Читать книгу Keturiasdešimt Musa Dago dienų - Franz Werfel - Страница 4

Silpnumo ir nevilties priepuolis praėjo taip pat greitai, kaip buvo užėjęs. Ir vis dėlto po kelionės į Antiochiją Gabrielis pasikeitė. Paprastai ištisas valandas dirbdavo savo kambaryje, o dabar namuose būdavo tik naktį. Grįždavo labai pavargęs ir miegodavo kaip užmuštas. Apie grėsmę, dėl kurios aną sekmadienio naktį buvo taip baisiai sunerimęs, daugiau nepratarė nė žodžio. Žiuljetė taip pat vengė apie tai užsiminti. Ji buvo įsitikinusi, kad jo nerimas neturi jokio rimtesnio pagrindo. Per vedybinio gyvenimo metus ji tris ar keturis kartus buvo patyrusi, kad Gabrielį kartais apninka niūrios nuotaikos. Savaitės liūdesio, sunkaus ir, rodos, be jokios priežasties, dienos, kai nepratardavo nė žodžio, būdavo susimąstęs, tada jo nepralinksminsi jokiu meilumu ar geru žodžiu. Ji tai žinojo. Tokiais momentais tarp jų tarytum išaugdavo siena, kažkas svetima, neįveikiama, ir ji imdavo baimintis savo vaikiško lengvabūdiškumo, paskatinusio ją surišti savo likimą su tokio sunkaus būdo žmogumi. Žinoma, Paryžiuje Žiuljetei būdavo lengviau. Jos aplinka, kurioje Gabrielis buvo svečias, sudarydavo jai savotišką užnugarį. Bet čia, Johunoluke, jos padėtis kitokia, todėl visiškai suprantama, kad Žiuljetė, nepaisydama savo ironiško požiūrio, vis dėlto stengėsi rodyti prielankumą tiems „puslaukiniams“ armėnams.

Geriausia palikti jį ramybėje. Aną kankinamą naktinį pokalbį ji laikė dar vienu jo liūdesio priepuoliu. Labai saugioje aplinkoje užaugusi prancūzė neturėjo nė menkiausios nuovokos apie tai, ką Gabrielis pavadino audra dykumoje. Europa tapo mūšio lauku. Sklido gandai, kad bombarduojamame Paryžiuje žmonės leidžia naktis rūsiuose. Juk čia ji išgyvena rojų primenantį pavasarį. Mielu noru pagyventų čia dar keletą mėnesių. Galų gale, anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savąjį Klebero aveniu. O kol kas Žiuljetė užsivertusi daugybe darbų, taigi nuobodžiauti nėra kada. Nėra laiko galvoti apie kažkokias grėsmes. Joje prabudo namų savininkės ir ūkio šeimininkės ambicijos. Reikėjo išmokyti civilizuotų manierų visus namų darbininkus. Ji turėjo progos įsitikinti, kad talentingus armėnų tautos žmones galima išmokyti to, kas jiems neįprasta. Virėjas Hovhanesas per keletą savaičių virto, galima sakyti, tikru prancūzų virtuvės šefu. Tarnas Misakas toks apsukrus, kad Žiuljetė svarstė, ar nepasiėmus jo į Paryžių. Dvi jai patarnaujančios mergaitės, atrodo, taps puikiomis kambarinėmis. Vila buvo gerai prižiūrima. Atidus moters žvilgsnis tai šen, tai ten pastebėdavo netvarkos ir aplaidumo. Pakvietė amatininkus. Jų vadovas – orus vyras, meistras Tovmasianas, ėmėsi staliaus darbų. Tačiau su Tovmasianu nebuvo galima elgtis kaip su paprastu amatininku, jis sakėsi esąs statybos darbų vadovas, nešiojo sunkią auksinę laikrodžio grandinėlę, prie kurios buvo pritvirtintas medalionas su mirusios žmonos portretu, beje, pieštu mokytojo Voskaniano. Jis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad abu jo vaikai, sūnus ir duktė, studijavo Ženevoje. Be to, jis buvo nepaprastai kruopštus ir vargindavo Žiuljetę ilgais pokalbiais ir svarstymais. Tačiau jam per gana trumpą laiką pavyko ne tik suremontuoti senojo namo apirusias vietas, bet ir pasirūpinti kai kuriomis naujovėmis, kad namai tiktų vakariečių poreikiams. Darbininkai dirbo sumaniai ir labai tyliai. Jau pirmosiomis balandžio dienomis Žiuljetė galėjo didžiuodamasi stebėti, kaip nuošaliame Sirijos užkampyje atsiranda namai, kurie, jei ne primityvus apšvietimas ir vandens tiekimo sistema, galėjo lenktyniauti su bet kokia europietiška kaimo vila.

Tačiau didžiausias jos džiaugsmas buvo vaismedžių ir rožių sodas. Čia prabilo jos protėvių kraujas. Argi ne kiekvienas prancūzas iš prigimties sodininkas, vaisių augintojas? Bet ir armėnai apsigimę sodininkai, juo labiau žmonės, gyvenantys prie Musa Dago. Didžiausias šios srities meistras buvo valdytojas Kristaforas. Žiuljetė net nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių sodų. Kas neragavo armėniškų abrikosų, negali net įsivaizduoti, kokie jie saldūs ir sultingi. Net ir čia, kitoje Tauro kalnyno takoskyros pusėje, jie išsaugojo visą savo tėvynės prie sodų apsupto Vano ežero skonį ir gaivumą. Sode Žiuljetė atrasdavo vis naujų vaisių, daržovių ir gėlių rūšių, apie kurias iki šiol nebuvo girdėjusi. Tačiau daugiausia laiko praleisdavo rožyne su sombreru ant galvos ir didžiosiomis Kristaforo žirklėmis rankose. Tokiai rožių fanatikei kaip ji tai buvo didžiausias džiaugsmas. Didžiulis plotas, krūmelis prie krūmelio, stiebas prie stiebo, bet ne griežtomis eilėmis kaip Europoje, o tirštas spalvų ir kvapų mišinys virš žalios lapijos bangų. Damaskas buvo čia pat, netoli ir Persija. Tūkstančiai šiose šalyse augančių rūšių atsiuntė čionai savo palikuonis, ir kai Žiuljetė siaurais takeliais žingsniuodavo per šią jūrą, ji žvilgsniu ir alsavimu tarytum sveikindavo pačią rožių esybę. Vaistininkas Grikoras pažadėjo, jei ji atnešianti jam daug krepšių ką tik nuskintų tikrosios Moschata damascena žiedų, išspausiąs mažą flakonėlį rožių aliejaus, kurio gamyba susijusi su šimtmečių papročiais. Jis papasakojo jai ir legendą. Vienintelis tikros esencijos lašo kvapas toks stiprus, kad jei užlašinsi jį ant plaukų mirusiajam, jis kvepėsiąs ir Paskutiniojo Teismo dieną ir palankiai nuteiksiąs teismo angelą.

Kartais Žiuljetė išjodavo pasijodinėti su Stefanu. Avetisas Bagratianas paliko keturis arklius. Vieną iš jų, nedidelį ramų arkliuką gavo dovanų Stefanas. Jodinėdavo jie arba Svedijos lygumos pusėn, arba kita kryptimi – per Azirą, Bitiasą iki bitininkų kaimo. Juos lydėdavo arklininkas, kuriam Žiuljetė buvo pasiūdinusi puošnią, spalvingą uniformą. Jos polinkis į grožį, į dekoratyvų puošnumą pasireikšdavo ne tik savo, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Kai ji su Stefanu ir puošniu palydovu jodavo sėdėdama aukštai ant žirgo per bažnyčios aikštę ir pagrindine Johunoluko gatve, jausdavosi kaip šio pasakų pasaulio karalienė. Kartais prisimindavo motiną ir seseris Paryžiuje. Kaip jos turėtų jai pavydėti tokio gyvenimo! Kur tik pasirodydavo, visi ją sveikindavo su didele pagarba, net ir musulmonų gyvenvietėse, kurias prijodavo per ilgesnes išvykas. Aišku. Gabrielį vėl kamuoja nervų krizė. O ji, Žiuljetė, nepastebi nė mažiausio ženklo, kad kažkas pasaulyje būtų pasikeitę.

Gabrielis Bagratianas kas rytą išeidavo iš namų. Bet dabar jis nebevaikštinėjo po Musa Dagą, o eidavo į kaimus. Noras susigrąžinti vaikystės paveikslus užleido vietą kitam, vyriškesniam poreikiui: jis norėjo kuo geriau pažinti šių apylinkių žmones, jų gyvenimo būdą, poreikius, kasdienius darbus.

Kartu jis rašė daug laiškų į Stambulą savo draugams armėnams iš Dašnakcutiuno partijos, o dar daugiau savo buvusiems draugams jaunaturkiams. Įtarė, kad Antiochijos apskrities viršininko cenzūra galėjo apsunkinti šį susirašinėjimą, bet vienas kitas laiškas tikrai pasiekdavo tikslą. Nuo atsakymo priklausė jo ateitis. Jei sostinėje permainų nėra, vadinasi, tai grynai karinė priemonė. Tada jis, nepaisydamas agos Rifaato Bereketo įspėjimo, paliktų šiuos namus ir ryžtųsi leistis į sostinę, kad ir be tokiais atvejais būtino paso. Bet jei atsakymas būtų blogas arba nebūtų jokio atsakymo, vadinasi, senojo turko nuogąstavimai teisingi, spąstai užsitrenktų ir kelias pasitraukti būtų atkirstas. Tada liktų tik viltis, kad toks armėnų draugas kaip vali Dželalas Bėjus stengsis apsaugoti savo vilajetą nuo „incidentų“ ir kad kaimai prie Musa Dago liks šalia gaisro židinių, kurie paprastai įsiplieskia didesniuose miestuose. Tada jo namai Johunoluke, agos žodžiais tariant, būtų ideali priebėga. Dėl jo nepašaukimo į karinę tarnybą, tai Bagratianas, regis, gerai perprato Osmanų imperijos generolų mintis. Armėnų dalinius norima atitraukti iš fronto ir juos nuginkluoti. Kodėl? Turkai bijo, kad tokia stipri dauguma, kaip armėnai, su moderniausiais ginklais rankose galėtų išsireikalauti daugiau teisių, jei Turkija karą pralaimėtų. Jei bijomasi kareivių, tai dar pavojingesni gali būti karininkai, nes jie reikiamu momentu gali imtis vadovauti armėnams.

Kad ir koks įtikinamas atrodė šis paaiškinimas, Gabrielis nerasdavo nė minutės ramybės. Tačiau jo nerimas dabar nebuvo irzlus ar nervingas, priešingai, jis tapo vaisingas, nukreiptas į tikslą. Jame ėmė reikštis pedantiškumas, kurį anksčiau pajusdavo tik dirbdamas mokslinį darbą. Tai labai pravertė tyrinėjant realias aplinkybes. Jis netgi neklausė savęs, koks visų šių pastangų tikslas ir kam ketina ateiti į pagalbą. Dievas žino, kiek mėnesių jam teks gyventi šiame slėnyje. Norėjo viską žinoti apie šias vietas ir šiuos žmones. Broliškos atsakomybės jausmas…

Pirmas jo žygis buvo pas Johunoluko seniūną. Didžiausio kaimo bendruomenės namuose buvo tvarkomi ir gretimų kaimų reikalai, susiję pirmiausia su valstybės valdžia. Muchtaro Kebusiano Gabrielis nerado. Bendruomenės raštininkas pasitiko Bagratianą žemai lankstydamasis. Garsiosios Bagratianų giminės atstovo apsilankymas buvo didelė garbė.

Ar seniūnijoje yra gyventojų sąrašai? Raštininkas plačiu mostu parodė į dulkėtą lentyną prie kambarėlio sienos. Žinoma, tokius sąrašus jie turi. Ne tik atitinkamose bažnyčių knygose sužymėtas kiekvienas žmogus. Juk jie ne kurdai ar beduinai, o tikri krikščionys. Prieš keletą metų tuometiniai muchtarai savo iniciatyva surašė visus gyventojus. Tai buvo 1909 metais, po akcijos prieš jaunaturkius ir po didelių žudynių Adanoje armėnų deputatai atsiuntė nurodymą surašyti septynių kaimų gyventojus. Apytikriai čia gyvena šeši tūkstančiai krikščionių. Bet jei efendi panorėtų, per kelias dienas galima pateikti tikslius skaičius. Gabrielis pareiškė, kad norėtų juos sužinoti. Paskui pasiteiravo, kokie reikalai su šaukiamojo amžiaus jaunuolių karine tarnyba.

Klausimas pasirodė kiek keblesnis. Bendruomenės raštininkas ėmė šnairuoti, visai panašiai kaip ir jo viršininkas muchtaras. Mobilizacijos įsakymas pašaukė prie ginklo visus karinei tarnybai tinkamus vyrus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų, nors pagal įstatymą aukščiausia amžiaus riba esanti dvidešimt septyneri. Įsakymą reikėtų taikyti maždaug dviem šimtams vyrų iš visų armėnų kaimų. Iš jų lygiai šimtas penkiasdešimt susimokėjo bedelį – teisėtą išpirką nuo karinės tarnybos, po penkiasdešimt svarų už vieną asmenį. Efendi tikriausiai žinąs, kad čionykščiai žmonės labai taupūs. Daugumoje šeimų tėvai nuo pat sūnaus gimimo ima taupyti bedeliui, nori išvaduoti jaunimą nuo turkų kareivio dalios. Johunoluko muchtaras, vietos žandaro lydimas, kiekvieno naujo šaukimo atveju surenka mokestį ir asmeniškai pristato jį Antakijos apskrities valdžiai.

– Bet kaip gali būti, – neatlyžo Bagratianas, – kad tarp šešių tūkstančių gyventojų tėra tik du šimtai karo prievolininkų?

Atsakymas nebuvo netikėtas. Efendi turįs nepamiršti, kad stiprių jaunų vyrų trūksta dėl praeities įvykių, didelių kraujo praliejimų, kurių armėnų tauta patiria mažiausiai kartą per dešimt metų.

Tai buvo tik atsikalbinėjimas. Gabrielis kaimuose matė daugiau kaip du šimtus jaunų vyrų. Yra galimybių išvengti karo tarnybos ir nesumokėjus viso bedelio. Rauplėtasis apskrities viršininkas Ali Nazifas, aišku, puikiai žino, kaip tai daroma. Bagratianas klausinėjo toliau:

– Ką gi, penkiasdešimt vyrų nuvyko į Antakiją patikrinimui. O kas paskui?

– Keturiasdešimt iš jų paėmė į armiją.

– Kokiuose pulkuose, kokiuose frontuose tarnauja tie keturiasdešimt?

Tai kol kas esą neaišku. Kareivių šeimos jau kelias savaites, o gal ir kelis mėnesius negauna iš savo sūnų jokių žinių. Turkų karo lauko paštas šiaip jau esąs gana patikimas. Gal jie yra Alepo kareivinėse, kur generolas Džemalis Paša performuoja savo armiją.

– Ar kaimuose niekas nekalba, kad armėnus norima padaryti inšaat taburi – pagalbiniais darbininkais?

– Kaimuose daug ką kalba, – nedrąsiai atsakė raštininkas.

Gabrielis apžiūrėjo nedidelę lentyną. „Namų nuosavybės registras“ stovi šalia leidinio „Osmanų imperijos įstatymų kodeksas“, greta – aprūdijusios laiškų svarstyklės. Jis staiga atsigręžė:

– O kaip su dezertyrais?

Kamantinėjamas kaimo raštvedys paslaptingai prisėlino prie durų, pravėrė jas ir vėl atsargiai uždarė. Suprantama, čia kaip ir visur kitur pasitaiko dezertyrų. Kodėl nedezertyruoti armėnams, jei patys turkai rodo pavyzdį? Kiek tų dezertyrų? Penkiolika, gal dvidešimt. Taigi. Juos netgi gaudė. Buvo sudarytas būrys iš policininkų ir kareivių pėstininkų, miulazimo20 vadovaujamas. Apieškojo visą Musa Dagą. Vieni juokai!

Siaurą mirksinčio valdininko veidelį staiga nušvietė gudrumo ir nežabojamo triumfo išraiška.

– Vieni juokai, pone! Juk mūsų vaikinai puikiai pažįsta kalną!

Namas, kuriame gyveno kunigas Ter Haikazunas, buvo išvaizdžiausias Johunoluko bažnyčios aikštėje šalia muchtaro namų ir mokyklos pastato. Plokščias stogas, penki langai vieno aukšto fasade. Toks namas galėtų stovėti bet kuriame pietų Italijos miestelyje. Namas priklausė Arkangelų bažnyčiai. Senasis Avetisas ir vieną, ir kitą pastatė aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Ter Haikazunas – vyriausiasis visos apskrities Armėnų Apaštališkosios bažnyčios kunigas. Jis valdo ir vietoves, kurių gyventojai yra skirtingų tautybių, be to, mažas armėnų bendruomenes turkų miesteliuose Svedijoje ir El Eskelyje. Konstantinopolio patriarchas jį paskyrė vardapetu, armėnų bažnyčių ir pasauliečių kunigų vadovu. Ter Haikazunas studijavo Ečmiadzino seminarijoje prie katolikoso kojų, kurį armėnų krikščionys gerbia kaip aukščiausią bažnyčios vadovą, taigi buvo visais požiūriais tikras savo tikinčiųjų atstovas.

