Читать книгу Laukinė katė - Sharon Sala - Страница 3

Dalasas, Teksaso valstija; gruodžio mėnuo.

Ketė Diuprė nekentė žiemos ir visko, kas su ja susiję. Tokiu oru seklio darbas – apgailėtinas užsiėmimas, vis dėlto jis – neišvengiama bėglių medžiotojo gyvenimo dalis. Metų laikas tik sustiprino apmaudą ir priminė, ko ji yra netekusi.

Katerinai buvo šešeri, kai ją su motina, išėjusias apsipirkti į maisto prekių parduotuvę, partrenkė girtas vairuotojas. Motina žuvo iš karto, o mergaitė pakliuvo į ligoninę. Kai pagaliau ją išrašė, mama jau buvo palaidota, juodu su tėvu liko vieni.

Bėgant metams Katerina išmoko gyventi be mamos ir labai suartėjo su tėvu. Bet kartą, kaip tik prieš jos tryliktąjį gimtadienį, likus kelioms dienoms iki atostogų, į jų namą įsibrovęs vyras tatuiruotu veidu tėvą subadė peiliu ir perrėžė gerklę, o ji neįstengdama nė riktelėti žiūrėjo, kaip jis miršta.

Tada Kateriną Diuprė perėmė ir užaugino Teksaso socialinės globos sistema, per tą laiką jai prilipo Ketės1 vardas.

Apie bėglių medžiotojo darbą Ketė galvojo visus tuos ilgus metus. Kaip surasti tėvo žudiką neįsiskverbus į jo pasaulį? Sulaukusią aštuoniolikos socialinės globos sistema ją paleido, po dviejų mėnesių Ketė įsidarbino pas laiduotoją2 Artą Bolą.

Artui patiko tamsiaplaukė ilgakojė mergina, jis nusamdė ją dokumentams tvarkyti ir pristatyti į teismo rūmus, nors pagalbos jam nelabai tereikėjo. Vėliau pripažino, kad tai buvo pats išmintingiausias kada nors jo žengtas žingsnis. Kai Ketei sukako dvidešimt vieni, ji jau turėjo juodąjį karatė diržą, leidimą nešiotis ginklą, įvairiuose kursuose buvo išmokusi privataus tyrimo būdų ir sugebėdavo susekti besislapstančius teisiamuosius, kurie būdavo paleisti už užstatą.

Tuo metu ji pradėjo rinkti įtariamųjų tatuiruotais veidais nuotraukas, tikėdamasi atpažinti tėvo žudiką. Ji visą laiką jo ieškojo ir dažnai nusistebėdavo, kaip sunku surasti šitaip pažymėtą žmogų. Logiškai mąstant, asmuo su piešiniu ant veido, savotiškai panašiu į kelių žemėlapį, turėtų išsiskirti iš minios.

Kas kartą, kai Ketė išsirengdavo ieškoti nusikaltėlio, Artas perspėdavo ją elgtis atsargiai. Primindavo, kad ji neturi devynių gyvybių kaip tos katės, besisukiojančios skersgatvyje už jų kontoros, nes dvi jau išnaudojo.

Vėlesniais metais šaltakraujiškumu ir drąsa Ketė pelnė pavydėtiną užsispyrėlės reputaciją. Tai, kad buvo aukšta ir, daugelio vyrų nuomone, labai graži, jai nieko nereiškė. Ji anksti subrendo, kalbėjo šiurkščiu balsu ir buvo sunkaus būdo. Turėjo gražias krūtis, tačiau jų nelaikė dideliu turtu. Vis dėlto jos puikiai nukreipdavo persekiojamų vyrų dėmesį. Kai ji smogdavo pirmą smūgį, jų akys dažniausiai būdavo įbestos ne ten, kur reikia.

Ketė buvo įsitikinusi, kad kaip tik taip nutiks ir šiandien, kai ji užklups besislapstantį Nelsoną Braunlį. Jai pavyko išsiaiškinti, kad jis gyvena sename name Fort Verte. Dabar beliko jį iš ten iškrapštyti ir suimti.

