Читать книгу Laukinė katė - Sharon Sala - Страница 4

Jau buvo beveik tamsu, kai Vilsonas, įsitikinęs, kad Vanelė jaučiasi gerai, išėjo iš ligoninės. Po gaisro daugiabutyje Vanelė liko benamė, tačiau jos pasiimti atvažiavo pusseserė Širlė. Širlė turėjo gerą širdį ir atliekamą lovą. Vilsonas davė Vanelei porą šimtų dolerių, kad nusipirktų naujų drabužių, daugiau pinigų nebuvo pasiėmęs.

– Tu tikras gražuolis, – tarė ji slėpdama pinigus kišenėje. – Kai užsigeisi nemokamų pramogų, tik paskambink.

Vilsonas užgniaužęs šypseną ją apkabino.

– Tu tikrai buvai pati geriausia gimtadienio dovana per visą mano gyvenimą. – Jis perbraukė pirštu jai per skruostą, kuriame jau ryškėjo mėlynė. – Nepyk, bet turėjau tau stuktelėti.

– Niekai, – numojo ranka Vanelė. – Pati kalta, kam puoliau į paniką.

– Buvo dėl ko panikuoti, – tarė jis. – Na… pasirūpink savimi, gerai?

Ji kvailai išsišiepė ir pasisukusi į Širlę užvertė akis.

– Jis geriausias, aš tau sakau. Pats geriausias.

– Iki pasimatymo, – atsisveikino Vilsonas ir palaukė, kol merginos nuvažiavo.

Tada ir jis įsėdo į automobilį. Keletą minučių paprasčiausiai sėdėjo pergalvodamas šios dienos įvykius. Vakaro žinias per televizorių jis pažiūrėjo ligoninės priimamajame laukdamas, kol išleis Vanelę, ir matė reportažą apie gaisrą. Sužinojęs, kad gaisre, iš kurio jie išsigelbėjo, žuvo septyni žmonės, Vilsonas net pašiurpo. Tik per Dievo malonę ir jis su Vanele nepapildė šios statistikos. Netgi dabar užsikosėjo giliai iš plaučių, tas kosulys priminė, kaip arti mirties jie buvo, ir toptelėjo mintis, kad Ketei Diuprė irgi pasisekė.

Pravažiuojančio greitosios pagalbos automobilio švyturėliai pažadino Vilsoną iš susimąstymo. Jo pilvas urzgė iš alkio, šalto vėjo gūsiai siūbavo automobilį. Nusipurtęs jis užvedė variklį. Kai šis apšilo, Vilsonas įjungė pavarą ir nuvažiavo į biurą.

Kelias valandas praleidęs biure jis pasiuntė administratorę namo, nes oras darėsi vis prastesnis. Nustatęs biuro telefonus, kad jie nukreiptų skambučius į jo butą, užrakino duris ir nuvažiavo namo.

Dėl lijundros eismo sąlygos buvo sudėtingesnės nei paprastai. Greitkelyje, kuriuo jis dažniausiai važiuodavo, susidūrė keli automobiliai, todėl vengdamas spūsties Vilsonas įsuko į artimiausią šalutinį kelią ir pervažiavęs pramoninį rajoną slysčiodamas nuvingiavo per gyvenamųjų namų kvartalą. Į akis krito spalvingomis kalėdinėmis lemputėmis išpuošti namų fasadai. Pamėgino įsivaizduoti, koks apimtų jausmas, jei staiga įsuktų į keliuką prie namo ir prie durų jį pasitiktų mylinti šeima. Turėtų būti keli vaikai… gal trys, du berniukai ir mergaitė, ir žmona, po penkiolikos bendro gyvenimo metų vis dar sugebanti sudrebinti jo pasaulį.

Buvo tik įpusėjęs fantazuoti, kai iš šoninės gatvelės išlėkė automobilis ir nė neperspėjęs įšoko į važiuojamąją dalį prieš pat jį. Jei ne greita Vilsono reakcija, jis būtų įvažiavęs tam automobiliui į šoną.

– Kvailys, – sumurmėjo Vilsonas žiūrėdamas į nuvažiuojantį automobilį. Jo vairuotojas turėjo viską, ko troško Vilsonas, tačiau stokojo sveiko proto suprasti, jog jei nori tai išsaugoti, privalo bent jau žiūrėti, kur važiuoja.

