Читать книгу Edeno vaikai - Amanda Stivens - Страница 3

Ketvirtadienis

Kitą dieną Ebė sėdėjo kabinete ir laukė šerifo. Septyniasdešimt dvi valandas beveik nesudėjusi bluosto, ji vos pastovėjo ant kojų. Nusivylusi ir prislėgta Ebė galvojo apie dvi nė per žingsnį nepasistūmėjusias bylas. Nors paieškai sutelktos visos pajėgos, neaptikta nė vienos mergaitės pėdsakų. Nusikaltimo vietose nerasta jokių įkalčių. Patikrinta daugybė versijų, tačiau ničnieko nepaaiškėjo. Abu nusikaltimai traktuojami kaip pagrobimai, paprašyta FTB pagalbos. Kai vakar buvo pranešta apie Saros Betės Brodi pagrobimą, iš rajono atstovybės Oksforde atvyko vienas agentas, o šiandien laukiama kito – iš Džeksono skyriaus.

Jungtinėms pajėgoms vadovavo Džefersono apygardos šerifo skyrius, padedamas FTB ir Misisipės greitkelių patrulių nusikaltimų tyrimo biuro.

Ebė gavo Brodi bylą, nors prašė Kembel. Naomė buvo teisi sakydama, kad Emilės pagrobimas per Sedės dingimo metines – pirmoji prošvaistė per dešimt metų. Sedės byla buvo prisiminta ir atiduota kompiuterinei analizei bei palyginti.

Ebę nušalino nuo Kembel bylos dėl jos prielaidų. Kitaip nei visi, ji netikėjo, kad abu pastarųjų dienų nusikaltimus įvykdė tas pats asmuo. Nors praėjo dešimt metų, Sedės dingimas nepaprastai priminė Emilės pagrobimą, o Saros Betės – visiškai kitoks.

– Gal ir taip, – pritarė jai šerifas Munis. – Kai tirsi Brodi bylą, laikykis šitos versijos, bet veiksmus derink su jungtinėmis pajėgomis.

Atsivėrė stiklinės kabineto durys ir įžengė šerifas Munis. Jis linktelėjo Ebei.

– Gerai, kad tu jau čia. Sutaupysime laiko.

Paskui šerifą kabinete pasirodė nematytas vyriškis. Aukštas, tamsaus gymio, patrauklus nepažįstamasis atrodė grėsmingai. Nepaisydamas alinančios Misisipės rugpjūčio kaitros, vyriškis vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumu, krakmolytais baltais marškiniais, ryšėjo konservatyvų kaklaraištį. Ebė iškart suprato, kad atvyko lauktasis FTB agentas iš Džeksono. Būtų supratusi, net jeigu jis vilkėtų kitokiais drabužiais. Tiesi laikysena, tikslūs judesiai, budrumas. Neseniai įžengusio į penktąją dešimtį tamsiaplaukio vyriškio veidą vagojo gilios raukšlės, bylojančios apie ilgametį nuovargį, sunkias bylas, o gal tiesiog nusivylimą.

Kai pilkos agento akys nukrypo į Ebę, jos nugara perbėgo šiurpuliukas. Per penkerius metus teisėtvarkos sistemoje ji dar nebuvo sutikusi šaltesnio žvilgsnio.

Šerifas Munis, nerangiai apėjęs stalą, susmuko į odinę kėdę ir ši grėsmingai subraškėjo po jo sėdyne.

– Ebe, susipažink su specialiuoju agentu Semu Burku. Ebė – seržantė Kros – Nusikaltimų tyrimo skyriaus detektyvė.

Ebė pakilo ir ištiesė ranką. „Specialusis agentas Burkas“. Vyriškis jai linktelėjo ir spustelėjęs ranką pasisuko į šerifą. Tą akimirką, kai susitiko jųdviejų akys ir susilietė rankos, Ebė vėl suvirpėjo. Ją trikdė jo žvilgsnis. Trikdė ir jos pačios reakcija į jo prisilietimą. „Specialusis agentas Semas Burkas – labai pavojingas žmogus“, – pamanė Ebė. Dėl daugelio dalykų.

