Читать книгу Žavios melagystės - Emilie Richards - Страница 5

Arčeris užsakė vakarienę sau ir Tomui, paskui susirado staliuką kampe, prie kurio galėjo sėdėti nugara į sieną. „Elnių įlankos" viešbutis pagal miesto standartus buvo primityvus, bet vis vien kur kas geresnis nei pensionas, kuriame juodu su Tomu sutiko Džoną Gartą.

Čia Arčeris aplinkui matė į save panašių žmonių, nors jų ir nebuvo daug. Kai kurie restorane sėdintys vyrai vilkėjo chaki spalvos švarkais ir dulkėtomis moleskininėmis kelnėmis, kiti buvo apsirengę oficialiais baltais drabužiais. Visi šnekučiavosi tarpusavyje ir gėrė su bičiuliais. Kai Arčeris įėjo vidun, niekas neatkreipė dėmesio, bet jis buvo tikras, kad apie jį čia jau žinoma. Tokiame mieste kaip šis nė vienas nepažįstamasis nelieka nepastebėtas.

Iš savo vietos jis matė sausakimšą biliardo kambarį ir galėjo apžvelgti likusią restorano dalį, kur dauguma stalelių buvo tušti. Jam tingiai laukiant padavėjo, įžingsniavo vidutinio amžiaus vyras nepriekaištingai baltais drabužiais su pailgo veido, aštrių bruožų moterimi, kuri vilkėjo tamsią ir tokią standžią suknelę, kad ši net nešiugždėjo jai judant. Jie buvo greitai pasodinti ir prie poros netrukus prisistatė du meilikaujantys viešbučio darbuotojai. Arčeris nebūtų pamanęs, kad šiam miestui būdingas pagarbus elgesys.

– Šiokia tokia aristokratija, ar ne?

Arčeris pažvelgė viršun į barmeną, kuris numetė ant stalo įrankius ir trinktelėjo didelį stiklą viskio.

– Kas jis?

– Jis? Ir tu galėtum toks būti kurią dieną, jeigu rastum vieną kitą perlą, tinkamą Jos Didenybės karūnai. Arba maharadžos.

– Vienas iš jūsų „perlų kapitonų"? – Tai Arčeris ir pats spėjo suprasti.

– Pats tikriausias. Sebastianas Somersetas su žmona. Marškinius siuvasi Singapūre, cigaretes jam suka Egipte, o šampaną pilsto Prancūzijoje. – Didžiapilvis suprakaitavęs barmenas brūkštelėjo per stalą skuduru ir pasilenkė. – Aš tai nė už visus pasaulio perlus negyvenčiau su tokia moterimi.

Arčeris pagalvojo, kad netgi iškrakmolyta suknelė tikriausiai atrodytų sutižusi, palyginti su tos moters siela. Somersetas – tamsiaplaukis vyras, tiesus kaip laivo stiebas – atrodė toks pat nepalenkiamas. Jo bruožai – taisyklingi, gražūs, bet veide buvo amžiams įsirėžusi nepasitenkinimo išraiška.

– Tai Somersetui sekasi?

– Kapitonas Somersetas turi šešiolikos liugerių laivyną ir bent dvi plaukiojančias bazes bei didelę stovyklą Pikuvos įlankoje. Nuolat ištraukia perlų, didumo sulig emu [Emu – Australijos pusdykumėse gyvenančių stručių rūšis. Jų aukštis siekia iki 170 cm, svoris 40–55 kg (vert.)] kiaušiniu.

Arčeris nusijuokė.

– Ir užtektinai perlamutro, kad išgrįstų dangaus gatves?

Barmenas dar kartą brūkštelėjo skuduru per stalą.

– Jis tikrai turtingas. Turtingiausias mieste. Visi viengungiai nuo čia iki pat Perto tik ir svajoja vesti jo dukterį.

– Ar jo duktė kuo nors panaši į motiną?

– Viola? Manyčiau, ji pakankamai graži, bet turi nuodingai gyvatei prilygstantį liežuvį. Jau spėjo apnuodyti visus miesto vyrus.

– Taigi kam nors reikėtų ją sutramdyti.

– Nebent kokiam turtingam vyrui tai pavyktų. – Barmenas nuvinguriavo atgal prie baro ir kaip tik tą akimirką pro duris įžengė Tomas.

– Skalbiniai iki rytdienos bus paruošti, – pasakė jis, prisitraukdamas kėdę.

– Gerai, nes prieš išplaukiant anksti ryte ketinu pasivaikščioti.

– Pasivaikščioti? – Tomas atrodė sutrikęs.

– Aha. Regis, dar liko neapžiūrėta viena Brūmo dalis, – nutęsė Arčeris ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės nusišypsojo. – Ten gyvena mano būsimoji žmona.

Viola Somerset neapkentė Brūmo. Kaip ir visos Australijos. Kai buvo dar mergaitė, motina žadėjo išsiųsti ją į Angliją baigti mokslų, bet tėvas neleido. Anot jo, Viola pernelyg užsispyrusi ir pasiryžusi pasiekti, kad viskas būtų taip, kaip nori ji. Jis buvo tikras, kad, leidęs jai palikti Pietų Hemšyrą, daugiau niekada nebepamatytų dukters. Ir amžiams prarastų galimybę daryti įtaką ateities kartoms.

