Читать книгу Niekada nepamiršk manęs - Marguerite Kaye - Страница 2

Žeranas išsiblaškęs klausėsi, kaip pulkininkas Aičisonas monotoniškai, lyg teisėjas mirties nuosprendį, bėrė kariuomenės taisykles, statutus ir įstatus, reguliuojančius namo rekvizavimą. Priešais jį ant prašmatnios paauksuotos sofos įsitempęs sėdėjo lordas Karmaiklas, jo veidas buvo bereikšmis, nors iš nerimastingai ir impulsyviai besilankstančių pirštų buvo aišku, kad jis tiesiog demonstruoja aristokratišką pasipūtimą.

Dvarininkas buvo aukštas, liesas vyras raudonų plaukų kupeta ir tvarkingai apkirpta barzda – jis labiau priminė akademiką nei išnaudotoją žemvaldį, koks tikrų tikriausiai ir buvo. Jo ilgas, siauras veidas turėjo kažką gražaus, inteligenciją išdavė platūs antakiai ir veriantis žvilgsnis. Kiaurai žvelgiančios akys, pamanė Žeranas, kai į jas dirstelėjęs pasijuto skrupulingai nužiūrinėjamas. Jis ištiesė pečius ir atsakęs tokiu pat žvilgsniu nustebo, kai dvarininkas į tai jam gudriai nusišypsojo.

Pulkininkui ėmus kalbėti apie atlygį, Žerano dėmesys nuklydo. Svetainė buvo didžiulė, aukštų lubų karnizai sudarė geometrines formas, atrodančias kone rytietiškai. Pro didžiulį langą tolimajame gale atsivėrė vaizdas į sodą už namo, o kitoje pusėje masyvų balto marmuro židinį supo skulptūros su paauksuotais deglais rankose. Afroditė? Artemidė? Atėnė? Žinodamas, kad neturėjo nė menkiausios galimybės įstoti į universitetą, ir iš prigimties jusdamas antipatiją viskam, kas bent kiek dvokė prabanga, Žeranas į savo išsilavinimą neįsileido jokių klasikinių elementų. Jam visos graikų deivės atrodė vienodos.

Staiga atsivėrus durims į vidų įlėkusi mergina trumpam privertė priblokštą pulkininką nutilti. Ryškūs, liepsningi jos plaukai iškart išdavė, kad ji – dvarininko dukra. Žeranas atsistojo keletu sekundžių anksčiau, nei tai pavyko padaryti kūningajam pulkininkui. Ne mergina, o jauna, dvidešimties metų sulaukusi moteris. Aukšta ir laiba, apsivilkusi viena iš tų baltų suknelių, kurias vilkėti sau leisti galėjo tik pasiturinčios damos, o kaklą buvo apsirišusi keistai vyriška juodo šilko kaklaskare, kuri tik pabrėžė jos moteriškumą.

– Pulkininke, leiskite pristatyti jums mano dukterį Florą.

Per kambarį ji greičiau ne perėjo, o nusklendė, nors Žeranas puikiai matė, kad dailiais bateliais apautos jos pėdos tvirtai stovėjo ant grindis dengiančių senovinių kilimų, be to, matė ir tai – nes pasivargino pažiūrėti, – kad jos kulkšnys buvo tokios pat laibos ir elegantiškos kaip ir ji visa. Ant pakaušio susegti jos plaukai buvo vienu atspalviu tamsesni nei tėvo, spalva žvilgesnė. Dėmesį prikaustančiose pilkšvai melsvose akyse žibėjo vos lašelis puikybės, o putnios lūpos kone šypsojo. Ji tikrai ne graikų dievaitė, bet iš tiesų daili.

Dabar ji klausiamai į jį žvelgė.

– Kapralas Kaselis, – tarė tėvas juos supažindindamas.

– Kapralai Kaseli. Kaip laikotės?