O pastorius Harutiunas Nochudianas? Iš kur staiga protestantų pastoriai šiame Azijos užkampyje? Anatolijoje ir Sirijoje buvo nemažai protestantų. Į evangelikų bažnyčią šiuos prozelitus atvedė vokiečių ir amerikiečių misionieriai, teikdavę nuoširdžią pagalbą nukentėjusiems ir našlaičiams. Gerasis Nochudianas buvo našlaitis, kurį gailestingieji misionieriai pasiuntė į Dorpatą studijuoti teologijos. Bet ir jis pripažino Ter Haikazuno autoritetą visuose reikaluose, nesusijusiuose su tiesiogine sielovada. Kai tautai nuolat gresia pavojai, dogmatiniai konfesijų skirtumai neatrodo tokie svarbūs, ir dvasinis vadovas – o toks Ter Haikazunas buvo tikrąja šio žodžio prasme – niekada nebuvo kritikuojamas ir nekėlė jokių abejonių.

Senyvas vyras, bažnyčios patarnautojas, nuvedė Gabrielį į kunigo darbo kambarį. Tuščia patalpa, išklota didžiuliu kilimu. Prie lango nedidelis rašomasis stalas, šalia – apšiuręs šiaudinis krėslas lankytojams. Ter Haikazunas atsistojo ir žengė žingsnį Gabrielio link. Kunigas galėjo būti kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, tačiau jo barzda tarpais jau pražilusi. Didžiulėse akyse – armėnų akys beveik visada didelės, išsiplėtusios iš siaubo tūkstančių metų skausmo pažymėtuose veiduose – buvo matyti drovus sumišimas ir kartu ryžtinga pasaulį pažįstančio žmogaus išraiška. Vardapetas vilkėjo juodu abitu, ant galvos užsitraukęs smailų gobtuvą. Rankas kartkartėmis slėpdavo plačiose abito rankovėse, lyg šią saulėtą pavasario dieną jam būtų šalta. Tačiau iš tikrųjų tai buvo nuolankumo gestas. Bagratianas atsargiai atsisėdo į netvirtą šiaudinį krėslą:

– Labai apgailestauju, gerbiamasis kunige, kad niekada neturėjau progos priimti jus savo namuose.

Kunigas nuleido akis ir lyg atsiprašydamas išskėtė rankas:

– Man dar labiau gaila, efendi. Tačiau sekmadienio vakaras yra vienintelis metas, kai mūsų luomo žmonės gali pabūti vienumoje.

Gabrielis apsižvalgė. Šioje bendruomenės kanceliarijoje tikėjosi pamatyti krūvas dokumentų ir aplankų. Nieko panašaus. Ant stalo gulėjo tik keletas popierių.

– Jūsų pečius slegia didžiulė našta, galiu tai suprasti.

Ter Haikazunas neprieštaravo:

– Atstumai tokie dideli, reikia daug laiko ir jėgų. Mano darbas panašus į mūsų gydytojo Altuni. Juk tenka rūpintis ir mūsų tautiečiais El Eskelyje arba Arse, aukštai kalnuose.

– Visa tai toli, – kalbėjo Gabrielis kiek išsiblaškęs. – Galiu suprasti, kad nebelieka laiko ir noro lankytis linksmuose vakarėliuose.

Ter Haikazunas pažvelgė į jį kaip žmogus, kurį neteisingai suprato:

– Ne, ne! Aš labai vertinu jūsų pagarbą ir apsilankysiu pas jus, efendi, kai tik man pasidarys šiek tiek lengviau…

Jis nebaigė minties, matyt, nenorėdamas aiškinti, kas jam turi pasidaryti lengviau:

– Labai sveikintina, kad jūs buriate apie save mūsų žmones. Jiems čia taip daug ko trūksta.

Gabrielis stengėsi pagauti kunigo žvilgsnį.

– Ar jūs manote, Ter Haikazunai, kad dabar netinkamas laikas linksmiems pobūviams?

Kunigas pažiūrėjo į jį trumpai ir atidžiai:

– Priešingai, efendi! Dabar kaip tik laikas, kad žmonės susiburtų.

Į šiuo keistus, daugiaprasmius žodžius Bagratianas iš pradžių nieko neatsakė. Tik po kiek laiko lyg netyčia pratarė:

– Kartais iš tikrųjų tenka stebėtis, kad gyvenimas čia toks ramus, visi, regis, tokie nerūpestingi.

Kunigas vėl nuleido akis, lyg pasiruošęs kantriai iškęsti visus priekaištus.

– Prieš kelias dienas buvau Antiochijoje, – iš lėto kalbėjo Gabrielis, – ir ten kai ką sužinojau.

Ter Haikazunas ištraukė sužvarbusias rankas iš abito rankovių ir suglaudė pirštų galiukus:

– Mūsų kaimų žmonės retai kada nukeliauja į Antiochiją, ir nuo to jiems tik geriau. Jie neišeina iš savojo pasaulio ribų ir mažai težino, kas vyksta už jų.

– Kiek laiko jie dar galės gyventi savo ribotame pasaulyje, Ter Haikazunai? Pavyzdžiui, kas atsitiks, kai mūsų vadai ir kiti iškilūs žmonės Stambule bus suimti?

– Jie jau suimti, – labai tyliai atsakė kunigas. – Jau tris dienas uždaryti Stambulo kalėjimuose. Ir jų labai labai daug.

Gabrieliui tai buvo lemiama žinia: kelias į Konstantinopolį jam užkirstas. Tačiau šią akimirką tokia naujiena Gabrielį nustebino mažiau nei Ter Haikazuno ramybė. Jis neabejojo, kad kunigas sako teisybę. Dvasininkija, nepaisant liberaliojo Dašnakcutiuno, tebebuvo didžiausia valdžia ir vienintelė tikra tautos organizacija. Pasaulietiškos bendruomenės gyvena plačiai išsibarsčiusiose vietovėse ir apie pasaulio įvykių tėkmę dažniausiai sužino tik tada, kai ji įtraukia juos į savo sūkurius. Kunigas slaptais ir greitais keliais pirmas sužino kiekvieną grėsmingą faktą, pirma negu apie jį leidžiama parašyti sostinės laikraščiams. Gabrielis norėjo dar kartą įsitikinti, ar viską teisingai suprato:

– Iš tikrųjų suimti? O kas? Ar tai tikrai žinoma?

Ter Haikazunas padėjo blyškią plaštaką su dideliu žiedu ant popierių:

– Tai tikrai gerai žinoma.

– Ir jūs, vyriausiasis septynių bendruomenių kunigas, galite būti toks ramus?

– Nerimas man nepadės, o mano bendruomenėms gali tik pakenkti.

– Ar tarp suimtųjų yra ir kunigų?

Ter Haikazunas, matyt, suprato, ką įtaria Gabrielis taip klausdamas. Jis rimtai linktelėjo galva:

– Iki šiol suimti septyni kunigai. Tarp jų arkivyskupas Hemajakas ir trys aukšto rango prelatai.

Po šios pritrenkiančios žinios Bagratianas nebeištvėrė neužsirūkęs. Jis pasiėmė cigaretę ir degtukus:

– Turėjau pas jus ateiti anksčiau, Ter Haikazunai. Jūs nežinote, kaip aš kankinausi tylėdamas.

– Labai gerai padarėte, kad tylėjote. Turime ir dabar tylėti.

– Ar ne geriau būtų paruošti žmones tam, kas jų laukia?

Vaškinis Ter Haikazuno veidas neparodė jokio jaudulio:

– Ateitis man nežinoma. Bet žinau, kokį pavojų bendruomenėje gali sukelti baimė ir panika.

Krikščionių kunigas kalbėjo kone tais pat žodžiais kaip ir pamaldusis musulmonas Rifaatas. Mintyse Gabrielis išgyveno akimirkos reginį, tarytum sapnavo nemiegodamas. Milžiniškas šuo! Vienas iš tų benamių pabaisų, kurie Turkijos kelius daro tokius pavojingus. Šuns kelyje – senukas. Jis iš baimės sustoja, trypčioja vietoje, paskui staiga leidžiasi bėgti. Bet plėšrus žvėris jau įsikibo jam į nugarą… Gabrielis palietė ranka kaktą.

– Baimė, – pasakė jis, – yra tikriausias būdas paskatinti priešą žudyti. Bet ar ne nuodėmė, ar ne dar pavojingiau nesakyti žmonėms tiesos apie jų likimą? Kiek laiko bus įmanoma tai slėpti?

Atrodė, kad Ter Haikazunas klausosi kažkokių tolimų garsų:

– Kol kas laikraščiai negali rašyti apie šiuos dalykus, kad nesužinotų užsienis. Be to, pavasarį daug darbų, mūsų žmonės neturi laiko ir mažai kur išvažiuoja. Taigi su Dievo pagalba baimės dar kiek laiko išvengsime. Bet vieną kartą tai ateis. Anksčiau ar vėliau.

– Kas ateis? Kaip jūs tai įsivaizduojate?

– Tai neįsivaizduojama. Mūsų kareiviai nuginkluoti, mūsų vadovai įkalinti.

Ter Haikazunas ramiai skaičiavo visas negandas, lyg jam būtų savotiškai malonu skaudinti save ir savo svečią:

– Tarp suimtųjų ir Vardgesas, artimiausias Talaato Bėjaus ir Envero Pašos draugas. Dalį armėnų išsiuntė į tremtį. Galbūt jie jau mirę. Visi armėnų laikraščiai uždrausti, visos armėnų įmonės ir parduotuvės uždarytos. Kai mes čia kalbamės, aikštėje priešais Seraskeriatą21 ant penkiolikos kartuvių kabo penkiolika niekuo nekaltų armėnų vyrų.

Gabrielis Bagratianas taip smarkiai pašoko, kad šiaudinis krėslas apvirto.

– Ką reiškia tokia beprotystė? Kaip tai galima suprasti?

– Suprantu tik tiek, kad vyriausybė planuoja smogti mūsų tautai tokį smūgį, kokio neišdrįso smogti net Abdiulchamidas.

Gabrielis sušnypštė ant Ter Haikazuno su tokiu pykčiu, lyg priešais jį būtų stovėjęs priešas, Itihado narys.

– Ar mes iš tikrųjų tokie bejėgiai? Ar turime tylėdami kišti galvą į kilpą?

– Mes bejėgiai. Mes turime kišti galvą į kilpą. Galbūt dar galime rėkti.

Prakeikti Rytai su savo kismet22, su savo nuolankumu, šmėkštelėjo mintis Bagratianui. Kartu jo galvoje sukosi daugybė vardų, ryšių, galimybių.

Politikai, diplomatai, kuriuos jis pažįsta, prancūzai, anglai, vokiečiai, skandinavai.

Reikia supurtyti pasaulį! Bet kaip? Spąstai užsitrenkė. Iliuzijos sklaidosi. Jis vos girdimai pratarė:

– Europa to nepakęs.

– Jie stebi mus iš tolo, – Ter Haikazuno ramybė buvo tiesiog nepakenčiama.

Šiandien yra dvi Europos. Vokiečiams turkų vyriausybė reikalingesnė, negu turkų vyriausybei reikalingi vokiečiai. O kiti negali mums padėti.

Gabrielis įsmeigė į kunigą akis; šio protingo, į kamėją panašaus veido niekas negali sudrumsti:

– Jūs esate daugelio tūkstančių sielų dvasinis ganytojas, – Bagratiano balsas įgavo aštrų, kone karišką skambesį, – ir visą savo įtaką panaudojate tik tam, kad nuslėptumėte nuo žmonių tiesą, kaip slepiama žinia apie nelaimę nuo vaikų ar senelių, kad jų neišgąsdintų. Ar tai viskas, ką galite padaryti savo tikintiesiems? Ką jūs darote dar?

Šis Gabrielio priekaištas, regis, smarkiai užgavo kunigą. Jo rankos, gulinčios ant stalo, iš lėto susigniaužė į kumščius. Galva nusviro ant krūtinės:

– Aš meldžiuosi… – sušnibždėjo Ter Haikazunas lyg gėdydamasis išsiduoti, kokią dvasinę kovą jis dieną ir naktį kovoja su Dievu dėl savo tikinčiųjų išgelbėjimo. Gal Avetiso Bagratiano vaikaitis yra laisvamanis ir nori iš jo pasityčioti? Bet Gabrielis sunkiai alsuodamas vaikščiojo po kambarį. Staiga jis delnu taip smarkiai trenkė į sieną, kad pabiro tinkas.

– Melskitės, Ter Haikazunai!

Ir tokiu pat įsakmiu balsu pridūrė:

– Melskitės… Bet kartais ir Dievui turi kas nors pagelbėti!

Pirmasis įvykis, iš kurio Johunolukas sužinojo apie tai, kas daroma slapta, nutiko dar tą pat dieną. Buvo šiltas, apsiniaukęs balandžio penktadienis.

Sūnaus prašomas Gabrielis Bagratianas vilos parke pastatė kelis paprastus gimnastikos prietaisus. Berniukas mėgo mankštintis, buvo vikrus, be to, labai ambicingas. Kartais ir tėvas prisijungdavo prie šių pratybų. Labiausiai abu mėgo šaudyti į taikinį. Žiuljetė geriausiu atveju dalyvaudavo tik tada, kai žaisdavo kroketą. Šiandien tuoj po pietų – per kuriuos tėvas nepratarė nė žodžio – Gabrielis, Avakianas ir Stefanas nuėjo į šaudyklą, įrengtą už parko tvoros miškingame priekalnės šlaite. Maždaug penkiasdešimties metrų tarpeklyje Bagratianas buvo liepęs iškirsti krūmokšnius. Po aukštu ąžuolu buvo pastatytas gultas su medine atrama, iš čia galima gerai matyti taikinį, pritvirtintą prie medžio kitame tarpeklio gale. Avetisas jaunesnysis buvo palikęs broliui gerą ginklų rinkinį: aštuonis medžioklinius šautuvus, du Mauzerio sistemos šautuvus ir daugybę amunicijos.

Gabrielis šaudė neblogai, tačiau šį kartą iš penkių šūvių tik vienas pataikė visiškai tiksliai. Trumparegis Avakianas atsisakė dalyvauti varžybose, kad neprarastų autoriteto auklėtinio akyse. Tačiau jo mokinį teko pripažinti geriausiu šauliu, nes iš septynių šūvių mažiausiu medžiokliniu šautuvu šeši pataikė į lošimo kortą, pritvirtintą prie taikinio vidurio, iš jų keturi į kortoje nupieštą figūrą. Berniuką labai įkvėpė tai, kad jis pasirodė geriau už tėvą. Laikyti rankose šautuvą, atitraukti spyną, smarkiai įstumti šovinį, taikytis, išgirsti šūvį ir pajusti atatranką – visi šie kovos veiksmai kiekvieną paauglį įkvepia ir svaigina. Jis nejautė skausmo nuo buožės atatrankos į liesą dešinį petį ir būtų žaidęs šį vyrišką žaidimą iki pat vakaro, jei tėvas staiga nebūtų numojęs ranka:

– Užteks!

Gabrielį apėmė keista būsena, kurią jis pajuto pirmą kartą gyvenime: kažkoks pasibjaurėtinas savęs pajautimas. Liežuvis atrodė sausas ir sunkus. Rankos ir kojos šalo. Kraujas atslūgo iš galvos kraujagyslių. Tačiau tai buvo tik išoriniai požymiai kažko, vykstančio gyvenimo gelmėse. „Aš nesergu, – pagalvojo jis, valandėlę pasiklausęs, kas su juo dedasi, – tik norėčiau išsinerti iš savo odos, atsikratyti savo tapatybės.“ Kartu jį apėmė beprasmiškas noras bėgti, pabėgti iš čia nesvarbu kur.

– Eime truputį pasivaikščioti, Stefanai, – nusprendė jis.

Gabrielis nenorėjo likti vienas. Jam atrodė, kad likęs vienas jis neatsigręždamas greitais žingsniais nueis tolyn, kol išeis už šio pasaulio ribų.

