Читать книгу Per geras, kad būtų tikras - Kristan Higgins - Страница 4

– Ir šiuo vieninteliu sprendimu Linkolnas pasuko Amerikos istoriją kita vaga. Jis buvo vienas iš labiausiai nemėgstamų savo meto politikų, o dabar laikomas iškiliausiu mūsų šalies prezidentu, kuriam pavyko išsaugoti jos vienybę. Galbūt niekam taip ir nepasiseks jo pranokti.

Man užkaito skruostai… Mes tik pradėjome skyrių apie JAV pilietinį karą, o tai pats mėgstamiausias mano kursas. Deja, vyresniąją klasę buvo ištikusi penktadienio popietės koma. Tomis Mičeneris, geriausias iš visų mano kada nors turėtų mokinių, ilgesingai spoksojo į Kerę Bleik, kuri kaip tik tiesė jam raštelį, o jis niekaip nepajėgė pasiekti. Tad pasikvietė į pagalbą Hanterį Greistoną IV. Tuo pačiu metu miela ir geraširdė Ema Kirk, kuri savo nelaimei gyveno namuose, o ne bendrabutyje, ir buvo atskirta nuo šauniausių klasės vaikų, irgi pakėlė akis nuo suolo. Ji iki ausų įsimylėjusi Tomį ir kuo puikiausiai žino apie jo aistringą susižavėjimą Kere. Vargšelė.

– Na, kas galėtų įvertinti priešingus požiūrius? Atsiras bent vienas?

Iš lauko atsklido juokas. Mes visi sužiurome. Anglų kalbos mokytoja Kikė Gonzales vedė pamoką kieme, nes diena buvo giedra ir graži. Jos mokiniai neatrodė nei išsiblaškę, nei sukiužę. Po galais! Reikėjo ir man išsivesti saviškius į lauką.

– Truputį pasufleruosiu, – toliau kalbėjau aš, žvelgdama į bereikšmius veidus. – Valstijų teisės prieš federalinę kontrolę. Sąjunga prieš išstojimą iš jos. Valdymo laisvė prieš visų žmonių laisvę. Vergai ar laisvi žmonės? Ką, jau nebeliko laiko?

Kaip tik tą akimirką suskambo varpelis, skelbiantis pamokos pabaigą, ir letargo ištikti mano mokiniai, kaipmat prisikėlę gyvenimui, puolė prie durų. Stengiausi nereaguoti į tai asmeniškai. Paprastai vyresnėliai labiau domėdavosi mano dėstomu dalyku, bet šiandien – penktadienis. Be to, jie išvarginti egzaminų, kuriuos turėjo atlaikyti savaitės pradžioje. Ką jau kalbėti apie vakare laukiančius šokius. Aš suprantu. Mūsų mokykla, kurioje mokosi turtingų tėvų atžalos, – tipiška Naujosios Anglijos privati mokymo įstaiga. Įspūdingi mūriniai pastatai, kaip ir dera, apaugę gebenėmis, apsupti magnolijų ir sedulų, su smaragdinėmis futbolo ir lakroso4 vejomis. Ir įsipareigojimas, kad už atskiro namo kainą mes parengsime jų vaikus studijoms pasirinktame koledže – Prinstone, Harvarde, Stenforde ar Džordžtaune. Ši mokykla, įkurta 1880 metais, atrodė tarsi mažas savitas pasaulėlis. Dauguma mokytojų gyveno jos teritorijoje, o tie nedaugelis (įskaitant mane), kurie turėjo būstą mieste, buvo tokie pat netikę kaip mokiniai, kiekvieną penktadienį laukiantys nesulaukiantys paskutinės pamokos, kad galėtų lėkti namo.

Tačiau šį penktadienį man būtų didžiausia laimė likti mokykloje ir budėti šokiuose ar stebėti lakroso treniruotę. Velniai rautų, tokia proga sutikčiau net valyti tualetus. Žodžiu, daryčiau viską, kad tik nereikėtų daryti to, ką privalau.

– Sveika, Greise! – šūktelėjo Kikė, viesulu įskriedama į mano klasę.

– Sveika, Kike. Kiek girdėjau, jums lauke nebuvo liūdna.

– Mes skaitėme „Musių valdovą", – paaiškino ji.