Raumuo sujudėjo lūpų kamputyje ir Vilsonas nukreipė mintis kita linkme. Aišku, ne taip jau smarkiai jis troško šitokio gyvenimo, antraip per pastaruosius dešimt metų būtų ką nors daręs, kad taip ir būtų. Jo tėvai mirtų iš laimės, jei jis bent moterį susirastų. Iš visų vaikų tik Vilsonas vienišius. Broliai ir seserys jau seniai vedę, jis daugybę sykių tapo dėde.

Netrukus Vilsonas įriedėjo į aikštelę prie savo namo. Sunkiai vilkdamas kojas įėjo į vidų. Parsigavęs į savo butą nusirengė, sumetė dūmais dvokiančius drabužius pagalbinėje patalpoje ant grindų, nustatė termostate aukštesnę temperatūrą ir nuėjo į dušą. Nusiprausęs apsimovė senas sportines kelnes, marškinėlius ilgomis rankovėmis ir patraukė į virtuvę. Be kokakolos ir pakelio sūrio traškučių iš ligoninės automato, Vilsonas visą dieną nieko burnoje neturėjo ir velniškai norėjo tikro maisto.

Šaldytuvas buvo apytuštis, bet to, ką jame rado, pakako pasitiekti padoraus dydžio omletą su sūriu – vieną iš labai mėgstamų ir greitai paruošiamų patiekalų. Sušveitė jį prie televizoriaus žiūrėdamas seną filmą su Čaku Norisu ir užgerdamas paskutine skardine kokakolos.

Prisiminęs purvinus drabužius Vilsonas nuėjo į pagalbinę patalpą ketindamas sudėti juos į skalbimo mašiną. Kraustydamas kišenes vėl aptiko katės formos pakabutį. Palaikęs jį tarp pirštų padėjo ant lentynos, pripylė skalbimo miltelių ir paleido mašiną.

Pakeliui į miegamąjį išgirdo skambant telefoną. Iš garso suprato, kad skambutis nukreiptas iš biuro. Jau ne pirmas kartas, kai skambina iš kurio nors kalėjimo, nes reikia už ką nors laiduoti, ir Vilsonas susiraukęs pakėlė ragelį.

– „Makėjaus laidavimo kontora“.

– Hm… ei, Vilsonai, senas bičiuli. Čia aš, Šuteris.

Vilsonas paniuro dar labiau.

– Gerai, drauguži, tikiuosi, kad skambini ne iš kalėjimo, antraip tuščiai išnaudojai teisę nemokamai paskambinti.

Šuteris Grinas suinkštė.

– A… šįkart, Vilsonai… viskas ne taip, kaip tu manai. Mane suėmė per klaidą ir…

– Aš kalbu rimtai, – pertraukė jį Vilsonas. – Daugiau nenoriu su tavimi turėti jokių reikalų. Pastaruosius du kartus, kai už tave laidavau, apgavai mane. Pirmą sykį nepasirodei teisme. Jei tavo visuomeninis gynėjas nebūtų įkalbėjęs teisėjo paskirti vėlesnę datą, būtum likęs man skolingas. O antrą sykį laidavau, kad tave paleistų iš kalėjimo, ir turėjau bėgioti paskui tavo subinę… pameni?

– Taip, bet…

– Jokių „bet“, Šuteri. Miegok kietai, ramių tau kalėjimo blusų.

Šuteris dar kažko maldavo, bet Vilsonas padėjo ragelį.

Ketė visą naktį miegojo neramiai, tiek daug kartų vis iš naujo išgyveno bėgimą laiptais žemyn su Braunliu ant peties, kad atsibudusi pajuto, jog kojas iš tikrųjų skauda. Ji persivertė ant šono ir truputį pramerkusi vieną akį pamatė, kad jau po dešimtos. Tada atsiduso, atsisėdo lovoje ir persibraukė pirštais plaukus. Labai traukė griūti atgal į lovą ir miegoti per dieną, tačiau buvo sumaniusi nuveikti keletą dalykų, o vienas iš jų – papietauti su geriausia drauge Marša.

