Читать книгу Žavios melagystės - Emilie Richards - Страница 6

– Banginis blogas. Tu-aš nepaplauksim ilgai perlų vieta.

Bernardas, „Odisėjo" vairininkas, stambaus sudėjimo kopangietis iš Vakarų Timoro, filosofiškai papurtė galvą ir nužingsniavo prie vairalazdės plukdyti nediduką liugerį toliau nuo vandens fontano, trykštančio tarp bangų priešais juos. Tomas liko kur buvęs ir žvelgė į nepaneigiamą įrodymą, kad jūroje jie – ne vieni.

– Jeigu ne viena, tai visa kita kartu, – tarė Arčeris, priėjęs prie Tomo. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės kaip sultonas, duodantis nurodymus savo dvaro budeliui. Bernardas ir dar du įgulos nariai pakeitė kursą ir laivas sugirgždėjo.

„Odisėjo" burėms pasigavus vėją, Tomas tylomis nusisuko pasižiūrėti į tolstantį vandens fontaną. Jie buvo jau gerokai atsiplėšę nuo jais nesidominčio banginio, kai liugeris vėl pakeitė kursą ir pasuko į kriauklių rinkimo vietą. Įgula, kurią sudarė įvairių tautybių – nuo japonų iki Malaizijos gyventojų – vyrai, tiksliai žinojo, ko iš jos tikimasi. Visi jūreiviai greitai ir tyliai dirbo savo darbus, apsikeisdami vienu kitu žodžiu tik tada, kai to reikėdavo.

– Ar esi kada matęs tiek banditų ir galvažudžių vienoje vietoje?

Tomas palinko prie Arčerio. Jis į margaspalvę įgulą žvelgė kaip į nuotykį.

– Šie banditai ir galvažudžiai gali mums padėti arba mus pražudyti, – pasakė jis tyliai, kad niekas kitas neišgirstų. – Geriau būtų su jais sutarti, ar taip nemanai?

Arčeris tęsė, lyg nebūtų išgirdęs Tomo žodžių:

– O ką tu manai apie Bernardą? Vakar jis susiginčijo su Achmedu ir viena ranka pakėlė tą tipą tris pėdas nuo denio. Atmink mano žodžius: jis papjaus mus miegančius, jei tik kiti įgulos nariai pritars. Tiesa, nė vienas jų nekalba angliškai taip gerai, kad sukeltų maištą.

Tomui atrodė, jog įgula pakankamai gerai susikalba savo žargonu, kad nuveiktų ką nors bjauraus. Bet, priešingai nei Arčeris, abejojo, kad tai jiems rūpėtų.

– Ar praėjusią naktį bent kiek pamiegojai?

– Nebuvau nė akių sumerkęs.

Tomas nenustebo. Dieną liugeryje buvo gana patogu, bet naktį laivo triumas tapdavo žaidimų aikštele tūkstančiui sparnuotų tarakonų, kurie misdavo austrių kremzlėmis ir – dėl įvairovės – įgulos narių kojų nagais bei nuospaudomis. Kiekvieną naktį nuo tada, kai įlipo į laivą, Tomas juto jo oda lakstančias tarakonų kojas ir plazdančius sparnus. Negana to, apačioje oras buvo persismelkęs troškiu pūvančios žuvies, rytietiško kario ir pelėsių tvaiku. Arčeris ir Tomas miegojo pagrindiniame triume, ant lentų, padėtų ant vandens statinių. Kiti įgulos vyrai nakvodavo ant denio po stogine.

Tomas atsisuko į Arčerį ir pažvelgė į jo rūškaną veidą, kuris jau buvo spėjęs apželti barzda.

– Kuo toliau, tuo bus blogiau. Chuanas mums sakė, kad nenorėsime miegoti apačioje. Šiąnakt aš savo patiesalą išsiskleisiu čia, kartu su visa įgula. Atsiras vietos ir tau, jei nori pamiegoti.

– Miegoti čia, su galvažudžiais? Kai Chuanas miega kajutėje?

Chuanas Fernandesas buvo „Odisėjo" naras, neabejotinai svarbiausias žmogus laive. Jis atkeliavo į Australiją iš Manilos ir, nors nebuvo geriausias naras Brūme, jo rezultatai – ne viena tona perlų kriauklių – puikūs.

