Читать книгу Edeno vaikai - Amanda Stivens - Страница 5

– Dar viena stotelė, ir atgal į nuovadą, – tarė Ebė, kai jie pajudėjo į centrą.

– Vakarienė? – pabandė atspėti jis, nutaisęs viltingą žvilgsnį.

– Jei išalkote, galime nusipirkti po mėsainį ir traškučių.

Semas susigūžė.

– Pakentėsiu.

Ebė irgi buvo alkana, bet ji įpratusi valgyti paskubomis. Po pagrobimų jos dienotvarkė dar labiau susijaukė. Reikėjo atlikti begalę darbų, apklausti daugybę žmonių, patikrinti visas įmanomas versijas. Alkį ji beveik užmiršo. Vis dėlto gurgiantis pilvas priminė, kad ji žmogus. Ryžtu ir adrenalinu ilgai sotus nebūsi.

Jeigu jie stabtelėtų užkąsti, tektų bendrauti, pasipasakoti apie save, – bent šiek tiek – iš mandagumo. Tačiau Ebė nenorėjo nei sužinoti apie Semo Burko gyvenimą, nei pasakoti jam apie savąjį. Nenorėjo skatinti artumo, rodos, ir taip didėjančio su kiekvienu ištartu žodžiu ar mestu žvilgsniu.

Potraukis Semui Burkui buvo netikėtas, nepageidaujamas ir labai lengvabūdiškas. Ebė puikiai žino, ką toks seksualinis užtaisas gali padaryti skrupulams ir išankstiniam nusistatymui. Geriausias pavyzdys – jos šeimos moterys.

– Tai kur važiuojam? – paklausė jis, nykščiu barbendamas į vairą.

– Pas Vikę Vilder, – paaiškino ji. – Norėjote su ja pasikalbėti. Pamaniau – kuo anksčiau, tuo geriau.

Parodęs dešinįjį posūkį jis pažvelgė į Ebę.

– Ar jūs visada tokia… susikaupusi?

Ebė gūžtelėjo.

– Stengiuosi. Jums nepatinka?

– Anaiptol, – jis atsakė po tyčia padarytos pauzės, kad Ebė paspėliotų, ką jis mano. Ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkodėl jam nepatinka. Gal todėl, kad moteris? Gal todėl, kad čionykštė? O gal dėl to, kad ji taip pat jį traukė?

– Žinote, dėl to, ką jums pasakiau po pokalbio su Fajeta Gibons… – jis nedrąsiai pradėjo, bet Ebė pertraukė.

– Kad pavadinote mane nekompetentinga?

Jis rūsčiai žvelgė į kelią.

– Aš taip nesakiau.

– Bet labai norėjote pasakyti, kad pirmoji apklausa buvo niekam tikusi, – Ebė pažvelgė į jį ir nusisuko. Nenorėjo sutikti jo žvilgsnio. Pabūgo, kad gali išsiduoti. Net ir supykusi jautė neapsakomą virpulį.

– Aš pasikarščiavau. Atsiprašau, – ramiai tarė jis.

Netikėti žodžiai Ebei akimirką atėmė žadą. Pripratusi prie vyrų viešpatavimo, ji retai girdėjo atsiprašymus.

– Galite neatsiprašinėti, – atsargiai tarė ji. – Tiesiog supraskite: mano skyriaus žmonės neriasi iš kailio, kad rastų tas mergaites. Didžiausias mūsų noras – grąžinti jas artimiesiems.

– Mes visi to norime, – sustabdęs automobilį prie šviesoforo jis atsigręžė į Ebę. Jo žvilgsnis buvo gilus ir ugningas. Neatsispyrusi pagundai Ebė su nuostaba tyrinėjo jo akių gelmes.

„Saugokis vyriškių, turinčių paslapčių“, – būtų ją įspėjusi močiutė, bet Ebės įspėti nereikia. Ji tikrai neįsimylės tokio vyro kaip Semas Burkas. Tokio, kuris šiandien čia, o rytoj – už šimto mylių.

