Читать книгу Keturiasdešimt Musa Dago dienų - Franz Werfel - Страница 5

Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų galvų. Dievų kova nulemia žmonių likimus. Bet ir dievai nežino, kad jų grumtynės tik atspindi seniai pasibaigusią kovą Aukščiausiojo krūtinėje, iš kurios ateina ir ramybė, ir sumaištis.

Kaip tik tą akimirką, kai daktaras Johanesas Lepsijus, ragindamas vežiką paskubėti, privažiuoja didįjį tiltą, jungiantį sodų miestą Perą su Stambulu, įsijungia automatinis signalas, užkardas nusileidžia, tiltas ims drebėti tarytum gyva būtybė, girgždėdamas lūžta pusiau, abi jo metalu apkaustytos pusės iš lėto kyla aukštyn ir įleidžia į Auksinio Rago vidinį uostą karo laivą.

– Tai iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos27 sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,28 keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.

Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.

– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.

Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.

Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.

– Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.

– Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.

Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.

– Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.

Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.

– Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!

Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.

Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas šiandien per šventė. Didžiulis sambūris prie kažkokios firmos pastato. Jauni vyrai lipa ant paslaugiai atkištų pečių, užsiropščia iki karnizo, kitą minutę didžiulė firmos iškaba tarškėdama krinta ant žemės. Lepsijus, patekęs į šį žmonių kamuolį, klausia kaimyną, kurio galva nepridengta feso, kas čia dedasi. Jam atsako, kad nuo dabar nebus toleruojami užrašai svetimomis kalbomis. Turkija turkams! Visi kelrodžiai, gatvių ir parduotuvių pavadinimai nuo šiol leidžiami tik viena kalba – turkų! Lepsijaus kaimynas, matyt, graikas ar Levanto gyventojas, piktdžiugiškai juokiasi:

– Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.

Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.

Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:

– Daktaras Lepsijus?

Koks geras ženklas! Vėl laiptai, vėl ilgas koridorius. Bet šį kartą jis eina lengvai, lyg ant sparnų nešamas geros nuojautos. Tyli Vidaus reikalų ministerija, Talaato Bėjaus tvirtovė, daro jam malonų įspūdį, tartum kokia svajonių pilis. Vos ne pasakiškai atrodo kabinetai be durų, jų vietoje plazda užuolaidos. Tai jį irgi ramina, jis ir pats nežino kodėl, viskas, regis, krypsta į gera. Koridoriaus gale jį įveda į ypatingus apartamentus. Tai Envero Pašos štabas Vidaus reikalų ministerijoje. Šiuose dviejuose kambariuose, be jokios abejonės, buvo sprendžiamas armėnų likimas. Didesnysis kambarys, matyt, yra laukiamasis ir posėdžių salė, šalia kabinetas su dideliu tuščiu rašomuoju stalu. Šio kabineto durų užuolaida praskleista. Ant sienos virš rašomojo stalo Lepsijus mato tris portretus. Dešinėje Napoleonas, kairėje Fridrichas Didysis, tarp jų – padidinta turkų generolo fotografija, be abejo, Envero Pašos, dar vieno karo dievo.

Lepsijus sėdasi prie lango ir laukia. Virš savo pensnė jis mato ramų ir gražų griūvančio miesto vaizdą, įlūžusius kupolus ir marmuro nuolaužas pinijų pavėsyje. Už jų – Bosforas su mažais, tarsi žaisliniais slenkančiais garlaivėliais. Mėlynas, trumparegiškas į tolumą nuklydęs žvilgsnis, vaikiškos lūpos, besislepiančios minkštoje žiloje barzdelėje, tvirti skruostai, vis dar paraudę nuo bėgimo ir iš jaudulio, – visa tai liudija apie kančią, bet ir apie ryžtą, kuris verčia būti negailestingą sau. Patarnautojas atneša varinį kavinuką. Lepsijus godžiai išgeria tris ar keturis puodelius. Kava teikia jam pasitikėjimo, nervai įsitempia, kraujagyslėmis kraujas greičiau pulsuoja į galvą. Kai Lepsijus baigia gerti paskutinį puodelį, įeina Enveras Paša.

Johanesui Lepsijui dar Berlyne daug pasakojo apie Enverą Pašą, vis dėlto jis labai nustemba, kad šis turkų karo dievaitis, šis Marsas, vienas iš septynių ar devynių pasaulio valdovų, sprendžiančių, kam gyventi, o kam mirti, tokio mažo ūgio ir toks neišvaizdus. Dabar Lepsijus supranta, kodėl čia kabo Napoleono ir Fridricho portretai. Metro šešiasdešimties centimetrų herojai, genialūs neūžaugos, kurie menką ūgį pasistengė kompensuoti valdžios aukštumomis. Lepsijus galėtų lažintis, kad Enveras Paša avi aukštakulnius batus. Beje, karakulinė kepurė, kurios jis nenusiima, tikrai aukštesnė už uniformines kepures. Auksinėmis virvelėmis apsiūta maršalo, o gal tiesiog operetinė uniforma puikiai išryškina juosmenį, prigludusi pabrėžia figūrą ir kartu su dviem eilėmis žvilgančių ordinų teikia jam kažkokio jaunatviško lengvabūdiškumo ir elegantiško įžūlumo. „Čigonų baronas“, – nusprendžia Lepsijus. Nors širdis daužosi vis labiau, Lepsijui neina iš galvos energinga valso melodija, kuria gėrėdavosi tolimomis jaunystės dienomis:

Tačiau operetės teksto žodžiai, kurie jam suskamba ausyse žiūrint į šią žvilgančią uniformą, toli gražu nesusiję su jaunojo generalisimo būdu ir jo veido išraiška. Envero Pašos veidas dažnai būna sutrikęs ir net nedrąsus, jis klapsi blakstienomis kaip mergaitė. Dubuo siauras, pečiai nuolaidūs, judesiai lengvi, grakštūs. Lepsijus greta jo jaučiasi nerangus. Pirmas priešo puolimas – tai bandymas sužadinti lankytojo simpatiją dailiais šokėjo judesiais. Pasisveikinęs jis nekviečia Lepsijaus į greta esantį kabinetą, prašo jį likti vietoje, o pats pasiima kėdę nuo posėdžių stalo ir patraukia ją prie lango, nekreipdamas dėmesio į apšvietimą.

Johanesas Lepsijus pradeda pokalbį (kaip buvo suplanavęs savo kovos programoje) perduodamas generolui sveikinimą iš Vokietijos nuo vienos Envero gerbėjos. Enveras šypso su jam būdingu žavesiu ir kuklumu. Kalba maloniu tenoru, harmoningai derančiu su jo išvaizda, taisyklinga vokiečių kalba:

– Labai gerbiu vokiečius. Be abejo, tai nuostabiausia pasaulio tauta. Šiame kare jie daro tiesiog neįsivaizduojamus dalykus. Asmeniškai visada džiaugiuosi galėdamas susitikti su vokiečiu.