Avakianas paėmė ginklus ir nunešė juos namo. Tuo tarpu tėvas ir sūnus išėjo iš parko ir pasuko keliu žemyn į Johunoluką, iki kurio eiti reikėjo apie dešimt minučių. Gabrielį staiga apėmė jausmas, tarytum jis būtų labai senas, kūnas atrodė toks apsunkęs, kad jis turėjo atsiremti į Stefaną. Jiems dar nespėjus prieiti bažnyčios aikštės pasigirdo šaižių balsų šurmulys. Armėnai, priešingai negu arabai ir kiti Rytų šalių triukšmadariai, viešose vietose laikosi tyliai ir santūriai. Jų nuo amžių sunkus likimas neleidžia jiems jungtis prie rėksmingų sambūrių ar juo labiau patiems tokius rengti. Bet dabar čia buvo susirinkę apie tris šimtus kaimo gyventojų ir puslankiu apsupę bažnyčią. Tarp šių vyrų ir moterų, valstiečių ir amatininkų ne vienas grūmojo kumščiais ir kimiais balsais šaukė prakeiksmus. Keiksmai, be abejo, buvo nukreipti į zaptijus23, kurių apspurusios kailinės kepurės kyšojo virš minios. Tvarkos saugotojai, matyt, norėjo pastumti minią atgal, toliau nuo bažnyčios laiptų ir durų. Gabrielis stvėrė Stefaną už rankos ir ėmė brautis pro minią. Iš pradžių jie pamatė tik aukštą, apdriskusį vaikiną, apsivyniojusį apie savo juodą kepurę šiaudų vainiką ir dešine ranka mojuojantį trumpai nupjautu saulėgrąžos žiedu. Tarytum paklusdamas kažkokiam vidiniam ritmui, jis be galo rimtai kilnojo nuvargusias kojas ir šoko nesuprantamą šokį. Iš karto galėjai pastebėti, kad tai jokiu būdu ne girto žmogaus kraipymasis. Minia į šokantįjį su saulėgrąža nekreipė nė mažiausio dėmesio. Jų žvilgsnius kaustė kitas reginys.

Ant bažnyčios laiptų sėdėjo keturi žmonės. Vyras, dvi jaunos moterys ir dvylikos ar trylikos metų mergaitė. Visi atrodė kaip sustingę luitai, Gabrielis tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Nors kūnai gyvi, tačiau panašūs į sėdinčius lavonus. Panašiai sėdi atkasti žmonių palaikai, kuriuos prieš du tūkstančius metų buvo užpylusi lava ir pelenai: „Tarytum gyvi“. Visi keturi plačiai atmerktomis akimis, atbukusiais žvilgsniais žvelgė į tolumą nieko nematydami – nei susijaudinusios minios, nei kiek toliau stovinčių vaistininko namų. (Kas yra žmogaus žvilgsnis? Vos pastebimas vyzdžio pasikeitimas, suteikiantis tamsesnį ar šviesesnį atspalvį. Tačiau kartu tai sparnuota būtybė, angelas, kurį žmogus pasiunčia pranešti žinią. Tačiau šie angelai su savo žinia skrido pro šalį, prisidengdami sparnais akis.)

Vyras, dar jaunas, siauru veidu ir susivėlusia barzda, vilkėjo ilgą pilką medvilninį surdutą, tokius šiuose kraštuose dėvi protestantų pastoriai. Minkšta šiaudinė skrybėlė buvo nuriedėjusi prie laiptų, kelnių klešnės apačioje virtusios draiskalais. Suplyšę batai, storas dulkių sluoksnis ant veido ir drabužių rodė, kad jis daugelį dienų ėjo pėsčias. Moterys vilkėjo europietiškais drabužiais, kadaise, kaip buvo galima spręsti, gana neblogais. Ta, kuri sėdėjo prisiglaudusi prie pastoriaus, matyt, jo žmona, negalėdama atsispirti alpuliui ar traukuliams, staiga atsilošė ir būtų trenkusis galva į laiptus, jei vyras nebūtų ištiesęs rankos ir ją prilaikęs. Tai buvo pirmas judesys, nors ir koks nevikrus, tarytum išjudinęs sąstingį. Kita moteris, regis, dar labai jauna, net ir tokios būsenos atrodė labai graži. Kad ir koks blyškus ir sulysęs buvo jos veidas, akys švytėjo karštligišku blizgesiu, švelnios praviros lūpos sunkiai gaudė orą. Atrodo, ji kentė didelius skausmus, gal buvo sužeista, gal sužalota, nes kairioji ranka atrodė keistai perkreipta ir kabojo parišta. Pagaliau mažoji mergaitė, liesa kaip žvirblelis, vilkėjo dryžiuotu chalatu, kokius vilki prieglaudų vaikai. Iš po chalato mažoji mėšlungiškai tiesė basas kojas, saugodamasi prie ko nors jomis prisiliesti. „Taip sužeistas žvėrelis, – pagalvojo Gabrielis, – tiesia savo nesveikas letenas.“ Ir iš tikrųjų vargšės mergaitės kojos buvo ištinusios, su juodomis ir mėlynomis kraujosruvomis ir atviromis žaizdomis. Visiškai sveikas ir pilnas jėgų atrodė tik šokėjas su saulėgrąžos žiedu.

Per aikštę prie minios bėgo pagyvenęs vyras, matyt, pašauktas nuo darbo, nes buvo užsirišęs darbinę prijuostę. Stefanas atpažino meistrą Tovmasianą, neseniai remontavusį jų vilą. Tovmasianas didžiuodamasis pasakodavo berniukui, iš smalsumo dažnai besisukiojančiam prie amatininkų, apie savo sūnų Aramą, kuris Zeituno mieste esąs žinomas žmogus, pastorius ir našlaičių prieglaudos direktorius. „Tas žmogus ant laiptų tikriausiai jo sūnus“, – spėjo Stefanas. Senasis Tovmasianas sustojo priešais nelaiminguosius keliauninkus klausiamai iškėlęs rankas.

Pastorius Aramas su didelėmis pastangomis atitraukė žvilgsnį nuo neaprėpiamos tolumos, pašoko su apsimestiniu lengvumu ir pabandė ramiai nusišypsoti, lyg nieko ypatinga nebūtų atsitikę. Atsistojo ir moterys, tačiau abi labai sunkiai, nes vienai buvo sužalota ranka, o kita, pastoriaus žmona, buvo nėščia. Tik mažoji su dryžiuotu chalatu liko sėdėti įtariai spoksodama į savo nelaimės draugus. Šūksnių, dejonių ir klausimų iš pradžių negalėjai suprasti. Bet kai pastorius Aramas apkabino tėvą, akimirką jo savitvarda dingo. Galva nusviro senukui ant peties, jis sukūkčiojo, pasigirdo šiurkštus, kančios kupinas švokštimas. Tai truko ne ilgiau kaip vieną sekundę. Moterys tylėjo. Tačiau per susibūrusią minią tarytum perbėgo elektros smūgis. Žmonės ėmė verkšlenti, kūkčioti, krenkšti. Tik engiamos ir persekiojamos tautos taip greitai persiima skausmu. Kas atsitinka vienam, atsitinka visiems. Čia, priešais Johunoluko bažnyčią, trys šimtai tautos vaikų pajuto kančią, kurios priežasčių dar nežinojo. Net Gabrielis, svetimas, paryžietis, pasaulio pilietis, seniai įveikęs savo kilmės naštą, net ir jis turėjo nuryti sunkų gumulą, kylantį į gerklę. Jis slapčia pažvelgė į Stefaną. Šaudymo čempiono veidas prarado visas spalvas. Žiuljetė būtų išsigandusi ne tik dėl to, kad berniukas toks nublyškęs, bet ir dėl tokios ryškios nesuprantamo siaubo išraiškos jo veide. Ji būtų išsigandusi, kad Stefanas atrodo kaip tikras armėnas.

Tuo tarpu pasirodė daktaras Altuni, jo žmona močiutė Antaram, abu mokytojai, kuriuos pašaukė iš mokyklos, muchtaras Kebusianas ir galų gale Ter Haikazunas, ant savo asiliuko grįžtantis iš kelionės į Bitiasą. Kunigas turkiškai sušuko zaptijui Ali Nazifui keletą žodžių. Niekam iš minios nebuvo galima įeiti į bažnyčią. Kunigas įstūmė tik Tovmasianų šeimą ir mažąją mergaitę pro duris į vidų. Iš paskos įėjo gydytojas ir jo žmona, muchtaras, mokytojai. Gabrielis Bagratianas su sūnumi taip pat įėjo vidun. Lauke, karštoje vidurdienio saulėje liko minia ir šokėjas su saulėgrąža, beje, jis susmuko ant laiptų ir užmigo.

Ter Haikazunas nuvedė iškamuotus keleivius į zakristiją, didelę šviesią patalpą, kurioje stovėjo sofa ir pora bažnyčios suolų. Zakristijoną pasiuntė atnešti vyno ir šilto vandens. Gydytojas ir jo žmona nedelsdami ėmėsi darbo. Pirmiausia apžiūrėjo merginą su sužalota ranka – Iskuhi Tovmasian, pastoriaus seserį. Apžiūrėjo žaizdas ir Sato – mažos našlaitės, kurią pastorius Aramas buvo pasiėmęs iš Zeituno.

Gabrielis Bagratianas stovėjo atokiau kaip pašalinis arba vis dar pašalinis žmogus, nepaleisdamas Stefano rankos, ir klausėsi padrikų klausimų ir padrikų atsakymų. Kad ir koks nenuoseklus ir nesklandus buvo pasakojimas, jis vis dėlto sužinojo liūdną Zeituno miesto ir pastoriaus Aramo šeimos istoriją.

Zeitunas – tai senas, kalnuose įsikūręs miestelis Kilikijos Tauro kalnyno vakarinėje pusėje. Jo gyventojai iš seno buvo beveik vieni armėnai kaip ir kaimuose prie Musa Dago. Zeitunas – nemažas miestelis su trisdešimčia tūkstančių gyventojų, todėl turkų valdžia ten laikė didelį skaičių zaptijų, kariuomenės, karininkų ir valdininkų su šeimomis kaip ir kitose vietose, kur reikia išlaikyti atsvarą ne turkų tautybės žmonėms ir juos kontroliuoti. Tai pasaulyje paplitusi taktika tose imperijose, kuriose vadinamoji titulinė nacija viešpatauja virš kitų tautinių mažumų. Turkijoje šis viešpatavimas buvo ypač ryškus, kadangi osmanai, didžiuodamiesi savo privilegijomis prieš kitas bendruomenes, neturėjo prieš jas net kiekybinio pranašumo. Tik tokie žmonės kaip Gabrielis Bagratianas, gyvenantys Paryžiuje ir kitose sostinėse, idealizmo apsvaiginti, iki pat šio pavasario galėjo tikėti, kad po jaunaturkių vėliava įmanoma sutaikyti prieštaravimus, pašalinti kruviną neapykantą, nutiesti kelius teisingumui. Gabrielis pažinojo nemažai advokatų ir žurnalistų, kurie per revoliuciją spėjo iškilti į valdžią. Kai buvo rengiamas sąmokslas, jis su jais kiauras naktis sėdėdavo Monmartro kavinėse, diskutuodavo iki paryčių. Turkai ir armėnai tada negailėjo vieni kitiems amžinos ištikimybės pažadų, kalbėjo apie mesianistinį tautų vaidmenį. Dėl šios atsinaujinančios tėvynės (su kuria jį mažai kas siejo) jis, jau vedęs, įstojo į Karo akademiją ir išėjo į frontą, nors daugumai anų turkų patriotų net į galvą neatėjo tai padaryti. O dabar? Jis mintyse vis dar matė jų veidus, dar neišblėsusi prisiminimų šiluma jame maišėsi su nuostaba: „Kaip? Mano senieji draugai dabar tapo mirtinais priešais?“

Įvykiai Zeitune – žiaurus atsakymas į šį klausimą. Įsivaizduokite aukštą tarpeklių išraižytą uolą, kurios viršūnę vainikuoja rūsti citadelė, o ant uolos lyg bičių korys prilipęs senas miestas. Atšiauri, išdidi piramidė su viena virš kitos kylančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kurie tik apačioje jungiasi su naujesnėmis miesto gatvėmis, pereinančiomis į lygumą. Zeitunas nuo seno buvo nemaloni rakštis turkiško nacionalizmo kūne. Pasaulyje yra šventų vietų ir piligrimus traukiančių miestų, keliančių žmogaus dvasią prie dieviškų dalykų, bet yra ir pykčio bei rūstybės vietovių, nuo kurių nacionalistams fanatikams užverda kraujas. Neapykanta Zeitunui turėjo visai aiškias priežastis. Pirmiausia, miestas beveik iki pat devynioliktojo amžiaus pabaigos turėjo savivaldos teises. Šis faktas liudijo kažkokią nemalonią patirtį, matyt, valstybinė nacija žiloje senovėje čia patyrė pralaimėjimą. Be to, Zeituno armėnai išsaugojo seną, istorinį savo nepriklausomybės pojūtį, kurį rodė išdidus ir turkus žeidžiantis jų gyvenimo būdas. Bet labiausiai jiems nebuvo galima atleisti ir pamiršti to, kaip netikėtai jie pasielgė 1896 metais. Juk tada gerasis sultonas Abdiulchamidas šalia kitų savanoriškų dalinių sukūrė ir „Hamidiję“ – iš paleistų kalinių, plėšikų ir klajoklių sudarytas gaujas – norėdamas turėti po ranka judrius ginkluotus būrius, galinčius be sąžinės graužimo išprovokuoti įvykius, kuriais jis tikėjosi užkimšti gerklę reformų reikalaujančioms armėnų bendruomenėms. Šie narsuoliai visur puikiai susidorodavo su savo užduotimis, tačiau kaip tik Zeitune jie smarkiai gavo per sprandą ir praliejo nemažai savo kraujo, nors tikėjosi ir čia – bent taip jiems buvo pažadėta – surengti linksmas ir pelningas skerdynes. Dar blogiau – net reguliariosios armijos daliniai, atskubėję paremti pogromininkų, buvo zeituniečių sumušti, patyrė žiaurių nuostolių ir turėjo išsinešdinti iš ankštų Zeituno gatvelių. Po šio pralaimėjimo miestą apsupo didelės karinės pajėgos, bet ir jos nieko nepešė. Zeitunas buvo nepaimamas. Kai pagaliau Europos diplomatai stojo narsiųjų armėnų pusėn, kai pasiuntiniai prie Aukštųjų Vartų, nerandančių išeities iš gėdingos situacijos, išreikalavo visišką amnestiją Zeitunui, keršto ir pažeminimo jausmams nebuvo ribų. Visos karingos tautos, ne tik osmanai, lengviau pakelia karinius pralaimėjimus, kai grumiasi su sau lygiais. Kad juos sumuštų tautinė mažuma, nelinkusi į karinius išpuolius, kad armiją pažemintų pirkliai, amatininkai ir knygų graužikai, to karingoji pusė niekada negali pamiršti. Taigi naujoji vyriausybė, nustūmusi senąją, perėmė prisiminimus apie Zeituno gėdą, paveldėjo neapykantą.

O kada, jei ne didžiojo karo metais, geriausia proga atkeršyti? Buvo paskelbta ypatingoji padėtis, pradėjo veikti karo meto įstatymai. Dauguma jaunų vyrų buvo fronte arba kareivinėse, toli nuo savo gyvenamųjų vietų. Likę užnugaryje armėnai pirmosiomis karo dienomis per kratas buvo visiškai nuginkluoti. Trūko tik vieno – palankios progos.

Zeituno meras buvo Nazaretas Čaušas. Liesas, gunktelėjęs, išblyškęs, su vešliais, po kumpa nosimi nukarusiais ūsais. Būdamas jau nebejaunas ir ligotas, jis ilgai spyrėsi, nenorėjo prisiimti atsakomybės. Ateitis kvepėjo degėsiais, jis tą jautė. Raukšlės virš jo nosies darėsi gilesnės kasdien, kai jis stačia gatvele kopdavo į seniūniją išgirsti naujų kaimakamo potvarkių. Podagros subjaurota ranka, gniaužianti gumbuotą lazdą, skaudėjo. Išmintingasis Nazaretas Čaušas iš karto suprato, kad nuo dabar teks laikytis tik vienos taktikos: nepasiduoti jokiai provokacijai, nepakliūti į maištingų minčių spąstus ir su Dievo ar velnio pagalba vaizduoti griežtą Osmanų imperijos patriotą. Beje, Nazaretas Čaušas, kaip ir kiti Zeituno armėnai, nepuoselėjo širdyje neapykantos Turkijai. Tai jo tautos likimas. Negali kovoti su žeme, kurioje gyveni, su oru, kuriuo kvėpuoji. Jis nepasiduodavo vaikiškoms svajonėms apie išsivadavimą, nes galų gale rinktis tarp sultono ir rusų caro ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Jis pritarė posakiui, kadaise paplitusiam tarp armėnų: „Verčiau fizinė mirtis Turkijoje negu dvasinė Rusijoje.“ Trečio kelio nėra.