Nelsonas Braunlis keturis kartus kalėjo už ginkluotus plėšimus. Pastarąjį sykį išėjęs į laisvę jis sau pasižadėjo grįžti į Mičiganą, tačiau dažniausiai jam nepavykdavo tesėti pažadų, netgi duotų sau pačiam. Visą kelią iki parduotuvės „Stabtelėk“ jis galvojo, kad kažkas negerai. Tačiau nekreipė dėmesio į nuojautą, apiplėšė parduotuvę, o tada jau tarpduryje jį sučiupo ne tarnybos metu pro šalį ėjęs faras. Braunlis nusprendė įkliuvęs ilgam ir net nesvajojo išeiti už užstatą. Bet išėjo. Jis tai palaikė Dievo jam siųstu ženklu, kad reikia keistis.

Tačiau juodu su Dievu niekada dorai vienas kito nesuprato ir, užuot paskirtą dieną pasirodęs teisme, Nelsonas spruko. Pastarąją savaitę jis, neturėdamas nė grašio kišenėje, slapstėsi buvusios draugės bute Fort Verte.

Čia Nelsonas praleido šešias dienas, aplink tvyrantis troškintų kopūstų su dešrelėmis kvapas jau buvo pradėjęs jį varginti ir kėlė šleikštulį. Netgi nemokamas seksas su senąja drauge prarado žavesį. Todėl išgirdęs beldimą į duris jis vėl nepaklausė sveiko proto balso ir nuėjo atidaryti.

Ketės pirštų galiukai buvo apmirę nuo šalčio, bet užsispyrimas davė naudos. Nušalti ką nors dirbant tokį darbą nelabai didelė blogybė, ją su kaupu atperka pasitenkinimas, kurį jauti turėdamas solidžią sąskaitą banke. Policininko ženklelis buvo aiškiai matomas, nusikaltėliui neturėtų kilti abejonių, dėl ko ji atėjo. Ketė patikrino iš užpakalio už diržo užkištus antrankius, pačiupinėjo po striuke dėklą su ginklu, perbėgo pirštais per elektrošoko prietaisą striukės kišenėje ir ėmė lipti laiptais. Braunlio draugės butas buvo šeštame aukšte, o tokio senumo name veikiančio lifto neverta tikėtis.

Kildama aukštyn Ketė raukė nosį nuo kvapų, sklindančių pro durų apačią. Jie buvo sumišę šlykščiausiais deriniais, galėjai justi perpildytų tualetų ir troškinamų kopūstų dvoką. Tačiau tai nesulaikė jos nuo tikslo – už užstatą paleistą nuteistąjį sugrąžinti į kamerą.

Šeštą aukštą Ketė pasiekė net neuždususi. Ryžtingais žingsniais nuėjo koridoriumi ir stabtelėjusi prie 609 buto durų pabeldė. Dar sykį patikrino pistoletą, elektrošoko prietaisą ir sugniaužė kumščius.

Nelsonas Braunlis pravėrė duris.

– Tai velnias… – sumurmėjo jis ir pamėgino jas užtrenkti.

Durys sustojo atsitrenkusios į Ketės batą, nes ji spėjo įkišti koją į tarpdurį, ir plačiai atsivėrė, kai smarkiai pastūmusi jas mergina įsibrovė į vidų.

– Nagi, Nelsonai, – lėtai tarė Ketė, čiupo bėglį už apykaklės ir prispaudė pilvu prie sienos. – Čia naujas pasisveikinimo būdas. Lauke šalta. Galėjai man bent karštos kavos pasiūlyti.

– Eik velniop! – užbaubė Nelsonas, atsistūmė nuo sienos ir atsisukęs užsimojo. Ketė mikliai žengtelėjo į šalį saugodamasi smūgio. Tada pakėlė koją ir spyrė pasiųsdama lemtingą smūgį tiesiai jam į smakrą. Nelsonas krito kaip pakirstas. Ji greitai surakino jam rankas antrankiais, tada čiupo už parankių ir jau ketino tempti pro duris, kai išgirdo kažkieno klyksmą. Palikusi Nelsoną Ketė išbėgo iš buto. Iš viršaus į laiptinę tirštu debesiu veržėsi dūmai.

– O Viešpatie, – sumurmėjo ji ir žvilgtelėjo pro duris į butą. Braunlis dar nebuvo atsipeikėjęs.

