Читать книгу Išdidusis Džeradas Makeidas - Нора Робертс - Страница 3

Miške aidėjo karo šūksniai ir bėgančiųjų trepsėjimas. Kariai atkakliai kovėsi, kartkartėmis apšaudydami artilerijos sviediniais lauką už medžių. Oras net gaudė nuo ginklų žvangėjimo ir sužeistųjų šūksnių. Daug karių žuvo, o likę gyvi troško kraujo.

Virš jų galvų lyg baldakimas vis dar sodriai vešėjo žalia besibaigiančios vasaros lapija, pro kurią sunkiai skverbėsi skysti, blausūs saulės spinduliai.Tvankiame drėgname ore tvyrojo troškus žemės ir gyvūnų kvapas.

Šiame baugiame miške Džeradas jautėsi laimingas.

Jis buvo karininkas, vadas. Neturėjo iš ko rinktis, teko būti vadu, nes jis vyriausias, dvylikos metų, ir tai jo teisė. O kariuomenė – dešimtmetis brolis Devinas, kuriam teko tenkintis kapralo vaidmeniu.

Jie vykdė aiškią misiją – reikėjo sunaikinti sukilėlius.

Kadangi karas – dalykas rimtas, Džeradas suplanavo karo veiksmus. Deviną savo kariu pasirinko todėl, kad jis paklusdavo įsakymams. Ir buvo geras mąstytojas.

Be to, jis nirtus, į nelaisvę priešų neimantis karys.

Reifas ir Šeinas, kiti du broliai Makeidai, taip pat nuožmūs kariai, tik labai ūmūs. Ir dabar jie lakstė po mišką šūkaudami, kol Džeradas kantriai tykojo pasaloje.

– Žiūrėk, jie sklaidosi, – sumurmėjo Džeradas, jiedviem su Devinu sutūpus krūmuose. – Reifas tikisi mus išvilioti ir sumušti. – Džeradas nusispjovė. Kai esi dvylikos, spjaudymasis yra vienas iš šaunumo požymių. – Jis nemąsto kaip karys.

– O Šeinas išvis neturi proto, – įkišo trigrašį Devinas, rodydamas broliams būdingą panieką.

Jie nusišypsojo, du berniukai išsidraikiusiais juodais plaukais ir dailiais veideliais, kurie buvo murzini nuo prakaito ir purvo. Džeradas nužvelgė mišką žaliomis lyg žolė akimis. Jam čia viskas buvo pažįstama – kiekvienas akmuo, kiekvienas kelmas, kiekvienas pramintas takelis. Dažnai ateidavo čia paklajoti arba pasėdėti. Ir pasiklausyti – vėjo šiurenimo medžiuose, voverių ir zuikių keliamo šnaresio, vaiduoklių atodūsių.

Jis žinojo, kad seniau čia kiti kariai kovojo ir žuvo. Tai kėlė susižavėjimą. Džeradas užaugo pilietinio karo mūšio lauke Antietame, Merilande, todėl kaip bet kuris kitas berniukas žinojo apie tos lemtingos 1862 metų rugsėjo dienos manevrus ir klaidas, triumfą ir tragediją.

Mūšis, į istoriją įrašytas kaip kruviniausias per visą pilietinį karą, žadino berniuko vaizduotę. Drauge su broliais jis išžvalgė kiekvieną mūšio lauko pėdą, prireikus apsimesdavo, kad guli negyvas Kruvinojoje alėjoje, skuosdavo per kukurūzų laukus, kuriuose kadaise, labai seniai, parakas buvo išdeginęs sausus jų stiebus.

Daug naktų Džeradas praleido mąstydamas apie tai, kaip brolis stojo prieš brolį, ir spėliodamas, ką jis būtų daręs, jei būtų gimęs tais baisiais, tačiau didvyriškais laikais.

Vis dėlto labiausiai Džeradą žavėjo mintis, kad vyrai aukodavo gyvybę už idėją. Sėdėdamas miške jis įsivaizduodavo, kaip pats kaunasi už tai, kas jam brangu, ir didingai žūsta.

Mama jam dažnai sakydavo, jog vyras turi turėti tikslą ir tvirtus įsitikinimus, be to, tikslo reikia siekti garbingai. Paskui ji nusijuokdavo jai būdingu sodriu juoku, suveldavo jam plaukus ir pasakydavo: ko jau ko, o išdidumo jis nepritrūksiąs. Jau dabar jo turįs į valias.

Džeradas troško būti geriausias, greičiausias, stipriausias ir protingiausias. Tai buvo nelengva užduotis, ypač turint tris ne mažiau ryžtingus brolius. Todėl jis labai stengėsi. Mokėsi ilgiau už kitus, narsiau kovėsi, sunkiau dirbo.

Džeradas Makeidas nenorėjo pralaimėti.

– Jie ateina, – sušnabždėjo Džeradas.

Devinas linktelėjo. Jis klausėsi šakelių traškėjimo, krūmų šnarėjimo ir laukė tinkamos akimirkos.