– Prisėskite, – ištarė šerifas Munis ir atsilošęs kėdėje su neslepiamu smalsumu stebėjo Burką. – Manėme, kad atvyksite vėlai vakare.

– Spėjau į rytinį reisą, – paaiškino agentas ir palaukęs, kol Ebė atsisės, pasirinko kėdę kitapus šerifo Munio stalo. Net ir tuomet jis neatsipalaidavo. Kiekvienas raumenėlis buvo įtemptas.

Šerifas Munis susiraukė.

– Atskridote iš Džeksono?

– Skridau iš Vašingtono į Memfį. Paskui išsinuomojau automobilį.

– Iš Vašingtono? – šerifas Munis ir Ebė įsmeigė nustebusias akis į agentą Burką. – Tikėjomės, kad atsiųs ką nors iš Džeksono. Nemanėme, kad įvykiai kuklioje mūsų valstijoje atkreips tokį FTB vadovybės dėmesį.

– Kodėl gi? – Semo Burko žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į šerifo veidą. – Pamenu, septintajame dešimtmetyje Biuras čia uoliai darbavosi.

„Akmenukas į mūsų daržą, – pamanė Ebė, – kad neriestume nosies“. Iš tono galėjai suprasti, kad agentas Burkas juos laiko nemokšų kontora. Ebė pagalvojo, kad jos psichologės ir kriminalistės diplomai tikriausiai nepriverstų jo pakeisti nuomonę. Vyriškio elgesys ją ėmė erzinti, bet šerifas Munis nesijaudino. Jis niekada nesukdavo galvos dėl pasipūtusių FTB agentų nuomonės.

Jei reiktų spręsti pagal išvaizdą, Fredą Munį nesunkiai nuvertintum: penkiasdešimtmetis šerifas, turintis trisdešimties kilogramų antsvorį. Vietoje uniformos paprastai vilkėdavo golfo marškinėlius – jų turėjo įvairiausių spalvų, – tampriai prigludusius prie didžiulio pilvo ir dažniausiai išlindusius virš gerokai žemiau juosmens pakibusių kelnių diržo. Plaukai visada pasišiaušę, nuolat taršomi pirštais. Didžiausia jo aistra – po žvejybos – anūkai. Apie juos galėjo pasakoti be perstojo. Siena už jo stalo buvo apklijuota anūkų nuotraukomis. Greta jų kabėjo Elvio Preslio portretas su autografu ir neseniai padaryta atsitiktinė nuotrauka su senatoriumi Trentu Lotu.

Kabinetas, kaip ir jo šeimininkas, buvo netvarkingas. Ebė galėjo tik įsivaizduoti, ką pagalvojo specialusis agentas Burkas. Vis dėlto Ebė dar nebuvo sutikusi tokio teisėtvarkos pareigūno, kuriuo žavėtųsi ir gerbtų labiau už Fredą Munį. Be to, jis mokėjo pažaboti žiniasklaidą, kuri nuo Saros Betės pagrobimo plėšrūniškai juos persekiojo. Ebė manė, kad šerifo nuovoka pranoktų daugelio. Be abejonės, ir to pasipūtusio FTB agento.

– Nesvarbu, iš kur atvykote. Džiaugiamės, kad esate čia, – šerifas Munis susidėjo rankas ant pilvo. – Mums labai reikia pagalbos. Dingo du vaikai. Atvirai prisipažinsiu: neturime, už ko užsikabinti. Vienos mergaitės ieškome jau beveik septyniasdešimt dvi valandas, kitos – beveik dvidešimt keturias. Laikas – mūsų priešininkas.

„Jis teisus“, – niūriai pagalvojo Ebė. Tiriant pagrobimą laikas – priešas.

– Abi penkiametės, baltaodės, be ypatingų žymių, – tęsė šerifas. – Lankė tą pačią Ferheiveno akademijos, privačios mokyklos šiaurinėje miesto dalyje, darželio grupę. Manome, kad jungiamoji grandis – mokykla.