Be jo Ketė negalėjo išeiti, tačiau tas vyras svėrė kokius penkiasdešimt kilogramų daugiau už ją. Negerai. Ji vėl nužvelgė koridorių, išsitraukė mobilųjį telefoną ir greitai surinko 911. Padiktavusi dispečeriui adresą greitai grįžo pas Braunlį. Dūmų šeštame aukšte jau buvo tiek daug, kad darėsi sunku kvėpuoti. Ketė puolė į virtuvę, pasičiupo iš spintelės rankšluostį ir sušlapinusi apsivyniojo veidą. Tačiau šlapias rankšluostis nesulaikė kvapo, jis brovėsi į šnerves ir ji pradėjo dusti. Bet jau geriau uždusti nei sudegti.

Dūmai veržėsi į butą, Ketė nubėgo į svetainę ir ištempė Nelsoną į koridorių. Velkant per slenkstį jo galva smarkiai dunkstelėjo užkliuvusi, tačiau Ketė nesustojo. Geriau jau galvos skausmas nei mirtis.

– Ei, Braunli, atsipeikėk! – šūktelėjo ji, bet Braunlis nereagavo.

Sunkiai gaudydama kvapą Ketė nuvilko jį iki laiptinės, pasodino ir padedama, kaip ji vėliau prisipažins, adrenalino pliūpsnio, kurį sukėlė išgąstis, pakėlė Nelsoną, o tada užsivertė ant peties, kaip paprastai daro gaisrininkai, ir šiek tiek svirduliuodama nuo svorio ėmė leistis laiptais. Sunkiai sekėsi išlaikyti pusiausvyrą. Žengiant nuo laiptelio žemyn Braunlio galva vis trinktelėdavo jai į nugarą ir būdavo sunku išsilaikyti ant kojų. Tačiau karštis už nugaros ir dūmai aplinkui vertė judėti į priekį. Jie įveikė penkto aukšto laiptus ir perėjo ketvirtojo aikštelę, kai Ketė pajuto, kad priekyje kažkas yra. Nuojauta jos neapgavo – koja atsitrenkė į kažkieno bato užkulnį.

Stengdamasi išlaikyti naštą Ketė viena ranka įsitvėrė į turėklą, o kita suėmė už Braunlio užpakalinės džinsų kišenės.

– Judėkite greičiau arba traukitės iš kelio! Aš praeisiu į priekį! – suriko ji.

Vilsonas Makėjus, jo mėgstamos kavinės padavėjos žodžiais tariant, buvo gražuolis. Metro devyniasdešimt trijų centimetrų ūgio, tvirtai suręstas. Šukuosena netvarkinga, visada atrodė, kad jau pats laikas apsilankyti pas kirpėją. Ausyje nešiojo mažą auksinį žiedelį, vilkėjo džinsiniais arba odiniais drabužiais, nė vieniems neteikdamas pirmenybės. Nosis buvo sulaužyta dviejose vietose, po dešine akimi – nedidelis randas. Kiekvienas randas, nelygumas ar raukšlė liudijo sunkius gyvenimo smūgius.

Vakar jam sukako keturiasdešimt ir draugai surengė smagų vakarėlį bare kitoje gatvės pusėje, priešais jo laidavimo biurą. Alus liejosi laisvai. Jie netgi atvežė vakarykštį tortą iš vienos didelės miesto maisto prekių parduotuvės. O gimtadienio dovana buvo Vanelė, gražiausia kekšė šioje miesto dalyje, ir tokį apibūdinimą ji pelnė garbingai, nors kol pasiekė šlovę, reikėjo įdėti tikrai daug pastangų.

Šiaip ar taip, Vanelė dar turėjo visus savus dantis ir skaisčią odą, o kai juokdavosi, atrodydavo beveik graži. Vilsonas truputį ją pažinojo. Jis retkarčiais matydavo ją sukiojantis po Fort Vertą, bet nebuvo įpratęs pirkti moterų. Kai draugai ją pristatė, Vilsonas pasijuto nesmagiai, juo labiau kad draugai jai ant kaklo buvo užrišę didelį raudoną kaspiną. Atstumdamas ją būtų pasielgęs labai netaktiškai – ir Vanelės, ir draugų atžvilgiu. Nenorėdamas užgauti niekieno jausmų Vilsonas maloniai priėmė dovaną ir jie praleido naktį jos bute penktame aukšte, kol pabudo nuo dūmų kvapo.

Vilsonas kaip tik ėjo iš vonios kambario, kai pamatė pro durų apačią besiveržiančius ir į viršų kylančius siaurus pilkų dūmų kaspinus.

