Читать книгу Per geras, kad būtų tikras - Kristan Higgins - Страница 5

Turiu pasakyti, kad likusi vakaro dalis mums visiems susiklostė daug geriau. Natali palydėjo mane atgal prie stalo, kur sėdėjo visa mūsų šeima, ir primygtinai reikalavo, kad truputį ją palaikyčiau, nes ji pernelyg susinervinusi po mūsų pokalbio.

– Greisė su kai kuo susitikinėja! – subtiliai pareiškė ji, žvelgdama į visus švytinčiomis akimis.

Margareta, kuri iki tol skausminga išraiška klausėsi močiutės pasakojimo apie nosies polipus, kaipmat nukreipė dėmesį į mane. Mama su tėčiu liovėsi bartis ir apibėrė mane klausimais. Bet aš tvirtai laikiausi savo – dar anksti apie tai kalbėti. Margareta kilstelėjo antakį, tačiau nieko nepasakė. O aš akies krašteliu ieškojau Endriaus – juodu su Natali laikėsi atstu vienas nuo kito, kad nežeistų mano jausmų. Taigi jo nepamačiau.

– Kaip tas žmogus užsidirba pragyvenimui? – pradėjo kvosti mėmė. – Tikiuosi, tai ne vienas iš mokytojų praktikantų? Tavo seserys susirado padoriai atlyginamus darbus, Greise, nesuprantu, kodėl tu negali.

– Jis gydytojas, – pasakiau ir pačiupusi iš padavėjo taurę džino su toniku gurkštelėjau.

– Kokios srities? Ar apsirijėlių? – pasidomėjo tėtis.

– Ne, vaikų chirurgijos, – ramiai atsakiau.

Gurkšnis. Dar vienas. Tikėjausi, kad visi manys, jog raudonis mano veide ne dėl melo, o dėl alkoholio.

– Ak, Greise, – atsiduso Natė, pražydusi angeliška šypsena. – Ak, Greise.

– Nuostabu, – pareiškė tėtis. – Nepaleisk jo, Greise.

– Jai nėra reikalo už ko nors laikytis, Džimai, – atžariai kirto mama. – Tu juk esi jos tėvas! Argi būtina ją taip skaudinti?

Paskui jie liovėsi klausinėję ir peršoko prie kitos temos. Kaip gerai, kad galiausiai galima išbraukti vargšelę Greisę iš rūpesčių sąrašo.

Susiradau mobilųjį telefoną, norėdama išsikviesti taksi ir paskambinti savo nuostabiajam draugui gydytojui. Be to, stengiausi išvengti pokalbio su buvusiu sužadėtiniu. Bandydama išmesti iš galvos ir širdies Natali su Endriumi, elgiausi visai kaip Skarlet Ohara – „pagalvosiu apie tai rytoj" – ir nukreipiau mintis į naująjį išgalvotą draugą. Kaip gerai, kad prieš kelias savaites sprogo automobilio padanga, kitaip nebūčiau taip greitai vėl atsistojusi ant kojų.

Kaip būtų šaunu, jeigu vaikų chirurgas Vajatas būtų tikras. Be to, būtų geras šokėjas, na, bent truputį mokėtų judėti valso žingsniu. Jeigu jam pavyktų sužavėti mėmė, paklausinėti mamą apie skulptūras ir nepakraupti nuo jos aiškinimų. Jeigu jis žaistų golfą kaip Stiuartas ir juodu galėtų planuoti rytinius susitikimus golfo lauke. Jeigu bent kiek išmanytų apie JAV pilietinį karą. Jeigu nutiltų sakinio viduryje, nes pažvelgtų į mane ir paprasčiausiai užmirštų, apie ką kalbėjo. Jeigu jis dabar lydėtų mane laiptais, atitrauktų šios nepatogios suknelės užtrauktuką ir išdulkintų lyg išprotėjęs.