Netikėtai jį užklupo pilvą įsitempti privertusi karšto geismo strėlė. Flora Karmaikl, turtinga lepūnėlė, tikrai nebuvo jo skonio. Ji pasisuko į jį, pakėlusi vieną tamsų antakį, ir ištiesė gležną rankelę. Jis užuodė jos gėlių aromato kvepalų dvelksmą; jis svaigino. Akimirką, tik vieną akimirką, kai jo pirštai palietė jos ranką ir jos akys kiek išsiplėtė, jam pasirodė, kad ir ji pajuto jųdviejų ryšį. O tada prisiminė, kas jis toks ir kur yra. Moterys, tokios kaip Flora Karmaikl, nesižvalgo į tokius vyrus kaip jis, o tokie vyrai nesibroliauja su priešu. Jis atžariai paleido jos ranką ir atsisėdo, per vėlai suvokęs, kad neatsakė į jos pasveikinimą, ir taip, dar nė neprasižiojęs, greičiausiai patvirtino jos spėjimą, kad yra visiškas paršas.

***

Flora atsisėdo tėvo pašonėje ant sofos, jausdamasi kiek sutrikusi. Ar ją ką tik paniekino? Kitoje kambario pusėje įžūlusis kapralas neatitraukė akių nuo savo viršininko, tad ji slapta galėjo jį nužiūrėti. Jis atrodė maždaug Robio amžiaus, gal dviem ar trimis metais vyresnis nei ji pati, nors tiksliai pasakyti buvo sunku – jis spinduliavo kažkokį griežtumą, kuriuo jos vyresnysis brolis nepasižymėjo. Rašalo juodumo plaukai buvo negailestingai trumpai nurėžti. Vadinasi, jis tarnauja neseniai? Po aukšta, protinga kakta juodavo tamsios, vešlių blakstienų apsuptos akys. Jo veidas buvo kampuotas, jį švelnino tik putni apatinė lūpa. Tai įsimintinas ir išvaizdus veidas, nors tikrai ne geras ar švelnus.

Staiga jis atsisuko ir pagavo ją spoksant. Ji nusprendė nenusukti žvilgsnio, nors juto, kaip kaklu aukštyn kyla raudonis. Ką ji padarė, kad nusipelnė tokio priešiškumo? Jis prieš ją visas net šiaušėsi.

– Flora?

Ji aklai atsisuko į tėvą, o pirštai nevalingai kilo prie kaklaskarės.

– Pulkininkas kaip tik aiškino, kad kapralas Kaselis bus atsakingas už praktinius rekvizicijos reikalus. Deja, tam vadovauti turėjęs leitenantas negaluoja.

– Žinoma, aš viską seksiu, – tarė pulkininkas. – Apsistojau pas seną kolegą, gyvenantį kaimynystėje, pulkininką Patersoną. Ar pažįstate jį, lorde Karmaiklai? Drauge kovėmės su afrikiečiais. – Pulkininkas Aičisonas nutilo, lyg staiga sutrikęs. – Ką aš…

– Ekskursija. Sere, – nevisai subtiliai paragino kapralas, – kad nuspręstume, kokius kambarius kam panaudoti.

Jo balsas buvo netikėtas, akcentas švelniai liūliuojantis.

– Jūs iš Velso, – kiek nustebusi šūktelėjo Flora.

– Aš karys, panele Karmaikl.

Tai nebuvo vien priešiškumas – akivaizdu, kad tas vyras akimirksniu ėmė jos nemėgti, o tai turėtų būti visiškai nesvarbu ir tikrų tikriausiai neturėtų jos skaudinti. Flora atsistojo, priversdama pakilti ir pulkininką bei įžūlųjį kapralą. Jis buvo aukštesnis, nei ji tikėjosi, ir labiau bauginantis su nepriekaištinga savo uniforma, kiek pražergtomis kojomis nublizgintais batais, lyg būtų sargas ir nenorėtų jos praleisti. Jos pačios namuose!

– Pradėkime ekskursiją tuojau pat. – Nes kuo greičiau baigsime, tuo greičiau jumis atsikratysiu, – galvojo ji eidama pro šalį iškėlusi nosį – žinojo, kad atrodo juokingai ir siaubingai įžūliai. – Geros dienos, pulkininke.

– Mano duktė teisi, – išgirdo ji tėvą. – Kuo greičiau, tuo geriau. Ar tai viskas, pulkininke?

– Dar keli parašai, o kitką sutvarkysime vėliau. Kaip sakiau, būsiu netoliese. Tiesą sakant, kol esu čia, tikiuosi susimedžioti kelis tetervinus. Gal net sugausiu lašišų. Patersonas sakė, kad ši upės atkarpa puikiai tinkama žvejybai. Anomis dienomis…

Akivaizdu, kad susitikimas baigtas. Flora ėmė kuistis su skląsčiu.

– Leiskite man.