– Tai šūdas, – sumurmėjo jis ir pribėgo prie durų. Pridėjęs delną patikrino, ar medis neįkaitęs, o įsitikinęs, kad durys dar vėsios, surizikavo ir atidarė. Dūmai leidosi laiptine iš viršaus. Vilsonas akimirksniu užtrenkė duris, apsisukęs čiupo nuo kėdės atlošo marškinius ir puolė į miegamąjį.

– Vanele! Vanele! Pabusk, brangute. Namas dega! Turime bėgti iš čia.

Vanelė apsivertė. Plaukai vienoje pusėje buvo prisiploję prie galvos, paakiai ištepti tušu. Ji atrodė tarsi ant kelio pritrėkštas meškėnas.

– Kas nutiko? Ką sakei?

Jis sugriebė drabužius, kuriuos ji vakar vilkėjo, ir numetė ant lovos.

– Renkis! Paskubėk! Name gaisras.

– O Jėzau! Viešpatie brangus! – suspiegė Vanelė ir puolė į ašaras.

– Su Viešpačiu pasikalbėsi vėliau, – skubino Vilsonas traukdamas ją iš lovos. – Štai. Renkis.

Ji spoksojo į kelnaites ir liemenėlę tarsi pirmą sykį matydama.

– Hm… Noriu į tualetą…

– Tik paskubėk, – ištarė Vilsonas.

Vanelė nulėkė į vonios kambarį. Luktelėjęs mažiau nei pusę minutės Vilsonas ėmė belsti į duris.

– Greičiau. Turime eiti.

Vanelė išlindo paklaikusiomis akimis, kažką murmėdama po nosimi. Vilsonas aprengė ją kaip vaiką, padavė batus, kuriuos ji anksčiau avėjo, ir čiupo apsiaustą.

– Greičiau, brangute! Jau turime eiti! – šnekėjo jis merginai kišant rankas į rankoves.

Ji stovėjo jam už nugaros, kai Vilsonas atidarė duris. Dūmai iš koridoriaus ėmė veržtis į butą. Tai pamačiusi Vanelė ėmė spiegti. Jei Vilsonas nebūtų sučiupęs jos už rankos, mergina būtų smukusi atgal ir užsidariusi duris.

– Verčiau to nedaryk, – perspėjo jis.

Ji stengėsi ištrūkti, buvo stipresnė, nei Vilsonas manė. Dūmai vis tirštėjo, o tai reiškė, kad saugiai atsitraukti laiko lieka vis mažiau.

– Nepyk, brangute, tačiau nepalikai man kitos išeities.

Nedvejodamas jis sugniaužė kumštį ir stuktelėjo jai į smakrą. Vanelė krito kaip pakirsta. Sučiupęs Vilsonas persimetė ją per petį ir išbėgo į koridorių. Po akimirkos jis jau leidosi laiptais, bejausmis merginos kūnas tabalavo jam ant nugaros, o dūmai vis tirštėjo, per juos sunkiai buvo matyti kelias.

Vilsonas užsitraukė ant nosies megztinio apykaklę kaip kaukę: Vanelė kartkartėmis sudejuodavo. Jis suprato, kad ji prisikvėpuos per daug dūmų, tačiau nieko negalėjo padaryti.

Jie kaip tik buvo praėję ketvirtą aukštą, kai kažkas įspyrė jam į bato užkulnį. Nespėjo nė susigaudyti, kai išgirdo šaukiant moterišką balsą. Iš jame nuskambėjusios panikos suprato, kad reikalai rimti. Staigiai pasisukęs per dūmus pamatė tik jos šešėlį, tada patogiau suėmė Vanelę.

– Aš tiesiai priešais jus, lipu žemyn! – šūktelėjo Vilsonas ir ėmė lipti praleisdamas po vieną laiptelį.

Ketės kaklo ir pečių raumenys drebėjo nuo Nelsono Braunlio svorio, bet ji nestojo ir nelėtino žingsnio. Netrukus išgirdo, kad kažkas bėga laiptais jai už nugaros. Baimindamasi, kad kas nors gali atsitrenkti į ją ir juodu su Braunliu nusiris kūliais, ji perspėdama sušuko:

– Ant laiptų žmonės! Ant laiptų žmonės!

