Читать книгу Keturiasdešimt Musa Dago dienų - Franz Werfel - Страница 6

Nuo anos dienos, kai orusis Alepo vali Dželalas Bėjus atsisakė vykdyti vyriausybės atsiųstus tremties įsakymus savo valdose, nuo anos pavasario dienos daugiau nebuvo jokių kliūčių, jokių nemalonių precedentų Envero ir Talaato politikoje armėnų tautos atžvilgiu. Aiškia, gerai apgalvota tvarka imperijos gubernatoriai gaudavo ministerijos pranešimus, vėliau ateidavo konkretūs nurodymai, kaip vykdyti tai, kas įsakyta. Biurokratinis aparatas, kad ir kaip keista, dirbo stebėtinai tiksliai, džiugindamas valdininkų širdis. Provincijų vali, vos gavę pranešimą, sušaukdavo į skubų pasitarimą sandžakų, iš kurių susideda jų vilajetas, mutesarifus. Į šiuos pasitarimus dar kviesdavo ir aukščiausius srities kariškius. Jo ekscelencija vali paša toks ir toks pradėdavo pasitarimą maždaug tokiais žodžiais: „Ponai susirinkusieji, jums skiriama keturiolika dienų įvykdyti nurodytas operacijas. Per tiek laiko mūsų vilajetą gyvi ar mirę turi palikti paskutiniai perkeliamųjų gyventojų būriai. Jūs esate atsakingi, kad įsakymas būtų įvykdytas tiksliai ir greitai jau vien todėl, kad aš esu įsipareigojęs ponui vidaus reikalų ministrui.“

Tada susirinkusiems pateikdavo svarstyti planą, kuriame būdavo nurodyta trėmimo eiga ir eilės tvarka. Mutesarifai galėjo siūlyti pataisas ir patobulinimus, generolas duodavo nurodymus dėl palydos ir žandarų skaičiaus. Maždaug po valandos buvo galima eiti į pirtį ar kavinę, kartais šventiškas vaišes surengdavo pats vali. Mutesarifai grįždavo į savo rezidencijas ir procedūra kartodavosi iš naujo. Jie savo ruožtu sušaukdavo pasitarimą, į kurį susirinkdavo atskirų apskričių, sudarančių sandžaką, vadovai – kaimakamai. Pakviesdavo ir vietos karo komendantą, aišku, jau nebe generolą. Peržiūrėdavo vali planą ir jį patikslindavo atsižvelgdami į vietos sąlygas. Sandžako pasitarimas trukdavo ilgiau negu pirmasis, aukštesnio lygmens. Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.

Paskui ateidavo kaimakamų eilė. Jie apskričių miestuose sušaukdavo miudirus, valsčių viršininkus, tačiau šie posėdžiai nebūdavo iškilmingai vadinami „pasitarimais“. Miudirai dažniausiai būdavo jauni žmonės, išskyrus nedaugelį žilabarzdžių, kurių karjera įstrigo ties civilinės tarnybos majoro laipsniu. Kaimakamas jiems sakydavo tą patį, ką vali buvo sakęs mutesarifui, o mutesarifas kaimakamui, tik, žinoma, per daug nerinkdamas žodžių:

– Jums skiriama tiek ir tiek laiko. Iki tada mūsų valsčiaus ribas turi palikti paskutinė tų nešvarių kiaulių banda. Viskas turi vykti kaip sviestu patepta. Jūs už tai atsakote. Kas nesusidoros, atiduosiu teismui. Nenoriu, kad mane išvarytų į pensiją už svetimas nuodėmes.

Ką jau kalbėti apie tremtinius, miudirams kliūdavo sunkiausia šių tragiškų prisirengimų našta. Valsčiai, kuriuos jie valdė, dažnai apimdavo didelius plotus, geležinkelio beveik nebuvo, telegrafo linijų nedaug, o kelionė vežimu siaubingais keliais ir kalnų perėjomis – tikra kankynė. Taigi nelikdavo nieko kita kaip dienas ir naktis sėdėti balne, kad laiku sukeltum ant kojų kiekvieną kaimą, kuriame gyvena armėnai. Laiku? Tas laikas kartais būdavo vidurnaktis prieš iškeldinimą. Vali, mutesarifui ir kaimakamui bepigu įsakinėti ir užkrauti atsakomybę, gyvenant mieste tai vieni juokai. Bet jei tavo valsčiuje devyniasdešimt septynios gyvenvietės, kaimai, kaimeliai ar sodybos, kuriose gyvena armėnai, viskas atrodo kitaip. Ne vienas miudiras, nemokantis daryti stebuklų ir ne per daug stropus, ryždavosi tiesiog „pamiršti“ vieną ar kitą tolimą mažą kaimelį. Daugelis miudirų taip pasielgdavo iš geraširdiško tingumo, kuris, kaip žinome, yra vienas svarbiausių žmogiškos veiklos variklių. Kiti iš to geraširdiško tingumo neblogai pasipelnydavo. Už miudiro „užmaršumą“ mokėdavo gerus pinigus, nes armėnų mažas žmogus, net valstietis, nėra beturtis. Tokie pažeidimai pavojingi tik ten, kur yra nuolatinis žandarmerijos postas. Zaptijai irgi norėjo pasipelnyti, o koks verslas pelningesnis už legalų plėšimą, kai valdžia į tai užmerkia akis? Tiesa, tremtinių turtas turėjo atitekti valstybės iždui. Tačiau visi gerai žino, kad iždas neturi pakankamai priemonių įgyvendinti šį kilnų tikslą, be to, reikėjo skatinti įsakymo vykdytojų uolumą.

Selamlikuose, kavinėse, pirtyse, provincijų susibūrimų vietose modernūs žmonės, tai yra tie, kurie skaito laikraščius, supranta vieną kitą tarptautinį žodį, Smirnoje ar Stambule buvo matę prancūzų komediją, o ne vien senąjį turkų šešėlių teatrą, žino Bismarko ar Saros Bernar vardus, – visi šie „inteligentai“, vidutinis sluoksnis besąlygiškai rėmė Envero antiarmėnišką politiką, tuo tarpu paprasti turkų žmonės, kaimiečiai ar eiliniai miestiečiai žiūrėjo visai kitaip. Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo. Jie negalėdavo atsistebėti, kai prie armėnų namų kūkčiodama stovėdavo jų kaimynų turkų šeima ir žiūrėdama, kaip per savo senų namų slenkstį tylėdami ir sausomis akimis išeina pasmerktieji, ne tik šaukdavo jiems: „Alachas tebūnie jums maloningas“, bet ir įduodavo kelionei maisto ir net didelių dovanų, tokių kaip ožką ar krovininį mulą. Miudirai kartais matydavo, kaip toji kaimynų šeima lydėdavo vargšus armėnus keletą mylių. Miudirams tekdavo pakelti ir tai, kad jų tautiečiai puldavo jiems po kojomis maldaudami:

– Palik juos pas mus! Jie ne mūsų tikėjimo, bet geri žmonės. Jie mūsų broliai. Palik juos čia pas mus!

Kas iš to? Net ir geriausias miudiras galėjo nusileisti tik viename kitame atokiausiame kaimelyje ir slapčia palikti keletą prakeiktos rasės atstovų, pasislėpusių, kenčiančių mirtiną baimę.

Kiti klupinėdami ėjo kaimo takeliais, įsukdavo į arklių išvažinėtą kelią, vieškeliuose susidurdavo su kitomis kolonomis ir po kelių dienų pagaliau pasiekdavo didįjį plentą, einantį per Alepą į pietryčius, į dykumą. Vangus milijonų kojų ritmas, kokio žemė dar nebuvo girdėjusi. Šios armijos žygis buvo suplanuotas ir vykdomas apdairiausių strategų. Tik viena šie slapti strategai pamiršo – parūpinti šiai armijai maisto. Pirmosiomis dienomis dar duodavo truputį duonos ir bulguro – džiovintų kviečių, bet tada žmonės dar nebūdavo suvalgę savo maisto atsargų. Tomis pirmosiomis dienomis kiekvienas suaugęs tremtinys dar turėjo teisę iš onbašio – karininko, atsakingo už ūkio reikalus, kasdien pareikalauti teisėtai priklausančių dvylikos para – maždaug keturiasdešimt grašių. Tačiau dauguma vengė reikalauti pinigų bijodami užsitraukti visagalio karininko nemalonę, be to, pagal čionykštes kainas už dvylika para geriausiu atveju galėjai nusipirkti porą apelsinų arba vieną kiaušinį.

Kas valandą veidai darosi vis labiau išsekę, milijonų kojų žingsnis silpnėja. Po kiek laiko iš šliaužiančios masės negirdėdavai kitokių balsų, tik dejones, kosulį, verkšlenimą, kartais laukinį nevaldomą riksmą. Vis dažniau kas nors nugriūdavo, susmukdavo, sargybiniai versdavo juos į pakelės griovį, palikdami ten nusigaluoti. Zaptijai dar aršiau sušvytruodavo rimbais, pliekdami delsiančiųjų nugaras. Zaptijai širdo. Jų gyvenimas irgi būdavo šuniškas, kol ant valsčiaus ribos perduodavo ištremtuosius kaimyniniam žandarų būriui. Iš pradžių dar būdavo tikrinami sąrašai. Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno? Ne visi zaptijai buvo žiaurūs žvėrys. Galima netgi spėti, kad dauguma jų buvo nepikti žmonės. Bet ką jis, zaptijas, gali padaryti? Jam griežtai įsakyta nustatytu laiku atginti šią žmonių bandą į nurodytą vietovę. Jo širdis supranta klykiančią motiną, norinčią pakelti savo vaiką, numestą į griovį. Ji griūva ant kelio, drasko nagais žemę. Jokie įkalbinėjimai nepadeda. Štai kiek minučių jau prabėgo, o iki galutinio taško dar dvylika kilometrų. Eisena sustoja. Visų veidai iškreipti, iš lūpų veržiasi beprotiškas riksmas. Kodėl ši minia, kad ir kokia išsekusi, nepuola zaptijo ir jo pagalbininkų, kodėl jų nenuginkluoja, nesudrasko į gabalus? Galbūt žandarai bijo tokio įniršio protrūkio, nes tada jiems būtų galas. Vienas iš jų iššauna. Kiti išsitraukia kardus ir aštriais ašmenimis bado, kapoja beginklę masę. Trys ar keturios dešimtys vyrų ir moterų raitosi ant kelio kraujo klanuose. Kraujas pažadina kitą susijaudinusių zaptijų geismą, troškimą prievartauti nekenčiamos rasės moteris. Prievartaudami bejėges moteris jie jaučia savo galią ne tik prieš šias žmogiškas būtybes, jie jaučia nugalintys ir priešų Dievą. O paskui zaptijai ir patys nebežino, kaip visa tai galėjo atsitikti.

Judantis kilimas, nuaustas iš kruvinų likimo siūlų. Viskas kartojasi. Po pirmosios žygio dienos visus darbingo amžiaus vyrus atskiria nuo šeimų. Štai gerai apsirengęs keturiasdešimt šešerių metų vyras, inžinierius: nuo šeimos jį pavyksta atskirti tik šautuvų buožių smūgiais. Jauniausiai dukrelei vos pusantrų metų. Jis paskiriamas į kelių statybos būrį. Ilgoje vyrų virtinėje eina svirduliuodamas ir kaip silpnaprotis kartoja:

– Juk aš laiku susimokėjau bedelį… juk susimokėjau bedelį.

Staiga jis griebia už peties savo kaimyną. Jį krėste krečia neapsakomas skausmas:

– Tokios gražios mergaitės tu dar nematei. Jos akys didelės kaip ežerai. Jei galėčiau, šliaužčiau paskui ją kaip gyvatė.

Paskui jis eina toliau, visiškai vienas, paskendęs ašarose. Vakare visi nugriūva ant kalno šlaito. Inžinierius, regis, irgi miega. Po vidurnakčio pažadina tą patį kaimyną.

– Dabar jie visi jau mirę, – sako jis ir visiškai nurimsta.

Kitoje kolonoje eina sužadėtinių pora. Juodu dar labai jauni. Ant jaunikio viršutinės lūpos vos kalasi lengvas pūkas. Artėja valanda, kai stipresni vyrai turi būti atskirti. Nuotakai šauna į galvą nebloga mintis, ji aprengia savo mylimąjį moteriškais drabužiais. Gudrybė pavyksta. Abu vaikai juokiasi iš džiaugsmo, kad persirengimas juos išgelbėjo. Kiti įspėja, kad džiaugtis galbūt per anksti. Netoli didesnio miesto juos prisiveja četehai30 – ginkluoti plėšikai. Jie pramogauja medžiodami moteris. Be kitų, jie išsirenka ir nuotaką. Ji įsitveria į savo jaunikį:

– Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!

– Nėra ko jaudintis, džanum, širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.

Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.

Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:

– Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!

Miudiras atsako, kaip jam liepta:

– Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.

Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą. Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi… Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“

Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.

Ilgos savaitės! Gyvenimas Johunoluke, kaip sakoma, ramiai tekėjo savo vaga. Žinoma, toks priežodis čia vargu ar tiko net ir paviršutiniškiausia prasme. „Apie tai“ žmonės nekalbėjo, bet baisu buvo, kad jie apskritai beveik nustojo kalbėti. Visi dirbo savo įprastus darbus laukuose, soduose, prie audimo staklių ar staliaus varstoto, dirbo galbūt uoliau ir smarkiau negu iki šiol. Pirkliai kaip paprastai keliaudavo parduoti savo prekių į Antiochijos turgų. O į kaimus, kaip nuo seno įprasta, atvykdavo turkų pirkliai ir neskubomis derėdavosi dėl kiekvieno para, lyg pasaulyje nesidėtų nieko nepaprasta. Viskas buvo kaip visada ir kartu visiškai kitaip. Žmones buvo apėmęs hipnotiškas snaudulys, kiekvienas triūsė nelabai suvokdamas, ką daro. Visi viską žinojo. Visi žinojo, kad jiems šitaip gyventi liko gal kelios savaitės. Kiekvienas tai žinojo ir vėlgi nežinojo. Gal pavojai aplenks Musa Dago vaikus? Juk iki šiol nieko neįvyko. Vietovė tokia nuošali, gal valdžia ją tiesiog pamiršo? Ar toji didelė tyla nėra geras ženklas? Šią didžiulę tylą dar didino žmonių tylėjimas. Kad nepažadintų nelabųjų dvasių, kiekvienas stengėsi paskęsti kasdienybėje, nugrimzti į darbus, į savo gyvenimo snaudulį, apsimesdamas, kad viskas saugu ir nepajudinama. Tokios laikysenos pavyzdį rodė gydytojas Altuni, vaistininkas Grikoras ir net Ter Haikazunas. Senasis daktaras raitas ant savo asiliuko lankė ligonius, keikdamas savo nenusisekusį likimą, lyg nieko blogesnio ir negalėtų būti. Grikoras sukviesdavo mokytojus į naktinius sokratiškus pasivaikščiojimus, tiksliais skaičiais ir vardais apibūdindavo žvaigždes, aiškino nuotolius iki jų, ir niekas nedrįso prieštarauti. Kai nuo milijardų kilometrų imdavo suktis galva, niekas negalėdavo išgirsti net menkiausio pavojaus aido. Šviesos greičio sparnais Grikoras skrisdavo į savo pakrikštytus žvaigždynus. Užtekdavo pažvelgti į viršų, ir trėmimai virsdavo niekuo nepagrįstais gandais. Galbūt jis iš tikrųjų jais netikėjo. Juk niekur apie tai nerašoma juodu ant balto. Armėnų laikraščiai nebeateidavo, o turkiškuose tik porą kartų pasirodė atsargios oficialių įstaigų užuominos. Ter Haikazunas, nesižvalgydamas į šalis, dirbo įprastus darbus. Dėstė mokykloje, laikė iškilmingas pamaldas, keliavo po parapijas. Kunigas pasistengė, kad ir šiais metais įvyktų nuo senų laikų įprasta piligriminė kelionė į šventojo Tomo vienuolyną, kai pagal labai seną paprotį būtų aukojama mataho auka – pjaunamas avinėlis. Tiesa, šiais metais Ter Haikazunas nieko neaiškindamas atšaukė didžiąją liaudies šventę, kurią po aukojimo žmonės su muzika ir šokiais švęsdavo iki pat ryto.

Suprantama, kad europiečiai Žiuljetė ir Gonzaga, matydami tokią ramią vietinių autoritetų laikyseną, gyveno visai be rūpesčių. Vieną dieną Žiuljetė tiesiai ir atvirai pasakė vyrui:

– Iki rudens, mielasis, aš neliksiu čia su tavimi. Man vis neramiau darosi dėl Prancūzijos. Pastarosiomis dienomis dažnai galvoju apie motiną.

Ilgas, mįslingas Gabrielio žvilgsnis leido jai suprasti, kad jos žodžiai įžūlūs ir beprasmiški.

Gabrielis Bagratianas ir toliau keliavo po kaimus tyrinėdamas padėtį. Jis net praplėtė savo tyrinėjimų apimtį. Keliaudamas į pietų pusę dažnai nujodavo už Svedijos, šiaurėje po ilgos kelionės kartą pasiekė Beilaną, ištuštėjusią turtingų Aleksandretės armėnų vasarvietę. Vieną kartą išdrįso nukeliauti į Antiochiją. Oronto tiltą saugojo keletas zaptijų, nors anksčiau tiltas nebūdavo saugomas. Sargybiniai nepareikalavo iš Gabrielio dokumentų, praleido jį visiškai ramiai. Akimirką jam pasirodė, kad ir kitos sargybų užkardos be kliūčių praleistų ekipažą su Žiuljete ir Stefanu. Gal išsigelbėjimas daug paprastesnis negu jam atrodo?

Bet kai įžengė į naują hiukiumeto31 informacijos biurą, didžiulis skelbimas jam parodė, kad padėtis kur kas blogesnė. Nė vienam armėnui, skelbė plakatas, neleidžiama parduoti bilietų į traukinį ar pašto vežimą. Dar grėsmingiau atrodė tolesnės eilutės: „Armėnų bendruomenės atstovas, pasirodęs už savo gyvenamosios vietos ribų be paso ir kelionės dokumentų, turi būti suimtas ir pristatytas į artimiausią deportacijos stovyklą.“

Šį negailestingą įsakymą, susidedantį iš kelių punktų, pasirašė Mustafa Abdulas Halil Bėjus, narsiojo Dželalo įpėdinis, regis, daug klusnesnis valdžiai nei jo pirmtakas. Nepaisydamas grėsmės Bagratianas iš lėto nuėjo į turgų. Siaura, visada sausakimša gatvė šį kartą buvo beveik tuščia, nedaugelis žmonių atrodė išsigandę ir nuliūdę. Nors trėmimai dar nebuvo jų palietę, armėnų pirklių krautuvės buvo uždarytos, galėjai pamanyti, kad jų iš viso niekada ir nebuvo. Bet ir musulmonams nebuvo ko džiaugtis. Pirmasis šešėlis, kurį metė ant imperijos armėnų persekiojimas, buvo staigus turkiškų popierinių pinigų nuvertėjimas. Jau kiek laiko pirkliai nenorėjo imti užmokesčio auksu ar sidabru, todėl šie gėdingi metalai greitai dingo iš prekybos. Ekonomikos išminčiai Stambulo ministerijose painiai aiškino šią, rodos, niekuo nepagrįstą ir tokią netikėtą nuvertėjimo paslaptį. Bet kad pinigų apyvarta gali būti susijusi su moralės vertybių kaina, to iki šiol nė vienas ekonomikos išminčius nėra supratęs. Antiochijos turkai lėtai, nedrąsiai slankiojo po turgavietę, kurioje telkšojo balos, klanai, gulėjo krūvos šiukšlių; ši vieta atrodė kaip purvina priemiesčio gatvelė.

Senoviniai agos Rifaato Bereketo namų vartai buvo uždaryti. Gabrielis kelis kartus pabeldė plaktuku į variu apkaustytus medinius vartus, bet niekas neatsiliepė. Vadinasi, aga dar negrįžęs iš kelionės po Anatoliją. Nors Gabrielis žinojo, kad ši kelionė skirta padėti armėnų tautai, vis dėlto tai, kad neužtiko savo draugo ir tėvo draugo namuose, kėlė jam liūdesį.