Taigi laikysena turkų valdžios atžvilgiu visiškai aiški. Gyvas vadovo Nazareto Čaušo pavyzdys vertė žmones laikytis geležinės drausmės. Iki šiol neįvyko nieko, kas duotų pagrindo valdžiai imtis slapta trokštamų represijų. Kraugeriška komisija paskelbė ligonius ir luošius tinkamus karinei tarnybai. Gerai! Vyrai nė nemirktelėję pakluso šiam sprendimui. Kaimakamas paskyrė neteisėtus mokesčius ir karo meto prievoles. Gerai! Mokesčiai būdavo laiku sumokami. Tas pats kaimakamas kvailiausiomis progomis įsakydavo švęsti pergales ir rengdavo patriotines eitynes. Gerai! Žmonės išeidavo į gatves, demonstruodavo šaunumą, akompanuojami turkų karinių orkestrų giedodavo nurodytus himnus ir pergalės giesmes.

Taigi neįvyko jokių „incidentų“. Kai nepavyko didelės provokacijos, bandyta imtis nedidelių. Netikėtai turguje, kavinėse, viešose vietose pasirodė nematyti, bet mėgstantys bendrauti armėnai, kurie kišdavosi į pokalbius, prisijungdavo prie lošiančių kortomis ar kauliukais, prasiskverbdavo net į namus ir sunkiai dūsaudami kalbėdavo apie nepakeliamą armėnų padėtį ir didėjančią priespaudą. Tačiau šių išdavikų, šnipų ir skundikų pastangos neatpirko net jiems skirtų išlaidų. Atėjo pirmoji karo žiema, o iš tylių Zeituno vandenų nepavyko sužvejoti nė menkiausio „incidento“, kurio taip troško aukštesniosios instancijos. Tada kaimakamui teko imtis agent provocateur vaidmens.

Nazareto Čaušo laimė ar tikriau nelaimė buvo ta, kad kaimakamas pasirodė esąs nelygiavertis priešininkas. Jis nebuvo kruvinas tironas, greičiau senamadiškas vidutinis tarnautojas, saugąs savo ramybę, tačiau, kita vertus, norėjo gerai atrodyti vyresnybės akyse. Toji vyresnybė – tai pirmiausia Marašo mutesarifas, kuriam buvo pavaldus Zeitunas. Mutesarifas, be galo griežtas valdininkas, ištikimas Itihado narys, pasiryžęs be gailesčio vykdyti Envero ir Talaato nuosprendį „prakeiktai rasei“ net nepaisydamas savo viršininko – Alepo vali Dželalo Bėjaus – nurodymų. Mutesarifas užvertė kaimakamą klausimais, raginimais ir kandžiais priekaištais. Todėl apkūnusis Zeituno kaimakamas (jam būtų buvę daug maloniau taikiai sugyventi su armėnais) pasijuto priverstas sukurpti kokį nors kaltinimą bent prieš vieną žmogų, geriausiai prieš žymų žmogų.

Juk pilko valdininkėlio esmė ir yra ta, kad jis, neturėdamas tikro charakterio, tampa savo viršininko atspindžiu. Taigi kaimakamas ėmėsi globoti Nazaretą Čaušą, kasdien kviesdavo jį į svečius, rodė didžiausią draugiškumą ir net siūlė gerų sandėrių su aukštesne valdžia. Čaušas pakviestas ne tik visada ateidavo laiku, bet ir priimdavo jo dalykinius pasiūlymus nutaisęs nekalčiausią veido išraišką. Per tokius susitikimus pokalbiai, žinoma, darėsi vis atviresni. Kaimakamas aiškino Nazaretui savo aistringą meilę armėnams. Bet Čaušas prašė jį nepersistengti ir armėnų per daug negirti; juk kiekviena tauta turi savų trūkumų, ir armėnai čia ne paskutiniai. Jie turėtų pirmiausia įgyti daugiau nuopelnų tėvynei ir pagal juos būti vertinami. Kokius gi laikraščius skaitąs muchtaras, iš kur gaunąs teisingų žinių apie dabartinius įvykius? Tik „Taniną“, oficialų valstybinį laikraštį, atsakė jam Čaušas. Dėl teisingumo ir tiesos juk dabar vyksta visa griaunantis karas, o tiesa yra vienas iš slaptųjų ginklų. Iš bejėgiško naivumo kaimakamas darėsi vis atviresnis ir pradėjo keikti Itihadą, tą valdžią už valdžios kulisų. (Galimas dalykas, kad tai jis pasakė visai nuoširdžiai.) Nazaretas Čaušas gerokai išsigando:

– Tai dideli žmonės, o dideli žmonės visada nori to, kas geriausia.

Pajutęs, kad vėl susimovė, kaimakamas įniršo:

– O Enveras Paša? Ką tu manai apie Enverą, muchtarai?

– Enveras Paša yra didžiausias mūsų laikų karvedys. Bet ką aš apie tai išmanau, efendi?

Kaimakamas ėmė skausmingai mirksėti akimis ir kone maldauti:

– Būk su manimi atviras! Ar žinai, kad rusai veržiasi pirmyn?

– Ką tu kalbi, efendi? Aš tuo netikiu. Ir laikraštis to nerašo.

– Užtai aš tau sakau. Būk atviras! Ar tai ne geriausia išeitis?..

Nazaretas Čaušas nutraukė jį lyg nieko nesuprasdamas:

– Turiu tave įspėti, efendi! Toks aukštas asmuo kaip tu! Dėl Dievo, nekalbėk tokių dalykų. Tai būtų valstybės išdavimas. Tačiau nebijok! Aš tylėsiu kaip žemė.

Kai tokia subtili klasta nepadeda, ją pakeičia niekuo neužmaskuota jėga.

Ir Zeitune, ir jo atšiauriose apylinkėse, suprantama, buvo įtartinų „elementų“. Juo ilgiau truko karas, juo labiau gausėjo jų gretos. Iš Marašo kareivinių paspruko ne vienas armėnas ir tikrai ne mažiau musulmonų. Kareivinėse sklido kalbos, kad tarpeklių išraižytas Ala Kadžos kauburys esanti saugi ir maloni priebėga visokio plauko dezertyrams. Prie dezertyrų prisijungdavo ne vienas vėjavaikis jaunuolis, kokia dešimtis mėgėjų pasiplėšikauti, jie buvo arba prasikaltę valdžiai, arba tiesiog nemėgo kvėpuoti miesto oru. Šios neaiškios bendruomenės nariai kartais naktį pasirodydavo miesto gatvėse, norėdami gauti maisto ar aplankyti savo šeimas. Išskyrus kelias nedideles vagystes, jie nedarė nieko bloga ir net stengėsi nesupykdyti valdžios.

Bet vieną dieną kalnuose buvo sumuštas turkas asilų varovas, nors niekas tikrai nežinojo, ar tai padarė dezertyrai. Kai kurie skeptikai tvirtino, esą šis utėlėtas nenaudėlis už vyresnybės atlyginimą susižalojęs. Bet juokai buvo menki: vyras tikrai gulėjo pakelės griovyje žiauriai prikultas. Pagaliau atsirado ilgai lauktas pretekstas. Miudirai ir žemesnieji valdininkai tarytum užsidėjo neperžvelgiamas kaukes, zaptijai patruliavo gatvėse po du, o Nazaretas Čaušas šį kartą buvo ne pakviestas pas kaimakamą pasisvečiuoti, o gavo raštišką šaukimą pasiaiškinti.

Kaimakamas skundėsi, kad revoliucionieriai darosi vis įžūlesni ir pavojingesni. Jo viršininkai, ypač Marašo mutesarifas, reikalauja imtis griežtų priemonių. Jei kaimakamas delsiąs ilgiau, jam galas. Todėl jis labai tikisi, kad jam padėsiąs jo draugas Nazaretas Čaušas, juk jo autoritetas čia labai didelis. Jam būsią nesunku armėnų bendruomenės labui atiduoti egzekucijai kelis maištautojus ir nusikaltėlius, besislapstančius apylinkėse, o gal net mieste. Čia išmintingas žmogus pateko į kvailio paspęstas pinkles. Jam reikėjo sakyti: „Efendi! Aš visiškai paklūstu jo ekscelencijos mutesarifo ir tavo reikalavimams. Įsakyk, ką turiu daryti“.

Tačiau čia jis pirmą kartą padarė klaidą:

– Aš nieko nežinau apie nusikaltėlius ir revoliucionierius, efendi.

– Vadinasi, tu negali parodyti mums, kur slepiasi tie valkatos, kurie vidury dienos gali užpulti dorą osmanų pilietį?

– Kadangi nepažįstu tų valkatų, negaliu pasakyti, kur jie slepiasi.

– Man labai gaila. Bet blogiausia, kad tu praeito penktadienio naktį du tokius valstybės priešus buvai įsileidęs į savo namus.

Nazaretas Čaušas pakėlė podagros subjaurotus pirštus ir prisiekė, kad nieko panašaus nebuvo. Bet priesaika neatrodė labai įtikinama. Tada kaimakamui šovė į galvą mintis, ne iš klastos, o dėl to, kad jis labai vertino ramybę ir nemėgo žiaurumų:

– Žinai ką, Čaušai! Turiu tave paprašyti. Visa ši sumaištis man labai nemaloni. Esu taikingas žmogus, ne koks policijos šuo. Nuimk nuo manęs šią naštą. Prašau tave, važiuok į Marašą! Pakalbėk su mutesarifu! Tu esi miesto galva, o jis už viską atsakingas. Aš jam jau pranešiau, kas atsitiko. Judu abu tikrai rasite teisingą sprendimą.

– Ar tai tavo įsakymas, efendi?

– Juk sakau tau: tai tik asmeniškas prašymas. Gali atsisakyti, bet man būtų labai skaudu.

Kaimakamas tikėjosi dvigubos naudos. Jis atsikratys Čaušo ir jam nereikės pačiam kišti jo į kalėjimą, kartu perduos į mutesarifo rankas svarbiausią miesto asmenį. Nazaretas Čaušas ilgai galvojo. Raukšlės virš jo nosies įsirėžė dar giliau. Jis sunkiai atsistojo remdamasis lazda. Jo pranašumas dingo, jis staiga pasijuto senas ir apsunkęs.

– Jei važiuosiu į Marašą, neišvengsiu bėdos…

Kaimakamas geraširdiškai jį ramino:

– Bėdos? Kodėl? Keliai saugūs. Duosiu tau savo vežimą ir apsaugą – du zaptijus, kurie lydės tave. Įduosiu tau ir rekomendacinį laišką mutesarifui, kurį galėsi iš anksto perskaityti. Jei turi dar kokių norų, visus išpildysiu.

Raukšlėtas kalnų armėno veidas papilkėjo. Jis atrodė senas, irstantis kaip uola, ant kurios stovi Zeitunas. Beviltiškai svarstė, kaip galėtų atsisakyti šios kelionės. Bet lūpos po nukarusiais ūsais nesujudėjo. Nesuprantama jėga palaužė jo valią. Kitą dieną jis labai paprastai atsisveikino su šeima. Nedidelė kelionė. Užtruksiąs ne ilgiau kaip savaitę. Vyriausias sūnus palydėjo iki kaimakamo vežimo. Dėl skaudančių sąnarių senukui buvo sunku įlipti. Jaunuolis jam padėjo. Užkėlęs koją ant pakylos ramiai ir tyliai pratarė sūnui, kad vežikas neišgirstų:

– Oglum bir, daha gelmem. Mano sūnau, aš negrįšiu.

Jis nesuklydo. Marašo mutesarifas susidorojo su Nazaretu Čaušu nieko nelaukdamas. Nepaisant šilto rekomendacinio laiško, jis buvo apkaltintas kažkokiu nesuprantamu dalyku, turėjo pakelti sunkius kryžminius tardymus ir galų gale buvo įmestas į Osmanijos kalėjimą kaip valstybės išdavikas ir sąmokslininkas, norėjęs nuversti valstybinę valdžią. Kai ir per tolesnius tardymus neišaiškėjo, kokia ta armėnų antivalstybinė organizacija nei kur yra Zeituno dezertyrai, jam buvo paskirtas žiauriausias mušimas lazdomis. Po to deginančia rūgštimi jam apipylė kojas. Senas kūnas to jau nebegalėjo ištverti. Po valandos neapsakomų kančių jis mirė. Po kalėjimo langais grojo janičarų orkestras. Būgnai ir švilpynės slopino kankinamų žmonių riksmus už kalėjimo langų.

Bet ir kankinio Nazareto Čaušo mirtis nedavė laukiamų rezultatų. Zeitune ir dabar nieko neįvyko. Tik žmonių liūdesys ir karti neviltis įgavo kone apčiuopiamą formą. Niūriame kalnų mieste ir žmonių sielose įsigalėjo tamsa, nuo kurios buvo sunku kvėpuoti lyg nusileidus tirštai miglai.

Tik kovo mėnesį pagaliau įvyko du dalykai, davę vyresnybei progą įvykdyti savo ketinimus. Vienas žandaras, ėjęs pro nukankinto Nazareto Čaušo namus Jeni Diunijos rajone, buvo apšaudytas ir lengvai sužeistas. Užuot pradėjęs tirti incidentą, kaimakamas pareiškė, kad Zeitune jo gyvybei gresia pavojus, išsiuntinėjo į visas įstaigas telegramas ir perkėlė savo rezidenciją į kareivines, esančias už miesto. Šiuos jo veiksmus taip pat nulėmė jo charakteris, primityvus gudrumas ir baimingas poreikis ramiai gyventi. Kartu musulmonų tikybos miestiečių apsaugai jis įsteigė „piliečių savigynos“ būrius, tai yra, atsitiktinai surinktiems kriminaliniams tipams išdalijo žalius raiščius ir įdavė Mauzerio tipo šautuvus, visai kaip kadaise darė Abdiulchamidas. Padorūs turkai, gyvenantys Zeitune, pirmieji ėmė protestuoti dėl tokios jiems ginti skirtos apsaugos. Jie nusiuntė delegaciją pas kaimakamą ir pareikalavo tučtuojau panaikinti savigynos būrius. Tai nieko nepadėjo. Vyresnybė iš paskutiniųjų stengėsi tėviškai globoti savo tautiečius. Toji „piliečių savigyna“ pagaliau davė puikią antrąją progą, kuri viską ir nulėmė.

Nedideliame sode naujojoje miesto dalyje Eski Bostone po pietų mėgdavo rinktis armėnų moterys ir mergaitės. Prie gražaus fontano senų platanų pavėsyje stovėjo suolai. Vaikai žaisdavo prie fontano. Moterys su rankdarbiais plepėdavo susėdusios ant suolų. Šerbeto pardavėjas stumdydavo po skverą savo vežimėlį. Taigi kartą šį sodą ir užpuolė būrys niekingiausių naujosios „piliečių savigynos“ narių. Sunkiai alsuodami jie puolė moteris, ėmė jas smaugti, plėšė joms nuo kūno drabužius. Ne mažiau stiprus kaip troškimas žudyti prakeiktos rasės vyrus buvo noras pasimylėti su jų moterimis, tomis trapiomis būtybėmis su jausmingomis lūpomis ir keistomis didelėmis akimis. Ore aidėjo pagalbos šauksmai ir vaikų riksmas. Bet netikėtai pasirodė ir pagalba. Daug armėnų vyrų, nujausdami kažką pikta, pasekė miesto sargus, ėmė lupti juos kumščiais, diržais ir lazdomis, smarkiai sumušė ir, žinoma, atėmė iš jų šautuvus ir durklus. Tai galbūt ir buvo didžiausia nelaimė.

Atviras maištas prieš valstybės pajėgas! Nereikėjo nė įrodinėti nusikaltimo sudėties: sukilėliai nuginklavo savigynos būrius. Dar tą pat vakarą kaimakamas atsiuntė sąrašą visų Zeituno gyventojų, kuriuos privalo išduoti bendruomenės taryba, kadangi jie turi būti suimti. Visi surašytieji tame sąraše įniršę ir pasipiktinę susirinko į būrį ir šventai prisiekė nepasiduoti. Jie įsitvirtino sename teke, apleistame dervišų vienuolyne, kadaise buvusioje piligrimystės vietoje, esančioje už pusės valandos kelio nuo miesto. Sužinoję apie tai, nuo Ala Kadžos ir kitų kalnyno vietų nusileido dalis dezertyrų ir prisijungė prie pabėgėlių. Mažoje tvirtovėje iš viso susirinko apie šimtas vyrų.