– Supratau! Nenuostabu, kad skaniai kvatojotės. Kas, jei ne mažo paršelio nudobimas, galėtų taip praskaidrinti dieną.

Ji nusišypsojo patenkinta savimi.

– Na, Greise, ar susiradai palydovą?

– Ne. Taigi nebus smagu.

– Tai šūdas! – drėbė ji. – Labai gaila.

– Bet dar ne pasaulio pabaiga, – narsiai burbtelėjau aš.

– Tikrai?

Kikė taip pat netekėjusi. Tad kam, velniai rautų, jei ne vienišai trisdešimtmetei žinoti, ką reiškia eiti į vestuvių pokylį vienai. Po kelių valandų mano pusseserė Kitė, kuri kartą vaikystėje, kai nakvojau jos namuose, nukirpo man kirpčius iki pat šaknų, išteka. Trečią kartą. Pasipuošusi princesės Dianos stiliaus suknele.

– Žiūrėk, Erikas! – šūktelėjo Kikė, bedusi pirštu į vieną langą iš rytų pusės. – Ak, ačiū Dievui!

Šis vyrukas kiekvieną pavasarį ir rudenį valo mūsų mokyklos langus. Nors dar tik balandžio pradžia, popietė pasitaikė šilta, pūtė švelnus vėjelis ir Erikas darbavosi vienmarškinis. Jis nusišypsojo mums, kuo puikiausiai žinodamas, kaip šauniai atrodo, papurškė langų valymo skysčio ir suskato darbuotis voleliu.

– Pasikalbink jį! – pasiūlė Kikė, kai mudvi pamojome atsakydamos.

– Kad jis vedęs, – tariau nepajėgdama atitraukti akių. Erikas irgi žvelgė į mane taip smailai, kaip niekas jau kurį laiką nebuvo žiūrėjęs.

– Ar laimingai? – paklausė Kikė, kuriai neatrodė baisu išardyti vieną kitą šeimą, kad susirastų sau vyrą.

– Taip. Ir dievina žmoną.

– Negaliu to pakęsti, – burbtelėjo ji.

– Suprantu. Tai taip neteisinga.

Tobulas vyriškos giminės atstovas pamerkė mums akį, pasiuntė bučkį ir toliau skersai išilgai darbavosi voleliu, demonstruodamas, kaip juda nuostabūs pečių raumenys. Langų plovimo skystis ribuliavo, saulė žaidė Eriko plaukuose.

– Man išties metas važiuoti, – pasakiau aš, bet tebesėdėjau kaip įkalta. – Turiu persirengti ir pasirūpinti išvaizda. – Vien nuo šios minties pilvą pradėjo raižyti diegliai. – Kike, ar tikrai nepažįsti nieko daugiau, ką galėčiau pasikviesti? Visiškai nieko? Aš nė už ką negaliu pasirodyti ten viena.

– Nepažįstu, Greise, – atsiduso ji. – Galbūt tau vertėtų išsinuomoti palydovą kaip filme, kuriame vaidina Debra Mesing?

– Juk miestelis mažas. Alfonsas kaipmat būtų išaiškintas. Be to, tai pakenktų mano reputacijai. „Privačios mokyklos pedagogė samdo mokamą meilužį. Mokinių tėvams reikėtų susirūpinti." Štai kaip tai atrodytų.

– O gal tiktų Džulianas? – pasidomėjo bendradarbė, prisiminusi mano senų laikų bičiulį, kuris dažnai lydėdavo mudvi su Kike į vakarinius mergaičių pasilinksminimus.

– Kadangi mano šeima jį pažįsta, jam nepavyks atlaikyti išbandymo.

– Kaip tavo vaikinui ar kaip gėjui?

– Man atrodo, abiem atvejais.

– Blogai. Bet jis bent jau puikus šokėjas.

– Tikra tiesa. – Žvilgtelėjau į laikrodį ir baimė, daigiusi visą savaitę, užgriuvo su nenumaldoma jėga. Aš ne tik būsiu viešnia be palydovo šauniosios Kitės vestuvėse, bet ir susitiksiu su Endriumi. Kokį trečią kartą nuo mūsų išsiskyrimo. Nepažįstamas gerbėjas man neabejotinai praverstų.