Jokie maldavimai Violai nepadėjo. Būdama keturiolikos, ji savaitę badavo – atsakydamas į tai, Sebastianas pradėjo nuolat valgyti priešais ją nepasiūlydamas dukteriai nė kąsnelio. Sulaukusi penkiolikos, Viola prarado viltį kada nors pamatyti Angliją ir ėmė maldauti išsiųsti ją į privatų pensioną Perte. Viola tvirtino privalanti įgyti tikrai damai reikalingų įgūdžių, rafinuotumo, kad vieną dieną galėtų būti gera žmona savo vyrui, kuris taps Sebastiano įpėdiniu.

Tėvas tvirtino, kad joks pensionas nepadarys damos iš tokios baisios veidmainės.

Sebastianas Somersetas buvo toks pat užsispyręs kaip ir jo duktė, ir nors Viola negalėjo jo pakęsti lygiai taip pat, kaip miesto ir visos šalies, vis dėlto žavėjosi tėvo atkaklumu. Įsitvirtindamas Vakarų Australijoje, jis elgėsi priešingai, nei priimta. Somersetas kūrė savo imperiją: liugeris po liugerio, vienas perlamutro krovinys po kito, ir dabar buvo turtingas žmogus. Jis atsivežė į Brūmą savo žmoną ir naujagimę dukterį dar tais laikais, kai buvo manoma, kad šis miestas – ne vieta baltajai moteriai. Įtvirtindamas savo šeimą anksčiau, nei tai tapo madinga, Sebastianas įgijo pranašumą, kai atėjo laikas susilaukti atlygio, nes kiti sekė jam iš paskos.

Kai tėvas galiausiai suminkštėjo ir išleido šešiolikmetę Violą paviešėti pas pusseserę, gyvenančią dideliame avių ūkyje Pietų Australijoje, Viola kaip pareiginga duktė jam padėkojo. Tačiau tylomis prisižadėjo, kad išlips Adelaidėje, parduos dovanų tetai vežamą perlų vėrinį ir susiras laivą, kuris nuplukdytų ją kuo toliau nuo Australijos.

Aišku, to Viola nepadarė. Kai atvyko į Adelaidę, jos jau laukė pusseserė Marta, ir Viola akimirksniu suprato, kad Marta – gimininga siela. Abi merginos praleido mėnesių mėnesius įsisukusios į socialinį Pietų Australijos kaimo gyvenimo sūkurį. Viola dalyvavo miestelio pokyliuose ir kaimo mugėse, jodinėjo grynakraujais žirgais po akmenuotas ganyklas ir šoko bei flirtavo savaitę trunkančiose šeimos šventėse. Marta išmokė ją segti auksines garbanas aukštai ant pakaušio ir vilkėti vakarines sukneles su giliomis iškirptėmis, o meną priversti vyriškį ją įsimylėti Viola perprato taip lengvai ir natūraliai, kaip lengvai ir natūraliai Vakaruose auga laukinės gėlės.

Galiausiai priversta grįžti į Brūmą, Viola parvyko žinodama, kad gali susikurti norimą gyvenimą vien krestelėjusi garbanas ir virptelėjusi ilgomis šviesiomis blakstienomis. Kad ir kaip Sebastianas būtų suplanavęs jos ateitį, Viola ketino susirasti vyrą, kuris džiaugtųsi gyvenimu kaime ir visiems laikams atsisakytų perlų paieškos ir Brūmo.

Dabar, prabėgus keliems mėnesiams, Viola buvo beprarandanti viltį kada nors sutikti tokį vyrą. Stebėdama, kaip tėvai išlipa iš brikelės ir eina prie šeimos namo durų, ji liepė sau nesiraukyti. Tėvas ir taip buvo amžinai ja nepatenkintas. Geriau neužsitraukti dar didesnės jo nemalonės.

– Ar patiko arbatėlė? – dirbtinai šypsodamasi paklausė Viola motinos.

Džeinė Somerset prunkštelėjo.

– Viešbutyje nebuvo nieko, verto dėmesio.

– Gaila, – tarė Viola, tiesdama motinai ranką, kad padėtų užlipti laiptais. Kaip visuomet, apkūni Džeinė buvo su senamadišku korsetu, taip tvirtai suveržtu, kad trukdė judėti.

Netgi su Violos pagalba lipdama iki pinučiais uždengtos verandos, Džeinė sunkiai gaudė orą.

– Kepsnys buvo kietas. Nežinau, ką sau galvoja jų virėjas.

Sebastianas nekreipdamas dėmesio į žmoną nusiėmė skrybėlę.

– Viola, man nepatinka šita suknelė, taip apnuoginanti tavo krūtinę.

– Nepatinka? – saldžiai paklausė ji, nors ir buvo pasiryžusi neerzinti tėvo. – Ar norėtum, kad apnuogintų labiau?

– Norėčiau, kad kalbėtum su manim taip, kaip priklauso dukteriai kalbėti su tėvu!

– O aš norėčiau, kad nekritikuotum manęs dėl kiekvienos smulkmenos, – atrėžė Viola ir atmetė atgal garbanas. – Čia nėra nieko, kas pastebėtų, ką vilkiu. Čia niekada nėra nieko, kas būtų vertas dėmesio.

– O jaunasis Fredis Kolsonas? Galiu kirsti lažybų, jis čia būna pakankamai dažnai ir stengiasi tau įtikti.