Pastorius Lepsijus puikiai žino, kad Enveras Paša jaunaturkių komitete atstovavo prancūzų partijai, galbūt slapta jai atstovauja ir dabar, kad jis ilgai spyrėsi norėdamas stoti į karą Antantės, o ne Vokietijos pusėje. Bet kadangi šis klausimas dabar visai nesvarbus, Lepsijus toliau kalba mandagiomis frazėmis, atsargiai tyrinėdamas padėtį:

– Jūsų ekscelencija, Vokietijoje jūs turite daug ištikimų gerbėjų. Jie laukia iš jūsų pasaulinės reikšmės žygdarbių.

Enveras klapsi akių vokais. Lengvai mosteli ranka lyg gindamasis nuo tokių pataikūniškų žodžių, kurie jį savotiškai įpareigoja. Paskui nutyla, tarsi sakydamas: „Ką gi, mielasis, pabandyk mane patraukti į savo pusę.“

Lepsijus suklusęs pasuka galvą ir pažvelgia pro langą. Nesigirdi nieko, išskyrus tolimus Bosforo laivų švilpukus ir skambesį.

– Pastebėjau, kad Stambulo žmonės nusiteikę labai šventiškai. Šiandien gatvėse ypač didelis šurmulys.

Generolas maloniu, tačiau dabar jau abejingu balsu prabyla patriotiškų lozungų stiliumi:

– Karas sunkus. Bet mūsų tauta žino, kas yra pareiga.

Pirmas vokiečio išpuolis:

– Ar panašiai yra ir šalies viduje, jūsų ekscelencija?

Enveras linksmai žvelgia į tolumą.

– Žinoma, ir šalies viduje vyksta dideli dalykai.

– Jūsų ekscelencija, tie dideli dalykai man gerai žinomi.

Gynybos ministras sutrinka ir kiek nustemba. Pirmojo milžiniškos imperijos žmogaus veido spalva stebėtinai berniokiška.

– Kaukazo fronte padėtis kasdien gerėja. Tiesa, dar per anksti kalbėti apie Džemalio ir jūsų tėvynainio Kreso Pietų armijos laimėjimus.

– Labai malonu tai girdėti, jūsų ekscelencija! Bet kalbėdamas apie padėtį šalies viduje turėjau galvoje ne karo frontus, o taikius vilajetus.

– Kai valstybė kariauja, visos jos sritys daugiau ar mažiau yra karo veiksmų laukas.

Šiuos žodžius Enveras kiek pabrėžia. Taigi pirmasis susirėmimas pastoriui baigėsi nelabai sėkmingai. Bet jis turi stoti į lemiamą mūšį.

– Jūsų ekscelencija tikriausiai žinote, kad aš čia atvykau ne savo iniciatyva. Esu vokiečių Oriento draugijos pirmininkas ir turiu jai pranešti apie kai kuriuos įvykius.

Enveras nustebęs klapsi akių vokais. Kas gi čia per naujiena: Oriento draugija?

– Užsienio reikalų ministerija ir net Reicho kancleris labai rimtai žiūri į mano misiją. Grįžęs turėsiu informuoti deputatus ir vokiečių spaudą apie armėnų padėtį, turėsiu skaityti pranešimą Reichstage.

Enveras Paša nuleidęs akis klausosi lankytojo, bet išgirdęs žodžius apie „armėnų padėtį“ pakelia galvą. Akimirką jo veide pasirodo grimasa išpaikinto vaiko, kuriam suaugusieji neduoda ramybės kartodami tas pat kvailas kalbas. Tačiau greitai susitvardo. O Lepsijus duoda valią savo jausmams:

– Jūsų ekscelencija, ateinu pas jus slegiamas didelio rūpesčio. Esu įsitikinęs, kad jūsų rango karvedys nepadarys nieko, kas galėtų pažeminti jo vardą istorijoje.

– Žinau, pone Lepsijau, – nuolankiai ir kuo maloniausiai atsako Enveras, – kad jūs atvykote čionai ir norėjote šio pokalbio, norėjote išgirsti paaiškinimą minėtu klausimu. Nors manęs laukia tūkstančiai svarbių reikalų, esu pasirengęs skirti jums tiek laiko, kiek reikės, ir suteikti jums visas reikalingas žinias.

Lepsijus šią auką priima reikšdamas savo didžiausią dėkingumą.

– Nuo tada, kai aš ir mano draugai vadovaujame vyriausybei, – pradeda generolas, – visada stengėmės remti armėnų bendruomenę ir suteikti jai visas teises. Galioja senieji susitarimai. Jūsų draugai armėnai kuo nuoširdžiausiai sveikino mūsų revoliuciją ir kaip įmanydami prisiekinėjo mums ištikimybę. Bet paskui staiga sulaužė visas priesaikas. Mes ilgai žiūrėjome į tai pro pirštus, kol kilo pavojus osmanų tautai, kuria remiasi visa mūsų valstybė. Juk mes gyvename Turkijoje, ar ne? Bet kai prasidėjo karas ir vis dažniau ėmė reikštis valstybės išdavystės, neištikimybės, sąmokslų atvejai, kai armėnų kareiviai pradėjo neregėtu mastu dezertyruoti, kai kilo atviras maištas, – noriu jums priminti didįjį Zeituno maištą, – buvome priversti imtis priemonių, kitaip būtume praradę teisę vadintis tautos vyriausybe ir dalyvauti kare.

Lepsijus linksi galva, regis, tuoj tuoj patikės generolo žodžiais.

– Jūsų ekscelencija, kurie valstybės išdavystės ir neištikimybės atvejai buvo teisiškai įrodyti?

Enveras plačiai skėsteli rankomis, lyg norėdamas pasakyti, jog nusikaltimų tiek daug, kad ir nesuskaičiuosi.

– Konspiracija su Rusija. Užtenka tik prisiminti, kaip Sazonovas Peterburgo Dūmoje gyrė armėnus. Be to, sąmokslai su Prancūzija ir Anglija. Intrigos, špionažas, viskas, ką tik galima įsivaizduoti.

– Ar dėl šių atvejų vyko teismo procesai?

– Karo lauko teismai, suprantama. Ir jūsų šalyje būtų lygiai taip pat. Neseniai buvo nuteista penkiolika pavojingiausių nusikaltėlių, jiems viešai įvykdyta mirties bausmė.

„Naivus įžūlumas“, – konstatuoja Lepsijus mintyse. Jis atsilošia bandydamas suvaldyti savo drebantį balsą:

– Kaip žinoma, šie penkiolika armėnų vyrų buvo suimti dar prieš karą, todėl jie negalėjo būti kalti dėl valstybės išdavystės ir teisiami pagal karo metų įstatymus.

– Mes atėjome iš revoliucijos, – nei iš šio nei iš to atsako generolas ir pralinksmėja kaip vaikas, prisiminęs malonias išdaigas. – Mes puikiai žinome, kaip tai daroma.

Lepsijus nuryja stiprų žodelį apie tą jų revoliuciją, atsikrenkščia ir užduoda dar vieną klausimą:

– O armėnų visuomenės veikėjai, intelektualai, kuriuos suėmėte Stambule ir vėliau ištrėmėte, ar jie irgi buvo kaltinami valstybės išdavimu?

