Читать книгу Edeno vaikai - Amanda Stivens - Страница 4

Fajeta Gibons visą gyvenimą praleido Pirmojoje gatvėje, tame pačiame name, kuriame gimė prieš šešiasdešimt devynerius metus ir užaugo mylima tėvų Milfordo ir Garnetės Gibonsų, nuo kurių mirties jau prabėgo beveik pusė amžiaus. Jie ilsisi palaidoti šeimos sklypelyje Holijoko kapinaitėse – Persikų gatvėje už keturių kvartalų. Ant rausvo marmuro antkapio iškaltas ir Fajetos vardas bei gimimo data.

Fajeta įpratusi kasdien aplankyti tėvų kapą. Įpročio nekeičia bet kokiu oru. Vasarą priskina gėlių iš savo sodo ir pamerkia arba ant tėvų kapo, arba į rausvo marmuro vazą prie nuosavo antkapio. Fajetos manymu, po jos mirties niekam tai neateis į galvą.

Išskyrus popietinius pasivaikščiojimus ir sekmadieninius apsilankymus bažnyčioje, Fajeta retai išeina iš namų. Ji nebuvo ištekėjusi, miestelėnų žiniomis, niekada neturėjo gerbėjo ir, atrodo, niekada nesirgo. Netrukus turėjusi švęsti septyniasdešimties metų jubiliejų, Fajeta kartais atrodydavo sumišusi, tačiau nuo mėlynų jos akių žvilgsnio – aštraus kaip žaibas karštą vasaros naktį – niekas nepasislėpdavo.

– Jei Saros Betės pagrobimo dieną kas nors ir būtų pastebėjęs ką nors įtartina, tai – Fajeta Gibons, – Ebė patikino Semą. Jie laukė verandoje, kol Fajeta atnešė padėklą su limonadu ir krištolinėmis stiklinėmis. Semas pakilo iš pintos supamosios kėdės, į kurią buvo pasodintas, ir paėmė padėklą. Fajeta nusišypsojo ir sumirksėjo.

– Ačiū. Ponas Burkas, jei neklystu? Tikras džentelmenas, – tarė Ebei. – Labai retas bruožas šiais laikais. Ji pritariamai nužvelgė tamsų agento Burko kostiumą. Fajetai nė motais, kad per tokį karštį Semas tirpte tirpo. Svarbu, kad atrodo pasitempęs, o Fajeta atstovauja erai, kurioje labiausia buvo vertinama išvaizda. Ebė pagalvojo, kad, jei pavyktų rasti, moteris mielai segėtų sijoną su lanku. Krakmolyta gėlėta palaidinė dvelkė gaivumu, lyg užsivilkta prieš pat svečių apsilankymą. Ebė – atvirkščiai – jautėsi kaip grįžusi iš mūšio lauko. Manė, kad visą dieną teks klajoti po mišką ir dykvietes, todėl užsitempė gerokai padėvėtus džinsus ir marškinėlius. Ji jautė, kaip niekinantis Fajetos, aukštuomenės damos, žvilgsnis slysta ja lyg peilis per sviestą.

Fajeta jai pasiūlė stiklinę limonado. Ebė dėkingai paėmė tramdydama norą priglausti ledinę stiklinę prie kaktos.

– Abigaile, kaip laikosi mama? Jau senokai mačiau bažnyčioje. Ar vargšelė tebeserga?

– Mama mirė prieš trejus metus, panele Gibons. Nejau pamiršote? Per laidotuves grojote vargonais.

Mėlynos akys trumpam apsiblausė, paskui vėl nuskaidrėjo.