Na gerai, juk galiu likti namuose ir skaityti romaną „Vėjo nublokšti" arba žiūrėti kokį nors filmą. Beje, pastaruoju metu dažniausiai tai ir darau. Tėvas, geriausias draugas gėjus ir šuo – tai bene vieninteliai vyriškos giminės palydovai mano gyvenime. O juk visada esama mikroskopiško šanso susitikti ką nors vestuvėse.

– Gal Erikas vis dėlto eitų? – pasvarstė Kikė ir nuskubėjusi prie lango trūktelėjo už rankenos. – Niekas ten nežinos, kad jis vedęs.

– Kike, nedaryk to! – sušukau. Tačiau ji neklausė.

– Erikai, šį vakarą Greisė turi eiti į vestuves, kuriose dalyvaus ir jos buvęs sužadėtinis, o ji neturi poros. Gal tu galėtum eiti drauge? Apsimesti, kad dievini ją ir panašiai?

– Dėkui, bet nereikia! – šūktelėjau, visa iškaitusi.

– Ten bus tavo buvusysis? – nutęsė Erikas, švariai trindamas stiklą.

– Taip. Gal galėtum kartu perrėžti man riešus? – Aš nusišypsojau norėdama parodyti, kad man į viską nusispjaut.

– Ar tikrai negali eiti su ja? – nepasidavė Kikė.

– Tikriausiai žmonai tai nepatiktų, – atsakė Erikas. – Atleisk, Greise. Sėkmės.

– Ačiū, – pasakiau. – Viskas ne taip blogai, kaip atrodo.

– Argi ji ne šauni? – pasiteiravo Kikė.

Erikas patvirtino ir pajudėjo prie kito lango. Kikė vos neiškrito persisvėrusi per palangę ir rydama jį akimis. Tada atsidususi pasitraukė.

– Taigi tau teks eiti vienai, – pareiškė ji tokiu tonu kaip gydytojas, pranešantis apie mirtiną ligą.

– Aš stengiausi, Kike, – priminiau jai. – Džonis, kuris pristato man picas, susitikinėja su kažkokia česnako ir ančiuvių mėgėja. Gali patikėti?! Brendonas iš senelių namų pareiškė, kad geriau pasikars, nei eis į vestuves. O tam žaviam vaikinukui iš vaistinės, kaip man pavyko išsiaiškinti, vos septyniolika. Nors jis mielai sutiko eiti, vaistininkė Betė, kuri, pasirodo, yra jo mama, užsiminė, kad baltoji vergija jau kadais panaikinta. Tad nuo šiol man teks važiuoti į vaistinę Farmingtone.

– Čia tai bent! – atsiliepė Kikė.

– Ne tokia ir didelė bėda, kad nieko nepešiau. Tiesiog eisiu viena, laikysiuosi oriai ir narsiai, nudelbusi akis į žemę, ir išeisiu su padavėju. Jeigu pasiseks, – pasišaipiau drąsindamasi.

Kikė nusikvatojo.

– Būti vienai nemalonu, – pareiškė ji. – Bet būti vienai per vestuves… O Dieve… – pridūrė nusipurčiusi.

– Dėkui už nuotaiką pakeliantį pokalbį, – atšoviau.

Po keturių valandų atsidūriau tikrame pragare.

Jaučiau pernelyg gerai pažįstamą lengvą pykinimą, sukeltą ir vilties, ir nusivylimo. Atvirai tariant, buvau įsitikinusi, kad pastaruoju metu man klojasi kuo geriausiai. Taip, sužadėtinis paliko prieš penkiolika mėnesių, tačiau aš negulėjau ant grindų embriono poza ir nečiulpiau nykščio. Ėjau į darbą, mokiau vaikus… Mano supratimu, laikiausi labai gerai. Be to, neužsisklendžiau nuo žmonių. Nors didžioji dalis mano išvykų buvo arba į šokių pamokas senjorų pensione, arba į JAV pilietinio karo mūšių vietas, aš vis dėlto nesėdėjau namuose. Ir, tiesą sakant, man būtų patikę (teoriškai) susirasti vyrą – klasikinį, energingą, besirengiantį kaip minėtas madų ekspertas Timas Ganas ir atrodantį kaip aktorius Džordžas Klunis.

