Читать книгу Tu – mano svajonė. Antra knyga - Jessica Gilmore - Страница 5

– Ačiū. Ne, suprantu. Žinoma. Ačiū, – Viltė baigė telefono pokalbį ir vos atsilaikė pagundai sviesti jį pro langą, kad išsitaškytų į smulkiausius gabalėlius. Dar vienas viešbutis, kurį teks išbraukti iš galimų sąrašo. Tris valandas skambinėjo ir rašinėjo laiškus, o vis dar nieko nesutarė.

Viltė nužvelgė darbų sąrašą, kurį sudarė iškart įžengusi pro namų duris. Tada viskas atrodė taip paprasta.

1. Išrinkti suknelę.

2. Išrinkti gėles.

3. Ceremonija. Kur????

4. Perskaityti šešis milijonus Brendos laiškų.

5. Įrodyti Geilui Okonorui, kad esu kompetentinga, profesionali, o ne visiškai beviltiška…

Viltė vos netrinktelėjo galva į grūdinto plieno turėklus, į kuriuos rėmėsi. Gal ji ir išplėšė iš klastingojo Geilo Okonoro vieną dieną vestuvėms planuoti, bet kur tai nuvedė? Visose vietose, kurias ji laikė tinkamomis vestuvėms rengti, iš jos tik nusijuokė ar net pasipiktino dėl jos klausimo.

– Vestuvėms? Po dviejų savaičių? Ponia, čia ne Las Vegasas. Siūlau pabandyti santuokų rūmus.

O suknelė… Galima pamanyti, kad ji prašė nuausti audinį aukso siūlais, o ne parduoti vieną baltą S dydžio suknelę.

Žinoma, ji galėtų kreiptis į santuokų rūmus, o tada įbėgusi į vieną iš daugybės parduotuvių nusitraukti suknelę nuo pakabo. Užsakiusi stalelį penkių žvaigždučių restorane turbūt gautų labai skanią vakarienę. Bet tokios vestuvės nebūtų ypatingos. Neparodytų Fetei, kaip smarkiai sesuo ją myli. Nesumažintų liūdesio, kad vestuvėse nedalyvaus išdidus tėtis, kuris nuvestų dukrą prie altoriaus, ir motina, kuri pasipuošusi įspūdinga skrybėle šluostytųsi ašaras ir spinduliuotų pasididžiavimu. Fetė nusipelnė geriausio. Viltė prieš devynerius metus prisiekė, kad sesuo tai gaus. Ji nepasiduos vestuvių planavimo sunkumams. Net jei tai kainuotų gyvybę. Jaunoji sesutė gaus šauniausias, romantiškiausias vestuves, kokias Niujorkas kada nors matė. Tereikia išsiaiškinti, kur jos vyks ir kaip viskas atrodys.

Viltė gurkštelėjo kavos ir įsispoksojo į nešiojamojo kompiuterio, pavojingai balansuojančio ant atviro lango palangės, ekraną. Ji tikėjosi, kad matydama miestą pasisems taip reikalingo įkvėpimo. Gal, jei daugiau laiko būtų praleidusi mieste, o ne biure ar čia, besidegindama ant avarinio išėjimo laiptų už savo buto lango, dabar sugalvotų ką nors originalaus, bet įgyvendinamo. Gerai. Ji šauniausiame pasaulio mieste, kodėl protas taip neveikia?

– Niujorkas, – sumurmėjo ji. – Niujorkas.

Viltės mintis nutraukė kompiuterio pyptelėjimas. Ji žvilgtelėjo į ekraną ir atsiduso pamačiusi dar vieną Brendos laišką. Kas vyksta? Dar niekada Viltė nematė šaltakraujiškumu pagarsėjusios viršininkės tokios užsidegusios. Hanteris minėjo, kad Geilas pažįsta visus. O ką ten šnibžtelėjo Brenda? Kad jis gali sužlugdyti sėkmingas karjeras ir nutraukti laimingas santuokas? Prisiminusi pašaipiai sudėtas jo lūpas ir šaltas mėlynai pilkas akis Viltė tuo neabejojo.

Pastačiusi kavos puoduką ant laiptelio Viltė atsiklaupė ir atidarė interneto naršyklę.