Nepastovūs vyrai Ebės šeimos moteris traukė it magnetai, tačiau ji pasiryžusi sulaužyti taisyklę. Kitaip nei jos močiutė, motina ir sesuo, Ebė neleis sudaužyti savo širdies. Jos pažiūros kitokios. Vis dėlto Semas Burkas per keturias valandas privertė suabejoti savo įsitikinimais.

Ebė jautė ją varstantį smalsų žvilgsnį, bet nusisuko į langą. Nusprendė: „Jeigu jų akys nesusitiks, viskas bus gerai“.

Šviesoforas persijungė ir automobilis pajudėjo. Nė vienas nepratarė nė žodžio, kol Ebė parodė stovėjimo aikštelę prie sublokuotų namų Edeno centre. Kompleksą sudarė keturi namai. Visuose po keturis butus: du viršuje ir du apačioje. Namai lanku juosė kiemą, kurio centre kadaise puikavosi triaukštis, gėlėmis apsodintas fontanas.

Terakotos taurės buvo sklidinos sausų lapų ir kankorėžių, o lysvėse styrojo kelios apvytusios petunijos.

Ebė pirma užlipo antrojo namo laiptais ir pasibeldė į Vikės Vilder duris. Netrukus jos šiek tiek prasivėrė ir pro plyšį pažvelgė mergina.

– Ko norėtumėte?

Pamačiusi Ebę ji iškart atlapojo duris, prispaudė ranką prie krūtinės ir sušuko:

– Seržante Kros, Dieve mano! Gal suradote Emilę? Ir Sarą Betę? – pastarąjį vardą ji ištarė lyg abejodama, tarsi pamiršusi, kad būta ir antro pagrobimo.

Ebė atsakė:

– Ne, deja, neradome nė vienos. Su manimi atvyko specialusis FTB agentas Semas Burkas. Jis norėtų užduoti jums kelis klausimus.

Vikės Vilder žvilgsnis šokinėjo nuo Ebės prie Semo. Ranka gniaužė iš džinsų išsitaršiusių juodų marškinėlių apykaklę.

– Bet… aš jau keliskart viską pasakojau policijai. Nežinau, ką dar pridurti.

– Gal net pati nustebsite, – paslaptingai tarė Semas. – Žmonės neretai ką nors prisimena tik po vieno ar net kelių pokalbių. Ar galime įeiti? – mandagiai, bet griežtai paklausė Semas. Buvo aišku, kad neigiamas atsakymas jo tikrai netenkintų.

– Žinoma, – ji atsitraukė jų praleisti.

Įėjusi į nediduką butą Ebė apsižvalgė. Po Emilės dingimo ji du kartus apklausė Vikę: vienąkart – šerifo kabinete, o kitąkart – mokykloje. O dingus Sarai Betei jiedu su Deivu Konarsu vadovavo grupinei mokyklos personalo apklausai Ferheiveno kavinėje. Per pokalbį akis į akį Ebę sužavėjo jaunosios mokytojos noras padėti tyrimui ir akivaizdi meilė moksleiviams. Ji pratrūkdavo raudoti beveik po kiekvieno sakinio.

Šįvakar ji buvo kitokia – labai susijaudinusi, nenustygstanti vietoje. Jos rankos tai pakildavo prie plaukų, tai vėl nusileisdavo. Žvilgsniu Vikė klaidžiojo po kambarį, lyg ieškodama ant grindų numestų apatinių. „O gal ko nors baisesnio?“ – pagalvojo Ebė.

Kai Semas ėmė klausinėti, Ebė pamėgino nauju žvilgsniu patyrinėti mokytojos veidą. „Ar ji galėjo suklysti dėl Vikės? Gal jos meilė moksleivėms tėra vaidyba?“

Ebė taip nemanė. Ji išmoko pastebėti neatitikimus. Vikės sielvartas dėl Emilės dingimo buvo nuoširdus, priešingu atveju ji – nuostabi aktorė.