Taigi aš ir vėl vestuvėse – ketvirtose giminių vestuvėse po išsiskyrimo su sužadėtiniu. Ketvirtą kartą viena ir žaismingai besistengianti spinduliuoti iš laimės, kad giminaičiai liautųsi manęs gailėjęsi ir stengęsi supiršti su toli gyvenančiais keistais sūnėnais. Kartu mėginau nutaisyti nepriekaištingą išraišką – atrodyti pašaipiai linksma, kupina vidinės ramybės ir visiškai viskuo patenkinta. Tarsi būčiau norėjusi pasakyti: „Sveiki, esu nepaprastai laiminga be palydovo dar vienose vestuvėse ir man nė trupučio nerūpi vyrai, bet jeigu jūs nieko sau, ne vyresnis nei keturiasdešimt penkerių, patrauklus, finansiškai apsirūpinęs ir tvirtos moralės, ateikite čia!" O kad jau man sykį pavyko rasti reikiamą išraišką, nutrinti ją nuo veido būtų ne ką lengviau, nei suskaldyti atomą.

Bet kas žino? Galbūt kaip tik šiandien mano akys įsmigs į nepažįstamąjį, kuris taip pat yra vienišas ir puoselėja realias viltis. Na, tarkime (sakau tai tik kaip pavyzdį), vaikų chirurgą ir… triokšt pokšt keberiokšt! Mes jau žinome, kad esame skirti vienas kitam. Tik, deja, dėl savo plaukų geriausiu atveju atrodau kaip kokia kūtvėla čigonė, o tiksliau, kaip komikė Džilda Radner. Turiu neužmiršti paskambinti egzorcistui, kad išvarytų iš mano plaukų piktąsias dvasias, kurios laužo plaukų šepečius ir šukas.

Hmm. Akiratyje pasirodė patrauklus vyrukas. Ekscentriškas, perkaręs, su akiniais. Aiškiai mano skonio. Tačiau jis pastebėjo mano žvilgsnį ir akimirksniu griebė už rankos greta stovinčią moterį. Džiugiai jai nusišypsojęs pabučiavo į lūpas ir nervingai sužvairavo mano pusėn. „Gerai jau gerai, nereikia gąsdintis, – mintyse nuraminau jį. – Supratau tavo siunčiamą žinią." Regis, visų vyrų iki keturiasdešimt penkerių žvilgsniai sakė tą patį. Buvo čia ir keli aštuoniasdešimtmečiai. Vienas iš jų man šypsojosi. Hmm. Ar aštuoniasdešimtmetis pernelyg senas? Galbūt man kaip tik ir reikia vyresnio vyro? Galbūt gaištu laiką tiems, kurių prostata vis dar veikia, o kelių sąnariai nepakeisti? Galbūt metas pagalvoti apie nusenusį turtingą gerbėją? Senasis vyrukas kilstelėjo žilus vešlius antakius, bet jo žavėjimąsi tokia saldžia jauna būtybe kaip aš staiga nutraukė žmona, skaudžiai bakstelėjusi jam alkūne ir apdovanojusi mane nepalankiu žvilgsniu.

– Nesijaudink, Greise, netrukus ateis ir tavo eilė, – griausmingu balsu nuramino mane teta.

– Niekada negali žinoti, teta Meivė, – meiliai nusišypsojusi atsakiau. Aštuntą kartą išgirdusi šį prasmingą palinkėjimą, jau pradėjau svarstyti, gal išsitatuiruoti sau ant kaktos: „Aš nesijaudinu. Netrukus ateis ir mano eilė."

– Ar tau sunku matyti juodu kartu?! – išrėkė teta Meivė.

– Ne. Nė truputėlio, – pamelavau nesiliaudama šypsotis. – Labai džiaugiuosi, jog jie susitikinėja.

Na ir kas, kad „džiaugiuosi" per skambiai pasakyta. O kas man belieka? Viskas taip sudėtinga.

– Tu narsuolė! – pareiškė teta Meivė. – Esi vieniša narsi moteris, Greise Emerson, – dar kartą pakartojo ir nuspūdino ieškoti kitos aukos.

– Na ir komplimentas, – pakomentavo mano sesuo Margareta ir įsitaisė greta prie staliuko. – Ar jau dairaisi kokio tinkamo aštraus įnagio venoms persipjauti? O gal svarstai galimybę nusinuodyti smalkėmis?

– Tik paklausyk, ką kalbi, didžioji jautruole. Tavo seseriškas rūpestis išspaudė man ašaras.

