Читать книгу Per geras, kad būtų tikras - Kristan Higgins - Страница 3

Be užuolankų prisipažinsiu: išsigalvoti vaikiną – man ne naujiena. Kai kurie žmonės spokso į parduotuvių vitrinose išdėliotus daiktus, kurių niekada neįpirks. Kiti žiūrinėja internete nuotraukas kurortų, kuriuose niekada neatostogaus. O kai kurios merginos prasimano, kad susitikinėja su labai puikiu vyruku, nors taip nėra.

Pirmą kartą tai nutiko šeštoje klasėje. Per pertrauką. Hetė B., Hetė F. ir Džesika A. priklausė išrinktųjų būreliui. Jos jau buvo išbandžiusios lūpų blizgius ir akių šešėlius, turėjo dailių rankinių ir vaikinų. Grįžtant į praeitį, turėti berniuką tereiškė, kad jis pastebės tave mokyklos koridoriuje, vis dėlto tai buvo privilegijuotos padėties simbolis. Ir to man trūko ne mažiau nei akių šešėlių.

Hetė B. stebėjo, kaip jos draugužis Džojus Eimsas traukia iš kelnių kišenės varlę, kurią ten laikė dėl priežasčių, suprantamų tik šeštokams, ir tarškėjo apie tai, kad gal nutrauks santykius su Džojumi ir pradės draugauti su Džeisonu.

Staiga aš visai netikėtai sau pačiai išpyškinau, kad taip pat susitikinėju su kai kuo… Vaikinuku iš kito miesto. Trys populiariausios klasės mergaitės gyvai susidomėjusios pasisuko į mane, o aš toliau riečiau apie Tailerį, liaupsindama jo šaunumą, protą ir mandagumą. Jam jau keturiolika. Jo šeimai priklauso žirgynas ir Tailerio tėvai nori, jog sugalvočiau vardą ką tik atsivestam kumeliukui, kurį mokysiu atšuoliuoti vos man sušvilpus. Tik man vienai.

Neabejoju, kad mes visos turėjome tokių išsigalvotų draugužių. Tiesa? Ir kas čia bloga (na, nebent tik truputį), jei kur nors toli toli gyvena vaikinukas Taileris, auginantis žirgus, kaip atsvara nesubrendėliams, nešiojantiems varles kelnių kišenėse? Juk tai beveik tas pats, kaip tikėti Dievą – tiesiog privalai, nes pasirinkimo nėra. Mergaitės užkibo, apipylė mane klausimais, žvelgė su ką tik atsiradusia pagarba. O Hetė B. net pakvietė į artėjantį savo gimtadienio vakarėlį ir aš laiminga sutikau. Žinoma, po kurio laiko man teko pranešti liūdną naujieną, kad Tailerių žirgynas sudegė ir šeimai teko persikelti į Oregoną, pasiėmus mano kumeliuką, vardu Vidurnakčio Saulė. Galbūt abi Hetės, o ir kitos klasės draugės, numanė tiesą, bet aš dėl to nesukau galvos. Tiesa sakant, svajodama apie Tailerį jaučiausi… kuo puikiausiai.

Vėliau, kai man sukako penkiolika ir mes išsikraustėme iš apšiurusio Niujorko rajono Maunt Vernono į daug labiau išaustytą Eivono miestą Konektikute, kur visos mergaitės turi glotnius plaukus ir baltutėlaičius dantis, aš prasimaniau kitą vaikiną – Džeką iš gimtojo miesto. Ak, jis buvo toks dailus (tai patvirtino nuotrauka mano piniginėje, kurią kruopščiai išsikirpau iš „J. Crew" drabužių katalogo). O Džeko tėvas tapo išties prašmatnaus restorano „Le Cirque"1 (na, ko norėti, man tebuvo penkiolika) savininku. Mudu su Džeku neskubinome įvykių… Taip, bučiavomės, išties net perėjome prie kito glamonių etapo, bet Džekas buvo toks padorus, kad toliau reikalai nepasistūmėjo. Mes norėjome palaukti, kol tapsime vyresni. Galbūt todėl, kad Džekui rūpėjo rimti įsipareigojimai, o gal dėl šiltų jausmų, kuriuos man puoselėjo jo šeima, jis nupirko tikrutėlį „Tiffany" žiedą. Na, ne su deimantu. Regis, su safyru, panašiu į princesės Dianos, tik šiek tiek mažesniu.

Deja, nutraukiau santykius su Džeku maždaug po keturių mėnesių antroje gimnazijos klasėje, kad būčiau prieinama vietiniams vaikinams. Mano strategija davė netikėtų rezultatų… Jie akivaizdžiai susidomėjo… mano vyresne seserimi. Kartą Margareta užsuko manęs pasiimti pakeliui iš koledžo ir visiems vaikinukams užkando žadą, vos pamačius jos ryškų, kerintį grožį. Netgi pažvelgus į mano jaunėlę sesę, tuo metu tik šeštokę, buvo matyti, kad netrukus ji taps tikra gražuole. O aš taip ir likau nepastebėta. Pradėjau manyti, jog niekada nepavyks atsisakyti nebūtų gerbėjų ir patirti nežaboto pasitenkinimo, kad išties kritau į akį vaikinui.