Nedaug žmonių Ketė Diuprė vadino draugais, bet Marša Benton buvo viena iš jų. Jiedvi su Marša papuolė į tą pačią šeimą prieš pat abiem sukankant septyniolika ir greitai susibičiuliavo. Draugystė išliko ir vėliau, kai socialinės globos sistema jas paleido iš savo glėbio.

Ketė ir Marša dažnai juokdavosi iš to, kaip pasikeitė jųdviejų gyvenimas, kai teko verstis pačioms. Pastaruosius aštuonerius metus Marša dirbo Marko Preslio, vykdomojo direktoriaus, asmenine padėjėja bendrovėje, kuri turėjo tarptautinį ūkio padargų platinimo tinklą, o Ketė su ginklu vienoje rankoje ir elektrošoko prietaisu kitoje vaikėsi blogiukus.

Marša buvo maždaug metro penkiasdešimt ūgio.

Ketės ūgis buvo per metrą aštuoniasdešimt.

Marša buvo garbanota raudonplaukė ir mėgo pavalgyti.

Ketė dažnai pamiršdavo apie maistą, todėl atrodė pernelyg išstypusi.

Tačiau jiedvi kalbėjo ta pačia kalba, juokėsi iš tų pačių dalykų ir viena kitai buvo vieninteliai artimi žmonės.

Ketė tingiai pasirąžė ir pakėlusi telefono ragelį iš atminties surinko Maršos biuro numerį. Laukdama, kol Marša atsilieps, ji nejučia šypsojosi.

– „Preslio padargai“.

– Sveika, Mimi, čia aš, Ketė. Ar eisime šiandien pietauti?

Kurį laiką buvo tylu, o to Ketė nesitikėjo.

– Ei, drauguže… ar tu mane girdi?

Ketė išgirdo kažkokį garsą, panašų į slopinamą raudą, tada Marša prabilo:

– Taip, žinoma, bus smagu drauge papietauti. Kur susitinkame?

– Hm… ką manai apie „Bilį Bobą“?

– Tiks, – atsakė Marša. – Pirmą valandą?

– Taip, – sutiko Ketė ir pridūrė: – Ar viskas gerai?

– Kuo puikiausiai, – patvirtino Marša. – Iki pasimatymo. Jau turiu eiti.

– Gerai, – tarė Ketė dėdama ragelį, tačiau iš lovos išlipo paniurusi.

Ji gerai pažinojo Maršą ir suprato: kažkas ne taip. Išgirdo tai draugės balse. Bet tuoj nusipurtė abejones žinodama, kad Marša viską papasakos, kai jiedvi susitiks. Ji nieko neįstengdavo nuslėpti.

Susiradusi švarius apatinius Ketė nuėjo į vonią. Nors vakare, prieš eidama miegoti, išsitrinko plaukus, įsivaizdavo, kad jie vis dar atsiduoda dūmais.

Netrukus ji jau džiovinosi plaukus, stengdamasi negalvoti apie dingusį katės formos pakabutį. Netektis – ne iš tų, kurios greitai pasimiršta, tačiau nuolat apie jį galvodama vis tiek nesusigrąžinsi. Ketė tikėjosi, kad susitikusi su Marša kiek prasiblaškys. Galbūt prisiminimas, kiek jiedvi per savo trumpą gyvenimą jau patyrė, nustelbs apmaudą dėl prarasto mažo pakabučio.

Ieškodama spintoje, kuo apsirengti, susimąstė, ką rinktųsi įprastą dieną. Marša bus išsidabinusi, todėl ji mažų mažiausiai turėtų palikti namie ginklą ir apsimauti kitas, ne odines, kelnes. Šaltas vėjo gūsis sudrebino miegamojo langus ir priminė, kad drabužiai turi būti šilti.

Netrukus ji jau buvo apsirengusi, net nenujausdama, kaip jos pasirinkti apdarai sušvelnino išvaizdą. Vietoj džinsų ir odinio švarko Ketė užsitempė minkštą baltą megztinį su pynėmis ir rudas vilnones kelnes. Jos rudi krokodilo odos batai atrodė šauniai, nors buvo pirkusi prieš kelerius metus. Šiandien juos pasirinko labiau dėl patogumo, ne dėl stiliaus. Plaukus nušukavo nuo veido ir susegė ant sprando vėžlio kiauto spaustukais.