Ji išsišiepė.

– Tikrai? Gali drąsiai guostis vyresnei sesei. Nugėriau didelį gurkšnį džino su toniku.

– Šiek tiek pavargau nuo žmonių, kurie giria mane už narsą, tarsi būčiau kokia jūrų pėstininkė, užplaukusi ant minos. Juk būti vienišai nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje.

– Norėčiau būti vieniša visą laiką, – atsiliepė Margo, žiūrėdama į besiartinantį savo sutuoktinį.

– Sveikas, Stiuartai, – meiliai pasilabinau. – Šiandien nemačiau tavęs mokykloje.

Stiuartas dirbo psichologu mūsų privačioje mokykloje ir, tiesą sakant, būtent jis pranešė man apie laisvą istorikės vietą prieš šešerius metus. Sesers vyras labai paisė kanonų… Baltutėlaičiai marškiniai su standžia apykakle, liemenė su rombais, odiniai nesuvarstomi batai su kutais, išpuoselėta barzdelė. Šis ramus ir malonus žmogus susipažino su Margareta universitete ir tapo ištikimu jos tarnu visiems laikams.

– Kaip laikaisi, Greise? – pasiteiravo jis ir ištiesė dar vieną taurę mano mėgstamo gėrimo – džino su toniku ir citrina.

– Kuo puikiausiai, Stiuartai, – atsakiau.

– Sveika, Margareta, sveikas Stiuartai! – šūktelėjo teta Redžė iš šokių aikštelės. Paskui pastebėjo mane ir suakmenėjo. – Ak, sveika, Greise. Taip puikiai atrodai. Aukščiau galvą, brangute. Tu dar šoksi per savo vestuves vieną gražią dieną, kuri netruks išaušti.

– Negali būti, dėkui, teta Redže, – atsiliepiau aš ir išraiškingai dėbtelėjau į seserį. Redžė apdovanojo mane liūdna šypsena ir nuslinko liežuvauti toliau.

– Man vis dar tai atrodo nenormalu, – pareiškė Margo. – Ir kaip Endrius su Natali galėjo… Jėzau Kristau su erškėčių vainiku! Man tai galvoje netelpa. O, beje, kur jie?

– Kaip tu, Greise? Ar tik dediesi, kad viskas gerai, brangute, ar taip išties yra? – pasidomėjo mama, kaip tik prisiartinusi prie mūsų staliuko. Tėtis, kuris stūmė vežimėlį su savo senutėle motina, irgi netruko prisistatyti.

– Jai viskas gerai, Nense, – nekantriai išpyškino jis. – Tik pažvelk į ją! Argi tau taip neatrodo? Palik ją ramybėje! Daugiau nekalbėk apie tai.

– Užsičiaupk, Džimai! Aš pažįstu savo vaikus. Ir žinau, kas juos žeidžia. Geri tėvai gali kalbėti. – Ji nuvėrė sutuoktinį reikšmingu šaltu žvilgsniu.

– Geri tėvai? Aš ir esu geras tėvas, – nieko nelaukęs atkirto tėtis.

– Jaučiuosi puikiai, mama. Tėtis teisus. Tiesiog nuostabiai. Tik pažvelkite, kaip puikiai atrodo Kitė!

– Beveik taip pat šauniai kaip per pirmąsias vestuves, – patvirtino Margareta.

– Ar jau matei Endrių? – nesitvėrė mama. – Ar tau sunku, brangute?

– Man viskas gerai, – pakartojau. – Kuo puikiausiai. Mano devyniasdešimt trejų metų mėmė5 pabarškino ledukus aukštoje viskio taurėje.

– Kaip Greisė nesugebėjo išsaugoti vyro, jeigu kare ir meilėje visos priemonės tinkamos?

– Čia bent jau visi gyvi! – įterpė trigrašį Margareta. Mėmė nekreipė dėmesio į ją, tik dygiomis traiškanotomis akimis spoksojo į mane.

– Man buvo vieni niekai susirasti vyrą. Vyrai mylėjo mane. Kadaise buvau tikra gražuolė. Juk žinai, – suvebleno ji.

– Ir dabar esi, – atsiliepiau. – Tik pažvelk į save! Kaip tau pavyksta, mėmė? Neatrodai nė diena vyresnė nei šimto dešimties.