– Na, žinoma. Grojau „Nuostabiąją malonę“ – mėgstamiausią tėvelio giesmę. Vilkėjau tamsiai mėlyna suknele, o Triksė Beiker tąryt man nudažė plaukus. Spalva man nepatiko. Ji atrodė per ryški, bet Triksė mane įtikino, kad atjaunėjau dvidešimčia metų, – Fajeta ranka palietė neįtikėtinai šviesius savo plaukus, susuktus į tvarkingą kuodą. Ji nuolatos taip šukavosi. – Aišku, ji melavo, bet ir senutėms patinka komplimentai, – ji viltingai pažvelgė į agentą Burką ir jam pasiūlė pintą supamąją kėdę greta savęs. Ebei teko nuolankiai įsitaisyti ant verandos laiptelių. Gal dėl amžiaus, bet greičiausiai dėl to, kad, net ir netekėjusi, Fajeta perkando pietiečių gražuolių gudrybes, kaip įsitaisyti arčiausia patrauklaus džentelmeno. Tačiau ji veltui varginosi. Subtilus koketavimas agento Burko neveikė, nes jis nebuvo pietietis ir ne visada – kaip numanė Ebė – elgėsi kaip džentelmenas. Jis neketino laikytis popietės svečio įvaizdžio. Pasilenkęs į priekį ir nutaisęs rūstoką veido išraišką be mandagių įžangų tarė:

– Panele Gibons, norėtume užduoti keletą klausimų apie mergaitę, vakar po pietų dingusią iš Fergiusono vaistinės.

Įskaudinta tokio stačiokiškumo Fajeta atsilošė supamojoje kėdėje ir ėmė energingai vėduotis laidotuvių rūmuose įsigyta vėduokle.

– Kas čia vyksta, Abigaile? Policija manęs jau klausinėjo. Pasakiau, kad nieko nemačiau. Kai tą vargšelę pagrobė, net nebuvau namie. Ar nemanai, kad pamačiusi ką nors įtartina būčiau sukėlusi pragarišką triukšmą?

– Tokia tvarka, – nuramino Ebė. – Apklausiame visus gatvelės gyventojus. Pasitaiko, kad žmonės vėliau ką nors prisimena. Tiesiog jūs pirmoji, pas kurią užsukome.

Fajeta į ją pažvelgė primerktomis akimis.

– Ar kalbėjotės su Gerte Elers? Ji nuolat kiša nosį į svetimus reikalus.

– Deja, ponia Elers išvykusi į Biloksį pas dukrą ir anūkus. Grįš tik kitą savaitę.

Pamiršusi, kad ji dama, Fajeta prunkštelėjo.

– Neįsivaizduoju, kas tą moterį pakęstų visą savaitę. Jos duktė – tikra šventoji…

– Ponia Gibons, mūsų klausimai labai svarbūs, – nekantriai pertraukė agentas Burkas.

Lingavimas liovėsi. Vėduoklė sustingo. Fajeta pervėrė Ebę ugningu žvilgniu, lyg sakydama: „Kaip drįsai į mano namus atsivesti tokį stačioką?“

– Dingo dvi mergaitės, – paaiškino Ebė. – Dedame visas pastangas, kad jas rastume, tačiau kol kas jokių rezultatų. Tikiuosi, nesupyksite, jei apsieisime be įžangų.

Po trumputės pauzės kėdė vėl ėmė suptis, vėduoklė subangavo.

– Baisi tragedija, – pripažino Fajeta. – Deja, niekuo negaliu jums padėti.

– Norime įsivaizduoti kasdienį gatvelės gyvenimą tuo laiku, kai dingo Sara Betė. Jei žmonės pagalvos, kur tuo metu buvo ir ką veikė, gal prisimins ką nors naudinga mums.

– Jau sakiau šerifui Muniui, kad nebuvau namie. Lygiai trečią, kaip ir kasdien, išėjau į kapines.

Semas Burkas jau buvo prasižiojęs kažką sakyti, bet Ebė pamojusi ranka jį aplenkė.

– Ėjote į rytus Pirmąja, paskui Persikų gatve pasukote į pietus? Ar Klevų gatve iki Mimozų, o paskui iki Persikų?

Fajeta susiraukė.

– Koks skirtumas?