Taksi įsuko į mano gatvę ir sustojo. Sumokėjau vairuotojui, išlipau ir minutėlę pastovėjau žiūrėdama į savo namą. Tai buvo nedidelis trijų aukštų karalienės Viktorijos stiliaus pastatas. Aukštas ir siauras. Keli narsūs narcizai styrojo prie įėjimo. Netrukus ir tulpių lysvės sužėrės rausvai ir geltonai. O gegužę alyvos, augančios rytinėje namo pusėje, užtvindys visus kambarius neprilygstamu kvapu. Didžiąją vasaros dalį aš praleisiu verandoje skaitydama, rašydama straipsnius įvairiems žurnalams, laistydama ilgalapius inkstpaparčius ir begonijas. Mano namas. Kai jį nusipirkau (tiksliau, kai mudu su Endriumi jį nusipirkome), jis buvo apšiuręs ir apleistas. O dabar atrodo kaip paveikslėlis. Mano paveikslėlis, nes Endrius paliko mane anksčiau, nei buvo įrengta nauja garso izoliacija, permūrytos ir perdažytos sienos.

Aukštiems kulniukams sucaksėjus plokštėmis grįstu taku, lange pasirodė Anguso snukutis ir aš nusišypsojau… O paskui susverdėjau. Regis, buvau truputį įkaušusi, tuo įsitikinau nesėkmingai mėgindama susirasti raktus. Štai. Pagaliau raktas spynoje. Beliko jį pasukti.

– Sveikutis, Angusai Markfangusai! Mamytė parėjo! Šunelis prišoko prie manęs, paskui nesitverdamas džiaugsmu dėl mano stebuklingo pasirodymo nukūrė laiptais ir pradėjo sukti nesibaigiančius garbės ratus po svetainę, valgomąjį ir koridorių.

– Pasiilgai mamytės? – paklausdavau kaskart, kai jis prašvilpdavo pro šalį. – Ar… tu… pasiilgai mamytės?

Galiausiai šunelio energija kažin kaip išseko ir jis atvilko savo vakaro laimikį – sudraskytą popierinių nosinaičių dėžutę, kurią išdidžiai padėjo man prie kojų.

– Ačiū, Angusai, – pasakiau aš, supratusi, kad tai yra dovana.

Jis susmuko priešais mane, nenuleisdamas dievinančių juodų apvalių akelių ir suskato mosuoti užpakalinėmis letenomis tarsi skristų. Kiek suprantu, tai buvo nepaprasto šuns poza. Atsisėdau, nusiaviau batelius ir pakasiau žavingą galvelę.

– Žinai ką? Dabar mes turime gerbėją, – pasakiau augintiniui.

Jis džiugiai lyžtelėjo ranką, atsiraugėjo ir nudūmė į virtuvę. Gera mintis. Reikėtų užkąsti ledų. Pakilusi nuo kėdės pažvelgiau pro langą ir sustingau.

Prie kaimyninio namo pastebėjau vyrą. Nors lauke buvo tamsu, gatvės žibintų šviesa leido man aiškiai įžiūrėti iš lėto palei sieną slenkantį siluetą. Nepažįstamasis apsidairė, stabtelėjo, paskui vėl pajudėjo prie užpakalinio įėjimo, neskubėdamas atsargiai užkopė laiptais ir pajudino rutulio formos rankeną. Regis, durys buvo užrakintos. Vyras žvilgtelėjo po durų kilimėliu. Nieko nerado. Tada vėl paklebeno rankeną. Šįkart stipriau.

Nežinojau, ko griebtis. Niekada iki šiol man neteko matyti įsilaužimo. Tame name, pažymėtame trisdešimt šeštuoju Klevų gatvės numeriu, niekas negyveno. Per dvejus metus, praleistus Piterstone, nesu regėjusi prie jo nė vieno žmogaus. Tai buvo vieno aukšto pastatas, kaip reikiant apleistas ir reikalaujantis didelio remonto. Dažnai pagalvodavau, kodėl niekas jo nenusiperka ir nesutvarko. Visiškai aišku, kad viduje nėra ko vogti…

Garsiai nurijusi seilę susigriebiau, jog jeigu naktinis plėšikas pasuktų galvą, kaipmat mane pastebėtų, nes kambaryje dega šviesa, o portjeros neužtrauktos. Nenuleisdama akių nuo nepažįstamojo grįžtelėjau užgesinti lempos. Įtartinas asmuo, kaip mintyse spėjau pavadinti vyrą, pastūmė duris petimi. Paskui dar stipriau. Aš krūptelėjau, bet durys nepasidavė. Jam nepasisekė. Vyras pamėgino dar kartą, tada atsitraukė ir nužirgliojo prie lango. Prispaudęs rankas prie akių bandė įžiūrėti, kas yra viduje.