– Greise, būk gera, – bejėgiškai sumurmėjo tėtis. – Neliek žibalo į ugnį.

– Juokis, kiek tik nori, Greise. Mano jaunikis niekada manęs nepaliko. – Mėmė išmaukė „Manhatano" kokteilio likutį ir ištiesė taurę tėčiui, o šis klusniai ją paėmė.

– Tau ir nereikia vyro, – ryžtingai pareiškė mama. – Nė vienai moteriai nereikia, – pridūrė ji ir vėl iškalbingai dėbtelėjo į tėtį.

– Ką tai turėtų reikšti? – atžariai pasiteiravo jis.

– Tik tai, ką reiškia, – atrėmė mama pakeltu balsu. Tėtis išpūtė akis.

– Stiuartai, sūnau, atnešk dar vieną taurę. Greise, šiandien buvau stabtelėjusi prie tavo namų ir supratau, kad verkiant reikia pakeisti langus. Margareta, mieloji, tu puikiai padirbėjai su Blikerio byla, – kreipėsi į mus visus tėtis. Tai buvo jo būdas įtraukti į pokalbį kuo daugiau žmonių, kad galėtų nekreipti dėmesio į mamą (ir save). – Beje, Greise, neužmiršk, kad ateinantį savaitgalį mudviejų laukia mūšis prie Bul Rano. Mes būsime konfederatai.

Mudu su tėčiu priklausome didžiausiai JAV pilietinio karo kovas atkuriančiai organizacijai „Brolis prieš brolį". Jūs galėjote mus matyti… Mes esame tie keistuoliai, kurie su uniformomis renkasi į paradus ir mūšius įvairiuose laukuose bei parkuose, šaudo vieni kitus tuščiais šoviniais ir krinta ant žolės, saldžių konvulsijų tampomi. Nors Konektikutas, deja, negalėjo matyti visų pilietinio karo veiksmų, mes, organizacijos „Brolis prieš brolį" entuziastai, nepaisome šio apmaudaus fakto. Mes pradedame savo kovinius veiksmus ankstyvą pavasarį keliais vietinės reikšmės mūšiais, o paskui keliaujame į tikras kovų vietas Pietuose, susijungiame su kitomis vienminčių grupėmis, kad patenkintume savo aistrą. Tikrai nustebtumėte pamatę, kiek mūsų daug.

– Tas tavo tėvas su savo idiotiškomis kovomis, – burbtelėjo mama, taisydama mėmė apykaklę. Buvo akivaizdu, kad močiutė giliai įmigo arba numirė… Vis dėlto ne, nes kaulėta krūtinė ritmingai kilnojosi. – Na, aš tai jau tikrai niekur nevyksiu. Turiu skirti visą dėmesį savo menui. Juk jūs atvažiuosite į tą renginį kitą savaitę?

Mudvi su Margareta apsikeitėme neramiais žvilgsniais ir pradėjome kažką mykti. Mamos menas – viena iš tų temų, kuria geriau nekalbėti.

– Greise! – pašaukė mėmė, staiga sugrįžusi į gyvenimą. – Užteks čia stovėti! Kitė ruošiasi mesti vestuvinę puokštę! Eik! Eik! – Ji nukreipė savo vežimėlį tiesiai man į kojas taip negailestingai tarsi Egipto faraonas Ramzis, persekiojantis mėginančius išsigelbėti žydus vergus.

– Močiute, liaukis! Prašau! Juk man skauda! – paprašiau mėgindama patraukti kojas jai iš kelio, bet tai senolės nesustabdė.

– Eik! Turi padėti sau visais įmanomais būdais! Mama išpūtė akis.

– Palik ją ramybėje, Eleonora. Nejaugi nematai, kad ji kenčia? Greise, brangute, neik, jeigu tai tave liūdina. Niekas tavęs nekaltins.

– Man viskas gerai, – garsiai pareiškiau ir pamėginau susiglostyti neklusnius plaukus, iš kurių pažiro segtukai. – Aš eisiu.