– Sarą Betę iš mokyklos pasiėmė jos tėvo sekretorė Luana Plimpton. Pasak panelės Plimpton, nuo žaidimų aikštelės jiedvi važiavo į vakarus Pirmąja gatve sidabriniu linkolnu. Manome, kad Saros Betės pagrobėjas galėjo sekti nuo mokyklos joms iš paskos. Jei ėjote į rytus Pirmąja gatve iki Persikų, galėjote jas sutikti. Gal matėte automobilį?

– Nekreipiu dėmesio į automobilius, – su abejone ištarė Fajeta. – Kadaise svajojau apie tėvelio študbeikerį. Gražus automobilis, važiuojantis nepaprastai lengvai. Aišku, tėvelis neleido man vairuoti, nes mamytė manė, kad jaunoms panelėms tai nedera, – nutilusi ji supratingai nužvelgė Ebę. – Tikriausiai manai, kad aš beviltiškai senamadiška, Abigaile. Krosų dukterims viskas leidžiama. Vairavimas – tik nekalta smulkmena.

Ebės veidą užliejo raudonis. Ji žvilgtelėjo į Semą Burką, šis į ją žiūrėjo… „Kaip? Smalsiai? Su panieka? O gal nekantraudamas?“ – pagalvojo ji. Tušti plepalai jam nenaudingi. Jeigu jai nepavyks pakreipti pokalbio reikiama linkme, agentas Burkas gali imti šiurkščiai tardyti vargšę moteriškę.

– Kaip sakiau, Luana Plimpton vairavo sidabrinį linkolną – didelį automobilį, – paaiškino Ebė. – Gal prisimenate vakar po pietų Pirmojoje gatvėje mačiusi tokį automobilį?

Fajeta papurtė galvą.

– Ne, bet aš nėjau Pirmąja. Kaip sakei, ėjau Klevų gatve iki Mimozų – truputį toliau, bet daugiau pavėsio. Nebepakeliu kaitros taip, kaip pirmiau. Žmonės kalba, kad po širdies smūgio saulė pavojinga.

– O kaip grįžote? Tuo pačiu keliu?

– Taip, nors tuo metu jau ir Pirmojoje yra pavėsio. Man patinka grožėtis Inesos Ventvort sodu. Ji augina rožes. Nors, kai taip karšta, niekas nežydi…

– Kada grįžote namo? – nutraukė Ebė, pajutusi kad jos kantrybė irgi senka.

– Abigaile, – kreipėsi Fajeta įsižeidusiu balsu, – nors galėjai paveldėti Krosų polinkį vaidytis, žinau, kad tavo mama ir ypač senelė Eulalija mokė nepertraukti vyresnių už save.

Ebė atsiduso ir perbraukė ranka sudrėkusius plaukus. Ji vengė Semo Burko žvilgsnio. Suprato: jeigu jos kantrybė senka, jo jau seniausia išgaravo.

– Atleiskite, panele Gibons. Laikas mums labai brangus. Turime rasti tas mergaites, net jei teks ką nors įžeisti. Visų svarbiausia – mergaitės. Manau, jūs man pritarsite.

Fajeta nenoriai linktelėjo.

– Žinoma. Klausk, Abigaile. Vis dėlto nesuprantu… – šįkart ji nutilo pati ir tvirtai suspaudė lūpas.

– Kada, jūsų manymu, išėjote iš kapinių? – paklausė Ebė.

Fajeta atsiduso.

– Iki kapinių nueinu per penkiolika minučių, jei manęs niekas neužkalbina. Vakar neužkalbino. Pas mamytę ir tėvelį praleidau ne daugiau kaip penkiolika minučių, nes baisiai kaitino.

– Vadinasi, maždaug pusę keturių jau ėjote namo Mimozų gatve. Gal pastebėjote ką nors neįprasta? Gal kokį nematytą automobilį? Ar šiaip ką?