Grįžęs Gabrielis nusprendė būsimų kelionių metu neperžengti Musa Dago srities ribų. Mat tėviškės kalnas juo toliau, juo labiau stebėtinai jį ramino. Kas rytą, atidarius langą ir pasveikinus kalną, siela prisipildydavo šventiškos, nesuprantamos nuostabos. Masyvus kalnas kiekvieną valandą įgaudavo vis kitokią išvaizdą: čia atrodydavo kietas ir standus, čia saulės nušviestas lengvas rūkas ištirpdydavo jį ir paversdavo pūkų kamuoliu. Visi šie amžinai besikartojantys pasikeitimai teikė Gabrieliui jėgų ir drąsos pakelti tas kankinamas mintis, kurios nuo pastoriaus Aramo Tovmasiano atvykimo neleido jam užmigti. Bet vos pasitraukęs iš Musa Dago šešėlio netekdavo drąsos apie visa tai galvoti.

Tuo tarpu jo kelionės po kaimus davė neblogų vaisių. Jis gavo tai, ko norėjo – gana išsamų vaizdą ne tik apie šių valstiečių, sodininkų, šilkverpių augintojų, šerpių audėjų, bitininkų ir medžio drožėjų gyvenimą ir jų darbus, bet galėjo pažvegti ir į jų šeimų santykius bei gilesnes sielos sritis. Tai ne visada būdavo lengva. Daugelis tėvynainių iš pradžių laikė jį išdidžiu svetimšaliu, nors juos rišo nuosavybė ir giminystė. Avetisas Bagratianas jiems, žinoma, buvo artimesnis, nors nekalbus keistuolis beveik su niekuo nebendravo, net su Grikoru, Ter Haikazunu ar mokytojais, o į kaimus nusileisdavo labai retai. Bet jis gulėjo Johunoluko kapinėse tarp jų mirusiųjų. Vis dėlto laikui bėgant pasitikėjimas Gabrieliu augo, didėjo net ir slaptos viltys – tai, ko jie iš jo laukė. Efendi, be abejo, didelis žmogus, gerai pažįsta užsienį, turkai jo prisibijo, žinodami, koks tai įtakingas vyras. Kol jis gyvena Johunoluke, galbūt šiuos kaimus aplenks baisiausias likimas. Niekas aiškiai nesuvokė, ko vertos visos šios viltys. Bet buvo ir kitokių nuojautų. Nors apie ateitį Gabrielis kalbėjo taip pat mažai kaip ir kiti, vis dėlto kai kas jo akyse, jo nerime, jo klausimuose, jo užsirašinėjamose pastabose įžvelgdavo kažkokį tikslą, ypatingą veiklumą, skiriantį jį nuo visų kitų. Vos Gabrieliui pasirodžius, visų akys nukrypdavo į jį. Daugelis kviesdavo jį į namus. Nors kambariai, kaip įprasta šiuose kraštuose, būdavo beveik tušti, jį dažnai stebindavo švara ir jaukumas. Plūkto molio grindys išklotos švariais patiesalais, sėdėdavo ant sofų, užklotų gerais kilimais. Tik neturtingiausiųjų tvartai ir gyvenamieji kambariai būdavo po vienu stogu. Sienos toli gražu nebuvo nuogos. Šalia šventųjų paveikslų žmonės pasikabindavo kokią seną iliustraciją ar paveikslėlį iš kalendoriaus. Ne viena šeimininkė puošdavo kambarius – didelė retenybė Rytuose – šviežiomis gėlėmis plokščiose vazose. Svečiui atsisėdus priešais jį statydavo medinį stalelį su dideliu cino dubeniu, prikrautu sausainių, medaus korių ir saldžių pyragėlių su sūriu. Gabrielis prisiminė šiuos labai saldžius gardumynus nuo vaikystės laikų Johunoluke. Anuomet tai buvo uždraustas malonumas, nes tėvai neturėjo žinoti, kad tarnai su mažuoju Gabrieliu dažnai lankosi kaimo namuose. Dabar Gabrielio skrandis nuo tokių gausių vaišių kartais sutrikdavo, ypač kai tekdavo vaišintis dar ir melionais bei cukruotais vaisiais. Atsisakyti vaišių būtų mirtinas įžeidimas šeimininkams. Jis gelbėdavosi imdamas maitinti saldumynais vaikus, kuriuos šeimininkai visada jam parodydavo, o pats tik retkarčiais įsidėdavo kąsnį į burną. Kėlė graudulį, kad vaikai, ypač mažiausieji, buvo labai gerai prižiūrimi ir mylimi. Moterys rūpestingai ir su pasididžiavimu stengėsi, kad vaikų marškinėliai, švarkeliai ar prijuostės būtų kuo švariausi. Žinoma, vaikams paaugus, moterys nebegalėdavo sukliudyti, kad berniukai iš karinių žaidimų ir medžioklių Damladžko tarpeklyje dažnai grįždavo visiškai sulaukėję.

Dažnai lankydamasis kaimuose Gabrielis Bagratianas įsigijo nemažai draugų. Ištikimiausias tarp jų buvo solidus vyras Čaušas Nurhanas. Tai reiškė „seržantas Nurhanas“. Čaušas Nurhanas prie pietinio kelio, einančio į Johunoluką, turėjo stambiausią amatų įmonę, nusileidžiančią nebent tik Tovmasiano statybinei įmonei. Jis laikė šaltkalvystės dirbtuvę, kalvę, balnų dirbtuvę ir račių dirbtuvę, gaminusią kangni, tose vietose įprastus dviračius vežimus. Pagaliau buvo dar ir slapta uždara šventovė, kurioje jis dirbdavo be liudininkų. Pašvęstieji žinojo, kad jis toje patalpoje remontuoja medžioklinius šautuvus ir gamina jiems tinkamus šovinius. Tačiau ši jo veikla buvo slepiama – pirmiausia nuo zaptijo Ali Nazifo, kad šis neapskųstų valdžiai. Čaušas Nurhanas buvo senas kareivis, likęs armijoje ilgiau už kitus. Jis tarnavo septynerius metus, buvo fronte ir Anatolijos pėstininkų pulko didžiosiose Brusos kareivinėse. Jo laikysena rodė, kad tai tikras kariškis: pražilę ūsai užriesti į viršų, kalboje pilna kareiviškų posakių ir stipresnių žodelių ir pagaliau jo pagarba Bagratianui, kurį jis visada sveikindavo kaip viršininką ir karininką. Gal jautė kažkokias Bagratiano savybes, apie kurias Gabrielis nežinojo? Čaušas Nurhanas dirbo dar Avetisui jaunesniajam, o dabar peržiūrėjo visas ginklų atsargas Bagratianų namuose. Jis išsinešdavo šautuvus į savo slaptą dirbtuvę, išrinkdavo juos, ištepdavo ir vėl surinkdavo. Gabrielis dažnai stebėdavo šį jo darbą. Kartais pasiimdavo ir Stefaną. Apie karinius dalykus vyrai kalbėjosi kaip du aistringi žinovai. Čaušas mokėjo daug kareiviškų istorijų ir anekdotų, o estetas Gabrielis niekad nepavargdavo jų klausytis. Taip neįtikėtinai trėmimų laikais du armėnų vyrai leidosi į prisiminimus apie turkų kareivių gyvenimą, lyg šie būtų jų tėvynainiai. Nurhanas turėjo visą pulką paauglių vaikų, kuriuos ir pats galėjo supainioti, bet savo palikuonimis per daug nesirūpino. Buvęs rekrutų tramdytojas, grėsmingas ūsočius savo kraujo paveldėtojų gaujai buvo švelniai abejingas, ramiai palikdavo juos rūpintis savimi. Kai baigdavosi darbas ir meistrai atiduodavo jam dirbtuvių raktus, jis neidavo nei į vaikų pilnus savo namus, nei belsdavosi į kaimyno duris. Su vyno ąsočiu vienoje rankoje ir turkų pėstininkų kornetu, pagrobtu iš valstybės iždo, kitoje eidavo į abrikosų sodą. Prietemoje aidėdavo kaimo žmonėms gerai pažįstami orą draskantys korneto garsai. Užsikirsdami, su pertraukomis, šaižiai spiegdavo turkų armijos kariniai signalai ir ryžtingas pabaigos akordas. Atrodė, kad Čaušas nori, kol dar visai nesutemo, sušaukti visus slėnio žmones.

Tuo tarpu tarp kaimų kilo nedidelis kultūrinis kivirčas dėl mokyklos vaikų. Pagal Armėnų mokyklų susivienijimo – pagrindinės nacionalinio švietimo įstaigos – nuostatus mokslo metai turi baigtis prasidėjus pirmosioms karštoms vasaros dienoms, taigi apie gegužės vidurį. Tačiau Ter Haikazunas, vyriausiasis mokyklų vadovas, staiga pareiškė, kad po trumpų aštuonių dienų atostogų vėl reikia pradėti pamokas. Kunigo sprendimo priežastis buvo ta pati kaip ir nepaprasto kitų gyventojų darbštumo. Artėja tvanas! Taigi gresiančiai suirutei ir sunaikinimui reikia priešpastatyti dvigubai griežtesnę tvarką, o ateinančiai neišvengiamai nevilčiai – didžiausią tikslumą ir discipliną. Juk ir taip šiomis nerimo dienomis netramdomi atostogaujančių vaikų riksmai ir kvaili išdykavimai visiems būtų sunkiai pakeliami. Aišku, visi būtų pritarę Ter Haikazuno sprendimui, bet smarkiai pasipriešino mokytojai. Su Hrantu Voskanianu priešakyje mokytojai norėjo išsaugoti savo atostogas, priklausančias jiems pagal sutartį. Mokytojai prašė muchtarų užtarimo, gąsdino tėvus, esą vargšų vaikų smegenys gali rimtai nukentėti nuo per didelių pastangų, ir dar tokiame karštyje. Tylenis Voskanianas pradėjo tikrą neapykantos kampaniją prieš Ter Haikazuną. Tačiau niekas nepadėjo. Kunigas nenusileido. Jis surinko septynių kaimų muchtarus ir trumpa kalba sugebėjo juos įtikinti. Taigi naujieji mokslo metai, nors buvo vasara, prasidėjo, vos pasibaigus seniesiems. Kaip paskutinę priemonę mokytojai pabandė įtraukti į šią kovą Gabrielį Bagratianą. Šatachianas ir Voskanianas, laikydamiesi visų formalumų, apsilankė viloje. Bet Gabrielis aiškiai ir ryžtingai pasisakė už tai, kad pamokos būtų tęsiamos. Pritarė tam ne tik dėl kitų, bet buvo ir asmeniškai suinteresuotas. Jis pareiškė nusprendęs pasiųsti savo sūnų Stefaną į mokyklą pas poną Šatachianą, kad berniukas galėtų bendrauti su savo amžiaus ir savo tautybės vaikais. Mokytojas Šatachianas nusilenkė ir gražia prancūzų kalba pareiškė, kad dabartiniai higienos ir atostogų džiaugsmo reikalavimai prieštarauja pasenusioms griežtoms pažiūroms į mokymosi procesą. Jam baigus kalbėti, Bagratianas nustebęs paklausė:

– Kodėl jūs su manimi kalbate prancūziškai?

Hapetas Šatachianas įsižeidęs bandė gintis:

– Tik dėl jūsų, efendi.

Hrantas Voskanianas įpykęs stumtelėjo jį iš už nugaros, lyg norėdamas pasakyti: „Matai, per savo tuštybę viską sugadinai.“ Mokytojams nieko nebeliko kaip tik pripažinti, kad pralaimėjo. Bet tylenis savo neapykantą išliejo Ter Haikazunui skirtu pasityčiojimo eilėraščiu. Vieno naktinio susibūrimo metu, Grikoro vadovaujami, jie liepė liesajam dainininkui Asajanui paskaityti rimuotą pamfletą. Mokytojo Asajano balsas piktai virpėjo iš susijaudinimo. Kadangi Asajanas kartu buvo ir bažnyčios choro vadovas, jis dar labiau prisikentėjo nuo griežtos Ter Haikazuno disciplinos. Kovinga poema baigėsi grasinamais žodžiais:

Kadangi saulė alegoriškai, matyt, reiškė dvasinę šviesą, buvo nelabai aišku, kaip Ter Haikazuno abitas galėtų ją uždengti, jei kunigas pratęstų mokslo metus. Grikoras papurtė galvą, jam nelabai patiko tokie ambicingi jo mokinio išsišokimai. Mokinių būrelis sėdėjo mėnulio šviesoje ant šlaito virš Chederbėjaus vynuogynų. Vaistininkas paprašė parodyti eilėraštį jam. Išjuokiamas satyros herojus jam visai nerūpėjo. Grikorui dažnai nerūpėdavo konkretūs dalykai. Niūriai ir abejingai jis pareiškė:

– Čia kažkoks kratinys, Hrantai Voskanianai. Poetai gyveno tik senovės laikais.

Tačiau senovės laikais buvo ne tik poetų, bet ir žygdarbių, karų, valstybės vyrų, didvyrių. Tik tapęs istorija pasaulis buvo vertas dėmesio. Bet nenorėdamas per daug nuliūdinti savo mokinio Grikoras pakėlė ranką:

– Nepasiduok! Bet turi dar daug ko išmokti, mokytojau!

Paskirtą dieną Gabrielis Bagratianas su Stefanu ir mažąja įname Sato, kurios žaizdotos kojos jau buvo užgijusios, pasirodė Johunoluko mokykloje. Prieš tai kilo nedidelis ginčas su Žiuljete. Ji baiminosi dėl sūnaus, kuriam teks kiurksoti su nesipraususiais vaikigaliais kažkokioje rytietiškoje daržinėje. Juk Stefano net Paryžiuje neleido į bendrąją mokyklą, nors ten mažiau pavojaus užsikrėsti kokiomis ligomis ar utėlėmis. Bet Gabrielis atkakliai laikėsi savo. Gerai pagalvojus, tokie pavojai yra vieni niekai, palyginti su daug didesniais, kurie bet kada galį juos visus užklupti. Jam, tėvui, atrodą daug svarbiau, kad Stefanas pagaliau iki galo pažintų tai, kas jam sava, prigimta. Kitu metu ir kitomis aplinkybėmis Žiuljetė būtų radusi šimtus atsakymų. Bet dabar ji iš karto pasidavė ir nutilo. Nusileido tyliai, net pati nesuprasdama kodėl. Po ano naktinio pokalbio, kai paaiškėjo, kokia neviltis apėmusi Gabrielį, atsitiko kažkas mįslinga. Tas dvasinis artumas, gausus keturiolikos vedybinio gyvenimo metų derlius, vis labiau tirpo. Kartais pabudusi naktį Žiuljetė suvokdavo, kad šalia jos miegantis vyras neturi su ja bendros praeities. Bendroji praeitis liko kažkur Paryžiuje ir kituose skaisčių šviesų nutviekstuose Europos miestuose, visiškai atskirta nuo jų, jiems nebepriklausanti. Kas gi atsitiko? Ar pasikeitė Gabrielis, ar ji? Ji vis dar negalėjo rimtai susimąstyti apie galimą katastrofą. Atrodė juokinga manyti, kad tvanas prieš ją, prancūzę, pagarbiai neatsitrauks. Reikia palaukti dar porą savaičių. O tada namo! Visai nesvarbu, kas įvyks ar neįvyks per šias porą savaičių. Todėl ji nesipriešino, kai Gabrielis nusprendė leisti Stefaną į mokyklą. Bet širdies gilumoje staiga suvokusi savo abejingumą – „tai ne mano reikalas“ – ji išsigando ir pajuto niekada nepatirtą skausmą ne tik dėl savęs, bet dar labiau dėl sūnaus.

Kaip ir galima buvo tikėtis, Stefanas su džiaugsmu priėmė naujieną, kad reikės lankyti mokyklą. Jis prisipažino tėvui, kad gerojo Avakiano pamokose jis jau nesugebėdavo susikaupti ir atidžiai klausytis. Jam, Paryžiaus gimnazistui, pramokusiam graikų ir lotynų kalbų, daug mielesnė buvo armėnų kaimo mokykla. Tai galima paaiškinti ne tik tuo, kad jam nusibodo Avakiano pamokos ir pratybos: Stefano siela buvo sutrikusi ir įsitempusi, ypač nuo tada, kai namuose apsigyveno Iskuhi ir Sato. Dėl Sato kartą kilo didelis sąmyšis. Mat Stefanas ir mažoji vieną ankstyvą rytą staiga dingo ir pasirodė tik gerokai po pietų. Sato tai galėjo blogai baigtis, bet Stefanas riteriškai prisiėmė kaltę sakydamas, kad jie vaikštinėjo Damladžke ir pasiklydo. Žiuljetė iškėlė sceną ne tik Avakianui, bet ir Gabrieliui, o berniukui ateityje uždraudė net kalbėtis su Sato. Valkatėlė buvo visiškai pašalinta iš šeimininkų draugijos ir, būdama namuose, turėdavo sėdėti savo kamarėlėje. Todėl Stefanas dabar dažniau nuslinkdavo pas Iskuhi, kuri irgi pakilo iš lovos, nors sveika toli gražu nebuvo. Kai ji sode gulėdavo šezlonge, jis atsisėsdavo prie jos kojų ant žemės. Daug ko ją klausinėdavo. Iskuhi turėjo papasakoti jam apie Zeituną. Bet jei pasirodydavo motina, juodu kaip kokie sąmokslininkai nutraukdavo pokalbį. „Kaip jie visi traukia jį prie savęs“, – svarstė Žiuljetė.

Johunoluko mokykla buvo solidus pastatas. Didžiausia Musa Dago apylinkių mokykla turėjo keturias klases. Ter Haikazuno pavedimu jai vadovavo Šatachianas. Šis mokytojas savo iniciatyva prie paprastos liaudies mokyklos prijungė dar vieną klasę, kurioje dėstė prancūzų kalbą ir istoriją, o Voskanianas literatūrą ir kaligrafiją. Negana to, buvo vakariniai kursai suaugusiems. Čia savo išmintį galėjo parodyti net ir toks universalus mokslininkas kaip vaistininkas Grikoras. Jis skaitydavo pranešimus apie žvaigždes, gėles, gyvūnus ir uolienas, apie senąsias tautas, poetus ir išminčius. Šių dalykų jis neskirdavo vieno nuo kito, fantastiškai juos sumaišydavo kaip išradingas mokslo pasakų sekėjas. Savo kalbas papuošdavo paslaptingais žodžiais ir skaičiais, o jo klausytojai, nieko nesuprasdami, negalėdavo atitraukti nuo jo akių. Šiaip ar taip, tai rodo didžiulį šios tautos norą lavintis. Vakarinius kursus lankydavo ir seni žmonės, daugiausia amatininkai, nemažai matę ir patyrę šiame pasaulyje. Jie sėdėdavo ankštuose suoluose norėdami gyvenimo pabaigoje išgirsti ir išmokti ką nors nauja. Hapetas Šatachianas priėmė Stefaną į papildomą klasę, kurią lankė trisdešimt mokinių nuo dvylikos iki penkiolikos metų amžiaus. Mokytojas pasivedėjo Gabrielį Bagratianą į šalį.

– Negaliu jūsų suprasti, efendi. Ką gi jūsų sūnus gali pas mus išmokti? Tikriausiai apie daugelį dalykų jis žino daugiau už mane. Tiesa, aš kiek laiko esu studijavęs Šveicarijoje, bet jau daug metų džiūstu šiame užkampyje. Tik pažiūrėkite į tuos vaikus! Jie kaip džiunglių laukiniai! Nežinau, ar tai padarys jam gerą įtaką…

– Kaip tik nenorėčiau atriboti savo berniuko nuo šios įtakos, Hapetai Šatachianai, – pareiškė Gabrielis. Mokytojas stebėjosi tėvo užsispyrimu: kam išauklėtą europietį versti aziatu? Klasėje buvo pilna vaikų ir tėvų, atvedusių čia užrašyti savo vaikus. Sena moteris, priešais save stumdama berniuką, priėjo prie Šatachiano:

– Atvedžiau jį tau, mokytojau! Nemušk jo per daug!

– Štai, pats matote, – kreipėsi Šatachianas į Gabrielį ir giliai atsiduso. Kiek pasenusių sąvokų, prietarų ir tamsos, su kuriais jam tenka kovoti!

Buvo susitarta, kad Stefanas lankys mokyklą keturis kartus per savaitę, pirmiausia gilins armėnų kalbos ir rašybos žinias. Sato įrašė į parengiamąją klasę, kur buvo daugiausia mergaičių, tiesa, gerokai jaunesnių už sunkiai auklėjamą Zeituno našlaitę.

Jau antrąją dieną Stefanas parėjo iš mokyklos įpykęs. Jis neleisiąs juoktis iš savęs dėl tos kvailos angliškos eilutės, pareiškė jis. Norįs vilkėti lygiai tokius drabužius kaip kiti berniukai. Ir labai ryžtingai pareikalavo, kad jam kaimo siuvėjas pasiūtų įprastą entari švarką su diržu ir pūstus šalvarus. Dėl šio reikalavimo kilo didžiulis ginčas su motina, trukęs keletą dienų.