Fredis Kolsonas Violai neįtiko niekuo. Jis buvo tėvo parinktas potencialus sutuoktinis – gležnas jaunas vyras, pasišventęs prižiūrėti ir investuoti Sebastiano Somerseto kapitalą. Fredis žinojo kiekvienos vinies, įkaltos į Somerseto liugerius, kiekvienos ryžių statinės, pakraunamos į laivus, ir kiekvienos iš jų išnešamos kriauklių pintinės kainą. Viola buvo tikra, kad jis net sapnuoja svarus ir šilingus.

Lygiai taip pat ji buvo įsitikinusi, kad Fredis nesapnuoja nei jos, nei jokios kitos moters.

– Fredis būtų laimingiausias žmogus pasaulyje, jei galėtų vesti tave, – pasakė Viola. – Jeigu tai būtų lenktynės, aš atbėgčiau antra ir gerokai atsilikusi.

Tėvas pradėjo piktai pešioti ūsus, kurie buvo kur kas vešlesni už jo plaukus.

– Sieki mane įsiutinti, ar ne, mergaite?

– Siekiu įrodyti, kad netekėsiu už Fredžio Kolsono, kad ir kaip gerai jis išmano „Somerseto ir kompanijos" reikalus, – išdrožė Viola sodindama švokščiančią motiną ant kėdės. – Tekėsiu tik už to vyro, kuris norės išvažiuoti iš šio miesto!

– Jeigu taip atsitiks, aš tavęs išsižadėsiu!

– Jeigu taip ir atsitiks, laikysiu save palaiminta! – Viola nusisuko, pykdama ant motinos už tai, kad šioji tyli, ir dar labiau pykdama ant savęs, kad leidosi išprovokuojama. Bet labiausiai niršo ant tėvo, pasiryžusio sugriauti jos gyvenimą. Ji paliko tėvus verandoje ir nudrožė į savo kambarį.

Arčerio lova buvo kieta ir siaura, bet geresnė nei viskas, ant ko jam teko miegoti pastarąsias savaites. Patalynė švari, langą dengė lengvas tiulis, sulaikantis daugumą moskitų, bet netrukdantis atsklisti nakties brizui. Pasisotinęs avienos troškinio ir apsvaigęs nuo pernelyg didelio viskio kiekio, Arčeris miegojo lyg užmuštas. Tik prieš pat aušrą kažkas pažadino. Kelias sekundes jis gulėjo įsitempęs ir budrus.

Nebuvo girdėti nieko neįprasta: tolumoje lojo šunys, bet miestas buvo pilnas mišrūnų, besipešančių dėl kiekvieno jiems mesto kąsnio; atsklido duslus gongo garsas iš kažkokios pagoniškos šventyklos šalimais esančiame kinų kvartale, o pačiame viešbutyje skimbčiojo stiklinės ir įrankiai, ruošiantis iš pat ryto atidaryti restoraną. Bet nė vienas iš šių garsų nebūtų sutrikdęs Arčerio miego.

– Ne, nereikia, Linkai. Nenoriu kautis… tik ne su tavim. Nebūk kvailys… – sumurmėjo Tomas ir neramiai apsivertė šalimais stovinčioje lovoje. – Linkai… ne…

Dabar Arčeris suprato, kas jį pažadino. Pirmaisiais metais po karo su Ispanija Tomas dažnai sapnuodavo košmarus. Kartais jie būdavo tokie audringi, kad Tomą reikėdavo tramdyti dėl jo paties saugumo. Net tuomet, kai Arčeris jį pažadindavo, neretai praeidavo kelios minutės, kol Tomas susivokdavo, kad tai tik blogas sapnas.

Arčeris iš Tomo žodžių suprato, ką draugas sapnuoja, ir svarstė, ką daryti. Keletą minučių pasiblaškęs, paprastai Tomas įmigdavo. Bet kartais pasinerdavo į košmarą ir dėl savo paties ramybės Arčeris turėdavo draugą papurtyti, kad pažadintų.

Arčeris gulėjo nejudėdamas ir laukė, kas bus toliau.

– Mes čia ne tam… kad kovotume vienas su kitu, – vėl sumurmėjo Tomas ir akimirkai nutilo.

Netgi miegodamas sąžiningasis Tomas teisingai atkartojo istoriją. Pirmosios savanoriškos kavalerijos vyrai, visame pasaulyje žinomi kaip „atšiaurieji raiteliai", buvo pasiųsti į Kubą ne tam, kad kovotų vienas su kitu. Tai buvo keistas visko mačiusių kaubojų ir idealistų aristokratų sambūris – pakankamai protingi ir fiziškai stiprūs vyrai sudarė visą armijos dalinį. Nors buvo iš skirtingos aplinkos ir nevienodo išsilavinimo, jie atvyko kovoti su bendru priešu – ispanais, kurie neva surengė „Meino" sabotažą ir pavergė Kubos žmones [1889 m. balandį prasidėjo Ispanijos–Amerikos karas. Jis kilo po to, kai Ispanija atsisakė taikiai numalšinti judėjimą už Kubos nepriklausomybę, kaip reikalavo JAV. Havanoje prasidėjus riaušėms, kurias sukėlė Ispanijai palankūs gyventojai, JAV pasiuntė ten savo karo laivą „USS Maine". Šiam laivui sprogus, Ispanija buvo apkaltinta sabotažu, geltonoji JAV spauda pakurstė įsiplieskusias aistras, aprašydama neva žiaurų ispanų elgesį su vietiniais Kubos gyventojais. Buvo paskelbtas karas. Jis baigėsi po 109 dienų, pasirašius Paryžiaus taikos sutartį (vert.)].

