Читать книгу Išdidusis Džeradas Makeidas - Нора Робертс - Страница 4

Džeradas norėjo šalto alaus. Jau juto skonį to pirmo didelio gurkšnio, kuris padės nuplauti bjaurios dienos teisme nuosėdas, pamiršti kvailį teisėją ir klientę, lėtai varančią jį iš proto.

Jam buvo nė motais, kad ji tikrai kalta – buvo bendrininkė daugybės smulkių įsilaužimų vakariniame Heigerstaune prieš ir po tiriamojo įvykio. Tiek to. Jis gali ginti ir kaltą žmogų. Toks jo darbas. Tačiau mirtinai pavargo nuo nesiliaujančio klientės priekabiavimo.

Šios moters požiūris į advokato ir kliento santykius buvo gerokai iškreiptas. Beliko tikėtis, jog pakankamai aiškiai leido jai suprasti, kad jei dar kartą sugriebs jį už užpakalio, jis paliks ją vieną ant ledo.

Kitomis aplinkybėmis jis gal būtų tai priėmęs tik kaip nereikšmingą įžeidimą, netgi iš to pasišaipęs, bet dabar užgriuvo tiek rūpesčių ir darbų, kad juokauti nebuvo noro.

Irzliu judesiu Džeradas įstūmė kompaktinę plokštelę į automobilio grotuvą ir leido Mocartui lydėti jį vingiuotu keliu namo.

Tik vieną kartą sustos, pažadėjo pats sau. Vieną kartą ir trumpam, o tada jau bus šalto alaus eilė.

Nereikėtų nė trumpam stabtelėti, jei ta Savana Moningstar teiktųsi atsiliepti į jo skambučius.

Džeradas pajudino pečius stengdamasis juos atpalaiduoti, o paskui spustelėjo pedalą, norėdamas truputį pasimėgauti neleistinu greičiu. Pažįstamu keliu lėkė greitai, beveik nepastebėdamas nei pirmųjų gležnų pavasario pumpurų ant medžių, nei švelnaus besiskleidžiančių sedulų žiedų rūko.

Jis pristabdė praleisdamas skuodžiantį kiškį, aplenkė į Antietamą važiuojantį pikapą. Tikėjosi, kad Šeinas jau bus pradėjęs ruošti vakarienę, bet prisiminė, jog šiandien jo paties eilė virti, ir nusikeikė.

Rūstumas tiko jo griežtų bruožų veidui su ne visai tobula du kartus sulaužyta nosimi ir kampuotu smakru. Už tamsintų akinių, po juodais lenktais antakiais švietė šaltos ryškiai žalios akys. Nors lūpos buvo piktai suspaustos, vis tiek atrodė patraukliai.

Žvelgdamos jam į lūpas moterys susimąstydavo… Džeradui šypsantis smakre išryškėdavo duobutė, tada jos atsidusdavo ir klausdavo savęs, kaip jo žmona galėjo jį paleisti.

Teismo salėje Džeradas išsiskirdavo iš kitų. Plačiapetis, siaurų klubų, tvirtas ir liemeningas jis visuomet atrodė nepriekaištingai su pagal užsakymą siūtu kostiumu, tačiau net elegantiški drabužiai negalėjo paslėpti iš jo trykštančios jėgos.

Ant iškrakmolytos baltų marškinių apykaklės patraukliai krito juodų plaukų garbanos.

Teismo salėje jis jau nebe tas Džeradas Makeidas, kuris kone nuo pat gimimo dienos nutrūktgalviškai siautė su broliais po apylinkes. Čia jis advokatas Džeradas Makeidas.

Vos išvažiavęs į užmiestį žvilgtelėjo į aukštai ant kalvos stovintį pastatą. Tai buvo senasis Barlou namas, kurį nusipirko į miestą sugrįžęs brolis Reifas. Džeradas pastebėjo Reifo automobilį stataus šlaito viršuje ir sudvejojo.

Kilo pagunda užsukti pas brolį ir pamiršus visus nemalonumus išgerti alaus drauge su juo. Tačiau žinojo – jeigu Reifas nedirba, nekala plaktuku, nepjauna pjūklu ar nedažo kurios nors namo, rudenį turinčio tapti viešbučiu, dalies, tai laukia grįžtančios žmonos.

