Читать книгу Aš ir kita aš - Gena Showalter - Страница 3

Tikra tigrė žino, kaip reikia vaikščioti. Žengia iškėlusi galvą, atstačiusi krūtinę, o jos žvilgsnis byloja: „Suėsiu tave gyvą.“

Aš esu kilimėlis kojoms valytis.

Štai. Prisipažinau. Jei kas nors sumanys purvinus batus nusivalyti į skudurą, vadinamą mano gyvenimu, greičiausiai leisiu ir dar padėkosiu. Tai žinodami žmonės gali nustoti mane gerbti. Norėčiau apsiginti: man sekasi vis geriau. Darausi stipresnė ir tvirtesnė. Išlaisvinu viduje tūnančią tigrę.

Gaila, bet šiandien ją laikiau už trumpo pavadėlio. Kol kas rezultatas visai ne mano naudai: gyvenimas – penki taškai, tigrė – du. Dar kartą norėčiau apsiginti ir pasakyti štai ką: „Gyvenimas yra piktas šuo.“

Artėdama prie chromo ir stiklo statinio, kuriame įsikūrusi bendrovė „Pauelo aeronautika“, vis mąsčiau apie paskutinį knygos „Kaip išlaisvinti savyje tūnančią tigrę“ skyrių. Bandžiau įtikinti save, kad susitikimas pavyks kuo puikiausiai – tokiai tigrei negali būti kitaip! Ryžtingai pakėliau smakrą, atsilošiau taksi sėdynėje, demonstruodama nuostabiai išryškėjusią krūtinę. Vis dėlto, kad ir kaip stengiausi, niekaip nepajėgiau atsikratyti žmogėdros veido išraiškos. Žinoma, tokioms putlioms, tarsi būtų prišvirkštos kolageno lūpoms kaip mano (na, gal ir nereikia tariamosios nuosakos) geriausiai pavyksta mina „imu du šimtus dolerių už valandą“. Rimčiau pagalvojus, tai reiškia, kad noriu suryti ką nors gyvą.

Dėl Bredo Pito tikrai pasistengčiau, bet dėl kurio nors kito – kažin. Nusipurčiau. Atsiprašau, bet jiems užteks pažvelgti į akis.

Sučiaupiau lūpas, tada atpalaidavau. Vėl sučiaupiau ir atpalaidavau, bandydama nutaisyti tobulai grėsmingą išraišką. Pastebėjau, kad taksistas žiopso į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, todėl išraudusi nusisukau į langą. Reikėjo pasipraktikuoti namie, bet netikėtai paskambino buvusysis – tegul per amžius dega pragare – ir prapliurpė visą iki susitikimo likusį laiką.

– Norėčiau, kad pabandytume dar kartą, – suokė jis.

Paprastai tokią prakalbą jis išrėžia kartą per mėnesį. Vyrukas tiesiog nepajėgia suvokti, kad kas nors gali jo negeisti.

– Myliu tave, mažute. Prisiekiu, tikrai myliu, – taip visada baigia monologą.

Aha, tada mano krūtinė dvigubo „D“ dydžio! Taip tikrai nėra, jeigu kam nors parūpo. Ji vos siekia „B“. Vis dėlto savimi didžiuojuosi. Palinkėjau buvusiajam intymiai susipažinti su mėsa mintančia bakterija, kuri lėtai ir skausmingai sudorotų visą jo kūną ir pradėtų kaip tik nuo mylimiausios vyro ataugos. Tada padėjau ragelį – tai pirmiausia užrašysiu savo pasiekimų sąsiuvinyje. Įtariu ir tikiuosi, kad tigrė manyje tokia pat niekšinga kalė kaip pats gyvenimas. Kol kas su ja per mažai bendravau, tad negaliu būti tikra.

Šiaip ar taip, Ričardas mane apgaudinėjo, kai buvome kartu. Esu gera, išauklėta mergaitė, todėl pirmą kartą atleidau. Juk reikia kovoti už savo šeimą ir taip toliau. Berniukai visada liks berniukai, ar ne? Nieko tokio, kad užaugę jie tampa paleistuviais!

Vaje, ar mano balse juntamas kartėlis?