„Bet kodėl ji taip nervinasi?“ Ebė atidžiai stebėjo mokytoją ir stengėsi perprasti nerimo priežastį. Mergina buvo žemo ūgio – ne aukštesnė kaip metro penkiasdešimt trijų ar keturių, smulkaus sudėjimo. Trumpa, berniukiška šukuosena tiko prie vaikėziškų bruožų. Žalios akys po storais stiklais juoduose rėmuose atrodė švelnios ir rimtos.

Apklaususi kelių jos mokinių tėvus, Ebė sužinojo, kad Vikė – mylimiausia mokytoja. Miela, švelni, visus užjaučianti. „Kartais net įkyroka, – išdavė vienas tėvelis, – bet jos ketinimai geri. Vaikai ją dievina“.

– Ar tiesa, kad abi mergaitės – Sara Betė Brodi ir Emilė Kembel – buvo jūsų auklėtinės? – paklausė Semas.

Vikė linktelėjo.

– Taip, tiesa.

– Ar jos draugavo?

– Grupė nedidelė. Visi vaikai tarpusavyje draugauja.

– Paaiškinsiu, – tarė jis. – Ar jos susitikdavo per atostogas? Ar viena pas kitą nakvodavo?

Vikė dvejojo.

– Jos nebuvo geriausios draugės. Žaidė ne tik dviese.

– Ar žaidė vienoje komandoje, pavyzdžiui, futbolą?

– Atrodo, ne.

– Ar rengėte grupei išvykas?

– Nespėjau. Mokslo metai dar tik prasidėjo, – susiraukusi ji kreipėsi į Ebę. – Nesuprantu, kodėl kamantinėjate tokių dalykų.

– Noriu išsiaiškinti, per kokią užklasinę veiklą Emilė ir Sara Betė galėjo susipažinti su tais pačiais žmonėmis, – paaiškino Semas.

Vikė bejėgiškai skėstelėjo rankomis.

– Jos gyvena mažame miestelyje. Kaip ir kiti, visur susiduria su tais pačiais žmonėmis. Beje, ar ne geriau to klausti jų tėvų?

– Būtinai paklausiu, – atsakė Semas, – galite neabejoti. Bet esu tikras, jūs irgi pasiryžusi pagelbėti ieškoti Emilės ir Saros Betės.

Subtili užuomina, kad gali būti atvirkščiai, suglumino abi – ir Ebę, ir Vikę. Ebei pavyko neišsiduoti, o Vikė išbalo ir aistringai, beveik piktai pareiškė:

– Dėl tų mergaičių padaryčiau viską. Viską.

Semas linktelėjo.

– Puiku. Tuomet dar keletas klausimų.

Kol jis klausinėjo, Ebė dairėsi po butą. Svetainė buvo tvarkinga, kaip ir pati Vikė, bet eklektiškas apstatymas – šiuolaikiškos knygų lentynos, antikvariniai stalai, kutais apvedžioti toršerai – išdavė sudėtingesnę asmenybę.

Ant stalo stovėjo kelios įrėmintos nuotraukos. Vienoje – senyva pora. Panašumas leido spręsti, kad nuotraukoje Vikės tėvai arba seneliai. Kitoje – paauglė Vikė gražaus jaunuolio glėbyje. Jiedu atrodė maždaug šešiolikos ir labai įsimylėję. Fone buvo matyti medinis pastatas su pastogėje išdrožinėtu pusmėnuliu.

Kažkas toje nuotraukoje privertė Ebę suvirpėti. Kažkoks prisiminimas, tačiau jis ištirpo dar nespėjęs išryškėti. Ji nepatenkintu žvilgsniu tyrinėjo nuotrauką.

– Seržante Kros, gal norite ko nors paklausti?