Arčeris užsiverbavo ne dėl to, kad jam būtų bent kiek rūpėję, kas nutiko salos, esančios pernelyg toli, kad būtų pavojinga, tamsiaodžiams gyventojams. Kai atėjo Tedžio Ruzvelto [Teodoras („Tedis") Ruzveltas (1858–1919) – dvidešimt šeštasis JAV prezidentas. Ispanijos–Amerikos karo metu jis tarnavo laivyno sekretoriaus pavaduotoju ir aktyviai propagavo JAV intervenciją Kuboje. Paskatino įkurti Pirmąją savanorišką kavalerijos kuopą (į ją stojo tarnauti tik savanoriai). Ši kuopa greitai tapo žinoma „atšiauriųjų raitelių" vardu (vert.)] šaukimas, Arčeris užsiverbavo į kariuomenę, nes taip galėjo išvengti bėdos: vienas rančos savininkas, žaisdamas su Arčeriu pokerį, pralošė jam didžiąją dalį savo sunkiai uždirbtų santaupų ir dabar grasino įrodyti, kad Arčeris sukčiavo. Kadangi taip ir buvo, kelionė į Kubą jam pasirodė geras būdas neprarasti orumo ir kartu apsaugoti savo sprandą nuo kilpos.

Aišku, Tomas prie „atšiauriųjų raitelių" prisidėjo ne dėl to, kad būtų patekęs į bėdą, ir net ne dėl to, kad norėtų pakeliauti po pasaulį. Jis buvo iš tų žmonių, kurie jaučia kitų kančią taip, lyg tai būtų jų pačių pilvas, gurgiantis iš alkio, jų gerklė, išdžiūvusi nuo troškulio. Įgudęs atletas, raitelis ir taiklus šaulys Tomas buvo ir vienintelis turtų paveldėtojas. Jo tėvas – geležinkelių magnatas sparčiai augančiame San Francisko mieste, tad vieną dieną Tomas turėjo paveldėti didelę miesto dalį. Negalvodamas apie turtus, kurie kada nors jam priklausys, Tomas atidavė savo likimą į Ruzvelto rankas. Jo nesulaikė netgi tėvo grasinimai išdalyti palikimą tolimiems giminaičiams.

Nors abu vyrai buvo paskirti į kavalerijos būrį, iš pradžių nekreipė dėmesio vienas į kitą ir bičiuliavosi tik su saviškiais. Vieną vakarą lauko aludėje netoli Riversaido parko, San Antonijuje, rikiuotės vadas, išminuotojas Linkas Vebsteris, mėgstantis kankinti kitus, užsipuolė Tomą.

Nors ir kaip išvargęs po sunkių treniruočių, Linkas sugebėdavo išmaukti tiek svaigalų, kad tapdavo netramdomas. Tą vakarą jam užkliuvo nekalta Tomo pastaba. Arčeris, nuolat ieškantis progų susimušti, net nesusimąstęs įsikišo tarp priekabiautojo ir aristokrato. Linkas užsimojo smogti, bet Arčeris suskubo nustumti Tomą į šalį ir Linkas tvojosi ant žemės, palydėtas visų tai mačiusių juoko.

Tomas ir Arčeris, susieti šio įvykio, tapo neišskiriami draugai. Bet nuo to laiko Linkas tik ir ieškojo progų atkeršyti Tomui, lyg tai būtų jo gyvenimo tikslas. San Antonijuje, o vėliau ir Tampoje, Tomui kliūdavo purviniausi darbai. Kai buvo skirstomi arkliai, Tomas – nieko nuostabaus – gavo išverstakį, į vidų įlinkusiomis kojomis kastruotą kuiną. Laimei, „atšiaurieji raiteliai" sužinojo, kad Kubą užkariauti vyks pėsčiomis, ir Tomas su džiaugsmu jį paliko.

Diena po dienos Linkas su Tomu elgėsi vis bjauriau. Šis kiek galėdamas nekreipė dėmesio į didėjantį priešiškumą, bet tai tik dar labiau siutino Linką. Vieną dieną Tomas rado nupjaustytas visas savo mėlynųjų kavalerijos marškinių sagas ir netaręs nė žodžio jas prisisiuvo; kai kažkas prigrūdo į jo skrybėlę arklių mėšlo, jis nesiraukydamas viską iškratė ir išsivalė. Tomui ne visada pavykdavo užgniaužti pyktį, bet buvo pernelyg daug pastatyta ant kortos, kad leistų sau nesusitvardyti. Tikėjo, kad protas ir kantrybė galiausiai nugalės.

Arčeris, kuris niekada nepasikliovė nei vienu, nei kitu, manė, jog Tomas klysta.