Kai vyras sulaužė ištikimybę antrą kartą, palikau jį visoms keturioms savaitėms. Gėda prisipažinti, bet tada Ričardas prisiviliojo mane meilumu. Dieve, juk išsitatuiravo mano vardą ant užpakalio. Kas galėtų atsispirti?! Na ir kas, kad greta išpieštas pirmosios žmonos vardas?!

Kai apgavo trečią kartą, išsikrausčiau ir paprašiau ištuokos. Tai nutiko prieš šešis mėnesius. Ričardas – skyrybų advokatas, dar žinomas kaip visatos padugnė, mokėjo apeiti sistemą, kad pačiam liktų viskas, o man – nieko.

Jei svarstote, kur iškrypėliai žudikai semiasi įkvėpimo, manau, kad žinau. Iš paniekintų moterų. Kiek būčiau nuveikusi su žnyplėmis plaukams sukti ar ledo kirtikliu!.. Na, dabar jau nesvarbu.

Ričardo skambutis paveikė visą palengva bjaurėjančią dieną. Iš pat ryto mano paslaugų atsisakė vienas didžiausių per visą iš mirties taško bemaž nepajudėjusią vakarėlių organizatorės karjerą užsakovų. Viskas dėl to, kad „Glastono pramonės šakų“ savininkui atsisakiau surengti, jo žodžiais tariant, „privatų vakarėlį“ ant užpakalinės prabangaus sedano sėdynės. Planuodama kasmetinį Glastono darbuotojų priėmimą užtrukau keturias savaites! Keturias kankinančias savaites, per kurias troškau tik nusižudyti! Tykanti tigrė neprašyta išniro vos išgirdusi šlykštų pono Glastono pasiūlymą, tad supažindinau vyriškio paslėpsnius su savo keliu (antras įrašas į pasiekimų sąsiuvinį). Nereikia nė sakyti, kad neišsiskyrėme geruoju. Nelaukusi, kol klientas lieps mane suimti už fizinį smurtą, įšokau į šį taksi, prisisegiau saugos diržą ir ėmiau ruoštis susitikimui su kitu užsakovu. Kaip tik tada aptikau prie saugos diržo priskretusį supuvusio maisto gabaliuką. Tikiuosi, kad ten buvo bent jau maistas. Nenoriu net galvoti, nuo ko dar atsiranda neišvalomos riebalų dėmės. Ar ten buvo riebalai, ar kas kita, dabar man mažiausiai rūpi. Įsėdusi į automobilį, pamaniau, kad vairuotojui gerokai pučia vidurius, bet klydau: ta siaubinga šuns išmatų smarvė sklido nuo mano batų. Matyt, būsiu įmynusi pakeliui į „Glastono pramonės šakas“. Guodžiausi viltimi, kad dalis suvenyro liko ant pono Glastono kelnių. Ar tikrai labai nedora linkėti, kad juodu su Ričardu pragare degtų kartu? Na gerai, palaukite. Vėl imu lieti tulžį. Patikėkite, nesiekiu būti tokia kandi. Noriu būti stipri. Stiprios moterys laimingos, o aš iš paskutiniųjų stengiuosi tapti laiminga.

Ieškodama psichologinio padrąsinimo, pasikuičiau rankinėje ir išsitraukiau „Kaip išlaisvinti savyje tūnančią tigrę“. Knygą prieš du mėnesius trisdešimt pirmojo gimtadienio proga padovanojo man dvynės pusseserės Kera ir Melė. Ji iš tiesų padėjo siekti stiprybės ir tapti vis laimingesnei. Moterimi, valdančia savo likimą. Moterimi, kurios nepalaužia tokia menkutė nesėkmė.

Viskas puikiai pavyks, Naome, palauk ir pamatysi. Taksi ūmai sustojo, padaviau vairuotojui dešimt dolerių.

– Grąžos nereikia, – pasakiau, tada giliai įkvėpiau ir atidariau dureles.

Vos padėjau koją ant grindinio, kažkoks vyrukas griebė už mano odinės rankinės dirželio ir nurūko taku. Suklykiau ir pasileidau iš paskos. Nenubėgau nė keturių žingsnių, kai septynių su puse centimentro aukščio kairiojo bato kulniukas nulūžo ir dribau veidu ant šaligatvio. Tamsūs išsidraikę plaukai uždengė man akis, plaučiai ūmai subliūško, o portfelio turinys pažiro ant asfalto.