Man visa tai atrodė labai įtartina. Neabejojau, kad vyras mėgins atplėšti langą. Bet jam ir vėl nepasisekė. Regis, daug kartų esu mačiusi panašius epizodus televizijos seriale „Įstatymas ir tvarka", visada palaikančiame draugiją vienišai moteriai, bet šiuokart viskas atrodė daugiau nei aišku. Gretimame negyvenamame name vykdomas nusikaltimas. Savaime suprantama, nieko gero. O ką, jeigu vagis sumanys atsibelsti čia? Tada dvejų metų Argusui teks laikyti namų saugojimo egzaminą. Kramtyti batus ir draskyti tualetinį popierių tai jis moka. O apginti mane nuo vidutinio sudėjimo vyro? Nesu įsitikinusi. Pala, ar plėšikas tikrai vidutinio sudėjimo? Iš pažiūros jis gana tvirtas. Ir gana stiprus.

Prieš akis pradėjo plaukti siaubingi vaizdai ir apėmė negera nuojauta, kad tai netrukus gali tapti tikrove. Vyras, kuris dabar mėgina atidaryti kitą langą, gal ir nepanašus į žudiką, ieškantį vietos lavonui paslėpti. Jo automobilyje tikriausiai neguli milijono dolerių vertės heroino partija. Ir aš nuoširdžiai tikėjausi, jog jis neplanuoja namo rūsyje prirakinti grandinėmis vidutinio sudėjimo moters ir palaukti, kol ji tiek sublogs, kad būtų galima iš jos odos pasisiūdinti naują drabužį, kaip padarė vyrukas iš „Avinėlių tylėjimo".

Naktinis plėšikas antrą kartą šturmavo duris. „Na gerai, drauguže, – mintyse tariau sau. – To jau per daug. Laikas skambinti į policiją." Net jeigu jis ir ne žudikas, tai aiškiai ketina įsilaužti į namą. Kas per veiksmažodis? „Įsilaužti". Juokingai skamba, atsižvelgiant į dvi (o gal tris?) ištuštintas taures džino su toniku, juk bent jau iki šiol nebuvau didelė gėrėja. Vis dėlto kad ir kaip pavadintum, veikla kaimynystėje atrodė velniškai nusikalstama. Vyras pranyko už namo, mano tvirtu įsitikinimu, ieškodamas kitų būdų patekti į vidų. Po galais! Laikas pasinaudoti mokesčių mokėtojų pinigais ir paskambinti farams.

– 911, prašau pranešti apie įvykį.

– Labas, kaip laikotės? – paklausiau.

– Ar pranešite apie įvykį, ponia?

– Na, suprantate, nesu tikra, – atsiliepiau ir primerkiau vieną akį, kad geriau matyčiau įsilaužėlį. Bet nieko nepešiau: vyras pradingo už tolimojo namo kampo. – Man atrodo, kad mėgina apiplėšti kaimyninį namą. Esu Greisė Emerson iš Piterstono, Klevų gatvės trisdešimt ketvirtojo namo.

– Minutėlę. – Fone išgirdau traškant radijo siųstuvą. – Jūsų rajone budi policijos ekipažas, ponia, – po akimirkos vėl prabilo operatorė. – Mes tuojau pat perduosime jam šią informaciją. Tiksliai pasakykite, ką matote.

– Hmm, dabar nieko. Bet jis… ketina apšvarinti namą, suprantate, – pasakiau ir krūptelėjau. Ketina apšvarinti? Kalbu kaip koks Tonis Sopranas. – Turiu galvoje, jis slankioja aplinkui mėgindamas atidaryti duris ir langus. Matote, tame name niekas negyvena.

– Dėkui, ponia. Policija netrukus bus ten. Ar pageidaujate, kad nedėčiau ragelio? – paklausė ji.

– Ne, viskas gerai, – atsakiau nenorėdama pasirodyti visiška bailė. – Ačiū.

Padėjusi ragelį net pasijutau šiokia tokia didvyrė. Profesionali savo rajono stebėtoja. Kadangi daugiau negalėjau matyti vyro pro virtuvės langą, nuslinkau į valgomąjį (velnias, mane truputį mėtė į šalis, matyt, vis dėlto ištuštinau tris taures). Vogčiomis dirstelėjusi pro langą, nepamačiau nieko ypatinga. Sirenų, beje, irgi neišgirdau. Kurgi tie farai? Galbūt nereikėjo skubėti dėti ragelio? O ką, jeigu naktinis plėšikas įsitikino, kad ten nėra ko vogti, ir nusprendė užsukti pas mane? Juk aš turiu daugybę puikių daiktų. Vien už minkštų baldų komplektą paklojau porą tūkstančių žaliųjų. Mano kompiuteris – tikras meno kūrinys. O praėjusį gimtadienį tėvai padovanojo šį nuostabų plazminį televizorių.