Žingsniai nutilo, paskui vėl pasigirdo, tik žmogus ėjo jau lėčiau. Taip jie praėjo trečio aukšto aikštelę, paskui antro, o kai pagaliau nusileido į apačią ir išbėgo į gatvę, ugniagesiai pro juos įlėkė į pastatą.

Kai Vilsonas perdavė Vanelę kažkam iš greitosios pagalbos, ji jau buvo pradėjusi atgauti sąmonę. Jis paminėjo apsinuodijimą dūmais ir kad trinktelėjo Vanelei, kai ši puolė į paniką.

Sanitarai supratingai linktelėjo, paguldė merginą ant neštuvų ir nunešė prie greitosios pagalbos automobilio.

Stebint, kaip jie nusineša Vanelę, Vilsono kojos drebėjo. Jis žinojo, kad jai viskas bus gerai.

Tada smalsumas privertė jį ieškoti moters, kuri lipo laiptais iš paskos.

Iš pradžių pagalvojo, kad ji bus įsimaišiusi į minią, kuri rinkosi paspoksoti į gaisrą, kai prieš akis šmėstelėjo aukšta juodaplaukė moteris, nešanti ant peties vyrą. Jis nė neįtarė, kad ji kažką neša. Dar reikėtų pridurti, kad neperdavė savo nešulio aplinkui lakstantiems medikams. Nežinia kodėl, tačiau ji nužingsniavo link visureigio, stovinčio kitoje gatvės pusėje. Labiausiai Vilsoną nustebino, kad vyras, kurį ji nešė, buvo gal du kartus už ją sunkesnis.

– Po galais, tikra supermoteris, – sumurmėjo jis ir nusprendė sekti iš paskos.

Vilsonas bėgte leidosi per gatvę, išsilenkdamas gaisrininkų ir vandens žarnų, porą sykių užsikosėjo, šviežiam orui vis giliau skverbiantis į dūmų pripildytus plaučius. Kai pasivijo merginą, ji jau buvo pasiekusi automobilį ir stengėsi įgrūsti vyrą ant užpakalinės sėdynės.

– Ei, panele, ar jūs?..

Ketės ranka palindo po apsiaustu, kai vėl pasirodė, laikė atkišusi pistoletą.

– Atsitraukite, – paliepė ji.

Vilsonas stabtelėjo ir prisimerkė sugavęs atspindį, kurį metė jos ginklas ir kažkoks ženklelis, pritvirtintas prie diržo. Jis kilstelėjo rankas rodydamas taikius ketinimus.

– Ramiau…

– Aš nebūnu rami, – atkirto ji.

Vilsonas pamėgino užgniaužti šypseną. Būtų galėjęs lažintis, kad mergina nemeluoja.

Jis stengėsi nespoksoti, tačiau ji tiesiog traukė žvilgsnį. Skruostai suodini, akys paraudusios, iš to, kaip tankiai mirkčioja, buvo galima spręsti, kad perši. O kojos ilgos, klubai berniukiškai siauri, atrodė pasiruošusi susigrumti. Juodi plaukai krito žemiau pečių, ant apatinės lūpos raudonavo kraujo lašelis. Jei ne raumenys, kurių mergina akivaizdžiai nestokojo, ir įspūdingo dydžio krūtinė, būtų galima pavadinti ją liesa.

– Tai tu mane aprėkei ant laiptų? – paklausė Vilsonas.

– Riktelėjau ant kažko, – atsakė ji. – Atsiprašau, jei užgavau tavo jausmus.

Jis išsišiepė.

– Aš tik norėjau įsitikinti, kad tau nieko bloga nenutiko, – pasakė jis ir ištiesęs ranką nykščio pagalvėle nubraukė kraujo lašą.

Ketė trenkė jam per ranką.

– Man viskas gerai, – atkirto ji, tada persibraukė atgalia ranka per burną, tarsi norėdama nusivalyti jo prisilietimą.

Vilsonas ir vėl užgniaužė šypseną. Tikra ragana. Jis pastebėjo, kad Braunlio riešai surakinti antrankiais, ir bakstelėjo į juos pirštu.

– Kas nutiko? Užsižaidę pametėte raktą?

Ketės akys iš pykčio susiaurėjo. Jis kaltina ją sekso žaidimais su tuo pašlemėku, gulinčiu jos automobilyje ant užpakalinės sėdynės. Ji stengėsi įtikinti save, kad neverta kreipti dėmesio į jo žodžius, bet nepajėgė nutylėti.