– Supraskite, kad čia, prie pat Dardanelų fronto, negalime toleruoti net galimų išdavikų.

Johanesas Lepsijus nieko į tai neatsako, jis įsikarščiuoja ir pereina prie pagrindinio klausimo:

– O Zeitunas! Labai norėčiau sužinoti jūsų požiūrį į Zeituno įvykius, jūsų ekscelencija.

Nepriekaištingas Envero Pašos mandagumas kiek prigęsta, jis kalba oficialesniu tonu:

– Zeituno sukilimas buvo vienas iš didžiausių ir niekšiškiausių maištų turkų imperijos istorijoje. Kovoje su maištininkais mūsų daliniai, deja, patyrė didelių nuostolių, nors negaliu jums išskaičiuoti jų atmintinai.

– Mano žinios apie Zeituną visai kitokios nei jūsų ekscelencijos. – Lepsijus smogia šį smūgį pabrėždamas kiekvieną skiemenį. – Mano žiniomis, sąmyšį sukėlė ne vietos gyventojai, o apskrities ir sandžako administracija, ilgus mėnesius provokuodama ir spausdama armėnus. Aš sužinojau, kad viskas prasidėjo nuo menkniekio, kurį galėjo sureguliuoti policijos būrys, tuo tarpu kelių tūkstančių kariškių įsikišimas kiekvienam sąžiningam žmogui sako, jog tai buvo iš anksto apgalvota klasta.

– Jums suteikė klaidingą informaciją, – nepajudinamai mandagiai atsako generolas. – Ar galiu sužinoti, kas jus taip informavo, pone Lepsijau?

– Taip, kai kuriuos šaltinius aš paminėsiu, bet iš karto turiu pasakyti, kad tai ne armėniški šaltiniai. Man žinomi kai kurių vokiečių konsulų memorandumai, skaičiau liudijimus misionierių, kurie savo akimis matė baisiausius žiaurumus. Galų gale, turiu išsamią ataskaitą apie esamą padėtį, rašytą Amerikos pasiuntinio pono Morgentau.

– Ponas Morgentau, – išdidžiai pastebi Enveras, – yra žydas. O žydai visada fanatiškai palaiko tautinių mažumų pusę.

Nuo šio elegantiško pasipūtimo Lepsijus sustingsta. Jam pradeda šalti rankos ir kojos.

– Svarbu ne Morgentau, o faktai, jūsų ekscelencija. Faktų jūs negalite paneigti. Šimtai tūkstančių žmonių jau išvaryti į tremtį. Valdžios įstaigos tvirtina, jog tai perkėlimas. Bet aš galiu patvirtinti, kad tai, švelniai tariant, piktnaudžiavimas žodžiais. Ar galima valstiečių, amatininkų, miestiečių, kultūros žmonių tautą vienu plunksnos brūkštelėjimu perkelti į Mesopotamijos dykumą, į smėlio okeaną, kurio vengia net klajoklių beduinų gentys? Be to, ir šis tariamas tikslas yra tik apgavystė. Nes vietos valdžia deportaciją vykdo taip, kad nelaimingi žmonės per pirmąsias aštuonias kelionės dienas miršta iš bado, troškulio ir nuo ligų arba išeina iš proto, kad stipresnius vyrus ir berniukus nužudo kurdai ar banditai, dažnai ir kariškiai, kad jaunos moterys ir mergaitės tiesiog siūlomos grobti ir prievartauti.

Generolas klauso mandagiai ir įdėmiai, bet iš jo abejingo veido matyti: tokius banalius plepalus aš kasdien girdžiu dešimtis kartų. Marškinių rankogalis, kurį jis moteriška ranka patraukia iš švarko rankovės, jam atrodo svarbesnis dalykas.

– Tai labai apgailėtini dalykai! Bet didžiulės armijos vadovas atsakingas už karo veiksmų zonos saugumą.

– Karo veiksmų zonos! – sušunka Lepsijus, tačiau greitai susivaldo, bando kalbėti ramiu Envero tonu. – Karo veiksmų zona yra vienintelis naujas niuansas. Visa kita – Zeitunas, valstybės išdavimas, intrigos – jau seniai žinomi dalykai. Visu tuo meistriškai naudojosi Abdiulchamidas, kai imdavosi smurto prieš armėnus. Aš esu vyresnis už jus, jūsų ekscelencija, ir mačiau tai savo akimis. Bet kai pagalvoju apie deportacijas, turiu pripažinti, kad ir senasis nusidėjėlis nepasiekė tiek daug. Palyginti su naujaisiais metodais jis buvo diletantas, naivus kaip vaikas. Ką gi, jūsų partija, jūsų ekscelencija, atėjo į valdžią tik todėl, kad kruvinus sultono laikus žadėjo pakeisti teisingumu, vienybe, progresu. Juk panašiai vadinasi ir jūsų komitetas.

Šis smūgis per drąsus, neapgalvotas. Johanesui Lepsijui minutėlę atrodo, kad gynybos ministras atsistos ir nutrauks pokalbį. Bet Enveras ramiai sėdi, jo draugiškumo nedrumsčia nė menkiausias šešėlis. Jis netgi su pasitikėjimu pasilenkia prie pašnekovo:

– Aš jus irgi norėčiau kai ko paklausti, pone Lepsijau. Laimė, Vokietija neturi arba turi labai nedaug vidaus priešų. Bet sakykime, kad aplinkybės pasikeičia ir vidinių priešų atsiranda. Sakykime, Elzaso prancūzai, lenkai, socialdemokratai, žydai, ir jų vis daugėja. Ar tada jūs, pone Lepsijau, nepritartumėte bet kokiai priemonei, kuri jūsų tautą, sunkiai kovojančią, apsuptą daugybės išorinių priešų, padėtų išvaduoti nuo vidaus priešo? Ar jums atrodytų labai žiauru tiesiog suimti dalį gyventojų, keliančių grėsmę pergalei, ir išsiųsti juos visus į tolimas, negyvenamas vietas?

Johanesas Lepsijus turi iš paskutiniųjų laikytis, kad nepašoktų, nepradėtų skeryčioti rankomis:

– Jei mano šalies valdžia, – sušunka jis labai garsiai, – neteisingai, nesilaikydama įstatymų, nežmoniškai, – jis vos neištaria „nekrikščioniškai“, – elgtųsi su savo šalies, bet kitos tautybės ar įsitikinimų piliečiais, aš tą pat valandą išsižadėčiau Vokietijos ir persikelčiau į Ameriką!

Enveras Paša klapsi blakstienomis:

– Vargas Vokietijai, jeigu ir kiti galvoja panašiai kaip jūs. Tai ženklas, kad jums trūksta jėgų beatodairiškai įgyvendinti tautos valią.

Šioje pokalbio vietoje pastorius pajunta begalinį nuovargį. Jį apima jausmas, kad tas mažas, uždaras žmogeliukas savotiškai teisus. Juk taip žiauri šio pasaulio išmintis nuo amžių priešinasi Kristaus mokymui. Bet blogiausia tai, kad tariamas Envero teisumas šią akimirką persiduoda Johanesui Lepsijui ir žlugdo jo kovingą dvasią. Jo sielą sunkiai slegia mintis, kad ir jo tėvynės likimas toli gražu nėra aiškus. Jis sušnibžda:

– Palyginimas niekam tikęs.