– Suprantama prielaida, – sutiko agentas Burkas santūriai linktelėdamas galvą. – Vis dėlto prielaidos kartais suklaidina. Ar yra liudytojų?

– Kol kas nėra. Dar neapklausėme visų, tuo metu galėjusių būti netoliese. Be to, tikriname mokyklos darbuotojus, taip pat direktorę Luizą Šeridan ir mergaičių mokytoją Vikę Vilder. Luiza Šeridan vadovavo mokyklai ir prieš dešimt metų, per pirmąjį pagrobimą.

– Pirmąjį pagrobimą?

Ebė ir šerifas Munis vėl su nuostaba nužvelgė agentą.

– Nieko negirdėjote? Į Džeksoną išsiuntėme visą informaciją. Jums nepranešė? – paklausė šerifas.

– Neturėjau laiko gilintis, – trumpai atsakė agentas Burkas. – Gal glaustai papasakotumėte? Vėliau norėčiau peržiūrėti bylas. Visas tris, jei įžvelgiate sąsajų su pirmuoju pagrobimu.

– Mano galva, sąsajų yra, – šerifas Munis žvilgtelėjo į Ebę. – Emilė Kembel dingo iš Ferheiveno akademijos žaidimų aikštelės praėjus lygiai dešimčiai metų nuo Sedės Kros pagrobimo.

– O trečioji mergaitė? Sara Betė Brodi.

Atidžiai stebėjusiai agento veidą Ebei pasirodė, kad paminėjus Sarą Betę agento bruožai tapo dar griežtesni, o akys dar tamsesnės. Galbūt jai tik pasirodė. Vyriškis atrodė labai įsitempęs nuo pat tos akimirkos, kai įžengė pro duris. Ebė numanė, kad jis griežtas.

– Ebe, – ji vos nestryktelėjo, kai šerifas Munis ištarė jos vardą. Mintimis nuklydusi nuo pokalbio suprato, kad vyrai laukia jos paaiškinimo. Tačiau ji neišgirdo klausimo. „Puiku, – sausai pagalvojo. – Štai tau pirmasis įspūdis“. Jųdviejų su Semu Burku akys susitiko ir jai pasirodė, kad ledinėje pilkoje gelmėje pastebėjo paniekos kibirkštėlę.

– Išdėstyk agentui Burkui savo versiją, – paragino šerifas Munis.

– Ar pokalbyje neturėtų dalyvauti leitenantas Konarsas? – paklausė ji, turėdama galvoje Emilės Kembel pagrobimo tyrimo vadovą.

– Turėtų, bet nedalyvauja, – šerifas Munis žvilgtelėjo į laikrodį ir susiraukė. Deivas Konarsas negarsėjo nei punktualumu, nei pagarba kitiems. Neatvykimas į šerifo sušauktą pasitarimą galėjo reikšti viena iš dviejų: arba Konarsas seka karštais pėdsakais, arba užsuko išgerti šalto alaus. Deivas buvo nenuspėjamas. – Neturime laiko jo laukti, – iškošė šerifas. – Išdėstyk agentui Burkui savo nuomonę apie abi bylas.

Ebės akys nenoriai nukrypo į agentą.

– Sutinku, kad mokykla – akivaizdi jungiamoji grandis, tačiau abejoju, ar visus tris nusikaltimus įvykdė tas pats asmuo.

Semas Burkas kilstelėjo tamsų antakį.

– Kodėl?

– Iš dalies pasikliauju nuojauta, – prisipažino Ebė, tikėdamasi agento atlaidumo. – Pritariu šerifui Muniui, kad abu pagrobimai susiję, bet kitu aspektu. Tai nereiškia, kad turime tik vieną įtariamąjį, – ji stabtelėjo apgalvoti žodžių. Jautėsi sukaustyta agento Burko veriančio žvilgsnio. – Emilė Kembel pagrobta iš Ferheiveno žaidimų aikštelės per dešimtąsias Sedės dingimo metines. Tikrai ne sutapimas. Ta pati mokykla, ta pati žaidimų aikštelė, beveik tas pats laikas. Be to, panašios ir abi mergaitės: tamsiaplaukės, rudakės.