„Atšiauriesiems raiteliams" išlipus iš krovininio laivo Daikiryje, pietinėje Kubos pakrantėje, įtampa tarp rikiuotės seržanto ir eilinio, rodės, išsisklaidė. Iš pradžių atrodė, kad Linkas rado naują objektą, į kurį galėjo nukreipti įsiūtį, o gal džiunglių karštis ir alinančios popiečių liūtys susilpnino domėjimąsi. Pirmasis mūšis, vykęs prie Gvasimaso, Linkui, Tomui ir Arčeriui baigėsi sėkmingai. Kaudamiesi su pasislėpusiais ispanų kariais, jie išvengė sužalojimų, nors aštuoni iš jų bendražygių žuvo. Bet praėjus savaitei po velnioniškai sunkaus puolimo Santjago pakraštyje, visų kantrybė išseko, o labiausiai – Linko.

Vakarą, prieš kylant į San Chuano kalną, Tomas suprato, kad Linkas jo nepamiršo. Visą dieną vyrai žygiavo nepaprastai blogomis sąlygomis. Einant siauru taku kojos grimzdo į purvą, jiems teko patiems skintis kelią per džiungles, saugantis visur knibždančių tarantulų ir sausumos krabų milžiniškomis žnyplėmis. Kai kurie vyrai susirgo karštine, kiti taip pat pradėjo įtarinėti, kad užsikrėtė. Nebuvo nei laiko, nei galimybių laikytis įprastos kariuomenės tvarkos. Jie metė savo antklodžių ryšulius ir susmuko ant žemės. Kalbėtis ir rūkyti buvo uždrausta, tad dauguma tiesiog užsimerkė tikėdamiesi užmigti.

Tomas jau kone snaudė, kai prie pat ausies išgirdo Linko šnabždesį:

– Kito vakaro tu nesulauksi, Robsonai. Aš tuo pasirūpinsiu.

Tomas atsimerkė ir pamatė pašaipų Linko veidą vos už kelių colių [ 1 colis = 2,5 cm (vert.)] nuo saviškio, bet kitą akimirką Linkas jau buvo dingęs tamsoje. Išsekęs Tomas svarstė, ar tik Linko žodžiai nėra jo paties didžiausių baimių išraiška. Jis ir taip abejojo, ar ištvers dar vieną dieną šiame pragare, ką jau kalbėti apie mūšį, tad užmigo įsitikinęs, kad grasinimai tik prisisapnavo.

Kitą rytą ketvirtą valandą jie vėl buvo ant kojų. Tomas ir Arčeris žygiavo drauge, tad Tomas papasakojo draugui apie sapną. Arčeris įtarė, kad Linko vizitas buvo tikras. Netgi grėsmės akivaizdoje Tomas keitė faktus, norėdamas padaryti juos priimtinesnius. Bet Arčeriui reikėjo rūpintis savo paties saugumu. Jis tegalėjo įspėti Tomą vengti Linko.

Buvo suplanuota atakuoti Santjagą iš dviejų pusių. „Atšiaurieji raiteliai" turėjo pasukti į Vakarus, perbristi San Chuano upelį ir patekti į puikiai ginamas San Chuano aukštumas. Kairėje buvo San Chuano kalnas, dešinėje – mažesnis kalnas. Laukdami nurodymų vieni „atšiaurieji raiteliai" tupėjo upelio pakrantėje, kiti šliaužė į savo vietas aukštose linguojančiose žolėse.

Arčeris ir Tomas lindėjo įsitaisę pakrantėje, kurios beveik nekliudė pašėlusi ispanų artilerija, užtikrintai vieną po kitos retinanti jų bendražygių gretas. Kažkur dejavo sužeistieji, oras buvo pritvinkęs keiksmų.

– Pamėginsiu rasti vietą, iš kur būtų geriau matyti, – pasakė Arčeris ir nuslinko prie duobės pakrantėje. Jis jau buvo pavargęs laukti, troško kautis. Lengvai pasiekęs duobę pritūpė, kad niekas jo nepastebėtų. Arčeris atsisuko pasižiūrėti, ar iš naujos stebėjimo vietos matyti Tomas.

Draugas tebebuvo ten, kur jį Arčeris ir paliko, bet link jo nuo uolų atodangos vogčiomis sėlino Linkolnas Vebsteris. Nebuvo kada galvoti. Arčeris pakėlė šautuvą ir iššovė – lygiai tą pačią akimirką, kai Linkas nusitaikė į Tomą.

Niekas, išskyrus vargšą Tomą, nebūtų sužinojęs, kas nutiko. Visi būtų lengvai patikėję, kad Linkas tapo dar viena ispanų kulkos, paleistos iš mauzerio, auka, bet nuleidęs šautuvą Arčeris pastebėjo žurnalistą iš Niujorko dienraščio. Jis tūnojo pasislėpęs už kitos uolų atodangos tolėliau pakrantėje. Jųdviejų žvilgsniai susitiko. Iš pasibaisėjusio vyriškio veido buvo aišku, kad jis viską matė, tik nepastebėjo esminės detalės – to, ką ruošėsi padaryti Linkas.

Žurnalistas išbalęs pakilo, lyg būtų tikras, kad Arčeris neleis jam išgyventi ir papasakoti šią istoriją. Jis spruko nuo uolos ir nėrė į patikimesnę priedangą. Tą akimirką ispanų kulka parbloškė jį ant žemės.

Istorija tuo būtų ir pasibaigusi. Netgi Tomas, kad ir koks sąžiningas, nebūtų temdęs jų puolimo aukštyn Ketlo ir San Chuano kalnais sėkmės, išklodamas, kas nutiko prieš pat ataką. Linkas buvo negyvas, žurnalistas – taip pat. Arčeris ir Tomas šį mūšį išgyveno. Prisipažinimas apie tai, kas tą rytą nutiko upelio pakrantėje, nebūtų davęs nieko gero.