– Kas tu toks esi, Geilai Okonorai? – kaltai apsidairiusi, tarsi ant turėklų nutūpęs varnėnas suprastų, kad ji smalsauja apie kitų gyvenimus, Viltė paspaudė įvesties mygtuką ir laukė. Neaišku, ko ji tikėjosi, bet tikrai ne daugybės nuorodų, bemat užpildžiusių kompiuterio ekraną. Antraštės, nuotraukos, straipsniai. Ir išsamus aprašymas „Vikipedijoje“.

Geilas Okonoras. Fotografas. Tinklaraštininkas. Garsus žmogus. Regis, kad jis ne tik pažinojo Niujorko garsiausius. Jis pats kūrė žvaigždes žengdamas per miestą su fotoaparatu rankose.

Jam paskambinus išsinuomoti patalpų niekas neatsisakytų jo priimti. Niekas nepareikštų, kad per dvi savaites neįmanoma suorganizuoti šventės. Niekas nenusiųstų jo į santuokų rūmus…

Velniava.

Nėra iš ko rinktis. Arba susitaikyti, kad vestuvės nebus ypatingos, arba paklusti Geilo reikalavimams ir jam pozuoti. Jei jis vis dar norės jos po to neplanuoto atvirumo protrūkio. Viltė sudejavo ir vėl susmuko prie saulės įkaitinto turėklo. Siaubinga, kad rytoj teks su juo susidurti. Kaip vėl prabilti apie pozavimą nuogai? Gal geriau tiesiog pabėgti. Kur nors, kur niekas jos neras. Aliaska tam tiktų. Šauni vieta, ten niekas jos nepažįsta. Be to, būtų maloni permaina po nenuslūgstančios Niujorko drėgmės.

Suskambo telefonas. Viltė nepažino ekrane šviečiančio numerio, tad atsiliepė įtariu balsu. Sprendžiant pagal šio ryto proto užtemimą ir atvirumą nepažįstamajam, ji ir pardavėjams telefonu išklos, kaip apsišlapino vaikų darželyje ar kaip būdama penkerių pavogė iš parduotuvės saldainį. Ir kaip mama privertė jį grąžinti su atsiprašymo laiškeliu.

– Viltė klauso.

– Kaip sekasi planuoti vestuves? – pasigirdo kimus balsas. Panašus į tamsiausią šokoladą, sumišusį su espreso kava.

Viltė nustebusi spoksojo į kompiuterį. Kaip Geilas atspėjo, kad ji ketina su juo susisiekti? Gal jis pardavęs sielą velniui ir jį prisišauksi vien mintimis?

– Puikiai! – pamelavo Viltė.

– Šaunu. Nerimavau, kad iki vestuvių likus vos dviem savaitėms nepavyks rasti padorios vietos ceremonijai.

– Kaip malonu, kad rūpiniesi, bet viskas gerai, – toliau melavo Viltė. Jai ims augti nosis kaip Pinokiui.

– Fantastika. Tai rytoj iš pat ryto prisistatysi į darbą?

– Laukiu nesulaukiu, – taip, reikia tikėtis, kad ilgos nosys šį sezoną madingos. Taip meluojant ji greitai bus ilgesnė už ištiestą ranką.

– Tau tereikės nešiojamojo kompiuterio ir daug kantrybės. Tikiuosi, kad mėgsti sudarinėti sąrašus.

– Dievinu. Tik nenorėčiau painiotis tau po kojomis, kol tapysi. Galėčiau dirbti iš biuro, jei tau taip būtų patogiau. Ak, kad tik tau taip būtų patogiau.

– Nesimaišysi po kojomis. Dar neradau modelio, – Geilo balsas jau nebuvo erzinantis. Tik susierzinęs.

– Ak.

Tai buvo ženklas. Ryškus neoninis likimo ženklas. Jis vis dar nerado modelio, o jai, kad ir kaip neigtum, tikrai reikėjo jo pagalbos. Viltė giliai įkvėpė.

– Paklausyk, Geilai. Nenoriu atimti iš tavęs džiaugsmo planuoti vestuves. Be to, atrodo, kad mums, šiaip ar taip, teks drauge leisti laiką, tad… – išrėžti tai, ką planavo, buvo sunkiau, nei atrodė.

