Читать книгу Tu – mano svajonė. Antra knyga - Jessica Gilmore - Страница 3

Bzz, bzz, bzzzzz.

Viltė Makenzė sumurmėjo ir apsivertė ant kito šono. Nesugebėjo pramerkti akių, tik ištiesė ranką prie žadintuvo, kad užčiuoptų išjungimo, pauzės ar prašau, dabar pat nustok triukšmavęs mygtuką. Tačiau… Palūkėkit sekundėlę… Čia, Niujorke, ji nenaudojo žadintuvo. Tomis retomis dienomis, kai nepažadindavo kylančios saulės spinduliai, ūžiančių automobilių triukšmas ar drėgnas oras, suskambėdavo telefonas. Tad kas zvimbia? Ir kodėl niekaip nenustoja?

Bzzzzzzz.

Kad ir kas tai buvo, triukšmas netilo. Priešingai – kas sekundę vis garsėjo. Viltė atsisėdo ir nuleido kojas nuo siauros metalinės lovos krašto. Kiekviena apsnūdusio kūno ląstelė įnirtingai priešinosi, bet Viltė vis tiek svyruodama atsistojo ir dirstelėjo į laikrodį ant riešo. Pusė šešių ryto. Viltė sumirksėjo. Nedidelis kambariukas susvyravo ir stojo į vietą. Vis dar tvyrojo priešaušrio ramybė. Nakties tamsumą blaškė tik gatvės žibinto visu aukštu žemiau nei vienintelis Viltės buto langas atspindžiai.

Bzzzzzzz.

Tai ne gaisro ar dūmų daviklis. Namo laiptais nebilda kaimynų žingsniai, lauke nekaukia sirenos. Įkyrus pypsėjimas sklinda nuo nedidelio apskrito stalelio lango nišoje. Ne, jis sklinda iš jos nešiojamojo kompiuterio ant nedidelio apskrito stalelio lango nišoje.

– Kas per?.. – Viltė nusvirduliavo kelis žingsnius iki staliuko ir atsuko kompiuterį į save. Ekranas atgijo, ryškios spalvos apakino vos pramerktas akis. Ekrane šviečiančios raidės mirgėjo. Viltė dar kartą sumirksėjo ir ranka tingiai pasitrynė akis. Pagaliau žodžiai stojo į vietas.

Skambina Fetė. Atsiliepti?

Fetė? Tokiu metu? Gal ji papuolė į bėdą? Susižeidė? Pala, kur ji dabar? Ar jau išvyko iš Europos? Gal ją apkaltino narkotikų kontrabanda? Gal ją apiplėšė ir ji neteko visų pinigų? Kodėl Viltė leido jai keliauti vienai? Kodėl nutarė šešis mėnesius šlaistytis Niujorke ir apleido jaunesniąją sesutę? Paliko ją vieną, pažeidžiamą… Drebančia ranka Viltė paspaudė vidurinį klaviatūros klavišą ir priėmė skambutį. Nubraukė nuo akių plaukus, neramiai tyrinėjo ekraną ir pabandė kiek prisidengti senų, kadaise baltų marškinėlių su petnešėlėmis, kuriuos dėvėjo miegodama, iškirptę.

– Fete? – Viltė giliai atsiduso. Kelias sekundes trukusią aklą paniką pakeitė palengvėjimas pamačius ekrane nudegusį ir laimingą sesers veidą. – Ar viskas gerai?

– Viskas puiku! Ak, ar tave pažadinau? Pala, ar supainiojau laiką? Maniau, kad Niujorke dabar vakaras.

– Ne, dabar rytas. Nustatant Niujorko laiką laikrodį reikia sukti atgal, o ne į priekį. Bet nekvaršink galvos, – pridūrė pamačiusi, kaip sesuo susikrimto. – Labai smagu tave girdėti ir matyti. Kur esi? – mintyse skubiai skaičiuodama laiką pamanė, kad sesuo kur nors Europoje. Nors Fetė ir žadėjo dažnai skambinti ir rašyti, nuo to laiko, kai įlipo į „Eurostar“ traukinį – kiek seniau nei prieš tris mėnesius – ir pradėjo didžiąją kelionę, Viltė retai sulaukdavo iš jos žinių. Fetė vasarą ketino praleisti keliaudama traukiniais Europoje, o paskui skristi į Australiją, kur prasidės tarptautiniai nuotykiai. Tačiau, priešingai ne vyresnioji sesuo, Fetė mėgo plaukti pasroviui, o ne kruopščiai planuoti. Vadinasi, ji gali būti bet kur.