Žvilgtelėjusi į rankas susiraukė.

Nagai buvo trumpi ir nelakuoti, vienas – ačiū Nelsonui Braunliui – nulūžęs, tačiau švarūs. Dirbant tokį darbą Ketei mažiausiai rūpėjo nusilakuoti nagus.

Persibraukusi lūpas blyškiais žvilgančiais dažais ji užgesino šviesą, čiupo apsiaustą ir išskubėjo pro duris.

Nors prieš šventes gatvės buvo sausakimšos nuo skubančiųjų apsipirkti, iki „Bilio Bobo“ Ketei pavyko nuvažiuoti visai sklandžiai. Įsukusi į stovėjimo aikštelę ji iš karto pamatė sidabrinį Maršos leksusą su išskirtiniu numeriu, kuris skelbė: VISASMANO. Jį pamačiusi Ketė neįstengdavo sulaikyti šypsenos.

Išlipus į ją dvelktelėjo silpnas degančių karijų malkų kvapas, viliojamai užsimindamas apie viduje kepamą mėsą. Eidama į restoraną Ketė nusivilko apsiaustą ir persimetusi per ranką nužvelgė salę ieškodama draugės. Pamačiusi Maršą, kuri atsistojusi mojavo jai, Ketė nuvingiavo tarp stalų prie jos.

– Labas, – pasisveikino Ketė.

Ketei pasidėjus apsiaustą ant laisvos kėdės, Marša ją pabučiavo ir trumpai apkabino.

Marša buvo neįprastai įsitempusi. Ketė irgi ją apkabino ir jos nerimas sustiprėjo.

– Sėskis, sėsk, – paragino Marša mostelėjusi į kėdę. – Aš jau užsakiau traškučių ir sūrio. Tuoj atneš, o čia tau „Margarita“.

Ketei net seilės ištįso, ji atsisėdo ir nieko nelaukdama gurkštelėjo kokteilio.

Marša nuoširdžiai nusišypsojo. Impulsyviai ji paėmė Ketę už rankos ir spustelėjo.

– Atrodai puikiai kaip visada. Tai kas pas tave naujo?

Ketei prieš akis tuoj pat iškilo Vilsono Makėjaus veidas, bet ji nekreipė dėmesio. Jie netgi normaliai nepasikalbėjo, tai nėra apie ką pasakoti.

– Nieko naujo, – patikino Ketė draugę, tada pasislinko arčiau ir pritildė balsą. – Klok viską, Mimi, ir nemeluok. Suprasiu, jei imsi meluoti.

Marša sumirksėjo ir nusuko į šalį ašarų pilnas akis. Išgirdusi senąją pravardę iš geriausios draugės lūpų skausmingai prisiminė laimingesnius laikus.

– Esi per daug protinga, – sumurmėjo ji.

Ketė nuliūdo. Matant Maršą šitaip susikrimtusią jai plyšo širdis.

– O tu per daug geraširdiška. Kas tave nuskriaudė? Pasakyk man ir jis pasigailės.

Marša pabandė nusišypsoti pro ašaras.

– Kodėl manai, kad tai vyras?

Ketė užvertė akis.

– Todėl, kad jie – gyva bėda. Ar aš teisi?

Marša atsiduso ir linktelėjo.

– Kas jis? – paklausė Ketė.

– Nesvarbu. Beje, tu neprivalai tvarkyti mano reikalų.

Ketė susiraukė.

– Sutvarkysiu ir tavuosius. Nagi, Mimi… Negaliu žiūrėti į tave tokią.

Marša gūžtelėjo pečiais.

– Aš pati kalta. Žinojau, kad taip ir bus, bet neatsispyriau.

Ketė jautė, kad už tų žodžių slypi šis tas daugiau. Staiga susivokė.

– Jis vedęs, ar ne?

Marša kurį laiką dvejojo, paskui netarusi nė žodžio nuleido galvą.

Ketei to pakako, nors Marša ir tylėjo.

Ketė žiūrėjo į ją laukdama paaiškinimo. Nesulaukusi prisiminė, kad kelias pastarąsias savaites Marša negalėdavo su ja susitikti, nes turėdavo daug darbo. Tai prisiminus įtarimas tik sustiprėjo.