Agentas Burkas klausėsi labai įdėmiai. „Puiku, – pamanė Ebė, – pavyko jį sudominti“.

– Po dviejų dienų nuo Emilės dingimo Sara Betė Brodi dingsta nedidelėje vaistinėje per kelis kvartalus nuo mokyklos. Ne žaidimų aikštelėje. Kitoks scenarijus.

– Pabūsiu velnio advokatu, – tarė Burkas. – Dingus Emilei Kembel mokykla, be abejonės, sustiprino apsaugą. Todėl „nežas“…

– Nežas? – pasitikslino šerifas Munis.

– Nežinomasis, – paaiškino Burkas.

Munis gūžtelėjo pečiais.

– Mes vadiname tiesiog įtariamaisiais.

– Gerai, tebūnie įtariamasis. Jis galėjo laukti netoliese, kol baigsis pamokėlės, ir Sarą Betę pasekti. Nepagriebė jos žaidimų aikštelėje, nes nebūtų pavykę. Todėl jam teko keisti MO – Modus operandi.

– Žinau, ką reiškia MO, – Munis akimirką prarado savitvardą.

Ebė nusprendė tęsti svarstymą.

– Saros Betės išvaizda kitokia negu dviejų ankstesniųjų aukų. Ji smulkutė, šviesiais garbanotais plaukais, mėlynakė.

– Gal pagrobimas dėl globos? – paklausė Burkas.

Ebė linktelėjo.

– Įmanoma. Tėvai skiriasi. Procesas dar nebaigtas. Advokatai nesutaria dėl lankymo.

– Ar apklausėte motiną ir tėvą? – vos juntamai pabrėžė tėvą.

– Žinoma, – pyktelėjusi atsakė Ebė. – Abu atrodė nuoširdžiai sukrėsti, nors emocijas galima ir suvaidinti.

– Taip, – pritarė Burkas, – deja, taip.

Jųdviejų žvilgsniai vėl susitiko. Ji priešinosi norui nukreipti akis, tarsi jis galėtų įžvelgti, kas slypi jos viduje, gal net sielos gelmėse.

– Per dvi dienas dingo dvi mergaitės, – svarstė jis. – Dar viena prapuolė prieš dešimt metų. Visos penkiametės. Visos lankė tą pačią mokyklą. Tikrai ne sutapimas.

– Žinoma, – pritarė Ebė. – Tenoriu pasakyti, kad mes negalime ignoruoti prielaidos, kad Saros Betės dingimas – pamėgdžiotas nusikaltimas. Gal sugalvotas tėvų, gal kitų asmenų…

Semo Burko akyse vėl pasirodė kibirkštėlė ir šalta tamsa, privertusi Ebę suvirpėti.

– Kada tiksliai pradingo Sara Betė?

– Apie pusę keturių, – atsakė šerifas Munis. – Jos tėvo sekretorė maždaug penkiolika po trijų pasiėmė ją ir nuvažiavo tiesiai į vaistinę. Iki jos ne daugiau kaip penkios minutės. Sekretorė Luana Plimpton sako pasigedusi Saros Betės tikrai ne vėliau kaip po penkių minučių. Jiedu su vaistininku Žeraldu Fergiusonu apieškojo vaistinę. Ilgai neužtruko. Vaistinė nedidelė, privati. Stebėjimo kamerų nėra. Dispečerė skambutį užfiksavo be devyniolikos ketvirtą. Pareigūnas į nusikaltimo vietą atvyko po dešimties ar penkiolikos minučių. Pradinis tyrimas rezultatų nedavė.

Semas žvilgtelėjo į laikrodį.

– Kelios minutės po trijų. Palydėkite mane prie vaistinės. Pusę keturių noriu būti ten.

Tuo metu prie vaistinės viskas turėtų būti taip, kaip tądien, kai dingo Sara Betė. Praeis pasiuntinukai, iš darbo grįš žmonės, iš mokyklų pasipils vaikai. Gal dar neapklausti potencialūs liudytojai.