Vietoj pamokų su Stefanu Samvelui Avakianui pavedė visai kitokį darbą. Gabrielis perdavė jam savo padrikus užrašus, viską, ką buvo pasižymėjęs pastarosiomis savaitėmis. Studentas turėjo juos sujungti ir parengti platesnę statistinę apžvalgą. Avakianas nežinojo, koks šio darbo tikslas. Pirmiausia reikėjo įvairiais aspektais išnagrinėti gyventojų sudėtį nuo Vakifo – nėrinių kaimo pietuose – iki bitininkų kaimo Kebusijės šiaurėje. Reikėjo patikrinti ir sutvarkyti duomenis, kuriuos Bagratianas buvo surinkęs iš Johunoluko seniūnijos raštininko ir kitų šešių kaimų seniūnų. Jau kitą dieną Avakianas perdavė Gabrieliui tikslų sąrašą:

Septynių kaimų gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių:

Kūdikiai ir vaikai, jaunesni kaip 4 metų..... 583

Mergaitės nuo 4 iki 12 metų...... 579

Berniukai nuo 4 iki 14 metų...... 823

Moterys, vyresnės kaip 12 metų...... 2 074

Vyrai, vyresni kaip 14 metų...... 1 550

–

Iš viso............ 5 609

Į ši skaičių įėjo ir Bagratianų šeima bei visi namiškiai. Be to, buvo surinkti ir kiti įvairiais požiūriais svarbūs duomenys apie šeimos dydį, profesiją ir darbo pobūdį. Tačiau rūpėjo ne tik žmogiški dalykai. Gabrielis bandė suskaičiuoti, kiek apylinkėse gyvulių. Tai buvo nelengvas darbas, kurio iki galo nepavyko padaryti, nes ir muchtarai tikrų skaičių nežinojo. Aišku buvo tik viena: stambiųjų galvijų ir arklių nebuvo visai. Bet kiekviena bent kiek labiau pasiturinti šeima turėjo porą ožkų ir asilą ar mulą naštoms nešioti bei jodinėti. Didesnės atskirų savininkų ar bendruomenių avių bandos pagal kalnų gyventojų papročius ganėsi ramiose kalnų pievose, prižiūrimos samdomų piemenų, laukdamos ateinančio kirpimo sezono. Bent apytikriai nustatyti šių bandų skaičių pasirodė neįmanoma. Stropusis Avakianas džiaugėsi kiekvienu darbu, susirūpinęs bėgiojo po kaimus ir pavertė Bagratiano darbo kambarį kadastrų sandėliu. Bet slapčia jis gūžčiojo pečiais stebėdamasis, kad toks pasiturintis žmogus tokiais nesaugiais laikais gali žaisti sudėtingus, kantrybės reikalaujančius žaidimus. Niekas šiam keistuoliui pedantui neatrodo nesvarbu, jis viską užrašinėja, ko gero, rengia knygą apie žmonių buitį ir gyvenimą prie Musa Dago. Nori žinoti, kiek kaimuose yra tonirų, į žemę įmūrytų kepimo krosnių. Domisi javų derliumi ir, regis, susirūpino, kad kalnų gyventojai kukurūzus ir rausvus siriškus grūdus perka iš lygumos musulmonų. Ne mažiau rūpesčio jam kėlė ir tai, kad nei Johunoluke, nei Bitiase, nei kituose kaimuose nėra nė vieno armėniško malūno. Nepabūgo aplankyti ir vaistininko Grikoro, pasiteirauti, ar jis gerai apsirūpinęs vaistais. Grikoras, žinoma, laukė vizito savo bibliotekoje, o ne vaistinėje, jis nusivylimo kupinu gestu nubrėžė lanką vaistinės skliaute. Ant dviejų nedidelių medinių lentynų stovėjo visokiausi indeliai ir tigliai, aprašinėti kažkokiais nesuprantamais ženklais. Tai buvo viskas, kas priminė vaistinę. Kampe trys dideli bidonai žibalo, maišas druskos, pora ritinių tabako čibukams ir ryšulys šluotų liudijo, kad čia daugiau prekiaujama ne vaistais, o kuo kitu. Grikoras kaulėtu smiliumi didingai pabeldė į paslaptingą vazą.

– Dar Jonas Auksaburnis yra pasakęs, kad visas gydymo priemones galima suvesti į septynias pagrindines: kalkes, sierą, salietrą, jodą, aguonas, gluosnių sakus ir laurų sultis. Šimtais pavidalų tai visada tas pat.

Jis švelniai skambtelėjo tigliais norėdamas parodyti, kad turi visas šias oficialiai privalomas Jono Auksaburnio gydymo priemones. Po šios moderniosios farmakologijos pamokos Gabrielis nieko daugiau neklausinėjo. Laimė, turėjo nemažą savo namų vaistinėlę.

Bet svarbiausia, be abejo, sužinoti, kokia padėtis su ginklais. Čaušas Nurhanas jau buvo šį bei tą neaiškiai užsiminęs. Bet vos tik Gabrielis tiesiai užduodavo šį klausimą seniūnams, tie tučtuojau nutildavo. Kartą užklupęs Johunoluko muchtarą Kebusianą jo namuose, įrėmė į kampą;

– Sakyk atvirai, Tovmasai Kebusianai! Kiek turite šautuvų ir kokių?

Muchtaras ėmė vartyti akis ir purtyti pliką galvą.

– Jėzau Kristau! Tu nori mums užtraukti nelaimę, efendi?

– Kodėl kaip tik manimi negalima pasitikėti?

– To nežino nei mano žmona, nei mano sūnūs, to nežino net mokytojai. Nė vienas!

– Ar tai žinojo mano brolis Avetisas?

– Tavo brolis Avetisas, amžiną jam atilsį, gerai žinojo. Bet jis neprasitarė nė vienai gyvai dvasiai.

– Ar aš panašus į žmogų, kuris nemoka tylėti?

– Jei tai išaiškės, mums visiems galas.

Tačiau kad ir kaip Kebusianas vartė akis ir purtė galvą, niekaip negalėjo išsisukti nuo savo svečio, todėl galų gale, užrakinęs duris dvigubu užraktu, baimingai šnibždėdamas pasakė tiesą. Kai 1908 metais Itihadas pradėjo revoliuciją prieš Abdiulchamidą, jaunaturkių pasiuntiniai dalijo ginklus visoms imperijos sritims ir bendruomenėms, ypač armėnams, juk jie turėjo būti pagrindinis tuometinio sukilimo ramstis. Enveras Paša, be abejo, žinojo apie tai ir prasidėjus Pasauliniam karui išleido griežčiausią įsakymą nuginkluoti armėnų civilius. Kaip šis įsakymas buvo vykdomas, žinoma, labai priklausė nuo atitinkamo valdininko charakterio ir pažiūrų. Jei vilajetuose viešpataudavo karšti provincijos Itihado šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Erzerume ar Sivase, atsitikdavo ir taip, kad beginkliai žmonės pirkdavo ginklus iš žandarų ir laikydamiesi vyriausybės įstatymo juos pristatydavo valdžiai. Tokiose vietose ginklo neturėjimas buvo lygus jo piktybiškam slėpimui. Dželalo Bėjaus vilajete, kaip galima spėti, viskas vyko daug paprasčiau. Puikusis administratorius, kurio žmogiškumas negalėjo pakęsti besipuikuojančio karo dievuko Stambule, jo įsakymus, jei apskritai neišmesdavo į šiukšlių krepšį, vykdė nė trupučio neskubėdamas. Šį lėtumą perimdavo ir dauguma pavaldinių, išskyrus griežtą Marašo mutesarifą. Vieną sausio dieną iš Antiochijos Johunoluke pasirodė raudonplaukis miudiras, lydimas policijos kapitono, reikalaudami atiduoti ginklus, bet išgirdę besišypsančių muchtarų tvirtinimus, kad jie niekada nėra gavę ginklų, ramiai išvyko. Laimė, muchtaras niekada nebuvo pasirašęs komiteto pasiuntinio pažymos apie ginklų gavimą.

– Labai gerai, – pagyrė Gabrielis seniūną. – O ar tie ginklai dar ko nors verti?

– Penkiasdešimt mauzerių ir du šimtai penkiasdešimt graikiškų karabinų, Kiekvienam po trisdešimt dėklų šovinių, taigi iš viso po šimtą penkiasdešimt šūvių.

Gabrielis Bagratianas svarstė. Dėl to iš tikrųjų neverta aušinti burnos. O ar kaimiečiai daugiau neturi jokių ginklų? Kebusianas vėl sutriko:

– Tai jų reikalas. Daugelis vaikšto medžioti. Bet ko verti pora šimtų senų šautuvų su titnago skiltuvu?

Gabrielis atsistojo ir paspaudė muchtarui ranką:

– Dėkoju tau, Tovmasai Kebusianai, už pasitikėjimą! Bet dabar, kai viską man papasakojai, norėčiau žinoti, kur jūs visa tai suslėpėte.

– Ar tau iš tikrųjų būtina tai žinoti, efendi?

– Ne! Bet man pasidarė smalsu, be to, nesuprantu, kodėl nori man nutylėti tai, kas svarbiausia.

Muchtaras kovojo su savimi. Apie tai, kas svarbiausia, be jo kolegų, Ter Haikazuno ir zakristijono, daugiau iš tiesų nežinojo nė vienas žmogus. Bet Gabrielis turėjo kažką tokio, kad Kebusianas negalėjo atsispirti. Taigi prisaikdinęs jį neprasitarti, Kebusianas išdavė paslaptį. Dėžės su šautuvais ir amunicija palaidotos Johunoluko kapinėse taisyklinguose kapuose su išgalvotomis pavardėmis.

– Dabar aš atidaviau savo gyvybę į tavo rankas, efendi, – dejavo muchtaras atidarydamas duris ir išleisdamas svečią.

– Galbūt tu iš tikro tai padarei, Tovmasai Kebusianai, – neatsigręždamas atsakė svečias.

Bagratianą be paliovos persekiojo mintys, kurių jis išsigąsdavo, jos taip smarkiai sukrėsdavo, kad negalėdavo jų atsikratyti nei dieną, nei naktį. Nepaisant visų pedantiškų tyrinėjimų, tos mintys plaukiojo tarp sapnų ir tikrovės kaip ir visas gyvenimas alpinių pievų pašonėje. Gabrielis matė tik pradžią, tik kryžkelę, kur skyrėsi keliai. Dar penki žingsniai, ir viskas panirdavo tamsoje, miglose. Bet juk gyvenime, kai reikia apsispręsti, niekas neatrodo taip miglota kaip tikslas. Ir vis dėlto buvo aišku, kad Gabrielis, sukaupęs tiek energijos, nenori išsiveržti iš šio ankšto slėnio, vengia kelių, kurie galbūt dar atviri. Kurgi dingo įspėjimo balsas: „Bagratianai, ko delsi? Kodėl prarandi dieną po dienos? Tu turtingas, turi gerą vardą. Mesk visa tai į svarstyklių lėkštę. Net jei kiltų pavojus ir didžiausi sunkumai, pabandyk su Žiuljete ir Stefanu prasibrauti iki Alepo. Juk Alepas, šiaip ar taip, didmiestis. Ten turi ryšių. Ten galėsi bent žmoną ir sūnų atiduoti saugoti konsulams. Tiesa, žymesnius žmones visur suiminėja, tremia, kankina, žudo. Tokia kelionė būtų didžiulė rizika. Bet ar mažesnė rizika pasilikti? Nedelsk ilgiau, bandyk išsigelbėti, kol nevėlu!“

Šis balsas ne visada tylėjo, tačiau kažkas jį slopino. Ramiai stūksojo Musa Dagas. Niekas nesikeitė. Atrodo, čionykštis pasaulis pateisina agos Rifaato Bereketo žodžius. Į slėnį neprasiskverbia jokių įvykių atgarsiai. Tėvynė, kurią jis iki šiol laikė tolima vaikystės pasaka, dabar apkabino jį ir nepaleidžia. Žiuljetės paveikslas ėmė prarasti buvusį ryškumą. Jei ir būtų panorėjęs, vargu ar būtų išsivadavęs iš Musa Dago.

Gabrielis tvirtai laikėsi pažado, apie ginklus su niekuo nekalbėjo. Avakianas irgi nieko nesužinojo, bet staiga sulaukdavo naujų užduočių. Jis tapo tikru kartografu. Anas Damladžko planas, kurį kovo mėnesį tėvo prašomas neįgudusia ranka buvo nubraižęs Stefanas, įgavo didelę reikšmę. Avakianas turėjo nubraižyti didžiausio mastelio tikslų kalno žemėlapį, tris egzempliorius. Slėniai, žmonės ir galvijai jau ištyrinėti, svarstė studentas, dabar atėjo metas kalnų grandinėms. Damladžkas, kaip žinoma, yra tikrasis Musa Dago centras. Šiaurėje kalnų ketera suskyla į keletą atšakų, kurios leidžiasi į Beilano slėnį fantastiškomis tarytum pilys uolomis ir terasomis, pietuose netikėtai, tarytum nepasirengusi, skardžiu krinta prie Oronto žiočių, bet Damladžko viduryje kalnynas sukaupia visą savo jėgą ir atkaklumą. Čia stipriais uolų kumščiais jis užsitraukia septynių kaimų slėnį ant savo krūtinės lyg raukšlėtą antklodę. Virš Johunoluko ir Hadži Habibli staigiai leidžiasi du jo aukščiausi gūbriai, vienintelės vietos, kuriose neauga medžiai, jas dengia tik trumpa kalnų ganyklų žolė. Damladžko nugara sudaro gana plačią plokštikalnę. Plačiausioje vietoje, Avakiano apskaičiavimu, nuo Ąžuolų tarpeklio iki pajūrio skardžių – iš viso daugiau kaip trys kilometrai.

Bet labiausiai Gabrielį stebino nepaprastai aiškios ribos, kurias gamta nubrėžė šiai plokštikalnei. Pirmiausia įduba šiaurėje, siaura kaip balnas perėja, per kurią iš slėnio eina senas jojimo takas dingdamas krūmuose, kadangi čia per uolų sieną neįmanoma išeiti prie jūros. Tuo tarpu pietuose, kur kalnas smunka žemyn, virš nykoko skaldos puslankio kyla masyvus penkių dešimčių pėdų aukščio uolų bokštas. Nuo šio gamtos sukurto bastiono žvilgsnis gali aprėpti dalį jūros pakrantės ir visą Oronto lygumą, turkiškus kaimus iki pat plikų Džebel Akros aukštumų. Čia matyti galingi Seleukijos šventovių ir akvedukų griuvėsiai, apžėlę vijokliais, čia gali įžvelgti kiekvieną vėžę svarbiame vieškelyje iš Antiochijos į El Eskelį ir Svediją. Baltuoja miestelių namų kubai, dešiniajame Oronto krante prie pat jūros saulėje švyti didelis spirito fabrikas.

Kiekvienas bent kiek karo reikalus išmanantis žmogus iš karto pastebėtų, kad Damladžkas idealiai pritaikytas gynybai. Išskyrus statmeną kalnų pievą iš slėnio pusės, kuria sunku pakilti vaikštinėjantiems turistams, yra tik vienas vienintelis atviras puolimo taškas – siaura Šiaurinė perėja. Tačiau kaip tik čia vietovė teikia šimtus pranašumų gynėjams, kad ir todėl, jog nuogi įdubos šlaitai su nedideliais krūmais, žemaūgėmis pušelėmis, kerojančiais erškėtynais sudaro beveik neįveikiamas kliūtis.

Avakiano kartografinė veikla toli gražu netenkino Gabrielio. Jis nuolat rasdavo trūkumų ir klaidų. Studentas ėmė baimintis, kad darbdavio chimeros vieną dieną nevirstų pamišimu. Jis vis dar nieko nenujautė. Juodu dabar ištisas dienas leisdavo ant Damladžko. Bagratianas, Balkanų karo artilerijos karininkas, turėjo žiūroną, kampainį, kompasą ir kitų panašių erdvės matavimo prietaisų, kurie čia labai pravertė. Jis rūpestingai žiūrėjo, kad eskizuose būtų pažymėtas kiekvienas šaltinis, kiekvienas aukštesnis medis, didesnė uola Bet neužteko vien raudonų, žalių ar mėlynų linijų, prie jų Gabrielis rašydavo keistus žodžius ir skaičius. Tarp viršūnių ir Šaurinės perėjos buvo didelė dauba. Kadangi ji buvo užžėlusi sodria žole, čia visada matydavai juodų ir baltų avių bandas ir piemenis, kurie kaip senovės patriarchai žiemą ir vasarą vilkėdavo kailiniais ir dažnai miegodavo. Gabrielis ir Avakianas, skaičiuodami žingsnius, apėjo ganyklos ribas. Bagratianas parodė du šaltinius, kurie pievos pakraštyje tryško iš vešlių papartynų:

– Tai didelė laimė, – pasakė jis. – Užrašykite virš šios vietos raudonu pieštuku: „Miesto dauba“.

Tokių paslaptingų nurodymų duodavo begales. Ypač kruopščiai Gabrielis ieškojo kitos vietos ir galų gale išsirinko dėl jos šalto, kilnaus grožio. Ji taip pat buvo prie šaltinio, bet arčiau jūros, kur tarp plokštumos ir skardžių plytėjo tamsiai žalias mirtų ir rododendrų laukas.

– Pažymėkite tai, Avakianai, ir užrašykite raudonu pieštuku: „Trijų palapinių aikštė“.

Avakianas neiškentė nepaklausęs:

– Ką reiškia „Trijų palapinių aikštė“?

Bet Gabrielis ėjo pirmyn ir klausimo neišgirdo.

„Aš padedu svajotojui, padedu jam sapnuoti nemiegant“, – pagalvojo Avakianas. Bet ką reiškia Trijų palapinių aikštė, sužinojo po poros dienų.

Daktaras Altuni, nuėmęs nuo Iskuhi rankos įtvarą, smarkiai paniuro:

– Taip ir maniau! Jei būtume dideliame mieste, gal dar viską būtų galima sutvarkyti. Turėjai likti Alepe, mano akių šviesa, gultis į ligoninę. Bet gal ir gerai padarei, kad atvykai čia. Ką šiais laikais gali žinoti? Na, nenusimink, širdele! Mes dar pažiūrėsime!

– Aš nenusimenu, daktare, – ramino Iskuhi senuką. – Laimė, kad nukentėjo kairioji ranka.

Iskuhi netikėjo Altuni raminimais. Ji pažvelgė į savo ranką, kabančią nuo peties, suglebusią, bejėgę, sutrumpėjusią. Pajudinti rankos ji negalėjo. Tačiau mergaitė buvo patenkinta, kad bent nejautė skausmo. Matyt, ji visą laiką liks luoša. Bet argi tai nėra visai menkutė auka, palyginti su tremtinių kolonos likimu, kurį ji turėjo pakelti tik dvi neilgas dienas? (Kaip ir visi čionykščiai žmonės, ji sieloje nematė jokios ateities.) Tačiau naktimis iš jos sapnų iškildavo žiaurūs vaizdai, pasigirsdavo garsai. Tūkstančio kojų šliaužimas, brūžinimas, tapsėjimas, vilkimasis. Pavargę, verkšlenantys vaikai griuvinėja, ir ji, nepaisydama savo negalios, turi pakelti tris ar keturis nuo žemės. Beprotiški riksmai eisenos pradžioje, ir štai zaptijai krauju pasruvusiomis akimis artinasi prie jų mojuodami rimbais. Ją visur persekiojo prievartautojo veidas. Tas veidas buvo ne vienas, jų buvo apie trisdešimt, kai kurie pažįstami ir net nelabai bjaurūs. Bet dažniausiai šis veidas žvelgdavo į ją iš viršaus purvinas, šeriuotas, ištepliotas krauju. Ant storų lūpų putų burbulai. Ji aiškiai matė didelę kaleidoskopiškai mirgančią masę, linkstančią virš jos ir gaubiančią šleikščiu česnakų kvapo debesimi. Ji gynėsi kandžiodama dantimis plaukuotas beždžionės rankas, spaudžiančias jai krūtis. Bet ką tai padės? Aš turiu tik vieną ranką, galvojo ji, lyg tai būtų švelninanti aplinkybė, galinti pateisinti, kodėl ji pasidavė siaubui ir prarado sąmonę.