Apsidairiau aplink. Kvaila, suprantama, bet jausčiausi saugiau, jeigu… na, turėčiau ginklą ar ką nors panašaus. Dievas mato, pistoleto mano namuose nėra. Mečiau žvilgsnį į peilių dėklą. Ne. To jau per daug, net man. Tiesa, pastogėje turiu du senovinius šautuvus, ką jau kalbėti apie durtuvą ir kitą butaforinę pilietino karo laikų amuniciją. Mes nenaudojame tikrų kulkų, neįsivaizduoju, kad galėčiau ką nors nudurti, nors su didžiausiu malonumu apsimetu tai daranti tariamų mūšių laukuose.

Nusėlinusi į svetainę atidariau sieninę spintą ir įvertinau turimą pasirinkimą. Pakabas neveiksmingas, skrybėlė per lengva. Bet palaukite, antai į kampą nukišta mano žolės riedulio lazda, užsilikusi nuo vidurinės mokyklos laikų. Saugojau ją visus šiuos metus dėl sentimentalių priežasčių, kad galėčiau prisiminti tą neilgą laikotarpį, kai buvau sportininkė. Dabar pasijutau laiminga. Nors tai ir ne ginklas, tačiau apsiginti vis dėlto galėsiu. Nuostabu.

Angusas jau pūtė į akį virtuvėje stovinčiame guolyje – pintinėje su raudono aksomo pagalvėle. Gulėjo ant nugaros, iškėlęs į viršų baltas minkštas letenėles, paslėpęs mažus dantis. Neatrodo, kad iš jo būtų daug naudos, jeigu plėšikas mėgintų įsilaužti į namą.

– Kelkis, Angusai, kaubojau, – sušnibždėjau. – Grožis – dar ne viskas, ar supranti?

Šunelis nusičiaudėjo ir aš krūptelėjau. Ar vagišius girdėjo? O kad jau taip, gal nuklausė ir mano pokalbį telefonu? Išdrįsau žvilgtelėti pro valgomojo langą. Farų vis dar nė kvapo. Prie gretimo namo durų taip pat nieko nematyti. Galbūt plėšikas patraukė savais keliais?

Arba nutarė apsižvalgyti kaimynystėje. Ir dabar ateina manęs. Na, tiksliau, mano turto. Arba vis dėlto manęs. Niekada negali žinoti.

Spausdama rankoje žolės riedulio lazdą truputį aprimau. Galbūt man vertėtų tiesiog nutykinti laiptais ir užsirakinti palėpėje? Kad šautuvai būtų po ranka, nors apkabose ir nėra šovinių. Policija pati susidoros su vagišiumi kaimynystėje. Beje, jei jau kalbame apie farus, baltos ir juodos spalvų automobilis kaip tik atšvilpė gatve ir sustojo prie Darenų namo. Nuostabu. Aš išgelbėta. Belieka nusigauti į valgomąjį ir pasižiūrėti, ar ponas Naktinis plėšikas pasirodė akiratyje.

Neįžiūrėjau nė gyvos dvasios. Ničnieko. Tik alyvų šakos lingavo prieš langus. Kalbant apie langus, tėtis teisus. Juos būtina pakeisti. Turbūt ne ką šalčiau būtų išvis be langų. O sąskaitos už šildymą šiemet pasiekė žudikiškas aukštumas.

Kaip tik tuo metu pasigirdo tylus beldimas į duris. Tai, aišku, farai. Kas sakė, kad jų niekada nebūna šalia, kai prireikia? Angusas pašoko kaip įelektrintas ir pasileido prie durų nesitverdamas laime, vos siekdamas letenomis grindis ir veriamai lodamas.

– Au! Auauaūūūūūūau!

– Ša! – subariau jį. – Sėsk. Lik vietoje. Nurimk, branguti. Vis dar tebespausdama rankoje žolės riedulio lazdą atidariau laukujes duris.