– Ne, nieko, tik… – Fajeta pagalvojo. – Nežinau, ar tai neįprasta, nes iš visokių pasakojimų man susidarė įspūdis, kad vaikai – siaubingi padaužos. Vakar Tamės Pret berniukų vos nepartrenkė automobilis. Mačiau savo akimis.

– Papasakokite, – Semo Burko akys taip įsisiurbė į vargšę moterį, kad Ebei jos pagailo. Fajeta ėmė dar energingiau vėduotis.

– Jie važinėjo riedlentėmis, – Fajeta atrodė pasipiktinusi. – Juk žinote, kokie tie vaikai. Gatvėje nesaugu. Nesuprantu, kodėl niekas tuo nesirūpina.

Ebė susilaikė nepasakiusi, kad būna pavojingesnės veiklos už važinėjimąsi riedlente. Ji buvo girdėjusi apie Pretų berniukus. Trylikos Markas ir penkiolikos Mičelas jau turėjo šiokių tokių nemalonumų. Įsilaužimas, chuliganizmas – vaikiškos išdaigos, neretai peraugančios į rimtesnius prasižengimus. Ebė užsirašė jų vardus į knygelę.

– Tai kas atsitiko? – paklausė ji.

– Mimozų ir Klevų sankryžoje jie šūkaudami leidosi per gatvę, visai nežiūrėdami sau po kojomis. Kai pasiekė gatvės vidurį, iš Klevų gatvės išnėrė automobilis. Pralėkė nuo jų per kelis colius. Nors berniukai ėmė rėkti ant vairuotojo ir mojuoti kumščiais, manau, jie buvo kaip reikiant sukrėsti, nes nutolo panarinę galvas kaip nuplikyti šunys.

– O automobilis? – paklausė Semas Burkas. – Gal prisimenate spalvą?

– Žinoma. Baltutėlis kaip mano tėvelio študbeikeris.

– Gal prisimenate markę ar modelį?

Ji pažvelgė į agentą kaip į ateivį iš kitos planetos.

– Senas ar naujas? – bandė padėti Ebė. – Fordas, ševroletas…

Fajeta atrodė visiškai sutrikusi.

– Nemanau, kad senas, – galiausiai atsakė, – bet neprisiekčiau, kad naujas. Be to, man visi automobiliai vienodi, išskyrus študbeikerius, bet jų nebematyti.

– Gal pastebėjote kokių nors įlenkimų ar įbrėžimų?

Ji papurtė galvą.

– Ne, tiesiog baltą automobilį.

– Dviejų ar keturių durų?

– Nežinau.

– Ar vairuotojas išlipo iš automobilio? – paklausė agentas Burkas.

– Ne, bet, manau, jis taip pat sutriko. Juk niekam nepatinka teistis. O aš girdėjau, kad Temei Pret neliko nė sudilusio skatiko po to, kai begėdis jos vyras susidėjo su Vanda Džin.

– Kiek laiko vairuotojas užtruko sankryžoje?

– Tik vieną ar dvi sekundes, o paskui nurūko lyg jį vytųsi pats velnias.

– Jį?

Fajeta padvejojo.

– Tiesiog taip pamaniau. Man visi vairuotojai – vyrai. Bet juk laikai pasikeitė. Galėjo būti moteris.

– Vairuotojo veido nematėte? – paklausė Ebė.

– Nespėjau. Viskas įvyko labai greit. Be to, man pasirodė, kad jis buvo su kepuraite. Man labiau rūpėjo vaikas ant užpakalinės sėdynės. Mergaitė nebuvo prisisegusi saugos diržo. Stebiuosi, kaip vargšelė neišlėkė pro priekinį stiklą.

– Taip ir patikėjau, kad jūs FTB agentas, – po valandos šaipėsi Markas Pretas, kai Semas prisistatė berniukams. Kaip sakė jų mama, Semas ir Ebė rado juos važinėjančius riedlentėmis senoje dujų kolonėlėje per kelis kvartalus nuo namų. Paaugliai įžūliai nepaisė ženklo „Eiti draudžiama“.