Džeradą vis dar stebino, kad blogiausias iš blogiausių Makeidų – vedęs vyras.

Taigi jis prariedėjo pro šalį ir pasuko į kairę keliu, kuriuo galima apvažiuoti Makeidų namą ir nedidelį šalia jo esantį žemės sklypą.

Jam buvo pranešta, kad prieš du mėnesius Savana Moningstar nusipirko mažą namelį miško pakraštyje. Dabar jame gyveno su sūnumi uždarą gyvenimą, nes paskalų malūnas apie ją nepateikė jokių žinių.

Džeradas pagalvojo, kad ši moteriškė yra arba kvaila, arba įžūli. Paprastai žmonės, gavę pranešimą iš advokato, į jį atsako. Jos atsakiklyje skambantis balsas buvo žemas, gerklinis ir stulbinamai seksualus, bet jis nelabai troško išvysti to balso savininkę. Tiesiog norėjo padaryti paslaugą kolegai… ir gana nemalonią.

Tarp medžių šmėkštelėjo namelis. Greičiau trobelė, nors prieš kelerius metus ir buvo pristatytas antras aukštas. Džeradas pasuko įvažiuojamuoju keliuku pro Moningstarų pašto dėžutę, dėl duobių smarkiai sumažinęs greitį, ir artėdamas prie namelio atidžiai jį apžiūrėjo.

Rąstinis, vieno miesto gydytojo pasistatytas poilsiui. Bet gydytojas čia ištvėrė neilgai. Miestiečiai dažnai mano norintys kaimiško gyvenimo, tačiau greitai atsikanda jo malonumų.

Ramybė, medžiai ir tylus nuo vakarykščio lietaus patvinusio upelio čiurlenimas netašytų rąstų namelio su veranda aplinkai teikė jaukumo.

Priešais jį esantis status šlaitas buvo akmenuotas ir nelygus, Džeradas žinojo, kad vasarą jis apželia aukštomis neišbrendamomis piktžolėmis. Kažkieno čia jau pasidarbuota, pagalvojo ir vos nestabtelėjo. Žemė, sukasta ir išpurenta, buvo tamsiai rudos spalvos. Kai kurie akmenys palikti kaip natūralios puošybos detalės. Tarp jų ir už jų kažkas jau prisodino gėlių.

Staiga suvokė, kad ne prisodino, o sodina. Apsukęs ratą ir sustojęs keliuko gale prie nedidelio apysenio automobilio, pamatė judančią figūrą.

Pasiėmęs portfelį Džeradas išlipo iš automobilio ir nužingsniavo per šviežiai nupjautą pievutę. Kai pamatė Savaną Moningstar, labai apsidžiaugė, kad dėvi akinius tamsintais stiklais.

Ką tik ji klūpėjo ant žemės tarp sodo įrankių ir gėlių dėžučių, o dabar lėtai ir labai įspūdingai stojosi. Buvo aukšta – maždaug penkių pėdų ir dešimties colių, nepadoriai apsitempusi murzinai geltonais marškinėliais ir sudriskusiais džinsais. Kojos kone iki kaklo.

Pėdos basos, o rankos purvinos.

Tokiuose pat kaip jo juoduose tankiuose plaukuose, supintuose į laisvą kasą ant nugaros, žvilgėjo saulė. Akis ji irgi slėpė po akiniais nuo saulės. Ta veido dalis, kurios nedengė akiniai, atrodė žavingai.

Džeradui toptelėjo, kad jei kokiam vyrui pasiseka atplėšti žvilgsnį nuo beprotiškai žavingo jos kūno, jis ilgam užkliūva už veido.

Aukšti lyg išskobti skruostikauliai laikė įtempę aukso dulkių spalvos odą. Lūpos putlios, be šypsenos, nosis tiesi ir smaili, o smakras kiek atsikišęs.

– Savana Moningstar?

– Taip, jūs teisus.

Džeradas pažino atsakiklyje girdėtą balsą. Jam dar neteko girdėti labiau prie kūno derančio balso.

– Aš Džeradas Makeidas.

Ji pakreipė galvą, akiniuose žybtelėjo saulė.

– Jūs panašus į advokatą, bet pastaruoju metu nepadariau nieko tokio, kad mane reikėtų ginti.

– Aš nevaikštau nuo durų prie durų medžiodamas klientus. Esu palikęs jums keletą pranešimų atsakiklyje.

