą “kryžiaus pasaulio” vardu. Nebūtina, kad tokį nežmonišką elgesį turėtų patirti Dievo Sūnus; didžioji dauguma planetų jiems suteikė daug jautresnį priėmimą, leisdamos jiems užbaigti savo mirtingąją karjerą, pabaigti amžių, paskelbti nuosprendį dėl miegančiųjų išlikusiųjų, ir pradėti naują dieviškąją tvarką, neužtraukdamos prievartinės mirties. Save padovanojantis Sūnus privalo susidurti su mirtimi, privalo pereiti per sferų mirtingųjų realaus patyrimo visumą, bet dieviškasis planas nereikalauja, kad ši mirtis turėtų būti arba prievartinė, arba neįprasta.

^{(229.6) 20:6.7} Kada save padovanojantys Sūnūs nepatiria prievartinės mirties, tada jie savanoriškai atsisako gyvybės ir pereina per mirties vartus, ne dėl to, kad patenkintų “griežto teisingumo” arba “dieviškojo įtūžio” reikalavimus, bet vietoje šito dėl to, kad užbaigtų savęs padovanojimą, kad “išgertų” įsikūnijimo karjeros ir asmeninio patyrimo “taurę” su visu tuo, kas sudaro tvarinio gyvenimą, kuris yra gyvenamas mirtingos egzistencijos planetose. Savęs padovanojimas yra planetos ir visatos būtinybė, o fizinė mirtis yra ne daugiau kaip savęs padovanojimo misijos būtinoji dalis.

^{(230.1) 20:6.8} Kada įsikūnijimas mirtingojo pavidalu yra užbaigtas, tada tarnaujantis Avonalas vyksta į Rojų, jį priima Visuotinis Tėvas, tuomet jis sugrįžta į savo paskyrimo vietinę visatą ir jam padėką pareiškia Sūnus Kūrėjas. Po šito save padovanojantis Avonalas ir šis Sūnus Kūrėjas pasiunčia savo bendrą Tiesos Dvasią, kad ji veiktų širdyse tų mirtingųjų rasių, kurios gyvena tame pasaulyje, kur vyko savęs padovanojimo misija. Per amžius iki vietinės visatos nepriklausomybės, ji yra bendra abiejų Sūnų dvasia, įgyvendinta Kuriančiosios Dvasios. Ji tam tikra prasme skiriasi nuo tos Tiesos Dvasios, kuri apibūdina vietinės visatos amžius po Mykolo septintojo savęs padovanojimo.

^{(230.2) 20:6.9} Sūnui Kūrėjui užbaigus paskutinįjį savęs padovanojimą, Tiesos Dvasia, anksčiau nusiųsta į tos vietinės visatos visus pasaulius, kuriuose vyko Avonalų savęs padovanojimo misijos, pasikeičia prigimtimi, tapdama daugiau tiesiogine prasme aukščiausiojo valdovo Mykolo dvasia. Šitas reiškinys vyksta tuo pačiu metu su Tiesos Dvasios išlaisvinimu tarnystei toje planetoje, kur vyko Mykolo savęs padovanojimas mirtingojo pavidalu. Po šito, kiekvienas pasaulis, kurį yra pagerbęs Arbitrinis savęs padovanojimas, iš septinkarčio Sūnaus Kūrėjo, susivienijime su tuo Sūnumi Arbitru, gaus tą pačią Guodėją Dvasią, kurią jis būtų gavęs, jeigu vietinės visatos Valdovas būtų asmeniškai įsikūnijęs jame kaip save padovanojantis Sūnus.