– Šis vyras buvo paleistas už užstatą, – pareiškė Ketė. – Aš jį suimu. Ar ir tu nori iš šio reikalo ką nors išspausti?

Vilsonas įsižiūrėjo iš arčiau. Buvo girdėjęs apie Ketę Diuprė, vienintelę moterį, gaudančią bėglius Teksase, bet matyti neteko.

– Gerai jau, gerai, panele. Nesikarščiuokime. Atrodo, mudu sėdime toje pačioje valtyje. – Jis išsitraukė ženklelį ir pažymėjimą. – Aš Vilsonas Makėjus.

– Iš „Makėjaus laidavimo kontoros“, – pridūrė Ketė, gerai žinodama savo boso konkurentus. – Puiku, – tarė ji, tada išgirdo bruzdesį ant užpakalinės automobilio sėdynės ir pamatė, kad Braunlis jau atgauna sąmonę.

Nelsonas atsimerkė, pajuto šaltą metalinių antrankių plieną ant riešų ir spyrė koja. Automobilio durelės trenkė Ketei į nugarą jai nespėjus atsisukti ir nusviedė ją į priekį, tiesiai Vilsonui Makėjui į glėbį.

Vilsonas nevalingai sugriebė ją, kad nepargriūtų, tačiau tuoj pat paleido, nes Ketė pasisuko ir puolė prie vyro ant užpakalinės sėdynės.

– Apgailėtinas šunsnuki! Reikėjo leisti tau suspirgėti! – grėsmingai suriko ji ir trinktelėjo Braunliui, bandžiusiam išlįsti iš automobilio, elektrošoko prietaisu.

Šis suvaitojo iš skausmo ir nugriuvo ant sėdynės.

– Daugiau nereikia! Nereikia! – ėmė maldauti jis.

Rūsčiai dėbčiodama į Nelsoną Ketė sugrūdo jo kojas į vidų. Prisegusi jį saugos diržu taip smarkiai trenkė durelėmis, kad net stiklai subarškėjo. Prieš įsėsdama į visureigį ji paėmė elektrošoko prietaisą ir padaužė į sėdynės atlošą, maždaug už sprindžio nuo tos vietos, kur sėdėjo Nelsonas.

– Matai šį daikčiuką, Braunli?

– Taip, o Dieve, taip, aš jį matau, matau. Tik daugiau nieko nedarykite.

– Todėl sėdėk ramiai ten, kur pasodinau, – patarė ji. – Ne aš apiplėšiau parduotuvę „Stabtelėk“, ne aš, o tu pasprukai paleistas už užstatą, todėl verčiau nepyk ant manęs, nes iš to vis tiek nebus jokios naudos. Tu apgavai žmogų, kuris padarė tau paslaugą. Sumokėjo už tave užstatą, o tu jam šitaip atsidėkoji?

Braunlis suvirpėjo įsivaizdavęs, kaip nauja elektrošoko banga ritasi jo kūnu.

– Žinau, žinau. Visai nenorėjau jūsų užgauti. Tik atsipeikėjęs nesusigaudžiau, kas dedasi. Aš niekada…

– Užsičiaupk, Nelsonai. Tu meluoji ir mes abu tai žinome. Jau bandei mane išdurti. Dabar sėdėk ir ilsėkis. Važiuosime pasivažinėti.

Ketė atsisėdo prie vairo, užtrenkė dureles ir prisisegė saugos diržu nė sykio nežvilgtelėjusi į Vilsoną Makėjų.

Bet Vilsonas ją stebėjo. Žinojo, kad jo spėjimas teisingas. Jis ką tik susipažino su liūdnai pagarsėjusia Kete Diuprė. Pirmą sykį jis matė šią merginą iš arti ir buvo nustebintas, kokia ji iš tikrųjų graži. Ir netgi pasijuto nusivylęs, kad ji nepažvelgė į jį antrą sykį.

Tik po kelių akimirkų Vilsonas pajuto, kad vandens purslai iš ugniagesių žarnos krinta ant jo odinio apsiausto ir šis iš lėto dengiasi ledo plėvele.

– Ką gi, velniop, – sumurmėjo jis ir nueidamas pamatė kažką blizgant vis didėjančioje baloje.