Viltė nusišypsojo seseriai jau pamiršusi, kaip anksti. Nieko tokio, kad ilgokai nesulaukė iš Fetės žinių. Sesutė panirusi į linksmybes ir pasaulio tyrinėjimą. Viltė nenorėjo būti įkyri vyresnioji sesuo, nuolat primenanti apie biudžeto planavimą ir sveiką mitybą.

– Esu Prahoje, – Fetė kiek atsitraukė nuo ekrano, parodydama jaukų kambarį ir miesto vaizdus už lango. Ji sėdėjo lofte, priešais didžiulius langus iki žemės ir duris į senovinį balkoną. Viltė regėjo kampelį nuostabaus vaizdo – besirangančios upės ir už jos kylančios pilies. Oho, jaunimo nakvynės namai tikrai gerokai prabangesni, nei ji manė.

– Maniau, kad į Prahą atvykai jau prieš šešias savaites? – Fetė neketino vienoje vietoje praleisti ilgiau nei kelias dienas, o Viltė buvo įsitikinusi, kad sesers žinutę iš Prahos gavo dar liepos pradžioje.

– Taip ir buvo. Aš iš čia neiškeliavau. Ak, Vilte, čia tarsi pasaka. Tau labai patiktų.

– Neabejoju, kad patiktų, – Viltė niekada nesilankė Prahoje. Nei Paryžiuje, nei Barselonoje, Kopenhagoje ar Romoje. Jokiame Europos mieste, nors nuo Londono jie atrodė ranka pasiekiami. Jų tėvai mėgo atostogauti Anglijos pajūryje. Nors ten daug lietaus ir vėjo. O jiems mirus nebuvo pinigų jokioms atostogoms. – Tačiau kodėl nutarei pasilikti Prahoje? Maniau, kad nori pamatyti viską, nuvykti visur!

– Taip ir buvo, bet… Ak, Vilte, su kai kuo susipažinau. Nuostabiu žmogumi, ir… – mikčiojo sesuo. Viltė netikėdama spoksojo į kompiuterio ekraną. Ar Fetė nuraudo? Sesers žvilgsnis buvo jausmingas, oda spindėjo. Tai neturėjo nieko bendro su kompiuterio ekrano raiška. – Noriu, kad pasidžiaugtum dėl manęs, gerai? Nes aš tikrai džiaugiuosi. Be galo. Vilte, aš išteku!

– Išteki? – Viltė nepatikėjo savo ausimis. Mažajai sesutei dar tik devyniolika. Ji dar neįstojo į universitetą, nepakeliavo. Juk ji ką tik pradėjo keliauti! Fetė nesugebėjo laiku apmokėti sąskaitų, pakeisti perdegusio saugiklio ar pasigaminti patiekalo, sudėtingesnio nei makaronai su pesto padažu. Net ir šį valgį du kartus iš trijų prisvilindavo. Kaip toks vaikas gali tuoktis? Viltė teišspaudė vieną klausimą: – Už ko?

Sesuo neatsakė. Viltė išgirdo, kaip trinktelėjo sesers kambario durys, ir pamatė, kaip ji pasuko galvą.

– Hanteri! Supainiojau laiką. Niujorke dar ankstus rytas.

– Žinau, brangioji. Dar nė neišaušę. Ar pažadinai seserį?

– Na, ji nepyksta. Ateik, pasisveikink. Vilte, čia mano sužadėtinis Hanteris, – pristatė Fetė. Viltei net kvapą užėmė išgirdus pasididžiavimą Fetės balse ir pamačius šiltas kibirkštėles akyse, kurias sesuo pakėlė į aukštą šalia atsistojusią figūrą. Sesuo labai anksti neteko tikros šeimos. Nekeista, kad sumanė leistis į nuotykius ir susirasti naują šeimą. Viltė stengėsi kaip išgalėdama, bet žinojo, kad buvo prastas tėvų pakaitalas. Kai teko perimti vadeles, ji buvo dar jaunesnė nei Fetė dabar. Gal šiam vyrukui pavyks suteikti sesers gyvenimui stabilumo? Gal jis padės jai įgyvendinti jos tikslus?

