Читать книгу Žavios melagystės - Emilie Richards - Страница 4

Brūmas, Australija, 1900 metai

Australija mito žmonių sielomis. Sumaldavo jas į smulkias raudonas dulkes, kurias vėjas nunešdavo per plikas lygumas ir išbarstydavo užsistovėjusiose upių atšakose. Tai pažadų, kurie niekada nebus ištesėti, žemė. Virš šio krašto danguje švietė nepažįstami žvaigždynai, o metų laikai buvo tokie kankinantys, kad žmogus imdavo trokšti grįžti atgal, kad ir iš kokio pragaro būtų ištrūkęs. Vis dėlto, į gera ar į bloga, Australija tapo naujaisiais Arčerio Liuelino namais. 1898 metais Kuboje mūšio įkarštyje jis nužudė Pirmosios savanorių kavalerijos karininką. Todėl niekada nebegalės grįžti namo.

– Šitas mano, Tomai.

Arčeris pasilenkė ir pasitikęs skersai išklerusį stalą atskriejusį vyrą aptalžė jį kumščiais. Tada patiesė jį ant to paties stalo. Užpuolikui – milžiniškam tipui, dvokiančiam austrėmis – pamėginus atsitiesti, Arčeris pavertė stalą. Vyras drėbėsi ant grindų ir liko ten gulėti, stebeilydamas išplėstomis, sutrikusiomis akimis, lyg niekas nebūtų jo mokęs susitaikyti su pralaimėjimu.

– Ačiū! – Tomas Robsonas šyptelėjo draugui, bet jo veidas netrukus persikreipė nuo kito nepažįstamojo kumščio. Tomas puikiai atsilaikydavo su kimštomis pirštinėmis bokso ringe, kur galiojo Kvinsberio markizo [Kvinsberio markizo taisyklės – bendrai priimtos bokso taisyklės, galiojančios tiek profesionalioms, tiek mėgėjiškoms bokso kovoms (vert.)] taisyklės, ir nesitikėdavo netikėtumų.

– Dėl Dievo meilės, Tomai, nuleisk galvą! – Arčeris apglėbė Tomo užpuoliką, stipriai suspaudė ir trinktelėjo į nepažįstamojo galvą savąja. Akimirką Arčerio akyse sužibo palaimingai pažįstamos žvaigždės – ne tokios, kokias kasvakar matydavo pastaruosius dvejus metus. Paskui žvaigždės dingo, galva praskaidrėjo, o vyriškis jo rankose liovėsi muistęsis ir sukniubo ant grindų.

– Ar dar kas nors norėtų pabandyti? – Arčeris pasitraukė gana toli nuo dviejų nokautuotų triukšmadarių. – Ar dar kas nors šitam Dievo pamirštam mieste norėtų suvesti sąskaitas?

Pustuzinis vyrų, stovėjusių nuošaliau, nusisuko, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Tau viskas gerai? – Arčeris atgręžė Tomo skruostą į šviesą.

Tomas linksmai nustūmė jo ranką.

– O kaip mūsų draugeliai?

Arčerio žvilgsnis slystelėjo prie įveiktų vyriškių. Mažesnysis padėjo atsistoti milžinui ir juodu klupinėdami patraukė durų link, nė nepažvelgę į du amerikiečius. Arčeris nutaisė grimasą.

– Išgyvens ir kurią nors dieną vėl galės muštis.

Tomas pasitrynė žandikaulį.

– Išgelbėjai mano sprandą. Ir vėl.

Arčeris pasukiojo galvą – smakru palietė krūtinę, ausimis pečius – tikrindamas, ar niekas nelūžo.

– Tu niekada nepasimokysi, ar ne? Manai, kad kiti paiso taisyklių. Tokioj skylėj kaip Brūmas niekas nekovoja sąžiningai. Jei ir toliau taip elgsiesi, kas nors tave pribaigs.

– Tikiuosi, nepribaigs, kol tu netoliese, – pasakė Tomas ir ištiesė ranką. Tai buvo aristokrato ranka su ilgais sudiržusiais pirštais. Nepaisant išvaizdos – stipri ranka, kuri nesibodėjo nei purvo, nei prakaito, nei pagelbėti draugui.

Arčeris vėl nusiviepė ir suspaudė ištiestą ranką savo platesniu delnu, paskui stumtelėjo Tomą šalin.

– Pirmyn.

Tomas kaip visuomet plačiai išsišiepė, nors lūpa ir buvo ištinusi.

– Pirmyn ką? Muštis, gerti ar planuoti, kaip susikrausime turtus?