– Ten budi keli pareigūnai, – pareiškė šerifas. – Dar viena pora akių ir ausų tikrai nesutrukdys. Brodi bylą tiria Ebė. Tegu ji važiuoja kartu ir atsako į jums rūpimus klausimus.

Nors Ebė tikėjosi to, bet panoro išsisukti. Reikėtų prisiminti kokį nors neatidėliotiną reikalą.

Semas Burkas atsistojo.

– Važiuojam.

– Paskui jus, – pasakė ji.

Prie durų jis stabtelėjo jos praleisti. Ebė nesuprato, jis taip elgiasi iš mandagumo ar norėdamas pabrėžti jos lytį. Todėl nežinojo – džiaugtis ar pykti. Nusprendė supykti. Jos manymu, specialiajam agentui Semui Burkui ši emocija – ne naujiena.

Semas sustabdė išnuomotą automobilį kelkraštyje prie Fergiusono vaistinės taip, kad jiedu su seržante Kros galėtų netrukdomi stebėti susikertančias gatveles. Priešais juos stovėjo policijos departamento visureigis. Tolėliau – dar vienas. Dešinėje automobilių aikštelė buvo uždaryta. Buvo matyti daugybė apibrėžtų, išmatuotų ir nufotografuotų padangų žymių. Niūriai atrodė uždaryta vaistinė tamsiais langais ir apjuosta nusikaltimo vietą žyminčia juosta.

Semas užsimerkęs pabandė įsivaizduoti įvykių eigą. Įsivaizdavo Saros Betės pagrobėją, išnešantį mergaitę iš vaistinės, įstumiantį ją į automobilį ir vežantį tolyn nuo draugų ir artimųjų. Tolyn nuo mamos. O gal ją pagrobė kas nors iš čionykščių? Gal kuris nors gretimų namų gyventojas? Gal jis pamatė Sarą Betę ir tiesiog panoro jos? O jei mergaitė čia pat – taip arti, kad ištiesęs ranką Semas ją paliestų?

Jis žiūrėjo į gatvę, į baltus dviaukščius namus tamsiais langais. Širdį kaustė baimė. Gali būti, kad Sara Betė kur nors visai šalia. Išsigandusi, drebanti, bet saugi ir sveika. Gali būti, bet tikimybė labai menka. Po dvidešimties darbo metų FTB Semas žinojo, kaip baigiasi dauguma tokių bylų. „Tik ne ši. Maldauju, Dieve, tik ne ši“.

Seržantė Kros pasimuistė keleivio sėdynėje. Semas ją nužvelgė. Ji dar vaikas – kokių dvidešimt septynerių ar aštuonerių – per žalia tokiai bylai. Kiek nusikaltimų padaroma Edeno miestelyje? „Užtektinai, – pamanė jis. – Dingo trys mergaitės“. Jis išjungė variklį ir atidarė langą. Į automobilį plūstelėjo tvankuma.

– Ar teko tirti tokią bylą? – tiesiai paklausė jis.

– Turite galvoje pagrobimą? – ji atsuko rūstoką veidą. – Ne, bet žinau, ką reikia daryti. Mano skyriaus žmonės laikosi taisyklių.

– Kitko ir nesiūlau.

„Aikštinga“, – pamanė Semas. Jo nuomone, pareigūnės moterys savo teritoriją gina ne mažiau negu vyrai. Kartais net labiau. Seržantė Kros – ne išimtis.

– Atleiskite, – atsiprašydama patraukė pečiais, – turbūt mes pervargę.

Ji nepastebėjo nieko ypatinga.

– Papasakokite dar apie tą savo nuojautą.

Ji pažvelgė nustebusi, akimirką patylėjo, lyg abejodama klausimo nuoširdumu.

– Kodėl manote, kad turime ieškoti daugiau nei vieno „nežo“? – spaudė jis.