O jei jis per mažai stengsis, Viltė tuoj pat atskubės ir privers jį pasitempti. Ji išspaudė šypseną, tikėdamasi, kad veide neatsispindi nuožmios mintys.

– Labas, Hanteri.

– Labas, malonu pagaliau su tavimi susipažinti. Tiek daug apie tave girdėjau, – pasisveikino vyras. Viltė paskubomis jį įvertino. Amerikietis. Mėlynakis blondinas. Švariai nusiskutęs, šypsosi viliojamai. Jaunas. Ne toks jaunas kaip Fetė, bet vos įžengęs į trečią dešimtį.

– Na, tai kaip susipažinote? – išspaudė Viltė, užgniauždama žodžius, kuriuos norėjo ištarti. Tuokiatės? Jūs beveik nepažįstat vienas kito! Jūs tik vaikai! Tačiau jau prieš devynerius metus Viltė sau pažadėjo, jog darys viską, kad tik Fetė būtų laiminga. Ir dar niekada nematė sesers laimingesnės nei šiandien.

– Hanteris menininkas, – pasididžiavimo kupinu balsu pasakojo Fetė. – Jis piešė portretus ant Karolio tilto. Kai ėjau pro šalį, pasiūlė mano portretą nupiešti nemokamai.

– Tavo veidas gražiausias mano kada nors matytas, – įsiterpė Hanteris. – Kaip galėjau imti pinigus, kai tenorėjau kuo ilgiau nenuleisti nuo tavęs akių?

– Atsidėkodama pasiūliau pavaišinti jį gėrimu. Taip viskas ir prasidėjo, – švelniai šypsodamasi dėstė Fetė, tamsios akys spinduliavo svajingumu. – Po valandos jau žinojau, kad jis man skirtas. Nuo to laiko esame neišskiriami.

Gatvėje piešiantis menininkas. Viltė nusivylė. Kad ir koks jis talentingas, tokia veikla nežada šiltų, patogių namų. Fetė neturėjo išsilavinimo ir nė nenumanė, ką veiks šiems metams prabėgus. Viltė vėl išspaudė šypseną.

– Kaip romantiška. Negaliu sulaukti, kol pamatysiu tą portretą. Ir susipažinsiu su Hanteriu gyvai, o ne kompiuterio ekrane.

– Greitai galėsi susipažinti! Vos po dviejų savaičių. Tada mes tuokiamės! Niujorke, ir… – Fetė nutaisė maldaujamą veido išraišką. Viltė puikiai ją pažinojo. – Vyliausi, kad padėsi pasirūpinti kai kuriomis smulkmenomis.

Viltė sustingo. Ji žinojo, ką Fetės kalba reiškia „pasirūpinti kai kuriomis smulkmenomis“. Tai reiškė, kad ji turės nudirbti viską. Dažniausiai Viltė su džiaugsmu sutikdavo. Tačiau dabar ji pirmą kartą per devynerius metus atitrūko nuo dalies įsipareigojimų. Vylėsi pagyventi savo gyvenimą.

Na, taip, kol kas ji nedaug tenuveikė. Tiesa, pirmą savaitę Niujorke paišlaidavo naujiems drabužiams – ryškiems ir pribloškiantiems, nusikirpo plaukus ir pasidarė stilingą šukuoseną. Bet ir toliau jautėsi tokia pati sena, nuobodi Viltė. Viskas prieš akis – ji dar tris mėnesius čia viešės dirbdama laikiną darbą. Dar turi daugybę progų nuveikti ką nors naujo ir jaudinamo. Tereikia pradėti.

– Smulkmenomis? – atsargiai pasitikslino.

– Mes su Hanteriu norime nedidelių, jaukių vestuvių Niujorke. Su artimiausiais šeimos nariais ir keliais draugais. Jo mama kiek vėliau surengs įspūdingą vakarėlį. Hanteris tikina, kad ji nieko negailės, tad manau, kad vestuvės turėtų būti labai paprastos. Tik ceremonija, vakarienė ir gal kiek pramogų? Juk galėsi tuo pasirūpinti, ar ne? Atvyksiu tik kelios dienos prieš ceremoniją. Hanteris dar nebaigė kursų, o aš nenoriu palikti jo vieno. Be to, tau taip gerai sekasi viską organizuoti. Niekaip tau neprilygčiau. Viskas, prie ko prisilieti, virsta auksu.