Arčeris jau buvo pavargęs nuo muštynių, o iš kampuoto džino butelio tebuvo likusi balutė ant nutryptų grindų. Taigi beliko planuoti ateitį, kuri sulig kiekviena minute atrodė vis niūresnė.

– Užsakysiu tau dar vieną. Už tai, kad išgelbėjai mano sprandą, – pasakė Tomas. Jis mostelėjo draugui į apverstą kėdę, o pats pasuko prie baro.

Arčeris pastatė kėdę prie staliuko ir įsitaisęs ant jos stebėjo, kaip Tomas vinguriuoja per patalpą. Pensionas – laikinieji jų namai – vargu ar nusipelnė tokio pavadinimo. Čia, už baro, tebuvo keletas kambarių su nešvaria patalyne ir vaizdu į prausyklą. Pats baras, apylinkėse žinomas kaip aludė, buvo pastatytas iš gofruoto metalo lakštų, kuriuos prilaikė išsiklaipę čionykščiai medžiai. Vadinamieji langai buvo be stiklų ir užuolaidų, o durys – viso labo plyšys tarp dviejų metalo lakštų, apkabinėtas valu suraišiotais kamščiais, kad vidun neskristų musės.

Brūme buvo ir padorių viešbučių, kuriuose „perlų kapitonai" šiugždančiais baltais kostiumais ir skrybėlėmis nuo saulės pasakojo istorijas apie rastus perlus, o perlų pirkėjai iš Europos atvykdavo numalšinti troškulio ir pasidairyti gražiausio brangakmenio. Tačiau Tomas ir Arčeris galėjo sau leisti tik pensioną, ir netgi tai netrukus bus jiems neįkandama.

Vinguriuodamas baro link, Tomas savo elegantiška eisena ir išdidžia laikysena atrodė panašus į karalių, užjaučiantį savo vargstančius pavaldinius. Jis nebuvo perdėm aukštas, bet eidavo išsiteisęs, lyg siektų išretinto oro, tinkamo tik dievams. Buvo tamsiaplaukis, smulkių kaulų, blyškios odos, santūriai besišypsantis visiems ir daug šilčiau tiems, kurie jam rūpi. Arčerio kūnas, priešingai, gyslotas, smulkus, iš airės motinos jis paveldėjo gelsvus plaukus ir strazdanas, o iš velsiečio tėvo – veriančias mėlynas akis. Paprastai Arčeris būdavo toks pat linksmas kaip jo draugas, bet šiandien jo veidą niaukė nebūdinga pikta išraiška.

Šalimais pasigirdo per grindis traukiamos kėdės garsas ir sudundėjo žemas balsas:

– Iš kur atkeliavai, nepažįstamasis?

Atsisukęs Arčeris pamatė tik ką pro duris įėjusį žmogų, kuris patraukė kėdę ir sėdosi šalia jo. Arčeris greitai jį įvertino.

– O kas manęs klausia?

– Džonas Gartas. Kapitonas Džonas Gartas, – prisistatė vyriškis, vyresnis ir švaresnis už kitus baro lankytojus, ir ištiesė ranką. Jis buvo aukštas, rausvaodis, glotniai nuvaškuotais ūsais; vilkėjo oficialią „perlų kapitonų" uniformą, bet tunika buvo kasdieniškai atsegta, po ja buvo matyti nepriekaištingai švarūs marškinėliai. – Vadink mane Džonu.

Patenkintas savo įžvalgumu, Arčeris kiek atsipalaidavo.

– Arčeris Liuelinas. Atkeliavau iš Amerikos.

Džonas įsitaisė prie stalo.

– Amerikiečiai retai užklysta į Brūmą. Jeigu čia atostogauji, tai pataikei ne į tą viešbutį. Maistas čia tikrai bjaurus, o lankytojai tik ir ieško su kuo susipešti. Baigęs rūkyti rytinę pypkę, virėjas nebesugeba atskirti, ar mėsa šviežia, ar jau nebevalgoma.

– Tai ką čia veiki tu?

– Ką tik patiesei mano kriauklių atidarinėtoją ir bocmaną. Mačiau, kaip jie išsliūkino pro duris. Atėjau apsidairyti.

– Iš kur žinai, kad būtent aš tai padariau?

Džonas nusišypsojo.

– Pažvelgus į šitą gaują, aišku, kad tu vienintelis galėjai juos įveikti.

– Tavo kriauklininkas įžeidė mano draugą.

– Ar visada užsistoji bičiulį?

Arčeris nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Kai prireikia.