Kapralas Kaselis ištiesė ranką pro ją, jo švarko rankovė brūkštelėjo jai per ranką ir durims atsidarius ji nuskubėjo pirmyn. Absurdiškai aštriai juto, kokia smulki yra palyginti su plačiu jo kūnu.

– Ačiū.

– Nėra už ką. – Ji tikėjosi, kad jis grįš į svetainę, bet jis nusekė paskui ją į pagrindinį koridorių ir nuklydęs prie akmeninio židinio ėmė apžiūrinėti ant sienos virš jo ratu sukabintus škotiškus kardus. – Ar juos laikote paruošę, kad atsigintumėte puolančių anglų? – paklausė jis.

Flora retai pasiduodavo pykčiui, bet dabar pajuto, kaip šiaušiasi plunksnos. Šis vyras nepakenčiamas.

– Gal jūs to ir nepastebėjote, bet šiame kare mes kaunamės vienoje pusėje.

– Abejoju, kad mudu su jumis kada nors atsidursime vienoje pusėje, panele Karmaikl, – tarė kapralas Kaselis, dėmesį nukreipdamas į spintoje prie lango išrikiuotas muškietas. – Būtų geriau, jei pasirūpintumėte, kad jos nepakliūtų į akis pulkininkui, nes jis tuoj jas konfiskuos.

– Iš jų nebūtų daug naudos, nes joms daugiau kaip šimtas metų.

– Galėčiau lažintis, kad jos vis vien gerokai efektyvesnės nei tai, su kuo treniruotis gauna mūsų vaikinai, – riktelėjo jis stebėtinai piktai. – Šluotkočiai, šakės, ginklai be kulkų, jei pasiseka, – pridūrė jis, atsakydamas į klausiamą jos žvilgsnį. – Šis karas kariuomenę užklupo nepasiruošusią. Jei tik suprastumėte… – Jis staiga nutilo.

– Jei tik suprasčiau ką, kaprale Kaseli?

Jis gūžtelėjo pečiais ir nusisuko į ant sienos kabančią didžiulę vėliavą.

– Vėliava, į kurią žiūrite, buvo nešama Kulodene, – tarė Flora jo nugarai. – Nors dalis giminės kovėsi už princą Čarlį, kiti buvo Karūnos pusėje.

Kapralas neatsakė. Jau visiškai susierzinusi ir pasiryžusi priversti jį į ją sureaguoti, Flora priėjo ir atsistojo greta jo.

– Virš vėliavos yra mūsų šeimos herbas, taip pat išraižytas ir ant laukujų durų. Tout Jour Prest. Reiškia…

– Visada pasiruošęs. Matote, nesu visai bemokslis.

– Nė akimirkos nemaniau, kad toks esate. Kodėl taip manęs nemėgstate, kaprale?

Jis netikėtai atsisuko.

– Aš asmeniškai nieko pikto jums nelinkiu, panele Karmaikl, bet tokie žmonės kaip jūs man ne prie širdies.

– Tokie kaip aš? – Ji pastebėjo, kad jo akys ne juodos, o labai tamsios, šokolado rudumo. Nors buvo akivaizdu, kad jis ketina ją įbauginti, jo žvilgsnis jai pasirodė greičiau kupinas iššūkio. Sąmoningai provokuojantis. – Meldžiu pasakyti, ką turite omenyje.

– Visa tai. – Jis plačiai mostelėjo ranka. – Ši žaislinė jūsų pilaitė. Visi šie ginklai ir skydai, ir vėliavos, garbinančios daugelį represijos metų. Tai, panele Karmaikl, yra paminklas turtuoliams, kurie tikisi, kad visus purvinus darbelius už juos atliks kiti.

– Mano tėvas labai sunkiai dirba.

– Rinkdamas nuomą.

– Jis ne… Gerasis Dieve, ar jūs koks nors komunistas?

Ji negalėjo numaldyti pasitenkinimo, pamačiusi nuostabą jo veide.

– Ką gi jūs žinote apie komunistus? – pasiteiravo jis.

– Neatsakėte į mano klausimą.

– Esu socialistas ir tuo didžiuojuosi.

– Kaip ponas Kiras Hardis? Dėl tų kampanijų prieš karą jo iš tiesų daug kas ėmė nemėgti. Ar jūs dar ir pacifistas?