Išgirdusi paskutinį sakinį Viltė praskydo. Ji taip ilgai stengėsi suteikti Fetei tobulą vaikystę.

– Fete, mieloji, mielai padėsiu, bet kodėl viską darote taip skubotai? Kodėl vestuvių nesurengus kiek vėliau? Galėtum pati viską suorganizuoti. Pirmiausia pakeliauk, kaip ir planavai, – patarė ji ir mintyse pridūrė: Duokite sau daugiau laiko vienam kitą pažinti.

– Mylime vienas kitą ir norime kuo greičiau pradėti naują gyvenimą drauge. Spėsiu pakeliauti. Su Hanteriu medaus mėnesio vyksime į Australiją, Balį, Naująją Zelandiją ir Tailandą. Tai bus ilgiausias ir romantiškiausias visų laikų medaus mėnuo. Ačiū, Vilte, žinojau, kad galiu tavimi pasikliauti. Atsiųsiu keletą idėjų, gerai? Suknelės matmenis, nuorodas dėl gėlių, spalvų paletę ir panašiai. Bet puikiai žinai mano skonį. Neabejoju, kad ir ką parinktum, bus nuostabu.

– Puiku. Bus šaunu, – Viltė stengėsi šnekėti entuziastingai, bet viduje panikavo. Kaip, po galais, dirbant dvylika valandų per dieną, ko iš jos tikėjosi viršininkė, spėti per dvi savaites suorganizuoti vestuves? – Tačiau juk žinai, kad turiu dirbti, mieloji. Liko nedaug laiko. O Niujorko vis dar gerai nepažįstu. Ar tu įsitikinusi, kad aš tam tinkamiausia kandidatė? – Viltė žinojo kelią nuo savo buto iki biuro ir šaunų pasivaikščiojimo maršrutą Centriniame parke. Jau turėjo mėgstamiausią knygų parduotuvę ir išsirinko, kur skaniausia kava. Kaži, ar šios žinios dabar pravers.

Fetė nepastebėjo potekstės sesers žodžiuose. Net uždususi iš susijaudinimo plepėjo toliau.

– Jokių biudžeto ribojimų, Vilte. Rinkis, kas tau atrodo tinkamiausia. Nesuk galvos dėl kainos.

Viltė nurijo seiles.

– Jokių biudžeto ribojimų? – nors jos su Fete neskurdo, jau daug metų pinigų trūko. Tėvai turėjo neblogą draudimą, tad po jų mirties buvo padengta skola bankui už Viktorijos stiliaus namą šiaurės Londone. Tačiau sumokėjus mokesčius iš palikimo joms beveik nieko neliko. Viltei teko auginti Fetę iš savo atlyginimo. O aštuoniolikos, beveik neturint darbo patirties, atlyginimas tikrai nebuvo didelis.

– Fete, žinau, kad mama ir tėtis tavo ateičiai paliko pinigų, bet nemanau, kad jų pakaks ekstravagantiškoms vestuvėms, – o gal Fetė tikisi, kad prisidės Viltė? Ji mielai nupirktų seseriai vestuvinę suknelę, bet žodžiai „jokių biudžeto ribojimų“ net šiurpą kėlė.

– Ak, Fetei neprireiks naudoti savo pinigų. Viską apmokėsiu, – tarė Fetei už nugaros pasirodęs Hanteris. – Jau pasirūpinau, kad gautum kredito kortelę, – aiškino jis. Tai išgirdusi Viltė iš nuostabos išpūtė akis. – Padenk ja visas išlaidas. Ko tik prireiks.

– Ko tik prireiks? – pakartojo Viltė, neįsisąmonindama, ką tie žodžiai reiškia. – Bet…

– Rinkis, kas geriausia, – tęsė Hanteris, tarsi jos neišgirdęs. – Jei susidursi su sunkumais, paminėk mano vardą. Ar mano motinos – Mistė Karlail. Tai išgirdę visi turėtų pasitempti.