– Žinau. – Ji vėl atsiklaupė pasodinti violetinių flioksų krūmelio. – Atsakiklis geras tuo, kad nebūtina šnekėtis su žmonėmis, jei nenori. – Ji rūpestingai apspaudė žemę apie augalą. – Akivaizdu, kad nenorėjau šnekėtis su jumis, advokate Makeidai.

– Nekvaila mintis, – sutiko jis. – Tačiau taip elgtis nemandagu.

Ji šypsodamasi pakėlė į jį akis.

– Teisingai. Aš nemandagi. Bet jei jau esate čia, tai klokite, ką nekantraujate man pasakyti.

– Aptikęs, kur gyvenate, su manimi susisiekė kolega iš Oklahomos.

Savanai staiga persivertė žarnos. Ji tyčia paėmė dar vieną flioksų krūmelį. Neskubėdama ėmė kapstyti žemę kastuvėliu.

– Oklahomoje nebuvau beveik dešimt metų. Neatsimenu, jog ten būčiau pažeidusi kokį nors įstatymą.

– Jūsų tėvas pasamdė mano bičiulį advokatą, kad jus surastų.

– Man tai visai neįdomu. – Ūpas sodinti gėles staiga dingo. Nenorėdama apkrėsti niekuo dėtų augalų jos viduje kunkuliuojančiais nuodais Savana atsistojo ir nusibraukė rankas į džinsus. – Pasakykite savo bičiuliui advokatui, tegul jis perduoda mano tėvui, kad man tai nerūpi.

– Jūsų tėvas mirė.

Džeradas neketino apie tai pranešti šitokiu būdu. Neužsiminė apie jos tėvą ir jo mirtį telefonu – širdis neleido tokios žinios pranešti per aparatą. Puikiai prisiminė, kokį deginantį skausmą jam pačiam sukėlė tėvo mirtis. Ir motinos.

Savana nei žioptelėjo, nei susiūbavo, nei sukūkčiojo. Smūgį priėmė stovėdama, nerodė sielvarto. Taip, kadaise ji mylėjo tėvą. Kadaise jai jo reikėjo. Bet dabar nebejautė jam nieko.

– Kada?

– Prieš septynis mėnesius. Užtrukome, kol jus suradome. Užjaučiu…

Savana jį nutraukė.

– Kaip?

– Kiek žinau, jis dalyvavo rodeo turnyre ir nukrito nuo žirgo. Smarkiai susitrenkė galvą. Be sąmonės buvo neilgai, todėl atsisakė važiuoti į ligoninę persišviesti. Jis susisiekė su mano bičiuliu advokatu ir davė nurodymus. Po savaitės jūsų tėvas mirė. Nuo embolijos.

Savana klausėsi netardama nė žodžio, nejudėdama. Vaizduotėje matė vyrą, kurį kadaise pažinojo ir mylėjo, prigludusį prie besispardančio mustango nugaros, vieną ranką iškėlusį į dangų. Ji įsivaizdavo jį besijuokiantį, įsivaizdavo girtą. Įsivaizdavo, kaip jis šnabžda padrąsinančius žodžius nebejaunai kumelei arba liepsnoja įsiūčiu ir gėda varydamas iš namų vienturtę dukterį.

Tačiau mirusio jo Savana niekaip nepajėgė įsivaizduoti.

– Ką gi, dabar jau viską man pranešėte. – Tai tarusi ji pasuko namų link.

– Ponia Moningstar.

Jeigu balse būtų išgirdęs sielvartą, Džeradas būtų palikęs ją ramybėje. Tačiau šios moters balsas buvo bejausmis.

– Ištroškau. – Savana nuėjo takeliu per veją iki prieangio, užkopė laipteliais ir įėjusi užtrenkė už savęs tinklines duris.

„Nejaugi?“ – niršdamas pagalvojo Džeradas. Jis taip pat buvo ištroškęs. Ir ryžtingai nusiteikęs kuo greičiau užbaigti visą šį reikalą, kad galėtų atsigerti ko nors šalto. Net nepasibeldęs jis įėjo į vidų.