Dienos po tokių naktų būdavo panašios į maliarijos ligonių dienas, kai kūno temperatūra nuo labai aukštos staiga krinta žemiau bet kokios normos. Tada jos pojūčius tarytum aptraukdavo šydas, gal dėl to ji palyginti lengvai pakėlė savo nelaimę. Suglebusi ranka kaip koks kliuvinys kabojo nuo kairiojo peties. Bet jos kūnas, jaunas ir gyvybingas, kasdien vis geriau prisitaikydavo prie negalios. Pati to nepastebėdama, įprato viską daryti dešiniąja ranka. Ją ypač ramino tai, kad galėdavo apsieiti be pašalinių pagalbos. Iskuhi jau gana ilgai gyveno Bagratianų namuose. Prieš kiek laiko buvo pasirodęs pastorius Aramas Tovmasianas, padėkojo už nuoširdų rūpinimąsi seseria ir pareiškė pasiimsiąs ją, kadangi netoli tėvo namų jie susiremontavę dar vieną tuščią namą. Gabrielis Bagratianas pasijuto įžeistas:

– Kodėl, pastoriau Aramai, norite atimti iš mūsų panelę Iskuhi? Mes visi ją mylime, o mano žmona labiausiai.

– Svetimi žmonės namuose laikui bėgant gali įkyrėti.

– Labai išdidūs žodžiai. Juk pats žinote, kad panelė Iskuhi yra tokia būtybė, kurios buvimo namuose beveik nejauti, ji tokia tyli ir santūri. O be to, argi ne visų mūsų bendras likimas?

Aramas atidžiai pažvelgė į Gabrielį.

– Tikiuosi, kad mūsų likimas jums neatrodo šviesesnis negu iš tikrųjų.

Šie kritiški žodžiai slėpė nepasitikėjimą svetimšaliu, žmogumi iš geros šeimos, nesuprantančiu, koks siaubas vyksta šioje šalyje. Kaip tik pastoriaus nepasitikėjimas nuteikė Bagratianą draugiškiau. Jo balsas tapo šiltesnis:

– Man labai gaila, kad jūs negyvenate pas mus, pastoriau Aramai Tovmasianai! Prašom apsilankyti, kai tik galėsite. Prie mūsų stalo nuo šiandien visada bus dvi laisvos vietos. Prašau jus labai nuoširdžiai, padarysite mums džiaugsmą, jei jūsų žmona neatsisakytų.

Žiuljetė, sužinojusi, kad Iskuhi norėjo iškeldinti iš jų namų, supyko dar labiau. Tarp šių dviejų moterų užsimezgė savotiškas ryšys, ir negalima būtų neigti, kad Žiuljetė siekė jaunosios armėnės palankumo. Tiesa, subtiliausia tokių dalykų esmė yra sunkiai apibrėžiama, o žodis „palankumas“ atspindi šią esmę tik paviršutiniškai. Devyniolikmetė Iskuhi gerai nesuvokė savo galimybių, ypač jei turėsime galvoje, kad Rytuose moterys subręsta anksčiau. Žiuljetė jaunajai mergaitei atrodė didžioji ponia, be galo pranašesnė už ją grožiu, kilme, žiniomis ir charakteriu. Kai jiedvi sėdėdavo Žiuljetės kambaryje viršutiniame aukšte, Iskuhi ir šioje jaukioje aplinkoje negalėdavo atsikratyti nedrąsos. Galbūt tokiomis valandomis ji kentėdavo ir nuo dykinėjimo, kuriam dabar buvo pasmerkta. Tuo tarpu Žiuljetė, nors ieškojo Iskuhi draugystės, šalia jos jausdavosi gana netikra. Taip būna, nors kartais tai sunku paaiškinti. Yra žmonių, kurie nebūtinai turi išsiskirti padėtimi ar charakteriu, tačiau šalia jų mes daromės nedrąsūs. Šalia be jokios regimos priežasties staiga imame elgtis nenatūraliai, nesuprantamai. Galbūt taip buvo galima paaiškinti nervingą šnekumą, kuris užeidavo Žiuljetei panelės Tovmasian draugijoje. Ji galėdavo ilgai žiūrėti į Iskuhi, o paskui pratrūkti:

– Jei nori žinoti, Rytų moterys man nepatinka, jos tokios tingios, tokių vangių judesių. Beje, mūsų brunetės man irgi nesimpatiškos. Bet tu nesi rytietė, Iskuhi. Kai sėdi priešais šviesą, tavo akys atrodo labai mėlynos…

– Ir tai sakote jūs, ponia! – išsigandusi atsiliepdavo Iskuhi. – O kokios mėlynos jūsų akys ir kokie šviesūs plaukai…

– Kiek dar kartų turėsiu tave prašyti, mano mieloji, nevadinti manęs ponia, o sakyti „Žiuljete“ ir „tu“. Argi tau malonu kiekvieną kartą pabrėžti, kad aš už tave daug vyresnė?

– Ne, ne, to aš tikrai nenoriu… Atleiskite… Atleisk…

Žiuljetė nejučiomis nusijuokė, kad į jos koketišką pajuokavimą žiūrima taip rimtai, tokiomis išsigandusiomis akimis, kone su siaubu.

Iskuhi turėjo palikti Zeitune beveik viską, ką turėjo. Mažas ryšulėlis, kurį Tovmasianams buvo leista pasiimti į tremties kelią, liko gulėti kažkur nesvetinguose laukuose anapus miesto. Ji neturėjo nieko daugiau, tik padėvėtus drabužius, suplyšusius batus ir kojines – tai, su kuo pasirodė Johunoluke. Žiuljetė aprengė ją nuo galvos iki kojų. Jai tai teikė daug džiaugsmo. Pagaliau pravertė didžiulis drabužių prigrūstas lagaminas, ištikimai atkeliavęs su ja iš Paryžiaus per Stambulą ir Beirutą iki šio užkampio (juk niekada nežinai, ko gali prireikti.) Tiesa, moterų drabužiai panašūs į žalius vasaros lapus: jie nuvysta atėjus mados rudeniui, nors audinys atrodytų dar visai naujas, brangus. Žiuljetė nežinojo, kas dedasi Paryžiaus madų pasaulyje, todėl „vien iš nuojautos“ kūrė savo madą, persiūdavo ir keisdavo savo bei Iskuhi apdarus. Šis aistringai dirbamas popietės darbas prasmingai pakeisdavo rytmečio triūsą namuose ir sode, tad Žiuljetė iš tikrųjų neturėjo laiko pagalvoti apie ką nors kita. Madų ateljė buvo atidaryta viename iš tuščių namo kambarių. Ponia pasirinko dvi pagalbininkes iš Johunoluko. Garsas pasklido po kaimus. Pas Žiuljetę be pertraukos ėjo moterys, siūlydamos senus ir naujus šilko audinius ir nėrinius. Žiuljetė susirinko tiek atsargų, kad būtų galėjusi aprengti didelio pobūvio moterų pulką. Valandos bėgo. Nestokodama gražaus įkvėpimo be „Vogue“ pagalbos braižydavo eskizus ant popieriaus. Pagal kai kuriuos iš karto imdavo siūti, visai nesvarbu kokiam tikslui. Vargšė Iskuhi galėjo tik stebėti jos darbą. Užtai ji buvo pasakiškas modelis Žiuljetės menui. Jai ypač tiko blausios spalvos. Iskuhi nuolat turėjo ką nors matuotis, paleisti plaukus, vėl juos sukelti, sukiotis šen ir ten. Visa tai jai patiko. Noras gyventi, kurį buvo palaidojęs Zeituno žmonių likimas, prabudo, jos skruostai lengvai paraudo.

– Tu tikra veidmainė, ma petite, – kalbėjo Žiuljetė. – Galima pagalvoti, kad niekada nevilkėjai nieko kito, tik tuos jūsų švarkus, na, gal dar turkišką šydą ant veido. Bet štai apsivelki mano drabužiais ir žingsniuoji su jais taip, lyg visą gyvenimą tik ir galvotum apie madas. Ne veltui Lozanoje tau buvo prancūzų kultūros pamokos.

Vieną vakarą Žiuljetė pareikalavo, kad Iskuhi užsivilktų gražiausią jos suknelę su iškirpte, be rankovių. Iskuhi veidas patamsėjo.

– Juk tai neįmanoma. Su tokia ranka kaip mano…

Žiuljetė pažvelgė į ją susirūpinusiu žvilgsniu.

– Iš tikrųjų… Bet kiek gi laiko užtruks visa ši istorija? Du mėnesius, tris? Paskui važiuosime į Europą. Tave, Iskuhi, būtinai pasiimsiu. Duodu žodį. Paryžiuje ir Šveicarijoje yra ligoninių, kuriose tokius dalykus išgydo.

Beveik tą pat valandą, kai Gabrielio Bagratiano žmona postringavo reikšdama tokias drąsias viltis, pirmieji išsekusių tremtinių būriai pasiekė Deir es Zoro dykumą, jų tremties tikslą Mesopotamijoje.

Iskuhi ne visada buvo tokia tyli ir nedrąsi. Kai siaubingi vaizdai ilgesnį laiką nutoldavo, kai kaukių kaleidoskopas palikdavo ją ramybėje, ji staiga vėl galėdavo juoktis ir linksmai, nuotaikingai pasakoti įvairias įdomias istorijas iš Zeituno laikų. O Stefanas atrado, kad ji dar ir dainininkė. Jis pradėjo vos ne kiekvieną popietę lankytis siuvykloje. Žiuljetė vėl buvo įsikandusi temą, kuri jos vyrui jau ne kartą gadino nuotaiką. Keista, bet dabar ji vietoj Gabrielio užsipuldavo Iskuhi, kai norėdavo pasakyti kokią niekinamą pastabą apie armėnų tautą ir ją kaip kokį tamsų užkampį priešpastatyti gãlų civilizacijos šviesos jūrai.

– Jūs sena tauta, – postringaudavo ji. – Sakykim! Tauta su savo kultūra! Gerai! Bet kaip jūs galite įrodyti tą savo kultūrą? Žinoma, man visą laiką kartoja vardus: Abovianas, Rafi, Siamanto32! Bet kas žino tuos vardus? Tik jūs, daugiau niekas pasaulyje. Jūsų kalbos joks europietis negali suprasti ar išmokti. Jūs neturėjote nei Rasino, nei Voltero. Neturite nei Katulo Mendeso33, nei Pjero Loti34. Ar esi skaičiusi ką nors Pjero Loti, mieloji?

Iskuhi, nustebinta tokios piktos kalbos, pakėlė galvą.

– Ne, ponia… ne, nesu nieko skaičiusi.

– Tai knygos apie tolimas šalis, – pasipiktinusi komentavo Žiuljetė, lyg būtų galima priekaištauti Iskuhi, kad ji nepažįsta Pjero Loti. Žiuljetė elgėsi nelabai kilniai mesdama Iskuhi tokius neparankius palyginimus. Bet dabartinė jos padėtis vertė ją ginti tai, kas sava, nuo galingesnės aplinkos. Iš Iskuhi akių buvo matyti, kad ji turėtų ką atsakyti. Po valandėlės ji tik vargais negalais pratarė vieną dalyką:

– Mes turime senų dainų, jos labai gražios.

– Padainuokite ką nors, panele, – paprašė Stefanas, iki tol žiūrėjęs į ją iš kambario kampo. Iskuhi jo beveik nepastebėjo. Bet dabar jai kaip niekada pasidarė aišku, kad prancūzės sūnus yra tikras armėnų berniukas be jokių kitos tautos priemaišų, po išblyškusia kakta žvelgia nepakartojamos jo tautos akys, nors jos gyvenime matė vien tai, kas gera ir malonu. Gal šis suvokimas padėjo jai įveikti vidinį pasipriešinimą ir ryžtis padainuoti. Ji dainavo ne Žiuljetei, kad įtikintų ją armėnų dainų grožiu. Ji dainavo tik Stefanui, lyg jos pareiga būtų šį nuklydusį berniuką grąžinti į jo ir savo pasaulį. Iskuhi balsas buvo aukštas ir švelnus, ne skardus suaugusios moters sopranas, o greičiau mažos mergaitės balselis. Bet liūdna ritminga melodija vaikišką balsą pavertė tarytum žynės balsu. Ji pradėjo dainuoti dainą, kurią buvo atsinešusi iš Johunoluko į Zeituno našlaičių namus, dainą apie tai, kad viskas ateina ir išeina. Tai buvo septynių kaimų darbo daina ne tik dėl išmintingo teksto, bet ir dėl lakios melodijos:

Klausydama Iskuhi Žiuljetė labai aiškiai pajuto tai, kas joje nepasiekiama, kas priešinasi jos pastangoms drovumo, liūdesio formomis, netgi nenoru priimti jos dovanas. Kadangi ne viską suprato, paprašė kai kurias dainos vietas išversti. Kai priėjo prie paskutinės strofos, ji triumfuodama pareiškė:

– Štai dar vienas liudijimas, kokie jūs pilni didybės. Šviesus vaikelis, kurį myluoja motina žemė, tai armėnai, o nežinomos gentys – tai visi kiti.

Stefanas kone įsakmiu balsu paprašė:

– Dar ką nors, Iskuhi!

Žiuljetė dabar norėjo išgirsti ką nors aistringa. Ne kažkokių mįslių, ne apie šviesius vaikelius ir nežinomas tamsias gentis.

– Tikrą chanson d’amour, Iskuhi!

Iskuhi sėdėjo nejudėdama, kiek palinkusi į priekį. Kairioji ranka su suglebusiais pirštais gulėjo ant kelių. Tamsiai raudona saulės šviesa krisdama pro langą už jos nugaros darė jos veidą tamsų, o bruožus beveik neįžvelgiamus. Po kiek laiko, ji, regis, kažką prisiminė.

– Moku keletą čia dainuojamų meilės dainų. Įsidėmėjau, kai buvau dar maža ir nieko apie tai nesupratau. Ypač įsiminė viena. Ji tikrai beprotiška. Iš tikrųjų ją turėtų dainuoti vyras, nors kalbama kaip tik apie mergaitę.

Mažos mergaitės ir žynės balsas sklido tarytum iš tuštumos. Aistringi žodžiai keistai disonavo su šiuo vėsiu balsu:

– Dar kartą, – pareikalavo Stefanas. Bet niekas nebūtų privertęs Iskuhi dainuoti dar kartą. Tyliai prasivėrė durys ir į kambarį įėjo Gabrielis Bagratianas.

Tomis dienomis Bagratianų namai darėsi vis gyvesni. Beveik kiekvieną kartą, kai sėsdavo valgyti, ateidavo svečių. Žiuljetei ir Gabrieliui toks judėjimas patiko. Dabar juodu, galima sakyti, niekada nelikdavo vienu du. Ir laikas bėgo daug greičiau. Kiekviena pragyventa diena būdavo tarytum pergalė, stiprėjo viltis, kad grėsmės šešėlis sulig kiekviena diena tolsta. Artėjo liepos mėnuo. Kiek laiko jiems dar grės pavojus? Sklido gandai, kad kariaujančios šalys greitai pasirašys taikos sutartį. Taika būtų išsigelbėjimas. Pastorius Aramas irgi dažnai svečiuodavosi Johunoluko viloje. Hovsana, dar ne visai pasveikusi, prašydavo vyrą pasirūpinti Iskuhi. Ji žinojo, kaip Aramas prisirišęs prie sesers ir kaip nerimauja bent kelias dienas jos nematęs. Bet ir be Tovmasiano svečių prie Gabrielio stalo netrūko. Dažnai lankydavosi Grikoras ir jo palydovai. Grikoro nuomininkas Gonzaga Marisas irgi būdavo tarp jų. Jaunąjį graiką mėgo ne tik dėl to, kad tas grojo fortepijonu. Jis turėjo aštrų žvilgsnį gražiems ir elegantiškiems dalykams, viską pastebėdavo. Gabrielis Bagratianas nepastebėdavo nieko arba pastebėdavo retai. Žiuljetės sugalvoti drabužių modeliai, iš tiesų tik maloni pramoga be jokio aiškesnio tikslo, atidžiose Gonzagos akyse sulaukdavo įvertinimo. Tuščiai nepataikaudamas jis visada rasdavo tinkamą žodį pagirti ne tik Žiuljetės išvaizdą, bet ir jos išmoningumą, kai ji norėdavo pabrėžti Iskuhi žavesį. Jis kalbėdavo ne kaip apakintas kvailys, o kaip žinovas, kaip menininkas, tyrinėdamas, pakeldamas buku kampu susisiekiančius antakius. Taip Žiuljetės dirbtuvė dėl Gonzagos supratingumo įgavo didesnės vertės, pakilo virš kasdienybės poreikių.

Jo grožio pojūtis buvo neatskiriamas ir nuo jo išvaizdos. Gonzaga, žinoma, buvo neturtingas žmogus, tikriausiai ir jo praeitis nebuvo rožėmis klota. Bet apie tai jis niekada nekalbėdavo. Vengė Žiuljetės klausimų šia tema ne iš perdėto paslaptingumo ar kad būtų norėjęs ką nors nutylėti, o todėl, kad savo praeitį jis, regis, niekinamu gestu nubraukia, laikydamas ją nereikšminga. Nors jo pajamos, aišku, ribotos, o gal kaip tik dėl to į Bagratianų namus jis visada ateidavo gerai apsirengęs. Kadangi savo europietiško garderobo negalėjo atnaujinti, be galo rūpestingai jį saugojo. Tokia graži laikysena ir tvarkingi drabužiai Žiuljetei darė labai gerą įspūdį, nors pati to ir nesuvokė. Tačiau tai visai nepatiko abiem mokytojams Šatachianui ir Voskanianui, žadino jų pavydą ir užgaudavo savimeilę. Ypač žemaūgį Hrantą Voskanianą apimdavo tikri pavydo priepuoliai. Nei kaligrafiškai eilėmis išrašytais pergamento lapais, nei kilniu tylėjimu jam iki šiol nepavyko atkreipti ponios Bagratian dėmesio į savo svarbą visuomenėje ar į vidinio gyvenimo turtingumą. Tuo tarpu pasipūtęs metisas tuščiu stileiviškumu tučtuojau užsikariavo jos dėmesį. Voskanianas nusprendė stoti su juo į nelygią kovą. Nubėgo pas siuvėją, kuris prieš pusę šimtmečio porą metų dirbo Londone. Ant šio anglų meistro darbo kambario sienos kabojo sukirpimo pavyzdžiai ir modeliai, kurie tikrai būtų tikę nepriekaištingai atrodantiems anų laikų lordams. Tiesa, audinių pasirinkimas buvo menkas. Jam pasiūlė pilką ploną audinį, gana seną, tinkantį nebent švarko pamušalui. Voskanianas iš modelių išsirinko kaip tik aukštaūgį, ištįsusį lordą, kurio liemuo buvo aptemptas pilko frako su ilgais skvernais, panašiais į kregždės uodegą. Kai matavosi, paaiškėjo, kad pilkoji kregždės uodega neaukštam vyrukui kone siekė čiurnas. Tačiau jis, nepaisydamas siuvėjo abejonių, nesutriko. Kai drabužiai buvo pasiūti, Voskanianas prie atlapo prisisegė baltą žiedą, taip pat nužiūrėtą iš ano lordo. Deja, ir kai ką sugalvojo – nusipirko Grikoro vaistinėje stiprių kvepalų ir ant savo naujojo frako supylė vos ne pusę buteliuko. Taip jam iš tiesų pavyko jau pirmąją minutę atkreipti į save ne tik ponios Bagratian, bet ir visų kitų dėmesį. Baigėsi tuo, kad Gabrielis jį mandagiai pasivedėjo į šalį ir paprašė apsivilkti vieną iš savo švarkų. O puikųjį pilkąjį fraką teko pakabinti sode, kad išsivėdintų.