– Kaip jau sakiau, iš dalies taip kužda nuojauta. Saros Betės pagrobimas man atrodo kitoks, o Sedės ir Emilės – neįtikėtinai panašūs, – seržantė Kros išsitiesė kedėje, lyg tai jos žodžiams suteiktų daugiau svorio. – Prieš kelias dienas iki Emilės Kembel dingimo vietos televizijos kanalas parodė siužetą apie Sedės pagrobimą. Rodė interviu su mano seserimi.

– Jūsų seserimi?

– Sedė Kros – mano dukterėčia.

Semas į ją žvilgtelėjo svarstydamas, ar turėtų ką nors atsakyti. Tirti nusikaltimus prieš vaikus visada sunku, o kai nelaimė nutinka artimajam, neretai apima panika, nes pareigūnas puikiai pažįsta žiaurią tikrovę. „O, taip“, – liūdnai pagalvojo Semas. Praradimo skausmas jam žinomas. Jis gerai suvokia tikrovę.

– Tęskite, – paragino jis šiurkščiai.

– Laidoje buvo papasakotas ir netgi suvaidintas Sedės pagrobimas. Pokalbyje dalyvavo ir keli vaikai, tądien žaidę su Sede aikštelėje. Jie jau penkiolikmečiai, – ji nutilo ir giliai atsikvėpė. – Laida galėjo paskatinti Emilės pagrobėją.

Semas pažvelgė į ją su nuostaba. Tokios nuovokos jis nesitikėjo. Iš patirties žinojo, kad mažų miestelių pareigūnai nuovoka nepasižymi.

– Pagalvokite, – tarė ji. – Koks nors iškrypėlis, vaikų grobikas, pamato laidą ir nusprendžia pamėginti pats. Pasislepia aikštelėje, kurioje buvo pagrobta Sedė, pamato į ją labai panašią Emilę ir pagrobia.

Ebė gūžtelėjo pečiais.

– Gal ir mažai tikėtina, bet įmanoma.

– Taip, – pritarė jis.

Ebė trumpam nutilo.

– Vis dėlto jei prisiminsime datą – antrasis pagrobimas įvykdytas per pirmojo metines, – labiau tikėtina, kad Emilę ir Sedę pagrobė tas pats asmuo. Įtariamasis, „nežas“ – pasitaisė ji prisiminusi Semo žargoną, – pastaruosius dešimt metų galėjo praleisti kalėjime už kitą nusikaltimą, gal netgi kitą pagrobimą. Išėjęs į laisvę jis pamato laidą ir to užtenka, kad vėl leistųsi į medžioklę.

– O Sara Betė Brodi?

Seržantė Kros susiraukė.

– Čia scenarijus kitoks. Ji pagrobta dviem dienomis vėliau negu Emilė ir ne toje vietoje. Be to, ji visai nepanaši į kitas dvi mergaites.

– Jūsų manymu, Emilės dingimas tapo impulsu Saros Betės pagrobėjui? – Semui teko pripažinti, kad susidomėjo. Aišku, jis iškart pastebėjo klaidų, bet namų darbus ji paruošė puikiai. Jis galėtų lažintis iš pinigų, kad jos knygų lentynos prigrūstos biheivioristinės teorijos autorių veikalų. Semas prisiminė savo darbo pradžią.

– Manau, žodis impulsas čia netinka. Iškart įsivaizduoji psichiškai nesveiką asmenį. Manau, Emilės dingimas tiesiog pakišo Saros Betės pagrobėjui mintį.

– Vėl grįžtame prie pagrobimo dėl globos versijos.

– Nebūtinai. Gal pagrobėjas pareikalaus išpirkos? Saros Betės tėvui priklauso miestelio automobilių prekybos tinklas ir keletas kitų nedidelių apygardos įmonių. Edeno masteliu jis tikras turtuolis. O jos motina – Edeno valstybinio banko valdytoja.

– Ar prisijungėte prie jų telefono linijų? Namų ir darbo?

– Žinoma, – atsakė Ebė. – Klausomės ir Tesos Kembel pokalbių. Ji tokių pinigų kaip Brodžiai neturi. Šiaip taip verčiasi. Teikia valymo paslaugas. Pasiturinčia jos tikrai nepavadinsi. Vieniša motina – visai kaip mano sesuo.