Po velniais, jeigu to nepadarysiu, bus tik dar blogiau. Regis, jau girdžiu visus šnabždantis: „Vargšė Greisė, tik pažvelkite į ją, kėpso kaip nudvėsęs oposumas ant kelio, nepajėgia nė pasijudinti." Beje, mėmė vežimėlio ratai suspėjo paženklinti juodais dryžiais mano suknelę. Patraukiau į šokių aikštelę taip pat noriai, kaip Anglijos karalienė Ana Bolein ant ešafoto. Mėginau įsimaišyti į pakraštyje susispietusių avelių būrį, kad neturėčiau nė menkiausios galimybės pagauti puokštę. Iš garsiakalbių klasiškai griaudėjo daina „Katės nagų sukelta karštinė"6 ir aš nesusilaikiusi suprunkščiau.

O tada pastebėjau Endrių. Taip kaltai žvelgiantį į mane, kad nors mirk. Jo naujosios draugės niekur nebuvo matyti. Man širdis suspurdėjo krūtinėje. Suprantama, žinojau, kad jis bus čia. Juk pati pakišau mintį jį pakviesti. Bet matant buvusį sužadėtinį ir žinant, kad jis čia pirmą kartą viešai pasirodė su kita moterimi, rankos sudrėko, krūtinę užgulė sunkumas. Šiaip ar taip, Endrius Karsonas – tas vyras, už kurio tikėjausi ištekėti. Tas, su kuriuo išsiskyriau, likus vos trims savaitėms iki vestuvių. Ir tas, kuris mane paliko, nes įsimylėjo kitą.

Prieš dvejus metus Endrius lydėjo mane į antrąsias pusseserės Kitės vestuves. Mudu visą laiką buvome drauge, o kai atėjo puokštės metimo laikas, pakilau eiti jos gaudyti daugiau ar mažiau laiminga. Tik apsimečiau, kad esu kiek sutrikusi, bet juk turėjau nuolatinį draugą. Tada nepagavau puokštės ir grįždama iš šokių aikštelės pajutau Endriaus ranką ant paties. „Maniau, kad labiau pasistengsi", – pasakė jis ir dabar aš prisiminiau, kaip anuomet sudrebėjau iš susijaudinimo dėl tokių žodžių.

O dabar jis čia su naująja drauge. Ji vardu Natali. Jos šviesūs plaukai ilgi ir lygūs. Kojos dar ilgesnės. Ji architektė.

Natali – mano mylimiausia jaunėlė sesuo, kuri, suprantama, vengia aplinkinių žvilgsnių šiose vestuvėse.

Kitė metė puokštę. Jos sesuo, kita mano pusseserė Ana, pagavo, kaip buvo planuota ir, be abejo, surepetuota. Kankynė baigėsi. Bet ne. Kitė pastebėjo mane, kilstelėjo sijonus ir skubiai prisiartino.

– Greitai ateis tavo eilė, Greise, – garsiai pranešė ji. – Tu tik laikykis, gerai?

– Žinoma, – atsakiau. – Visa tai kartojasi kaip dėja vu, Kite! Ir vėl pavasaris, ir vėl tavo vestuvės…

– Vargšelė. – Ji tvirtai suspaudė man ranką, atsaini užuojauta dingo kaip nebuvusi. Tada žvilgtelėjo į kirpčiukus (taip, jie tikrai spėjo ataugti per penkiolika metų, praėjusių nuo tada, kai buvo juos nukirpusi) ir sugrįžo pas savo jaunikį ir tris vaikus iš dviejų ankstesnių santuokų.

Dar po trisdešimt trijų minučių aš pagalvojau, kad jau gana ilgai buvau narsi. Kitės puota kaip reikiant įsisiūbavo. Kadangi grojo gyva muzika ir man niežėjo padai parodyti visiems, kaip turi būti šokama tikra rumba, nusprendžiau geriau kilti namolio. Jeigu čia ir buvo koks nevedęs, gerai atrodantis, pasiturintis ir tvirtos moralės vyras, jis, matyt, slėpėsi po stalu. Tranki muzika nutilo ir aš pakilau.

Pastūmusi tualeto duris mečiau greitą baugų žvilgsnį į veidrodį – net man pačiai buvo sunku patikėti, kad mano plaukai gali taip susigarbanoti. Viešpatie, jie styrojo beveik horizontaliai. Tikras širšių lizdas. Dar kartą pamėginau pastumti duris ir tada išgirdau neaiškius garsus sau už nugaros. Lyg ir šniurkščiojimą. Vogčiomis dirstelėjau pro petį. Gražūs bateliai. Su diržiukais, aukšta pakulne, mėlynos kokybiškos odos.

