Читать книгу Iš kur aš. Kodėl aš čia. Kur aš einu 2.0. Užsieniečio prisiminimai - Valentinas Ruzanovas - Страница 7

5. GOLD SPUR

Оглавление

Šeštadienį, 18 val. – Sveiki. Mes norėtume su jumis susitikti. Tik su tavimi. Restoranas «Zorotaya Spora…» Sporrra… Golden Spur. Septyni pi. GERAI?

Neskubėdamas tikrinu muzikos knygeles ir išeinu iš muzikos parduotuvės. Gruodžio sniegas ant veido. Automobilių valytuvai prie šviesoforų. Pėsčiųjų perėja, pusvalandis kelio per miesto centrą ir rizikuodamas gyvybe kirstu kelią priešais «Spur». Ant suoliuko prie įėjimo į restoraną stovi dvi sustingusios figūros. – Helovinas! – Sveiki! Tačiau jūs šiek tiek anksti. – Mums patinka toks oras. Tu irgi anksti. – Aš tiesiog vaikščiojau aplink. Skambant elektro-džiazo garsams, mes einame į restoraną, kuriame nebuvau trisdešimt metų. Tada tai buvo tik kavinė, viliojanti jaunus žmones japoniškų karikatūrų demonstravimu ant naujai pasirodžiusių vaizdo grotuvų. – Ką užsisakysi? – Aš veganas. – Dėl kokių priežasčių? – Etinis. Amerikiečiai, nerodydami jokio ženklo, užsisako ir vegetariškų: barščių, keptų bulvių, salotų ir vandens. – Jūs vedate sveiką gyvenimo būdą. Ar nenorite mesti rūkyti? – Aš nenoriu. – Ar tu viskuo patenkinta? – Taip. – Ar kada nors mylėjai? – Du kartus. Pirmasis vedė kitą. Visi antrojo kontaktai prarandami. – Na. Turėsite atrodyti geriau!

Dar pusvalandis neskubių pokalbių ir net gretimi stalai sužinos apie mano jaunatvišką svajonę – groti džiazą Niujorke, tuo metu vadovėlių rusų kalba trūkumą ir apie mano susidomėjimą anglų kalba. Mano nesavanaudišką istoriją sklandžia anglų kalba nutraukia netikėta vieno iš amerikiečių pastaba: – Labas vakaras!

Sekdamas užsieniečio žvilgsniu apsisukau. Matau degančias dvidešimties metų padavėjos akis, kuri nepastebimai stovi man už nugaros, tokios akys yra publikoje, kai improvizacijos metu atlieki virtuoziškas ištraukas. – Labas vakaras! – padavėja, kiek susigėdusi ir su lengva šypsena veide, stebi, kaip aš, atmerkusi burną, vėl nukreipiu žvilgsnį į amerikiečius. – Tu turi atrodyti geriau! Jie linkteli.


(Gruodis)


Naktis. Pasinėręs į sunkias mintis, einu greitkeliu. Šią betoninę pabaisą specialiai pastatė paskutinė princesės piršlė greitam vairavimui ir dažniems pasimatymams su ja. Tačiau, pasak vietinių gyventojų, trumpiausias kelias į Kunigaikštystę yra geležinis. Ir daugelis, kaip ir aš, pasirinko būtent šį kelią. – Ei! Tai mano drobė, – ilga, liesa mergina odine striuke užstojo mano kelią. – Toliau yra šakutė. Gal išsiskirsime. – Yra tik du bėgiai. – Bet miega daug! – Uosis lietuviškam nyasuprantui. – Ir aš ją puikiai suprantu.

Iš kur aš. Kodėl aš čia. Kur aš einu 2.0. Užsieniečio prisiminimai

Подняться наверх