Be jau minėtų svečių, dažnai ateidavo ir senyvos poros: Petrosas Altuni su močiute Antaram ir pastorius Harutiunas Nochudianas su savo drovia žmona. Ter Haikazunas iki šiol viloje buvo lankęsis tik kartą. Vieną gražią liepos mėnesio dieną Gabrielis Bagratianas pasiūlė svečiams pramogą: kitą vakarą ir naktį praleisti ant Musa Dago ir sutikti tekančią saulę. Tai buvo tikrai europietiškas pasiūlymas, mintis, galinti ateiti į galvą turistui, kurio gyvenimas bėga tarp betono sienų ir biurokratinių raštų. O kaipgi čia? Svečius gerokai nustebino toks sumanymas. Tik Hapetas Šatachianas, nenorėdamas pasirodyti nevykėliu, ėmė džiaugtis būsimu malonumu pernakvoti po atviru dangumi. Bet Bagratianas jį nuvylė:

– Po atviru dangumi nakvoti nereikės. Sandėliuke radau tris geras palapines su visa įranga. Jos priklausė mano mirusiam broliui, jis jomis naudodavosi medžioklėse. Dvi iš jų yra modernios ekspedicinės palapinės, jis jas buvo užsakęs Anglijoje. Jos tinka dviem arba trims asmenims. O trečioji – labai didelė, prabangi šeicho palapinė. Arba Avetisas parsigabeno ją iš kokios kelionės, arba tai galbūt dar mano senelio nuosavybė…

Kadangi Žiuljetė nuoširdžiai pritarė šiai pramogai, o Stefanas tiesiog spurdėjo iš džiaugsmo, buvo pasirinkta rytojaus diena, šeštadienis. Vaistininkas Grikoras, kuris jau viską kada nors buvo patyręs ir išbandęs, kuriam niekas šiame pasaulyje nebuvo naujiena, pradedant uogienių virimu ir baigiant lyginamąja teologija, pasakojo apie savo patyrimą, kadaise įgytą po atviru dienos ar nakties dangumi. Jo įkypos akys žvelgė į tolumą, gūdus, visą laiką vienodas balsas tarytum rodė, kaip menkai jis vertina šį mažą įgytų žinių trupinėlį: jo pageltusiame veide viskas buvo nejudru, išskyrus ritmingai kretančią ožio barzdelę. Kadaise jis nenusileisdamas į slėnį išgyvendavo ant Musa Dago ne vieną savaitę. Kas iš tikrųjų pažįsta kalną (o kas gi pažįsta jį iš tikrųjų?), tam ir palapinės nereikia, tas visuomet ras saugią užuovėją naktį. Jis, Grikoras, žinoma, turįs galvoje ne tik visiems žinomą olą virš Kebusijės. Žmonių padavimai pasakoja, kad šventasis Sarkisas su kovos žirgu šuoliais lėkęs į Damladžką kovoti su pagonimis ir olas išmušusios galingos žirgo kanopos. Jei Musa Dagas ir neturi nieko bendra su šventuoju Sarkisu, tai nėra abejonių, kad čia gyvenęs atsiskyrėlis Sukiasas ir kiti anachoretai bei vienuoliai, kurie prabėgusiais šimtmečiais pastoge pasirinkdavo minėtas olas. Tiesa, vaistininkui neatėjo į galvą anomis atsiskyrėlio dienomis ieškoti dvasinės paguodos kaip tiems vienuoliams, priešingai, jam tuomet labiausiai rūpėjęs gamtos pažinimas. Anuomet jis rinkęs botanikos pavyzdžius ir sudaręs pilną Musa Dago Thesaurus Herbarum. Gėlių mėgėjai jo registre galėtų rasti kai kurias šluotsmilgių ir pašiaušėlių atmainas, kurių nemini net garsusis Linėjus. Apie šiuos atradimus jis išsaugojo susirašinėjimą su žinomais akademikais. Deja, šiuolaikinis jaunimas prarado domėjimąsi augalų pasauliu ir jo suskirstymu, gyvena per daug nesukdamas galvos. (Tai buvo dar vienas išpuolis prieš mokytojus.) Tuo tarpu Grikoras, būdamas vaistininkas, galįs nesudėtinga aparatūra išgauti iš Musa Dago vaistažolių visus medikamentus, kokie tik gali būti reikalingi. Jam nereikia važiuoti į Antiochiją papildyti chinino ir kitų piliulių bei miltelių iš valstybės atsargų. (Šie žodžiai buvo skirti Bagratianui, kuris įtariu žvilgsniu žvalgėsi po išminčiaus vaistinę.) Išskyrus ponią pastorienę Nochudian, išsigandusią, kad išvyka gali pakenkti jos silpnam ir ligotam Harutiunui, iškyloje nenorėjo dalyvauti tik Iskuhi. Nieko keista. Ji jau žinojo, ką reiškia nepermaldaujamas gyvenimo po atviru dangumi žiaurumas. Tai, ką kiti laikė pramoga, jai atrodė šventvagystė. Jautėsi tarytum mirštantis iš bado žmogus, matydamas, kaip kiti persisotinę mėto valgį į šiukšlyną. Ne toliau kaip septyniasdešimt mylių į rytus keliu svirduliavo mirštančių žmonių minios. Beširdis Bagratiano žaidimas ją įskaudino. Juk ji nesuprato jo tikrosios prasmės.

– Norėčiau likti namie, – prašė Iskuhi.

Gabrielis atsigręžė į ją ir griežtokai pasakė:

– Jokiu būdu, Iskuhi! Nemaniau, kad jums nepatiks šis žaidimas. Judvi su Žiuljete nakvosite didžiojoje palapinėje.

Iskuhi, nepakeldama akių nuo stalo, nežinojo, ką atsakyti:

– Aš… aš bijau… Kiekvieną naktį džiaugiuosi, kad miegu po stogu.

Gabrielis stengėsi pažvelgti jai į akis.

– O aš kaip tik maniau, kad jūs…

Iskuhi vis dar nedrįso pakelti akių, kietai suspaudė lūpas. Bagratianas dėl tokios, rodos, smulkmenos kažkodėl staiga užsispyrė:

– Iskuhi, aš reikalauju.

Jos veidas pradėjo trūkčioti. Tada Žiuljetė davė vyrui ženklą palikti Iskuhi ramybėje, leisdama suprasti, kad vėliau jai pavyks palaužti mergaitės pasipriešinimą. Tačiau tai pasirodė sunkiau, negu ji manė. Iš pradžių bandė įtikinėti moteriškais argumentais. Visi vyrai iš esmės esą vaikai. Moteriai, kuri nori būti savarankiška ir tvarkytis šeimoje savo nuožiūra, geriausia kiek įmanoma vykdyti šiuos vaikiškus norus. Tikras vyras už tai būna labai dėkingas ir nuolankus. Jei nori įgyvendinti savo norus dideliuose gyvenimo dalykuose, galima ramiai nusileisti mažuose. Tokie pamokymai, žinoma, labiau tiko Žiuljetei, ištekėjusiai moteriai. Kas darbo Iskuhi nedideli vyriški Bagratiano kaprizai? Ji sutrikusi žvelgė į šalį:

– Man tai nėra maži dalykai.

– Bet juk tai gali būti visai malonu. Vieną kartą patirti kažką nauja…

– Man jau užtenka to naujo, kurį teko patirti.

– Tavo brolis, pastorius, neprieštarauja…

Iskuhi giliai atsiduso:

– Aš taip elgiuosi ne iš užsispyrimo…

Bet Žiuljetė, regis, jau su viskuo susitaikė.

– Jei tu lieki namie, lieku ir aš. Nenoriu būti vienintelė moteris tarp tiek daug vyrų. Verčiau sėdėsiu namie.

Iskuhi ilgai žiūrėjo į Žiuljetę.

– Ne, taip negalima! Jei tu nori, eisiu kartu. Tas negeras jausmas jau praėjo. Dėl tavęs aš tikrai tai padarysiu.

Žiuljetė staiga pasijuto labai pavargusi.

– Iki rytdienos popietės turime dar daug laiko. Viską dar galima dešimt kartų apgalvoti.

Ji pakėlė ranką prie kaktos, užsidengė akis. Ją apėmė sunkus svaigulys, atrodė, tarytum dalis Iskuhi prisiminimų pateko ir į jos sielą.

– Galbūt tu viską jauti tikriau, Iskuhi! Mes gyvename per daug lengvabūdiškai…

Kitą dieną jie gana anksti išsiruošė į žygį. Dėl moterų pasirinko ne trumpesnį pakilimą per Ąžuolų tarpeklį, o gerokai ilgesnį, bet lengvesnį per Šiaurinę perėją. Kol ją pasiekė, reikėjo pereiti kaimo keliu per Azirą iki Bitiaso vidurio, iš viso apie pusę mylios. Šiandien Musa Dagas atrodė kaip maloni alpinė pieva, nepaisant tarpeklių, stačių uolų ir susipynusių krūmų. Kalnas lankytojams atskleidė savo gražiausią pusę. Iskuhi tylėjimas skendo bendrame triukšme. Bet ir ji, regis, truputį pralinksmėjo.

Gabrielis Bagratianas pastebėjo, kad jo sūnus, lankydamas mokytojo Šatachiano mokyklą, labai sparčiai praranda europietišką auklėjimą.

– Jo beveik neįmanoma atpažinti, – kartą pasakė Žiuljetė vyrui. – Turime jį gerai prižiūrėti. Jis jau kalba tokia pat netašyta prancūzų kalba kaip ir jo šaunusis mokytojas.

Stefanas pažinojo Damladžką ne ką blogiau negu tėvas. Kartais net apsimesdavo esąs visų iškylautojų vadovas. Tačiau jam buvo sunku laikytis maršruto, nes norėjosi išbandyti kiekvieną sunkesnę kliūtį, parodyti savo vikrumą. Kartais jis visus smarkiai aplenkdavo, kartais atsilikdavo taip toli, kad iškylautojai vos girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos „nešvariomis akimis“. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.

Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.

Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis – septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą – aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės – viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.

Keliautojai ėmė dalytis vietas. Žiuljetė atsisakė nakvoti šeicho palapinėje ir kartu su Iskuhi pasirinko modernią palapinę. Grikorui ir Gonzagai atiteko kita ekspedicinė palapinė. Mokytojas Voskanianas, griežtu žvilgsniu žvilgtelėjęs į Žiuljetę ir daugiau nieko nepaaiškinęs, pasakė, kad jam būsią geriausią praleisti naktį vienam, be žmonių draugijos. Tai sakydamas jis krestelėjo garbanotą galvą tarytum laukdamas, kad visi ims žavėtis jo drąsiu ir išdidžiu sprendimu ir kad draugiškas moters balsas bandys jį atkalbėti. Bet Žiuljetė nepagalvojo nei apie laukinius žvėris, nei apie dezertyrus, kurie galėjo kelti Voskanianui pavojų. Kiti irgi nenorėjo trukdyti jo vienišo pokalbio su savo siela, jis išdidžia veido išraiška nusigręžė į šalį ir likusią vakaro dalį praleido kažką svarstydamas ir negalėdamas atšaukti sprendimo, kurio kiti nelabai suprato. Gabrielis, Stefanas, Avakianas ir Šatachianas įsitaisė miegoti puikioje didžiojoje palapinėje, virš kurios plevėsavo vimpelas.

Bagratianas mintyse pavadino šį vakarą generaline repeticija. Bet vakaras prabėgo be didesnių įvykių, kurie būtų pateisinę šį pavadinimą, prabėgo kaip šimtai panašių iškylų. Neįvyko nieko nepaprasta, nebent tai, kad virėjas Hovhanesas vakarienę ruošė ant didelio atviro laužo. Beje, Misakas prieš porą dienų įsidrąsinęs nuvyko į Antiochiją ir iš pažįstamo karo reikmenų tiekėjo nupirko angliškų konservų tiek, kad vos panešė mulas, taigi šiandien išbandė konservus. Kol visi valgė, Stefanas kelis kartus atsikėlė ir nunešė dalį savo maisto, įvynioto į duoną, išalkusiai Sato, kuri nedrįso pasirodyti laužo šviesos rate. Žmonės sėdėjo kaip pridera ant patiesalų prie laužo ugnies. Misakas lygioje vietoje išskleidė staltiesę, ant jos sustatė dubenis su maistu. Vakaras buvo maloniai vėsus. Mėnuo artėjo prie pilnaties. Laužas ėmė blėsti. Gėrė vyną ir stiprią šilkauogių degtinę, kurią gamina kaimų gyventojai. Tačiau kažkodėl šį vakarą jie nesijautė jaukiai, nesidžiaugė nuotykiu. Žiuljetė gana anksti atsiskyrė nuo kompanijos. Ji buvo kiek prislėgta. Tik dabar suprato Iskuhi priešinimąsi iškylai. Visur aplink tykojo laukinė, negyvenama žemė, rimta ir rūsti. Gal Gabrielis iš tikro sugalvojo kažką šventvagiška? Jiedvi su Iskuhi sulindo į palapinę. Kiti irgi palinkėjo savo kaimynams labos nakties. Voskanianas pakėlęs galvą nužingsniavo toliau, atsigulė netoli tarnų nakvynės vietos ir dėl savo tuštybės visą naktį kentė šaltį. Gabrielis paskirstė nakties sargybą. Du vyrai turėjo pasikeisdami po tris valandas saugoti palapines. Bagratianas įdavė šautuvus su tikrais šoviniais. Kristaforas ir Misakas su jo broliu Avetisu eidavo medžioti ir mokėjo elgtis su ginklais. Pagaliau atsigulė ir Gabrielis. Kaip ir Iskuhi negalėjo užmigti. Mergaitė gulėjo lyg sustingusi, nejudėdama, bijodama pažadinti Žiuljetę. Gabrielis ilgas valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito. Jį troškino kamparo ir apipelijusio audinio kvapas. Pagaliau apsirengė ir išlindo iš palapinės. Buvo gal pusvalandis iki vidurnakčio. Sargybinius – Misaką ir virėją – pasiuntė miegoti. Likęs vieninteliu Trijų palapinių aikštės sargybiniu, jis iš lėto žingsniavo čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartais įžiebdavo kišeninį žibintuvėlį, kuris apšviesdavo tik nedidelį ratą. Naktis, regis, neslėpė jokių pavojų. Iš slėnio iškylautojų neatsekė nė vienas sulaukėjęs šuo žibančiomis akimis. O juk naktį apačioje jie žmonėms kelia nemažą nerimą. Ir šiaip nesigirdėjo jokių grėsmingų balsų. Tamsoje šmėkščiojo šikšnosparniai. Kai iš debesies išniro jau besileidžiantis į jūrą mėnuo, mirtinoje tyloje staiga pragydo lakštingala – taip skambiai ir gyvai, kad Bagratianas buvo tiesiog sukrėstas. Jis bandė suprasti, kaip jo slapčiausios mintys jau įgavo tokį ryškų pavidalą. Dangaus fone buvo galima įžvelgti visas tris palapines. Kas čia vyksta? Jis negalėjo nieko galvoti, sielą užplūdo tiek daug jausmų. Kai Gabrielis užsidegė dar vieną cigaretę, netoliese pasirodė vaiduoklis, kuris irgi užsidegė cigaretę. Vaiduoklis mūvėjo kailinę turkų kareivio kepurę, buvo pasirėmęs ant šautuvo. Veido nebuvo galima aiškiai įžvelgti, bet cigaretės šviesoje šmėkštelėjusi fizionomija atrodė smarkiai sulysusi. Gabrielis šūktelėjo vaiduokliui. Šūktelėjo antrą ir trečią kartą, bet niekas nesujudėjo. Gabrielis išsitraukė revolverį ir garsiai atlaužė gaiduką. Tai buvo tuščias formalumas, nes Gabrielis žinojo, kad šešėlis nesirengia daryti jam nieko bloga. Vaiduoklis valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui pasigirdo abejingas, niekinamas juokas, cigaretė dingo, o kartu ir žmogus. Gabrielis prižadino Kristaforą:

– Čia kažkas vaikšto. Manau, kad tai dezertyrai.

Namų valdytojas neatrodė nustebęs.

– Tikriausiai dezertyrai. Jiems irgi nelengvas gyvenimas.

– Aš mačiau tik vieną.

– Gal tai buvo Sarkisas Kilikianas?

– O kas gi tas Sarkisas Kilikianas?

– Astvac im! Gailestingasis Dieve!

Kristaforas beviltiškai skėstelėjo rankomis, lyg būtų neįmanoma apsakyti, kas per vienas tas Sarkisas Kilikianas. Bet Bagratianas įsakė savo vyrams, kurie visi jau buvo nubudę:

– Eikite, paieškokite to Sarkiso Kilikiano! Duokite jam pavalgyti. Jis turbūt smarkiai išalkęs.

Kristaforas ir Misakas, pasiėmę kelias dėžutes konservų ir žibintuvėlį, leidosi ieškoti bėglio, bet po valandėlės grįžo nieko nenuveikę. Ko gero, paskutinę akimirką jie pabūgo.

Vakaras prabėgo liūdnai, o rytas atnešė tikrą nusivylimą. Pasaulis skendėjo ūkuose. Visus apėmė nerimas. Saulė patekėjo, bet jos nebuvo matyti. Jie vis tiek užkopė ant pliko kauburio, nuo kurio iš lėto, vaduodamasi iš miglų, atsivėrė jūra ir sausuma. Bagratianas apsidairė.

– Porą savaičių čia būtų galima ištverti.

Pasakė tarytum norėdamas apginti Musa Dago grožį nuo nepelnytos paniekos. Grikoras, pilnas nepajudinamos ramybės, pažvelgė į gana neramią jūrą.

– Anksčiau, mano laikais, gražią dieną iš čia buvo galima įžvelgti Kiprą.

Niekas nesijuokė iš Grikoro žodžių, niekas nepaklausė, ar Kipro sala ten pietvakariuose nuplaukė toliau į Viduržemio jūrą nuo tada, kai anglai pavertė ją savo karinio laivyno baze. Bagratianas irgi pažvelgė į Kipro pusę.

– Nuo Andriejaus kyšulio iki Oronto deltos nėra ir keturiasdešimties jūrmylių. Kol kas pakrantėse nepasirodė nė vieno anglų ar prancūzų karo laivo.

– Šiaip ar taip, jie stovi Kipro uostuose.

Tardamas šiuos nepajudinamos ramybės kupinus žodžius Grikoras atsuko Kiprui nugarą ir abejingai pažvelgė į begalines platumas pietuose ir rytuose, kurių jau dešimtis metų nebuvo matęs. Iš skystėjančio rūko pasirodė ryškios Romos laikų Seleukijos akveduko arkos. Virš skurdžių kalnų į rytus nuo Damladžko kilo apvali rūdžių spalvos saulė. Į Antakijos pusę bangavo pilkos ir rusvos kalvos. Nesuprantama, kad tose sausose žemės raukšlėse, tose nedirbamose plokštikalnėse turėjo gyventi šimtai tūkstančių žmonių. Vienodas nykus vaizdas paskatino vaistininką užsiminti apie dalykus, apie kuriuos paprastai nekalbėdavo. Jo pirštas pakibo ore:

– Štai, žiūrėkit! Viskas kaip visada! Abdiulchamido laikais dažnai liepsnodavo visas horizontas. O vis dėlto pavyko sulaukti senatvės.

Gonzaga Marisas iš visų iškylautojų, ko gero, miegojo kiečiausiai, atrodė atsigavęs, tvirtas. Parodė į didįjį Svedijos spirito fabriką, kurio kaminas jau pradėjo rūkti. Fabrikas priklausąs vienai užsienio kompanijai, pasakojo jis, o direktorius esąs graikas, su kuriuo jis susipažino Aleksandretėje.

Juodu kalbėjosi vos prieš dvi dienas, ir jis sužinojo svarbių naujienų. Pirmoji: Romos popiežius ir Amerikos prezidentas sėkmingai rengia bendrą taikos sutartį. Antroji: armėnai bus iškeldinami tik iš Anatolijos vilajetų, bet ne iš Sirijos. Jis, Gonzaga, negalįs patikrinti, kiek patikimos šios žinios, bet jo draugas fabriko direktorius esąs gerbiamas žmogus, kas mėnesį susitinkąs su Alepo vali. Jiedu tariasi dėl valstybinių pristatymų.

Tą akimirką Gabrielio širdį užplūdo tvirtas tikėjimas, kad pavojus praėjo, kad tai, kas buvo priartėję, traukiasi į nematomą tolumą. Jam pasirodė, kad tai jis privertė tragišką likimą trauktis. Dėkingumo jausmo pagautas sušuko:

– Tik pažvelkit! Argi čia ne gražu?

Žiuljetė ragino greičiau grįžti į namus. Ji nemėgo iš pat ryto būti draugijoje, ypač vyrų. Iš ryto gerai atrodo tik bjaurios moterys, nors šeštą valandą ryto nė viena neatrodo kaip tikra dama. Be to, prieš mišias norėjo bent valandą pailsėti. Būdama katalikė, ji prieš santuoką su Gabrieliu priėmė armėnų bažnyčios tikėjimą. Tai buvo jos auka, ji tai primindavo jam, kai juodu susibardavo. Ji turėjo priekaištų ir armėnų bažnyčiai. Jos nuomone, toji bažnyčia per daug paprasta, be puošmenų. Kad nacionalinė bažnyčia daugumą surinktų lėšų panaudoja švietimui, mokykloms, jai atrodė per daug racionalu. O labiausiai Žiuljetei nepatiko, kad Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigai nešioja barzdas, kai kurie labai ilgas. Barzdotų vyrų ji negalėjo pakęsti.