– Paminėti tavo vardą. Gerai, – Viltė tesugebėjo kartoti jo žodžius. Padėtis iš keistos ką tik tapo nereali. Kaip čia išeina, kad gatvės menininkas iš Prahos toks turtingas, kad galėtų atsiųsti jai kredito kortelę vestuvėms be jokių biudžeto ribojimų? Nė nemirktelėjęs atsiunčia kortelę per vandenyną. Už ko teka Fetė? Kenedžio?

– Tiesą sakant, geriausia būtų pasikalbėti su mano įbroliu Geilu. Geilu Okonoru. Jis gyvena vos kelios gatvės nuo tavęs ir pažįsta reikalingus žmones. Štai, persiųsiu tau jo kontaktus ir perduosiu jam, kad susisieksi, – Hanteris šypsojosi, tarsi jau būtų nuspręsta. Viltė pamanė, kad turbūt jie su Fete jaučiasi ramūs. Jie toliau mėgausis meile nuostabiame kambaryje lofte ir grožėsis pro langus matoma viduramžių pilimi, o Viltė kovos su Niujorko drėgme ir organizuos tobulas vestuves.

Na, taip ji ir padarys, pasitelkusi netikėtą Hanterio dosnumą. Iš paskutiniųjų stengsis surengti tobulas vestuves. Tik nevargs viena. Viltė už lyčių lygybę. Jau ne tie laikai, kai vestuves planuodavo tik nuotakos šeima. Kai tik bus padorus metas, ji aplankys poną Geilą Okonorą ir paprašys pagalbos. Jei prireiks, per prievartą privers padirbėti. Nesvarbu, ką teks daryti. Svarbiausia Fetei iškelti jos svajonių vestuves.

* * *

Geilas Okonoras dirstelėjo į laikrodį ir užgniaužė atodūsį. Dūsavimas nepadės. Taip pat ir neramus žingsniavimas po kambarį ar keiksmažodžiai. Bet samdydamas profesionalą ir tikėdavaisi profesionalaus elgesio, o ne vėlavimo. Vėlavimo visas dvidešimt minučių.

Geilas apsisuko ir dirstelėjo pro didžiulius langus per visą studijos sieną. Dažniausiai pažvelgęs į Manhataną nusiramindavo ar pasisemdavo įkvėpimo – gaudavo tai, ko tuo metu trūkdavo. Pažiūrėjęs pro langą prisimindavo, kad užsitarnavo šį butą ir šį vaizdą. Pasijusdavo svarbus. Tačiau šiandien jis tik prisiminė, kaip rizikuoja karjera ir reputacija.

Vėluoja dvidešimt minučių. Daugiau jis nebegalėjo švaistyti nė sekundės. Reikėjo kuo nors užsiimti. Geilas apsisuko ir dar sykį nužvelgė, kaip rytiniai vasaros saulės spinduliai krinta ant raudonos aksominės kušetės, rūpestingai pastatytos kambario viduryje. Tai buvo vienintelis baldas svetainėje. Jo lova ir drabužiai buvo antresolėje, o virtuvė ir vonios kambarys paslėpti už nekrintančių į akis durelių buto kampe. Geilui patiko, kad butas tuščias ir erdvus. Tai padėjo susikaupti.

Tik dabar jis neturėjo kur nukreipti dėmesio ir tegalėjo galvoti apie bėgančias sekundes.

Geilas vėl ėmė žingsniuoti po kambarį. Penkios minutės. Jis duos jai dar penkias minutes. Jei mergina vis dar nepasirodys, pasirūpins, kad ji šiame mieste neberastų darbo. Pala. Ar tai skambutis? Dar niekada Geilas jo taip nelaukė. Jis skubiai perbėgo kambarį.

– Taip?

– Pone, pas jus atėjo jauna dama. Jos vardas…

– Siųsk ją viršun, – Geilas paragino durininką. Pagaliau. Jis grįžo prie langų ir giliai įkvėpęs pasinėrė į stulbinantį vaizdą. Horizontą užstojo dangoraižiai. Niujorką apėmus karštligiškai statybų manijai aukštyn stiebėsi nauji, žėrintys bokštai, tačiau kitoje medžiais apaugusios gatvės pusėje išliko seni, tradiciniai Aukštutinio Istsaido daugiaaukščiai. Geilas neramiai trypčiojo. Reikia panaudoti šią neramią kūnu pulsuojančią energiją. Negalima jos švaistyti tuščiam nerimui.