– Žinoma, palyginimas netinkamas. Bet jis kalba mūsų naudai. Mums, turkams, šimtą kartų sunkiau įsitvirtinti savo šalyje negu jums, vokiečiams.

Kankinamai sutrikęs Lepsijus išsitraukia nosinę ir laiko ją rankose lyg derybininkas baltą vėliavą.

– Mes kalbame ne apie kovą su vidaus priešais, o apie sistemingą kitos tautos naikinimą.

Jis kalba dusliai, su pertraukomis, jo akys, negalėdamos ilgiau žiūrėti į abejingą Envero veidą, nukrypsta į kabinetą, kuriame kabo herojų portretai. Ar ten kur nors nestovi patriarchas monsinjoras Zavenas? Lepsijus susivokia, kad turėtų kalbėti apie „ekonomiką“. Jis vėl sukaupia jėgas.

– Jūsų ekscelencija, nedrįsčiau trukdyti jūsų laiko tuščiomis kalbomis. Tačiau drįstu atkreipti jūsų dėmesį į įvairias blogybes, kurių pats galbūt dar neišsiaiškinote. Tai visiškai suprantama, juk vyriausiasis kariuomenės vadas turi didžiulę pareigų naštą. Galbūt aš geriau už jus pažįstu centrines krašto sritis, Anatoliją, Siriją, juk ne vienerius metus darbavausi ten sunkiausiomis sąlygomis.

Jis karštais žodžiais pradeda dėstyti savo teorijas, jausdamas, kad jo laikas senka. Be armėnų bendruomenės gali sužlugti turkų imperijos ūkis, kultūra, todėl ji gali pralaimėti karą. Kodėl? Ką jau kalbėti apie prekybą, kurios devyniasdešimt procentų yra krikščionių rankose, jo ekscelencija žinąs taip pat gerai kaip ir jis, kad visą importą valdo armėnų firmos, taigi tik jos gali patenkinti svarbiausius karo poreikius, aprūpinti imperiją žaliavomis ir pramonės gaminiais. Jis galįs nurodyti pasaulinę Avetiso Bagratiano ir jo palikuonių firmą, turinčią filialus, kontoras ir atstovybes dvylikoje Europos miestų. Daug lengviau sunaikinti tokią organizaciją negu rasti, kas ją pakeistų. Dėl centrinių šalies rajonų jis, Lepsijus, dar prieš keletą metų patyręs, kad Anatolijos armėnų žemės ūkis nepalyginamai pažangesnis negu smulkiųjų turkų valstiečių. Jau tada Kilikijos armėnai gabenosi iš Europos šimtus kūlimo mašinų ir mechaninių plūgų ir todėl davė turkams pretekstą skerdynėms. Buvo ne tik nužudyta dešimt tūkstančių Adanos armėnų, bet ir sudaužytos kūlimo mašinos bei mechaniniai plūgai. Tai ir yra visų blogybių priežastis. Armėnų bendruomenė, pažangiausias ir darbščiausias Osmanų imperijos gyventojų sluoksnis, jau dešimtmečius deda milžiniškas pastangas, kad išvaduotų imperiją iš senojo natūrinio ūkio ir įdiegtų modernią žemės ūkio kultūrą bei industriją. Kaip tik dėl šios pažangios veiklos jiems keršija, juos persekioja ir žudo smurtautojai bei tinginiai.

– Jeigu ir patikėtume, jūsų ekscelencija, kad armėnų amatininkus, meistrus ar namudininkus pakeis turkai, kas pakeis daugelį armėnų gydytojų, studijavusių geriausiuose Europos universitetuose, kurie osmanų ligonius gydo taip pat rūpestingai kaip ir savo tautiečius? Kas pakeis daugybę inžinierių, advokatų, mokytojų, kurių darbas nuolat skatina šalies pažangą? Galbūt jūsų ekscelencija atsakysite, kad galima išgyventi ir be intelekto. Bet be pilvo išgyventi neįmanoma. O dabar kaip tik pjaustomas Turkijos pilvas ir tikimasi, kad šalis pakels tokią operaciją.

Enveras Paša pagarbiai, kiek palenkęs galvą į šoną, klausosi jo žodžių iki galo. Jo visa povyza elegantiška, lanksti, nepaisant šiokio tokio drovumo, nepriekaištinga kaip ir jo uniforma, kurioje nėra nė vienos siuvėjo nenumatytos raukšlelės. Tuo tarpu pastorius atrodo apgailėtinai. Jis prakaituoja, kaklaryšis nuslinkęs į šoną, švarko rankovės užsismaukusios aukštyn. Generolas sukryžiuoja trumpas, bet grakščias kojas. Žvilgantys lakuoti batai lygūs, tarytum užtempti ant kurpalio.

– Jūs kalbate apie pilvą, pone Lepsijau, – maloniai šypso jis. – Ką gi, galbūt Turkijos pilvas po karo bus tuščias.

– Ji visai neturės pilvo, jūsų ekscelencija.

Generalisimas neįsižeisdamas kalba toliau:

– Turkų tauta – tai keturiasdešimt milijonų žmonių. Pažvelkite nors kartą iš mūsų pusės, gerbiamas pone! Argi ne didingas ir kilnus tikslas suburti šiuos keturiasdešimt milijonų ir sukurti nacionalinę imperiją, kuri Azijoje vaidintų tokį pat vaidmenį kaip Vokietija Europoje? Ši imperija tiesiog laukia mūsų, mes neturime jos išleisti iš akių. Žinoma, tarp armėnų daug intelektualų, jų skaičius tiesiog gąsdina. Ar jūs iš tiesų esate tokių intelektualų draugas, pone Lepsijau? Aš – ne. Mes, turkai, turime mažai intelektualų. Užtai mes esame didvyriška rasė, skirta sukurti ir valdyti didžiąją imperiją. Todėl mes tiesiog peržengsime visas kliūtis.

Lepsijus mėšlungiškai gniaužia rankas, bet neištaria nė žodžio. Šitas svaičiojantis, išpaikintas mažvaikis yra nevaržomas galingos imperijos valdovas. Daili suvedžiotojo galvutė prasimano skaičius, kurie nustebintų kiekvieną, kas geriau pažįsta tikrovę. Pastoriaus jis nesuklaidins, nes Lepsijus gerai žino, kad Anatolijoje tikrų turkų yra tik kokie šeši milijonai. Jei paieškotume šiaurės Persijoje, Kaukaze, Kašgare ir Turkestane, pridėtume tiurkų gentis, gyvenančias jurtose, ir klajoklius arkliavagius stepėse, plačiose kaip pusė Europos, vargu ar sukrapštytume dvidešimt milijonų. Kokias iliuzijas gimdo nacionalizmo svaigulys! Kartu pasidaro gaila to karo dievuko, to infantilaus antikristo. Johanesas Lepsijus prabyla tyliu, gyvenimo išminties kupinu balsu:

– Jūsų ekscelencija, norite sukurti naują valstybę. Bet po jos pamatais gulės negyvas armėnų tautos kūnas. Ar tai atneš jums palaimą? Ar ne geriau paieškoti taikos kelio?