Nedidelė svetainė buvo įrengta jaukiai ir patogiai. Kėdės su minkštomis pagalvėlėmis, tvirti staliukai tikrai išlaikytų poilsiui ištiestas kojas. Rudo atspalvio sienos dailiai derėjo prie pušinių grindų. Ryškiaspalvės dėmės – paveikslai, pagalvės, išmėtyti žaislai – kontrastavo su blyškiais atspalviais ir priminė, kad Savana turi vaiką.

Per svetainę jis nuėjo į baltais baldais švytinčią virtuvę tokiomis pat žvilgančiomis pušinėmis kaip svetainės grindimis. Savana stovėjo prie kriauklės ir šveitė nuo darbo sode įjuodusius pirštus. Nieko nesakydama ji nusišluostė rankas ir nuėjusi prie šaldytuvo išėmė ąsotį limonado.

– Aš ne mažiau už jus noriu kuo greičiau sutvarkyti šį reikalą, – pareiškė Džeradas.

Ji atsiduso ir nusiėmusi akinius nuo saulės numetė ant bufeto. Priminė sau, kad šis vyras čia niekuo dėtas. Bent jau nevisiškai. Kai gerai pagalvoji ir viską sudėlioji į vietas, nėra ką kaltinti.

– Atrodote sukaitęs. – Savana pripylė limonado į aukštą stiklinę ir padavė jam. Greitomis žvilgtelėjusi įkypomis skysto šokolado spalvos akimis nusisuko paimti kitos stiklinės.

– Ačiū.

– Ar ketinate pasakyti, kad jis turėjo skolų ir man teks jas sumokėti? Jeigu taip, tai iš anksto įspėju: nemokėsiu. – Jaudulys skrandyje beveik nurimo, Savana atsirėmė į bufetą ir susikryžiavo kojas. – Viską užsidirbau pati ir nieko nežadu atsisakyti.

– Tėvas jums paliko septynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt penkis dolerius. Ir dar šiek tiek smulkiųjų.

Džeradas pastebėjo, kaip ranka su stikline stabtelėjo, sudvejojo ir tęsė kelionę prie lūpų. Savana gėrė lėtai, susimąsčiusi.

– Iš kur jis gavo tuos septynis tūkstančius dolerių?

– Neturiu supratimo. Tačiau pinigai šiuo metu yra einamojoje sąskaitoje Talsos banke. – Jis pasidėjo portfelį ant staliuko mėsai ir atsegė. – Jums reikia tik parodyti kokį nors asmens dokumentą, pasirašyti šiuos popierius ir paveldėta suma bus pervesta į jūsų sąskaitą.

– Man nereikia tų pinigų. – Jos jausmus išdavė stiklinės barkštelėjimas į bufetą. – Aš nenoriu jo pinigų.

Džeradas padėjo popierius ant stalo.

– Tie pinigai jūsų.

– Sakiau – man jų nereikia.

Džeradas kantriai nusiėmė akinius ir užsikabino už viršutinės švarko kišenės.

– Suprantu, kad jūsų ryšiai su tėvu buvo nutrūkę.

– Nieko jūs nesuprantate, – atšovė Savana. – Jums tereikia žinoti, kad tų prakeiktų pinigų aš nenoriu. Todėl susidėkite popierius į savo prašmatnų portfelį ir dinkite iš čia.

Džerado, puikiai pripratusio prie ginčų, žvilgsnis išliko ramus.

– Jūsų tėvo valia, jei pati nenorėsite ar negalėsite priimti palikimo, pinigai atiteks jūsų vaikui.

Jos akys sužvilgo it išlydytas metalas.

– Palikite mano sūnų ramybėje.

– Įstatymai…

– Pasikarkite su tais savo įstatymais. Jis yra mano sūnus. Mano. Ir toks yra mano sprendimas. Mes nenorime tų pinigų, mums jų nereikia.

– Ponia Moningstar, jūs galite atsisakyti vykdyti tėvo valią, bet tada į procesą įsitrauks teismai ir reikalas, kurį galima visai paprastai išspręsti, taps labai sudėtingas. Po galais, neapsisunkinkite gyvenimo. Paimkite pinigus ir išleiskite juos per savaitgalį Rine, atiduokite labdarai arba sudėkite į skardinę ir užkaskite kieme.

Ji prisivertė nusiraminti, nors jausmams įsisiautėjus buvo nelengva.