– Tai pirmyn, užimk ir antrą gultą kajutėje, – pasiūlė Tomas. – Man bus gerai ir čia, gryname ore.

Arčerio veidas nusigiedrijo.

– Jeigu tos vietos neužims vienas iš mūsų, tai padarys kas nors mažiau vertas. Šiaip ar taip, būtent mes atidarinėjame kriaukles.

Prieš du rytus, prieš pat išplaukiant, Džonas Gartas jiems trumpai papasakojo apie gyvenimą laive. Kaip ir kiti „perlų kapitonai", jis stengėsi samdyti kuo skirtingesnius įgulos narius. Taigi liugeryje buvo naras iš Manilos, vairininkas iš Kopango, kinas virėjas, du stiprūs jauni vaikinukai iš Malaizijos, pumpuojantys orą, kai Chuanas būdavo po vandeniu, ir senas jūreivis japonas, kuris daug metų nardydamas beveik apkurto ir apako viena akimi.

Nors visi komandos nariai buvo daug metų išdirbę perlų ieškančiuose laivuose, kai reikėdavo priimti sprendimus, Tomas su Arčeriu – naujokai – tapdavo svarbiausi.

– Kaip manai, koks jausmas būti po vandeniu? – paklausė Tomas. – Chuanas juk laimingas šunsnukis, ar ne?

– Laimingas? Ar įsižiūrėjai į Tošiharą? Štai kas žmogui atsitinka benardant. Nežinau, kodėl Gartas paėmė jį į šį laivą. Jis nieko negirdi. Vos mato. Klumpa ir griūna kaskart, kai tik kas nors pasipainioja po kojomis.

– Jis čia, nes buvo Džono naras pirmojoje jo kelionėje, ir šis jaučiasi atsakingas.

– Kapitonas – nekoks verslininkas, ar ne?

– Tu pasielgtum taip pat. – Tomas pametė iš akių vandens fontanėlį ir dabar svarstė, kur nuplaukė banginis. – Žinau, kad ten apačioje pavojinga, bet mielai surizikuočiau.

– Tai paprašyk Chuano. Gal jis leis tau užimti jo vietą, – taip taręs Arčeris nuėjo paieškoti, kuo dar galėtų užsiimti.

Chuanas pakilo iš triumo. Jis išdidžiai žingsniavo, kaip visuomet siūbuodamas į šalis, lyg ruoštųsi ilgoms valandoms, kurias turės praleisti vandenyno dugne. Išplaukus iš Brūmo, netrukus jis savo kelnes ir marškinius pakeitė į praktiškesnį sarongą. Vienintelis jo papuošalas buvo po kaklu kabantis auksinis kryželis.

– Į ką ten taip žiūri?

Tomas jau spėjo pamėgti Chuaną – labai religingą žmogų, kuris savo kajutėje buvo pasistatęs altorių Mergelei Marijai.

– Į amžinybę.

– Daug vyrų čia regėti amžinybę.

– Papasakok, kaip ten, apačioje?

Chuanas buvo vidutinio ūgio, tamsios odos, su trumpais, blizgančiais ir glotniais kaip audinės kailiukas plaukais ir ilgų blakstienų aprėmintomis apatiškomis akimis, geriančiomis į save viską aplinkui. Dabar jo akys tapo svajingos.

– Apačioje ne taip vieniša kaip čia. Daug žuvų. Daug draugų. Čia, viršuje, vis ieškai ko nors, bet nieko nerandi. Viršuje aš galvoju apie namus, o ten, apačioje, telieka mintys apie kriaukles.

Chuanas nuėjo sau.

Nuo tada, kai juodu suArčeriu paliko Jungtines Valstijas, Tomas beveik neprisimindavo namų. Nuolat rašė tėvams, bet pats per tuos metus, kai buvo išvykęs, gavo tik vieną laišką. Tėvas reikalavo, kad jis tuojau pat grįžtų, kitaip praras palikimą.

Tomas, priešingai nei tėvas, niekada nesižavėjo turtais. Dabar jautėsi laimingesnis nei tada, kai buvo didžiųjų Kalifornijos turtų paveldėtojas. Kad išgyventų, jam reikėjo visai nedaug, tad negalėjo sugalvoti priežasties, kodėl tai turėtų pasikeisti. Van Neso alėjoje stovintys rūmai, kuriuos jo tėvai vadino namais, Tomui priminė kalėjimą, o elegantiškos jaunos paveldėtojos, siekusios jo dėmesio, dažniausiai pasirodydavo esančios nuobodžios ir paviršutiniškos.