– Na, ir kas?

Viltė numanė, kad jis žino, ką ji pasakys. Be abejo, jis jautė pasitenkinimą versdamas ją rėžti tiesiai.

– Galiu pozuoti. Tavo paveikslui. Jei vis dar manęs nori, kai… Na, jei vis dar tau tinku… – Viltė neketino dar kartą užsiminti apie savo nekaltybę. Ji iki šiol netikėjo, kad tai pasakė. Garsiai. Nepažįstamajam. Ji vargiai bepripažindavo tiesą pati sau. Jau kelerius metus stūmė šią mintį kuo toliau. Jos slapta gėda. Viltė Makenzė – ne laiku pasenusi, sudžiūvusi, šalta.

– Intriguojantis pasiūlymas.

Viltė vos nesugriežė dantimis.

– Nelabai, – kuo ramesniu balsu atrėmė. – Jei pameni, galutinai taip ir neatsakiau, – ji tik atsitraukė, sumurmėjo kažką, kad reikia dar pamąstyti, sumikčiojo: – Ačiū už pasiūlymą šiandien dirbti planuojant vestuves, pasimatysime rytoj, labai ačiū… – ir kiek tik kojos nešė išlėkė iš Geilo studijos į saugų savo butuką.

– Maniau, kad karštligiškas pabėgimas ir buvo atsakymas. Kodėl staiga apsigalvojai?

Viltė niekada nepripažindavo, kad jai reikia pagalbos. Neketino ir dabar apie tai kalbėti.

– Tau reikia modelio, kuris tuoj pat pradėtų darbus ir visada būtų ranka pasiekiamas. Na, patinka tai man ar ne, jau esu tau ranka pasiekiama. Logiškas sprendimas.

– Kaip gražu. Siūlaisi, nes tai logiška.

Viltė susierzinusi suspaudė kumštį. Juk jis tai siūlė. Kodėl dabar reikia jį įtikinėti?

– Nors puikiai galiu pati suorganizuoti vestuves, būtų kvaila nepanaudoti visų išteklių. Prastai pažįstu miestą, o tu čia gyveni. Su tavo pagalba sutaupyčiau nemažai laiko. Tikrai pagelbėtum. Pripažįstu, kad, jei noriu Fetei suorganizuoti pačias šauniausias vestuves, man reikia pasitelkti tavo pagalbą.

– Dar vienas nesavanaudiškas sprendimas, – Viltė nuraudo išgirdusi pašaipias gaideles Geilo balse. – Labai pagirtini ketinimai, bet juk matei kitus portretus. Neieškau pasiaukojančios kankinės. Negana, kad sutiksi pozuoti. Reikia, kad pati to norėtum. Klok tiesą, Vilte. Ar to nori? – tyliu ir niūriu balsu paklausė Geilas. Viltė nurijo seiles.

Ar ji nori pozuoti? Gultis ant kušetės, jausti jo žvilgsnį ant nuogos odos?

Ji žvelgė pro turėklus tolyn. Jau iki smulkmenų pažinojo tą vaizdą. Kitapus gatvės kylantys namai, medžių viršūnės. Ji dažnai sėdėdavo ant šių laiptų su kavos puodeliu ir knyga ar kompiuteriu. Niekaip nesiryžo iškelti kojos iš susikurtos komforto zonos. Viltė neplanavo nieko sakyti, bet netikėtai pasipylė žodžiai. Dar viena liūdna išpažintis.

– Čia persikrausčiusi planavau gyventi kitaip. Niujorkas buvo proga pasikeisti. Pradėjau tai daryti – nusipirkau naujų drabužių, apsikirpau ir tikėjausi, kad to pakaks. Tačiau aš vis dar tokia pati. Jau nebežinau, kaip bendrauti su aplinkiniais, jei kalbame ne apie darbą ar paviršutinėmis temomis. Aš ne… – Viltė akimirką sudvejojo. – Aš nemoku susirasti draugų, nebežinau, kaip linksmintis. Gal pozavimas padėtų atsipalaiduoti. Jei nepavyks, bent turėsiu naują pokalbių temą.