Buvo liepos pradžia, įprastas rytas Dalase: tvanku, sausa ir apgailėtina. Ant įkaitusio grindinio nusibrozdinau kelius iki kraujo. Vagišius dingo už kampo, niekas nė nemėgino jo gaudyti. Esu beveik tikra, kad girdėjau vieną moteriškę sakant: „Ar matei, koks stangrus to vaikino užpakalis?“

Keli praeiviai atsainiai nužvelgė mane, kėpsančią ant žemės, dar keli stabtelėjo, dėbtelėjo ir prunkštelėjo. Išmušta raudonio šiaip taip atsistojau, bet pajutau, kad protestuoja sužaloti keliai, tad vos nenugriuvau. Būtų gražu, jeigu taksi vairuotojas teiktųsi išlipti iš automobilio ir pagelbėti, tačiau nespėjau nė mirktelėti, kai kažkokia blondinė peržergė per mane ir įsitaisė automobilyje. Prakeikta mašina nuzvimbė tolyn ir paliko mane išmetamųjų dujų debesyje. Dusdama pasilenkiau susirinkti daiktų. Bent kreditines korteles buvau palikusi namie, o lūpdažis ir riebiai odai skirta pudra dingo be žinios. Po velnių! Kodėl taip turėjo nutikti?!

Susikaupiau ir visa murzina nušlubčiojau link Pauelo pastato. Mane apiplėšė, bet turiu atrodyti tvirta, pasitikinti savimi. Negaliu prarasti šio užsakymo.

Nekreipdama dėmesio į smalsius biuro darbuotojų žvilgsnius vestibiulyje, susiradau tualetą. Jame grūdosi galybė moterų, kurių šaižus kudakavimas erzino labiau už draudžiamų cigarečių dūmų debesį. Sukosėjau, vargais negalais prasibroviau iki tualeto kabinos, užsirakinau ir sugrūdau į šiukšlinę dėmėtą švarkelį. Tada priglaudžiau kaktą prie vėsios blizgančios medinės sienos. Norėjau paleisti dūdas arba ką nors prikulti – tiesiog pulti pirmą po ranka pasipainiojusią žmogystą ir suknežinti visus kaulelius. Vis dėlto reikėjo rasti aukso viduriuką. Negalėjau į susitikimą su būsimu darbdaviu eiti atrodydama it laukinis, nors ir jautrus padaras – verslui nepadėtų. Giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir mintyse pradėjau kartoti: „Guliu laimės pievoje… Guliu laimės pievoje…“

Kodėl nenusispyriau batų ir nesumedžiojau to rankines gvelbiančio šunsnukio?!

„Guliu laimės pievoje…“

Kodėl neapskundžiau pono Glastono už šlykštų pasiūlymą?!

„Guliu laimės pievoje…“

Kodėl?.. Staiga atsimerkiau ir sugniaužiau kumščius. Ši meditacija, kurios išmokė patėvis, tik dar labiau sunervina. Geriau liautis dabar, kol nepradėjau rėkti, žliumbti ar kung fu judesiais atakuoti tualeto sienos. Patėvis yra psichiatras, tačiau jo metodai retai padeda. Net nežinau, kodėl vis dar praktikuoju.

Aš susidorosiu, man tikrai pavyks.

„Melagė“, – suurzgė manyje tigrė. „Kalė“, – nesusilaikiau. Dieve, gal aš dar ir šizofrenikė? Priverčiau atsipalaiduoti visus raumenis ir išlindau iš kabinos. Nesąmoningai nužvelgiau tualete besistumdančią minią ir pastebėjau tai, ką skubėdama buvau pražiopsojusi. Visos čia esančios moterys dėvėjo kokį nors žalią drabužį: žirnių spalvos švarkelį, žaliosios citrinos atspalvio sijoną, alyvuogių žalumo palaidinę.

Pasijutau lyg įmesta į avokadų salotas.