Tomas pagalvojo apie moterį, kuri nebuvo nei nuobodi, nei paviršutiniška. Šiuo metu, kai jis žvelgia į horizontą, toji moteris greičiausiai ruošiasi iškeliauti į Kinijos kaimelį ir ištekėti.

Jis pamėgino garsiai ištarti jos vardą.

– Lian.

Tomas ir pats stebėjosi, kad jį taip sudomino jauna kinų moteris. Jis tematė ją du kartus. Antrąjį sykį – tą rytą, kai nuėjo pasiimti skalbinių – ją atidžiai stebėjo tėvas, Sing Čungas. Įdubusiomis akimis senis su plona kasa konvulsiškai drebėjo įsitaisęs ant kėdės tolimajame skalbyklos kampe.

Per antrąjį susitikimą Lian jam pasirodė dar gražesnė: kruopščiai išlyginta tunika, nuo karščio neišraudusiu veidu. Ji buvo dramblio kaulo smeigtuku prismeigusi plaukus aukštai ant pakaušio, bet Tomui trūko tos gundančios ilgos kasos, nusvirusios ant krūtinės.

– Turbūt nuėjai vėlai miegoti, kol sutvarkei mūsų drabužius? – paklausė jis pasisveikinęs.

Ji nepakėlė akių.

– Nebuvo sunku.

Jis pritildė balsą, kad neišgirstų jos tėvas:

– Esu tikras, kad buvo. Ačiū.

Ji linktelėjo, vis dar vengdama jo žvilgsnio.

– Atrodo, tavo tėvas labai serga.

– Šiandien jis atsisakė ilsėtis.

Iš kampo, kuriame tūnojo senis, atsklido žodžių pliūpsnis gergždžiančia Kantono tarme ir mergina nuraudo.

– Turiu paimti iš jūsų pinigus, – tarė ji ir pasakė kainą, dėl kurios jie buvo sutarę.

Tomas neskubėdamas ieškojo monetų.

– Aš šį rytą išvykstu. Kai grįšiu, tu tikriausiai jau būsi išvykusi. Ar gali bent pasakyti savo vardą, kad žinočiau, kaip šaukti tave mintyse?

Ji prakalbo kone pašnibždomis:

– Kodėl nori apie mane galvoti?

Jis negalėjo paaiškinti, nes ir pats nežinojo atsakymo.

– Aš vardu Tomas. Tomas Robsonas.

Mergina dvejojo.

Tomas išvertė kišenę, lyg vis dar ieškotų monetų, nors delne jau gniaužė reikalingą pinigų sumą.

Ji žvilgtelėjo į jį ir vėl nusuko akis.

– Lian.

– Lian.

– Išvertus į anglų kalbą, tai reiškia medį. Gluosnį.

– Gluosnis, – pakartojo Tomas ir nusišypsojo. – Tau labai tinka šis vardas.

– Galbūt. Motina sakydavo, kad visada turiu nusilenkti.

Tomas susimąstė apie jos laukiantį gyvenimą, norėjo tikėtis, kad Lian pavyks nusilenkti neperlūžtant pusiau.

Senis vėl sulojo, duodamas kažkokius nurodymus dukteriai. Ji iškvėpė, kone atsiduso.

– Prašau duoti man pinigus ir eikite.

Jis ištiesė monetas. Nežinojo, ką dar galėtų pasakyti. Greičiausiai Brūme tokia mergina neturi iš ko rinktis – jos laukia vergovė arba prostitucija. Galbūt jai tikrai geriau grįžti į tėvynę. Ten bent jau bus gerbiama.

– Tegul jūsų kelionė būna sėkminga, – pasakė ji, imdama pinigus.

– Tegul tavo ateitis būna laiminga, – atsakė Tomas.

Ji pakėlė į jį tamsias liūdnas akis. Juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, kol senis vėl nepradėjo šūkauti, tarp šūksnių įtraukdamas oro.

Tomas pagriebė nuo stalo savo skalbinių ryšulį, apsisuko ir išėjo nė negrįžtelėjęs.