Be ten buvo ne farai. Tiesiai prieš mane stovėjo Naktinis plėšikas.

– Labas, – pasisveikino jis.

Smogiau jam lazda anksčiau, nei supratau, kad pajudėjau iš vietos, ir tik tada mano ištuštėjusią galvą vienu metu užgriuvo įvairiausi garsai ir vaizdai. Duslus dunkstelėjimas, medžiui atsimušus į žmogaus kūną. Nesuvaldomai drebanti mano ranka. Begalinė nuostaba vagišiaus veide, kai jis prisidengė akį. Mano linkstančios kojos. Iš lėto klumpantis vadinamasis plėšikas. Įnirtingas Anguso skalijimas.

– Ai! – silpnai suriko nekviestas svečias.

– Eik šalin, – vargais negalais išlemenau, vos nulaikydama žolės riedulio lazdą. Visa tirtėjau kaip epušės lapas.

– O Dieve, ponia, – nesavu iš nuostabos balsu kreipėsi į mane vagišius.

Angusas, urgzdamas kaip įtūžęs liūtukas, įsikibo jam į rankovę ir puolė lyg pašėlęs sukioti galvą, stengdamasis kuo daugiau nuveikti. Uodegėlė džiaugsmingai judėjo, kūnelis drebėjo iš susijaudinimo ginant šeimininkę.

Ar turėčiau mesti lazdą? Bet gal tada suteikčiau nepažįstamajam galimybę sugriebti mane? Argi ne tokią klaidą padaro dauguma moterų ir atsiduria rūsyje, kur būna marinamos badu, kol oda atsiskiria nuo kaulų?

– Policija! Rankas aukštyn!

Teisingai! Policija! Dėkui Dievui! Du pareigūnai bėgo per pievelę mūsų pusėn.

– Rankas aukštyn! Tučtuojau!

Paklusau. Žolės riedulio lazda išslydo man iš rankų, atsitrenkė plėšikui į galvą ir nukrito ant verandos grindų.

– Dėl Dievo meilės, – sumurmėjo jis ir krūptelėjo. Angusas paleido rankovę ir nukūrė prie lazdos, inkšdamas ir skalydamas iš smagumo.

Vagišius dėbtelėjo į mane. Jo paakys jau spėjo įgauti melsvai raudoną atspalvį. O Dieve, iš kur tas kraujas?!

– Rankas už galvos, bičiuli, – paliepė vienas policininkas, išsitraukęs antrankius.

– Negaliu patikėti, – prabilo vagišius su tokiu bejėgišku (kaip man pasirodė) nuolankumu, tarsi būtų jau ne kartą pakliuvęs į panašią padėtį. – Ką aš padariau?

Pirmasis policininkas neatsakė, tik uždėjo antrankius.

– Prašau eiti į vidų, ponia, – pasakė kitas pareigūnas.

Aš nuleidau rankas ir įsvirduliavau vidun. Angusas atvilko man iš paskos nelemtą žolės riedulio lazdą ir pradėjo sukti džiaugsmingus ratus aplinkui. Susmukau ant sofos ir pasiėmiau šunį ant rankų. Jis energingai palaižė man smakrą, du kartus sulojo ir sutaršė plaukus.

– Ar jūs esate panelė Emerson? – paklausė faras, atsargiai peržengęs žolės riedulio lazdą.

Linktelėjau, vis dar nepaliaujamai drebėdama. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės.

– Tai kas čia įvyko?

– Aš pamačiau vyrą, kuris mėgino įsilaužti į kaimyninį namą, – ėmiau aiškinti, mėgindama ištraukti savo plaukų sruogą Angusui iš nasrų. Kalbėjau greitai ir spigiai. – Beje, jame niekas negyvena. Tada aš paskambinau jūsų vyrukams, o jis kaip tik išdygo mano verandoje. Taigi tvojau jam žolės riedulio lazda. Žaidžiau šį žaidimą vyresnėse klasėse.

Aš atsilošiau, nurijau seilę, žvilgtelėjau pro langą ir kelis kartus giliai įkvėpiau, mėgindama atgauti savitvardą. Faras manęs neskubino, tad glosčiau šiurkštų šuns kailį, o mažius net inkštė iš pasitenkinimo. Dabar, galvojant apie tai, kas atsitiko, pradėjo atrodyti, kad pliekti lazda plėšiką gal ir nebuvo būtino reikalo. Kiek pamenu, jis net pasilabino. Bent jau man taip atrodo. Taip, jis pasakė „labas". Ar vagišiai visada taip mandagiai elgiasi su būsimomis aukomis? „Sveiki, aš norėčiau apiplėšti jūsų namus. Ar jūs nieko prieš?"