Marašo mutesarifas ir vyriausybė Stambule nutarė, kad tikslas pasiektas. Nedidelių provokacijų laikai praėjo, čia jau tikras maištas. Dabar neutralių ir sąjunginių valstybių konsulai negalės užmerkti akių ir nematyti armėnų klastos. Po dviejų dienų į Zeituną atvyko karinis pastiprinimas, dvi pėstininkų kuopos. Juzbašis, šioms kuopoms vadovaująs majoras, nedelsdamas apsupo vienuolyną. Nežinia, ar jis iš tiesų buvo bebaimis didvyris, ar paprastas kvailys, kai be priedangos su nedideliu daliniu ant žirgo nujojo prie vienuolyno, norėdamas taip paprastai, vienu rankos mostu užimti tvirtovę. Jį ir šešis kareivius nudėjo vietoje. Tai jau buvo iš tikrųjų daugiau, negu galėjai tikėtis. Apie didvyrišką majoro mirtį nedelsiant ištrimituota visuose imperijos miestuose. Itihadas karštligiškai dirbo, kad pasipiktinimo bangą nukreiptų norima linkme. Nepraėjo ir pusė savaitės, kai Zeitunas virto kariuomenės stovykla. Atsiųsti keturi batalionai ir dvi baterijos, nors reikėjo įveikti tik būrelį įnirtusių vyrų ir dezertyravusių kareivių. Visa tai vyko tuo metu, kai Džemalio Pašos Ketvirtajai armijai buvo reikalingas kiekvienas kareivis ir kiekviena patranka. Nepaisant galingos kariaunos, į apgultą vienuolyną pasiųstas derybininkas, kad paragintų pasiduoti tuos, kurie ir taip buvo pasmerkti. Jis išgirdo atsakymą, vertą antikos laikų herojų:

– Jei mums vis tiek lemta mirti, verčiau mirsime kovoje.

Keisčiausia buvo tai, kad mirti jiems nebuvo lemta. Vos artilerija paleido keturis netaiklius šūvius į apgriuvusį pastatą, kažkokia paslaptinga jėga staiga nutraukė ugnį. Gal tokį neregėtą žmoniškumą paskatino tai, jog tarp maištautojų buvo keletas musulmonų? Kad ir kas buvo planuojama, juokingai atrodančios milžiniškos karinės pajėgos, išdėstytos priešais saujelę dezertyrų ir moterų garbės gynėjų, nuo to momento nieko neveikė. Kareiviai dykinėjo, valgė įprastinį kareivišką maistą, girdė arklius, rūkė, lošė kortomis. Zeituno gyventojai iš šios apgaulingos ramybės laukė ypatingos klastos ir nelaimių. Apimti mirtinos baimės jie siuntė delegaciją pas kaimakamą prašydami, kad narsūs turkų kariai juos kuo greičiau išvaduotų iš prakeiktų maištininkų. Miesto gyventojai neturį su jais nieko bendra. Jei bent vienas iš tų nusikaltėlių atbėgtų į miestą, jie be gailesčio išduotų jį vyresnybei. Kaimakamas gailiai dejavo, kad miestiečiai per vėlai atėję į protą: nuo šiol viską sprendžia karinė vadovybė. Jo valdžia dabar nieko nereiškia, jis džiaugiasi, kad jo apskritai dar nenušalino. Pasiuntiniai maldavo, kad jis imtųsi tarpininkauti tarp miestiečių ir jo ekscelencijos Alepo vali Dželalo Bėjaus. Jei kas gali visų labui išnarplioti šią painiavą, tai tik jis, garbingas ir geraširdis vyras. Kaimakamas susiraukė. Jis galįs tik patarti neminėti Dželalo Bėjaus vardo. Mutesarifas turi ryšių visai kituose sluoksniuose. O Alepo vali esąs žuvęs žmogus. Štai kas atsitinka, kai rodai per daug gerumo armėnų bendruomenei. Tą ir jis asmeniškai patyręs.

Vieną saulėtą kovo rytą mieste pasklido siaubingas gandas: apsuptieji maištininkai naktį, palikę du mirusius, kurių buvo neįmanoma atpažinti, paspruko ir pasislėpė kalnuose. Kas iš Zeituno gyventojų netikėjo stebuklais, negalėjo suprasti: kaip šimtas apdriskusių, kaipmat į akis krintančių žmonių galėjo be pėdsakų prasibrauti pro daugiau kaip keturių tūkstančių reguliariosios kariuomenės kareivių apsuptį? Kas taip klausė, žinojo, ką tai gali reikšti. Tai, ko žmonės labiausiai bijojo, prasidėjo tą pat dieną, vidurdienį. Karo komendantas ir kaimakamas apkaltino visus Zeituno gyventojus, kad jie padėję bėgliams pasprukti. Zeituno žmonės – valstybės išdavikai – kažkokiomis velniškomis gudrybėmis pravedė apsuptuosius pro saldžiai miegančių kareivių žiedą, pro sargybos postus ir leido jiems pabėgti. Sužinojęs apie šį nusikaltimą, iš Marašo savo vežimu atskubėjo pats mutesarifas. Šaukliai su būgnais vaikščiojo po miestą, visur girdėjosi duslus tarškesys. Paskui juos ėjo kurjeriai, kviesdami seniūnus ir visus žymesnius Zeituno žmones į „pasitarimą su mutesarifu ir komendantu dėl susidariusios padėties“. Pašauktieji, penkios dešimtys gerbiamiausių miesto žmonių – gydytojų, mokytojų, kunigų, pirklių, verslininkų – nedelsdami atėjo į paskirtą vietą, dauguma su darbo drabužiais. Tik nedaugelis, blogų nuojautų paskatinti, pasiėmė ir pinigų. Pasitarimas buvo toks, kad šiuos senyvus gerbiamus žmones karininkai šiurkščiai suvarė į kareivinių kiemą ir suskaičiavo tarytum galvijus. Jų klastingiems darbeliams atėjęs galas, pasakė jiems. Dar šiandien prasidėsiąs jų „perkeldinimas“ keliu per Marašą ir Alepą į Mesopotamijos dykumą Deir es Zorą. Vyrai tylėdami žvelgė į vienas kitą, nieko neištiko priepuolis, niekas neverkė. Prieš pusvalandį jie buvo gerbiami, puikiomis savybėmis pasižymį vyrai, o dabar virto gyvais žemės luitais, pilkais, neturinčiais jokios valios. Naujasis muchtaras, jų derybininkas, drebančiu balsu paprašė tik vieno: dėl gailestingojo Dievo malonės neliesti šeimų, palikti jas ramiai gyventi Zeitune. Tada jie klusniai priimsią likimo skirtą bausmę. Atsakymas buvo žiaurus, pilnas patyčios: ne, jokiu būdu! Juk mes pakankamai gerai pažįstame armėnus. Niekas neketina atskirti garbingų šeimos tėvų nuo mylinčių ir mylimų giminaičių. Patys privalo raštu nurodyti savo šeimoms, kad pasirengtų žygiui rytoj, dvi valandos po saulės patekėjimo, kad pasiimtų mantą. Žmonos, sūnūs, dukterys, vaikai, dideli ir maži. Iš Stambulo atėjęs įsakymas perkelti visus gyventojus armėnus, net ir žindomus kūdikius. Taigi Zeituno daugiau nebus, nuo dabar jis vadinasi Sultanijė. Neliks nė prisiminimo apie miestą, kuris išdrįso pasipriešinti didvyriškai osmanų tautai.

Kitą dieną nustatytą valandą iš tikrųjų pajudėjo pirmoji liūdna eisena, pradėdama vieną baisiausių tragedijų, kokios istoriniais laikais buvo ištikusios žemės žmonių tautas. Ištremtuosius lydėjo kariškiai, ir čia staiga paaiškėjo, jog galingi kariuomenės būriai, neva pašaukti bėgliams apsupti, turėjo kitą klastingą tikslą. Kiekvieną rytą kartojosi tas pat širdį draskantis spektaklis. Po penkiasdešimties kilmingiausių šeimų buvo ištremta šimtas mažiau kilmingų, juo nereikšmingesnė buvo tremiamųjų socialinė padėtis ir juo mažesnis turtas, juo didesni būriai buvo varomi į tremtį.

Žinoma, ir Europos frontuose didžiulėse užnugario srityse būdavo iškeldinami ištisi kaimai ir miestai, bet kad ir koks sunkus būtų evakuotųjų likimas, jo negalima nė lyginti su tuo, ką turėjo kęsti Zeituno gyventojai. Karo metu evakuojamus žmones iškeldindavo iš mirties zonos, kad apsaugotų jų gyvybes. Net ir svetimame krašte jais būdavo rūpinamasi. Jie neprarasdavo vilties po kiek laiko sugrįžti į namus. Armėnai neturėjo jokios apsaugos, jokios pagalbos, jokios vilties. Jie pakliuvo į nagus ne priešams, kurie dėl abipusių interesų turėtų paisyti tarptautinės teisės normų. Jie pakliuvo į nagus daug baisesniam ir niekieno nevaržomam priešui – savo valstybei.

Daugeliui sunku net pakeisti gyvenamąją vietą. Gimtinėje visada lieka dalis tavo gyvenimo. Daugeliui sunku ryžtis persikelti iš gimtojo miesto į kitą, tėvynę iškeisti į kitą šalį. Juk net recidyvistui sunkus kelias į kalėjimą. Bet ir nusikaltėlį gina įstatymai. O ką reiškia neturėti net tokių teisių kaip nusikaltėlis? Būti per kelias dienas išvarytam iš savo namų, nuo savo darbo, nuo visko, ką sukūrei per ilgus darbo metus! Be jokios pagalbos vilktis Azijos vieškeliais, tūkstančius mylių dulkėtų, akmenuotų, pelkėtų kelių prieš akis! Žinoti, kad niekada negausi žmogui tinkamos nakvynės, nevalgysi ir negersi prie žmoniško stalo. Bet tai dar ne viskas. Jie neturėjo net tokios nelaisvės, kokią turi kalinys! Jie buvo pasmerkti, išstumti už įstatymo ribų, juos bet kas galėjo žudyti nebaudžiamas. Sugrūsti į slenkančią pasmerktųjų minią, keliaujančią koncentracijos stovyklą, kurioje be leidimo negalima atlikti net gamtos reikalų. Kas išdrįstų pasakyti, kad gali išmatuoti skausmą, kurį Zeituno žmonės patyrė tą ilgą savaitę – tarp pirmosios ir paskutiniosios ištremtųjų kolonos? Net jaunas vyras pastorius Aramas Tovmasianas, kurio perspektyvos buvo geresnės, nes jis buvo gimęs ne Zeitune, per septynias dienas tapo panašus į šešėlį.

Pastorius Aramas – žmonės jį dažniausiai vadindavo tik vardu – jau daugiau kaip metus dirbo Zeitune protestantų parapijos pastoriumi ir vadovavo dideliems našlaičių namams. Amerikos misionieriams Maraše Aramas buvo mylimiausias mokinys, į jį dėta daug vilčių, todėl jam, dar neturinčiam trisdešimties metų, pavedė vadovauti prieglaudai, skyrė trejų metų stipendiją baigti studijas Ženevoje. Todėl jis sklandžiai kalbėjo prancūziškai ir visai neblogai vokiškai bei angliškai. Marašo amerikiečių misijų tėvų įsteigti našlaičių namai buvo vienas puikiausių sumanymų, kuriuos jie įgyvendino per penkiasdešimt savo kultūrinės veiklos metų. Didelėse, šviesiose salėse apgyvendinta daugiau kaip šimtas vaikų. Šalia pastatyta mokykla priimdavo ir kitus miesto vaikus. Našlaičių namams priklausė nedidelis ūkis, taigi ožkų pienu, daržovėmis ir kitais maisto produktais namai apsirūpindavo savo jėgomis. Našlaičių namų vadovybė turėjo rūpintis ne tik pedagoginiu auklėjimu, bet ir išmanyti ūkio reikalus. Pastorius Aramas, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, susižavėjo galimybe veikti savarankiškai ir su įkvėpimu griebėsi darbo. Puikiai darbuodamasis praleidęs metus, jis puoselėjo dar ambicingesnius planus. Praėjusių metų pavasarį, prieš pradėdamas vadovauti, vedė Hovsaną, kurią seniai mylėjo. Ji buvo mergaitė iš Marašo, pirmosios kartos misionierių pastoriaus duktė. Dauguma armėnių yra trapios ir greičiau nedidelio ūgio, o Hovsana buvo aukšta ir kiek pilnoka mergina. Ji judėjo lėtai, kalbėjo nedaug, dažnai atrodydavo abejinga savo aplinkai. Bet Iskuhi kartą pareiškė broliui, kad Hovsana ne visada tokia romi, ji kartais gali būti užsispyrusi ir net kiek kerštinga. Ši juokais pasakyta charakteristika, matyt, buvo neteisinga, nes kokia kieto būdo moteris galėtų pakęsti savo namuose vyro seserį? Devyniolikmetė Iskuhi turėjo savo istoriją. Aramas labai mylėjo savo jaunesniąją seserį. Po motinos mirties, kai Iskuhi ėjo devinti metai, brolis išsivežė ją iš Johunoluko, kad ji galėtų lankyti Marašo misijų mokyklą. Paskui ją pasiuntė į Lozaną, ir ten ji vienerius metus gyveno pensionate. Tokių kilnių broliškų ambicijų kainą Aramas padengė sumaniai apribodamas savo išlaidas. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip gyventų be Iskuhi. Hovsana tai suprato ir pasiūlė gyventi visiems trims kartu. Jaunoji mergaitė pradėjo dirbti našlaičių namuose pagalbine mokytoja, dėstė prancūzų kalbą. Nėra ko stebėtis, kad Iskuhi mylėjo daugelis ir ne tik broliška meile. Žavingos buvo jos akys, o ypač – tamsiai raudonos lūpos. Jos spindėjo drėgnu blizgesiu, dažnai šypsojo; kartais atrodydavo, kad lūpomis ji gali matyti.

Trise jie gyveno gražiai, tačiau kiek kitaip nei paprasti vietos žmonės. Pastoriaus butas buvo našlaičių namuose. Hovsanos rankų dėka jis greitai tapo jaukus, šeimyniškas. Ji turėjo gabumų taikomajam menui ir gerą nuovoką, rinkdamasi gražius daiktus. Keliaudavo po miestus ir aplinkinius kaimus pirkdama iš vietinių moterų senus nuostabius audinius, medžio dirbinius ir kitas puošmenas, kuriomis padabindavo savo namus. Tokia veikla užpildydavo jos laiką ištisas savaites. Iskuhi labiau linko prie knygų. Aramas, Hovsana ir Iskuhi gyveno gana uždarą gyvenimą. Našlaičių namai ir mokykla buvo lyg atskiras pasaulis. Veiklūs ir užsiėmę darbais, jie nė nejautė, kokie sunkūs debesys kaupiasi virš Zeituno. Sekmadienio pamoksluose pastorius iki pat kovo mėnesio skatino džiaugtis, būti žvaliems ir darbštiems. Tai veikiau atspindėjo jo ramų gyvenimą, o ne supratimą, kas dedasi šalyje, kokie yra vyriausybės kėslai.

Smūgis buvo toks baisus, kad Aramas visiškai sutriko. Jis matė, kaip griūva viso gyvenimo darbas. Tačiau tada jis griebėsi menkos vilties, kad valdžia neišdrįs uždaryti našlaičių namų. Aramas greitai suėmė save į rankas. Dar pirmąją trėmimų dieną jam suteikė jėgų Hovsanos žodžiai. Tik tokiomis akimirkomis kaip ši labiausiai išryškėja krikščioniškos kunigystės prasmė. Taip kalbėjo pastoriaus duktė. Prisimindamas priesaką Aramas iš paskutiniųjų įtempė jėgas. Jis ne tik dieną ir naktį laikė atidarytą bažnyčią, kad vienai tremiamųjų grupei po kitos suteiktų dvasinės stiprybės kankinystės kelionėje; jis vaikščiojo iš vienų parapijos tikinčiųjų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą, lankė verkiančius, kiek išgalėdamas paremdavo pinigais, organizuodavo tremiamųjų kolonose šiokią tokią tvarką, laiškais prašė pagalbos visose misijose, esančiose tremiamųjų kelyje, rašė laiškus turkų valdininkams, maldaudamas, kreipdamasis į jų gailestingumą, kūrė pareiškimus ir pažymas, bandė kai kuriems asmenims atidėti tremtį, derėjosi su turkais, turinčiais mulus, dėl kainos, vienu žodžiu, darė viską, ką galėjo tokioje siaubingoje situacijoje, o kai negalėdavo niekuo padėti, net Evangelijos žodžiais apie Kristaus kančias, sėsdavosi tarp suakmenėjusių iš skausmo žmonių, užmerkdavo akis, mėšlungiškai sunerdavo pirštus ir visa siela šaukdavosi Kristaus.