– Kodėl netiki? – paklausė Semas.

– Nes tu per senas. Jei reikėtų rizikuoti gyvybe, vagies tikrai nesučiuptum.

– Ne visi panašūs į agentą Malderį, – atsakė Semas, mostelėdamas jaunesniojo berniuko marškinėlių su X-failais link. Žvilgtelėjęs į Ebę jis pamatė, kad ji nesėkmingai stengiasi nuslėpti šypseną. „Jai smagu, – sausai pamanė jis, – nepaisant priekaištų, kuriais jis apipylė Ebę po Fajetos Gibons apklausos“.

– Ar jūsų žmonės apskritai su ja kalbėjosi? Apie tą automobilį turėjome žinoti prieš dvidešimt keturias valandas. Gal viskas būtų kitaip.

– O gal ir ne, – atkirto Ebė. – Gal tas vaikas, kurį matė Fajeta, visai ne Sara Betė. Ir be to, jei ne aš, taip ir nesužinotume nei apie baltą automobilį, nei apie dar du liudytojus. Negirdėjau, kad būtumėte ištraukęs daug informacijos, ypač pertraukdamas kas penkias sekundes.

Aišku, ji buvo teisi. Ebė pažinojo vietinius. Jie pasitikėjo ja daug labiau negu atvykėliu. Tačiau, ir suvokus tai, Semo pyktis neatlėgo. Ko gero, net atvirkščiai. Jis nesuprato, kodėl Ebė Kros jį taip erzina, kodėl jis taip norėjo su ja ginčytis ir kaltinti. Gal dėl kaitros ir įtampos tiriant sunkią bylą? O gal tiesiog nenorėjo pripažinti visą popietę tarp jų tvyrančios seksualinės traukos?

„Ji tau per jauna, – šnibždėjo proto balsas. – Per jauna ir per daug naivi“.

Deja, kūnas sakė ką kita.

Ironiškas Marko Preto kikenimas sugrąžino jį į nemalonią tikrovę.

– Tu tikrai ne Malderis, – tyčiojosi vaikinukas. – Nebent Skineris, – paminėjo vyresnio amžiaus plikį iš to paties serialo.

Semas tramdė norą perbraukti ranka per vis dar tankius plaukus ir užtvoti berniūkščiui. Akivaizdu, kad penkiolikmetis Markas Pretas jautė nesveiką panieką valdžios atstovams, ypač vyriškosios lyties. Toks požiūris ateityje jam tikrai nepadės. Iš pradžių specialioji mokykla. Paskui nepilnamečių įkalinimo įstaiga. Galiausiai kalėjimas, jei niekas nepadės jam grįžti į doros kelią.

Semui tokie dalykai – ne naujiena. Koks tėvas, tokie ir vaikai. Tėvas paliko jaunai motinai vienai auginti du berniukus. Temė Pret neatrodo gležna gėlelė. Semas pagalvojo, kad tokia moteris, ko gero, dominuoja, ir sūnus labai stengiasi pademonstruoti vyriškumą. Lyg to dar būtų negana, jis atrodo ne pagal amžių smulkus. Stoto trūkumus bando kompensuoti siautuliu.

Trylikametis brolis, ūgiu beveik pavijęs vyresnėlį, nesistengia perimti lyderio vaidmens. Mičelas stoviniavo už brolio, vis nubraukdamas nuo veido purvinus šviesius plaukus, ir į pokalbį nesikišo.

– Berniukai, norėtume užduoti jums kelis klausimus, – pasakė Ebė.

Markas pasuko į ją galvą.

– O kas ji tokia? Agentė Skali?

Įžūlus jo žvilgsnis nuslydo Ebės džinsais ir marškinėliais. Semas kunkuliavo. „Ar jam tik atrodo, ar seržantės Kros drabužiai iš tikrųjų darosi vis ankštesni?“

Atrodo, jiedu su Marku Pretu pagalvojo tą patį. Vaikinas tyliai švilptelėjo.

