Читать книгу Niekada nepamiršk manęs - Marguerite Kaye - Страница 4

Po kelių dienų, besibaigiant spaliui, Flora ir Žeranas buvo palėpėse – kambarių kratinyje pačiame siaurų laiptų viršuje. Nors pagrindinę namo dalį pasiekdavo generatoriaus varoma elektra, čia šviesos nebuvo, išskyrus pro langelį lubose įsprūstantį spindulį ir dukslų jų atsineštų dviejų aliejinių lempų švytėjimą. Tai buvo Floros mintis, nes visi ūkiniai pastatai ir senos arklidės jau buvo perpildytos baldų, tad mažesnius ir vertingesnius daiktus buvo galima sudėti čia, bet dabar ji pati ėmė tuo abejoti.

– Nežinojau, kad čia tiek visko daug, – tarė ji, niūriai žvalgydamasi aplink.

Žeranas stovėjo ant slenksčio, įsikibęs į žemą staktą, ir įdėmiai spoksojo į daiktų prigrūstą kambarį.

– Žeranai? Ar jums negera? Atrodote toks išblyškęs.

Flora atsargiai pastatė savo lempą ir atbulu delnu palietė jo kaktą. Ji buvo lipni nuo prakaito.

– Nieko tokio, – atžariai tarė jis, nustūmė jos ranką ir pasilenkęs įžengė vidun. – Suprantu, ką turite omenyje. Dar niekada nemačiau šitiek šlamšto.