Atsigręžusią ją pasitiko smalsus Semo žvilgsnis.

– Ne, ir taip jau sugaišinome panelę Vilder, – Ebė pakilo. – Ačiū už pagalbą.

Vikė juos palydėjo iki durų.

– Aš kalbėjau rimtai. Dėl tų mergaičių padaryčiau viską – kaip ir dėl kitų savo auklėtinių. Vien pagalvojus, kad jas galėjo nuskriausti… – ji nutilo. Akys buvo pilnos ašarų.

– Girdėjau, kad po Emilės dingimo pasisiūlėte būti patikrinta melo detektoriumi, – prie durų tarė Semas ir atsigręžė į Vikę. – Ar nepersigalvojote?

Ji pakėlė prie akių nosinę, nusišluostė ašaras ir įsmeigė į Semą tyras akis.

– Ar tai reiškia, kad aš įtariamoji?

– Visi šio miestelio gyventojai įtariamieji, panele Vilder. Tai ar sutinkate būti patikrinta melo detektoriumi? – užsispyręs pakartojo.

– Taip, – ramiai atsakė ji. – Tik iš pradžių man turbūt reikėtų pasitarti su advokatu.

– Pirmą kartą ji užsiminė apie advokatą, – tarė Ebė, kai jie pajudėjo į nuovadą. Apklausa jai paliko slogų įspūdį. Po Emilės dingimo Ebė visiškai ramiai išbraukė Vikę iš įtariamųjų sąrašo. Moteris atrodė sukrėsta pagrobimo.

O šiandien Ebė pamatė visai kitokią Vikę – nervingą, uždarą moterį, kuri prieš talkindama pareigūnams norėtų pasitarti su advokatu.

Žinoma, jos nerimo priežastis galėjo būti Semas. Apklausiami FTB nervinasi ir teisūs, ir nusikaltėliai. Ebė taip ir pasakė Semui.

Užuot atsakęs, jis paklausė, kokį automobilį vairuoja Vikė Vilder.

– Ne baltą caprice, – atsakė Ebė. – Ji turi penkerių metų tamsiai mėlyną mustangą. Pati mačiau Ferheivene.

– Gal pavyko apie ją sužinoti ką nors neįprasta?

– Turite galvoje praeitį?

– Apskritai.

Ebė gūžtelėjo pečiais.

– Kol kas nieko. Vikė Vilder užaugo Merfyje, baigė Memfio universitetą ir vieną semestrą mokytojavo Germantauno valstybinėje mokykloje. Paskui gavo darbą Ferheivene. Neteista. Net nėra įrašų apie neteisėtai paliktą automobilį aikštelėje.

– Ar kalbėjotės su jos draugais ar artimaisiais?

– Ne, išskyrus kasdienį bendravimą su Emile ir Sara Bete, nebuvo jokio pagrindo laikyti jos įtariamąja. Kai buvo pagrobta Emilė, ji su kitomis mokytojomis budėjo žaidimų aikštelėje. Aš pati ją apklausiau. Ji buvo tokia nusiminusi, kad vos galėjo ištarti žodį.

Semas tylėjo. Ebė žinojo, ką jis mano: „Apkvailina ir daug labiau patyrusius policininkus“.

– Ką pešėte iš to pokalbio? – griežtai paklausė Ebė.

– Nežinau. Sužinojau apie ją… – nutilo neįstengęs tiksliai įvardyti. – Man neatrodo, kad Vikė Vilder žaidžia atverstomis kortomis, Ebe. Manau, ji kažką slepia.

Ebės širdis skausmingai suspurdėjo.

– Apie Emilę ir Sarą Betę?

Jis pakėlė ranką nuo vairo ir pasitrynė sprandą.

– Galbūt. O gal nervinosi dėl kitko. Gal dėl manęs, kaip sakėte. Šiaip ar taip, turiu draugą Memfio skyriuje. Paskambinsiu ir paprašysiu pakalbinti senus Vikės kaimynus. Pažiūrėsime, ką jis iškapstys.

