Читать книгу Laukinė katė - Sharon Sala - Страница 5

Ketė grįžo namo, greitai palindo po dušu, persirengė ir nerimastingai ėmė laukti Mimi skambučio. Jeigu būtų susipratusi paklausti, kas jos gydytojas, būtų palaukusi prie kabineto, bet nepaklausė, o Marša mobiliuoju telefonu neatsiliepė.

Vidurdienis atėjo ir praėjo, kai Ketę galų gale visai nukamavo nerimas, suskambėjo mobilusis. Ji atsiliepė iš karto:

– Mimi?

– Ne, čia aš, – pasigirdo Vilsono balsas.

Ketei širdis nukrito į kulnus.

– Aš atsiprašau. Laukiu skambučio, turi paskambinti draugė, kuri pakliuvo į bėdą. Gal galiu tau atskambinti?

Vilsonas nežinojo, ar ji išsisukinėja, ar sako tiesą, bet nusprendė, kad tai neturi reikšmės. Šiaip ar taip, tai gana greitai paaiškės.

– Žinoma. Šiandien dirbu namie, o rytoj būsiu biure. – Jis padiktavo telefono numerį. – Sėkmės tavo draugei, – nerūpestingai tarė ir baigė pokalbį.