– Tai tavo bosas?

Marša neatsakė, tačiau to ir nereikėjo. Ketė viską suprato iš jos akių.

– Tai jis, tiesa? Tas prakeiktas šliužas Markas Preslis.

Marša užsidengė veidą rankomis.

Ketė vėl tyliai nusikeikė ir dar labiau pritildė balsą.

– Mimi… užjaučiu. Papasakok man viską, brangioji.

Marša priglaudė prie akių servetėlę, stengdamasi neišsitepti blakstienų tušu ir svarstydama, ką pasakyti, nors žinojo, kad nuo Ketės nieko nepavyks nuslėpti.

– Ak, Kete, pamirškime tai…

– Ne. Aš taip lengvai nenumosiu ranka. Pasakok. Tuojau pat.

Marša atsilošė, nugėrė gurkšnį atšaldytos arbatos ir pastūmė stiklinę į šalį.

– Jis manimi labai rūpinosi ir aš pasidaviau. Daugiau neturiu ko pasakoti.

– Ar jo rūpestis pasireiškė žodžiais: „Skiriuosi, myliu tave beprotiškai“?

Maršos veidas persimainė.

– Labai panašiai.

Ketė susmuko kėdėje. Ji negalėjo patikėti, kad Marša taip lengvai papuolė į pinkles. Paskui toptelėjo mintis, jog turėjo būti rimtesnė priežastis.

– Ak, Mimi… tu jau buvai jį įsimylėjusi, tiesa?

Maršos smakras suvirpėjo.

– Taip.

– Kiaulė. Tai supratęs jis pasiguldė tave į lovą. Kaip tas tipas dabar su tavimi elgiasi?

– Tarsi būčiau išvogusi bendrovės paslaptis, ieško priežasties mane atleisti.

Ketė piktai prisimerkė.

– Jis negali taip pasielgti.

– Na, manau, kad gali, – atrėmė Marša. – Jis yra bendrovės savininkas ir gali elgtis kaip panorėjęs.

Ketė nesitvėrė savame kailyje.

– Aš su juo pakalbėsiu, – pasakė ji. – Turiu įsitikinti, kad jis suvokia, ką daro.

Maršos akys iš baimės išsiplėtė.

– Ne. Ne. Tu jokiu būdu negali kištis. Jis negrasino man peiliu. Aš savo noru su juo mylėjausi ir dabar jau vėlu ką nors pakeisti…

Staiga Marša nutilo, jos žvilgsnis buvo ne vien liūdnas. Ji atrodė išsigandusi.

Ketė dar labiau paniuro.

– Šioje istorijoje yra dar kažkas, ko tu man nepasakai, ar ne?

Kramtydama apatinę lūpą Marša nervingai linktelėjo.

Ketė čiupo Maršą už riešo ir smarkiai suspaudė.

– Mimi… čia aš. Mudvi nemeluojame viena kitai. Niekada. Pameni?

– Aš laukiuosi.

Ketė loštelėjo tarsi gavusi per veidą.

– Po perkūnais. Ar jis žino?

– Taip.

– Nieko nesakyk. Leisk spėti. Jis užsiuto, ar ne?

– Nori, kad nutraukčiau nėštumą.

– Ką tu jam pasakei? – neatlyžo Ketė.

Marša užvertė akis.

– O kaip tu manai? Juk žinai, kaip mes užaugome. Pasakiau jam „ne“.

– Tada jis ėmė siautėti?

Marša mėgino nusišypsoti, bet nelabai sėkmingai.

– Švelniai pasakyta. Markas mano, kad noriu jį apgauti. Bandžiau įtikinti, jog man iš jo nereikia nieko, tik kad paliktų darbe, bet jis netiki. Ir… jau grasino.

Ketės viduje viskas virte virė.

– Kaip grasino?

– Sakė, kad pakiš mane po velėna, – tarė Marša ir užsispaudė pirštais burną, tarsi negalėdama patikėti, jog ji ištarė šiuos žodžius.

– To jau per daug, – pareiškė Ketė ir norėjo stotis, bet Marša sulaikė.