Miestas kasdien tuštėjo, tuo tarpu vieškelyje į Marašą knibždėjo didžiulės žmonių eisenos, kurios, regis, net nejudėjo į priekį. Jei kas būtų tai stebėjęs iš Zeituno citadelės, būtų pamatęs, kad eisenos nusidriekė iki pat kalnų, ir niekas nebūtų taip sukrėtę kaip toji slenkančių mirčiai pasmerktųjų tyla, kuri atrodė dar žiauresnė nuo ginkluotų parankinių šūksnių ir juoko. Tuo tarpu išmirusias Zeituno gatveles pamažu pripildė dvėselienos ištroškę plėšrūnai, atsitiktiniai grobikai ir profesionalūs vagys, miesto padugnės ir apylinkių plėšikai. Jie kėlėsi gyventi į apleistus namus ar bent juos atidžiai apieškodavo. Prasidėjo gyvas krovinių judėjimas. Suvažiavo kaimiški vežimai, atlingavo asilai. Į vežimus ir ant gyvulių nugarų ramiai krovė kilimus, drabužius, skalbinius, lovas, baldus, veidrodžius, viskas atrodė lyg paprastas kraustymasis. Valdžia plėšikauti nedraudė. Regis, netgi stengėsi tylomis apdovanoti turkų padugnes, svarbu, kad armėnai būtų išvyti be pasipriešinimo. Į kažkokią absurdišką pasaką buvo panašu tai, kad „Sultanijėje“ turėjo likti po šešis kiekvieno amato meistrus, nes reikėjo išlaikyti skęstančios kasdienybės skeveldras ir išsaugoti šiokią tokią buitį. Tačiau šiuos laiminguosius paskirdavo ne turkų vyresnybė, tai turėjo padaryti armėnų bendruomenė, – dar viena rafinuota bausmė, dar vienas moralinis išbandymas.

Prasidėjo jau penktoji diena, o pastorius Aramas vis dar negavo paliepimo keliauti į tremtį. Tik vienas musulmonų mula, ne vietinis, pareikalavo iš pastoriaus bažnyčios raktų. Jis mandagiai paaiškino, kad bažnyčia iki vakarinių pamaldų būsianti peršventinta į mečetę. Tovmasianas vis dar neprarado vilties, kad našlaičių namai bus palikti ramybėje. Jis įsakė niekam, nei mokytojams, nei vaikams, neišeiti iš namų, nesirodyti gatvėse. Liepė visą dieną laikyti uždarytas langines, vakare nedegti šviesos, garsiai nekalbėti. Šiaip jau triukšminguose namuose įsiviešpatavo mirtina tyla. Bet negundyk Dievo, kad neužrūstintum likimo. Kitą dieną, jau šeštąją, vienas iš pasiuntinių, kurie slankiojo po miestą kaip baisūs mirties angelai, įdavė pastoriui šaukimą nedelsiant vykti pas miesto komendantą.

Aramas atėjo su kunigo apdarais. Jo maldos išklausytos. Jis nesižemino, neatrodė išsigandęs ar susijaudinęs. Deja, šiuo atveju tai buvo labai pavojinga laikysena. Mat binbašiui24 patikdavo, kai jam po kojomis raitydavosi maldaujantys, verkiantys sutvėrimai. Tada jis galėdavo net nusileisti, parodyti šiokį tokį gailestingumą. Bet dėl pasitikinčios Aramo laikysenos jo gerumas išgaravo. Tik matydamas žemėje besiraitantį kirminą jis pajusdavo savo didybę.

– Jūs esate protestantų pastorius Aramas Tovmasianas, gimęs Johunoluke prie Aleksandretės?

Griausmingu balsu perskaitęs šiuos duomenis, majoras suriko savo aukai:

– Rytoj jūs išvyksite su paskutiniu būriu! Marašo – Alepo kryptimi! Supratote?

– Aš pasiruošęs!

– Aš neklausiu, ar jūs pasiruošęs… Jūsų žmona ir kiti šeimos nariai išvyks kartu. Negalite imti daiktų, kurių patys nepajėgsite nešti. Jei bus galimybė, gausite po šimtą dirhemų25 duonos vienai dienai. Visa kita galėsite nusipirkti. Už bet kokį savavališką atsiskyrimą nuo kolonos komendantas jus nubaus, o jei tai kartosis, nubaus mirties bausme. Naudotis bet kokiais vežimais draudžiama.

– Mano žmona laukiasi, – tyliai pratarė Aramas.

Šis prisipažinimas, regis, prajuokino binbašį:

– Apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau.

Tada vėl žvilgtelėjo į savo popierius:

– Našlaičių namų auklėtiniai, kadangi jie armėnai, žinoma, taip pat ištremiami. Jie visi turi susirinkti nustatytu laiku, jie ir visas namų personalas.

Pastorius Aramas žengė žingsnį atbulas:

– Noriu paklausti, ar tuo šimtu nekaltų vaikų bus tinkamai pasirūpinta? Daugelis dar neturi nė dešimties metų ir niekada nėra ilgai keliavę pėsčiomis. Vaikams reikia pieno.

– Jūs neturite teisės uždavinėti man klausimų, turite klausyti mano įsakymų! – suriko majoras. – Jau savaitė, kai esate karo veiksmų zonoje.

Jei Tovmasianas nuo šio riksmo būtų sugniužęs, persigandęs, galbūt binbašis iš savo puikybės aukštumų būtų leidęs pasiimti ožkas. Tačiau pastorius kalbėjo toliau ramiai, bet atkakliai:

– Aš liepsiu ginti paskui ištremtuosius mūsų namų ožkas, kad vaikai, kaip įpratę, gautų pieno.

– Jūs, pastoriau, laikysit įžūlų liežuvį už dantų ir paklusit mano įsakymams!

– Be to, efendi, laikysiu jus atsakingu už vaikų namų likimą. Tai neliečiama Amerikos piliečių nuosavybė, ją globoja Amerikos ambasadorius.

Binbašis iš pradžių neteko žado. Tokie dievukai paprastai greitai išsigąsta, kai pasirodo aukštesni dievai. Po ilgesnės, majorui gana gėdingos pertraukos jis tūžmingu balsu pasakė:

– Ar žinote, kad galiu jus sutrėkšti kaip kokį parazitą? Užtenka man tik pūstelėti, ir jūs išnyksite!

– Aš jums to netrukdysiu, – atsakė pastorius Aramas ir atsakė visai rimtai, nes tą akimirką jį apėmė nepaprastas mirties troškimas.

Kai Aramą, Hovsaną ir Iskuhi klausdavo, koks ištrėmimo momentas buvo baisiausias, jie visi atsakydavo:

– Laikas iki tol, kol mūsų kolona pajudėjo.

Tai buvo akimirka, kai tikrosios nelaimės jie dar gerai nesuvokė, tačiau jautėsi visiškai sugniuždyti, tarytum sapne, kamuojami iš senovės kraujyje likusios siaubo patirties, prisiminimo apie tamsioje praeityje likusius laikus, kai žmonės dar nebuvo sėslūs, kai neegzistavo jokia teisė. Tūkstančių žmonių masė, be jėgų, be orumo. Jie jautė, kad dabar ne tik galutinai praranda bet kokią nuosavybę, kad gresia pavojus gyvybei, bet dar labiau – kaip visuma, kaip tauta, jie suvokė, kad dabar praranda viską, visas dvasines ir kultūrines vertybes, didžiulėmis pastangomis sukurtas per tūkstančius metų. Pastorių Aramą ir abi moteris apėmė visuotinis, neišmatuojamas liūdesys.

Apniukusi diena, žemai kabantys debesys, juose taip gerai pažįstami Zeituno kalnai slėpė savo viršūnes; toks oras sunkiam žygiui daug palankesnis nei saulės kaitra. Ir vis dėlto šios dienos liūdesys ištremtųjų nugaras slėgė labiau nei toji našta, kurią valdžia leido jiems neštis. Pirmasis žingsnis reiškė taip daug, buvo toks šventas ir siaubingas, kad vėrė kiekvieną širdį. Šeimų nariai glaudėsi vieni prie kitų. Nesigirdėjo nė žodžio, net vaikai neverkė. Tačiau po pusvalandžio, kai paskutinieji priemiesčių namai liko už nugarų, pasidarė šiek tiek lengviau. Viršų paėmė pirmykštis žmonių vaikiškumas, jų graudus, greitai nelaimes pamirštantis lengvabūdiškumas. Kaip priešaušryje pabunda nedrąsus paukštelio čiulbesys, o prie jo netrukus prisijungia visas didžiulis choras, taip ir keliaujančiųjų būrį greitai apipynė skardūs vaikų balsai. Motinos juos draudė ir ramino. Vyrai irgi šūkčiojo vienas kitam. Kartais pasigirsdavo net prislopintas juokas. Daug moterų ir vyresnio amžiaus žmonių sėdėjo ant asilų, ant kurių buvo sukrauta ir patalynė, antklodės, maišai. Koloną lydintis karininkas tam neprieštaravo. Atrodė, kad jis nori savo atsakomybe ir rizika sušvelninti griežtus valdžios nurodymus. Aramas žmonai irgi parūpino asilą. Tačiau ji dažniausiai eidavo pėsčia šalia vyro, nes bijojo kratymo. Našlaičių namų auklėtiniams tikriausiai būtų buvę protingiau leisti bėgti kolonos priekyje, bet jie ėjo paskutiniai. Paskui juos ginė tik ožkų būrelį, kurį pastorius, nekreipdamas dėmesio į pokalbį su binbašiu, liepė prijungti prie eisenos. Vaikai šią kelionę iš pradžių palaikė linksma permaina ir tikru nuotykiu. Iskuhi ėjo kartu su jais ir kaip išmanydama stengėsi palaikyti gerą nuotaiką. Niekas nebūtų atspėjęs, kaip jai teko sielotis ir kiek naktų praleisti be miego. Kad ir koks švelnus ir silpnas buvo jos kūnas, viską įveikė jaunystė ir gebėjimas prisitaikyti. Ji net bandė padainuoti su vaikais. Tai buvo graži daina dar iš Johunoluko laikų. Tenykščiai žmonės ją dainuodavo dirbdami soduose ir vynuogynuose. Iskuhi išmokė šios dainos ir Zeituno našlaičius:

Aramas atskubėjo prie jos ir liepė nedainuoti. Jaunajam pastoriui tekdavo nueiti du ar tris kartus ilgesnį kelią nei kitiems. Jis pasirodydavo čia prie pirmųjų grupių, čia eisenos gale, užsikabinęs didelę iš moliūgo padarytą gertuvę daugelį vaišino rakija. Jis spinduliavo gerą nuotaiką, juokavo, taikė susiginčijusius, bandė net ir tokiomis sąlygomis rasti sugyvenimo formą, kurioje kiekvienam tenka atlikti tinkamus darbus. Pavyzdžiui, batsiuviai poilsio metu taisydavo suplyšusią avalynę; atsirasdavo darbo ir kitiems amatininkams. Nors kolonoje buvo tik keletas protestantų, Tovmasianas, šiaip ar taip, buvo vienintelis kunigas. Visi armėnų bažnyčios ir katalikų kunigai buvo išvaryti per pirmąsias dvi tremties dienas. Taigi pastoriaus pareiga buvo rūpintis ir žmonių sielomis. Norėdamas patausoti jų jėgas, jis laikėsi savos taktikos. Nepakeliama, kai žmogus nemato prieš akis jokio tikslo, tai jis patyrė savo kailiu. Todėl su linksmu pasitikėjimu jis nuolat kartojo žmonėms:

– Rytoj vakare prieisime Marašą, ir viskas pasikeis. Tikriausiai ten mus apgyvendins ilgesnį laiką, kol ateis įsakymas, kad galime grįžti namo. Mes grįšime namo, tuo galite neabejoti. Stambulo vyriausybė nepalaikys to, kas čia dedasi. Juk turime savo deputatus, savo nacionalinę tarybą. Be to, didžiausią triukšmą pakels ambasadoriai. Po dviejų trijų savaičių viskas grįš į savo vėžes. Dabar svarbiausia, kad sveiki ateitume į Marašą, kad išliktumėte stiprūs ir žvalūs.

Tokios kalbos padėdavo išsivaduoti iš sunkių minčių net ir tiems, kurie iš prigimties pesimistai arba per daug protingi, kad patikėtų, jog centrinė vyriausybė čia niekuo dėta. Išsekę veidai pašviesėdavo. Stebuklingai veikė ne tik optimistiški ateities vaizdai, bet ir tikslas, aiškiai apibrėžta perspektyva: rytoj būsime Maraše. Per didįjį poilsį jaunasis karininkas, vadovaująs palydos kareivių kuopai, pasirodė esąs tiesiog puikus žmogus. Kai kareiviai pasigamino pietus, jis pasiūlė pastoriui pasinaudoti lauko virtuve. Taigi ligoniams ir nusilpusiems buvo paruošta karšto maisto. Kadangi jau rytoj jie pasieks didelį miestą, sveikieji taip pat netaupė savo atsargų. Todėl per artimiausias valandas žygis atrodė nesunkus ir kėlė daugiau vilčių. Kai atvirame lauke sustojo nakčiai, kai mirtinai nuvargę ir vangumo apimti žmonės sugulė ant paklotų, liko tik iš širdies padėkoti Dievui, kad pirmoji diena praėjo visai pakenčiamai. Netoli nuo jų nakvynės vietos buvo didelis kaimas – Tutlisekas. Naktį pas turkų sargybinius iš kaimo atėjo kalnų gyventojai. Vyrai oriai sėdėjo, ceremoningai rūkė pypkes ir kalbėjosi apie kažkokius svarbius dalykus. Kai Zeituno žmonės rytą pabudo ir norėjo pagirdyti asilus ir ožkas, gyvuliai buvo dingę.

Tokia buvo šios sunkios dienos pradžia. Jau antrąją kelionės valandą vienas senukas griuvo negyvas. Kolona sustojo. Jaunas karininkas, atrodęs toks geras, prijojo arčiau:

– Nesustoti! Pirmyn!

Kai kas bandė senuką pakelti ir nešti toliau, bet greitai vėl turėjo paguldyti ant žemės. Vienas zaptijas paspyrė jį koja:

– Kelkis, apgavike!

Kadangi senukas nesujudėjo, gulėjo išplėstomis akimis ir pravira burna, jo lavoną nustūmė į pakelės griovį. Karininkas ginė juos pirmyn:

– Nestovėti! Draudžiama! Pirmyn, pirmyn!

Nei Aramo prašymai, nei giminaičių dejonės nepadėjo, jiems neleido nei pasiimti mirusiojo, nei paskubomis palaidoti. Teko pasitenkinti tuo, kad mirusiojo galvą pakėlė kiek aukščiau, o iš šalių padėjo po didelį akmenį. Sudėti ant krūtinės rankas jau nebespėjo, nes zaptijai staiga pradėjo keikdami mušti stabtelėjusius būrius lazdomis ir kuokomis. Kolona suiro, visi leidosi netvarkingai bėgti; kiek aprimo tik tada, kai lavonas liko toli už jų nugarų, o virš jo jau sklandė plėšrūs Tauro kalnyno paukščiai.

Žmonės dar nespėjo atsigauti iš siaubo po pirmosios aukos, kai koloną pasivijo negrabus dvikinkis vežimas. Tremtiniai buvo nuvaryti nuo siauro kelio į pelkėtą lauką. Vežime sėdėjo apkūnus maždaug dvidešimt penkerių metų ponas, pirštai apmaustyti žiedais. Brangakmeniais išpuošta ranka atsainiai ištiesė komendantui raštą. Jis turėjo valstybės antspaudu patvirtintą teisę išsirinkti vieną ar kelias armėnes, kad patarnautų jo namuose. Kadangi vežimas sustojo tarp prieglaudos našlaičių, jo malonus nuvargęs žvilgsnis iš karto krito ant Iskuhi. Jis parodė į ją lazda ir šypsodamas pamojo, kad prieitų artyn. Šis garbus ponas nelaikė savęs moterų grobiku, greičiau išvaduotoju, juk jis tik norėjo apsaugoti vieną iš šių varganų būtybių nuo siaubingo likimo, paimti ją pas save, į puikią šeimą, į gražius namus mieste. Todėl labai nustebo, kai gražuolė, užuot dėkinga atsidavusi į jo rankas, garsiai sušuko: „Aramai!“ ir pabėgo nuo jo. Vežimas nusekė jai iš paskos. Tikriausiai nebūtų padėję jokie įtikinėjimai ir pastorius nebūtų išgelbėjęs sesers. Jis paminėjo, kad ji mokėsi Europoje, bet tai buvo klaida, padaryta iš nevilties, kadangi ši žinia neatvėsino geraširdžio gelbėtojo norų, o dar labiau juos įkaitino. Tik vikrus jaunojo karininko įsikišimas padarė galą deryboms. Jis čia pat sudraskė uolaus nuotakų ieškotojo popiergalį ir pareiškė, kad tik jis, atsakingasis komendantas, gali spręsti tremtinių likimą. Jei efendi tučtuojau nedingsiąs jam iš akių, jis čia pat areštuosiąs jį ir jo vežimą. Patvirtindamas savo žodžius jis uždrožė kairiajam arkliui rimbu per strėnas. Nespėjęs padaryti gero darbo, storulis paleido arklius šuoliais ir nuvažiavo šalin. Iskuhi greitai atsigavo po šio įvykio. Netrukus ši istorija jai ėmė rodytis kaip pokštas, su kuriuo ji neturi nieko bendra, o prisiminusi juokingas detales garsiai juokėsi. Tačiau juokai greitai praėjo. Po pietų prasidėjo vaikų vargai. Keista, kad iki kraujo nutrintos kojos suskaudo ne pamažu, o visiems iš karto. Staiga prasidėjo dejonės, verkšlenimai, skundai, nuo kurių moterims plyšo širdis. Geraširdis jaunasis karininkas dėl vieno dalyko buvo neperkalbamas. Išskyrus būtinas poilsio valandėles, niekas neturėjo teisės sustoti ar atsilikti. Jam buvo įsakyta šį vakarą atvesti koloną į Marašą. Visus kitus dalykus jis dažnai tvarkydavo savo nuožiūra, nepaisydamas nurodymų, tačiau šį įsakymą norėjo įvykdyti tiksliai ir laiku. Tai jis įsikalė į galvą iš tariamos savigarbos. Taigi nebuvo ko ir svajoti apie poilsį, kurio metu žaizdotas vaikų kojas būtų galima patepti aliejumi ar skausmą malšinančiais vaistais.