Tačiau jau gerokai po to, kai trimitai paskelbė ispanų sutriuškinimą ir būriai atšventė pergalę, Arčeris sužinojo, kad tą rytą žurnalistas vis dėlto nežuvo. Jau ant mirties slenksčio atsidūrusį vyriškį laivas parplukdė į Jungtines Valstijas. Pasirodo, jam ne tik buvo peršauta galva, bet dar užsikrėtė ir maliarija. Niekas tiksliai nežinojo, ar vyrukui pavyko išgyventi.

Arčeris kasdien laukė, kada bus sulaikytas ir įkalintas. Baiminosi tol, kol „Majamis" parplukdė nugalėtojus „atšiauriuosius raitelius" šiaurėn, į Long Ailendą. Ir tą rugsėjo dieną, kai Pirmasis savanoriškas kavalerijos pulkas buvo paleistas, jis suprato negalįs ilgiau pasilikti Jungtinėse Valstijose. Tą rytą sužinojo, kad žurnalistas pamažu sveiksta Olbanio sanatorijoje. Kurią nors dieną jis galėjo viską prisiminti.

Tos pačios dienos vakarą Arčeris pasakė Tomui, kad visam laikui palieka šalį. Draugas mėgino jį įtikinti, kad, netgi tiesai išaiškėjus, Arčeris būtų atleistas nuo bausmės. Bet Arčeris žinojo – prasidėjus tyrimui jis būtų pasmerktas. Žurnalistas turėjo stiprų užnugarį – dienraštį, gyvenantį iš sensacijų. O ar gali būti didesnė sensacija nei tai, kad vienas iš „atšiauriųjų raitelių" nužudė saviškį? Arčeris – viso labo kaubojus, pavers tas kareiviu. Jeigu imtų viską neigti, niekas juo netikėtų. O jei sakytų tiesą, greičiausiai būtų sušaudytas.

– Tada keliauju su tavim, – pasakė jam Tomas. – Mano šeima mums nepadės, bet aš turiu susitaupęs pinigų. Jeigu būsime drauge, galėsime įsikurti kur nors kitur. Net jei ir nepasiliksiu su tavim, bent iš pradžių galiu padėti.

Arčeris suprato, kad naujo gyvenimo sėkmė labai priklauso nuo grynųjų, tad su džiaugsmu priėmė Tomo draugiją.

Dabar Arčeris klausėsi draugo, besiblaškančio siauroje Brūmo „Elnių įlankos" viešbučio lovoje, murmėjimo. Išgelbėjęs Tomo gyvybę Arčeris, niekad niekam nebuvęs sektinu pavyzdžiu, tapo Tomo didvyriu. Ir tai jam patiko, nes įgijo ne tik Tomo ištikimybę, bet ir išteklius.

Vis dėlto netgi po kelerių metų laimės paieškų Tomas išliko Arčeriui paslaptis. Beprasmis Linko persekiojimas nieko jo neišmokė: Tomas tebetikėjo, kad giliai širdyje visi žmonės yra geri. Jis pateisindavo visų sutiktųjų ydas ir ieškodavo jas atperkančių dorybių neįtikimiausiose vietose. O svarbiausia – beatodairiškai mylėjo Arčerį. Pastarajam, kurio nuo pat vaikystės niekas nemylėjo, tai buvo didžiausia mįslė iš visų.

Arčeris buvo nutrūktgalvis, veikdavo nemąstydamas. Todėl ir išgelbėjo Tomo gyvybę. Jis nesigailėjo nužudęs Linką, nors tai jam ir atsirūgo. Nuo tada, kai pabėgo iš šalies, priprato prie Tomo draugystės, o gal net tapo priklausomas nuo jo.

Arčeriui toliau žvelgiant į draugą, Tomas staiga atsisėdo ir apsidairė nieko nematančiomis akimis. Po to, lyg sapnui persiritus į kitą skyrių, atsiduso, nuslydo ant šiurkščios medvilninės antklodės ir apsivertė ant šono. Pagaliau nurimo.

Arčeris spoksojo į lubas, bet miegai buvo išsilakstę. Jo nebedomino aplinkybės, atvedusios jį čia – reikia galvoti apie dabartį.

Arčeriui patiko nuotykiai, bet jautėsi pavargęs bastytis po pasaulį, gyventi iš savo išmonės ir vis senkančios Tomo banko sąskaitos. Beveik neturėjo kuo pasidžiaugti, o nežinomybės trauka sparčiai virto prakeiksmu. Arčeris, kaip ir jo tėvas, norėjo sukurti dinastiją. Svajojo apie žemes, sūnus ir galvijų kaimenes, didesnes, nei gali aprėpti akys. Net jei būtų buvę saugu grįžti į Teksasą, kažin ar galėjai tikėtis įsigyti ten pakankamai geros žemės, kad sukurtum imperiją.

Čia, Australijoje, buvo daug žemės už tinkamą kainą. Taip, dalis jos nedirbama arba nederlinga, tokioje galėjai iššerti tik saujelę galvijų. Vis dėlto jos buvo daug. Arčeriui tereikėjo kapitalo, kad galėtų nusipirkti ar išsinuomoti ūkį. Visa kita užgyvens prakaitu ir išmone.