– Ištikimybė – geras dalykas. Jeigu jos nebūtų, mieste nebūtų jokios tvarkos, taip pat ir vandenyje. Samdydami įgulą pirmiausia žvalgomės ištikimų vyrų.

– Spėju, tu esi ištikimas savo vyrams ir atėjai baigti tai, ką jie pradėjo?

Džonas kilstelėjo antakį.

– Ar turėčiau parodyti tau prielankumą? – Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė virvele surištą maišelį. – Pažiūrėk.

Susiraukęs Arčeris praskleidė maišelį nykščiu bei rodomuoju pirštu ir žvilgtelėjo. Viduje žvilgėjo trys mažyčiai, bet, atrodo, tobuli perlai. Pakėlęs akis Arčeris pamatė, kad kapitonas jį įdėmiai stebi.

– Dėl tokių perlų galima rizikuoti net gyvybe, – nutęsė Arčeris.

Jis grąžino maišelį kapitonui Džonui ir šis įsikišo jį atgal į kišenę.

– Sakyčiau, kad esi iš Džordžijos arba Karolinos?

– Iš Teksaso.

– O tavo draugas?

– Iš Kalifornijos.

– Tai kodėl jūs čia?

Arčeris tebegalvojo apie perlus. Svajojo meiliai paridenti juos rankose. Netoli Brūmo krantų buvo randama geriausio pasaulyje perlamutro, iš kurio gaminamos sagos. Žmonės susikraudavo turtus vien iš kriauklių. Šalutinis austrių, gaminančių perlamutrą, produktas buvo perlai – gražiausia ką kada nors žmogui pavyko ištraukti iš jūros. Deja, per tris dienas nuo tada, kai juodu su Tomu atvyko į miestą, Arčeriui neteko pačiupinėti nė vieno perlo.

Tomas grįžo su dviem riebaluotais bokalais, pastatė ant stalo ir prieš atsisėsdamas ištiesė ranką kapitonui.

– Ar turėsime muštis ir su tavim? O gal leisi bent jau baigti gėrimus?

Džonas davė ženklą ir indonezietis aludės šeimininkas, nė nepajudėjęs iš už baro nuo tada, kai Tomas su Arčeriu įėjo vidun, pripylė dar vieną bokalą iš didelės medinės statinės ir atnešęs pastatė ant stalo. Džonas iškėlė bokalą į viršų.

– Už bičiulius.

Kurį laiką vyrai tylėdami gėrė. Alus buvo rūgštus ir beveik išsivadėjęs.

– Aš ką tik klausiau pono Liuelino, ko jūs čia atkeliavote. – Kapitonas pastatė savo bokalą ant stalo.

Tomas noriai išklojo istoriją, kurią pasakoti juodu su Arčeriu buvo sutarę jau seniai.

– Mudu su kitais Ruzvelto kariais kovojome Kuboje. Paskui nusprendėme pasižvalgyti po pasaulį. Ieškome laimės, išbandėme ir jūsų aukso kasyklas. Kol kas sėkmė mums nelabai šypsojosi.

– Brūme galima rasti laimę. Kai kam pasiseka, – Džonas gūžtelėjo pečiais.

Arčeris pastūmė savo bokalą.

– Mačiau keletą jūsiškių vargšų luošių, kuriuos sėkmė aplenkė. Sėdėjo kinų kvartalo gatvėse laukdami, kol saulė ir musės juos nugalabys.

– Narai? – Džonas nutaisė gailestingą miną. – Perlų paieškos atneša ne tik turtus, bet ir pavojus. Kai kurie mūsų vyrai žūva, kiti lieka luoši visam gyvenimui. Treti randa pakankamai kriauklių ir perlų, kad grįžtų namo ir gyventų kaip sultonai. Musulmonai tiki, kad žmogaus gyvenimas nulemtas iš anksto. Japonai, norėdami apsisaugoti, po savo kostiumais užsikiša popierinius amuletus. Aš… aš manau, kad žmogus tiesiog turi gerai išmanyti savo darbą ir būti atsargus. Atlygis gana didelis, ir dėl jo verta kartą ar du surizikuoti.

Arčeris prisiminė visus tuos kartus, kai jiedviem su Tomu, paleistiems iš Jungtinų Valstijų armijos, teko rizikuoti. Ir tą dieną rizikavo nužudyti žmogų, kad išgelbėtų draugo gyvybę. Jam pavyko išvengti karo lauko teismo ir mirties bausmės. Juodu su Tomu buvo pasisamdę dirbti kontrabandinį alkoholį plukdančiame laive Karibuose, rinko milžiniškų pietinių agatmedžių derlių Naujojoje Zelandijoje, statė tvoras Naujajame Pietų Velse ir ieškojo aukso Kimberlio apygardoje.