– Žinoma, – žvaliai sutiko Ebė. – Jei manote, kad tai teisėta.

Jie įvažiavo į automobilių aikštelę prie šerifo kontoros ir Semas išjungė variklį. Žurnalistai, nuo ryto apgulę duris, jau išsiskirstė po namus arba persikraustė prie paieškos vadavietės, tikėdamiesi gauti užuominų iš savanorių.

– Ką dabar darysime? – jo ranka ilsėjosi ant sėdynės atlošo prie pat jos plaukų.

Ebės širdis keistai šoktelėjo, bet jai pavyko patraukti pečiais.

– Truputį pailsėsime, o rytoj pradėsime viską iš pradžių.

„Nežiūrėk jam į akis!“ – įspėjo tylus balsas. Ji suprato, kad atrodo juokingai, bet vis vien nusuko žvilgsnį pro langą. Buvo jau vėlu, temo. Šiuo paros metu ji nuolat pajusdavo nerimą. Netrukus jai teks grįžti į tamsius, tuščius namus. Viena ruoš valgį ir vakarieniaus. Paskui grius į tuščią ir net vasarą šaltą lovą.

Ebė netikėtai mintyse išvydo save vakarieniaujančią su Semu Burku. Jie šnekučiuotųsi prie taurės vyno iki vidurnakčio. O paskui, kai nebeliktų žodžių ir vyno…

„Įdomu, koks jis meilužis?“

Klausimas Ebę apstulbino. Ji krūptelėjo supratusi, kur nuskriejo jos mintys, ir sunerimusi žvilgtelėjo į Semą. „Negi jis taip pat galvoja apie ją? Ar jai tik pasirodė, ar jis tikrai prie jos palinko lyg norėdamas…O, ne!“ – nuo įtampos jai užėmė kvapą. „O jeigu jis mėgintų pabučiuoti? Kaip reikėtų jį atstumti? Gal kaip įžeistai moteriai, o gal kaip pareigūnei?“

„O jeigu neatstumtų? Jeigu atsakydama pabučiuotų?“

„Ne, ne, ne!“ – šaukė sveikas protas. Ji griežtai skiria darbą nuo malonumų. Kadaise ji sau pažadėjo neįsimylėti policininko. Su karjera galėtum atsisveikinti. Kažin ar tai teisinga, bet teisėtvarkos sistemoje moterims ir vyrams taikomi skirtingi standartai. Su kolege užmezgęs ryšį pareigūnas daug mažiau rizikavo prarasti gerą vardą ir bendradarbių pagarbą negu pareigūnė moteris. Ebė to prisižiūrėjo iki soties ir tokia rizika jos visai neviliojo. Nei su Semu Burku, nei su kuo nors kitu.

Ji ketino jam viską pasakyti, bet staiga suprato, kad įtampa jo žvilgsnyje visai nesusijusi su Ebe. Jis buvo paskendęs savo mintyse, jos nė nematydamas ir neketindamas bučiuoti.

Ebė nuraudo supratusi, kaip baisiai galėjo apsikvailinti. „Šaunuolė“, – ji pasišaipė iš savęs ir atidarė automobilio dureles. „Tereikia pasijusti pažemintai, ir įkyrus libido grįžta į savo narvelį“.

Ebė namo grįžo tik dešimtą. Kai jiedu su Semu išsiskyrė, ji užsuko į nuovadą ir kelias valandas lygino pirštų atspaudus su pavyzdžiais iš nusikaltimų centro.

Po Emilės pagrobimo Ebė sudarė du sąrašus: vieną – daugiau nei tuzino įtariamųjų, žinomų priekabiavus prie vaikų, kitą – neseniai išėjusiųjų iš kalėjimo. Visus patikrino, bet rezultatai nenudžiugino. Kai kurie iš sąrašo vėl buvo pasodinti, keli mirę, dar keli turėjo alibi.

