Читать книгу Niekada nepamiršk manęs - Marguerite Kaye - Страница 3

Po trijų dienų Žeranas sėdėjo su Flora rytinėje svetainėje, kur ant senovinio stalo marmuriniu stalviršiu pūpsojo visiškai čia nederantis fonografas. Kambaryje, kaip ir visame name, maišėsi įvairūs stiliai, puikiai atspindintys besikeičiantį įvairių Karmaiklų kartų skonį. Glen Masano dvaras atrodė pernelyg eklektiškas, kad galėtų būti malonus akiai. Vis dėlto tai buvo namai. Floros Karmaikl namai. Kuriuos dabar kapralo pareiga buvo išplėšti armijos reikmėms.

Negalima sau leisti taip galvoti. Ji ir visa jos klasė nei nusipelno jo užuojautos, nei yra jos reikalinga, bet ilgainiui darėsi vis sunkiau priskirti Florą prie kokios nors klasės. Ji atrodė ne savo vietoje, lyg nepritaptų. Kalbant atvirai, šiek tiek kaip ir jis pats.

– Niekaip negaliu jūsų perprasti, – tarė Žeranas, pasidavęs neįprastam troškimui pasidalyti savo mintimis.

Flora pakėlė akis nuo savo užrašų knygelės ir kreivai šyptelėjo.

– Maniau, kad nuo pat pirmos mūsų pažinties minutės užklijavote man etiketę.

– Tai ir turiu omenyje. Jūsų galva turėtų būti tuščia arba pilna kvailysčių – suknelių, šokių ir teniso vakarėlių. Aš net ne aukštas pareigūnas. Į tokius kaip aš turėtumėte žiūrėti iš aukšto.

– Tokius kaip jūs?

Ji sąmoningai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Jei šitaip įžūliai jį vertintų kas kitas, tikrai būtų išprovokavęs dygų atkirtį. Bet Flora geidulingomis savo lūpomis ir akiplėšišku žvilgsniu tik pažadino jame norą ją pabučiuoti.

– Nesu linkusi šitaip skirstyti žmones, – tarė ji. – Šiaip ar taip, labai abejoju, kad tokių kaip jūs dar yra. Būtent todėl, nepaisant visko, jūsų draugija man atrodo jaudinanti.

Jaudinanti! Na, ji tikrai tokia yra.

– Ką gi, tada jūs ne viena, – tarė Žeranas, stengdamasis nesišypsoti, – nors, leiskite pasakyti, tai visiškai prieštarauja mano principams.

Flora veržliai nusijuokė.

– Jūs tikras atmestinų komplimentų meistras. Man labai gaila, kad supratote negalįs manęs nemėgti, kad ir kaip sunkiai stengtumėtės.

– Atrodo, kad norėtumėte, jog pasistengčiau dar smarkiau, – atkirto jis.

– Galbūt norėčiau. Pasišiaušusios jūsų plunksnos, kaprale Kaseli, maloniai nukreipė mano dėmesį nuo ardomų šeimos namų.

Tai buvo daugiausia, ką ji iki šiol pasakė apie tai, kaip jautėsi dėl rekvizicijos. Jos tėvas ne vienintelis stengėsi nenukabinti nosies. Nusprendęs, kad užuojautos jai reikia mažiausiai, Žeranas pašaipiai nusilenkė.

– Džiugu, kad galėjau jums pasitarnauti.

Floros šypsena suvirpėjo.

– Gal tai kvaila, bet jaučiuosi taip, lyg darytume kažką neatitaisomo. Abejoju, kad reikalai grįš į savo vietas net ir karui pasibaigus.

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad negrįš.

Ji atsiduso.

– Žinoma, tikitės, ir greičiausiai esate teisus.

Jos kvepalai dvelkė gėlėmis. Buvo ne kokčiai saldūs, o lengvesni, švelnesni ir pavasariški.

– Nesuprantu jūsų, – tarė Žeranas. – Jūs nesate kokia tuščiagalvė plaštakė. Nejau nesijaučiate dūstanti šioje vėjo traukiamoje pilyje, kur nieko kito neveikiate, kaip tik… ką, rišate puokštes ir siuvinėjate?

– Nepamirškite, kad parapijos vargšams vaidinu dosniąją ledi, – neištvėrė Flora. – O kur dar begalė šokių bei vakarėlių, keltų liaudies vakarų kaime, kuriuos turiu pagerbti savo apsilankymu. Be to, vasarą tenisas ir…

– Nenorėjau jūsų menkinti, – įsiterpė Žeranas. – Jūs tiesiog mane gluminate.