– Priešgyna? Tikrai ne, juk matote mano uniformą ir žinote rangą. Ką žinote apie Kirą Hardį? Nebūčiau pamanęs, kad jis galėtų dominti tokią kaip jūs.

– Tokią kaip aš! Norite pasakyti, moterį ar vieną iš mano klasės? Ar bent nutuokiate, kaip globėjiškai tai skamba? Kvailas klausimas, žinoma, kad žinote.

– Nenorėjau jūsų įžeisti.

– Aišku, kad norėjote, kaprale Kaseli. – Flora spigino į jį žvilgsniu. – Prašau tęsti kandžias savo replikas. Esu patriotė, tad mielai suteiksiu jums galimybę daryti tai, kas akivaizdžiai teikia jums tokį malonumą.

Jos nuostabai, jis ėmė kvatotis.

– Būtinai, kai tik sugalvosiu dar ką nors. Turiu pasakyti, jūs visai ne tokia, kokią esant tikėjausi.

Atmestinas jo komplimentas tikrų tikriausiai neturėjo priversti jos pasijusti taip, kaip ji pasijuto. Greičiau priešingai, jai derėtų baisingai įsižeisti ir palikti jį pačiam tvarkyti savo reikalus. Bet vietoj to Flora susivokė, kad jai smagu. Kapralas Kaselis įžūlus ir šoka prie pačių neįtikimiausių išvadų, bet jis nekalba su ja taip, lyg ji būtų neišmanėlė.

– Iki šiol nepažinojau nė vieno socialisto. Ar jie visi tokie tiesmuki kaip jūs?

– Nežinau. Iki šiol nepažinojau nė vienos dvarininko dukters. Ar jos visos tokios nirčios kaip jūs?

– Ak, manyčiau, kad taip. Juk žinote, ištisi šimtmečiai baudžiauninkų gniuždymo ir ūkininkų varymo iš namų palieka žymę.

Jis gudriai nusišypsojo supratęs, kur ji lenkia.

– O dar tie raudoni plaukai. Nors būtų nusikaltimas vadinti juos tokiu kasdienišku žodžiu – raudoni.

Ji žinojo, kad jai nedera stovėti čia ir su juo juokauti. Buvo tikra ir dėl to, kad neturėtų jausti tokios jaudinančios nekantros, lyg rengtųsi šokti į ežerą žinodama, kad bus nepakeliamai šalta, bet negalėdama atsispirti melagingoms mėlyno jo glėbio vilionėms šiltą vasaros dieną.

– Tai kaip tuomet juos pavadintumėte? – paklausė Flora.

Kapralas ištiesė ranką norėdamas paliesti jai ant kaktos susiraičiusią sruogą ir apsivijo ją aplink pirštą.

– Ruduo, – tarė mąsliai.

Jai užėmė kvapą.

– Tai ne spalva.

– Dabar jau spalva.

Staiga atsivėrė durys į svetainę ir jis atšoko.

– Flora? – tarė tėvas.

– Rodžiau kapralui Kaseliui mūsų šaunamųjų ginklų kolekciją.

Dvarininkas pažvelgė į ją vienu iš tų neįskaitomų žvilgsnių ir atsisuko į pulkininką.

– Geros jums dienos. Pasimatysime po kelių dienų, o kol kas su manimi susisiekti galite telefonu, be to, esu tikras, kad dukra man viską raportuos.

Stačiokiškai atsisveikinęs su kapralu, tėvas paėmė savo lazdelę ir pasuko laukujų durų link, kur jo laukė kurtai. Jis leisis į ilgą žygį per viržynę. Tėvas karą palaikė besąlygiškai ir jei tik būtų galėjęs, būtų į tarnybą stojęs ir pats, bet Glen Masano dvaras buvo jo kraujyje ir atiduoti jį buvo išties didelė auka.

Siaubinga kitų, kur kas skausmingesnių aukų, kurias gali tekti padaryti jų šeimai, perspektyva privertė Florą subloguoti, bet ji griežtai nustūmė tokias mintis šalin. Nėra reikalo įsivaizduoti blogiausia, kai yra darbo. Be to, nė vieno iš jos brolių šiuo metu nėra ugnies ruože, ir už tai ji jautėsi kaltai dėkinga.