– Nori, kad padėčiau atsipalaiduoti? – aksominiu balsu pasitikslino Geilas, ir Viltės širdis ėmė greičiau daužytis.

– Taip. Ne! Ne būtent tu. Turėjau omenyje, kad noriu išbandyti šį tą naujo. Pasielgti neįprastai. Pozuoti bus tikrai nauja, netikėta patirtis.

– Gerai. Pabandykime.

Tik Geilui sutikus Viltė suprato, kaip įsitempusi laukė atsakymo. Pasaulis nutilo. Liko tik jie dviese – du žmonės intymioje erdvėje, nors juos skyrė geras puskilometris.

– Šaunu, – drebančiu balsu išspaudė ji. – Na, tai kas toliau? Ar nori, kad ateičiau pas tave, ir… – Viltė nutilo. Kaip ji pozuos, jei negali apie tai nė kalbėti?

Linksmos gaidelės Geilo balse išdavė, kad jis galvoja tą patį.

– Ne šiandien. Manau, iš pradžių reikia kiek apšilti. Vilte Makenze, ką tik prisipažinai, kad tau reikia mano pagalbos patirti naujus išgyvenimus.

Ji taip nesakė. Ar sakė? Tikrai neturėjo omenyje to, ką, regis, suprato Geilas.

– Manai, kad gali man padėti, ką?

– Galbūt.

Viltei nereikėjo Geilo matyti, kad žinotų, jog jis šypsosi. Viduje kilo karštas, aštrus pyktis ir išblaškė užslinkusią intymią atmosferą. Tačiau ji nebuvo tikra, ar pyko ant Geilo už skubotas išvadas, ar ant savęs už tokį atvirumą.

– Kaip malonu, bet kas tau iš to, ką? Gražus piešinys ar šventuolio aureolė padėjus vargšelei nekaltai Viltei Makenzei? Pabarstysi ant manęs savo prabangių, žėrinčių Aukštutinio Istsaido stebuklingų dulkių ir stebėsi, kaip keičiuosi? Na, profesoriau Higinsai[1], šiai gėlių pardavėjai nereikia tavo globos, labai ačiū.

– Ar tikrai? – Viltei nespėjus atsakyti, Geilas kalbėjo toliau: – Tai kodėl mums nepradėjus planuoti vestuvių? Ar jau išsirinkai vietas, kurias norėtum pamatyti?

Viltė piktai įsispoksojo į kompiuterį, tarsi būtų jo kaltė, kad ji neturi iš ko rinktis. Nė už ką nepripažins Geilui, kad kol kas nieko nesugalvojo.

– Taip. Susitikime… Susitikime ant „Empire State“ dangoraižio po pusantros valandos, – pasiūlė ji. Ar ten rengiamos vestuvės? Na, gal ne taip svarbu. Tas pastatas garsus visame pasaulyje, o jai reikėjo nuo ko nors pradėti.

– Ant „Empire State“ dangoraižio? Kaip romantiška. Gaila, kad dabar ne Valentino diena. Šiame scenarijuje būsiu Keris Grantas ar Tomas Henksas[2]?

– Nei tas, nei kitas, nes nesi pagrindinis herojus. Tas pokštaujantis draugas, kurį per bernvakarį antrankiais surakina su striptizo šokėja.

– Turbūt praleidau šią filmo sceną. Na, ką gi, yra ir blogesnių vietų, kuriose galima būti prirakintam, – jis baigė pokalbį ir Viltė liko sėdėti įsivaizduodama Geilą Okonorą, antrankius ir raudoną aksominę kušetę. Labiausiai trikdė skrandį suspaudęs jaudulys apie tai pagalvojus…

* * *

Kaip ir buvo galima spėti, ant „Empire State“ dangoraižio sukiojosi daugybė žmonių. Švietė saulė, pūtė vėjas. Karštą ankstyvą popietę apžvalgos aikštelėje buvo tikrai nemalonu. Turistai nesiskundė – buvo per daug užsiėmę, kad pastebėtų oro sąlygas, nes fotografavosi asmenukėms ir rodė vienas kitam miesto įžymybes.