– Neprasidėk su juo, – sudraudė ji. – Nežinai, kas jis per žmogus. Prašau. Dėl manęs. Nesikišk.

Iš pykčio įraudusiu veidu Ketė mėgino atvesti Maršą į protą.

– Bet, Mimi, tu…

Maršos veidas paniuro. Nors akys dar buvo pilnos ašarų, ji ryžtingai atkišo smakrą.

– Sakau tau… nesikišk!

Ketė atšlijo ir įsispoksojo į draugę netikėdama savo akimis.

Marša neketino trauktis negavusi Ketės pažado.

– Aš laukiu, – priminė.

Galiausiai Ketei neliko nieko kita, tik sutikti.

– Gerai, – ištarė ji nenoriai. – Bet įsidėmėk: jei tas tipas įtaisys tau bent mėlynę, jis bus mano.

Marša akimirką svarstė, paskui linktelėjo.

– Sutarta.

– Sutarta, – pakartojo Ketė, tada čiupo savo „Margaritą“ ir išmaukė iki dugno kaip vaistus. – Šlamštas, – sumurmėjo statydama tuščią stiklą ant stalo.

Marša skausmingai nusijuokė, kurį laiką Ketė juokėsi kartu su ja.

Vėliau, kai atnešė maistą, jiedvi valgė ir šnekučiavosi apie viską, išskyrus Maršą slegiančius rūpesčius, o Ketės neapleido jausmas, kad draugei virš galvos pakibo grėsmė. Ji nežinojo, kas nutiks, bet nuojauta nežadėjo nieko gero.

Kitas rytas išaušo pilkas, šaltas ir šlapias, dieną prisidėjo dar ir stingdantis vėjas. Ketė miegojo blogai, o kai pavykdavo užmigti, kankindavo košmarai apie Maršą. Ji susiraukusi basomis kojomis palietė šaltas grindis, įsispyrė į šlepetes ir ėmėsi rytinių darbų. Eidama per prieškambarį stabtelėjusi pasuko termostato rankenėlę. Dideliais žingsniais nužirgliojo į virtuvę, įjungė kavavirę ir nekantriai laukė, kol pribėgs pirmas puodelis.

Išgėrė iki dugno tikėdamasi, kad kofeinas nuramins gurgiantį skrandį, ir patikrino atsakiklį. Nebuvo nė vienos žinutės. Gal ir gerai. Banko sąskaitoje pinigų pakanka, gali kelias dienas ramiai padykinėti. Iki Kalėdų liko dvi savaitės, reikia nupirkti dovanas. Ir padaryti tai kuo greičiau, nors ilgai neužtruks. Butelį gero viskio Artui ir dovanėlę Mimi. O tada galės užsukti į sporto salę. Praėjo daugiau nei savaitė po pokalbio su Mimi apie Marką Preslį ir Ketė visą laiką jautė poreikį kaip nors nuleisti garą. Tai galima padaryti ir mankštinant raumenis.

Vilsonas buvo pakeliui į sporto salę, kai išgirdo atsivejančias sirenas. Vos suspėjo pasitraukti į šalikelę ir trys policijos automobiliai nurūko pro šalį. Persmelkė mintis, jog kažkam blogai, po kurios užplūdo savanaudiškas dėkingumas, kad ne jam.

Eismui gatvėje grįžus į įprastas vėžes jis nuvažiavo iki artimiausio šviesoforo ir pasuko į dešinę. Turėjo „Body Builders Inc.“ nario kortelę, tačiau užsukdavo ten tik retkarčiais. Didžiąją laiko dalį surydavo darbas, o būdamas namie stengdavosi atsigriebti ir išsimiegoti. Pabudęs šaltą apniukusią dieną Vilsonas nusprendė, kad bus visai ne pro šalį gerai išprakaituoti sporto klube.

Likus mažiau nei keturiems kvartalams iki tikslo jis pakliuvo į spūstį ir atpažino tris neseniai jį pralenkusius policijos automobilius. Be jų, čia buvo dar koks tuzinas kitų automobilių. Pastebėjęs pažįstamą policininką jis nuleido šoninį stiklą.

– Sveikas, Dautri, kas nutiko?

Pareigūnas atsisuko ir pažinęs jį priėjo arčiau.