Visą tą laiką atlygis buvo skurdus, o darbas – purvinas ir bukinantis. Arčeris Liuelinas buvo gimęs geresniam gyvenimui, bet geresnis gyvenimas nuo jo vis nusigręždavo.

– Brūmas – ne vieta baltaodžiui, – Arčeris brūkštelėjo nagu per savo purviną bokalą. – Mudu su Tomu esame patyrę jūreiviai, bet jeigu žmogus neturi pinigų nusipirkti nuosavą liugerį [Liugeris – nedidelis burlaivis (vert.)], negali dirbti. Miestas sausakimšas siauraakių niekšelių ir vietos juodukų, kurie daro tai, ko baltasis imtųsi tik už trigubai didesnį užmokestį.

– Ar tu nepakenti mūsų azijiečių ir aborigenų draugijos? – paklausė kapitonas.

– Aš? – Arčeris šyptelėjo. – Galėčiau pakęsti net paties šėtono draugiją, jei manyčiau, kad taip galiu užsidirbti vieną kitą dolerį. Tik sakau, kad tas doleris ne tą patį reiškia man ir tiems mulkiams, gyvenantiems po dešimt viename kambaryje ar miegantiems paplūdimy. Man reikia daugiau.

– Vis dėlto sakai, kad sėkmė jus apleido…

– Tokia jau ta sėkmė, ar ne? – nutraukė Tomas. – Kai jos mažiausiai tikiesi, ima ir aplanko.

Arčeris prabilo prislopintu balsu:

– Dėl tų perlų…

– Kaipgi, perlai, – nutęsė Džonas glostydamas savo ūsus. – Esama žmonių, kurie padarytų bet ką, išduotų bet ką, kad tik užsidirbtų šilingą. Perlai, kuriuos tau rodžiau, atkeliavo iš mano paties liugerio „Odisėjas", bet iki šiandien jų nebuvau matęs. Kembridžo Pitas – šunsnukis, kurį tu patiesei – rado juos vienoje iš atidarytų kriauklių. Jis juos paslėpė, o kai vakar atplaukėme į uostą, pardavė nešvarių perlų pirkliui.

– Nešvarių? – paklausė Tomas.

Kapitonas mostelėjo ranka.

– Pavogtų perlų. Tų, kuriuos įgulos nariai slapta išneša iš laivų. Kartais taip elgiasi narai. Bet kas, kam pasitaiko tokia proga. Kembridžo Pitas paslėpė perlus virvėje padarytoje skylėje ir laukė, kol galės saugiai išnešti į krantą. Žmogus, nusipirkęs vogtus perlus, šįryt pardavė juos atgal ir papasakojo, iš kur gavęs. Mudu… vienas kitą supratom…

– Manai, kad jis sakė tiesą?

– Pitas nesitikėjo, kad būsiu uoste, todėl nelabai saugojosi. Tą virvę radau ten, kur jis paprastai miega. Ji buvo tuščiavidurė kaip nendrė. Mulkiui neužteko proto išmesti ją už borto.

– Taigi tau trūksta vieno ar dviejų įgulos narių.

Kapitonas linktelėjo.

– Pitas su draugeliu neišgyvens iki saulėlydžio, jei nespės įsėsti į garlaivį, popiet išplaukiantį į Pertą. Aišku, po to, kai asmeniškai su jais pasikalbėsim, bandys į jį sėsti tuščiomis kišenėmis.

Arčeris nenustebo. Brūmas buvo pasienio miestas, o jo kalėjimas dažniausiai būdavo perpildytas. Bet būtent tokiuose miestuose, kuriuose susitelkdavo tuzino salų benamiai ir niekšai, teisingumą dažnai vykdydavo tie, kurie nebuvo prisiekę jį saugoti.

Džonas pasilenkė į priekį.

– Man reikia naujo kriauklių atidarinėtojo. Deja, šiam darbui galiu samdyti tik baltaodį. Spalvotiesiems įgulos nariams negalima patikėti tokios užduoties.

Tomas išsišiepė.

– Baltaodžiai irgi ne visada patikimi, tiesa? Jeigu neklystu, nuplovus purvo ir dvoko sluoksnį, Kembridžo Pito oda pasirodytų esanti gana balta.

– Mano draugas užaugo su kinų tarnais, – paaiškino Arčeris kapitonui. – Jo širdyje kiekvienas geltonodis su kasa užima gana šiltą vietelę.