– Nieko nebus! Galėsite gydytis, kai ateisime į Marašą! Pirmyn!

Nebuvo kas daryti, dalį vaikų teko nešti. Nors jėgos buvo menkos, Iskuhi stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau netrukus ją ištiko dar baisesnė nelaimė.

Brolis ją ne kartą įspėjo nelikti kolonos gale, neiti iš paskos našlaičiams, kurie buvo paskutiniai. Čia pat buvo pikti kareiviai ir visokie baisiai atrodantys smalsuoliai iš aplinkinių kaimų. Tai tikrai pavojingiausia kolonos vieta. Tačiau Iskuhi nepaklausė, nes laikė savo pareiga prižiūrėti vaikus, juo labiau kad jie kas minutę ėjo vis sunkiau, vos pavilkdami kojas. Kiti našlaičių namų mokytojai dažnai pasišalindavo, ir panelė Tovmasian likdavo viena, bandydama vaikus kaip nors įkalbėti, kad judėtų į priekį. Dėl nuolatinio vargšų vaikų klupinėjimo kolona persiskyrė, atsirado gana didelis plyšys tarp priekinės dalies ir atsiliekančių vaikų. Kartą, kai vaikai vėl buvo toli atsilikę nuo pagrindinės kolonos, Iskuhi pajuto, kaip kažkas stvėrė ją iš užpakalio. Ji suriko ir pabandė išsivaduoti. Prieš ją išniro siaubingas veidas, didžiulis, su nešvariais barzdos šeriais, šniokščiantis, vartantis akis, dvokiantis, nežmoniškas. Ji dar kartą šaižiai suriko, tada tylėdama ėmė grumtis su užpuoliku, ant jos tryško jo seilės, rudos letenos plėšė nuo jos drabužius ir gniaužė apnuogintas krūtis. Ji neteko jėgų. Veidas prieš jos akis augo virsdamas čia kalnu, čia pragaro liepsnomis, nuolat keitėsi. Ją troškino dvokiantis užpuoliko kvėpavimas. Laimė, išgirdęs šaižų vaikų klyksmą, greitai prijojo karininkas. Rudos letenos pargriovė mergaitę ant žemės. Užpuolikas leidosi bėgti, bet karininkas spėjo uždrožti jam per sprandą plokščiu kardo šonu.

Iskuhi atsistojo neturėdama jėgų net verkti. Iš pradžių jai atrodė, kad kairioji ranka nuo grumtynių prarado jautrumą, tarytum užtirpo. Tačiau staiga lyg liepsnos ją pervėrė beprotiškas skausmas. Iš skausmo netekusi žado ji nieko negalėjo paaiškinti broliui. Hovsana ir Aramas turėjo paimti ją už parankių. Iskuhi lūpos nepratarė nė žodžio. Ji visa tarsi apmirė, kojos vos lietė kelią. Nesuprantama, kaip jos nunešė ją iki Marašo. Kai pasirodė miestas, Tovmasianas netverdamas iš susijaudinimo priėjo prie karininko ir išdrįso jį paklausti, kiek laiko tremtiniai stovės Maraše. Karininkas neslėpdamas atsakė, jog viskas priklauso tik nuo mutesarifo, tačiau aišku, kad jiems teks likti čia kelias dienas, kadangi dauguma ankstesnių kolonų dar tebėra mieste. Matyt, žmonės bus iš naujo paskirstyti. Aramas maldaudamas iškėlė rankas:

– Jūs matote, kokia mano sesers ir mano žmonos būklė. Labai jus prašau leisti mums šiandien vakare nueiti į amerikiečių misiją.

Jaunas vyriškis ilgai dvejojo. Pagaliau užuojauta vargšei Iskuhi pasirodė stipresnė už baimę, kad gali būti nubaustas. Neišlipdamas iš balno jis parašė leidimą pastoriui Aramui ir abiem moterims.

– Neturiu teisės jūsų išleisti. Jei jus sugaus, man teks už tai atsakyti. Įsakau jums kasdien pasirodyti stovykloje ir prisistatyti man.

Misijų tėvai sutiko tris buvusius auklėtinius su meile ir susirūpinę. Jie buvo pašventę savo gyvenimą krikščioniškai armėnų tautai. Ir štai dabar trenkė žaibas, kuris gali būti masinių žudynių pranašas. Tučtuojau pakvietė gydytoją, labai jauną ir, deja, neturintį didelės patirties. Jis sukiojo Iskuhi ranką ir šiaip, ir taip. Nuo pragariškų tokios apžiūros kančių, nuo kelionėje patirto siaubo ji kelias minutes prarado sąmonę. Gydytojas pasakė, jog kaulas nelūžęs, bet ranka keistai išsukta ir patempta. Blogiausia, kad pažeistas petys. Jis uždėjo didelį kietą tvarstį ir davė skausmą raminančių vaistų. Būtų gerai, patarė jis, nejudinti rankos mažiausiai tris savaites. Iskuhi tą naktį nesudėjo akių. Hovsana tame pat moterims skirtame kambaryje tučtuojau užmigo lyg netekusi sąmonės. Tuo metu Aramas Tovmasianas sėdėjo su misijų tėvais ir tarėsi, ką daryti toliau. Tėvų sprendimas buvo vieningas. Rektorius, kunigas E. C. Vudlis, aiškiai pasakė:

– Kad ir kas būtų, tau negalima toliau eiti su tremtiniais. Hovsana ir Iskuhi numirs jums dar nepriėjus Alepo. Be to, tu nesi Zeituno gyventojas, ten tave pasiuntėme mes.

Pastoriui Aramui tai buvo sunkiausia sąžinės kova jo gyvenime:

– Kaip galėčiau palikti savo bendruomenę dabar, kai ją ištiko didžiausia nelaimė?

Jį paklausė, kiek protestantų bendruomenės narių yra kolonoje. Jis turėjo pripažinti, jog protestantai joje sudaro tik nedidelę dalį, visi kiti esą senosios armėnų bažnyčios nariai ir unitai. Tačiau tai jo nė kiek nenuramino:

– Tokiomis sąlygomis nėra ko gilintis į smulkmenas. Aš esu vienintelis jų visų kunigas.

E. C. Vudlis bandė jį nuraminti:

– Su jais mes pasiųsime kitą kunigą. O jūs keliausite į savo tėviškę. Ten palauksi, kol paskirsime tau naujas pareigas.

– O kas bus su vaikais? – sudejavo Aramas.

– Vaikams nebus geriau, jei tu kartu su jais eisi į mirtį. Zeituno našlaičių namai yra mūsų įstaiga. Tu atlikai savo pareigą, atvedei vaikus iki Marašo. Visa kita – mūsų rūpestis. Tai jau nebe tavo reikalas.

Bet kankinamas sąžinės balsas nenutilo:

– Ar išskyrus savo pareigas aš neturiu didesnės pareigos?

Senasis Vudlis ėmė netekti kantrybės, nors širdyje džiaugėsi Aramo laikysena.

– Nemanyk, Aramai Tovmasianai, kad mes nepasirūpinsime našlaičių namų likimu. Toli gražu dar ne viskas nuspręsta, kaip bus su vaikais. Bet tu, jaunuoli, mums tiesiog trukdai! Kaip Zeituno pastorius tu esi susikompromitavęs. Ar supranti? Gerai. Taigi aš atleidžiu tave iš našlaičių namų direktoriaus pareigų.

Aramas jautė, kad jam reikia dar kelias minutes nepasiduoti, ir Vudlis neatsispirs prieš jo valią, palaimins jį krikščioniškai kankinystei. Tačiau nepaisydamas šio aiškaus jausmo jis daugiau nieko neatsakė, nusileido misijų vadovo argumentams. Jam atrodė, kad daro tai dėl Hovsanos ir Iskuhi. Ir vis dėlto, kai pabusdavo iš neramaus miego, iš margų sapnų, suvokdavo, kad skaudžiai pralaimėjo, kad nusikalto savo pašaukimui, kad turi gėdytis dėl savo silpnos valios.

Kitą rytą kunigas Vudlis, lydimas Amerikos konsulato darbuotojo, nuvyko pas mutesarifą ir išreikalavo Tovmasianų porai bei Iskuhi leidimą keliauti į Johunoluką. Leidimas galiojo tik keturiolika dienų, per tiek laiko keleiviai turėjo pasiekti tikslą. Nepaisant sunkios Iskuhi būklės, jau trečią dieną jie turėjo leistis į kelionę. Būtų galėję rinktis trumpesnį kelią per Bagčę, artimiausią Anatolijos geležinkelio stotį, tačiau juos primygtinai atkalbinėjo nuo šio sumanymo. Keliai į Taurą buvo užtvindyti Džemalio Pašos Ketvirtosios armijos karinių ešelonų. Iš atsargumo reikėjo vengti susidūrimų su kariškiais, juo labiau kai tave lydi dvi armėnės moterys. Kadangi pastorius kartą jau pakluso tėvams misionieriams, jis ir šį kartą jiems nusileido. Užuot greitai nuvažiavę traukiniu, jie leidosi į sunkią, varginančią daugelio dienų kelionę, pirmiausia į Aintabo kalnus, paskui varganu vingiuotu perėjos keliuku per Tauro kalnyną, tada žemyn, į Alepą. Tėvai misionieriai paskyrė pastoriui didelį dvikinkį vežimą ir atsarginį arklį, ant kurio būtų galima joti. Be to, išsiuntė telegramą į Aintabą savo atstovybei, kad ten paruoštų kitą vežimą.

Keleiviai nespėjo išvažiuoti iš Marašo priemiesčių, kai arklių kanopų kaukšėjimą nustelbė sunkus alsavimas ir maldaujantys šūksniai. Našlaitė Sato ir namų darbininkas Gevorkas dejuodami atsivijo juos iš paskos. Laimė, buvo ankstyvas rytas ir kelyje nesimatė žmonių, taigi niekas negalėjo jų įskųsti. Pastoriui neliko nieko kito kaip priimti šiuos nelabai pageidaujamus bėglius. Abu jie nebuvo visiškai normalūs. Mažutė sulysusi Sato, labai sunkiai pasiduodanti auklėjimui, buvo tikras kryžius Zeituno našlaičių prieglaudai. Kas trys ar keturi mėnesiai jai užeidavo valkatavimo nuotaikos. Staiga kažkur dingdavo ir grįždavo tik po daugelio dienų sulaukėjusi, murzina, apėjusi utėlėmis ir labai išsigandusi. Šių priepuolių metu su Sato būdavo neįmanoma susikalbėti. Ji nesugebėdavo artikuliuoti žodžių, prarasdavo visus jai taip sunkiai įkaltus įpročius. Laikyti ją užrakintą nebuvo jokios prasmės, ji kaip vaiduoklis prasiskverbdavo pro visas sienas. O jei pasprukti nepavykdavo, Sato tapdavo tikru velniūkščiu, šiurpindavo visus namus genialiai sugalvotomis šunybėmis ir piktomis išdaigomis. Tik Iskuhi įtaka sušvelnino jos būdą, gal net visiškai ją išgydė, tačiau tai nebuvo pedagoginis laimėjimas. Apie pedagogiką Iskuhi išmanė nedaug. Tiesiog mažoji Sato ją nepaprastai pamilo. Toji meilė sukėlė liguistoje Sato galvelėje didžiulį sąmyšį, sunkius pavydo priepuolius, net tokį pavojingą jausmą kaip savęs niekinimą. Bėgdama šalia vežimo plevėsuojančiu chalatu Sato nesustodama šaukė:

– Kiučiuk chanum! Mažoji panele! Nepalik Sato vienos!

Ši liesutė žmogiška būtybė maldavo mirtinai išsigandusiomis ir kartu įžūliomis akimis, kuriose galėjai įžvelgti ryžtingą jėgą. Prieš tokią jėgą neatsispirsi. Iskuhi ir Hovsana dažnai jausdavo pasibjaurėjimą šia mergaite, kartais net baimę. Kad ir švariai nuprausta, sušukuota, moterims ji kėlė nesuprantamą šleikštulį. Tačiau dabar, kad ir koks nepageidautinas buvo draugijos pagausėjimas, teko ją įsprausti ant galinės sėdynės. Namų darbininkas Gevorkas atsisėdo šalia vežiko.

Gevorkas buvo kilęs iš Adanos. Per vieną iš daugelio „incidentų“ paauglys berniukas gavo smūgį į galvą šautuvo buože ir tapo ramaus būdo idiotu. Kalbėdamas smarkiai mikčiojo. Kaip Sato užeidavo valkatavimo potraukis, taip Gevorką pagaudavo aistra šokti, ir tada su juo irgi būdavo neįmanoma nieko padaryti. Ši šventiška beprotybė, dėl kurios jį praminė „šokėju“, buvo tylus ir visiškai nepavojingas pamišimas, kuris pasireikšdavo retai, dažniausiai tada, kai jį kas nors sujaudindavo. Šiaip Gevorkas ištikimai ėjo savo tarnystę, kūreno krosnis, nešiojo vandenį, kapojo malkas, dirbo sode, tyliai ir labai atsidėjęs dirbo dviejų vyrų darbą. Kiek daug sveikų vaikų ir suaugusiųjų būtų galima išgelbėti, sukosi mintis Aramo galvoje, o štai Dievas siunčia man mažąją nusikaltėlę ir silpnaprotį. Pastoriui rodėsi, kad šis įvykis yra reikšmingas atsakas į jo abejingumą, išdavystę, kuria jis nusikalto Zeituno žmonėms. Tuo tarpu Sato apėmė nejauki, nevaldoma linksmybė. Ji smailiais keliukais įsirėmė į Iskuhi, springo iš juoko, lyg tremtis būtų maloniausia dovana ir didžiausia šventė. Gal pirmą kartą važiavo vežimu? Ji tiesė iš vežimo tarytum per valties kraštą savo mažą ranką su bjauriais plačiais nagais, susižavėjusi gaudė vėsų ryto orą. Šis besaikis gyvenimo džiaugsmas erzino ir pykdė keleivius. Iskuhi pastūmė jos kelius į šalį. Pastorius, jodamas šalia vežimo, pagrasino Sato be gailesčio išmesiąs iš vežimo ar bent surišiąs jai rankas.

Varginanti kelionė į Aintabą – teko dvi naktis nakvoti varganose kaimo užeigose – praėjo be ypatingų nuotykių. Aintabe jie tris dienas ilsėjosi. Armėnų bendruomenė, gavusi Vudlio telegramą, laikė parengusi kitus arklius. Praėjusią dieną į miestą buvo atvykusi pirmoji Zeituno tremtinių kolona, ir visi pamatė vargšus išvytuosius savo akimis. Aintabo žmonės praradę žadą ėmė laukti savo galo. Jie beveik neišeidavo iš namų. Sklido siaubingi gandai. Buvo kalbama, kad vyriausybė su Aintabu susidoros greičiau ir pigiau: armėnų gyvenamą rajoną sudegins, o žmones iššaudys. Tačiau pastorių ir abi moteris bendruomenė sutiko su nepaprastu rūpestingumu. Galėjai pamanyti, kad pagelbėdami šioms aukoms jie tikisi išgelbėti ir save. Aramas Tovmasianas pabandė apgyvendinti Sato pas Aintabo žmones. Bet ji su tokiu siaubu įsitvėrė į Iskuhi, kad galų gale jis vėl pasodino ją ant galinės sėdynės. Mergaitė atrodė tarytum bausmė už jo nuodėmes.

