Читать книгу Išdidusis Džeradas Makeidas - Нора Робертс - Страница 5

Džeradas nebuvo nusistatęs prieš ūkio darbus. Neketino kaip Šeinas tokiu būdu pelnyti duonos kasdieninės, tačiau vieną kitą valandą per dieną pasidarbuoti ūkyje buvo visai neblogai. Nuo tada, kai nusprendė parduoti namą mieste ir grįžo namo, griebdavosi ūkio darbų, kai tik turėdavo laiko. Tai buvo darbai, kurių negali pamiršti – raumenys tuoj patys prisimena. Ir tu melži, šeri, ari, sėji.

Išsirengęs iki prakaitu permirkusių marškinėlių ir senų džinsų jis tempė karvėms glėbius šieno. Juodmargės drimbino prie ėdžių kliūdamos viena už kitos, mojuodamos uodegomis. Jų kvapas jam priminė jaunystę, o labiausiai tėvą.

Bakas Makeidas laikė karves ir savo sūnus išmokė vertinti jas atsakingai, kaip pragyvenimo šaltinį. Jam ūkininkavimas buvo gyvenimo būdas – kaip dabar Šeinui. Pasinėręs į ūkio darbus Džeradas susimąstė, ką tėvas pagalvotų apie sūnų advokatą.

Tikriausiai šiek tiek apstulbtų pamatęs jį su kostiumu ir kaklaryšiu, nuolat rengiantį įvairiausius dokumentus ir dedantį į aplankus. Džeradas vylėsi, kad tėvas juo didžiuotųsi. Jam reikėjo tikėti, kad tėvas didžiuotųsi.