– Supraskite mane teisingai, – pasakė Džonas. – Aš gerbiu visus man dirbančius žmones, bet šį darbą turi atlikti baltasis. Kriauklių atidarinėtojai pavaldūs tiesiogiai man ir dalijasi su manimi pelnu. Turime puikiai suprasti vieni kitus. – Jis stabtelėjo. – Ar mes vieni kitus suprantame? Puikiai?

Arčeris atsilošė kėdėje.

– Vyrukai buvo du. Dar bocmanas…

– Būtent. Mano liugeryje yra dvi laisvos vietos. Judu kaip tik dviese. Sakote, kad esate jūreiviai. Mokate savimi pasirūpinti. Įrodėte, kad suprantate, ką reiškia ištikimybė…

– Be to, mes baltaodžiai, – pasakė Tomas.

– Aš esu lošėjas, tad mano instinktai geri. Sezonas jau beveik baigėsi. Reikiamų įgūdžių galėsite išmokti iš kitų įgulos narių. Jei norėsite, galėsite pasidalyti darbus. „Odisėjas" atplaukė į uostą vien dėl to, kad bocmanas tvirtino, jog reikia papildyti atsargas ir paremontuoti laivą. Rytoj vėl būsime pasirengę išplaukti. Taigi, džentelmenai, ar plauksite kartu?

Džonas Gartas turėjo du nepriklausomai dirbančius liugerius, pats tiesiogiai vadovavo didesniajam. Jis pradėjo perlų paieškas prieš dvejus metus, šį sezoną papildė savo laivyną dar vienu liugeriu, ir jei toliau ras gerų kriauklių, greitai galės įpirkti škuną [Škuna – dvistiebis laivas (vert.)], kuri taps jo plaukiojančia baze. Tuomet galėtų sandėliuoti bei paskirstyti atsargas vandenyje, ir pelningos dienos, kai laivai gali plaukioti, nebūtų iššvaistytos stovint uostuose. „Perlų kapitonai", turintys didžiausius laivynus, griežtai prižiūrėjo savo įgulas ir gaudavo pavydėtiną pelną. Bet netgi mažiausias liugeris su keliais įgulos nariais galėjo atnešti turtus, jeigu naras ištraukdavo tinkamą kriauklę.

– Pinctada maxima, – Tomas leido šiems žodžiams nusiristi nuo liežuvio. Taip vadinosi austrės, besiveisiančios prie Vakarų Australijos pakrantės; austrės, užauginančios geriausius perlus pasaulyje; austrės, kurių dėka du amerikiečiai turės kur miegoti ir maisto pilvui nuraminti. – Ar kada nors tikėjaisi atidarinėsiąs kriaukles, kad pragyventum?

Arčeris apdovanojo jį šypsniu. Tomas jau žinojo, kad draugas būna malonesnis, kai kišenėse skimbčioja šiek tiek pinigų.

– Ne, niekada nesitikėjau pamatyti tokią nuodėmingą vietą kaip šioji. Pažiūrėk štai ten.

Dampjė terasa Brūmo kinų kvartale – lyg nedidelis Singapūro plotelis, atkeltas į Australijos žemyną – buvo sausakimša.

Gatvelė tokia siaura, kad ja galėjo eiti vos keli vyrai šalia vienas kito. Palei ją iš abiejų pusių rikiavosi baltintos parduotuvės ir cinkuoto metalo bei mediniai namai, besiremiantys vienas į kitą. Virš galvų sviro suklypę balkonėliai, nukabinėti skalbiniais. Drėgną orą temdė ugniakurų ir rūkstančių smilkalų lazdelių dūmai.

Tomas paklusniai nužvelgė dulkėtą gatvelę.

– Ką turėčiau pamatyti?

– Ką, tavo manymu, tie šunsnukiai daro? Kristau, aš niekad nepriprasiu prie vyrų, vilkinčių suknelėmis.

Pustuzinis tamsiaodžių vyrų ryškiais sarongais buvo susispietę į ratelį viename iš daugybės siaurų skersgatvių, vinguriuojančių į abi puses nuo Dampjė terasos. Sprendžiant iš jų sutelkto dėmesio, jie lošė arba atliko kažkokį religinį ritualą.