Jam reikėjo nuotakos iš turtingos šeimos; jam reikėjo perlo, kad tokia moteris kaip Viola Somerset į jį bent pažvelgtų.

Arčeris atsisėdo ir pagrabaliojo drabužių. Greitai apsirengė ir nepažadinęs Tomo išslinko į lauką. Ankstyvo ryto oras buvo sodrus ir ramus. Horizonte buvo regėti menki brėkštančios dienos ženklai. Praėjusį vakarą Arčeris pasiklãusė barmeno, kur gyvena turtingiausi miesto piliečiai; vyriškis bakstelėjo pirštu į kelią, vedantį tolyn nuo miesto centro.

Arčeris buvo pernelyg užsiėmęs darbo paieškomis, kad kreiptų daug dėmesio į tai, kaip išsidėstęs Brūmas. Dabar, žingsniuodamas žvyrkeliu ir tingiai pliaukšėdamas per nutūpusius moskitus, pamatė, kad šiame pasienio žemės gabalėlyje yra kai kas daugiau nei vien kinų kvartalas, prieplauka, kurioje apsistodavo liugeriai, ir nutriušusios pakrantės stovyklos.

Į Brūmą skverbėsi civilizacija. Čia buvo muitinė, policijos nuovada ir kalėjimas. Arčeris praėjo pro namus su didžiulėmis verandomis, kai kurie jų buvo su nakčiai uždarytomis langinėmis arba nuleistomis užuolaidomis. Keliui vingiuojant įkalnėn ir saulei pažėrus auksinius spindulius namai atrodė didesni ir gražesni. Arčeris suprato atradęs „perlų kapitonų" buveinę.

Jis praleido pakankamai laiko laivuose, kad suvoktų, jog jūreivio duona – ne jam. Tačiau akimirką žavėjosi savitu šio pajūrio miesto grožiu: egzotiškomis vešliomis bugenvilijomis ir plunksniškais ugniamedžiais, padange, kurioje ratus suko žuvėdros, nodžiai ir kirai. Brūmas buvo prisiglaudęs tarp mangrovių, pelkynų ir raudonųjų kopų, bet ore nuolat sklandė vos juntamas druskos kvapas.

Jis sustojo ir nužvelgė kraštovaizdį, svarstydamas, kuris iš tolyje matomų namų priklauso Sebastianui Somersetui. Jeigu Somersetas yra sėkmingiausias „perlų kapitonas" Brūme, tai neabejotinai jo rezidencija turėtų būti gražiausia. Bet niekas, ką matė Arčeris, nebuvo verta tokio įtakingo žmogaus. Jis pėdino toliau, kol priešais pamatė tamsiaodį jaunuolį tvarkingai išlygintais vakarietiškais drabužiais – aiškiai kažkieno tarną, keliaujantį į darbą. Brūme net skurdžiausias jūros kapitonas galėjo leisti sau laikyti pulką tarnų.

Arčeris nesunkiai pasivijo vaikinuką.

– Ei, ar gali man pasakyti, kuris namas priklauso Sebastianui Somersetui?

Vaikinukas sutrikęs skėstelėjo rankomis, bet nepasitraukė.

Čia buvo šnekama tuzinu kalbų, bet labiausiai paplitusi, atrodo, buvo keistai iškraipyta anglų. Arčeris pamėgino vieną iš jos variantų:

– Namas priklausyti ponui Somersetui? Didelis perlų bosas?

Vaikinukas tebestovėjo lyg mietą prarijęs.

Arčeris įkišo ranką į kišenę ir sugraibė smulkiausią monetą, bet, užuot padavęs vaikinui, mestelėjo į orą ir pagavo. Pakartojo tai keletą kartų ir vėl paklausė to paties tuo pačiu žargonu.

Vaikinukas bakstelėjo pirštu į kelią priešaky:

– Trys namas. Baisinė tvora.

Arčeris pasvarstė, ar neįsidėjus monetos atgal į kišenę, bet tik šyptelėjo ir leido jai nuskristi į dulkes. Vaikinukas puolė prie pinigo, o Arčeris patraukė keliu.

Jeigu būtų ėjęs toliau, būtų ir pats susipratęs, kad tas trečias namas priklauso Somersetui. Nors jis nė iš tolo nepriminė turtuolių namų Teksase, palyginti su kaimyniniais pastatais, Somerseto rezidencija atrodė lyg pilis. Namas buvo įspūdingas, bet atitinkantis vietos kraštovaizdžio ir architektūros tradicijas: verandos atrodė begalinės, gausiai dekoruotos subtiliais raižiniais ir vynuogėmis apkibusiais pinučiais. Pastatą dengė smailus žalio metalo stogas, grindys buvo pakeltos nuo žemės ant blokų, link durų namo priešakyje vedė siauras takelis. Arčeris įsivaizdavo, kaip „perlų kapitonas" iš asmeninės apžvalgos aikštelės žvelgia į savo liugerius, išplaukiančius į jūrą.

Kiemas buvo nuostabus: augo įvairių veislių palmės ir jauni baobabai, dėl masyvių išgaubtų kamienų atrodantys lyg ne šio pasaulio augalai. Medžiai ir krūmai buvo susodinti guotais, kad sušvelnintų didžiulio pastato įspūdį. Šalia griežtos metalinės tvoros, kuri galėjo būti atvežta iš užjūrio, sviro auksinė kasija. Arčeris stovėjo nulinkusių medžio šakų paunksnėje ir dairėsi.