Darbas buvo nuobodus ir varginantis, tačiau Ebė dirbo tol, kol atspaudai pradėjo lietis. Teko skelbti nakties pertrauką.

Nors labai pavargusi, Ebė buvo per daug įsijautusi, kad užmigtų. Nepadėjo nei taurė vyno, nei karšta vonia. Močiutės name, kurį Ebė paveldėjo iš prieš trejus metus mirusios mamos, jos niekas negalėjo nuraminti.

Ji mielai pasėdėtų sode, tačiau vėlyvą vakarą neįmanoma atsiginti uodų. Įgriuvusi į supamąją kėdę močiutės siuvimo kambaryje, Ebė žiūrėjo į tamsoje šviečiančius jonvabalius.

Ją gniaužė skausmas dėl močiutės ir mamos, dėl Sedės, dėl mažųjų Saros Betės Brodi ir Emilės Kembel.

– Maldauju, padėk mums jas rasti, – ji sušnibždėjo į tamsą, – ir tebūnie jos gyvos.

Po kelių minučių jai pasidarė koktu nuo neveiklumo. Ji grįžo į svetainę prie parsineštų bylų krūvos. Ilgokai sėdėjo ant grindų ir žiūrinėjo pranešimus, liudytojų parodymus, nusikaltimo vietų nuotraukas. Jai trūko dėlionės dalių. Ebė pagalvojo – jei greitai jų neras, mergaičių gali nebepamatyti.

Pasitrynusi sprandą Ebė pažvelgė į laikrodį. Beveik vidurnaktis. Jai seniausiai laikas į lovą. Daugiau taip negalima. Negalima sugrįžus namo po penkiolikos valandų darbo visą naktį kankintis prie bylų. Reikia pailsėti. Nualpusi iš nuovargio mergaitėms tikrai nepadės.

Tačiau miegamajame Ebė, užuot užsivilkusi pižamą, susirado švarius džinsus ir marškinėlius. Sugriebusi raktelius nubėgo prie automobilio ir po kelių minučių sustojo prie Ferheiveno akademijos.

Tokiu paros metu mokykla būna tamsi ir tuščia. Trys langų eilės ir šviesios sienos atrodė vaiduokliškai. Prie aikštelių švietė žibintai, danguje kabojo mėnulis, tačiau šviesą užstojo tankūs aukšto ąžuolo ir pekanų lapai.

Ebė išlipo iš automobilio ir apgaubta neįprastos nakties tylos žiūrėjo į mokyklą. Tačiau ji galėtų prisiekti, kad tyloje išgirdo aidintį vaikų juoką ir išvydo judančias sūpuokles.

Kitoje gatvės pusėje ji peršoko griovelį ir užsiropštė ant iškilo šaligatvio krašto. Nors prieš dešimt metų čia dingo Sedė, žaidimų aikštelės vis dar neaptvertos.

Tiesa, vaikai žaisdavo per gerus šimtą metrų nuo šaligatvio, be to, kaip Ebei dievagojosi mokyklos direktorė Luiza Šeridan, jie niekada nebūdavo paliekami be priežiūros. Nuolatos budėdavo mažiausia dvi mokytojos iš kiekvienos klasės.

Dabar – po pagrobimų – tvorai reikalingos išlaidos atrodo menkos, o tvora gal būtų apsaugojusi Emilę Kembel. Aišku, Saros Betės pagobėjui ji nesutrukdytų.

Nors tebebuvo karšta, Ebės nugara perbėgo šiurpas, kai ji ėjo aplink tamsų mokyklos kiemą. Kažkur toli sulojo šuo, sujudinti vėjo šiureno medžių lapai. Ebei skaudžiai sudiegė sprandą.

„Nekvailiok“, – ji griežtai sudraudė save. Drąsino save mintimi, kad ji – ginkluota policininkė, kurios, kaip jai norėjosi manyti, nusikaltėliai bijo. „Visai nebaisu. Nereikia jaudintis“.