– Reifas nuėjo ana ten, o Šeinas apeina mus iš užpakalio.

Džeradas neabejojo tuo, ką pasakė Devinas. Brolio pojūčiai lyg katės.

– Aš sudorosiu Reifą. Tu būk čia, kol pamatysi mus kaunantis. Šeinas bėgte atbėgs. Tada tu ir sutvarkysi jį.

Džerado akys nušvito iš nekantrumo. Broliai sumušė rankomis. „Pergalė arba mirtis!“

Džeradas pirmąkart pastebėjo pablukusius melsvus marškinius, kai jie šmėkštelėjo prieš akis priešui bėgant nuo medžio prie medžio. Jis tykojo kantriai lyg gyvatė. Paskui, šūktelėjęs kraują stingdančiu balsu, šoko į priekį.

Šis šuolis juos abu pernešė per purvynę tiesiai į spygliuotą gervuogyną.

Užpuolimas buvo puikus, netikėtas, bet Džeradas ne toks kvailas, kad patikėtų, jog tai jau visko pabaiga. Reifas – klastingas priešas, tai patvirtintų bet kuris Antietamo pradinės mokyklos mokinys. Jis kovėsi su kažkokiu šėtonišku džiaugsmu, puikiai suprantamu Džeradui.

Juk iš tiesų nieko nėra smagiau kaip karštą vasaros dieną velėti kam nors šonus, kai ore jau tvyro mokyklos grėsmė, o visi sunkūs rytiniai darbai nudirbti.

Dygliai draskė drabužius ir odą. Berniukai, ieškodami atramos į purvą klimpstančiais sportbačiais, apsidaužę kumščiais ir alkūnėmis išsikapstė atgal į taką. Netoliese vyko kitos kautynės – buvo girdėti keiksmai, kriokimas ir ausiai malonus išdžiūvusių lapų čežėjimas kariams voliojantis ant žemės.

Broliai Makeidai jautėsi lyg danguje.

– Esi miręs, tu niekše sukilėli! – sušuko Džeradas sugriebęs Reifą už kaklo.

– Į pragarą keliausi kartu su manimi, lavone! – jam atsakydamas šūktelėjo Reifas.

Galiausiai smagiai apsikumščiavę jie nusirito tolyn vienas nuo kito, purvini, uždusę, springdami juoku.

Šluostydamasis kraują nuo prakirstos lūpos Džeradas grįžtelėjo pažvelgti, kaip jo kariai puola priešą. Regis, Devinui pamušta akis, o Šeinui pradrėksti džinsai. Dėl to jie turės rūpesčių.

Jis palaimingai atsiduso žvelgdamas į saulės nutviekstus medžių lapus.

– Ketini juos išskirti? – nelabai susidomėjęs paklausė Reifas.

– Nee… – Džeradas nerūpestingai nusišluostė kraują nuo smakro. – Jie patys tuoj baigs.

– Žadu eiti į miestą. – Vis dar trykštantis energija Reifas pašoko ir nusivalė kelnes. – Nusipirksiu gazuoto gėrimo pas Edę.

Devinas su Šeinu liovėsi imtis ir žvilgtelėjo į jį.

– Ar turi pinigų?

Iššiepęs dantis Reifas sužvangino monetas kišenėje.

– Galbūt.

Garsiai riktelėjęs jis nusibraukė plaukus nuo akių ir pasileido tekinas.

Tik tiek ir tereikėjo, kad Devinas su Šeinu pultų iš paskos. Paskatinti džiuginančios progos iškratyti centus Reifui iš kišenių jie atsitraukė vienas nuo kito ir nurūko jam iš paskos.

– Bėgame kartu, Džeri! – atsigręžęs šūktelėjo Šeinas. – Mes lekiame pas Edę!

– Lėkite, aš jus pasivysiu!

Tačiau jis ir toliau gulėjo ant nugaros įsispoksojęs į saulę, žvilgčiojančią pro tankią lapiją. Brolių žingsniams nutilus jam pasirodė, kad girdi senojo mūšio garsus. Mortyrų dundėjimą ir mirštančiųjų šauksmus.

Paskui, visiškai šalia savęs, pajuto trūkčiojantį nuo savųjų pasimetusių, išsigandusių karių kvėpavimą.

Jis užsimerkė. Buvo taip pripratęs prie šio miško vaiduoklių, kad nebijojo. Gaila, negalėjo su jais susitikti ir paklausti, kaip jaučiasi žmogus, pasiryžęs rizikuoti gyvybe ir siela. Troško suprasti, kaip galima taip mylėti idealą, gyvenimo būdą ar dar kažką, kad viską atiduotum stengdamasis jį apginti.

Nusprendė, jog ir jis galėtų pasiaukoti dėl šeimos, dėl tėvų ir brolių. Tačiau tai visai kas kita. Tai… šeima.

Pasižadėjo sau vieną dieną išgarsėti. Žmonės žvelgdami į jį žinos, kad tai jis, Džeradas Makeidas, vyras, apgynęs savo idealus, daręs tai, ką reikėjo daryti, ir niekada nevengęs kovos.