– Visai nieko, – sumurmėjo, spoksodamas į Ebę nevaikišku žvilgsniu.

„Paganyti akis turėtų būti leidžiama tik nešvankiems seniems vilkams“, – nusprendė Semas. Tokiems kaip jis.

– Seržantė Kros, – ramiai prisistatė Ebė ir pakišo Markui po nosimi pažymėjimą. Policininko ženklelis buvo prisegtas prie džinsų diržo. Ji pasistengė, kad vaikinas jį pamatytų. – Aš Džefersono apygardos šerifo departamento detektyvė. Mes tiriame dviejų mergaičių pagrobimą.

– Na, ir kas? Ko norite iš mūsų? Gal jums užkabinti medalį? – jis žvilgtelėjo į išsišiepusį brolį.

– Emilės Kembel ir Saros Brodi. Gal girdėjote apie pagrobimą per žinias?

Markas piktai tylėjo. Tuomet Ebė pareiškė:

– Turime pagrindo manyti, kad tuo metu, kai dingo Sara Betė, judu buvote netoli nusikaltimo vietos.

Markas nubraukė nuo veido ilgą plaukų sruogą.

– Ar mes jums panašūs į vaikų grobikus?

– Mes jūsų nekaltiname. Turime liudytoją, mačiusią jus vakar maždaug pusę keturių Mimozų gatvėje prie Holijoko kapinių.

– Nieko jūs neturite, – iš anksto paruoštu pasipūtusiu tonu paneigė vaikinas. – Visą popietę buvome namie. Tiesa, Mičai?

Jaunėlis prarijo gumulą ir linktelėjo. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į Semą ir vėl grįžo prie brolio.

– Taip, žinoma.

– Jūsų mama teigė kitaip, – tarė Semas.

Markas išraudo kaip burokas.

– Kalbėjotės apie mus su mūsų sene? Prasmekite skradžiai! Būtinai reikėjo?

„Silpnoji berniūkščio vieta“, – pamanė Semas.

– Pamėginkime dar kartą, – pasiūlė Ebė, tamsius plaukus braukdama už ausų. –Ar judu su broliu vakar buvote Mimozų gatvėje?

Broliai vėl susižvalgė.

– O jeigu buvome?

– Ar tiesa, kad jūsų vos nepartrenkė automobilis?

Jo akys susiaurėjo.

– Iš kur jūs žinote? – jis nutilo supratęs, kad išsidavė.

– Pasikalbėkime apie automobilį, – pareikalavo Ebė. – Ar prisimenate spalvą?

– Gal balta, o gal ir ne.

– Tai balta ar ne? – tvirtai paklausė Semas.

Markas jį įžūliai nužvelgė. Semas panoro jam užtvoti.

– Ne su tavimi kalbu.

Semas suspaudė vaikinukui ranką. Neskaudžiai, bet gana tvirtai, kad paaiškėtų rimti jo ketinimai.

– Paklausyk manęs, vaikeli. Dingo dvi mergaitės. Jų gyvybei gresia pavojus. Neturiu nei laiko, nei noro su tavimi žaisti. Nori būti blogiukas? Gerai, būk, bet dabar atsakyk į seržantės Kros klausimus, – jis nepasakė arba. Nebereikėjo.

Vaikino akyse blykstelėjo kažkas panašaus į pagarbą, bet tuoj pat išnyko rūsčiame žvilgsnyje. Jis pasitrynė riešą.

– Automobilis buvo baltas.

– Gal atpažinai markę ar modelį? – paklausė Ebė ir keistai pažvelgė į Semą.

Markas gūžtelėjo pečiais.

– Iš kur man žinoti? Mačiau jį tik akimirką, – pasakęs atsitraukė nuo Semo.

– Ševroletas, – prakalbo Mičelas. – Kažkas panašaus į devyniasdešimt pirmųjų ar antrųjų caprice.

Semas nužvelgė berniuką.

– Ar tikrai, sūnau?