– Pasakiau paprastai ir aiškiai. Jo pinigų aš neimsiu. – Išgirdusi trinktelint laukujes duris Savana pasuko galvą. – Čia mano sūnus, – pasakė ir metė Džeradui žudantį žvilgsnį. – Nedrįskite jam nieko pasakoti.

– Labas, mama! Mudu su Konoru… – Jis staiga sustingo, tas aukštas liesas berniukas su motinos akimis ir po atbulai užmaukšlinta beisbolo kepuraite bet kaip sukištais plaukais. Pastebėjęs Džeradą nužvelgė jį smalsiai, nors ir su nepasitikėjimu. – Kas jis?

Šiai šeimai būdingos prastos manieros, nusprendė Džeradas.

– Esu Džeradas Makeidas, kaimynas.

– Jūs Šeino brolis. – Berniukas priėjo prie motinos, paėmė jos limonado stiklinę ir keliais gurkšniais godžiai ją ištuštino. – Šeinas šaunus. Pas jį mes su Konoru ir buvome, – paaiškino motinai. – Makeidų ūkyje. Didelė ruda katė atsivedė kačiukų.

– Ir vėl? – sumurmėjo Džeradas. – Šį kartą aš pats nuvešiu ją pas veterinarą sterilizuoti. Tu buvai su Konoru, – dar pridūrė. – Konoru Dolinu.

– Taip. – Berniukas įtariai stebėjo jį per akinių viršų.

– Jo mama yra mano draugė, – paprastai paaiškino Džeradas.

Savana raminamai uždėjo ranką sūnui ant peties.

– Brajanai, lipk į viršų ir apsitvarkyk. Tuoj pradėsiu ruošti vakarienę.

– Gerai.

– Buvo malonu susipažinti su tavimi, Brajanai.

Berniukas nustebo, paskui šyptelėjo.

– Taip, šaunu. Iki pasimatymo.

– Jis panašus į jus, – tarė Džeradas.

– Taip, tikrai. – Jos veidas sušvelnėjo klausantis laiptais liuoksinčio sūnaus. – Ketinu name pagerinti garso izoliaciją.

– O aš mėginu įsivaizduoti, kad jis bičiuliaujasi su Konoru.

Linksmumą jos akyse taip vikriai pakeitė susierzinimas, kad Džeradas liko pakerėtas.

– Jums tai sunkiai sekasi?

– Mėginu įsivaizduoti, – pakartojo Džeradas, – kaip toks gyvas ką tik laiptais užlėkęs berniūkštis galėjo išsirinkti į draugus tylų ir be galo drovų Konorą. Tokie savimi pasitikintys vaikai, koks yra jūsų sūnus, paprastai nesirenka į Konorą panašių tylenių.

Susierzinimas atlėgo.

– Jie prisiderino vienas prie kito. Brajanas nedaug turėjo progų įsigyti draugų. Mes ne kartą kraustėmės iš vietos į vietą. Viskas keitėsi.

– Kas atviliojo čia?

– Aš buvau… – Ji nutilo ir kreivai šyptelėjo. – Stengiatės elgtis kaimyniškai, kad suminkštėčiau ir problema išsispręstų. Nieko iš to neišeis.

Savana pasisuko ir paėmė iš šaldytuvo supakuotą vištienos krūtinėlę.

– Septyni tūkstančiai dolerių yra didžiulė suma. Jeigu dabar padėsite juos į studijų sąskaitą, kai ateis laikas, jūsų sūnui bus gera parama.

– Jei baigęs mokyklą Brajanas norės studijuoti, aš pati jį finansuosiu.

– Man pažįstamas išdidumas, ponia Moningstar. Gal todėl iškart suprantu, kada neverta leisti jam pasireikšti.

Ji vėl atsisuko ir persimetė kasą per petį.

– Jūs tikriausiai esate iš tų kantrių, mandagių vyrų, kurie gyvena pagal taisykles, pone Makeidai.

Nuo Džerado šypsenos Savana vos nesumirksėjo. Neabejojo, kad kai kuriose valstijose toks ginklas kaip šypsena yra nelegalus.

– Matyt, nedažnai būnate mieste, ar ne? – suniurnėjo jis. – Ten apie mane išgirstumėte kitokių dalykų. Kada nors paklausinėkite apie Makeidus Konoro mamą, ponia Moningstar. O dokumentus jums paliksiu. – Jis vėl užsidėjo akinius nuo saulės. – Viską apgalvokite ir man paskambinkite. Telefono numerį rasite abonentų knygoje.