– Hmm… Ar viskas gerai? – paklausiau suraukusi antakius. Bateliai man pasirodė matyti.

– Greise, – pasigirdo tylus balselis. Nieko nuostabaus, kad pamaniau kažkur mačiusi batelius. Mudvi su jaunėle sese kartu juos pirkome praėjusią žiemą.

– Nate? Brangute, ar viskas gerai?

Sušiugždėjo suknelė. Paskui mano sesuo irgi pastūmė duris. Ji stengėsi šypsotis, bet skaisčiai mėlynas akis temdė ašaros. Pastebėjau, kad tušas nenubėgęs. Natali atrodė kupina tragiško žavesio tarsi Ilza, tarianti sudie Rikui Kasablankos oro uoste.

– Kas nutiko, Nate? – paklausiau.

– Ak, nieko… – Ji patempė lūpą. – Viskas gerai. Aš luktelėjau.

– Ar kas ne taip su Endriumi? Dailus Natali veidas persikreipė.

– Na… supranti… Man atrodo, kad mums nieko neišeis, – atsiliepė ji, vos sudrebėjęs balsas išdavė jaudulį. Sesė prikando lūpą ir nudūrė žvilgsnį.

– Kodėl? – pasiteiravau. Širdyje grūmėsi palengvėjimas ir susirūpinimas.

Suprantama, nepulčiau žudytis, kad Natali ir Endriaus santykiai nesiklosto, tačiau mano jaunėlei sesei nebūdinga dramatizuoti padėtį. Tiesą sakant, paskutinį kartą mačiau ją verkiančią, kai ruošiausi išvažiuoti į koledžą prieš dvylika metų.

– Na… tai tik prasta prielaida, – sušnibždėjo ji. – O taip viskas gerai.

– Kas nutiko? – kamantinėjau. Pajutau didžiulį norą savo rankomis pasmaugti Endrių. – Ką jis padarė?

– Nieko, – skubiai atsiliepė ji. – Aš tik… na…

– Ką? – šį kartą dar reikliau pasiteiravau. Ji vis dar nežiūrėjo į mane. Kas per velniava. – Ar tai dėl manęs, Nate?

Ji tylėjo.

Aš atsidusau.

– Nate, atsakyk.

Ji skubiai dirstelėjo į mane ir vėl nudelbė akis.

– Tu vis dar neišmetei jo iš galvos, – pašnibždomis pasakė. – Nors ir tvirtini, kad nebegalvoji… Mačiau tavo veidą, kai buvo metama puokštė. Ak, Greise, aš labai atsiprašau. Neturėjau teisės taip pasielgti…

– Natali, – įsiterpiau, – man jis nė truputėlio nerūpi. Tikrai. Prisiekiu.

Sesė pažvelgė į mane tokiu kaltės ir kančios kupinu žvilgsniu, kad tolesni žodžiai išsprūdo savaime, beveik prieš mano valią:

– Nate, aš su kai kuo susitikinėju.

Še tau, kad nori. Juk išties neketinau šito sakyti, tačiau paveikė kaip burtai. Natali mirksėdama žvelgė į mane. Dvi ašaros dar nusirito rausvais lyg žiedlapiai skruostais, bet veidas viltingai nušvito, akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Tikrai? – paklausė ji.

– Taip, – pamelavau ir išsitraukusi popierinę servetėlę nušluosčiau sesei veidą. – Kelias savaites.

Iš Natės veido dingo tragiška išraiška.

– Tai kodėl neatsivedei jo šį vakarą?

– Na, supranti. Tos vestuvės. Kiekvienas puls smalsauti, jeigu pasirodysiu su kuo nors.

– Tu nepasakei net man, – papriekaištavo sesė ir kaktoje pasirodė vos pastebima raukšlė.

– Tiesiog nenorėjau niekam nieko sakyti, kol įsitikinsiu, ar išvis verta užsiminti. – Aš vėl nusišypsojau visai kaip senais laikais, sušildyta šios minties, ir šįkart Natė taip pat šyptelėjo man.

– Kuo jis vardu? – paklausė ji.

– Vajatas, – atsakiau, tesugaišusi sekundės dalelytę, mat prisiminiau savo fantaziją apie rato keitimą. – Jis gydytojas.