– Jums viskas gerai? – pasidomėjo policininkas. – Ar jis nesužeidė jūsų? Gal grasino? – Aš papurčiau galvą. – Kodėl atidarėte duris, panele? Juk taip elgtis nesaugu. – Pareigūnas nepritariamai suraukė antakius.

– Hmm, na, pamaniau, kad sulaukiau jūsų, vyrukai. Kaip tik pamačiau pro langą policijos automobilį. Ne, tas vyras manęs nesužeidė. Jis tik… – „Pasilabino", – užbaigiau mintyse. – Jis pasirodė man… hmm… įtartinas. Na, šiek tiek. Suprantate, sukinėjosi aplink kaimyninį namą. Štai ir viskas. Sėlino ir vogčiomis apžiūrinėjo. O ten niekas negyvena. Nemačiau nė gyvos dvasios nuo to laiko, kai nusipirkau šį namą. Tiesą sakant, neketinau šio vyruko mušti.

Labai suabejojau, ar tai, ką pasakiau, nuskambėjo išmintingai.

Faras įtariai pažvelgė į mane ir kažką pasižymėjo nedidelėje juodoje užrašų knygelėje.

– Ar jūs išgėrusi, panele? – paklausė jis.

– Truputį, – kaltai išlemenau. – Ir tikrai nevairavau automobilio. Buvau vestuvėse. Ištekėjo mano pusseserė. Ne pati maloniausia būtybė. Na, nesvarbu. Žodžiu, aš išgėriau vieną kokteilį. Džino su toniku. Tiesą sakant, du su puse. Na, gal tris.

Faras užvertė užrašų knygelę ir atsiduso.

– Bučai? – Tarpduryje pasirodė antrasis policininkas. – Iškilo problema.

– Ar jis pabėgo? – gyvai pasidomėjau. – Išsigelbėjo? Antrasis policininkas gailiai pažvelgė į mane.

– Ne, panele, jis vis dar sėdi ant jūsų laiptų. Mes uždėjome jam antrankius, tad galite nebijoti. Bučai, ar galėtum ateiti minutėlei?

Bučas pakilo, lempos šviesoje sublizgo ginklas. Spausdama Angusą prie krūtinės aš nutykinau prie svetainės lango ir truputį praskleidžiau portjerą (mėlyno natūralaus šilko, labai gražią). Ant priebučio laiptelių nugara į mane išties vis dar sėdėjo vagišius, o pareigūnas Bučas kažką aptarinėjo su porininku.

Dabar, kai man nebegrėsė mirtinas pavojus, galėjau kaip reikiant apžiūrėti nepažįstamąjį. Tankūs rudi plaukai, tiesą sakant, gana gražūs. Platūs pečiai… Gerai, kad man neteko su juo susigrumti. Na, tikiuosi, kad tai, kas nutiko, nebuvo grumtynės. Žvelgiant į rankų raumenis, išsišovusius pro marškinius, buvo galima spręsti, kad vyrukas tvirtas. Jis tik apsimetė esąs romus, kai leidosi surakinamas antrankiais. Tarsi pajutęs mano žvilgsnį vagišius atsigręžė. Aš krūptelėjau ir skubiai atšokau nuo lango. Nepažįstamojo akis jau buvo spėjusi užtinti. Po galais! Aš visai neplanavau jo pulti. Aš išvis nieko neplanavau… Kiek suprantu, veikiau instinktyviai.

Pareigūnas Bučas sugrįžo į vidų.

– Gal jam reikia ledo? – pašnibždomis paklausiau.

– Jam viskas bus gerai, panele. Tvirtina, kad gyvena gretimame name, bet mes ketiname vežtis jį į policijos skyrių ir patikrinti jo pasakojimą. Ar galite man pateikti savo kontaktinius duomenis?

– Žinoma, – atsiliepiau ir padiktavau telefono numerį. Tada įsisąmoninau policininko pasakytus žodžius. „Gyvena gretimame name."

Vadinasi, aš ką tik aptalžiau lazda savo naująjį kaimyną.