Lifto ūžesys perspėjo, kad tuoj įžengs viešnia. Gyvenant pastogėje esančiame prabangiame bute nereikėjo koridoriaus. Lifto durys atsiverdavo tiesiai į butą.

Geilas užsitarnavo šiuos namus. Negavo jų dovanų, nepaveldėjo iš šeimos. Paprasčiausiai daug dirbo ir juos nusipirko. Draugai nesuprasdavo, kiek pasitenkinimo savimi tai suteikė.

Lengvai šnypštelėjusios atsivėrė lifto durys. Į medines grindis sukaukšėjo batelių kulniukai.

– Hm… Sveikas? – pasisveikino viešnia. Anglė. Geilas to nesitikėjo. Tačiau jam nerūpėjo, kaip skamba jos balsas. Geilo nedomino pokalbiai.

– Vėluoji, – jis nesivargino apsisukti. Dažniausiai moteris Geilas sutikdavo maloniai ir prieš pradedant darbus stengdavosi padėti joms pasijusti patogiai. Šiandien jis pernelyg nekantravo, kad mėtytųsi mandagybėmis. – Ant kušetės guli chalatas. Gali persirengti vonios kambaryje.

– Atsiprašau?

– Vonios kambaryje, – jis linktelėjo durų tolimiausiame kambario kampe pusėn. – Ten rasi drabužių pakabą. Eik ir renkis. Jei nori, lik su chalatu, kol tinkamai tave paguldysiu, – kai kurios merginos gėdydavosi, o kai kurios mielai žingsniuodavo nuogos nuo pat vonios kambario iki kušetės. Jam buvo nesvarbu, ką mergina pasirinks.

– Drabužių? Nori, kad nusirengčiau?

– Na, taip. Juk todėl čia ir atėjai, ar ne?

Jis išgirdo pasipiktinusį šūksnį ir atsisuko į viešnią.

– Ne! Žinoma, kad ne. Kodėl taip galvoji?

Kas, po galais, vyksta? Tamsiaplaukė, tamsiaakė, smulkutė mergina pasipiktinusiu veidu. Visai daili, gal net graži – bent tiems, kam patiko didelės tamsios akys šviesiame veide. Bet jis tikėjosi raudonplaukės amazonės gudria šypsena. Kad ir kas ši mergina, ji tikrai nepanaši į amazonę.

– Nes tikėjausi merginos, kuri ir turėjo taip pasielgti, – sausai atkirto Geilas. – Bet tu visai ne ta, kurią užsisakiau. Visų pirma, tu gerokai per žema. Nors tavo lūpos labai įdomios.

– Užsisakei? – mergina dar smarkiau pasipiktino ir net išraudo. – Atsiprašau, kad nesu iš užsakomų merginų katalogo, bet manau, kad pirmiausia turėtum įsitikinti, kas pas tave atėjo, o tik tada reikalauti iš nepažįstamųjų nusirengti.

– Tai ne aš prasibroviau pro durininką. Kas tu tokia? Ar tave atsiuntė Sonia?

– Sonia? Nepažįstu jokios Sonios. Akivaizdu, kad kažką supainiojome. Juk tu vardu Geilas Okonoras, tiesa? – mergina dvejojo ir žingtelėjo atgal, tarsi jis bet kurią sekundę galėtų ją užsipulti.

Geilas nekreipė į ją dėmesio.

– Jei nepažįsti Sonios, kodėl tu čia?

Mergina giliai atsiduso.

– Mano sesuo tuokiasi, ir…

– Šaunu. Sveikinu. Paklausyk, aš nedirbu vestuvėse. Kad ir kiek pasiūlytum. Aš užsiėmęs. Atsiprašau, man reikia paskambinti. Esu tikras, kad rasi kelią atgal. Atrodo, kad tau nekyla keblumų ieškant kelio.