– Nevadink jo sūnumi, – sušnypštė Markas. – Tu jam ne tėvas.

– Aš pažįstu automobilius, – droviai tarė Mičelas. – Mano tėtis turi šešiasdešimt septintųjų camaro. Norime susitaisyti.

– Kurgi ne, kai pragaras užšals, – suburbėjo Markas.

– Mičelai, – Semas priėjo prie berniuko ir uždėjo jam ant peties ranką. Plonas ir kaulėtas berniukas atrodo jaunesnis, negu yra iš tikrųjų.

Akimirką Semas pagalvojo, kad jam sustos širdis. Po sūnaus mirties jiedu su Nora nutolo nuo draugų, turėjusių vaikų. Galiausia nutolo ir vienas nuo kito. Nora guodėsi savaip, o jis pasinėrė į darbą. Tyrė sunkiausias, baisiausias bylas, kad nebūtų laiko sielvartauti, svarstyti, kaip galėjo būti.

Pažvelgęs į Mičelą Pretą, jis pamatė įsmeigtas svetimo berniuko akis. Staiga sukirbėjo mintis: „Ar sūnus manimi didžiuotųsi? Ar pasikliautų?“ Pagalvojo, ar jis būtų geresnis tėvas, negu buvo vyras.

Nors nebesvarbu. Džonataną pasigrobė vėžys, Norą – abejingumas. Semas nebemanė dar kada nors vesiąs. Net jei norėtų, jis jau per senas kurti šeimą. O ir nenori. Džonatano niekas nepakeis. Dvidešimt metų klaidžiojęs po tamsą, jis aiškiai suprato vieną dalyką: šis pasaulis vaikams – ne rojus.

Net ir Edeno miestelyje.

Žvilgtelėjęs į Ebę jis pamatė, kad ji stebi jį. Mįslinga išraiška rodė, kad ji pastebėjo kažką, ko nesitikėjo, ko jis nenorėjo rodyti.

Jis vos juntamai spustelėjo Mičelui petį.

– Ar viskas, ką sakei, tiesa? – jis pasitikslino.

Mičelas rimtai linktelėjo.

– Jis automobilių žinovas, – nenoriai ištarė Markas. – Kiekvieną laisvą minutę praleidžia prie garažų. Jei Mičelas sako matęs caprice, vadinasi, taip ir buvo.

– Gal pastebėjote numerį? – viltingai paklausė Semas.

Abu papurtė galvas.

– Ką galite pasakyti apie vairuotoją?

Markas gūžtelėjo pečiais.

– Tik tai, kad nemoka vairuoti.

– Ar automobilyje daugiau nieko nebuvo?

– Nemačiau.

– O ant užpakalinės sėdynės? Gal matei vaiką?

– Kartoju: nieko nemačiau. Supratote?

– O tu, Mičelai? – švelniai paklausė Semas. – Gal ką nors matei?

– Ne, – berniukas papurtė galvą. – Aš ir nežiūrėjau.

– Tai kodėl manote, kad vairavo vyras?

– Vairuotojas buvo su beisbolo kepuraite, – atsakė Markas, – ir su tamsiais akiniais. Galėjo būti ir pana. Aišku, ne tokia kaip mūsų agentė Skali. Tokią atsiminčiau.

Ebė šaltai nusišypsojo ir ištiesė savo vizitinę.

– Berniukai, jei dar ką nors prisiminsite, būtinai paskambinkite.

Ji padavė vizitinę ir Mičelui. Perskaitęs jis įsikišo į kišenę ir droviai kreipėsi į Semą:

– Gal jūs irgi turite?

Semas sužvejojo kišenėje kortelę ir įteikė berniukui.

Ant kortelės puikavosi FTB antspaudas ir Kvantiko numeris.

– Šaunu, – apsidžiaugė Mičelas. – Dar nebuvau sutikęs FTB agento.

– Tikrai, – sausai pritarė Markas. – Neblogas nuotykis.