Geilas neabejojo, kad čia susirinkę tik turistai. Joks save gerbiantis niujorkietis nekels kojos čia šiuo metu, pačiame turistų lankymosi įkarštyje. Tiesą sakant, Geilas neprisiminė, kada paskutinį kartą čia buvo. Turbūt tik rengdamas fotosesiją. Turistines vietas jis lankydavo tik dėl nuotraukų.

Gal ir gaila. Kad ir koks užkietėjęs niujorkietis jis buvo, turėjo pripažinti, jog vaizdas pribloškiantis – mėlynas vandenynas maišosi su žydru dangumi, miestas kyla iš vandenyno gelmių tarsi kokia mitinė Atlantida.

Geilas apsuko ratą apžvalgos aikštelėje ir tik tada pamatė Viltę, dėvinčią tą pačią ryškiai raudoną suknelę, kaip ir anksčiau tądien. Ji stovėjo nusisukusi ir pasirėmusi į turėklą žvelgė į miestą. Tamsių plaukų sruogos plaikstėsi vėjyje. Keista – su ja susipažino tik šįryt, bet ji jau padarė neišdildomą įspūdį. Tikriausiai todėl, kad dažniausiai moterys nesiveržia į jo studiją, nereikalauja padėti organizuoti vestuves ir neprašytos neišpasakoja savo seksualinės patirties – tiksliau, apie tai, kad jos nėra. Ir visa tai dar prieš devynias ryto.

Geilas nusišypsojo. To jis dar nematė, o buvo jau tiek daug patyręs, kad galvojo regėjęs viską, kas įmanoma. Velnias, turėjo pripažinti, kad yra suintriguotas. Kiek Viltei metų? Vertinamai nužvelgė ją. Tikriausiai dvidešimt keleri, galbūt persiritusi į antrą trečios dešimties pusę. Vadinasi, ji arba laukia tikrosios meilės, arba turi daugybę rūpesčių. Geilo neviliojo nė vienas iš šių variantų. Bet juk Viltė jam ir nerūpi kaip moteris. Jam tik reikia modelio.

Mergina pasisuko, ir jis pamatė ją iš profilio. Daili tiesi nosytė ir nuostabios putlios lūpos – stora apatinė ir dailiai lenkta viršutinė. Skanios. Atrodė…

– Taigi, ar mes jau ją radome? Ar čia ideali vieta?

Išgąsdinta Viltė net pašoko. Kai Geilas priėjo ir atsirėmė į turėklą greta, ji išraudo ir išspaudė nenatūralią šypsenėlę.

– Nežinau. Daugoka žmonių.

– Tai ir gerai. Pasirodo, kad čia susituokti galima tik per Valentino dieną, o tada dar reikia pralenkti daugybę varžovų. Jau patikrinau… – paaiškino Geilas, kai Viltė klausiamai kilstelėjo antakį. – Jie galėtų susituokti kitur ir tada pakilti čia fotosesijai, bet, tiesą pasakius, Hanteris ne itin žavisi aukščiu.

– Tikrai?

– Pažaliuoja važiuodamas Bruklino tiltu, – paaiškino Geilas.

– Kodėl to nepasakei, kai siūliau čia susitikti? – Viltė atsisuko ir piktai spoksojo. Rankas laikė grėsmingai įrėmusi į lieknus klubus – akivaizdu, tikėjosi, kad taip jos žodžiai nuskambės grėsmingiau, tačiau ji atrodė tarsi meilutė fėja.

– Ir sugadinti susitikimą su Debora Kere? O gal esi Megė Rajan? Argi ne kiekvienos merginos svajonė susitikti ant „Empire State“?

– Jau sakiau, kad esi pokštaujantis draugužis, o ne pagrindinis herojus.

– O ką pasakysi apie savo vaidmenį, Vilte? Kas tu tokia? – jokia jo pažįstama moteris nebuvo pasirengusi atlikti ne pagrindinį vaidmenį.

– Aš? Vestuvių planuotoja, – Viltė sušvelnėjusiu veidu nužvelgė Manhataną. – Argi vaizdas negniaužia kvapo? Negaliu patikėti, kad neapsilankiau čia anksčiau.

– Tikrai? Maniau, kad ši vieta yra pirmoji kiekvieno turisto lankomų vietų sąraše.