Tamsiaplaukė moteris tik spoksojo į jį nustebusi. Geilas iš kišenės išsižvejojo telefoną. Nekreipdamas į viešnią dėmesio permetė akimis, regis, begalę elektroninių laiškų, pranešimų ir priminimų. Suspaudė lūpas. Iš agentūros jokių žinių. Nekantriai atsidusęs susirado telefone numerį ir paspaudė skambučio paveikslėlį. Ryšio signalas supypsėjo kartą, du – Geilas nekantriai trepsėjo koja į ritmą – tris kartus, kol pagaliau kažkas atsiliepė:

– „Unikalūs modeliai“, kuo galiu padėti?

– Skambina Geilas Okonoras. Dabar jau… – jis dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį ant pilkos sienos. – Jau devynios valandos, o modelis, kurią užsisakiau aštuntai trisdešimt, dar nepasirodė.

– Geilai, malonu su tavimi kalbėtis. Labai atsiprašau, ketinau paskambinti, bet iki šiol neradau laiko. Toks pašėlęs rytas, nepatikėtum, kas čia dedasi.

– Nagi.

– Sonią vakar užsakė didžiulei reklamos kampanijai. Ji paskutinę minutę turėjo pakeisti kitą modelį, tad tiesiogine to žodžio prasme susikrovė daiktus ir iškart išskrido. Pati vakar vakare įsodinau ją į lėktuvą. Tarptautinė kvepalų reklama. Kokia puiki galimybė. Ypač modeliui, kuris… – vadybininkė šnibždėjo tarsi sąmokslininkė: – Nestandartinių matmenų. Ji pas tave apsilankys kitą kartą. Labai atsiprašau. O gal galėčiau atsiųsti kitą merginą? Turime čia dailučių raudonplaukių, jei to ieškai. O gal tau svarbu apvalaina figūra?

Geilas sunkiai susivaldė nenusikeikęs. Atsiųsti ką nors kita? Mintyse jis išvydo Sonios atvaizdą: išmintingas žvilgsnis žaliose katiniškose akyse, kūnas, spinduliuojantis pasitikėjimą. Būtent to jam reikėjo pagrindiniam kūriniui pirmajai asmeninei parodai.

– Ne, negaliu taip paprastai pakeisti jos kita mergina. Negaliu ir sutarti kito laiko. Pasilikau laisvo laiko būtent dabar.

Juk paroda vos po penkių savaičių.

– Sonia grįš vos už poros dienų. Tegaliu atsiprašyti už vėlavimą, bet…

Geilas karčiai pagalvojo, kad būtų malonu, jei vadybininkė nors kiek apgailestautų už sukeltus nepatogumus. Ji dar pasigailės. Jis niekada nebesinaudos „Unikalių modelių“ paslaugomis. Geilas nebesiklausė apsimestinių atsiprašinėjimų ir numetė ragelį. Grįžusi Sonia nebetiks jo sumanymui. Geilas nenorėjo paveiksluose vaizduoti žinomų žmonių – kitaip nei fotografijose. Visa esmė nutapyti paprastas moteris. Pernelyg daug laiko jis sugaišo fiksuodamas garsias ir puošnias žvaigždes. Dabar troško pavaizduoti tikrus, niekuo neišsiskiriančius veidus.

Geilas sugniaužė ranką į kumštį ir apmąstė sudėtingą padėtį. Reikia nupiešti svarbiausią pirmos parodos kūrinį, o jis vis dar neturi modelio. Mintyse perbėgo savo adresų knygą, bet nešovė į galvą nė viena tinkama mergina. Daugelis jo pažinotų modelių buvo liesos, puikiai tinkamos fotografuoti, bet visai nenaudingos šiam projektui. Velnias.

– Pone Okonorai.

Delne suspaudęs telefoną Geilas susierzinęs dirstelėjo į nepageidaujamą įsibrovėlę.

– Maniau, kad išėjai, – nukirto jis. Mergina sustingusi stovėjo netoli lifto. Palinkusi prie durų, tarsi trokštų sprukti. Tačiau juk niekas netrukdė jai taip pasielgti. Greičiau jau priešingai. Geilas lėtai ją nužvelgė, vertindamas tinkamumą šiam projektui. Prieš tai jis matė tik tai, ko trūko, palyginti su mergina, kurią tikėjosi išvysti. Viešnia buvo gerokai žemesnė, neturėjo tokių ryškių apvalumų. Buvo tarsi ledas, palyginti su Sonios ugnimi. Ryškius drabužius mergina dėvėjo tarsi maskarado kostiumą. Tamsūs plaukai tvarkingai gaubė pečius tarsi apsiaustas. Merginos akys buvo didžiulės, tamsios, o jų gilumoje turbūt niekada neužgesdavo atsargumas.