Pasilenkęs pakėlė nuo žemės mažą sidabrinį katės formos pakabutį. Atsisukęs į tolstantį Ketės Diuprė automobilį Vilsonas nusišypsojo ir įsidėjo papuošalą į kišenę. Dabar jis turi pretekstą dar sykį su ja susitikti.

Stebėdamas ugniagesius, žarnomis pilančius vandenį į pastatą, Vilsonas suprato, kad buvo per žingsnį nuo mirties. Galiausiai susigrūdo rankas į kišenes ir nuėjo gatve ten, kur vakar buvo palikęs automobilį. Jis labai norėjo važiuoti namo, palįsti po karštu dušu ir ropoti į lovą, tačiau padorumas reikalavo nuvažiuoti į ligoninę ir įsitikinti, kad Vanelei viskas gerai.

Kai Ketė perdavė Braunlį policijos pareigūnams, jos plaučiai dar degė.

Vežamas iš Fort Verto į Dalasą Braunlis turėjo marias laiko susivokti, kas ką tik nutiko. Savaime aišku, kad Ketė Diuprė susekė jį ketindama suimti. Be jokios abejonės. Bet ji išgelbėjo jam gyvybę. Argi jis gali ant jos už tai pykti? Nelsonas grįžo į areštinę tylus, nenorėjo į Ketę net pažvelgti.

Ketei nerūpėjo, apie kokius savo gyvenimo pokyčius mąsto Braunlis. Jai tai buvo tik darbas, nieko daugiau, ir ji tą darbą padarė. Dabar norėjo nusimaudyti ir išmiegoti be pertraukos dvylika valandų.

Gatvėse nuo policijos departamento iki jos namų dėl lijundros buvo susidariusios automobilių spūstys, tad važiavo ilgiau nei paprastai. Rakinant duris jos rankos virpėjo, o skrandis vartėsi kūliais primindamas, kad šiandien reikėtų nors kartą kaip reikiant pavalgyti.

Ketė įmetė automobilio raktelius į vazelę ant stalo prieškambaryje ir jau norėjo pasikabinti į spintą apsiaustą, bet pajuto, jog jis prasmirdęs dūmais, ir suraukė nosį. Kad nepamirštų nunešti į valyklą, apsiaustą ji numetė ant grindų prie durų ir pakeliui į vonios kambarį pradėjo vilktis nuo savęs kitus drabužius. Stabtelėjo virtuvėje vandens ir pastebėjo atsakiklyje mirksinčią naujo pranešimo lemputę. Nugėrusi iš butelio didelį gurkšnį nusprendė pirmenybę suteikti karštam dušui.

Stovėdama vonioje priešais veidrodį Ketė susigriebė, kad kažko trūksta. Siauri žiedeliai ant sidabrinės grandinėlės aplink kaklą buvo gerai pažįstami, trūko tik mažo katės formos pakabučio.

– O ne, – sunerimo Ketė, tada paskubomis perbėgo pirštais visą grandinėlę tikėdamasi, kad pakabutis bus kažkokiu būdu pasislinkęs ant sprando. Tai buvo vienintelis daiktas, likęs jai kaip prisiminimas iš gyvenimo dar prieš vaikų prieglaudą, o dabar jis dingo. Ketė pamėgino prisiminti kelių pastarųjų valandų įvykius. Suėmimas, gaisras, kivirčas su Nelsonu Braunliu. Net jei ir pavyktų atsekti kiekvieną žingsnį, daugybė jų skendėjo dūmuose. Teks susitaikyti, kad pakabutis prarastas.

Ji skubiai nusisuko nuo veidrodžio, kietas deginantis gniutulas užspaudė galugerklę.

Atsukusi dušo čiaupą Ketė žengė po srove nelaukdama, kol vanduo sušils. Šaltas vanduo buvo tarsi smūgis per veidą. Drebėdama ji pasisiekė apačioje muilą ir įtrynė plaušinę.

Muilas graužė akis, kol ji trynė plaušine veidą, paskui nusišveitė visą kūną. Kai suodžių ir dūmų kvapo ant odos nebeliko, ištrynė šampūnu plaukus, tada skalavo tol, kol ir jie pasidarė švarūs. Galiausiai atsuko veidą į vandens čiurkšlę ir užsimerkė.

Dažniausiai gyvenimas jos neglostė. Ir ši diena nebuvo išimtis.