Apžiūrinėdama pirmo aukšto duris ir langus suvokė, kad kažką niūniuoja. „Tiek daug langų, bet niekas nieko nematė. Niekas nežiūrėjo pro tuos langus, kai šitoje mokyklos aikštelėje dingo Emilė ir Sedė“.

Kažkas prisilietė prie jos kojos ir Ebė stryktelėjo. Pažvelgusi žemyn pamatė liesą pilką katę ir nervingai nusijuokė.

– Ar niekas tavęs nemokė nelįsti prie ginkluotų merginų? – sušnibždėjo pasilenkusi paglostyti benamės. – Dėl Dievo meilės, kodėl aš šnibždu? Juk čia tik mudvi.

Vos spėjusi ištarti paskutinius žodžius pamatė per aikštelę slystantį šešėlį. Širdis ėmė šokinėti. Ebė sustingo. Tikėjosi, kad pasilenkusios prie pastato jos nepastebės. Ranka tebeglostė katę, bandydama suvaldyti vis dažnėjantį pulsą. Įsmeigusi akis į tamsą vėl pamatė šešėlį.

Ten buvo stambus, aukštas vyras. Vogčiomis jis sėlino tarp sūpynių ir medžių. Netikėtai stabtelėjęs atsigręžė į gatvę. Mėnulis apšvietė jo profilį, ir Ebė sulaikė kvėpavimą.

Vyriškis buvo Semas Burkas.

Ebė jau norėjo siekti ginklo, bet atpažinusi vyriškį nuleido ranką ir tyliai jį stebėjo. Aikštelėje jis suklupo ir kelias akimirkas, kurios, rodės, virto amžinybe, žiūrėjo į gatvę. „Penkiamečio lygis“, – pamanė Ebė. Po kelių minučių jis atsistojo ir nužingsniavo į gatvę. Ebė pagalvojo, kad išeina, tačiau jis sustojo taip, kad nuo šaligatvio visa žaidimų aikštelė jam būtų kaip ant delno. Vėl trumpam sustingęs žvalgėsi lyg apimtas transo.

Ebė vėl pajuto šiurpuliukus. Katė staiga metėsi į tamsą. Suglumusi Ebė palydėjo ją žvilgsniu. Kai atsigręžė, Semo nebebuvo.

Gatvė buvo tuščia.

Jis dingo akimirksniu. Kaip Sedė. Kaip Emilė. Kaip Sara Betė Brodi.

„Ne, kitaip“, – pagalvojo Ebė apeidama pastatą. Semas Burkas – federalinis agentas. Jis suaugęs ir savarankiškas, o tos mergaitės – ne.

Vis dėlto jis ją traukė…Tos akys…

Ebė nesileido į tolesnius apmąstymus ir vykdė savo sumanymą. Ji lėtai apžiūrinėjo mokyklos kiemą ir bandė įsivaizduoti popietes, kai buvo įvykdyti pagrobimai.

Klasės ir žaidimų aikštelė – tolėliau nuo gatvės, o administracijos pastatas – vos per kelis metrus nuo šaligatvio. Gal pagrobėjas įslinko pro praviras duris ir tykojo, kol pasitaikė proga įsivilioti Emilę? Gal pagrobėjas stebėjo Sarą Betę pro kurį nors klasės langą?

Budėjusių mokytojų rūpestis – gatvė. Jos nesijaudintų, jei kuris nors vaikas grįžtų į mokyklą.

Dėl visa ko Ebė spustelėjo vieną rankeną. Durys buvo užrakintos. Apėjusi iš kitos pusės pateko į siaurą skersgatvį. Prie šiukšliadėžių sukrautos maisto dėžės bylojo, kad čia prekes iškraudavo tiekėjai.