– Jau sakėte.

Jos akys švietė pernelyg ryškiai. Susierzinęs, kad leido sau pastebėti švelniai pūpsančią jos krūtinę, kai ji gindamasi sukryžiavo ant jos rankas, ir dėl to, kad pats tokius veiksmus ir lėmė, Žeranas prabilo švelniau.

– Man tiesiog atrodo, kad uždaryta čia švaistote savo gyvenimą. Nejau jums nenuobodu? Kodėl neišvykstate?

Ji spoksojo į jį tuščiu žvilgsniu.

– Negaliu tiesiog išvykti. Kur eičiau? Ką daryčiau?

– Nežinau, – nekantriai tarė jis. – O ką norite veikti? Juk tikrai nors kartą apie tai galvojote.

– Man to niekada neprireikė, – tarė Flora sunerimusi. – Ir tai labai nemaloni tiesa. Tai nereiškia, kad leidžiu dienas nuobodžiai, tiesiog čia visada yra, ką veikti. Tikriausiai visi mano, kad man pasiseks ištekėti.

– Norite pasakyti, kad jūsų tėvo globą pakeis kito turtingo vyro globa, kad galėtumėte ir toliau kurti puokštes, kol pasidarys bloga?

– Tai labai ciniškas požiūris į santuoką, – šaltai tarė Flora, – ir ne visai čia tinkamas, nes neketinu šitaip tekėti. Bėda ta, kad nemoku daryti nieko kito. Ačiū, kad privertėte mane atkreipti į tai dėmesį.

– Jums visai neblogai sekasi vadovauti šiai rekvizicijai, nors ir teigėte, kad nežinote nė nuo ko pradėti, – pastebėjo Žeranas.

– Tai dėl to, kad galėjau sekti meistrišku jūsų pavyzdžiu.

Jis griežtai papurtė galvą.

– Nenuvertinkite savęs.

– Abejoju, kad tai įmanoma.

– Flora, aš rimtai. Jūs protinga, šmaikšti, praktiška ir aiškiai reiškiate mintis. Turite talentą organizuoti ir kurti tvarką.

– Iš tiesų taip manote? – nekantriai prabilo ji.

– Kitaip nebūčiau to pasakęs, – atsakė Žeranas, sukrėstas trapumo, kurį atskleidė jos klausimas. – Dabar jau turėtumėte mane pažinoti pakankamai, kad suprastumėte, jog veltui burnos neaušinu.

– Abu mano tėvai įsitikinę, kad tik viską sujauksiu.

– Vadinasi, nustebinsite juos įrodydama, kad yra kitaip.

Ji apdovanojo jį šypsena.

– Gal galų gale nustebinsiu ir jus, – tarė ji. – Nors mūsų užduotis ir melancholiška, turiu pripažinti, kad šiuo iššūkiu mėgaujuosi. Galbūt derėtų pagalvoti, ar nevertėtų prisijungti prie seselių kaip Šeila.

– Šeila? Turite omenyje tarnaitę? Šviesiaplaukė, daili mergina?

– Manote, kad ji daili?

Žeranas nusijuokė.

– Manau, kad tai pirmas nuspėjamas dalykas, kurį iš jūsų išgirdau. Taip, ji labai daili, o aš turėčiau būti aklas, kad to nepastebėčiau.

– Kartu lankėme kaimo mokyklą, kol mane perkėlė į mergaičių akademiją, – tarė Flora ir nutaisė miną. – Šeila skaičiuoja dienas, nekantrauja būti paskirta į ligoninę. Siaubingai jos pasiilgsiu. Ir pati apie tai svarsčiau, bet mano motina pasibaisėjo. Ji mano, kad man tai būtų siaubingai nederamas darbas, o tėvui atrodo, kad mane jis pernelyg nuvargintų – liūdniausia, kad jis tikriausiai teisus. – Ji ištiesė rankas kapralui. – Baltos ir visai netinkamos sunkiam darbui. Manau, pastebėjote.

Tai taip puikiai atitiko pirmąją jo paties nuomonę apie ją, kad Žeranas pajuto kaltės dūrį.

– Esu tikras, kad yra daugybė kitų dalykų, kuriuos sugebėtumėte, – tarė jis kimiai.