– Bet man susidarė įspūdis, kad Ferheivenas – grietinėlės mokykla.

– Taip, ir čia išryškėja dar vienas Sedės ir Emilės panašumas. Abi ne visai atitinka Ferheiveno reikalavimus. Dažniausia iš anksto sudaromas norinčiųjų patekti į Ferheiveną sąrašas. Tačiau tiek Emilės, tiek Sedės atveju pritrūko stojančiųjų. Antraip kažin ar jas būtų priėmę.

Semas galvojo.

– Norėčiau pasikalbėti su mokyklos darbuotojais, ypač su mergaičių mokytoja.

– Vikė Vilder mielai mums talkina. Per apklausą po Emilės dingimo netgi pasisiūlė būti patikrinta melo detektoriumi.

– Ar patikrinote?

– Ne, ji nelaikoma įtariamąja.

– Nors susijusi ir su Emile, ir su Sara Bete?

– Tokių daug, – atsakė Ebė. – Čia mažas miestelis, agente Burkai. Visi vieni kitus pažįsta.

Akimirką jų žvilgsniai susitiko ir abudu persmelkė baisus įtarimas. Visi vieni kitus pažįsta. Taip pat ir pagrobėjas?

Semas nukreipė akis į gatvę, bet puikiai matė šalia sėdinčią moterį. Pečius siekiantys tamsūs plaukai žvilgėjo saulėje. Blakstienos slėpė švelnias, rudas akis. Be abejonės, ji yra patraukli: nei per liesa, nei per aukšta. Gražia nepavadinsi, bet ji skleidė sunkiai nusakomą žavesį. Visai nepanaši į Norą, ir tai, Semo manymu, – patraukliausias seržantės Kros bruožas.

– Pasivaikščiokime, – netikėtai pasiūlė jis.

Ji nustebusi paklausė:

– Ką nors pastebėjote?

– Ne, norėčiau apklausti gyventojus.

Jau buvo beprasižiojanti kažką sakyti, bet apsigalvojo. Semas suprato, ką ji mano. Kai buvo pranešta apie mergaitės dingimą, šerifo pavaldiniai apklausė visus gyventojus. Kai paaiškėjo, kad Sara Betė ne šiaip pasiklydo, pareigūnai sugrįžo paklausinėti išsamiau.

Visgi dar viena apklausa, dalyvaujant naujoms akims ir ausims, tikrai nepakenks. Seržantei Kros užteko nuovokos tai suprasti. Išlipusi iš automobilio ji žengė prie visureigio, kažką pasakė vairuotojui ir grįžo prie Semo.

Šaligatvis jiems po kojomis karštai alsavo. Semas juto, kaip nugara teka prakaito upeliai. Jo akys drąsiai nužvelgė seržantės Kros krūtinę, dailiai aptemptą nuo prakaito sudrėkusiais medvilniniais marškinėliais. Jis paprastas žmogus. Buvusios ir esamos jo kolegės gali tai patvirtinti. Nora tikrai patvirtintų.

Seržantė Kros pakėlė ranką norėdama prisidengti nuo saulės akis ir šis judesys išryškino jos kūno kontūrus. Blyškus, geltonas marškinėlių audinys ją standžiai aptempė, ir Semo viduje kažkas spragtelėjo. Jis jau ilgokai vengė moterų draugijos, bet dabar – pačiu netinkamiausiu metu – pajuto jį užvaldantį didžiulį geismą.

Jis pasistengė nukreipti dėmesį nuo seržantės Kros iškirptės ir ėmė dairytis.

– Eisime kartu ar išsiskirsime? – paklausė ji.

Pirma mintis buvo: „Išsiskirti“. Taip jie daugiau nuveiktų. Tačiau išgirdo save sakantį:

– Gal eikime drauge. Jūs geriau pažįstate vietovę.

– Kaip pasakysite, – ji užsidėjo juodus akinius ir nužingsniavo. Semas nevalingai palydėjo ją žvilgsniu. Jo nelaimei, seržantė Kros iš nugaros atrodė taip pat puikiai.