Čia Enveras Paša pirmą kartą atskleidžia reikalo esmę. Drovi šypsena dingsta, žvilgsnis sustingsta, darosi šaltas, lūpos prasiveria parodydamos didelius plėšrius dantis.

– Tarp žmogaus ir maro bacilos, – sako jis, – taikos negali būti.

Lepsijus atsako nedelsdamas:

– Vadinasi, jūs atvirai pripažįstate, kad norite pasinaudoti karu ir visiškai išnaikinti armėnų bendruomenę?

Gynybos ministras, aišku, leido sau per daug. Jis tuoj pat traukiasi, slepiasi savo neįveikiamoje tvirtovėje, jis mandagus, bet nepajudinamas.

– Mano asmeninė nuomonė ir ketinimai visiškai aiškiai atsispindi komunikatuose, kuriuos šiuo klausimu paskelbė mūsų vyriausybė. Mes veikiame verčiami karo ir būtinosios ginties, prieš tai labai ilgai stebėjome įvykius ir kantriai laukėme. Piliečiai, norintys pražudyti savo valstybę, visur patiria įstatymo griežtumą. Taigi mūsų vyriausybė elgiasi teisėtai.

Štai ir vėl viskas iš pradžių. Johanesui Lepsijui nepavyksta užgniaužti dejonės. Jis girdi monsinjoro Zaveno balsą: „Nekalbėti apie moralę! Dalykinis tonas! Argumentai!“ O kad jis galėtų likti dalykiškas pateikdamas aštrius kaip kardas argumentus! Jo nervai nepakelia vien to, kad jis turi sėdėti, kad negali pašokti ir laisvai judėti. Jam, apsigimusiam oratoriui bažnyčioje ir susirinkimuose, reikia erdvės, reikia judėjimo laisvės!

– Jūsų ekscelencija, – jis pakelia ranką prie savo gražios kaktos, – nenoriu kartoti savaime suprantamų dalykų, aiškinti, kad negalima bausti visos tautos už kelių žmonių prasižengimus, nenoriu klausti, kodėl turi žiauriausia mirtimi mirti moterys ir vaikai, maži vaikai – juk ir jūs kažkada buvote vaikas – dėl politikos, apie kurią jie niekada nėra girdėję. Noriu tik atkreipti jūsų dėmesį į jūsų ir jūsų tautos ateitį, ekscelencija! Juk ir šis karas vieną kartą baigsis, Turkijai neišvengiamai teks vesti derybas. Tegul toji diena būna mums visiems laiminga diena. Bet jeigu tai bus nelaiminga diena, kas tada, ekscelencija? Argi atsakingas tautos vadovas neturi galvoti ir apie pralaimėjimo galimybę? Kokioje pozicijoje atsidurtų osmanų taikos derybų delegacija, jeigu jai bus užduotas klausimas: „Kur tavo brolis Abelis?“ Labai nepalanki pozicija. Nugalėjusios valstybės, – tegul mus nuo to apsaugo Dievas, – atsižvelgdamos į didelę Turkijos kaltę, be atodairos pasidalins grobį. Ir kaip tada pasiteisins prieš savo tautą generolas Enveras Paša, vyriausiasis tautos vadovas, prisiėmęs visą atsakomybę, turėjęs neribotą valdžią?

Envero Pašos akys įgauna svajingą išraišką, jis be pašaipos sako:

– Dėkoju jums už šį puikiai suformuluotą įspėjimą. Bet kas leidžiasi į politiką, turi turėti dvi savybes. Pirmiausia, savotišką lengvabūdiškumą, panieką mirčiai, o tai yra beveik tas pat, ir antra – nepalaužiamą tikėjimą priimtais sprendimais.

Pastorius Lepsijus atsistoja, beveik pagal rytiečių papročius sukryžiuoja ant krūtinės rankas. Dievo siųstas armėnų tautos angelas sargas atrodo apgailėtinai. Iš kišenės karo nosinė, viena kelnių klešnė užsirietusi vos ne iki kelių, kaklaryšis vis labiau slenka į šoną. Pensnė stiklai aprasojo.

– Maldauju jus, jūsų ekscelencija, – jis lenkiasi prieš sėdintį Enverą, – užtenka to, kas įvyko iki šios dienos! Vidiniam priešui, kuris iš tikrųjų nėra joks priešas, jūs davėte tokią pamoką, kokią sunku rasti istorijoje. Šimtai tūkstančių kankinasi ir miršta Rytų šalių vieškeliuose. Padarykite tam galą šiandien pat! Liepkite sustabdyti tremčių įsakymus! Žinau, kad dar ne visi vilajetai ir sandžakai ištuštėjo. Vokiečių pasiuntinio ir pono Morgentau prašymu jūs sustabdėte dideles deportacijas vakarinėje Mažojoje Azijoje, o mano prašymu pagailėkite šiaurės Sirijos, Alepo, Aleksandretės, Antiochijos ir pajūrio! Pasakykite: gana! Ir aš, grįžęs į Vokietiją, šlovinsiu jūsų vardą.

Generalisimas keletą kartų kantriai prašo jį sėstis, bet pastorius lieka stovėti.

– Pone Lepsijau, jūs pervertinate mano galimybes, – pagaliau paaiškina jis. – Vyriausybės įsakymo vykdymas yra pono vidaus reikalų ministro reikalas.

Vokietis nusiima pensnė nuo užraudusių akių.

– Apie įsakymo vykdymą mes ir kalbame. Ne ministras, ne vali ir ne mutesarifas vykdo nurodymus, o šiurkštūs, beširdžiai pavaldiniai ir žemesnieji karininkai. Ar jūs, ar ministras norite, kad moterys gimdytų ant pliko kelio ir tuoj pat lazdomis būtų verčiamos eiti toliau? Ar jūsų nurodymu didžiuliai kelio ruožai užversti gendančiais lavonais, o Eufratas pilnas mirusiųjų kūnų? Puikiai žinau, kaip vykdomi įsakymai.

– Pagirtina, kad jūs taip gerai pažįstate padėti šalies viduje, – kiek suminkštėja Enveras. – Priimsiu jūsų raštiškus siūlymus, kaip pagerinti padėtį, viską patikrinsiu.

Bet Lepsijus tik išskėčia rankas:

– Pasiųskite ten mane! Tai mano pirmas pasiūlymas! Net senasis sultonas aną kartą neatmetė mano idėjos. Leiskite man organizuoti tremtinių perkėlimą. Dievas suteiks man jėgų. O patyrimo turiu daugiau nei kas nors kitas. Iš Osmanų valstybės nepareikalausiu nė vieno piastro. Visas reikalingas lėšas gausiu pats. Mane remia vokiečių ir amerikiečių labdaros draugijos. Kartą man jau pavyko organizuoti didelę pagalbos akciją, esu įsteigęs daug našlaičių namų ir ligoninių, padėjau įkurti daugiau kaip penkiasdešimt ūkio įmonių. Nors dabar karas, padarysiu ne mažiau, o gal ir daugiau, po poros metų man padėkosite, jūsų ekscelencija.