Kodėl visos vilki žaliai, spėliojau mintyse, nuleidusi akis į rudą blauzdas siekiantį sijoną. Tada tyliai suvaitojau. Koks, po velnių, skirtumas? Net jei būčiau žinojusi, kad žalia dabar madinga, vis vien neturiu nė vieno žalio apdaro! Pastaruoju metu rengiuosi tik rudai, juodai ir baltai – dalykiškai. Nuobodžiai. Štai dar vienas įrašas į ilgėjantį sąrašą „Kodėl ši diena užkniso“.

Plaukus buvau susisegusi palei kaklą, ant smilkinių plaikstėsi kelios palaidos sruogos, bet prie veidrodžio telkėsi tokia grūstis, kad niekaip neprasispraudžiau susišukuoti. Vis dėlto buvau pasiryžusi į susitikimą nužingsniuoti visai nešlubuodama. Nusivaliau purvinus batus, tada dar apie dešimt minučių daužiau, gremžiau ir draskiau, kol abu bateliai tapo be kulnų ir vienodo aukščio. Tikrai neklibinkščiuosiu, nors ir atrodau maždaug kaip dvylikametė. Esu tik metro šešiasdešimt dviejų centimetrų ūgio, tad man praverčia kiekvienas papildomas milimetras.

Į tualetą plūdo vis daugiau moterų. Atrodė, kad mane tuoj sutraiškys, todėl išsispraudžiau laukan. Vestibiulyje stoviniavo tvirto stoto apsaugos darbuotojas, jo pilvas liulėjo virš kelnių juosmens. Kai bandžiau pro vyrą praeiti, šis ištiesė ranką ir užtvėrė man kelią.

– Leidimą gausite registratūroje, – tarė.

Žiojausi sakyti: „Ačiū, tuoj pat ten einu“, bet laiku save sustabdžiau. Aš pasitikiu savimi, esu tvirta.

– Neketinu prašytis priimama į darbą. – Iš tiesų ketinau, bet ne į tokį darbą, kaip jis įsivaizduoja. Išsitiesiau, kaip liepia saviugdos vadovėlis. – Esu susitarusi su Roisu Pauelu.

– Išmėginkite tokius skiedalus su kuo nors kitu. Manęs taip neapgausite, – prunkštelėjo apsaugos darbuotojas.

Išsižiojau iš nuostabos, tačiau greitai susitvardžiau.

– Bet tai tiesa!

– Klausykite, atsiųskite anketą paštu kaip visos kitos arba įtrauksiu jus į „blogų mergaičių“ sąrašą ir prarasite galimybę kandidatuoti.

Anksčiau būčiau išsigandusi globėjiško tono. Metų metus tokiu balsu su manimi kalbėjo tėvas – tegul raitosi iš skausmo po žemėmis – ir Ričardas – tegul ir jis kuo greičiau susitinka su Kūrėju ir raitosi iš skausmo po žemėmis. Kaip minėjau, šiuo metu stengiuosi tapti kitokia moterimi. Moterimi, nesitaikstančia su tokiais niekšais.

Jei atvirai, mane žavi mintis patekti į „blogų mergaičių“ sąrašą.

– Paklausykite, – prašnekau ir ryžtingai bakstelėjau pirštu jam į krūtinę, – ši diena man ne pati sėkmingiausia. Siūlau pasitraukti, kol rimtai nenukentėjote.

Jis nusikvatojo. Iš širdies!

– Niekur nesitrauksiu, poniute.

– Šalin iš kelio! – pagrasinau kapodama skiemenis.

– Nesulauksite. –Vyras išsiklaipiusiais ir pageltusiais dantimis įžūliai nusivaipė. – Neleisčiau jums praeiti, net jei čia pasirodytų pats Dievas ir mėgintų pastumti mane į šalį.

Tą akimirką pasijutau taip, tarsi šis apsaugininkas įkūnytų viską, kas blogo man nutiko šiandien, vakar ir per visą gyvenimą. Praeiti pro jį dabar – kur kas daugiau nei galimybė gauti darbą. Taip atgaučiau sielos ramybę. Na, kas nors pasakykite „miau“.

– Tikriausiai man nepavyks išsikviesti paties Dievo, – patikinau, – bet tikrai galiu spirti jums į užpakalį.