Namo grįžo trumpesniu taku, einančiu į Johunoluką per Ąžuolų tarpeklį. Čia namus galima pasiekti per valandą. Grikoras, Gabrielis ir Šatachianas ėjo pirmieji. Iš paskos sekė Stefanas ir Iskuhi, o paskui Hrantas Voskanianas, vienas. Mokytojas buvo paniuręs, visa savo išvaizda rodė esąs įpykęs ant viso pasaulio. Kartais piktu spyriu paridendavo tako akmenis, lyg norėdamas pasikėsinti į pirma jo einančiųjų gyvybę. Paskutinė ėjo Žiuljetė, o greta – Gonzaga Marisas. Avakianas žadėjo grįžti kiek vėliau. Jis naudojosi proga dar kiek patobulinti nubraižytą žemėlapį. Bagratianas liepė kol kas negriauti palapinių. Vienas iš arklininkų turėjo likti ant Damladžko ir jas saugoti. Gal netrukus jie panorės surengti dar vieną iškylą. Taip elgtis Gabrielį vertė prietaras, kad tokie prisirengimai padeda palaužti likimo galią. Varganas mulų takas kartais dingdavo krūmuose ir skaldos nuošliaužose. Žiuljetės kojos su lengvu apavu, neįpratusios prie tokių kliūčių, netrukus pailso. Tada Gonzaga tvirtai suėmė ją už rankos. Tarp jųdviejų užsimezgė padrikas, nerišlus pokalbis.

– Man neišeina iš galvos, kad mudu čia vieninteliai svetimi, ponia.

Žiuljetė išgąstingai žvelgė į žemę po kojomis.

– Jūs bent jau graikas… Lyg ir ne visai svetimas…

Gonzaga leido jai įveikti kliūtį be jo pagalbos.

– Ką? Aš užaugau Amerikoje… O jūs labai seniai ištekėjusi už armėno.

– Taip. Mano buvimą čia galima suprasti… O jūsų?

– Mano gyvenime paprastai pirma būna poelgis, o tik vėliau paaiškinimas.

Takas darėsi labai skardus, ir juodu turėjo kiek pabėgėti. Paskui Žiuljetė atsikvėpė ir sustojo.

– Niekaip nesuprantu, kaip jūs čia atsidūrėte… Apie tai nemėgstate kalbėti… Ką gali veikti Aleksandretėje amerikietis, jei jis neprekiauja ėriukų kailiais, medvilne ar juodaisiais riešutais?

– Nors nesu atlapaširdis… čia prašom atsargiau… galiu jums pasakyti, ką veikiau. Buvau pianistas gastroliuojančioje muzikinėje trupėje… Bjaurus amatas… Nors mano buto šeimininkas Grikoras apie jį labai geros nuomonės.

– Taip? Paskui gėdingai palikote savo kolegas… Kurgi grupė dabar?

– Jie sudarė sutartis Alepe, Damaske, Beirute…

– Jūs pabėgote?

– Taip, tikrai! Tai buvo tikras bėgimas… Viena iš mano ligų…

– Bėgimas? Toks jaunas žmogus kaip jūs? Na, tikriausiai buvo kokia nors priežastis…

– Nesu toks jaunas, kaip jums atrodo.

– O Dieve! Kas per kelias! Mano batai pilni akmenų… Prašom duoti man ranką! Štai taip!

Kaire ranka ji tvirtai įsikibo į savo palydovą. Dešiniąja iškratė akmenukus iš bato. Gonzaga grįžo prie ankstesnio klausimo:

– Kaip jums atrodo, kiek man metų? Pabandykit atspėti…

– Man nelabai sekasi spėlioti…

Gonzaga, rimtai ir tarytum prasikaltęs:

– Trisdešimt dveji!

Žiuljetė susijuokė:

– Argi vyrui tai daug?

– Tikriausiai mačiau daugiau pasaulio nei jūs, ponia… Kai tenka tiek klajoti, imi suprasti, kur yra tiesa…

– Kažin kur nuėjo kiti? Ei! Galėtų bent atsiliepti.

– Mes nepasiklysime.

Kai takas vėl tapo status ir užžėlęs krūmokšniais, Žiuljetė sustojo.

– Aš nepratusi taip kabarotis… Man skauda kojas… Sustokime valandėlę!

– Čia nėra kur atsisėsti.

– Patariu jums, Gonzaga, bėkite iš Johunoluko! Kas jums gali nutikti? Jūs – Amerikos pilietis… Atrodote visai ne kaip armėnas…

– O kaip aš atrodau? Kaip prancūzas?

– Na, per daug nefantazuokite…

Jiems kelią kirto mažas upokšnis, tekąs Ąžuolų tarpeklio dugnu. Liepto nebuvo, net paprasčiausio rąsto. Gonzaga lengvu judesiu perkėlė Žiuljetę per upelį. Matydamas jo siaurus pečius nebūtum patikėjęs, kad jis turi tiek jėgos. Ji pajuto šaltus vyro pirštus ant savo šlaunų. Takas darėsi nuolaidesnis, juodu paspartino žingsnį. Gonzaga prabilo apie svarbiausią dalyką:

– O kaip Gabrielis Bagratianas? Kodėl jis lieka čia? Argi jam būtų sunku išvažiuoti iš Turkijos?

– Karo metu? Kurgi jis galėtų išvažiuoti? Mes Turkijos piliečiai. Gabrielis – karo prievolininkas. Iš mūsų atėmė pasus… Kas supras, ką sugalvojo tie laukiniai?

– Bet jūs tikrai atrodote kaip prancūzė, Žiuljete… Ne, iš tikrųjų jūs atrodote kaip anglė…

– Prancūzė? Anglė? Ką visa tai reiškia?

– Reikia tik trupučio drąsos, ir jūs įveiktumėte visas užkardas…

– Aš žmona ir motina!

Žiuljetė dabar žengė taip greitai, kad Gonzaga kiek atsiliko. Jai pasirodė, kad išgirdo jį šnibždant: „Ką gi, gyvenimas yra gyvenimas.“ Ji trumpai atsigręžė.

– Jei taip manote, kodėl pasiliekate Azijoje?

– Aš? Juk karas visiems pasaulio vyrams yra karas.

Žiuljetė vėl kiek sulėtino žingsnį.

– Jums viskas taip paprasta, Gonzaga. Kad mes turėtume jūsų amerikietišką pasą! Galite keliauti savo grupei iš paskos į Damaską ar Beirutą. Kodėl jūs taip įsitvėrėte šio Dievo pamiršto žemės kampelio?

– Kodėl? – dabar Gonzaga galėjo eiti visai šalia Žiuljetės. – Kodėl? Jeigu ir labai gerai žinočiau, jums, Žiuljete, ko gera, vis tiek nenorėčiau to pasakyti.

Prie kito posūkio jų laukė Voskanianas. Jis įveikė savo užsispyrimą ir prisijungė prie šios poros, retkarčiais nužvelgdamas Žiuljetę niūriu, įsakmiu žvilgsniu. Iki pat vilos vartų niekas daugiau nepratarė nė žodžio.

Gabrielis, kažkokių dvasių paragintas, surengė generalinę repeticiją paskutinę valandą. Prie namų vartų jo laukė rauplėtasis Ali Nazifas.

– Pone, atėjau savo medžidijos, juk davei nedidelį užstatą.

Gabrielis ištraukė iš piniginės vieno svaro banknotą ir ramiai padavė Ali Nazifui, lyg viskas būtų tvarkoje, lyg žodinio pranešimo būtų galima laukti kantriai ir be nerimo. Senasis zaptijas atsargiai paėmė pinigus.

– Aš nusikalstu įsakymui. Neišduok manęs, efendi!

– Tu gavai pinigus. Kalbėk!

Ali Nazifo žvilgsnis ėmė neramiai bėgioti.

– Po trijų dienų per kaimus pereis miudiras ir policijos kapitonas.

Bagratianas pastatė į kampą lazdą, nusikabino nuo peties žiūroną.

– Taip? Ir ką gi gera jie mums praneš?

Žandaras pasikasė neskustą smakrą.

– Jūs turėsite iš čia išsikelti, visi! Tai vali ir kaimakamo įsakymas. Zaptijai surinks jūsų žmones nuo Svedijos iki Antakijos ir išvarys į rytų pusę. Dar pasakysiu, kad Alepe irgi negalėsite apsistoti. Dėl konsulų.

– O tu, Ali Nazifai? Ar tu irgi būsi tarp tų zaptijų?

Rauplėtasis žandaras su siaubu pakėlė rankas.

– Inšalah! Dėkui Dievui! Ne! Argi negyvenau su jumis dvylika metų? Buvau visos apskrities komendantas. Ir neturėjome jokių nemalonumų. Prižiūrėjau, kad būtų tvarka, dieną ir naktį. O dabar dėl jūsų prarasiu tokią gerą tarnybą. Koks nedėkingumas! Mūsų postas iš viso bus panaikintas.

Norėdamas paguosti vargšą zaptiją, Gabrielis įbruko jam į ranką kelias cigaretes.

– O dabar pasakyk man, Ali Nazifai, kada bus panaikintas tavo postas?

– Gavau įsakymą šiandien pat keliauti į Antakiją. O paskui čia atvyks miudiras su visa kuopa.

Tuo metu į namus sugrįžo Žiuljetė, Iskuhi ir Stefanas. Pamatę Ali Nazifą jie nė kiek nenustebo ir nieko neįtarė. Gabrielis pasivedėjo zaptiją iš tarpuvartės į žvyruotą aikštelę priešais namus.

– Iš tavo žodžių, Ali Nazifai, išeitų, kad kaimai tris paras nebus saugomi.

Gabrieliui tai pasirodė įtartina. Bet žandaras ėmė kalbėti dar tyliau:

– Efendi, jei mane išduosi, mane pakars ir dar užkabins ant krūtinės lentelę su užrašu: „Tėvynės išdavikas“. Bet aš tau pasakysiu viską. Tris dienas kaimuose nebus nė vieno zaptijo, nes postai bus iš naujo skirstomi Antakijoje. O paskui jums dar duos porą dienų pasiruošti.

Gabrielis atidžiai pažvelgė į savo namų langus lyg bijodamas, kad Žiuljetė gali jį stebėti.

– Ali Nazifai, ar turėjai pristatyti gyventojų sąrašus?

Rauplėtasis su geraširdiška klasta sumirksėjo žiūrėdamas Gabrieliui į akis.

– Nesitikėk nieko gera, efendi! Jie ypač nekenčia turtingų ir išsilavinusių. Kokia mums nauda, sako jie, jei išgaiš neturtingi ir darbštūs armėnai, o ponai, pinigų maišai ir advokatai liks gyvi mūsų šalyje? Tavo reikalai ypač prasti, tavo vardas sąrašo viršuje, efendi. Jie daug apie tave kalbėjo. Nemanyk, kad paliks ramybėje tavo šeimą. Jie viską apsvarstė labai išsamiai. Iki Antakijos jūs būsite kartu, o paskui jus išskirs.

Bagratianas nužvelgė zaptiją beveik susižavėjęs.

– Atrodo, tu esi didelis žmogus, apie viską informuotas. Gal miudiras atvėrė tau savo širdį, Ali Nazifai?

Žandaras ceremoningai nusilenkė.

– Tik dėl tavęs, efendi, taip stengiausi. Stoviniuodamas kanceliarijose klausiausi ištempęs ausis, ką jie kalba apie tave. O efendi, be tavo vieno vargano svaro nusipelniau atlyginimo aname pasaulyje. Ką šiandien reiškia vieno svaro banknotas? Jei turguje jį apskritai iškeis, tai vis tiek apgaus. O štai tiems, kurie ateis į mano vietą, atiteks daugiau kaip šimtas svarų ir visi kyšiai, kuriuos galima gauti kaimuose. Jiems atiteks tavo namai su visais jų turtais. Nes tau neduos nieko pasiimti. Jiems atiteks tavo arkliai, tavo sodas ir visi jo vaisiai…

Bagratianas pertraukė šį poetišką savo turtų vardijimą:

– Tegul jiems visa tai išeina į naudą!

Jis ištiesė nugarą, pakėlė galvą. Ali Nazifas liūdnai trypčiojo vietoje.

– Aš tau viską pardaviau už vieną popierėlį.

Norėdamas jo atsikratyti, Gabrielis ištraukė iš kišenės visus piastrus, kiek tik turėjo.

Įėjęs į kunigo namus Gabrielis labai nustebo, kad Ter Haikazunas apie artėjančią katastrofą buvo sužinojęs keletą valandų prieš Ali Nazifo pranešimą. Ankštame kambaryje buvo susirinkę Tovmasas Kebusianas, dar šeši muchtarai, du vedę kaimo kunigai ir Bitiaso pastorius Nochudianas. Papilkėję, tarytum vaškiniai veidai. Perkūno trenksmas neišsklaidė liguisto vangumo, apsėdusio juos jau kelias savaites, gal tik dar jį sutirštino. Jie stovėjo prisispaudę prie sienos, galėjai pamanyti, kad ten įaugę. Sėdėjo tik Ter Haikazunas. Atloštas veidas buvo patamsėjęs, bet rankas, ramiai gulinčias ant stalo, glostė ryškus saulės spindulys. Jei kas kalbėdavo, tai tik pašnibždomis, nejudindamas lūpų. Ter Haikazunas irgi patylomis kreipėsi į Bagratianą:

– Paprašiau muchtarus, kad jie, grįžę į savo kaimus, sušauktų žmones. Dar šiandien, kiek galima greičiau, visi suaugusieji nuo Vakifo iki Kebusijės turi susirinkti Johunoluke. Sušauksime didįjį susirinkimą, aptarsime, ką turime daryti…

Iš kampo pasigirdo virpantis pastoriaus Nochudiano balsas:

– Daryti iš tikrųjų nėra ko…

Bitiaso muchtaras žengė į kambario vidurį.

– Ar tai turi kokios nors prasmės, ar ne, reikia, kad žmonės susirinktų, išklausytų, ką mano kiti, ir pasakytų savo nuomonę. Tada viskas bus lengviau.

Ter Haikazunas suraukęs antakius kantriai išklausė šių jo kalbą pertraukusių žodžių. Tada toliau aiškino Gabrieliui, ką manąs:

– Susirinkime kaimų bendruomenės turės skirti patikimus žmones, kurie imtųsi joms vadovauti. Dabar vienintelis mūsų ginklas – tvarka. Jei kelyje klausysime vadovų ir laikysimės tvarkos, galbūt liksime gyvi…

Tardamas žodį „kelyje“ Ter Haikazunas kilstelėjo pusiau primerktus vokus ir atidžiai pažvelgė į Gabrielį. Tovmasas Kebusianas palingavo plika galva:

– Aikštėje prieš bažnyčia susirinkimas negali vykti. Bažnyčioje irgi ne. Juk visur zaptijai! Gali ir dar kas nors pasipainioti. Dievas žino, kas gali prisėlinti, klausytis, o paskui įskųsti! Be to, bažnyčioje per maža vietos. O kurgi daugiau?

– Kur? Tai labai paprasta, – pirmą kartą prašneko Bagratianas. – Mano sodas aptvertas aukšta mūrine siena. Sienoje trejos durys, kurias galima uždaryti. Vietos ten užtektų dešimčiai tūkstančių žmonių. Būsime kaip tvirtovėje.

Bagratiano pasiūlymas visiems patiko. Nieko negalėjo prikišti nei tie, kurie buvo pasirengę priimti pražūtį iš nevilties ar neveiklaus vangumo, nei tie, kurie linkę visiems ir visada prieštarauti. Ką galima prikišti armėnų slėnio žmonėms, kad jie neišvengiamos mirties akivaizdoje susirenka paskirti vadovus, kurie tikriausiai bus tokie pat bejėgiai kaip ir tie, kuriems jie vadovaus? Susirinkimo vieta buvo saugi, nereikėjo bijoti, kad sulauks dar didesnių bausmių. Galbūt turėjo reikšmės ir tikėjimas, kad Bagratianų šeima palaiko ryšius su įtakingais žmonėmis, kurie galėtų kaip nors padėti septyniems kaimams. Sustingę, vos pavilkdami kojas vyrai išėjo iš kambario, pažadėję tučtuojau surinkti savo kaimų žmones. Kadangi Johunolukas buvo vietovės centre, ketvirtą valandą po pietų toliausiai gyvenantys turėtų būti efendi Gabrielio Bagratiano sode. Muchtarai norėjo patys saugoti sodo vartus, kad į vidų neprasmuktų nė vienas nepageidautinas pašalinis asmuo. Ter Haikazunas atsistojo. Skambėjo varpai. Laikas rengtis mišioms.

Iš visų krikščioniškų konfesijų armėnų bažnyčios mišios trunka ilgiausiai. Nuo Introitus – įžangos iki palaiminimo mišių pabaigoje praeina ne mažiau kaip pusantros valandos. Choro giedojimo nelydi jokie muzikos instrumentai, išskyrus varpelius ir būgnus. Sekmadieniais, kai žmonės kur nors skuba, choras gieda greičiau versdamas ir kunigą skubėti ir greičiau baigti mišias. Bet šiandien tai buvo neįmanoma. Labai susikaupęs Ter Haikazunas ilgiau nei bet kada užtrukdavo prie kiekvieno liturginio veiksmo ir žodžio. Gal karščiau meldėsi prašydamas stebuklo, stebuklingos pagalbos? Gal norėjo kuo toliau nustumti tą akimirką, kai virš nieko nenujaučiančios bendruomenės galvų trenks žaibas? Bet toji akimirka vis tiek atėjo labai greitai, tuoj po to, kai jis palaimino tikinčiuosius ir ištarė žodžius: „Telydi jus Viešpaties ramybė.“ Žmonės suoluose jau subruzdo keltis. Bet Ter Haikazunas priėjo prie pat altoriaus laiptų krašto, išskėtė rankas ir sušuko:

– Tai, ko bijojome, įvyko!

Ramiu, santūriu balsu kunigas kalbėjo toliau. Tegul niekas veltui nesiblaško ir nepasiduoda panikai. Mirtina tyla, kuri viešpatauja dabar, tegul išlieka ir per ateinančias dienas. Jokie neapgalvoti veiksmai, sumaištis, verksmai ir dejonės nieko nepadės, nebent tik viską pablogins. Vienybė, tvirtumas, tvarka – štai kas gali pagerinti padėtį. Dar yra laiko apgalvoti kiekvieną žingsnį. Ter Haikazunas pakvietė bendruomenę į susirinkimą prie Bagratiano namų. Kiekvienas suaugęs protingas žmogus, vyras ar moteris, turi ateiti.

Šiame susirinkime septyni kaimai ne tik aptars, kaip elgtis ateityje, bet ir išsirinks vadovus, kurie iš paskutiniųjų gins žmones nuo valdžios atstovų. Šį kartą neužteks kaip paprastai balsuojant pakelti ranką. Todėl kiekvienas tepasiima popieriaus lapelį ir pieštuką, kad galėtų atiduoti savo balsą tinkama forma.

– O dabar ramiai eikite į namus, kiekvienas atskirai, – mokė kunigas minią. – Nesiburkite į grupes! Neatkreipkite į save dėmesio! Galimas dalykas, kad čia jau atsiųsta šnipų. Zaptijai neturi pastebėti, kad jūs pasirengę. Nepamirškite lapelių ir ateikite laiku! Ir svarbiausia – ramybė!

Daugiau raginti nereikėjo. Žmonės tylėdami kaip numirėlių ar mirties paliestųjų būrys išsvirduliavo į šviesą, regis, nepažindami šviesos.

Žmogus nežino, ko vertas, kol ateina išbandymo valanda.

Kokia buvo Gabrielio Bagratiano biografija iki šios dienos? Kilęs iš garsios šeimos. Užaugo nieko nestokodamas, gyveno Europoje, Paryžiuje, jo gyvenimą nulėmė mintis ir meditacija. Seniai atsiskyręs nuo tautos, valstybės, nuo bet kokios masinės organizacijos, apsaugotas nuo aplinkinio pasaulio „abstraktus“ žmogus. Išorinių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti, nedaug. Vyresnysis brolis – nematomas, nepasiekiamas geradaris, šeimos galva, rūpinasi visais jo poreikiais. Tada ateina vienintelė keista pertrauka į šią vidun nukreiptą, mąstančią ir jaučiančią būtį – karinės mokyklos ir karo epizodas. Nelengva perprasti patriotinį idealizmą, kuris staiga pagauna šį mąstytoją. Sunku paaiškinti vien turkų ir armėnų jaunimo politinio broliavimosi idėjomis. Galbūt čia svarbu dar kai kas, slaptas nerimas, bandymas pabėgti nuo pernelyg saugaus gyvenimo. Šios palyginti neilgos kampanijos metu Gabrielis Bagratianas pastebi keletą naujų savo ypatybių. Jis nėra vien į vidinį pasaulį susikoncentravęs žmogus, kaip iki šiol tikėjo. Jis labiau negu jo rytiečiai draugai pasižymi veiklumu, išradingumu, apdairumu, drąsa. Greitai kyla tarnyboje, keletą kartų apdovanojamas, apie jį pranešama kariuomenės vadovybei. Laikui bėgant visa tai, žinoma, dingsta, tampa tarytum kažkokiu nelogišku prisiminimu, viršų paima jo tikroji prigimtis, dabar ji ramesnė ir daug brandesnė negu pirma. Šiandiena, liepos dvidešimt ketvirtoji, paverčia visus ligšiolinius jo gyvenimo metus pasirengimu, įžanga.