Jis svarstė, koks turėtų būti šių namų šeimininko dukters gyvenimas. Ar ji praleido čia visą laiką, ar tėvas buvo kur nors išsiuntęs, kad taptų tikra dama? Ar ji myli šį miestą su jo aitriais kvapais, egzotiškais vaizdais ir barbariškais gyventojais? Ar atsisakytų išvykti, kad ir kaip būtų gundoma?

Lyg Arčeris savo mintimis būtų iššaukęs viziją, vakarinėje namo dalyje veranda grakščiai perėjo moteris, vilkinti naktiniais marškiniais. Per plonas langų užuolaidas jis matė, kaip tyliai ir lengvai ji juda verandos turėklų link. Moteris pakėlė audiniu užtrauktą rėmą ir stovėjo, žvelgdama į sodą.

Arčeris sulaikė kvapą, nebūdamas tikras, ar ji gali jį matyti. Akimirką išsigando, kad susidurs su Sebastiano Somerseto žmonos žvilgsniu, bet ši moteris buvo jauna ir liekna, per petį sviro auksinių plaukų kasa, o balti naktiniai marškiniai ir chalatas slėpė švelniai apvalią figūrą. Veido Arčeris aiškiai neįžiūrėjo, bet ir to, ką matė, pakako, kad suprastų, kokie išraiškingi ir taisyklingi jos bruožai. Moteris atsirėmė į verandos koloną ir sukryžiavo rankas.

Saulė kilo aukštyn ir sulig kiekviena akimirka dangus švito. Paukščiai, kaip ir visa kita šiame pagoniškame mieste, pernelyg rėžė akį. Dabar vienas jų nutūpė į medį tiesiai Arčeriui virš galvos. Visomis vaivorykštės spalvomis mirgantis paukštis pratrūko čiulbėti, lyg tikėdamasis sulaukti atsakymo.

Išgirdusi triukšmą, moteris atsisuko ir pamatė ne vien paukštį. Ji palinko į priekį, plaukai nuvilnijo per turėklus kaip Auksaplaukės, viliojančios mylimąjį. Arčeris žengė iš medžio šešėlio ir pakėlė ranką sveikindamasis. Moteris priėjo prie laiptų ir sustojo viršuje.

– Ar aš jus pažįstu? – prakalbo ji tyliu balsu.

Nors Arčeris stovėjo gana toli, ją išgirdo.

– Dar ne, – suskubo atsakyti ir nutaisė savo geriausią valiūkišką šypsenėlę.

– Tikrai? O kodėl tai turėtų pasikeisti?

– Nes jūs už manęs ištekėsite.

Jo įžūlumas moters, atrodė, nesutrikdė.

– Taip manote?

– Aš taip nusprendžiau.

– Kodėl gi?

Pavojingiausiomis gyvenimo akimirkomis Arčerio intuicija tapdavo kaip niekad aštri. Tas šeštasis jausmas padėjo išgelbėti Tomą Kuboje. Dabar Arčeris pajuto, kad Viola Somerset – grėsminga moteris ir, jei nori laimėti, geriau sakyti tiesą. Ji nebuvo drovi mergelė, laukianti atsidavimo, kurio nepajėgus suteikti joks vyras. Ši moteris nepabijotų veltis į intrigas, kad tik gautų tai, ko trokšta. Arčeris jautė, jog tereikia sužinoti jos slapčiausią troškimą.

– Ištekėsite už manęs, nes mudu vienodi, – galiausiai pasakė jis. – Aš noriu, kad suteiktumėte man malonumų lovoje, turtingą uošvį ir pagimdytumėte stiprių sūnų. Jūs norite manęs, nes mainais iš manęs gausite tai, ko labiausiai trokštate.

– O tai yra?..

– Atleiskite, princese, bet šito aš dar neišsiaiškinau.

– Tai iš kur žinote, kad galėsite man tai duoti?

– Jei negalėsiu, mirsiu mėgindamas.

Ji skambiai nusijuokė.

– Aš noriu palikti Brūmą ir niekada čia nebegrįžti. Ar įvykdysite šį mano norą?

– Tą pačią akimirką, kai tik galėsiu tai padaryti. Aš trokštu to paties.

– Aš noriu ištekėti už vyro, kuris turėtų ūkį. Noriu valdyti fermą, o ne vyrą. Ar turite ūkį?

– Nedaug ką teturiu, bet tai pasikeis. Jau greitai.

– Tikrai? – tylesniu balsu paklausė ji. – Grįžkit, jei taip kada nors nutiks. – Moteris kilstelėjo smakrą ir, suėmusi naktinių marškinių kraštą, patraukė durų link.

– Princese?

Ji pasuko galvą ir nuvėrė Arčerį lediniu žvilgsniu.

– Mano vardas Arčeris Liuelinas. Galite siuvinėti nosinaites kraičiui, kol būsiu išplaukęs į jūrą.

– O mano vardas Viola Somerset. Galite svajoti apie mane iki tos dienos, kai jus palaidos keturiasdešimt sieksnių [1 jūros sieksnis = 1,8 m (vert.)] po vandeniu.

Violai uždarant paskui save duris Arčeris juokėsi.