Iki Alepo viskas ėjosi gerai, nors Tauro kalnų perėjomis teko lėtai slinkti keturias dienas, labai sunku buvo pasikeisti arklius, o dvi naktis teko nakvoti tuščiose daržinėse. Tačiau didžiulis miestas, milžiniškas turgus, grįstos gatvės, daug rūmų, administracinių ir karinių pastatų, gražūs sodai, tvarkingos užsienio misijos, viešbučiai ir užeigos namai dvasiškai ir fiziškai išsekusiems keleiviams pasirodė tarytum išsivadavimas. Prie miesto užkardos zaptijai juos rūpestingai iškratė – Sato ir Gevorką po kelių išgąsčio minučių pavyko įsivežti kaip tarnus – tačiau gatvių vaizdai, ramiai vaikštinėjantys žmonės suteikė belaisvių sieloms laisvės regimybę.

Misionieriai ir bendruomenės atstovai čia juos sutiko visiškai kitaip negu Maraše ar Aintabe. Misionieriai buvo taip užsivertę darbais, pareigomis ir rūpesčiais, visur buvo tiek biurokratizmo, kad Aramas nenorėjo jų prašyti pagalbos. Sau ir šeimai jis gavo du kuklius kambarius. Čionykštė armėnų bendruomenė buvo labai turtinga, todėl žmonės šykštesni ir labiau įsibaiminę negu neturtingi Aintabo gyventojai. Susirūpinimas ateitimi buvo juo didesnis, nes jie turėjo daugiau ką prarasti negu kiti. Ir dar: kai pastorius imdavo pasakoti apie Zeituną, tuoj pastebėdavo, kad nelemto miesto vardas didmiesčio broliams armėnams sukeldavo nemalonų jausmą. Matyt, prieš vyresnybę jie norėjo pasirodyti, kad neturi nieko bendra su tais, kurie smerkiami ir laikomi nepataisomais maištininkais. Zeituno pastoriaus buvimas tarp jų galėjo pridaryti nemalonumų. Dabar reikia iš paskutiniųjų stengtis rodyti fanatišką ištikimybę valstybei ir nebendrauti su įtartinais asmenimis. Pastoriui pasiūlė piniginę paramą, esą daugiau niekuo negali jam padėti. Jis padėkojo ir atsisakė.

Laiko liko mažai, ir Tovmasianas turėjo nuomotis vežimą; stovėjimo vietose laukė gana daug vežikų. Iš pradžių savininkas nenorėjo net kalbėti apie tokią ilgą ir sudėtingą kelionę iki pat pajūrio, net už Antiochijos. Pasipiktinęs tokiu prašymu jis griebėsi už feso. Bet paskui, daug kartų kartodamas „Inšalah“ ir „Alah bilir“26 ėmė derėtis dėl kainos, reikalaudamas du trečdalius sumokėti iš anksto. Taip ir buvo padaryta. Kiti vežikai būtų pasielgę lygiai taip pat, pastorius tai žinojo. Aramas pasirinko kelią per Aleksandretę, nors šis buvo ilgesnis ir darė didelį lanką. Tikėjosi po dviejų kelionės dienų privažiuoti kelią, sukantį į Antiochiją, o nuo ten per dvidešimt keturias valandas pasiekti namus. Bet pirmąją kelionės dieną, prieš pat saulėlydį, vežikas nulipo nuo pasostės, susirūpinęs apžiūrėjo arklių kanopas, ratus ir ašis ir pareiškė, kad jam jau užteksią, arkliai nuvaryti, vežimas perkrautas, be to, ne jo pareiga vežioti po pasaulį visokius armėnus, todėl jis tuoj pat suksiąs atgal, kad iki sutemos pasiektų Turontą, kuriame gyvena jo giminaičiai. Nepadėjo jokie prašymai, netgi pasiūlyta nemaža pinigų suma. Jis savo dalį jau atsiėmęs, daugiau jam nieko nereikia, kilniaširdiškai aiškino turkas. Tačiau jis vis dėlto galįs jiems padėti, be atlyginimo nuvežti iki Turonto, o ten jie galėsią puikioje jo giminaičių užeigoje gerai pailsėti ir išsimiegoti tikrose lovose. Pastorius Tovmasianas pakėlė lazdą ir būtų išlupęs tam begėdžiui kailį, jei Hovsana nebūtų stvėrusi jam už rankos. Tada turkas išmėtė iš vežimo jų daiktus, trūktelėjo vadžias ir paliko penkis žmones tuščioje, nykioje vietovėje. Jie dar valandą ėjo keliu, tikėdamiesi prieiti kokį kaimą ar sutikti vežimą. Tačiau kiek akys užmato, nebuvo nieko, nei vežimo, nei daržinės, nei pašiūrės, nei kaimo. Vėl teko praleisti naktį po atviru dangumi. Naktis pasirodė ilgesnė už pirmąją, nes buvo visiškai netikėta. Kelio vingis švietė blyškioje mėnesienoje tarytum grėsmingi lenkto kardo ašmenys. Jie sugulė toliau nuo kelio ant plikos žemės. Tačiau ir žemė, visų žmonių motina, šį kartą armėnams pasirodė nesvetinga. Iš apačios pro antklodes veržėsi drėgmė, o virš galvų tarsi užvožtas gaubtas kabojo slogus pelkės oras, kuriame savo nuodingą giesmę giedojo uodai. Gevorkas ir pastorius ėjo sargybą, pastorius neišleido iš rankų medžioklinio šautuvo, kurį buvo gavęs iš Marašo misionierių.

Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni, jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas, nelabai suvokdamas aplinką, paskendęs mirguliuojančių vaizdų jūroje. Kartais garsiai nusijuokdavo. Stebėtinai ištverminga ir nejautri skausmui pasirodė esanti Sato. Žaizdotomis, pamėlusiomis kojomis ji bėgo paskui Iskuhi, matyt, valkataudama buvo pripratusi prie visko.

Kai Gabrielis Bagratianas pamatė bėglius ant bažnyčios laiptų, jie dar nebuvo atsitokėję iš nuovargio ir bejėgiškumo. Bet jie buvo jauni, staiga suvokė, kad pagaliau išsigelbėjo, pamatė priešais šmėžuojančius tėvo, kunigo, gydytojo veidus, pasigirdo iš nekantrumo virpantys žodžiai, juos apsupo gimtinės šiluma, todėl greitai atsipeikėjo, nežmoniškas nuovargis dingo, užleisdamas vietą audringam žvalumui.

Pastorius Aramas Tovmasianas be paliovos kartojo:

– Nelyginkite to su praeities žudynėmis! Tai daug žiauriau, daug liūdniau, daug negailestingiau, o svarbiausia – trunka daug ilgiau. Tai nesibaigia nei dieną, nei naktį…

Jis spaudė kumščius prie smilkinių:

– Negaliu suvokti… Prieš akis visą laiką stovi vaikai… Ak, kad Vudliui pavyktų juos išgelbėti!

Daktaras Altuni tylėdamas apžiūrinėjo Iskuhi ranką. O vyrai nenustojo kamantinėti Aramą. Iš visų pusių pasipylė suprantami klausimai:

– Ar užteks vieno Zeituno?

– Gal ir Aintabo žmonės jau išvaryti?

– Kas girdėti Alepe?

– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?

– O kas bus su mumis?

Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:

– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.

Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:

– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.

Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.

Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:

– Tegyvuoja Bagratianų šeima!

Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:

– Astvac im, mano Dieve! Kas bus su mumis?

Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir, kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:

– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.

Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.

– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.

Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.

– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?

– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.

– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?

– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.

– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.

Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.

Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:

– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!

Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:

– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?

Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:

– Goh em, aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.

Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:

– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.

Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.

Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.

– Ar tau skauda, vaikeli?

– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.

Senasis gydytojas buvo įsitikinęs, kad jo pastangos nedaug padės mergaitės rankai. Vis dėlto, neišmanydamas, ką dar galėtų padaryti, uždėjo jai didelį įtvarą, dengiantį petį iki pat kaklo. Galima buvo grožėtis, kaip vikriai dirba parudavusios, raukšlėtos senuko rankos.

Po valandėlės Iskuhi gulėjo minkštoje lovoje švariai ir patogiai, gerai prižiūrima. Žiuljetė padėjo kaip galėdama, o dabar norėjo išeiti:

– Jei ko nors prireiktų, mieloji, garsiai paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.

Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:

– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…

Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama:

– Atleiskite, ponia… Aš nenorėjau…

Žiuljetei norėjosi atsiklaupti šalia Iskuhi, pabučiuoti ją ir pasakyti, kad ji tikras angelas. Tačiau kažkas darė tokį įprastinį švelnumą neįmanomą. Gal atitrūkimas nuo šio pasaulio reikalų, kuris vis dar nebuvo apleidęs mergaitės, gal išgyvenimai, kuriuos ji vis dar jautė? Žiuljetė negalėjo paklusti švelnumo impulsui. Todėl tik lengvai pabraukė Iskuhi per plaukus ir tylėdama palaukė prie lovūgalio, kol tyliai verkianti mergaitė užmerkė akis ir nugrimzdo į gailestingą tuštumą.

Tuo tarpu močiutė Antaram nuplovė ir aprišo Sato kojų žaizdas. Tada mergaitę paguldė į lovą tarnaitės kambaryje. Vos tik ji giliai užmigo, pradėjo kraupiai klykti. Per visas praėjusias dienas ji nė karto neparodė nė ženklo baimės, tačiau sapne, tame gyvenimo pasikartojime, ant jos, regis, pasipylė tūkstančiai rimbo kirčių. Ją papurtydavo, bet tai nieko nepadėjo. Ji vėl kietai užmigdavo ir po valandėlės imdavo aikčioti ir šaižiai klykti. Kartais atrodydavo, kad šis staugimas yra tarytum noras įsitverti gelbstinčio vardo: „kiučiuk chanum!“

Kai iš tolimos kamarėlės pasklido šiurpūs riksmai, Žiuljetė pamatė sūnų, lipantį didžiaisiais namo laiptais. Stefanas degte degė. Nauji, nepažįstami, grėsmingi įvykiai pripildė jį malonaus virpulio. Lapkritį jis atšventė savo tryliktąjį gimtadienį, buvo tokio amžiaus, kai nepaprasti nuotykiai pakeri berniuko sielą. Dideles audras ir liūtis jis stebėdavo pro langą, slapta nekantriai laukdamas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Dabar jis klausėsi su siaubu ir su džiugesiu.

– Ar girdi, mama, kaip klykia Sato?

„Iskuhi akys, mano vaikas turi Iskuhi akis“, – krūptelėjo Žiuljetė ir per vieną akimirką suprato, kokia gyvenimo bedugnė, kokia painiava atsiveria prieš ją. Pirmą kartą ją apėmė didžiulė baimė dėl Stefano. Ji nusitempė jį į kambarį, priglaudė prie savęs, o tyliame prieškambaryje aidėjo tolimi Sato riksmai.

Vėlai vakare Gabrielis Bagratianas susikvietė kunigą Ter Haikazuną, gydytoją Petrosą Altuni ir vaistininką Grikorą. Vyrai sėdėjo menkai apšviestame selamlike, rūkė čibuką ir cigaretes. Gabrielis norėjo išklausinėti šiuos mokytus ir labai gerbiamus vyrus, ką jie mano apie esamą padėtį, ką reikėtų daryti, jei ateitų įsakymas iškeldinti žmones, ir kokiais būdais būtų galima apsaugoti Musa Dago kaimus nuo galimos mirtinos grėsmės. Jam nieko nepavyko iš jų išgauti. Ter Haikazunas atkakliai tylėjo. Gydytojas pareiškė, kad jam jau šešiasdešimt aštuoneri ir kad esą nesvarbu, kaip prabėgsią dveji ar treji jam dar likę vargani metai. Jei dėl kokių nors priežasčių galas ateisiąs anksčiau, ką gi. Juokingai atrodo tas, kuris iš paskutiniųjų stveriasi už poros niekingų gyvenimo mėnesių. Visas gyvenimas nevertas tiek rūpesčių, kiek mums tenka patirti. Svarbiausia kaip galima ilgiau apsaugoti žmones nuo baimės. Tai esanti jo pareiga ir ją jis norėtų bet kokia kaina įvykdyti, visa kita – ne jo reikalas. Vaistininkas Grikoras ramiai rūkė savo kaljaną, kurį rūpestingai atsinešė iš namų. Tarp žėruojančių žarijų susimąstęs išsirinkdavo jam labiausiai patinkančią ir plikomis rankomis įsprausdavo ją į vandens pypkės tabako ritinėlį. Gal norėjo kitiems simboliškai parodyti, kad sugeba nuogomis rankomis liesti ugnį ir nenudegti. Įkypos akys, mandarino galva ir ožio barzdelė, šventiškas rūpestingumas kuriant kaljaną, didžiulis susikaupimas, regis, liudijo, kad jam svetimas bet koks jaudulys, kad niekas negali sudrumsti begalinės jo sielos ramybės. Tik dvasia suteikia teisę tikrovei, ne atvirkščiai. Kodėl reikėtų kažką veikti? Bet koks veiksmas savaime išnyksta tuštumoje, tik mintis mintija amžinai. Grikoras nežino, kas gali įvykti. Tačiau jis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis neįsileis į savo vidų nieko atsitiktinio, neesminio, nereikšmingo, net jei tai būtų ir žiauriausia permaina. Norėdamas patvirtinti šį iš tiesų filosofišką idealą, kuriam jis pasiryžęs tarnauti iki paskutinės gyvenimo valandos, pacitavo turkišką priežodį, visai galėjusį tikti ir Rifaato Bereketo lūpoms:

– Kismetden zyade olmas! Neįvyksta nieko, ko nebuvo lemta.

Šiais žodžiais jis tarytum atvėrė galimybę pamiršti kankinamą dabarties klausimą ir nukreipti kalbą į tuos kilnius dalykus, kurie seniai atitrūkę nuo niekingo šiandienos aktualumo ir atvėsę lyg knygos lapai – jų dieviško buvimo vieta. Duslus vaistininko balsas leidosi į postringavimus apie įvairias predestinacijos teorijas, apie krikščionybės ir islamo santykius, apie Chalcedono bažnyčios susirinkimą, Grigalių Švietėją ir monofizitų mokymo pranašumus prieš Romos katalikų pažiūras. Vien nuo žodžių sukosi galva. Kunigas tik stebėjosi, kaip toli vaistininkas pažengęs teologijos moksluose. Jis išgirdo vardų, duomenų ir keistų kai kurių bažnyčios tėvų nuomonių, apie kurias nieko nebuvo girdėjęs savo studijų laikais vien todėl, kad jos atsirado tik Grikoro kūrybinio išradingumo dėka.

Prakeikimas! Gabrielis nemandagiai treptelėjo koja. Europietis pajuto neapykantą tiems lunatikams ir tauškaliams, kurie bejėgiškai pasiduoda mirčiai taip, kaip kai kurie apsileidžia ir pasiduoda nešvarai. Niekinamu rankos mostu jis pertraukė Grikoro žodžius:

– Norėčiau ponams pasiūlyti vieną mintį, kuri man šiandien atėjo į galvą, kai kalbėjausi su zaptiju Ali Nazifu. Galų gale, juk aš tebesu turkų armijos karininkas, kovojau fronte, turiu net apdovanojimą iš paskutiniojo Balkanų karo. Kaip jums atrodytų, jei užsivilkčiau uniformą ir nuvykčiau į Alepą? Generolui Džemaliui Pašai kadaise padariau nemažą paslaugą…

Senasis gydytojas kone piktdžiugiškai jį nutraukė:

– Džemalis Paša jau seniai perkėlė savo štabą į Jeruzalę.

Bet Bagratianas taip lengvai nepasidavė:

– Tai nesvarbu! Svarbesnis už Džemalį Pašą yra Alepo vali Dželalas Bėjus. Aš jo nepažįstu, bet visi žinome, kas jis ir kad jis iš visų jėgų stengiasi padėti. Jei dabar jį aplankysiu ir priminsiu, kad Musa Dagas yra toli nuo viso pasaulio, kad mes niekada nedalyvavome jokiuose politiniuose dalykuose, galbūt…

Gabrielis nutilo įsiklausydamas į niekieno nedrumsčiamą tylą. Tik retkarčiais Grikoro kaljane sugurguliuodavo vanduo. Po ilgos tylos Ter Haikazunas padėjo į šalį savo čibuką:

– Vali Dželalas Bėjus, – tarė jis žvelgdamas kažkur į tolumą, – žinoma, yra didelis mūsų tautos draugas. Jis mums padarė nemažai gera. Kol jis buvo valdžioje, galėjome nebijoti baisiausių nelaimių. Deja, draugystė su mumis jam neišėjo į gera…

Iš plačios rankovės Ter Haikazunas išsitraukė sulankstytą laikraštį:

– Šiandien penktadienis. O čia trečiadienio „Tanin“ numeris. Pranešimas atspausdintas smulkiu šriftu sunkiai pastebimoje vietoje. – Jis atitraukė laikraštį toliau nuo akių. – „Kaip praneša Vidaus reikalų ministerija, jo ekscelencija Alepo vali Dželalas Bėjus visam laikui atleistas iš savo pareigų.“ Štai ir viskas.