Labiausiai stebisi Samvelas Avakianas, matydamas, kaip ilgas savaites puoselėtos nuobodžiaujančio pono chimeros darniai susijungusios virsta prasmingu karinės operacijos planu. Juodu sėdi Bagratiano darbo kambaryje, durys užrakintos. Gali belstis, gali šaukti kas nori, neatidarys. Paslaptingi štrichai, kryžiai, banguotos linijos žemėlapiuose, kuriuos studentas laikė kantrybės išbandymo žaidimais, staiga tampa gerai apgalvota gynybos sistema. Storas mėlynas brūkšnys Šiaurinės perėjos apačioje reiškia ilgą tranšėją, kurios užnugaryje kyla rudais štrichais pažymėtos uolų sienos. Plonesnė mėlyna linija žymi rezervo tranšėją, maži kvadratėliai šalia apkasų – šonines užtvaras ir priešakinius stebėjimo postus. Skaičiai nuo dviejų iki vienuolikos, surašyti į slėnį atsigręžusiame Damladžko šlaite, nėra tušti skaičiai, o gerai apgalvotos gynybos atkarpos. Įvairūs užrašai irgi įgauna prasmę: „Miesto dauba“, „Terasa“, „Vadovybės viršūnė“, „Stebėtojas I, II, III“, „Pietų bastionas“. Ypač pastarasis buvo perspektyvus gynybinės sistemos elementas. Pora dešimčių žmonių čia galėjo atremti bet kokio pajėgumo priešininką. Net moterys galėtų ginti šią poziciją. Gabrielio veidas liepsnoja iš įkarščio. Jis kaip niekad panašus į vaikišką Stefano veidą.

– Mano viltys didžiulės, – kalba matuodamas Stefano skriestuvu žemėlapio nuotolius. – Turkų kareivius aš pažįstu. Geriausieji iš jų fronte, vietiniai daliniai, zaptijai ir nereguliarūs būriai, susigrūdę Antiochijos kareivinėse, yra valkatos, juos galima panaudoti tik smulkiems nusikaltimams vykdyti.

Aukšta, nuožulni Samvelo Avakiano kakta, priešingai negu Gabrielio veidas, išbąla kaip kreida, kai staiga pasijunta įtrauktas į visai svetimą ginkluotą pasipriešinimą.

– Mes geriausiu atveju galime tikėtis surinkti tūkstantį vyrų. Kiek turime šautuvų ir amunicijos, nežinau. Tuo tarpu kiekvienoje turkų gyvenvietėje, ne tik Antiochijoje, stovi kariniai daliniai…

– Mūsų iš viso penki tūkstančiai penki šimtai žmonių, – pertraukia jį Bagratianas. – Pasigailėjimo nesulauksime, tik lėtos, kankinamos mirties. O Musa Dagą ne taip lengva apsupti.

Avakianas apstulbęs žvelgia pro langą.

– Ar tie penki tūkstančiai norės to paties kaip ir jūs, efendi?

– Jei nenorės, vadinasi, jų laukia niekinga mirtis Mesopotamijos purve… Aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad mane išgelbėtų! Noriu kovoti! Noriu nužudyti tiek turkų, kiek šovinių yra mūsų šovininėse. Jei nebus kitos išeities, liksiu ant Damladžko vienas. Tarp dezertyrų!

Iš Bagratiano akių sklinda ne įniršis, o pyktis, šventas ir kartu linksmas. Atrodė, kad jis džiaugiasi galėdamas vienas stoti prieš milijonines Envero Pašos armijas. Jis kaip pamišęs pašoka iš vietos, ima greitai žingsniuoti po kambarį.

– Man svarbu ne gyventi, o suteikti gyvenimui prasmę!

Avakianas vis dar nenori pasiduoti.

– Gerai! Kiek laiko mes ginsimės. O paskui?

Gabrielis nustoja bėgioti po kambarį, vėl atsisėda prie savo brėžinių.

– Paskui… Per dvidešimt keturias valandas turime išspręsti begalę problemų. Kur bus dalijama mėsa? Kur laikysime šaudmenis? Kur bus lauko ligoninė? Kokias pastoges turėsime įsirengti? Vandens šaltinių yra pakankamai. Bet kaip geriausia organizuoti vandens tiekimą? Ant šių kortelių surašiau ginkluotų vyrų tarnybos įstatus. Viską švariai perrašykite, Avakianai! Mums tai pravers. Sutvarkykite visus šiuos užrašus. Tikiuosi, kad nedaug ką pamiršau. Kol kas visa tai tik teorija, bet didesnę jos dalį įmanoma paversti tikrove. Juk mes, armėnai, visada didžiuojamės savo proto pranašumu. Tuo mes juos baisiai supykdėme. Taigi dabar turime įrodyti, kad iš tikrųjų esame pranašesni.

Avakianas tiesiog sukrėstas. Labiau negu bendras visų likimas jį trikdo neįveikiama jėga, spinduliuojanti iš Gabrielio. Jį supa ne švytinti, o liepsnojanti substancija. Juo mažiau kalba, juo ramiau dirba, tuo tankesnė darosi ši substancija. Samvelą Avakianą ši jėga veikia taip stipriai, kad jis nesugeba sukaupti dėmesio, negali rasti žodžių išreikšti savo abejonėms, tik neatitraukdamas akių žvelgia į Gabrielį, kuris dar labiau gilinasi į karinį žemėlapį. Sustingęs net neišgirsta Bagratiano žodžių. Gabrielis nekantriai pakartoja nurodymą:

– Dabar lipkite žemyn, Avakianai! Pasakykite, kad pietauti neateisiu. Tegul Misakas atneša ko nors pavalgyti. Negaliu prarasti nė minutės. Be to, iki susirinkimo nenoriu matyti nė vieno žmogaus, suprantate? Net ir žmonos!

Žmonės pradėjo rinktis jau pirmomis popietės valandomis. Muchtarai, kaip buvo sutarta, asmeniškai saugojo trejus sodo sienos vartus ir tikrino kiekvieno įeinančio asmenybę. Tačiau ši atsargumo priemonė pasirodė nereikalinga, nes Ali Nazifas su savo komanda nepastebimai iškeliavo į Antiochiją, net neatsisveikinęs su žmonėmis, su kuriais gyveno tiek daug metų. Nei turko laiškanešio šeima, nei kiti kaimynai musulmonai neprisijungė prie armėnų būrių, keliaujančių į Johunoluką. Gerokai prieš susirinkimo pradžią paskutiniai būriai praėjo pro sargybos tinklą. Tada didieji sodo vartai ir dveji maži varteliai buvo gerai uždaryti. Žmonės būriavosi didelėje aikštėje priešais vilą, iš viso apie tris tūkstančius. Prie kairiojo namo šono buvo didžiulis diendaržis, kurį Ter Haikazuno prašymu atitvėrė surištomis skalbinių virvutėmis ir nieko ten neįleido. Aukštoje verandoje priešais namą susėdo daug žinomų žmonių. Nedideli verandos laiptai tapo kalbėtojo tribūna. Laiptų apačioje Johunoluko seniūnijos raštininkas pasistatė stalelį ir pasirengė užrašinėti svarbiausius sprendimus. Gabrielis Bagratianas kiek galėdamas ilgiau liko savo kambaryje, kurio langai buvo į kitą pusę. Jis išėjo iš namų tik tada, kai Ter Haikazunas pasiuntė jo pakviesti. Jį pasitiko išblyškę, viltį praradę veidai, ne trys tūkstančiai, o vienas, vientisas. Beviltiškas tremties veidas, toks pat kaip ir šimtuose kitų vietų šią valandą. Minia, nors tai buvo nereikalinga, stovėjo taip susispaudusi, kad atrodė mažesnė negu iš tikrųjų. Tik toliau, aikštės gale, kur augo seni medžiai, žmonės sėdėjo, gulėjo, rėmėsi į medžių kamienus, buvo atsiskyrę nuo minios, lyg jų gyvybė jiems visiškai nerūpėtų.

Kai Gabrielis apžvelgė šią minią, kuri juk buvo jo tauta, jį staiga apėmė siaubas. Išsigandusi širdis ėmė plakti be jokio ritmo. Tikrovė vėl pasirodė visiškai skirtinga nuo įvaizdžio, kurį jis buvo susikūręs. Tai buvo nebe tie žmonės, kuriuos matydavo kaimuose kas dieną, kurie buvo jo drąsių planų objektas. Išplėstose akyse slypėjo mirtina rūstybė ir kartėlis. Veidai atrodė kaip sudžiūvę vaisiai. Net jaunų žmonių veidai jam atrodė įdubę, raukšlėti. Kai tyrinėdamas žmones vaikščiojo po žemdirbių ir amatininkų namus, matė tiek mažai tikrovės, kiek jos mato karieta pravažiuojantis keliautojas. Tik dabar, šią lemtingą nedrumsčiamos tylos valandą, jis, atitrūkęs nuo savo tautos, pirmą kartą prisilietė prie savo gyvenimo ištakų. Viskas, ką buvo sugalvojęs ir išplėtojęs kambaryje, dabar staiga susvyravo. Tokie svetimi, tokie bauginantys atrodė veidai tų, kuriuos ketino patraukti paskui save. Moterys tebevilkėjo šventiniais drabužiais, ryšėjo šilkinėmis skarelėmis, ant kaklo monetų vėriniai, ant riešų skambančios apyrankės. Kai kurios vilkėjo turkiškais drabužiais, plačiais šalvarais, ant kaktos kabojo perlų karoliai, nors visos jos pamaldžios krikščionės. Kaimynystė ištrindavo išorinius skirtumus, ypač kraštutiniuose kaimuose – Vakife ir Kebusijėje. Gabrielis matė vyrus, vilkinčius entarį, virš barzdotų veidų – fesas arba kailinė kepurė. Tokiu šiltu oru daugelis buvo prasisegę marškinius. Keistai baltavo krūtinės po liesais, įdegusiais kaimiečių kaklais. Tai čia, tai ten iš minios skyrėsi tarytum pranašų baltos aklų elgetų galvos. Jos atrodė kaip Paskutiniojo Teismo dvasios, reikalaujančios atpildo. Priekyje stovėjo Gevorkas, šokėjas su saulėgrąža rankose. Idioto veido išraiška nebeatrodė paslaugi kaip paprastai, veide įsirėžęs priekaištas, siekiantis iš šio pasaulio į aną. Gabrielis ledine ranka palietė savo angliškos eilutės audinį. Audinys jam pasirodė aštrus tarytum dilgėlės. Kartu iškilo klausimas: „Kodėl kaip tik aš? Kaip turiu su jais kalbėti? Ką užsikraunu ant pečių?“ Atsakomybės jausmas pasirodė lyg saulės užtemimas, lyg tamsoje šmėkščiojančių šikšnosparnių šešėliai. Ir staiga niekinga mintis: šalin iš čia! Šiandien pat! Nesvarbu kur! Bet štai Ter Haikazunas iš lėto, įtaigiai ėmė kalti į minios sąmonę pirmuosius žodžius. Gabrielis juos girdėjo vis aiškiau. Žodžiai ir sakiniai įgavo prasmę. Saulės užtemimas Gabrielio danguje baigėsi.

Ter Haikazunas nejudėdamas stovėjo ant aukščiausios laiptų pakopos. Kai jis kalbėjo, judėjo tik lūpos ir kryžius ant krūtinės. Smailus gobtuvas metė šešėlį ant vaškinio veido, ant giliai įdubusių skruostų šiaušėsi juoda barzda su dviem žilų plaukų sruogomis. Akis buvo užmerkęs, jos atrodė kaip du mįslingi šešėliai. Galėjai pamanyti, kad jis šią valandą jaučia ne siaubingų dalykų pradžią, o tarsi jau būtų juos išgyvenęs, viską patyręs, priėjęs kelionės tikslą ir dabar tenorėtų atsigulti ir pailsėti. Nors armėnų kalba, kaip ir kitos Rytų kalbos, linkusi į puošnumą ir gražbylystę, jis kalbėjo trumpais, kone sausais sakiniais.

Reikia gerai perprasti vyriausybės ketinimus. Vargu ar tarp vyresnių žmonių rasi bent vieną, kuris nebūtų patyręs ankstesnių laikų žudynių, jei ne savo kailiu, tai artimųjų ar giminaičių, nukankintų Anatolijoje. Bet neužtarnauta Kristaus malonė saugojo Musa Dagą. Ilgus palaimingus metus čionykščiuose kaimuose viešpatavo ramybė, tuo tarpu dešimtys tūkstančių tautiečių buvo išžudyti Adanoje ir kitose vietose. Reikia aiškiai skirti, kas yra žudynės ir kas tremtis. Žudynės trunka keturias, penkias, blogiausiu atveju septynias dienas. Narsus žmogus visada ras būdą, kaip kuo brangiau parduoti savo gyvybę. Greitai galima rasti slėptuvę moterims ir vaikams, įniršusių kariškių kraujo troškulys greitai pasotinamas, net žvėriškiausiai nusiteikusius zaptijus po kiek laiko apima pasibjaurėjimas. Valdžia visada pati organizuoja žudynes, bet niekada to nepripažįsta. Jos prasideda iš netvarkos ir baigiasi netvarka. Netvarka yra geriausia šios niekšybės dalis, o didžiausia nelaimė – mirtis.

Visai kas kita tremtis! Čia mirtis, kad ir žiauriausia, yra išsivadavimas, ir ja galima tik džiaugtis. Tremtis nesibaigia kaip žemės drebėjimas, kuris visada palieka dalį žmonių ir namų nepalietęs. Tremtis truks tol, kol paskutinis mūsų tautos žmogus žus nuo kardo, mirs badu vieškelio viduryje, nutrokš dykumoje, nusigaluos nuo choleros ar dėmėtosios šiltinės. Šį kartą viešpatauja ne chaotiška sauvalė, ne pabudęs kraujo troškimas, o daug baisesnis dalykas – tvarka. Viskas vyksta pagal Stambulo ministerijose parengtą planą. Jis, Ter Haikazunas, jau kelis mėnesius žinojęs apie šį planą, dar gerokai prieš prasidedant Zeituno nelaimėms. Jis taip pat žinąs, kad katolikoso, patriarcho ir vyskupų pastangos, pasiuntinių bei konsulų prašymai ir grasinimai nedavę jokių rezultatų. Vienintelis dalykas, kurį jis, vargšas kunigas, galėjęs padaryti, buvo tyla, kankinama tyla nepaisant sąžinės priekaištų. Jis nenorėjęs drumsti savo vargšams ganomiesiems paskutinių ramaus gyvenimo dienų. Tas laikas dabar negrįžtamai praėjo. Reikia be apgaulės pažvelgti tiesai į akis. Tegul niekas nesiūlo siųsti į valdžios įstaigas delegacijų su prašymais ar ko nors panašaus. Tai būtų tik tuščias laiko švaistymas.

– Žmogiškoji malonė išseko. Kristus, Nukryžiuotasis, reikalauja, kad eitume jo kančios keliu. Mums nelieka nieko kito, tik mirti…

Čia Ter Haikazunas trumpą valandėlę nutilo, paskui jau kitu tonu pasakė:

– Klausimas tiktai – kaip mirti!

– Kaip mirti? – sušuko pastorius Aramas Tovmasianas, greitai pribėgęs prie Ter Haikazuno. – Žinosiu, kaip numirti. Ne kaip beginklis avinas, ne ant vieškelio, einančio į Deir es Zorą, ne deportacijos lagerio kloakoje, ne iš bado ir ne nuo dvokiančios epidemijos. Ne, aš mirsiu ant savo namų slenksčio su ginklu rankoje, ir tepadeda man Kristus, kurio žodį aš skelbiu. O su manimi mirs ir mano žmona, ir negimęs kūdikis jos kūne!

Atrodė, kad nuo šio protrūkio Aramą ištiks širdies priepuolis. Jis prispaudė ranką prie krūtinės norėdamas atgauti kvapą. Kiek nusiraminęs pradėjo pasakoti apie ištremtųjų likimą, kurį pats buvo išgyvenęs, nors tik trumpai ir švelniau negu kiti.

– Niekas negali iš anksto suprasti, kas tai yra, niekas negali įsivaizduoti. Tai sužinai tik paskutinę akimirką, kai karininkas įsako pradėti žygį, kai bažnyčia ir namai, į kuriuos nuolat atsigręži, darosi vis mažesni ir pagaliau visai išnyksta iš akių…

Aramas kalbėjo apie begalinį kelią, vieną etapą po kito, apie tai, kaip kojos darosi žaizdotos, kūnas ima tinti, kaip žmonės pradeda griuvinėti, o kiti sunkiai slenka pirmyn, kaip visi pamažu sulaukėja ir miršta pliekiami rimbais. Jo sakiniai irgi atrodė kaip aštrūs rimbo kirčiai per minios nugaras. Tačiau keistas dalykas! Iš kankinamų tūkstančių žmonių sielų iki šiol neprasiveržė šūksniai ar beprotybės priepuoliai. Jie vis dar žiūrėjo į žmonių būrelį priešais namo duris kaip į tragiškus juokdarius, kurie bando jiems pavaizduoti kažką, kas neturi su jais nieko bendra. Šie vynuogių ir vaisių augintojai, medžio drožėjai, šukų dirbėjai, bitininkai, šilkverpių augintojai, šilko audėjai, taip ilgai laukę artėjančios nelaimės, dabar, kai ji atėjo, protu negali to suvokti. Išblyškę veidai rodo vis didesnę įtampą. Gyvybės jėga stengiasi pralaužti pastarųjų dienų sąstingį, supusį juos lyg kokonas.

Aramas Tovmasianas sušuko:

– Palaiminti mirusieji, nes jiems viskas jau praeitis!

Čia minia pirmą kartą neapsakomai skaudžiai sudejavo. Tai buvo ilga, skambi dejonė, stiprėjantis atodūsis, lyg dūsautų ne žmogus, o kenčianti žemė. Bet Aramo balsas perrėkė visas dejones:

– Norime, kad mirtis kuo greičiau taptų praeitimi! Todėl mes ginsime savo gimtuosius namus, kad visi, vyrai, moterys, vaikai, kuo greičiau sulauktume mirties!

– Kodėl mirties?

Šie žodžiai pasigirdo iš Gabrielio Bagratiano lūpų. Jis išgirdo savo balsą ir šviesa giliai jo širdyje paklausė: „Ar tai aš?“ Širdis plakė ramiai. Netikrumo jausmas dingo. Visam laikui. Jis pajuto didelį pasitikėjimą savimi. Raumenys atsipalaidavo. Visa savo esybe žinojo: dėl šios minutės buvo verta gyventi. Kai kalbėdavosi su kaimų žmonėmis, jo armėniški žodžiai atrodydavo dirbtini, per jėgą išspausti. Dabar kalbėjo ne jis, – ir tai teikė neapsakomą ramybę, – dabar kalbėjo galia, kuri atvedė jį čionai ilgais šimtmečių aplinkkeliais ir trumpu gyvenimo keliu. Jis nustebęs klausėsi tos galios, kuri taip natūraliai rinko žodžius:

– Aš negyvenau tarp jūsų, mano broliai ir seserys… Tai tiesa… Savo tėvynei buvau tapęs svetimas, nieko apie jus nežinojau… Bet štai, tikriausiai dėl šios valandos, Dievas atvedė mane iš didžiųjų Vakarų miestų į senuosius protėvių namus… Dabar jau nebesu pusiau svetimas, nebesu svečias tarp jūsų, nes mano likimas toks pat kaip ir jūsų… Su jumis gyvensiu arba mirsiu… Valdžia man bus dar negailestingesnė negu bet kuriam kitam, aš tai suprantu. Tokių kaip aš ji labiausiai nekenčia ir kerštingai persekioja… Kaip ir jūs visi turiu ginti artimųjų gyvybę. Todėl keletą savaičių rūpestingai tyrinėjau visas mums prieinamas galimybes išsigelbėti. Štai, klausykite! Iš pradžių mano širdis išsigando, bet dabar atgavau drąsą… Esu pilnas vilties… Jei Dievas padės, mes nemirsime. Kalbu jums ne kaip lengvabūdis kvailys. Esu karininkas ir esu dalyvavęs kare.