Pagrobėjas galėjo patekti į pastatą apsimetęs tiekėju. O gal jis tikras tiekėjas? Jei mokyklos koridoriai jam būtų pažįstami, ilgai neužtruktų. Bet ar jam pavyktų nepastebėtam išnešti išsigandusią mergaitę?

O jeigu ji nebuvo išsigandusi? Jeigu ji nusikaltėlį pažinojo?

Ebė priėjo prie dėžių ir žibintuvėliu apšvietė etiketes. Akies krašteliu pastebėjo kažką judantį prie mokyklos. Atsigręždama pamatė artėjantį šešėlį.

Užgniaužusi kvapą Ebė suspaudė ginklą ir žengė atgal. Koja užkliuvo už dėžės ir Ebė griūdama pametė žibintuvėlį. Laikė suspaudusi ginklą, o ant jos virto kartoninės dėžės. Išsigandusi ji bandė prasiskinti kelią.

Gretimoje šiukšliadėžėje rausėsi katė. Turbūt jos judesius ir pastebėjo Ebė. Tai tebuvo mėnulio padidintas šešėlis.

Ji ranka perbraukė įdrėkstą kaktą.

„Nuostabu“, – pagalvojo Ebė, susiradusi žibintuvėlį, ir apsidžiaugė, kad niekas jos nematė ir negalės papasakoti nuovadoje. Jos kolegos vyrai tikrai apsidžiaugtų.

Seržantė Ebė Kros, bebaimė detektyvė, mirtinai išsigando benamės katės.

Tamsoje atsipeikėjusi Sara Betė išgirdo balsus. Iš pradžių pagalvojo, kad vėl barasi mama ir tėtis. Paskui susivokė esanti ne savo kambaryje ir ne savo lovoje. Ji nežinojo, kur yra, bet suprato, kad svetainėje mamos tikrai nėra.

Ji tyliai gulėjo ir klausėsi audringo šnabždesio. Jai atrodė, kad vieną balsą pažįsta. Dėl to jai turėtų būti ramiau, bet nebuvo. Sara Betė nesuprato, kodėl ją čia atvežė. Kodėl jai neleido žaisti kieme? Kodėl visus langus slėpė tamsios užuolaidos? Kodėl jai neleido grįžti namo?

Ji nieko nesuprato ir labai bijojo. Smarkiai užmerkusi akis stengėsi nepravirkti ir ką nors išgirsti.

– …negali likti čia. Puikiai žinai, kad nesaugu. Čia gali kas nors užeiti.

– Reikia laukti, – piktai atsakė Sarai Betei pažįstamas balsas. – Pervežti per daug rizikinga.

– Tai ką siūlai? – klausė kraują stingdantis pirmasis balsas. – Ką su ja darysime?

Emilei pabudus buvo tamsu ir tylu.

Tačiau ji buvo ne viena. Iš kambario šešėlių jautė stebinčias akis ir dar labiau susigūžė po antklode. Ji labai bijojo, nors jos niekas neskriaudė. Ją maitino ir girdė. Atnešė lėlių ir gražių drabužių, bet jai neleido žiūrėti televizoriaus ir išeiti į kiemą. Be to, neleido paskambinti mamai.

Tai ją gąsdino labiausia. Jeigu ji nepaskambins, mama nežinos, kur jos ieškoti. Kaip ji atvažiuos jos pasiimti?

Emilė labai norėjo, kad mama atvažiuotų. Jai čia nepatiko. Nors turėjo daug gražių suknelių ir lėlių, jai trūko savų žaisliukų, mėgstamiausios pižamos su Mike Pūkuotuku ir minkštos, rožinės, dygsniuotos antklodės, kurią jai pasiuvo senelė Džodžo. Jai trūko savo kambario ir savo lovos. O visų labiausia jai trūko mamos.

Įsikniaubusi į pagalvę ji ėmė tyliai kūkčioti, ir balsas tamsoje tarė:

– Ša, vaikeli, neverk. Greit sugrįši pas mamą.