Flora nukreipė dėmesį į kiemą, kur kapralas rimtai kalbėjosi su savo pulkininku. Tarnybinis automobilis jau buvo užvestas. Ji negirdėjo, ką jie kalba, bet matė, kad velsietis nepatenkintas. Galų gale jis atsitraukė ir pareiškė pagarbą. Automobilis nuvažiavo, palikęs dulkių debesį, ir kapralas grįžo prie jos.

– Kam ketinate panaudoti mūsų namus? – paklausė Flora.

– Tai turėtų būti paslaptis, nors nesuprantu kodėl. Jūs netyčia nesate vokiečių šnipė? – pašaipiai paklausė jis. Nusitraukęs kepurę, perbraukė ranka plaukus. – Jame numatyta rengti ypatingas pratybas. Tiek težinau, bet net jei ir žinočiau daugiau, jums nesakyčiau. Dėl vieno esu tikras – turime tik kelias savaites šiai vietai parengti prieš atvykstant pirmai kareivėlių kuopai, tad man ir vaikinams teks pasiraitoti rankoves.

– Vadinasi, pasiraitoti rankoves teks ir man. Nenorėčiau būti apkaltinta britų armijos gaišinimu, – tarė Flora, stengdamasi nepanikuoti. Lauke, kroketo pievoje, kariai žaidė improvizuotą futbolą. Flora tikėjosi, kad motina bent sykį padarė tai, ko buvo prašyta, ir liko sodyboje. – Kiek čia jūsų? Kaip ten vadinatės – priešakinė sargyba?

– Tik viena brigada, aš ir dvylika vyrų.

– Dievaži, kai atvykote, atrodė, kad jūsų šimtai.

– Greičiausiai netrukus taip ir bus, bet kol kas būsime tik mes. Ir pulkininkas, žinoma, kai teiksis prie mūsų prisidėti.

Flora atidžiai jį nužvelgė.

– Neatrodote labai paklusnus, kaprale.

– Nejaugi?

– Pulkininkas man panašus į žmogų, kuris naudingesnis būdamas toliau nei čia pat, – spėjo ji.

– Ir jūs kvalifikuota apie tai spręsti, ar ne?

– Ak, dėl Dievo meilės, ar būtinas toks kandumas? – neištvėrė Flora. O jis, nors po jos pykčio protrūkio ir pakėlė antakius, atsiprašinėti nemėgino. Ji spėjo, kad jis iš tų žmonių, kurie sąmoningai, jei tik gali to išvengti, dėl nieko neatsiprašinėja. – Klausykite, tiesa ta, kad nė nenutuokiu, ko iš manęs tikitės, – atsiduso ji. – Tad, susimildamas, jei pasidalytumėte su manimi savo planais, būčiau jums labai dėkinga.

Jo veidas sušvelnėjo, jame pasirodė šypsenos užuomina, kuri labai keistai paveikė Florą.

– Kadangi man ką tik užkrovė… Kadangi ką tik gavau šią atsakomybę, planų dar jokių neturiu. Ne jūs viena patekote į nepažįstamą teritoriją.

– Ačiū. Žinau, kad dėl to neturėčiau pasijusti geriau, bet jaučiuosi.

– Svarbiausia, neikite mekenti savo tėveliui.

– Aš ne avelė, kaprale, – rėžė Flora, – ir tikrai nesu pratusi nešioti paskalas.

– Atsiprašau, nederėjo man to sakyti.

Ji nudiegė jį akimis.

– Tikrai.

Jis ir vėl nustebino ją nusikvatodamas.

– Jūs iš tiesų nirti, ar ne, panele Karmaikl?

O jis iš tiesų nuodėmingai patrauklus, kai tik nuleidžia apsaugines savo sienas.

– Vadinkite mane Flora. Vadinasi, nuskęsime arba išplauksime drauge, – tarė ji, tiesdama jam ranką.

Jis jos nepaspaudė, o tik sumušė kulnais ir nusilenkė.

– Jei ketiname drauge plaukti, vadinkite mane Žeranu.

Žvelgdamas jai tiesiai į akis jis apsuko jos ranką ir pabučiavo į delną, erzindamas ją, versdamas sureaguoti. Jo bučinys privertė pulsą suplazdėti. Regis, taip pat priblokštas kaip ir ji pati, kapralas staiga paleido jos ranką, lyg nukrėstas elektros srovės.

Jiedu tylomis žvelgė vienas į kitą. Jis nusisuko pirmas.