Tomą užliejo nostalgija. Jis pažino šiuos kvapus iš savo vaikystės, iš San Francisko kinų kvartalo. Kartais eidavo ten su šeimos virėju, kai motina būdavo kuo nors užsiėmusi ir nieko neįtardavo. Ah Vu vesdavosi susižavėjusį globotinį gatvėmis, pro popieriniais žibintais ir ryškiaspalviais šilkais išpuoštas parduotuvėles, vežimaičius, kupinus gundančių daržovių ir vaisių, kurie niekada nebus patiekti ant Robsonų stalo. Dabar, apsuptas pažįstamų vaizdų ir kvapų, Tomas kone juto tvirtą Ah Vu ranką ant savo peties.

– Ar įsivaizduoji, kaip ši vieta atrodys ne sezono metu? – paklausė Tomas. Dauguma vyrų Brūme užsidirbdavo pragyvenimui perlų ieškančiuose laivuose ir nuo balandžio iki spalio būdavo jūroje. Jiems grįžus į kinų kvartalą ir į stovyklas prie vandens, Brūmas neatpažįstamai pasikeisdavo.

Arčeris išleido pasibjaurėjimo garsą.

– Kartu su įgulomis atslinks ir taifūnai, o su jais – karštis. Čia jau dabar dvokia. Dieve šventas, įsivaizduok, kokia bus smarvė po mėnesio ar dviejų.

Tomas grožėjosi spalvingu kinų kvartalo gyvybingumu, bet buvo įpratęs prie siauresnio savo draugo požiūrio į pasaulį. Jis žinojo, kad Arčeris – teisingas ir patikimas, nors kartais ir būdavo nepakantus. Arčeris daugeliu atžvilgių buvo labai prieštaringas žmogus: impulsyvus, bet kartu kiekvienoje situacijoje gebantis apskaičiuoti ėjimus ir pasiekti pergalę; svarbiausiu jis laikė patį save, bet galėjo rizikuoti viskuo dėl savo draugo.

Pastarąją Arčerio savybę Tomas patyrė savo kailiu.

Jis uždėjo ranką Arčeriui ant peties ir švelniai nusivedė jį – kaip Ah Vu vesdavo jį patį – tolyn nuo gatvelės.

– Pasistenkim pasinaudoti viskuo, ką Brūmas gali pasiūlyti gero.

– Perlų, kurie nepriklausys man, paieška? – paklausė Arčeris ir nusispjovė ant grindinio.

– Kaip nors turime išmokti šio verslo. Sužinosime, kaip viskas daroma, ir galbūt jau kitą sezoną įsigysime nuosavą liugerį. Aš dar turiu pinigų Kalifornijoje.

– Tik jau ne tiek, kad užtektų liugeriui.

– Bet pradžiai pakaks. O šiuo metu turime dairytis palankios progos. Gartas sakė, kad jis taip ir darė. Nepamiršk, tai tik pradžia.

Arčerio svajonės buvo pernelyg didelės, kad galėtų lengvai atidėti jas ateičiai, bet Tomas žinojo, kad jo draugas ne iš tų, kurie ilgai liūdi. Arčeris nusipurtė Tomo ranką.

– Dabar man užtektų ko nors pavalgyti.

Džonas Gartas kiekvienam iš jų išmokėjo atlygio, kurį jie gaus sezonui pasibaigus, avansą. Jie jau spėjo perkraustyti savo negausią mantą į „Elnių įlankos" viešbutį – tinkamesnį būstą nei lūšna, kurioje kapitonas juos užtiko. Teliko rasti skalbyklą, kuri grąžintų jų drabužius iki ryto. Tuomet juodu galėtų grįžti į viešbutį ir pasimėgauti pigiu, bet sočiu maistu. Džonas įspėjo juos, kad įlipę į „Odisėją" nesitikėtų nieko geresnio nei ryžiai ir žuvis.

– Štai ir skalbykla, kurią rekomendavo Džonas, – Tomas parodė pirštu ženklą kvartalo gale. – „Sing Čungas".

Kinų kvartalas, kai kurių vadinamas japonų kvartalu, buvo tuzino azijiečių namai su daugybe įvairių socialinių klubų ir verslų, bet čia, kaip ir kitose pasaulio vietose, būtent kinai labiausiai ištobulino ir pardavinėjo paklausius savo įgūdžius, atsivežtus iš gimtosios šalies. Kinai skalbdavo ir lygindavo uniformas bei kitus drabužius tų „perlų kapitonų", kurie neišgalėdavo siųsti skalbinių į Singapūrą.

– Manai, tie vargšai šunsnukiai dirba visą naktį? Ar jiems nereikia miegoti kaip tau ir man? – paklausė Arčeris.

– Jie tokie pat kaip bet kuris kitas žmogus. Daro, ką gali ir kiek gali, kad išgyventų.