Paskui atsirado Žanas Filipas. Prasimaniau šį atkaklų dūsautoją iš užsienio mokydamasi koledže, kad man pavydėtų. Jis neva studijavo chemiją ir, kaip dabar manau, turėjo kentėti nuo Aspergerio sindromo, kad nepastebėtų mano asmeninių santykių problemų. Užuot išrėžusi, kad jis man nepatinka (juk tai taip žiauru!), nurodinėjau kambario draugei keverzoti raštelius ir kaišioti po mūsų durimis, kad visi galėtų pamatyti, kas juose rašoma: „Greise, Ž. F. vėl skambino. Jis nori, kad atostogas praleistum su juo Paryžiuje. Pasuk jam toute suite."2

Mylėjau Žaną Filipą, man patiko svajoti, kad rūpiu elegantiškam prancūzui! Kad jis klaidžioja Paryžiaus tiltais niūriai žvelgdamas į Seną, ilgėdamasis manęs ir kaskart gailiai dūsauja kramsnodamas šokoladinius raguolius ir gurkšnodamas gerą vyną. Ak, aš ėjau iš proto dėl Žano Filipo ištisą amžinybę. Jo vertas varžovas galėjo būti nebent mano numylėtasis Retas Batleris (neprilygstamasis romano „Vėjo nublokšti" veikėjas), kurį atradau trylikos ir niekada nepamiršau.

Taigi ir būdama dvidešimties, o ir dabar, sulaukusi trisdešimties, esu gyvybiškai priklausoma nuo išgalvotų vaikinų. Neseniai viena smulkaus sudėjimo dama, vardu Florensa, iš „Auksinių pievų" senjorų pensiono per pramoginių šokių pamoką, kurią padėjau vesti draugui, pasisiūlė supažindinti mane su savo sūnėnu.

– Brangute, tu kaipmat įsimylėsi Bertį! – spigiai tikino senutė, kol mėginau pasukti ją į dešinę. – Ar galiu duoti jam tavo telefono numerį? Jis daktaras. Podiatras.3 Tik turi nedidelę bėdą. O šiuolaikinės merginos tokios išrankios. Mano laikais iki trisdešimties neištekėti buvo tolygu mirčiai. Na ir kas, kad Bertis kiek apvalainas. Jo mama irgi buvo apkūni, netgi, sakyčiau, krūtinga…

Atėjo laikas ištraukti į dienos šviesą pramanytą gerbėją.

– Ak, neabejoju, kad jis labai mielas, Flore… Bet aš su kai kuo susitikinėju. Kaip apmaudu.

Turiu pasakyti, kad man taip nutinka ne tik būnant tarp kitų žmonių. Griebiuosi minties apie išganingą tariamą draugą dėl… na, dėl psichologinio komforto.

Pavyzdžiui, prieš kelias savaites važiavau namo tamsiu ir nuošaliu Konektikuto 9-uoju keliu, galvodama apie savo buvusį sužadėtinį ir jo naują mylimąją, kai netikėtai sprogo automobilio padanga. Kaip paprastai būna mirties akivaizdoje, galvoje pradėjo suktis tūkstančiai minčių, nors galynėjausi su vairu, stengdamasi suvaldyti prakeiktą mašiną, ir tarsi iš šalies girdėjau savo pačios klyksmą:

– Odieveodieve!

Visų pirma neturiu drabužių laidotuvėms. („Ramiau, ramiau, neleisk automobiliui apsiversti.") Be to, jeigu karstas bus atviras, belieka tikėtis, kad bent po mirties mano garbanos neatrodys tokios išsitaršiusios kaip gyvenime. („Suk labiau, suk labiau, jis tampa nevaldomas.") Mano seserys bus priblokštos, tėvai neteks žado iš sielvarto ir liausis rietis bent jau dienelei kitai. („Spausk pedalą, truputį padidink greitį, tai padės išlyginti automobilį.") Ir Dievas liudytojas – Endrių kankins kaltė! Visą likusį gyvenimą jis graušis nagus, kad pametė mane. („Dabar lėtink, palengva, ir įjunk avarinius žibintus, gerai, gerai, mes vis dar gyvos.")

Kai automobilis galiausiai saugiai sustojo kelkraštyje, sėdėjau nepajėgdama suvaldyti drebulio, širdis pašėlusiai daužėsi į šonkaulius kaip palaida langinė.

– Jėzaujėzauačiūtaujėzau, – monotoniškai šnabždėjau, apgraibomis ieškodama mobiliojo telefono.