– Banko apiplėšimas, paimti įkaitai, – paaiškino jis.

– Kuriame banke? – pasitikslino Vilsonas.

– Pirmosios federalinės kredito unijos, – atsakė Dautris.

Vilsonas susiraukė. Bankas buvo tiesiai priešais jo sporto klubą, vadinasi, pasimankštinti nepavyks… bent jau jame.

– Sėkmės, bičiuli, pasisaugok. – Atsisveikindamas Vilsonas pamojavo jam ir pasuko automobilį į šoninį skersgatvį. Čia buvo keli sporto klubai, kurie nereikalavo nario kortelės. Išbandys kurį nors iš jų.

Po kurio laiko, persirengęs sportine apranga, jis jau mynė dviratį „Bab Abs“ klube. Buvo gerai įšilęs, kai įėjo Ketė Diuprė. Ji mūvėjo ryškiai raudonas sportines kelnes, buvo apsiavusi smarkiai sunešiotais teniso bateliais. Kai nusimetusi apsiaustą ėmė rištis plaukus į uodegą, per senų pilkų marškinėlių audinį išryškėjo krūtys.

Vilsonas buvo iš tų, kurie tiki lemtimi, ir mintyse jai padėkojo, kai Ketė nesidairydama praėjo pro šalį.

Jis jau žiojosi pradėti šneką, tačiau jos veidas atkištu smakru neatrodė draugiškas ir Vilsonas nepratarė nė žodžio. Ketė priėjo prie „Didžiųjų laiptų“ treniruoklio ir, prieš žengdama ant tako, ėmė mankštintis norėdama apšilti. Po kelių sekundžių ji jau lipo laiptais.

Gana greitai Vilsonas suprato, kad spokso į ją, todėl prisivertė užgniaužti kylantį geismą ir tęsė pertrauktą pratimą. Dar penkiolika minučių jis mynė pedalus nepakeldamas akių ir tikino save, jog jei taip lemta, ji pastebės jį ir užkalbins. Jei ne, vadinasi, taip ir turi būti. Pats nesuprato, kokius proto žaidimus tylomis žaidžia, tačiau kažkodėl buvo įsitikinęs, kad nesvarbu, ko jis paprašytų, Ketė pasakytų „ne“. Kadangi Vilsonas buvo iš tų vyrų, kurie nemėgsta, kai jiems prieštarauja, nusprendė, jog geriausias būdas nelikti pažemintam – nepradėti kalbos pirmam.

Baigęs minti dviratį jis pakėlė akis ir pamatė, kad ji perėjo prie svarmenų, ir nustebo įvertinęs, kokius svorius ta mergina kilnoja. Šį sykį jis begėdiškai apžiūrinėjo ją, žavėdamasis puikia figūra ir jėga.

Kai pagaliau susiruošė baigti treniruotę, Vilsonas suprato, kad Ketė papuolė į bėdą. Ji kilnojo svorius niekieno neprižiūrima ir iškėlė dviem kartais per daug. Paskutinį sykį vos pajėgė išstumti štangą į viršų ir ištiesinti rankas, bet buvo akivaizdu, kad saugiai nuleisti jos ant laikiklių nebepakaks jėgų. Vilsonas suprato: bandant nuleisti štangą, ši nukris jai tiesiai ant krūtinės.

Šeši ilgi šuoliai nuo vieno salės galo iki kito ir štanga jau buvo jo rankose. Vilsonas saugiai nuleido ją ant laikiklių. Kai ji atsidūrė savo vietoje, jis pažvelgė žemyn. Ketė vis dar gulėjo ant suolo ir žiūrėjo į jį.

Ji suprato, kad persistengė, bet visą nerimą ir pyktį ant Marko Preslio išliejo kilnodama svarmenis. Pagaliau susigriebė pakliuvusi į keblią padėtį ir sutelkė visas jėgas stengdamasi nepasiduoti, nebuvo kaip šauktis pagalbos. Kai svarmenys stebuklingai buvo paimti jai iš rankų, Ketė su palengvėjimu atsiduso. Pakėlė akis norėdama pamatyti, kas atėjo į pagalbą, ir pažvelgė iš apačios į viršų. Bet tik atsisėdusi ir pasisukusi atpažino savo gelbėtoją.