– Derėtų pradėti nuo tos ekskursijos, o paskui jau žiūrėsime, – kimiai tarė jis.

Ar ji tik įsivaizdavo tą žiežirbą tarp jųdviejų, o gal kapralas tiesiog nusprendė jos nepaisyti? Flora buvo tokia sumišusi, kad su malonumu pasekė jo pavyzdžiu.

– Taip, – tarė ji suvokdama, kad galva kinksi kiek nervingai. – Turime planą.

– O tuo metu mano vyrai iškraus daiktus ir įkurs laikiną stovyklą.

– Ak, prašau, tik ne pievoje. Mano motina primygtinai prašė…

– Ji jaudinasi, kad prie jos rožių lysvių išsikasime išvietes?

– Tiesą sakant, mėšlas rožėms labai į gera.

Ji pažvelgė jam į akis ir prisivertė nusišypsoti, kad sumažintų įtampą.

– Tuomet galbūt pasiūlysite tinkamesnę vietą, panele Flora.

– Geriausia vieta būtų aname gale, prie virtuvių. Namas užstos palapines nuo vėjo, pučiančio nuo ežero, be to, šalia turėsite geriamojo vandens.

– Mąstote praktiškai. Aš sužavėtas.

– Dievaži, komplimentas, kaprale… Žeranai.

– Tik konstatuoju faktą.

– Ar teisingai ištariau? Turiu omenyje jūsų vardą. Žeranas.

– Tobulai, – nukirto jis.

Na, iš tiesų – jo nuotaika svyruoja it švytuoklė.

– Kaip šįsyk jus užgavau? Matau, kaip imate šiauštis, – nekantriai tarė Flora.

– Niekaip.

Ji skeptiškai į jį pažvelgė.

– Tiesiog nemanau, kad nuo pat tarnybos pradžios teko išgirsti savo vardą, – pagaliau pripažino jis. – Kone pamiršau, kaip jis skamba.

Ji tučtuojau ėmė atgailauti.

– Nejaugi negaunate atostogų? Atleiskite, bijau, kad nieko apie tai neišmanau.

Žeranas gūžtelėjo pečiais.

– O kodėl turėtumėte? Ne, atostogų negauname. Bent jau ne tokių, kurių užtektų grįžti namo pasimatyti su šeima.

– Su šeima! Tai jūs vedęs, – šūktelėjo Flora, nepaaiškinamai tuo pasibaisėjusi.

– Gerasis Dieve, ne! Nebuvau vedęs, kol reikalai taisėsi, ir tikrai būčiau kvailys, jei tuokčiausi vykstant karui. Net jei būtų kas nors, ką vesti norėčiau, – tarė Žeranas. – Turėjau omenyje savo tėvus, brolius ir seseris.

– Na taip, žinoma, – tarė Flora. – Taip ir supratau. – Ir tikrai suprato, nes instinktyviai juto, kad jis ne iš tų, kurie net būdami vedę flirtuoja su kitomis. Nors su ja jis ir neflirtavo. Ar flirtavo? Ji atsiduso viduje, trokšdama nebūti tokia nekalta. – Tikriausiai jų ilgitės, – tarė ji, stengdamasi surikiuoti savo mintis. – Turiu omenyje šeimą.

Bet Žeranas tik gūžtelėjo, jo veidas užsisklendė.

– Tiesą sakant, pastaruoju metu mažai matėmės, – tarė jis, o kai ji jau rengėsi kamantinėti toliau, nukreipė dėmesį kitur. – Turiu eiti patikrinti vyrų, kitaip jie spardys tą kamuolį visą dieną. Pasimatysime po kelių valandų.

O to jai tikrai nederėtų taip nekantriai laukti, pamanė Flora, stebėdama, kaip kapralas tvirtu žingsniu nueina šalin.

Dabar vyrai jau buvo išsirikiavę ant kelio. Ji negirdėjo, ką jiems sako kapralas. Jis nepriminė karininko, lojančio įsakymus, greičiau kalbėjo su įgimtu valdingumu, verčiančiu karius jo paisyti. Po to jie ėmė traukti nuo vežimų brezentą, po kuriuo pasimatė geležiniai lovų rėmai, palapinės, stalai ir daugybė kitos įrangos, tarp jos ir kažkas, kas siaubingai priminė patrankas. Flora pasuko atgal į sodybą. Diena jau buvo kupina nutikimų, o dar tik pietų metas.