Viešnia atsitraukė dar žingsnį atgal.

– Prašyčiau.

– Juk tai mano studija, – nutęsė Geilas. Jau geriau. Iš pasipiktinimo merginos skruostai švelniai nuraudo, lūpos tapo dar raudonesnės.

– Aš ne koks piešinys, kad į mane taip spoksotum. Tarsi aš… Tarsi… – sumikčiojo mergina.

Geilas puikiai žinojo, ką ji nori pasakyti, ir pabaigė sakinį:

– Tarsi būtum nuoga.

Jis tarsi uždegė dagtį ir nenusivylė pamatęs merginos reakciją: akyse sužibo ugnis, skruostai ryškiai raudonavo. Ją nutapius pamatytum visai kitokį paveikslą, nei Geilas įsivaizdavo anksčiau. Bet jis tikrai galėtų sukurti ką nors gražaus iš šių akių, nekalto geidulingumo, putlių ryškių lūpų.

Geilas linktelėjo.

– Ateik čia. Kai ką parodysiu.

Geilas nelaukė norėdamas įsitikinti, ar ji seks iš paskos. Žinojo, kad taip ir pasielgs. Jis nužygiavo į kambario pakraštį ir apsuko keturias neįrėmintas drobes, atremtas į plytinę sieną. Iš viso bus dvidešimt paveikslų. Dešimt jau įrėminti sandėliuojami galerijoje, dar penki dabar pas rėmintojus. Šie keturi paskutiniai kūriniai dar laukia eilės.

Geilas išgirdo, kaip netoli jam už nugaros sustojusi mergina giliai įkvėpė. Jis atsitraukė žingsnį ir atsistojo greta viešnios. Stengėsi pažvelgti į kūrinius naujomis akimis – pamatyti tai, ką mato ji, nors mintinai žinojo kiekvieną teptuko potėpį.

– Kodėl visos moterys guli ta pačia poza?

Geilas dirstelėjo į raudoną kušetę studijos viduryje. Žinojo, kad ir mergina paseks jo žvilgsnį. Paveikslai vaizdavo ant kušetės aukštielninkas gulinčias moteris. Plaukai surišti, kūnus dengia tik papuošalai. Veidai buvo viliojantys, pasitikintys savimi, budrūs. Moterys mėgavosi kūno galia.

– Ar žinai „Olimpiją“?

Mergina suraukė kaktą.

– Mitinius graikų dievų namus?

– Ne, Manė piešinį.

Viešnia papurtė galvą.

– Ne, regis, kad ne.

– Kai jį sukūrė, visuomenė pasipiktino. Modelis pozavo nuogas, tokia pačia poza, kaip ir šiuose paveiksluose, – Geilas mostelėjo ranka į drobes ir jose vaizduojamą rožinę, kreminę, dramblio kaulo ir kavos atspalvio odą. – Tačiau devynioliktojo amžiaus Prancūziją sukrėtė ne nuogybė, o modelio seksualumas. Moteris ne vaidino deivę, o vaizdavo prostitutę. Tuo laikotarpiu nuogas kūnas buvo piešiamas kukliai, perkeltine prasme. Dailininkai nevaizdavo seksualumu spinduliuojančių moterų. „Olimpija“ visa tai pakeitė. Vos po mėnesio atidaroma mano darbų paroda. Dar trūksta vieno paveikslo, – tai prisiminęs Geilas stipriai suspaudė lūpas. – Turbūt girdėjai, kad mano modelis neplanuotai pradingo. Negaliu gaišti daugiau nė minutės. Noriu, kad pozuotum. Ar sutinki?

Merginos akys išsiplėtė. Jose švietė nuostaba ir, Geilo nusivylimui, baimė.

– Aš? Nori, kad aš pozuočiau? Tau? Ant tos kušetės? Nusimetusi drabužius? Nė už ką!