Ji sustingo kaip įbesta, susiraukusi, su pakuote žalios vištienos rankose. Nė nesujudėjo, kol užriaumojo Džerado automobilio variklis, o sūnus skriste nuskrido laiptais žemyn.

Savana skubiai pagriebė dokumentus ir įmetė į artimiausią stalčių.

– Ko jam reikėjo? – panoro sužinoti Brajanas. – Ir kodėl jis vilki kostiumą?

– Daugybė vyrų dėvi kostiumus. – Ji vengė tiesiai atsakyti, bet meluoti nenorėjo, ypač Brajanui. – Nelįsk prie šaldytuvo. Aš ruošiu vakarienę.

Įsitvėręs šaldytuvo rankenos Brajanas pabalino akis.

– Mirštu iš bado. Nesulauksiu vakarienės.

Savana paėmė iš dubens obuolį ir metė per petį. Nusišypsojo išgirdusi, kaip Brajanas jį pagavo.

– Šeinas mums leido užeiti pas juos rytoj po pamokų vėl pažiūrėti kačiukų. Jų ūkis iš tiesų nuostabus. Reikėtų ir tau jį pamatyti, mama.

– Esu mačiusi ne vieną ūkį.

– Bet šis labai tvarkingas. Ten yra ir du šunys. Fredas ir Estela.

– Fredas ir… – Savana prapliupo juoku. – Gal tikrai reikės ten užsukti.

– Nuo pastogėje sukrauto šieno puikiai matyti miestas. Konoras sako, kad kai kurie mūšiai kadaise vyko čia, šiuose laukuose. Tikriausiai jie buvo pilni žuvusiųjų.

– Dabar tai iš tikrųjų žadina jausmus.

– Aš pamaniau… – Brajanas atsikando obuolio ir stengėsi kalbėti nerūpestingai. – Pamaniau, gal norėtum nueiti pasižiūrėti kačiukų.

– O, tikrai?

– Na, taip. Konoras sako, kad Šeinas tikriausiai juos išdalys, kai jie atjunks nuo katės. Ko gero, ir tu norėtum.

Ji uždengė kepamą vištieną.

– Norėčiau?

– Taip, žinoma, kad nebūtų liūdna, kai aš išeinu į mokyklą. – Jis kerinčiai nusišypsojo. – Nesijaustum vieniša.

Savana perkėlė svorį ant vienos kojos ir atidžiai pažvelgė į jį.

– Gerai pasakei, Brajau. Tikrai gerai.

Kaip tik to jis ir tikėjosi.

– Tai ar galiu pasiimti kačiuką?

Ji būtų mielai padovanojusi jam visą pasaulį, ne vien mažą kačiuką.

– Žinoma.

Brajanas puolė jai į glėbį ir Savana skambiai nusijuokė.

Po vakarienės, kai indai buvo suplauti, namų darbai, kurie ją taip gąsdino, atlikti, o vaikas, pats brangiausias žmogus šiame pasaulyje, su visa beisbolo kepuraite paguldytas į lovą, Savana įsitaisė sūpuoklėse priekinėje verandoje ir įsispoksojo į mišką.

Jai patikdavo stebėti, kaip čia temsta, lyg naktis turėtų pirmumo teisę. Vėliau galbūt pasigirs pelėdos ūbavimas arba Šeino Makeido galvijų baubimas. Kartais, kai būdavo labai tylu arba po lietaus, galėjai išgirsti ir upelio čiurlenimą.

Pavasaris buvo pernelyg ankstyvas ir jonvabaliai, tos žybčiojančios švieselės, neskraidė. Savana nekantriai laukė pasirodant jonvabalių, tikėjosi, kad Brajanas dar neišaugo iš to amžiaus, kai labai smagu juos vaikytis. Ji norėjo matyti, kaip jis bėgioja po kiemą šiltą vasaros naktį, kai danguje mirksi žvaigždės, oras prisisunkęs žydinčių gėlių kvapo, o tankaus miško uždanga užstoja juos nuo viso pasaulio.

Norėjo, kad jis turėtų kačiuką, su kuriuo galėtų žaisti, draugų, kuriuos vadintų savais, ir vaikystę, nestokojančią akimirkų, kurias pameni iki dienų galo.