Dabar jis atsigręžė ir stebėjosi, kuo jį taip patraukė Lian. Juk jo aplinkos moterys Tomo visiškai nedomino. Jam nuoširdžiai pagailo kinų merginos, sužavėjusios jį savo grožiu. Bet buvo ir dar šis tas – jis pajuto jai stiprius jausmus. Tą akimirką, kai jie žvelgė vienas kitam į akis, norėjo ištiesti ranką per stalą ir paliesti jos skruostą. Velniai griebtų, norėjo čiupti ją, išsitempti lauk į saulėkaitą, pasiimti kartu.

Bet jis ėmė ir išėjo. Dabar svarstė, ar ir vėl pasitrauktų, jeigu grįžęs sužinotų, kad ji vis dar Brūme. Tomas nebuvo toks impulsyvus kaip Arčeris ir gebėjo tramdyti savo aistras. Tačiau tą akimirką, žvelgdamas į nepažįstamą jūrą, troško grįžti atgal į Brūmą.

– Gluosnis. Gluosniukė, – švelniai ištarė Tomas, mėgaudamasis žodžio skambesiu. Visą šią kelionę jis nepaliaus galvojęs apie Gluosniukę – moterį, kuri visuomet turi nusilenkti.

Arčeriui dar neteko dirbti darbo, kuriuo būtų labiau šlykštėjęsis. Išplaukęs iš Brūmo vos po kelių dienų „Odisėjas", lydimas ištikimo žuvėdrų pulko, pasiekė įlanką, kurioje jiems jau buvo pasisekę šį sezoną. Chuanas nekantravo vėl apieškoti šį plotą. Bernardas, kuris turėdavo prižiūrėti virves, kol Chuanas panėręs ieškodavo kriauklių, manė, kad šioje vietoje nardyti gana saugu.

Iš pradžių laimikis būdavo nedidelis, ir tai tik į gera. Ištrauktas iš vandenyno kriaukles palikdavo ant denio nakčiai, kad, temperatūrai krentant, įkvėptų oro. Kitą rytą Arčeris ir Tomas, išmokę naudotis tomahaukais, nugremždavo jūros augmeniją, priaugusią prie kriauklių, po to plonaašmeniais peiliais išpjaudavo austres taip, kad nepažeistų perlų. Skobiant iš kriauklės austrę, Arčerį kaskart užplūsdavo nuotykio jaudulys. Kitas žingsnis – čiuopti gličią masę pirštų galais, lyg ieškotum užkasto lobio. Ten galėjai rasti perlą – nuo mažulyčio netaisyklingos formos barokinio perlo, verto ne ką daugiau nei laikas, kurį užtruko jį ištraukti, iki didžiulio tobulo „amžiaus perlo".

Praslinko jau trys savaitės, o perlų vis nebuvo. Tepavyko rasti keletą prie kriauklės prisitvirtinusių pūslelių, kurios greičiausiai pasirodys besančios tuščiavidurės ir bevertės, kai apžiūrės labiau patyręs kriauklių atidarinėtojas.

Jaudulys greitai išgaravo, teliko dvokiantis, nešvarus darbas, nuo kurio Arčerio rankos likdavo gličios ir purvinos, kad ir kaip kruopščiai jas šveisdavo.

Liugeris taip pat pasikeitė. Laivavirves „papuošė" džiūstantys smirdintys austrių raumenų rėžiai, kurie vėliau turės būti sukrauti į maišus ir parduoti Singapūre. Triume tarakonų daugėjo, jie darėsi vis didesni, o perlamutro dvokas kilo net iki denio ir nuodijo kiekvieną oro gurkšnį.

Laivas nesiliovė siūbavęs ir girgždėjęs. O kur dar neturėjimas ką veikti. Nuobodulys. Arčeriui pradėjo atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį. Kol jis valgo, miega ir dirba su pagonimis, kalbančiais nesuprantamomis kalbomis, jo svajonės vis tolsta, kaip ir Australijos pakrantė.

Keista, bet Tomas, Arčerio draugas ir bendražygis, bičiulio jausmų, rodos, nesuprato. Tomas mėgavosi perlų ieškotojo gyvenimu. Įsitaisė miegoti ant denio, ir įgula jį ne tik pamėgo, bet ir pradėjo gerbti. Net dabar Arčeris stovėjo nuošaliau, o įgula spietėsi aplink Tomą, kuris, Chuanui leidus, ruošėsi primą kartą nerti į vandenį.