– Būtų, jei tik aš taip savimi pasitikėčiau. O tai iš tiesų skamba apgailėtinai. Jūs teisus, esu įstrigusi rutinoje ir neturiu kito tikslo gyvenime, kaip tik atrodyti dailiai ir laukti, kol pasirodys tinkamas vyras, – džiugiai atsakė Flora. – Kaip jau sakiau, ačiū, kad tai priminėte, bet jei neprieštaraujate, man vienai dienai jau užteks kapstytis po tuščią mano gyvenimą ir būdo ydas. – Ji paėmė užrašų knygelę ir pieštuką. – Manau, derėtų grįžti prie darbo.

Jos šypsena buvo it priklijuota, skruostai nuraudę, bet į atidų jo žvilgsnį ji atsakė ryžtingai kryptelėdama smakru. Žerano tai neapgavo, bet jis nebuvo toks kvailas, kad ignoruotų ženklus. Pašaliniams įeiti draudžiama. Jam derėtų džiaugtis privertus ją pripažinti nemalonią tiesą, bet jis nesidžiaugė. O ji dėl kritikos nenusiminė. Galėjo liepti jam nelįsti ne į savo reikalus, ką būtų pasakęs jis, jei situacija būtų atvirkščia. Flora Karmaikl gal ir atrodė nupučiama menkiausio vėjelio, bet stuburą ji turi. Ir dėl to jis negalėjo ja nesižavėti. Tiesą sakant, kuo geriau ją pažino, tuo labiau ji jam patiko…

Ši mintis užklupo jį visai nepasiruošusį. Žeranas atsistojo ir pabrėžtinai dirstelėjo į laikrodį. Jį jam padovanojo tėvai dvidešimt pirmojo gimtadienio proga – tai buvo paprastas, funkcionalus aksesuaras, bet jis jį labai brangino.

– Tęskite be manęs. Turiu patikrinti, ką veikia vaikinai.

***

Durys užsivėrė jam už nugaros, bet Flora nė nepajudėjo. Žeranas, kitaip nei Robis, savęs nestabdė. Tai tikrai nedžiugino, bet ji suprato, kad visą gyvenimą tiesiog plaukė pasroviui, pati to nė nesuvokdama. Dabar, kai buvo priversta apie tai susimąstyti, ją nugąsdino mintis, kad jei ir toliau leis sau šitaip dreifuoti, virs tokia pat kaip jos motina. Tėvai tiek mažai iš jos tikėjosi, kad juos patenkinti buvo apgailėtinai paprasta. Deja, būtų taip pat apgailėtinai lengva ir juos nuvilti, jei tik ji sugalvotų pasukti savarankišku keliu.

– Kad ir koks jis galėtų būti, – burbtelėjo panosėj Flora. Priėjusi prie lango, ji niauriai įsižiūrėjo į ežerą. Bėda ta, kad dabar, kai Žeranas ją privertė tai pastebėti, ji negalėjo nuneigti nei nepaisyti to nuolatinio nepasitenkinimo, bet ko nors imtis reikštų veikti prieš tėvų lūkesčius. – Esu prakeikta, jei ko imsiuosi, ir prakeikta, jei nesiimsiu, – ironiškai tarė ji. – Tai visai nepadeda man suvokti, ką galų gale reikėtų daryti.

Jūs protinga, šmaikšti, praktiška ir aiškiai reiškiate mintis, – sakė Žeranas. Ji dar niekada nebuvo apibūdinta nė vienu šių epitetų, bet Žeranas niekada nesakė, kad ja netiki. Jis neįtikėtinai įžūlus, bet joje jis įžiūri tai, ko kiti nemato, ir tikisi iš jos daug daugiau nei kas kitas. Tai ją ne tik džiugino, bet ir gąsdino. Kas, jei jai nepavyks?

Mąstyk pozityviai, – pliekė save Flora. Jai pavyks, nes kitaip tai blogai atsilieptų ir Žeranui, o ji troško, kad Žeranui pasisektų. Beveik labiau, nei kad pasisektų jai pačiai. O tai tikrai nauja, nors ir nelabai stebino.

– Skęsti ar išplaukti, – pakartojo Flora, prisiminusi jųdviejų paktą.

Staiga mintyse iškilo stebėtinai gyvas nuogo Žerano, plaukiančio greta jos ežere, vandeniui srūvant nuoga nugara ir sėdmenimis, vaizdinys.

– Vadinasi, tikrai reikia išplaukti, – sumurmėjo Flora, atbulus delnus prispaudusi prie degančių skruostų.