Šį kartą Enveras Paša klausosi ne tik atidžiai, kaip jam įprasta, bet ir su įtampa. Tačiau dabar Lepsijus pamato ir išgirsta tai, ko iki šiol dar nebuvo regėjęs. Berniokišką generolo veidą perkreipia ne pašaipus žiaurumas ir ne cinizmas. Ne, Lepsijus dabar išvysta ledinį veidą žmogaus, „įveikusio bet kokį sentimentalumą“, veidą, nežinantį, kas yra sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas, jis žvelgia į dailų, taisyklingą veidą jam nepažįstamos, tačiau stulbinančios veislės, mato siaubingą, beveik nekaltą naivumo įsikūnijimą, visišką bedievystę. Ir kokia jėga jame slypi, kad net nepajėgi jo neapkęsti?

– Jūsų kilnūs tikslai man įdomūs, – kalba Enveras tarytum pritardamas pastoriui, – tačiau, žinoma, turiu juos atmesti. Kaip tik šie jūsų ketinimai rodo, kad iki šiol mes nesupratome vienas kito. Jei leisiu užsieniečiui teikti armėnams pagalbą, sukursiu precedentą, pateisinantį svetimšalių asmenų, kartu ir užsienio valstybių kišimąsi. Taip aš paneigčiau visą savo politiką, turinčią pamokyti armėnų bendruomenę, kokių pasekmių gali turėti užsienio pagalbos troškimas. Armėnai nesuprastų manęs. Iš pradžių aš juos baudžiu už išdavikiškus siekius ir svajones, o paskui siunčiu vieną iš įtakingiausių jų draugų ir vėl žadinu tuos pat jų siekius ir svajones. Ne, mano mielasis pone Lepsijau, negaliu leisti, kad užsieniečiai darytų jiems gerus darbus. Armėnai turi pamatyti, kad vieninteliai jų geradariai esame mes.

Pastorius susmunka į minkštakrėslį. Baigta! Visiškas pralaimėjimas! Daugiau nėra apie ką kalbėti. Jei šis žmogus būtų tik piktas, svarsto jis, jei jis būtų ir pats velnias… Bet jis ne piktas, jis ne velnias, jis net savotiškai vaikiškai simpatiškas, šis nepermaldaujamas masinių žudynių įkvėpėjas. Lepsijus susimąstęs ne iš karto suvokia įžūlų Envero pasiūlymą, ištartą draugišku tonu:

– Ir aš norėčiau jums kai ką pasiūlyti, pone Lepsijau. Rinkite lėšas, surinkite Amerikos ir Vokietijos pagalbos draugijose daug pinigų. Surinktas lėšas atiduokite man. Aš jas panaudosiu taip, kaip jūs to norite, kaip jūs ketinate jas panaudoti. Tačiau turiu dar kartą pabrėžti, kad neleisiu to kontroliuoti nei vokiečiams, nei jokiems kitiems užsieniečiams.

Jei Johanesas Lepsijus nebūtų toks sustingęs, būtų nusikvatojęs. Juokinga vien pagalvojus, kaip surinktos lėšos būtų panaudotos Envero Pašos nurodymu. Pastorius tyli. Jis pralaimėjo. Nors ir prieš šį pokalbį neturėjo didelių vilčių, dabar jam atrodo, jog pasaulis griūva. Nenorėdamas parodyti savo jausmų pastorius pasitempia, truputį apsitvarko drabužius, nosine nusišluosto prakaituotą kaktą ir atsistoja.

– Nenorėčiau manyti, jūsų ekscelencija, kad valanda, kurią man skyrėte, neduos nė menkiausių rezultatų. Šiaurės Sirijoje ir pajūryje šimtai tūkstančių krikščionių gyvena labai toli nuo karo zonos. Jūsų ekscelencija, žinoma, nemanote, kad verta imtis prieš juos kokių nors priemonių, kurios būtų visiškai betikslės.

Jaunas karo dievas, Marsas, dar kartą nusišypso rodydamas baltus dantis:

– Būkite tikras, pone Lepsijau, mūsų vyriausybė vengs bet kokio nereikalingo žiaurumo.

Iš abiejų pusių tai tik tuščios frazės, beprasmiška komedija, šis pokalbis kaip visos panašios derybos baigiasi be konkrečių sprendimų. Enveras Paša nepadarė nė mažiausios nuolaidos. Jis spręs, kokie žiaurumai nereikalingi. Tačiau ir Lepsijus ištarė paskutinius žodžius aiškiai suvokdamas jų tuščią skambesį, norėdamas kaip nors baigti pokalbį. Generolas, priešingai negu pastorius, dabar atrodo ypač dailus ir pasitempęs. Jis praleidžia svečią pirma savęs, palydi jį keletą žingsnių ir žvelgia svirduliuojančiam pastoriui iš paskos kiek nustebęs, sustingusiu veidu. Svečias lyg aklas apgraibomis eina plačiu koridoriumi su plevėsuojančiomis durų užuolaidomis.

Enveras Paša įeina į Talaato Bėjaus kabinetą. Valdininkai pašoka nuo kėdžių. Jų veidai spindi iš susižavėjimo. Vis dar negęsta kone mistiška meilė šiam švelniam karo dievui, ją rodo net popieriuose paskendę valdininkėliai. Kaip ir visur, čia sklinda šimtai herojiškų pasakų apie jo nepaprastą narsą. Kai per karą Albanijoje artilerijos pulkas pakėlė maištą, Enveras su cigarete lūpose atsistojęs prie patrankos vamzdžio ir sušukęs maištininkams, kad jie padegtų patrankos dagtį. Švelnūs tarsi šilkiniai Envero bruožai žmonėms atrodo kaip mesijo aureolė. Jis paties Dievo siųstas prikelti Osmano, Bajazeto ir Suleimano imperiją. Generolas pasveikina valdininkus šūksniu, kuris sukelia dar didesnį susižavėjimo protrūkį. Paslaugios rankos puola atidaryti duris daugybės kanceliarijų, per kurias galima patekti į Talaato Bėjaus darbo kambarį. Sunkiai ministro figūrai kambarys per mažas. Kai jis pakyla nuo stalo, pečiais užstoja langą. Didžiulė ministro galva prie smilkinių pražilusi. Veido bruožai rytietiški, lūpos putlios, virš jų maži juodi ūseliai. Stačia apykaklė veržia dvigubą pagurklį. Medvilninė raštuota liemenė, galbūt rodanti ištikimybę ir atvirumą, užtempta ant didelio pilvo. Visada, kai Talaatas Bėjus pamato savo bendrininką, antrąjį dumvirato narį, jam kyla noras tėviškai uždėti leteną šiam malonėmis apdovanotam jaunuoliui ant peties. Kiekvieną kartą nuo tokio intymaus suartėjimo jį sulaiko Envero ledinio santūrumo aureolė. O juk Talaatas yra energija trykštantis, bendrauti mėgstantis vyras, oratorius, kuriam vieni juokai priremti prie sienos penkis diplomatus, tuo tarpu Enveras, tautos numylėtinis, princesės, imperatoriaus dukters, vyras dideliuose priėmimuose dažnai gali ištisą pusvalandį stovėti nuošaliai, užsisvajojęs ir sutrikęs. Talaatas nuleidžia mėsingą ranką ir klausia:

– Ką gi, pas tave lankėsi tas vokietis?