O varge, buvau ne ryšio zonoje (savaime suprantama). Palaukiau kelias akimirkas, tada paklususi likimui nusprendžiau daryti tai, ką privalau. Išlipau iš automobilio į žvarbią kovo lijundrą apžiūrėti sprogusios padangos. Atsidariusi bagažinę išsitraukiau kėliklį ir atsarginį ratą. Nors niekada nebuvau keitusi rato, maždaug įsivaizdavau, kaip tai daroma. Pro šalį vis pravažiuodavo vienas kitas automobilis, pašventindamas mane ledinėmis čiurkšlėmis. Prisitryniau pūsles ant rankų, nusilaužiau nagą, susigadinau batus, išsiterliojau purvu ir ratų tepalu. Niekas nesustojo padėti. Nė vienas nusmurgęs žmogėnas. Niekas net nesiteikė sulėtinti greičio. Nusikeikiau supykusi ant negailestingo pasaulio ir šiek tiek didžiuodamasi, kad pati pakeičiau ratą. Vėl įlipau į automobilį, kalendama dantimis, pamėlusiomis lūpomis, visa permirkusi ir murzina. Važiuodama namo tegalėjau galvoti apie vonią, karštą punšą, per televizorių rodomą madų laidą „Project Runway" ir flanelinę pižamą. Deja, manęs laukė vieni nemalonumai.

Kaip buvo galima spręsti pagal įkalčius, mano škotų terjeras Angusas įsigudrino pragraužti neseniai dažytų virtuvės durų apsauginę užšovą ir išsitraukti iš šiukšlių dėžės skardinę abejotino šviežumo vištienos, kurią buvau ten įmetusi dar ryte. Tiesą sakant, ne abejotino šviežumo, o kaip reikiant pašvinkusią. Sušveitęs tą nelemtą vištieną vargšas šunelis smarkiai sublogavo ir nutaškė vėmalais visas virtuvės sienas. Taip aukštai, kad geltonai žali tulžies dryžiai margavo net ant sieninio laikrodžio su katinu. O drėgnų išmatų pėdsakas vedė į svetainę, kur radau Angusą, tysantį ant pastelinių spalvų rytietiško kilimėlio, kurį buvau ką tik išvaliusi. Mano augintinis bjauriai atsiraugėjo, vangiai amtelėjo ir kaltai pavizgino uodegėlę viduryje telkšančių vėmalų.

Taigi nebuvo nei vonios, nei madų eksperto Timo Gano laidoje „Project Runway", nei karšto punšo.

Paklausite, ką tai turi bendra su prasimanytu vaikinu? Ogi tą, kad balikliu ir vandeniu šveisdama kilimą, be to, stengdamasi emociškai parengti Angusą žvakutei, kurią veterinaras patarė panaudoti kaip gydymo priemonę, nejučia užsisvajojau.

Štai važiuoju namo ir sprogsta automobilio padanga. Aš sustoju, susirandu mobilųjį telefoną ir taip toliau, ir panašiai. Bet kas gi čia? Kitas automobilis sulėtina greitį ir sustoja šalia manojo. Tai, leiskite pagalvoti, tausojantis aplinką modelis.

Dar pastebiu medicinos tarnybos lipduką ant stiklo. Gailestingasis samarietis, kuris pasirodo esąs aukštas stuomeningas vyrukas arti trisdešimties, prisiartina prie mano mašinėlės. Pasilenkia. Sveikinasi. Ir štai… toji akimirka, kai žiūri į kažką ir tiesiog… Pokšt triokšt keberiokšt! Tiesiog žinai, kad jis – tas vienintelis!

Savo svajonėse aš mielai priimu samariečio siūlomą pagalbą. Po dešimties minučių jis patraukia į šalį kėliklį, priveržia atsarginio rato varžtus, įdeda senąjį su sprogusia padanga į bagažinę ir ištiesia man vizitinę kortelę. Vajatas Toks ir toks, Vaikų chirurgijos skyriaus gydytojas. Štai taip.

„Paskambink man, kai pasieksi namus, noriu žinoti, kad laimingai parvažiavai, gerai?" – šypsodamasis paprašo vyrukas. Pokšt triokšt keberiokšt! Jis greitosiomis užrašo ant vizitinės kortelės namų telefono numerį, o aš svaigstu, gėrėdamasi žavingomis duobutėmis skruostuose ir ilgomis blakstienomis.

Valyti vėmalus tapo gerokai smagiau.

Savaime suprantama, kuo puikiausiai žinau, kad ne malonus ir dailus gydytojas pakeitė mano automobilio ratą. Niekam nesakysiu, kaip buvo. Tai tik paprasčiausias būdas pabėgti nuo tikrovės. Tiesa? Ne, jokio Vajato nėra (bet man visada patiko šis oriai skambantis kilnus vardas). Deja, toks vyrukas per geras, kad būtų tikras. Aš nepulsiu pasakoti visiems iš eilės apie vaikų chirurgą, kuris pakeitė mano automobilio ratą. Žinoma, ne. Kaip minėjau, pasilaikysiu jį tik sau, kad palengvintų psichologinę adaptaciją. Juk senokai neturėjau išsigalvoto vaikino. Tiksliau tariant, iki pat pastarųjų dienų.