Vis aiškiau vieni žodžiai jungėsi su kitais. Karštligiškas pastarųjų dienų darbas dabar jam pravertė. Gerai apgalvotų detalių visuma teikė pasitikėjimo. Sisteminis mąstymas, kurio išmoko Europoje, darė jį pranašesnį, kėlė aukščiau už kitus, nuolankiai pasirengusius priimti jiems skirtą likimą. Toks pat žaismingas pranašumo jausmas jį apimdavo jaunystės laikais, kai per egzaminą atsakinėdavo puikiai išmanydamas dalyką, tarytum rinkdamas atsakymus iš savo žinių visumos. Jis atsiliepė į Aramo žodžius, neminėdamas jų autoriaus. Priešintis zaptijams kelyje ar kaimų namuose nėra jokios prasmės. Pirmosiomis valandomis kai kam gali ir pasisekti, bet viskas tikrai baigsis ne greita, o kaip tik užsitęsiančia kankinama mirtimi, jaunų moterų grobimu ir prievartavimu. Jis, Bagratianas, irgi siūlo gintis iki paskutinio kraujo lašo, tam yra geresnių vietų negu slėnis ir kaimai. Ranka parodė į Musa Dagą, kylantį virš namo ir viršūnėmis žiūrintį pro stogą, lyg ir jis dalyvautų didžiajame susirinkime. Tegul visi prisimena senas istorijas, kai Damladžkas suteikė priebėgą ir pastogę persekiojamiems Armėnijos vaikams.

– Iš tikrųjų apsupti ir paimti Damladžką reikia stambių kariuomenės dalinių. Džemaliui Pašai kareiviai reikalingi kitiems tikslams negu išvaryti porą tūkstančių armėnų. O su zaptijais lengvai susidorosime. Kalnui ginti užtenka kelių šimtų ryžtingų vyrų ir tiek pat šautuvų. Ir šautuvų, ir vyrų turime.

Jis pakėlė ranką lyg prisiekdamas:

– Dabar pažadu jums vadovauti gynybai, kad mūsų moterys ir vaikai būtų apsaugoti nuo mirties ilgiau negu tremtyje. Mes galėsime išsilaikyti kelias savaites, gal net ir mėnesius. Kas žino, gal Dievas duos, pasibaigs karas, tada ir mums pavyktų išsivaduoti. Jei taika neateis, mes visada savo užnugaryje turėsime jūrą, netoli yra Kipras, o ten – prancūzų ir anglų karo laivai. Argi negalime tikėtis, kad vienas iš šių laivų kada nors praplauks mūsų pakrante ir išgirs mūsų riksmus ir signalus? O jeigu laimė mums nenusišypsotų, jei Dievas būtų skyręs mums žūtį, tai turėsime užtektinai laiko numirti ir nereikės niekinti savęs, kad mus skerdžia kaip bejėgę avių bandą!

Buvo visai neaišku, kaip jo kalba paveikė žmones. Atrodė, kad minia tik dabar pirmą kartą pabunda iš stingulio ir ima suvokti savo tikrąjį likimą. Iš pradžių Gabrieliui rodėsi, kad žmonės arba jo nesuprato, arba įnirtingai rėkdami atmeta jo planą. Standi minios masė iširo. Moterys spiegė. Vyrai dusliais balsais keikėsi. Minia tarytum subangavo. Kur dingo Dievo valiai atsidavę, nuo skausmo susiraukšlėję valstiečių veidai? Kur dingo mirtinos tylos šydas? Atrodė, kad prasideda įnirtingas ginčas. Vyrai puolė vienas kitą, rėkė, tampė už drabužių, net už barzdų. Bet tai buvo greičiau ne ginčas, o pašėlusi iškrova, žmonės galvojo apie beviltišką mirtį, o pirmieji energingi ir pasitikėjimo kupini žodžiai tarsi susprogdino šias mintis.

Ką? Nejaugi tarp šių tūkstančių, rėkiančių, besivaduojančių iš nevilties, nė vienam per visą šį ilgą laikotarpį nebuvo kilusi panaši, rodos, tokia paprasta mintis? Mintis, kurią diktavo seni padavimai, kuri, regis, buvo visai čia pat? Nejaugi turėjo ateiti svetimas žmogus, ponas iš Europos, ir ją ištarti? Na, šią mintį tarp tūkstančių žmonių puoselėjo ne vienas, bet tai buvo tik nieko verta svajonė. Net ir slapčiausio pokalbio metu jos niekas nesiryždavo ištarti. Iki paskutinių valandų paskendę dirbtiniame letarge, jie bandė įsikalbėti, kad likimas praslinks pro Musa Dagą įtraukęs nagus. Be to, kas jie tokie? Vargšai apleisti kaimiečiai, gentis, iškelta į pavojų kupiną salą, toli nuo visų miestų. Antiochijoje armėnų palyginti nedaug, o ir tie tik pinigų keitėjai, turgaus pirkliai, javų spekuliantai, ne maištininkai, ne veiklos žmonės. Aleksandretėje, prabangiose vilose, vėlgi gyveno nedaug armėnų, bet labai turtingų – bankininkų ir ginklų tiekėjų. Panašiai ir Beirute. Šie alpstantys iš baimės piniguočiai nė galvoti negalvoja apie mažą bendruomenę, gyvenančią Musa Dago priekalnėse. Tarp jų nėra tokio žmogaus, koks buvo Avetisas Bagratianas vyresnysis. Jie užsidarydavo savo vilų langus ir slėpdavosi tamsiausiuose kampuose. Du ar trys iš jų, norėdami išgelbėti savo turtą, perėjo į islamą ir leidosi apipjaustomi atšipusiu mulos peiliu. Žinoma, daug lengviau žmonėms toli šiaurės rytuose, Vano ir Urfos gyventojams. Vanas ir Urfa buvo didieji armėnų miestai, juose netrūko nei ginklų, nei šimtmečių atkaklumo. Čia nestigo ir protingų galvų, Dašnakcutiuno deputatų. Jie galėjo vadovauti tautai. Čia galima galvoti apie pasipriešinimą ir jį organizuoti. Bet kas išdrįstų ką nors panašaus sumanyti varganame Johunoluke? Pasipriešinimas valstybės ir armijos pajėgoms? Visi, čia gimę ir gyvenę, jautė savo kraujyje su siaubu sumišusią pagarbą šiai valstybei, nuo amžių mirtinam priešui. Valstybė – tai zaptijas, kuris gali tave be jokios priežasties sumušti ir areštuoti. Valstybė – tai mokesčių inspektorius, turįs teisę įsiveržti į namus ir grobti, kas jam patinka. Valstybė – tai nešvari kanceliarija su sultono portretu, Korano citatomis ir prispjaudytomis grindimis, čia galima susimokėti bedelį, mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Valstybė – tai kareivinės su nykiu kiemu, kur reikia atlikti karinę tarnybą, kur kumščiais švaistosi čaušas ar onbašis, o armėnų sūnums dažnai skiriamas mušimas lazdomis. Bet vis dėlto armėnų sūnūs negalėjo išsivaduoti iš baimės ir šuniško atsidavimo šiai geradarei valstybei.

Taigi suprantama, kad po karšto pastoriaus Tovmasiano protrūkio ne vietinis, o atvykęs iš svetur žmogus, atitrūkęs nuo Turkijos, pasiūlė miniai idėją planingai gintis. Nes tik laisvas žmogus turėjo tiek nuoširdumo, kad galėjo šią idėją atvirai išsakyti. Žmonės su šia mintimi dar ilgai negalėjo susitaikyti. Ginčas, regis, darėsi vis aštresnis, vis dar nesibaigė spygavimas ir grūmojimas kumščiais, kuris visiškai nederėjo šiems šiaip jau gana santūriems vyrams ir moterims. Nesunku įsivaizduoti, kad kūdikiai, kuriuos motinos laikė ant rankų ar ant nugaros, pravirko ir dar labiau padidino visuotinį triukšmą. Be abejo, vaikai šią akimirką irgi pajuto pavojų ir šaižiai spiegdami gynėsi nuo artėjančios mirties. Gabrielis tylėdamas žvelgė į šią maišalynę. Prie jo priėjo Ter Haikazunas. Abiejų rankų pirštais jis palietė Bagratiano pečius. Tai buvo įžanga, pirmas ryžtingas bandymas jį apkabinti. Gestas, reiškiąs palaiminimą ir savęs nugalėjimą. Jo nuolankaus ir griežto žvilgsnio gilumoje galima buvo perskaityti: „Mudu priėjome prie vienos nuomonės nė nepasitarę. To aš iš tavęs ir laukiau.“ Kiekvieną kartą susitikdamas Ter Haikazuną Gabrielis jausdavo, kad šis nuo jo užsidaro, tarytum atstumia jį dėl neaiškių priežasčių. Todėl kunigo bandymas apkabinti jį suglumino. Ploni lyg kankinio Ter Haikazuno pirštai nuslydo nuo jo pečių.

Tuo metu minią bandė raminti pastorius Harutiunas Nochudianas. Mažas, menkas žmogelis turėjo grumtis ir su savo žmona, kuri susijaudinusi veržėsi prie jo, norėdama apsaugoti nuo neatsargaus poelgio. Nochudianui sunkiai pavyko atkreipti į save minios dėmesį. Turėjo iš visų jėgų įtempti savo silpną balsą:

– Kristus griežtai mums įsako klausyti valdžios. Kristus griežtai liepia nesipriešinti blogiui. Mano pareiga – tarnauti Evangelijai. Būdamas savo kaimenės piemeniu negaliu pritarti neklusnumui.

Pastorius, Bagratianų namuose dažniausiai darydavęs nedrąsaus, ligoto žmogelio įspūdį, šį kartą grįsdamas savo požiūrį buvo labai tvirtas. Jis kalbėjo apie ginkluoto pasipriešinimo pasekmes, kokios jam atrodė. Maištas duosiąs vyriausybei visišką teisę paversti nelemtą potvarkį beatodairišku keršto aktu. Tada ir mirtis nebus palaimingas Kristaus kančios sekimas, teikiąs mums nuopelnų, tai bus tik pelnyta bausmė maištininkams. Ir ne tik čia susirinkusiųjų sielas prislėgs maišto nuodėmė, ji nesulaikomai atsigręš savo pasekmėmis į visus armėnų sūnus ir dukteris. Viešpataujantiesiems ji suteiks trokštamą galimybę prieš visą pasaulį pasmerkti armėnų tautą kaip neištikimą žmoną, nes ji nesilaikanti tautų bendrystės, apkaltinti ją valstybės išdavimu. Gera žmona nepalieka savo namų ir tada, kai vyras ją skriaudžia. Toks buvo Harutiuno Nochudiano požiūris, nors jo namuose viskas atrodė kaip tik atvirkščiai, kadangi žmona tironizuodavo jį ne vien rūpindamasi jo sveikata. Atrodė, kad jo pertemptas balsas tuoj nutrūks:

– Kas gali tvirtinti, kad mūsų tremtis būtinai reiškia mirtį, kaip pranašauja Ter Haikazunas ir Aramas Tovmasianas? Argi jie jau perprato nežinomus Viešpaties kelius? Argi Viešpats negali atsiųsti mums pagalbos bet kur ir bet kada? Argi ne visur atsiranda sielų, sugebančių užjausti, net tarp turkų, kurdų ir arabų? Nejaugi mes, jei pasitikėsime Dievu, nerasime pastogės ir maisto svetimuose kraštuose? Argi negali būti taip, kad išsigelbėjimas, kai prarandame bet kokią viltį, jau artinasi prie mūsų? Jei jis mūsų neras čia, galbūt ras Alepe. Jei to neįvyks Alepe, tikėsimės jį sutikti kitoje mūsų kelionės stotyje. Mūsų kūnas skaudžiai kentės, bet sielos bus laisvos. Jei galime rinktis nekaltą arba nuodėmingą mirtį, kodėl turėtume rinktis nuodėmingą?

Toliau Harutiunas Nochudianas negalėjo kalbėti, nes jo silpną balselį užgožė žemas ir tvirtas moters balsas. Ar toji karinga būtybė su juodais matronos drabužiais iš tikrųjų buvo močiutė Antaram, senojo gydytojo žmona? Ar tai iš tikrųjų buvo mairik Antaram, visiems padedanti, visus slauganti, motinų močiutė? Jos globotinės, kurioms ji padėdavo ir darbais, ir patarimais, niekada negirdėjo, kad ji sakytų kalbas! Juoda nėrinių skara iš susijaudinimo nuslinko nuo jos dar ne visai žilų, per vidurį perskirtų plaukų. Paraudusiame veide – išdidžiai išsišovusi ereliška nosis. Plačios šlaunys, tvirta figūra, galva didingai atlošta. Daugybė piktų raukšlelių supa šviesiai mėlynas akis. Ir vis dėlto Antaram Altuni, taip didingai piktindamasi, atrodė jauna.

– Aš esu moteris, – sulig pirmuoju žodžiu, tariamu sodraus balso, įsiviešpatavo visiška tyla. – Aš esu moteris ir kalbu už visas čia susirinkusias moteris! Esu daug iškentėjusi! Mano širdis ne kartą mirė. Mirtis man seniai nebaisi. Kai ji ateis, aš net nepažvelgsiu į jos pusę. Bet nenoriu žūti pažeminta, nenoriu nusibaigti ant vieškelio, supūti atviruose laukuose, ne, jokiu būdu! Nenoriu ir likti gyva tremtinių stovykloje tarp niekingų žmogžudžių ir garbės netekusių aukų, ne, jokiu būdu! Mes, visos moterys, to nenorime! Jei vyrai yra bailiai, tai mes, moterys, vienos imsime ginklus ir kelsimės į Musa Dagą… Su Gabrieliu Bagratianu!

Šis fanatiškas šauksmas sukėlė naują, dar didesnį šurmulį. Galėjai pamanyti, kad netekę nuovokos žmonės jau kitą akimirką išsitrauks peilius ir pradės kruvinas skerdynes nelaukdami nė turkų atėjimo. Mokytojai su Šatachianu priešakyje norėjo pulti į minią skirti besipešančių ir prireikus atlikti policijos darbą. Nežymiu mostu Ter Haikazunas juos sulaikė. Jis pažinojo savo žmones geriau negu mokytojai ar muchtarai. Šis proveržis – tai ne konfliktas, tai tik beprasmis susijaudinimas. Tūkstančių žmonių sąmonė, dar iki galo nesuvokusi tremties įsakymo, dabar turėjo iš lėto sugerti skambius kalbėtojų žodžius. Kunigo žvilgsnis tarytum sakė: „Palikite juos ramybėje.“ Jis kantriai stebėjo minios bruzdesį, kuriame po močiutės Antaram kalbos vis garsiau aidėjo moterų balsai. Kunigas neleido kalbėti kitiems, besiveržiantiems į tribūną kaip, pavyzdžiui, mokytojas Voskanianas. Ir buvo teisus. Triukšmas, niekieno daugiau nekurstomas, nutilo greičiau, negu būtum galėjęs pagalvoti. Po kelių minučių jis savaime užgeso, girdėjosi tik murmesys ir kūkčiojimai. Atėjo akimirka, kai Ter Haikazunas galėjo trumpai ir aiškiai apibendrinti padėtį ir nukreipti įvykius reikiama linkme. Jis ramiai kilstelėjo dešinę ranką:

– Viskas labai paprasta, – pasakė negarsiai, bet aiškiai skirdamas kiekvieną skiemenį, kad žodžiai smigte smigtų į apdujusios minios galvas. – Girdėjote du pasiūlymus. Jie nurodo mums vienintelius du kelius, kuriais galime eiti. Kitų kelių neturime, tik šiuos du. Vienas, pastoriaus Nochudiano kelias, veda mus su zaptijais į rytus, kitas, Gabrielio Bagratiano kelias, kviečia mus ginkluotis ir kopti į Damladžką. Kiekvienas iš jūsų esate visiškai laisvas pasirinkti savo kelią, kaip jums liepia jūsų protas ir valia. Daugiau nėra apie ką kalbėti, nes viskas jau pasakyta. Apsispręsti jums bus visai paprasta. Paprašysiu pastorių Harutiuną Nochudianą atsistoti diendaržyje anapus kanapinės virvutės. Kas pritaria pastoriaus požiūriui, kas nori keliauti į tremtį, tegul stoja pastoriaus pusėje. O kas palaiko Gabrielio Bagratiano pusę, tegul lieka ten, kur stovi. Neskubėkite! Dar turime nemažai laiko.

Staiga įsiviešpatavo didžiulė tyla. Buvo girdėti tik pastorienės Nochudian nesulaikomas, panašus į lojimą, verksmas. Senasis pastorius nulenkė galvą, apdengtą apvalia kepuraite. Atrodė, kad jo pečius sulenkė ir traukia prie žemės sunki minčių našta. Taip susimąstęs jis stovėjo labai ilgai. Tada jo kojos sujudėjo. Mažais, nedrąsiais žingsneliais nuėjo į vietą, kurią jam nurodė Ter Haikazunas. Kanapinę virvutę jis nevikriu judesiu perkėlė per galvą. Diendaržis ėjo beveik iki pat vilos. Prie namo plytėjo pievelė, kurią juosė magnolijų gyvatvorė. Didžiulis plotas buvo visiškai tuščias. Susirinkime dalyvavo ne tik namų tarnai, bet ir tvartų prižiūrėtojai. Trumpos Nochudiano kojos išbandė visą apsisprendimo kelią. Reikėjo nemažai laiko, kol nutipeno iki magnolijų gyvatvorės. Ten jis sustojo, atsukęs miniai nugarą. Žmona, krūpčiodama nuo verksmo, nusekė jam iš paskos. Dar ilgesnė valandėlė, bereikšmė, niekas nepratarė nė žodžio. Paskui atsiskyrė dar keletas, prasiskverbė pro minią ir nuėjo prie pastoriaus Nochudiano netvirtu, dvejojančiu žingsniu. Iš pradžių jų buvo nedaug – Bitiaso protestantų bendruomenės senesnieji nariai ir jų žmonos. Bet laikui bėgant darėsi vis daugiau tokių, kurie apsisprendė eiti į tremtį, kol galų gale pastorius surinko apie save beveik visą savo bendruomenę, jaunus ir senus. Prie jų prisijungė dar keletas žmonių iš kitų kaimų; tai buvo seni, nuo gyvenimo apsunkę žmonės, neturintys jėgų priešintis arba nenorintys gyvenimo saulėlydyje užrūstinti dangaus. Sukryžiavę ant krūtinės rankas tarytum maldai, jie žengė pirmą didžiojo kryžiaus kelio žingsnį. Visa tai vyko taip santūriai, su tokiu vidiniu įsitikinimu, kad tai neatrodė sunkus apsisprendimas, o greičiau religinė apeiga; tarytum šiems žmonėms lemta neatsigulus į mirties patalą tiesiai įžengti į kapą. Dar vienas. Dar viena pora. Dar keletas. Ir dar viena pora.

Nochudiano būryje galų gale atsidūrė apie keturis šimtus asmenų, neskaičiuojant tų, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių buvo likę namie. Pastorius patraukė su savimi didesnę dalį Bitiaso kaimo, antrojo pagal dydį šiame slėnyje. Minios dauguma akylai stebėjo klusnumą pasirinkusių kraštiečių neryžtingus žingsnius. Niekas jų nesulaikė nei žodžiu, nei šūksniu. Paskutinis prie Nochudiano grupės prisidėjo suvargęs žmogelis su lazda, kaip girtas svirduliuodamas ir kažką murmėdamas po nosimi. Šis žmonėms gerai pažįstamas, dažnai pašiepiamas vyras iš Kebusijės kaimo – tikriausiai jis nė nesuvokė, kas čia vyksta, – sukėlė daugumos panieką ir pasibjaurėjimą. Iš pradžių minia šaipėsi tik iš liguistos vyro išvaizdos. Bet netrukus prisidėjo ir išdidumas: čia narsuoliai, ten – bailiai. Čia stipruoliai, ten – ligoniai. Neįvyko nieko daugiau, tik vienas jaunuolis garsiai šūktelėjo pašaipų žodį, nuo kurio per visą minią nusirito juoko banga. Ter Haikazunas vienu šuoliu šoko į tvirtai susispaudusią minią, skirdamas ją abiem rankomis. Lyg norėdamas prasiveržti iki pat niekšybės branduolio, iki pašaipūno, nutverti jį ir nubausti. Jo veidas patamsėjo iš pykčio. Gobtuvas nuslinko nuo trumpų, metalo spalva pražilusių plaukų. Akyse blykstelėjo mirtinas įniršis.