Enveras Paša nukreipia žvilgsnį į Bosforą, kuriame raibuliuoja vanduo, skuba garlaiviai ir maži laiveliai, o kiparisai ir griuvėsiai šią dienos valandą atrodo kaip naivios, blogai nupieštos dekoracijos. Jis atitraukia žvilgsnį nuo sąsiaurio ir nužvelgia tuščią darbo kambarį, kol žvilgsnis užkliūva už telegrafo aparato, stovinčio tarytum didžiausia brangenybė ant kilimu užkloto dekoratyvinio stalelio. Šiuo varganu prietaisu menkas pašto ir telegrafo darbininkas Talaatas baksnojo Morzės abėcėlę, kol Itihado revoliucija pašaukė jį būti pirmuoju valstybės vyru kalifų karalystėje. Tegul kiekvienas lankytojas iki soties pasigroži šiuo be galo staigios karjeros simboliu. Enveras irgi ilgai ir palankiai stebi reikšmingą Morzės aparatą, kol pagaliau prisimena Talaato Bėjaus klausimą:

– Taip, tas vokietis… Bandė truputį pagąsdinti Reichstagu.

Šie žodžiai dar kartą parodė, koks teisus buvo monsinjoras Zavenas. Visi žmogiški pastoriaus įtikinėjimai iš pat pradžių buvo pasmerkti, jis turėjo pralaimėti. Sekretorius atneša glėbį pranešimų, kuriuos Talaatas pasirašinėja stovėdamas. Jis kalba nepakeldamas akių:

– Vokiečiai bijo tik to, kad juos gali apkaltinti bendrininkavimu. Bet jiems dar teks mus maldauti svarbesnių dalykų negu armėnų gelbėjimas.

Tuo pokalbiai apie tremtį šiandien būtų ir pasibaigę, jei smalsus Envero žvilgsnis nebūtų užkliuvęs už pranešimų. Talaatas Bėjus pastebi jo žvilgsnį ir pamojuoja šnarančių popierių pluoštu:

– Išsamūs nurodymai dėl Alepo! Dabar, man rodos, keliai tapo laisvesni. Per artimiausias savaites galima bus iškeldinti Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir visą pajūrį.

– Antiochiją ir pajūrį? – pakartoja Enveras tarytum klausdamas, tarytum norėdamas kažką šiuo klausimu pasakyti. Bet neprataria nė žodžio, tik atidžiai seka akimis storus Talaato pirštus. Talaatas vieną po kito brėžia parašus po naujais nurodymais. Tie pat prasčiokiškai negrabūs pirštai parašė neužšifruotą įsakymą visiems vali ir mutesarifams: „Deportacijų tikslas – sunaikinimas.“

Greitas ir energingas parašas rodo įkarštį ir nepermaldaujamą įsitikinimą: jokių abejonių. Nerangus ministro kūnas atsitiesia.

– Taip! Rudenį aš visiems tiems ponams galėsiu nedvejodamas atsakyti: La question arménniene n’existe pas29.

Enveras stovi prie lango nieko negirdėdamas. Gal jis svajoja apie kalifų valdomą imperiją nuo Makedonijos iki šiaurės Indijos? Gal susirūpinęs dėl amunicijos tiekimo armijoms? O gal svarsto, ką dar įsigyti savo nuostabiems rūmams prie Bosforo? Šventinėje salėje jis liepė pastatyti vestuvinį sostą, kurį atsinešė kraičio Nadžijė Sultana, sultono duktė. Keturios kolonėlės iš paauksuoto sidabro laiko žvaigždėtą bizantiško brokato baldakimą.

Johanesas Lepsijus tebeslankioja Stambulo gatvėmis. Artėja vakaras. Papietauti jis nespėjo. Pastorius nedrįsta grįžti namo, į „Tokatliano“ viešbutį. Tai armėnų viešbutis. Ten visi apimti išgąsčio ir liūdesio, pradedant savininku ir svečiais ir baigiant paprastais padavėjais ar liftą aptarnaujančiu berniuku. Jie žino jo kelius, žino apie jo ketinimus. Vos tik sugrįš, visų akys įsmigs į jį. Šnipai ir persekiotojai, kuriuos pasiuntė Talaatas Bėjus ir kurie nenuleidžia nuo jo akių, gali kiek nori jį sekioti. Tačiau blogiausia tai, kad kažkokioje slaptoje saugioje vietoje jo seniai laukia draugai. Tarp jų Davtianas, buvusio Armėnų nacionalinio susirinkimo prezidentas. Jis buvo suimtas, bet pabėgo ir nelegaliai gyvena Stambule. Lepsijus neturi jėgų ir drąsos susitikti su šiais vyrais. Jei jis neateis, jie viską supras ir, reikia tikėtis, išsiskirstys. Net ir didžiausi pesimistai tarp jų (beje, pesimistai jie visi, ir tai suprantama), net ir tie turėjo nedidelę viltį, kad pastorius gaus leidimą keliauti į centrinę krašto dalį. Būtų bent šioks toks laimėjimas.

Pastorius nejučiomis patenka į miesto sodą. Čia irgi viešpatauja šventiška nuotaika. Suolai apipinti gėlių vainikais. Ant karčių ir žibintų stulpų plevėsuoja vimpelai su pusmėnuliu. Žmonių masė, nemaloni tiršta substancija, skverbiasi žvyruotais takeliais tarp žolynų. Svirduliuodamas Lepsijus prieina prie vieno suolelio, randa laisvą vietą. Prieš akis – mirguliuojantis minios puslankis. Tą pat akimirką paviljone užgroja turkų karinis orkestras, sužviegia šaižūs janyčarų muzikos garsai. Švilpynė, fleita, ausį rėžiantys klarnetai, žvanganti skarda – visa tai trumpais intervalais kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, aštru, lygu, kaip išgaląstas peilis. Kartkartėmis lyg šunų lojimas įsiterpia įtemptų būgnų dunksėjimas, kratomos karties su varpeliais skambesys, neapykantos kupinas vario lėkščių džerkšėjimas. Johanesas Lepsijus skęsta šioje muzikoje iki kaklo, jis tarytum sėdi vonioje, pripiltoje daužyto stiklo. Tačiau išsivaduoti nenori, abiem rankomis spaudžia stiklo šukes prie savo kūno. Dabar jis gauna tai, ką jam užgynė Enveras Paša. Jis eina kartu su Dievo jam patikėta tauta ilgose tremties kolonose, sunkiai velkasi akmenuotais ar pelkėtais Anatolijos vieškeliais. Ar jo neprakeiks saviškiai, kuriuos patrankų sviediniai drasko į gabalus Argonų apkasuose, Podolės ir Galicijos laukuose, jūroje ir ore? Ar begaliniai traukiniai su sužeistaisiais ne dar baisesnis vaizdas, kurį išvydęs gali pradėti staugti? Ar vokiečių sužeistųjų ir mirštančiųjų akys ne tokios pat kaip armėnų? Klausydamas janyčarų muzikos Lepsijus vis žemiau nuleidžia apsunkusią galvą. Jam Dievas pavedė ne saviškius, o tuos, kurie priklauso ne jam.