Vėjo nugairintas apsaugininko veidas išdavė, kad jis akimirką nustebo, tada susiraukė.

– Nekenčiu moterų, kurias kamuoja priešmenstruacinis sindromas, – sumurmėjo.

– Norite suprasti, kas yra priešmenstruacinis sindromas?! Gal pageidaujate, kad užvožčiau priešmenstruaciniu būdu?!

– Nenusileisk, mergyte! – kažkas sušuko.

Atsisukau. Man už nugaros lyg per šventojo Patriko dienos paradą stovėjo visos tualeto kambarį užtvindžiusios moterys. Padrąsinta jų palaikymo, vėl pasisukau į apsaugininką, o mano veido išraiška šį kartą šaukte šaukė: „Surysiu tave gyvą.“

Tarnautojas apdairiai atsitraukė.

– Turite lygiai dvi sekundes dingti man iš kelio, – iškošiau pro dantis, – arba pasigailėsite. Prieš tris dienas susitariau su Linda Pauel…

– Linda Pauel? – Apsaugininko akyse šmėstelėjo tikras siaubas ir jis pasitraukė. – Kodėl iš karto nesakėte? Kilkite greituoju liftu. Devynioliktas aukštas.

Priblokšta sėkmės pajėgiau tik suklapsėti akimis. Už manęs stovinčių moterų minia pasileido į priekį. Nebuvau tam pasiruošusi, todėl jos stumte įstūmė mane pro apsaugininką į liftą. Vos spėjau atgauti pusiausvyrą, kad neišsidrėbčiau ant kilimo.

– Aš taip pat kalbėjausi su Linda Pauel, – sutartinai išpyškino kelios moterys. – Tikrai, prisiekiu!

– Atsitraukite, damos, – išgirdau darbuotojo balsą ir lifto durys užsivėrė.

Kylant aukštyn, rankos ėmė prakaituoti, širdis plakė lyg pašėlusi. Aukščio nebijau. Tiesiog nekenčiu minties, kad bet kurią akimirką galiu nugarmėti žemyn ir užsimušti. Ačiū Dievui, liftas nenukrito ir sėkmingai pakilau į biurą, likus kelioms minutėms iki susitikimo – štai koks pranašumas būti vyturiu.

Registratūroje sėdinti mergina vilkėjo standų, juodą, pagal užsakymą pasiūtą kostiumėlį. Glotniai sušukuoti juodi plaukai buvo surišti į kuodelį, ant veido nekrito nė viena sruogelė. Tiesą sakant, kuodas buvo taip suveržtas, jog išoriniai darbuotojos akių kampučiai pakilo į viršų. Jos oda buvo baltut baltutėlė (dar šviesesnė už mano, nors mane beveik galima vadinti albinose), mergina atrodė lyg šmėkla arba vampyras.

– Ar čia Roiso Pauelo kabinetas? – pasitikslinau dėl viso pikto.

– Taip. – Pauelo padėjėja susiraukė ir griežtai dėbtelėjo į mane pro juodas blakstienas. – Kas jūs tokia?

– Naomė Delakrua. Esu susitarusi.

Padėjėja nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir akivaizdžiai liko nepatenkinta.

– Prašymą reikia siųsti paštu, o ne pristatyti asmeniškai. – Darbuotoja dar labiau susiraukė.

Prašymą? Viešpatie, kas šiems žmonėms?! Roisas Pauelas pats man paskambino prieš porą mėnesių! Na, gerai, skambino kelis kartus, bet aš jį ignoravau ir pati neskambinau. Neturėjau drąsos vėl susitikti su šiuo siaubingai seksualiu, sykį matytu vyru, apie kurį svajojau nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Gaila, bet mano padėtis tokia apgailėtina, kad imčiausi dirbti su pačiu velniu. (Jei skaitote šiuos žodžius, gerbiamasis Šėtone, žinokite: užsakovai mane vertina puikiai.) Kai prieš kelias dienas paskambino Linda Pauel ir paprašė susitikti su sūnumi, kad šis įvertintų, ar esu tinkama planuoti jos šešiasdešimtmetį, kvietimą priėmiau. Tai ir stengiausi paaiškinti šiai Elvyrai – tamsos valdovei.