Tokią vaikystę, kokios ji niekada neturėjo.

Įsiūbavusi sūpuokles Savana atsilošė ir paniro į tobulą kaimiškos nakties ramybę.

Prireikė dešimties ilgų ir sunkių metų, kol atsidūrė čia, ant šių sūpynių šio namo prieangyje. Tačiau ji nė akimirką nieko nesigailėjo. Nei savo pasiaukojimo, nei skausmo, nei rūpesčių, nei rizikos. Gailėdamasi dėl ko nors vieno turėtų gailėtis dėl visko. Gailėtis dėl ko nors vieno būtų tas pats kas gailėtis, kad turi Brajaną. O tai neįmanoma.

Dabar ji turėjo viską, ko siekė, ir visa tai pelnė pati, kad ir kokius sunkumus teko įveikti.

Ji buvo kaip tik ten, kur ir norėjo būti, buvo tas, kas norėjo būti, ir jokiems praeities vaiduokliams neleis visko sugadinti.

Kaip tėvas drįso siūlyti jai pinigus, kai visą gyvenimą ji iš jo troško vienintelio dalyko – meilės?

Vadinasi, Džimas Moningstaras mirė. Daug gėręs, sunkiai gyvenęs užsispyręs kalės vaikas jau prisijodinėjo savo paskutiniu žirgu ir užmetė lasą ant savo paskutinio buliaus. Dabar ji turėtų gedėti. Dabar ji turėtų būti dėkinga, kad galiausiai jis prisiminė ją. Ir anūką, kurio nenorėjo ir niekada nematė.

Išdidumas jam buvo svarbesnis už dukterį ir mažą gyvybės kibirkštėlę joje. Dabar, kai prabėgo šitiek metų, jis panoro viską užglaistyti mažiau nei aštuoniais tūkstančiais dolerių.

„Po velnių“, – pagalvojo nuvargusi Savana ir užsimerkė. Net aštuoni milijonai nepadėtų visko pamiršti ir nenupirktų jos atlaidumo. Ir joks advokatas su prašmatniu kostiumu, žudančiomis akimis ir sidabriniu liežuviu jos nuomonės nepakeis.

Tegul tas Džeradas Makeidas keliauja pragaran kartu su Džimu Moningstaru.

Jam nebuvo jokio reikalo atvažiuoti čia lyg į savo namus, stovėti jos virtuvėje, siurbčioti limonadą, kalbėti apie sąskaitą studijoms ir meiliai šypsotis jos sūnui. Jis neturėjo jokios teisės nukreipti tos šypsenos į ją… bent jau ne taip įžūliai… ir žadinti seniai užmigdytus jausmus.

Na, galų gale, ji dar nemirė, pagalvojo ir nuoširdžiai atsiduso. Kai kurie vyrai atrodo gimę vien tam, kad moteriai sudrėktų tam tikra vieta.

Savana nenorėjo tokią nuostabią pavasario naktį sėdėti čia ir galvoti, kaip seniai neglaudė glėbyje jokio vyro ir pati nebuvo glaudžiama. Tiesą sakant, ji visai nenorėjo galvoti, tačiau jis atžingsniavo per jos pievutę ir greičiau nei per akimirką supurtė jos kruopščiai susikurtą pasaulį.

Tėvas mirė, o ji netgi labai gyva. Trumpas advokato Makeido vizitas leido aiškiai įsisąmoninti šiuos abu dalykus.

Ir nors labai norėtų to išvengti, jai teks pripažinti ir viena, ir kita. Ilgainiui vėl turės susidurti su Džeradu. Jeigu pati į jį nesikreips, jis vėl čia atvažiuos. Su atkaklia veido išraiška, dailiu kostiumu, su kaklaraiščiu arba be jo.

Todėl reikės nuspręsti, ką daryti. Be to, teks viską papasakoti Brajanui. Jis turi teisę žinoti, kad jo senelis mirė. Ir turi teisę žinoti apie palikimą.

Tačiau šįvakar ji apie tai negalvos, nesirūpins ir į tai nesigilins.

Savana ilgai nejuto, kad skruostai šlapi nuo ašarų, pečiai krūpčioja, o rauda drasko gerklę. Susigūžusi į kamuoliuką ji nuleido galvą ir priglaudė veidą prie kelių.

– Ak, tėveli…