– Aš nestovėčiau prie verdančio katilo šitokiame karštyje.

– Stovėtum, jeigu tik taip galėtum išlaikyti savo žmoną ir vaikus.

Arčeris nušvito nugalėtojo šypsena.

– Ketinu vesti moterį, kuri galėtų išlaikyti mane.

– Esu tikras, kad Brūme rastum tokių bent tuziną. Jeigu apskritai čia yra tuzinas moterų.

– Nepasiliksiu šitoje pragaro skylėje tiek ilgai, kad ką nors rasčiau, išskyrus perlų. Greitai susikrausiu turtus ir trauksiu į Viktoriją. Nusipirksiu namą, įsikursiu ir auginsiu galvijus. Tik tiek žinau. O kai mirsiu, savo sūnums paliksiu karalystę.

Tomas suprato, iš kur kilo tokie draugo siekiai. Arčeris buvo vienintelis vaikas imigrantų, kurie atkeliavo į Teksasą turėdami svajonių. Jo tėvas po metų metus trukusių vargų atsidūrė kalėjime ir ten mirė. Skurstanti ligota motina buvo priversta mažą sūnelį atiduoti į našlaičių prieglaudą. Likusius vaikystės metus Arčeris praleido vietos mero rančoje kaip nemokamas darbininkas.

Tomas paplekšnojo jam per nugarą.

– Atsikratykime skalbinių, tada galėsi pasistiprinti, kad turėtum jėgų tai karalystei kurti.

Jiems einant pro duris, Arčeris juokėsi.

Patalpa buvo tamsi ir ankšta, joje tvyrojo kone nepakeliamas karštis. Tomas pagalvojo, kad skalbiniai, matyt, virinami patalpos gale, už užuolaidos – tai temperatūrą skalbykloje didino dešimčia laipsnių. Šviesa sklido tik pro durų angą jiems už nugarų. Kai akys truputį apsiprato prie tamsos, Tomas pamatė liekną figūrą prie žemo staliuko. Paaiškėjo, kad tai jauna moteris subtiliu širdelės formos veidu. Jos akys buvo kukliai nudelbtos į stalą priešais.

Arčeris skubėjo grįžti į viešbutį, todėl nedvejodamas žengtelėjo pirmyn ir numetė savo ryšulį ant stalo.

– Turime viską atgauti rytoj ryte. Anksti. Ar galėsite iki to laiko išskalbti?

Tomas prisiartino prie jo. Mergina neatsakė.

– Galbūt ji nekalba angliškai, – tyliai pratarė Tomas.

– Aš labai gerai kalbu angliškai, – atsiliepė mergina, vis dar nepakeldama akių. Jos balsas buvo melodingas ir, nors žodžius tarė su akcentu, jie buvo aiškūs.

Arčeris patrepsėjo koja.

– Nenoriu nesusipratimų. Jeigu juos priimsite, tai tegul būna išskalbti laiku.

– Klausyk, grįžk į viešbutį, – įsiterpė Tomas. – Aš čia viskuo pasirūpinsiu. Užsakyk ką nors mums abiem, prisidėsiu prie tavęs po kelių minučių.

– Kinų kvartale pilna kitų skalbyklų, – įspėjo Arčeris, traukdamas durų link.

Tomas palaukė, kol draugas išėjo, ir kreipėsi į merginą:

– Jis skuba pavalgyti. Nenorėjo būti nemandagus.

– O jūs neskubate?

Tomas tikrai neskubėjo. Nuo tada, kai atvyko į Australiją, matė labai nedaug gražių moterų. Buvo tikras, kad jų čia nemažai, bet jos negyveno tose vietose, kurias australai vadino „stotimis", kaip negyveno ir aukso kasyklose. O Brūme – beveik vieni vyrai.

Ši jauna moteris ilgais juodais plaukais, lygia dramblio kaulo spalvos oda ir plunksniškomis blakstienomis galėjo varžytis su bet kuria iš Tomo matytų gražuolių. Nors prakaitas smulkiais lašeliais buvo nusėjęs jos kaktą ir palikęs dėmes ant drabužių.

Tomas padėjo savo ryšulį ant stalo šalia Arčerio skalbinių.

– Neprašytume išskalbti taip greitai, bet mus tik ką nusamdė dirbti liugeryje, ryte išplaukiame. Mums tai paskutinė proga turėti švarių drabužių. Tiesa, tokie jie bus neilgai.

Jis nusišypsojo, tikėdamasis, kad mergina pakels akis. Ji taip ir padarė, žvilgsnis buvo stebėtinai atviras.