– Man nereikia jokio prašymo. Esu…

– Brangioji, visoms reikia pildyti prašymą, formą rasite apačioje. Beje, – padėjėja prisimerkė, – kaip jums pavyko prasmukti pro Džonį?

– Tiesiog praėjau! – Numojau ranka. – Klausykite, tikiuosi, suprantate, kad man nereikia pildyti prašymo, nes jau turiu darbą. – Melavau tik iš dalies. Juk kol kas dėl nieko nesu susitarusi, nepasirašiusi jokios sutarties. – Dabar privalau pasikalbėti su ponu Pauelu.

– Nereikia taip karščiuotis.

– Atsiprašau, ką? – Ar ji apsirūkiusi? – Aš nesikarščiuoju.

– Pasakykite tai savo kraugeriškam žvilgsniui.

– Tiesiog praneškite ponui Pauelui, kad atvykau. – Aš sugriežiau dantimis.

– Dėl Dievo meilės, pati atnešiu jums prašymo formą. – Ji atsistojo. – Palaukite čia ir nieko nelieskite.

– Bet aš čia ne tam, kad…

Supratusi, jog likau viena, nutilau. Palaukite. Oi… O jeigu esu tik viena iš pretendenčių ir paraiškas dėl darbo reikėjo pildyti visoms vakarėlių planuotojoms? Lėtai nurijau seiles.

Po kelių akimirkų man į rankas įbruko krūvelę melsvų lapų.

– Štai. Užpildykite ir atsiųskite paštu.

Peržvelgiau klausimus: ką mėgstate veikti laisvalaikiu, informacija apie paskutinį vaikiną, seksualiniai įpročiai… Kas čia, po velnių? Tikrai nerašysiu! Nežinodama, ką daryti su popieriais, sugrūdau į portfelį.

– Tai reikia pildyti norint gauti darbą surengti vakarėlį ar bandant įsidarbinti jūsų biure?

– Prašymo forma skirta ne įsidarbinti, brangioji. Ji dėl galimybės tapti ponia Pauel.

Įsitikinusi, kad blogai nugirdau, giliai įkvėpiau.

– Atsiprašau, ką?

– Tik nereikia. Neapsimeskite, kad nenorite už jo ištekėti. Prieš kelias dienas žurnalas „Tattler“ išspausdino apie tai straipsnį. Nuo tada į biurą veržte veržiasi moterys.

– Norint tapti jo žmona, reikia rašyti prašymą? Rimtai?!

Koks vyras, ieškodamas gyvenimo partnerės, pateikia klausimyną?! Neįtikėtinai egoistiška! Niekinga! Pasibjaurėtina! Vis dėlto puikiai dera prie kitų šios dienos įvykių.

Lyg norėčiau dar kada nors ištekėti. Jau geriau tapčiau „Baimės faktoriaus“ dalyve ir valgyčiau kiaulės gimdą, įdarytą vabalų puvenomis ir gardžiai apteptą karvės kraujo padažu. Stengiausi kalbėti kuo ramiau ir racionaliau.

– Esu susitarusi aptarti Lindos Pauel gimimo dienos vakarėlio smulkmenas, tik tiek.

Mergina iš nuostabos pakėlė antakį.

– Vardas?

– Naomė Delakrua. – Buvau minėjusi, tačiau mandagiai nusišypsojau. Pagaliau einame teisinga linkme.

Kraujo raudonumo nagu (kaip manote, ar tai natūrali jos nagų spalva?) padėjėja perbraukė per dienos susitikimų sąrašą.

– Nagi nagi, ir ką sau manote? Sąraše jūsų nėra.

Šypsena man nuo veido nunyko.

– Patikėkite, susitikimas numatytas pirmadienį vienuoliktą valandą.

– Oi, tikiu. – Padėjėjos sarkazmas buvo toks kandus, kad jaučiau, tarytum vampyriškos iltys smigtų man į veną. – Tikriausiai įsėlino stebuklinga fėja ir ištrynė jūsų vardą.

„Jau greičiau tavo meilužis velnias“, – pamaniau ir lūpų kampučiai dar labiau nusviro.

– Prašau patikrinti dar kartą.