Tą akimirką Tomas pakėlė akis ir šyptelėjo.

– Ei, Arčeri. Eikš ir padėk man.

Tomui, aišku, jo pagalbos nereikėjo, ir Arčeris tai suprato. Bet vis vien palengva priėjo prie draugo.

– Ar tikrai to nori?

– Jis vis eiti ir eiti, – už Tomą atsakė Bernardas, gūžtelėjęs savo galingais pečiais, – tai dabar jis eiti į galo.

Visi įgulos nariai buvo fatalistai, o Arčeris, priešingai, tikėjo, kad žmogus pats kuria savo ateitį. Bet jis suprato, jog vyrai tiki, kad Tomui lemta išmėginti laimę po vandeniu. Tomas juos įtikino nepaliaujamai kalbėdamas apie tai.

– Dabar geras laikas pamėginti, – pasakė Tomas, leisdamas Chuanui apvynioti jo krūtinę ir liemenį flanele. Nors ant denio svilino saulė, vanduo buvo šaltas. – Čia nėra jokių kriauklių, taigi aš nešvaistau Chuano laiko. O į kitus vandenis galėsime išplaukti tik rytoj. Aš tik naudojuosi pasitaikiusia proga.

Arčeris būtų mieliau nuogas perėjęs per degantį laužą nei užsisegęs drobinį naro kostiumą ir užsidėjęs varinį šalmą, bet nutylėjo. Atskleidęs savo silpnybę įgulos akivaizdoje, būtų užsitraukęs bėdą.

– Nekvailiok pernelyg ilgai, – šiurkščiai burbtelėjo jis. – Turime svarbesnių darbų už tavo povandenines atostogas.

– Geriau pirmą kartą nebūti apačioje ilgai, – pasakė Chuanas. – Mes jį iškelsim, norės jis to ar ne.

Be flanelinio įvynioklio, Tomas vilkėjo dvejas flanelines pižamas ir mūvėjo dvejomis storomis vilnonėmis kojinėmis. Dabar, padedamas negrabaus luošio Tošiharo, segėsi vilnonius antkelius ir vilkosi megztinį, o ant viršaus dar užsimovė ilgas vilnones kojines iki šlaunų.

– Dabar lipk į kostiumą, – paliepė Chuanas, – o mes užtrauksime.

Tomas taip ir padarė. Vyrai užtempė kostiumą jam ant kojų, po to užtraukė iki pečių. Tomas iškišo rankas per taukuotus guminius rankogalius ir stovėjo tylėdamas, kol jie taisė guminę apykaklę jam aplink kaklą. Tada Chuanas nuvedė Tomą prie liuko ir kartu su Tošiharu apavė naro batais su keturiolika svarų sveriančiais švininiais padais. Tuo metu Bernardas nuleido „inkarą" – lyną, kuriuo Tomas turėjo nusileisti į dugną.

Bernardas pakėlė varinį šarvą nuo denio ir ištiesė Tomui. Šis šyptelėjo. Bernardas užmovė šarvus, apsaugančius krūtinę ir nugarą, jam per galvą ir kruopščiai priveržė prie guminės kostiumo apykaklės. Patikrino porą kartų, kad būtų visiškai tikras, jog kiekviena mova, veržlė ir vožtuvas yra vietoje ir veikia.

– Viskas paruošta.

Arčeris pajuto kažką keista pilve.

– Ar tikrai to nori?

– Tikrai.

Chuanas vėl žengė prie Tomo, kartodamas paskutinius nurodymus. Tomas įdėmiai klausėsi. Po to, Chuanui linktelėjus, apsisuko, lėtai nukrypavo prie liuko krašto ir atsargiai nulipo virvinėmis kopėčiomis, kol apykaklė susilygino su turėklais. Pasilenkęs Bernardas apgaubė jo krūtinę ir nugarą skraiste su svarsčiais, kad Tomas neapvirstų žemyn galva, jei po vandeniu prarastų pusiausvyrą. Tada, įsitikinęs, kad niekas netrukdo orui patekti per vamzdelį, o gelbėjimo lynas pritvirtintas prie kostiumo iš nugaros, Bernardas pakėlė varpo formos šalmą ir užveržė jį ant galvos.