– Išskalbsiu šįvakar.

– Tu labai maloni. – Nors kambarėlyje buvo labai karšta, Tomas norėjo pasilikti ir žiūrėti į ją. Prisiminė kaip reta gražias kinų moteris, kurias buvo matęs vaikystėje: pirklių žmonas siuvinėtais drabužiais ir puošniais šventiškais galvos apdangalais, tarnaites pilkomis tunikomis ir kelnėmis. Ši moteris vilkėjo panašiai – juoda medvilnine tunika su plonyte siuvinėta linija, juosiančia aukštą apykaklę. Ant peties kaip savitas akcentas nusvirusi šilkinė kasa, taip ryškiai kontrastuojanti su oda, darė merginą dar mielesnę.

Ji, regis, taip pat neskubėjo. Galbūt džiaugėsi galimybe pasitraukti nuo skalbimo kubilų, kunkuliuojančių patalpos gale.

– Jūs nevietinis?

Tomas apsidžiaugė, išgirdęs klausimą.

– Ne, iš Kalifornijos. O tu? Ar visuomet čia gyvenai?

– Ne, atvykau iš Kinijos. Prieš dešimt metų.

– Aš ilgiuosi Kalifornijos. Ar tu ilgiesi Kinijos?

– Aš greitai grįšiu ten ir ištekėsiu už vyro iš savo kaimo.

Jis pajuto absurdiškai dilgtelint nusivylimą.

– Jis bus laimingas vyrukas. – Merginos skruostai nukaito ir Tomas suprato peržengęs svarbias juodu skiriančias ribas. – Atsiprašau.

– Galbūt taip kalbama Kalifornijoje, – tarė ji ir ėmėsi atrišti Arčerio ryšulį.

Kadangi Tomas jau buvo įžengęs į uždraustą teritoriją, leido sau šiek tiek daugiau:

– Ne, Kalifornijoje paklausčiau: „Ar tikrai nori keliauti visą tą kelią namo į Kiniją, kai galėtum likti čia ir ištekėti už manęs?"

Mergina dar tirščiau nuraudo, bet droviai nusišypsojo.

– Tėvas neleidžia man kalbėtis su vyrais.

– Kur tavo tėvas šiandien?

– Serga, dabar miega.

– Užjaučiu. Tikiuosi, netrukus pasijus geriau.

Ji pažvelgė į drabužius, paskleistus priešais, ir pasakė kainą.

– Esu tikras, kad draugas neprieštaraus, – pasakė Tomas.

– Tiek pat už jūsiškius.

– Bet tu nė nesuskaičiavai maniškių. Jų gali būti daugiau.

– Tiek pat arba mažiau.

Buvo akivaizdu, kad ji nenori kraustyti Tomo drabužių jo akivaizdoje. Jis nusišypsojo sutikdamas.

– Ar sumokėti dabar?

Mergina vėl pakėlė akis. Jos antakiai buvo dailiai išlenkti, gražios akys tamsios, bet Tomą patraukė jose atsispindintis protas.

– Galėsite sumokėti, kai grįšite rytoj.

– Ar čia būsi tu? Ar tavo tėvas?

Ji papurtė galvą, lyg sakydama, kad nežino.

Tomas pamanė, kad tikėtis, jog jos tėvas nepasveiks, yra žema.

– Ar dar būsi čia, kai baigsis sezonas? Ar būsi iškeliavusi į Kiniją?

– Jeigu mano tėvas sirgs, liksiu ir juo rūpinsiuosi.

– Tau tikriausiai bus gaila atidėti vestuves.

Kaip jis ir tikėjosi, mergina neatsakė.

– Aš vis sakau tai, ko neturėčiau, – pasakė Tomas. – Atsiprašau.

– Vyras, už kurio turėsiu tekėti, yra senas, jau turi dvi žmonas.

Mintis, kad ši jauna moteris – jau nebe mergaitė – turi tekėti už senio, nuliūdino Tomą. Netgi daugiau – jis nenorėjo, kad ji tekėtų už vyro, kurio žmonos elgtųsi su ja kaip su savo verge. Tomas nesuprato kinų papročių, bet jautė, kad ši miela jauna moteris nusipelno geresnio gyvenimo.

– Dabar prašau išeiti. Grįžkite rytoj. – Tomui nespėjus nieko atsakyti, ji susirinko drabužius ir dingo už nublukusių užuolaidų skalbyklos gale.

Tomas žvelgė jai paskui, kol užuolaidos nustojo siūbavusios ir karštis galiausiai išginė jį laukan.