– Nė neketinu. Prisėskite štai ten. – Darbuotoja mostelėjo griežtų formų, pažiūrėti nepatogios kėdės link. – Pakviesiu, jei ponas Pauelas galės įterpti susitikimą į dienotvarkę. – Tada piktdžiugiškai nusišypsojo: – Tiesa, jums ant skruosto puikuojasi purvo dryžis.

– Ačiū, kad pasakėte. Labai jums dėkinga.

Kalė. Šypsena mano veide visiškai išnyko, bet nepuoliau iš karto valytis. Palaukiau, kol ji nusisuko, o tada iš širdies patryniau abu žandus. Kodėl taksi automobilis manęs tiesiog nepervažiavo, kai turėjo tokią puikią progą? Būčiau išvengusi visų rūpesčių! Be to, toks galas atrodo švelnesnis.

Atbulomis nuslinkau iki kėdės ir lyg prasikaltęs vaikas ėmiau laukti bausmės. Būtų labai gera važiuoti namo ir pasimėgauti didžiule storapade pica su dešra, varvančiais riebalais ir užkąsti tirpstančiais burnoje sausainiais su šokolado gabalėliais. Sušveisti dėžutę spurgų „Krispy Kremes“ ir pakelį traškučių „Doritos“. Dar išsiurbti didelę porciją vyšninės ir vanilinės kolos. Negi gali rūpėti cholesterolis, užsikimšusios arterijos, kai sveikas protas kybo ant plauko?!

Laikas slinko lėtai, man paskaudo sėdynę. Negalėjau patogiai įsitaisyti. Ant kėdės nebuvo jokio paminkštinimo, tad kiekvieną kartą, man perkeliant svorį ant kito sėdmens, dubens kaulai trynėsi į dirbtinę odą. Kaip tik norėjau užsimesti koją ant kojos, kai nesidairydama į šalis pro duris įplaukė išdidi, iškart matyti, kilminga moteris sidabriniais plaukais iki pečių. Jai žengiant pro šalį padvelkė prabangiu aromatu.

Elvyra pastebėjo naująją viešnią, staigiai atsistojo ir pasibjaurėtinai įsitempė. Įsižiūrėjus buvo matyti, kad padėjėja šiek tiek bijo.

– Nereikia pranešti, kad atvykau, – užtikrintai pareiškė vyresnioji ponia. – Įeisiu pati.

Mergina atsitraukė nuo neseniai nublizginto stalo.

– Atleiskite, ponia Pauel, bet negaliu įleisti. – Elvyra pakėlė ranką ir užtvėrė kelią. – Duokite man minutėlę, pranešiu jam, kad atvykote.

Prasidėjo dvikova. Nagai išleisti, kailis pašiauštas. Jei kurios nors iš jų veidas dar šiek tiek įkais, įsijungs priešgaisrinė signalizacija. Pamiršau, kad skauda sėdmenis ir kokia nesėkminga ši diena. Trūksta tik spragintų kukurūzų „Orville Redenbacher“ ir lapelio taškams skaičiuoti. Iš visko matyti, kad turėtų kentėti kurios nors pasturgalis – to nusipelnė Elvyra. Pirmyn, ponia, pirmyn!

– Neprivalau iš anksto tartis, kad pasimatyčiau su sūnumi, – sugriaudėjo ponia Pauel. Akis į akį ji buvo kur kas grėsmingesnė nei kalbėdama telefonu. Darbuotojos vietoje seniausiai būčiau davusi damai kelią. – Tuoj pat pasitrauk arba pasigailėsi!

Elvyra apsilaižė lūpas ir susikryžiavo ant krūtinės rankas.

– Užtruksiu tik akimirką. Galite prisėsti laukiamajame šalia kitos dėl susitikimo nesusitarusios viešnios. – Nelaukdama atsakymo padėjėja pakėlė telefono ragelį. – Pone Pauelai, jūsų motina…

Vis dėlto ponia nesiteikė laukti. Pasisuko ir išdidžiai nužingsniavo koridoriumi. Elvyros veidas apsiniaukė it audros dabesis ir ji suamsėjo:

– Per vėlu, ji jau pakeliui.

Tada trenkė ragelį. Spektaklis baigėsi, o aš likau laukti.

Laukiau… Dar laukiau…