– Aš nesu tikra turistė. Aš čia gyvenu. Na, tris mėnesius. Ketinau pakeliauti turistiniu maršrutu, bet dar nebuvo progos, – ilgesingai paaiškino Viltė.

Ji tikrai nėra pagrindinė savo istorijos herojė. Ne turistė, bet ir ne vietinė. Jei Geilas nebūtų numatęs pozos savo modeliui, nutapytų Viltę kitaip – turbūt kaip ne šio pasaulio gyventoją, klajojančią dvasią.

– Kodėl tu čia, Vilte?

Ji atsisuko ir nustebusi sumirksėjo.

– Kad susitikčiau su tavimi ir pradėtume planuoti vestuves, o ką?

– Ne, kodėl tu apskritai atvykai į Niujorką? Esi šauniausiame pasaulio mieste, bet beveik jame negyveni. Nesimėgauji savimi.

– Ketinu pradėti, – patikino ji, bet žodžiuose trūko pasiryžimo. Viltė nusisuko. – Bet noriu kilti karjeros laiptais ir užsikariauti vietą pasaulyje. Visa tai, – ji mostelėjo ranka į Manhataną, – visa tai gali palaukti. Viskas vis dar bus čia pat ir po dešimties metų. Aš čia atvykau todėl, kad pirmą kartą per devynerius metus neprivalau rūpintis daugiau niekuo, tik savimi. Galiu svarbiausiais laikyti savo karjerą ir norus.

– Ar tikrai taip darai? Tikrai savo norus laikai svarbiausiais? Man atrodo, kad sutikai padėti kitiems žmonėms, nors nenorėjai to daryti. Padedi Brendai, seseriai…

– Brenda mano viršininkė. Žinoma, kad darysiu tai, ko ji paprašys. O kalbant apie Fetę… Tai sudėtinga. Tėvai mirė, kai man buvo aštuoniolika, o Fetei tik dešimt metų. Užauginau ją. Negaliu nuo jos nusisukti. Tik ne tada, kai jai manęs reikia ir ji prašo mano pagalbos. Be to, po dviejų savaičių ji ištekės už Hanterio. Daugiau nebebūsiu už ją atsakinga. Tai paskutinis kartas, kai darau kažką tokio dėl jos, tad noriu, kad vestuvės būtų nuostabios, – Viltės lūpos sudrebėjo, ji sunkiai nurijo seiles. – Jos ir bus nuostabios.

Ji užaugino seserį? Tai daug ką paaiškina.

– Žinoma, kad bus. Jau sutikau tau padėti. Be to, kai tik paminėsi Karlailų pavardę, tau atsivers bet kurios šio miesto durys, kad ir kaip tvirtai prieš tai buvo užrakintos.

– Jie sakė, vestuvės neturi biudžeto rėmų. Hanteris atsiųs kredito kortelę. Bet rimtai, ką tai apskritai reiškia? Viskam nustatomas didesnis ar mažesnis biudžetas.

Geilas nesusivaldė nenusišypsojęs. Kaip seniai jis nebendravo su žmogumi, nepriklausančiu Aukštutinio Istsaido įžymybėms.

– Ne, Karlailams tai negalioja. Girdėjai žmones sakant, kad pinigai – ne kliūtis? – pasiteiravo jis ir Viltė linktelėjo. – Karlailai šiems žodžiams suteikia kitą prasmę. Nė neįsivaizduoju, kokie jie turtingi, bet tikrai maudosi piniguose.

– Oho, – Viltė kiek apstulbo. – O aš nerimavau, kad Fetė išteka už gatvės menininko be jokių perspektyvų. Turbūt sielojausi ne dėl to, dėl ko reikėjo. Nemanau, kad mes su Fete pritapsime prie tokių žmonių. Mes labai paprastos, – Viltė sudvejojo, o tada atsisuko į Geilą ir uždėjo delną jam ant rankos. – Ar jai viskas bus gerai? Juk jie jos nenuvertins?

Gal Geilas ir stovėjo aikštelėje gryname ore, keli šimtai metrų virš dulkinų gatvių, bet staiga jam pritrūko kvapo. Jis tejautė prie rankos prigludusią Viltės odą, teužuodė lengvus citrusinius jos kvepalus. Stengėsi susikaupti ir tęsti pokalbį.