Į šaižią, trenksmingą muziką įsiterpia kitoks garsas, griausmingas, vis stiprėjantis ūžesys. Jis sklinda iš viršaus. Turkų lėktuvų eksdrilė suka ratus virš Stambulo, skleisdama proklamacijų debesėlius, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Johanesas Lepsijus nežino kodėl, bet jam staiga pasidaro aišku, kad šie monoplanai danguje yra gimtosios nuodėmės ir begalinės puikybės įsikūnijimas. Šioje jam atsivėrusioje tiesoje jis klajoja tarytum didžiuliame statinyje, tarytum Vidaus reikalų ministerijoje. Plevėsuojančios durų užuolaidos dega, o jis prisimena vieną vietą iš Apreiškimo Jonui, kurią pacituos per artimiausią pamokslą: „Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms… Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.“

Johanesas Lepsijus krūpteli. Reikia rasti naujų būdų ir galimybių. Jei vokiečių pasiuntinybė bejėgė, gal labiau pasiseks austrui markgrafui Palavičiniui, puikiam žmogui. Jis galėtų pagrasinti represijomis, juk Bosnijos musulmonai yra Austrijos-Vengrijos piliečiai. Popiežiaus raginimai iki šiol irgi nebuvo labai griežti. Bet jau kitą akimirką jis išvysta Enverą Pašą ir jo nepamirštamą šypsenėlę. Ne, šios berniokiškos ar mergaitiškos didžiojo budelio šypsenos nepavadinsi drovia. „Pone Lepsijau, mes laikysimės politikos, kuri atitinka mūsų interesus, laikysimės iki galo. Mums sutrukdyti galėtų tik valstybė, stovinti virš bet kokių interesų, neįsipainiojusi į jokias bjaurastis. Jei diplomatiniame žinyne rasite tokią valstybę, galite dar kartą ateiti pas mane į ministeriją.“

Lepsijus taip smarkiai krūpčioja ir blaškosi, kad šalia sėdinčios šydais apsigobusios moterys išsigąsta ir eina šalin. Jis to net nepastebi, jį aplankė skausminga mintis: daugiau nieko negalima padaryti. Iš niekur nesulauksi pagalbos. Pastorius Johanesas Lepsijus dabar supranta tai, ką Johunoluko kunigas Ter Haikazunas suprato dar prieš kelias savaites: dabar lieka tik viena – melstis.

Tarp besistumdančių šventės dalyvių, tarp besijuokiančių moterų ir spygaujančių vaikų, girdėdamas vėl užgrojusį janyčarų orkestrą, pastorius užsimerkęs bejėgiškai purto galvą, paskui sudeda rankas. Jo siela taria žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…“

Tačiau kaip pasikeitė „Tėve mūsų“ malda?! Kiekvienas žodis – bedugnė, kurios žvilgsnis negali išmatuoti. Jau vien dėl žodžių „mūsų“ ir „mums“ ima svaigti galva. Kas gali ištarti „mums“, jei Kristus, kuris „mus“ sukuria ir jungia, trečiąją dieną įžengė į dangų. Be jo viskas tapo dvokiančiu griuvėsių ir kaulų kalnu, aukštu kaip pusė visatos. Lepsijus prisimena motinos dienoraštį ir sakinį, kurį ji įrašė jo krikšto dieną prieš penkiasdešimt šešerius metus: „Norėčiau, kad jo vardas Johanesas man nuolat primintų, jog mano didis, šventas uždavinys yra išauklėti jį taip, kad taptų tikru Jonu, mylinčiu Viešpatį ir sekančiu Jo pėdomis.“ Ar jis tapo tikru Jonu? Ar jis tikrai pilnas pasitikėjimo, kuris neišreiškiamas žodžiais? Ak, tas pasitikėjimas gali subyrėti, jei nusilps kūnas. Jis serga cukralige. Turi atsargiai rinktis maistą. Pirmiausia negalima valgyti saldumynų, duonos, bulvių. Galbūt Enveras, neleisdamas jam vykti į Anatoliją, išgelbėjo jį nuo ligos paaštrėjimo. Bet ką čia veikia „Tokatliano“ viešbučio durininkas? Nuo kada jis nešioja kailinę karininko kepurę? Gal jį atsiuntė Enveras? Viešbučio durininkas mandagiai įteikia jam teskere, pasą kelionei į centrinę Turkiją. Pase Napoleono nuotrauka ir Napoleono parašas. Iš tikrųjų, prie besisukančių viešbučio durų jo jau laukia tremtinių kolona. Čia visi jo draugai, Davtianas ir kiti. Jie linksmai jam moja. Žmonės atrodo puikiai, nusprendžia pastorius. Net ir baisiausia tikrovė, kai susiduri su ja akis į akį, turi kažką guodžiančio. Eisena sustoja prie upės kranto po pasvirusių uolų skardžiu. Jie netgi statosi palapines. Gal Enveras slapčia daro vieną kitą nuolaidą? Kai visi susėda, prie jo prieina aukštas armėnas, apsivilkęs dumblu aptaškyta eilute. Jis kalba keista, pakilia laužyta vokiečių kalba:

– Žiūrėk! Ši siautulinga upė – tai Eufratas. O čia – mano vaikai. Ištiesk savo kūną nuo vieno kranto iki kito, kad mano vaikai turėtų tiltą pereiti upę!

Lepsijus apsimeta, kad tai tik juokai, ir atsako:

– Jums ir jūsų vaikams teks kiek palaukti, kol aš paūgėsiu.

Jis iš tiesų pradeda nepaprastai greitai augti. Jo rankos ir kojų pėdos ima tiestis į begalinę tolumą. Dabar jis galėtų visai lengvai įvykdyti armėno reikalavimą. Bet nespėja to padaryti, nes Johanesas Lepsijus praranda pusiausvyrą ir vos nenukrinta nuo suolo.

– Tai iš tiesų siaubinga, – sako jis pats sau šiandien jau antrą kartą.

Bet dabar jis kalba labiau apie jį kamuojantį troškulį. Pasipurto, nubėga prie artimiausios smuklės ir, nepaisydamas gydytojų įspėjimų, godžiai išgeria saldaus limonado su ledu. Pasijunta geriau ir nedelsdamas ima kurti naujus drąsius planus.

– Nepasiduosiu, – juokiasi jis mažai ką suvokdamas.

Šis beprasmiškas juokas reiškia, jog skelbiamas karas Enverui Pašai.

Tą minutę asmeninis Talaato Bėjaus sekretorius perduoda budinčiai pašto ir telegrafo tarnybų vadovybei vyriausybės telegramas, kuriose kalbama apie Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir pajūrį,