– Čia tu, – sumurmėjo Ketė.

Vilsono veidas buvo bejausmis.

– Prašom, – tarstelėjo jis, nusisuko ir nuėjo.

Nors ir nenoriai, Vilsonas turėjo pripažinti, kad jos tai nepaveikė. Pajuto apmaudą suvokęs, jog nuo tada, kai jam suėjo šešiolika, ji – pirma akivaizdžiai juo nesidominti moteris.

Tik kai Vilsonas nuėjo, Ketė susigriebė, kokia buvo šiurkšti. Ji išardė svarmenų suoliuką ir nuskubėjo paskui jį. Pasivijo salės viduryje.

– Ei! Palauk! Nenorėjau ant tavęs išlieti blogos nuotaikos. Ačiū, kad išgelbėjai man kailį.

Vilsoną užliejo pasitenkinimo banga. Pasirodo, ne tokia ji šalta ir nedraugiška, kaip atrodo.

– Taip… tikrai, bet nėra už ką.

Ketė nužvelgė jo suveltus plaukus, mažą auksinį žiedelį ausyje ir nusprendė, kad jis jos nedomina. Tačiau melavo.

– Dar kartą dėkui.

– Kitą sykį atsargiau elkis su svarmenimis.

– Būtinai.

Tada Vilsonas prisiminė pakabutį.

– Klausyk… ar nieko nepametei per gaisrą?

Ketės širdis stabtelėjo ir vėl ėmė plakti.

– Taip, tikrai pamečiau.

– Ką? – pasitikslino Vilsonas.

– Pakabutį. Sidabrinę katės figūrėlę. Vienintelis dalykas, likęs man iš vaikystės, kai… – Ji sudvejojo, tada mostelėjo ranka. – Jis buvo man brangus. Pasakyk, kad jį radai.

– Radau.

Ketė iš netikėtumo išpūtė akis.

– O Viešpatie… tu rimtai kalbi, ar ne?

Vilsoną nustebino toks staigus emocijų pliūpsnis. Juk tai tik pakabutis. Nežymi šypsena kilstelėjo kairį jo burnos kamputį.

– Taip, ponia, aš rimtas kaip širdies smūgis.

Ketė apsivijo rankomis jam kaklą ir karštai pakštelėjo į lūpas.

Vilsonui dar nespėjus atsitokėti, Ketė atsitraukė ir sumušė su juo rankomis taip energingai, kad jam kone užsiliepsnojo delnas.

– Negaliu tuo patikėti, – tęsė Ketė. – Buvau įsitikinusi, kad praradau jį visiems laikams. Ačiū tau! Neįsivaizduoji, ką jis man reiškia.

– Pradedu suprasti, – tarė jis trindamasis degantį delną į sportinius šortus.

Ketė žvilgtelėjo į laikrodį, tada vėl į jį.

– Kur tu gyveni? Atvažiuosiu pasiimti. Arba gal geriau tu užvežk man. Štai… Duosiu tau adresą. – Ji išplėšė lapelį iš užrašų knygutės, kurią turėjo sportiniame krepšyje. – Užrašiau ir savo telefono numerį.

Vilsonas stengėsi nesišypsoti. Būtų negerai, jei Ketė suprastų, kad jos telefono numerio ir adreso jam reikėjo ne mažiau nei jai pakabučio. Jis dar laikė lapelį rankoje, kai suskambėjo Ketės mobilusis.

Ji susirado telefoną krepšyje ir pamačiusi, kas skambina, susiraukė.

– Gaila, bet turiu atsiliepti. Paskambink man. Susitarsime dėl susitikimo vėliau.

– Būtinai, – pažadėjo Vilsonas, tačiau Ketė jau buvo nuėjusi. – Keista, – sumurmėjo jis. Kai sužinojo, kad jis turi pakabutį, puolė į ekstazę, o dabar vėl dalykiška ir šalta.

Na, dabar jis jau turi jos telefono numerį ir vis dar turi pakabutį.

Jie vėl susitiks – tai tik laiko klausimas.

Susirinkęs savo daiktus Vilsonas paliko sporto salę, buvo daug laimingesnis nei į ją įžengęs.

O Ketei džiaugsmas virto kietu gniutulu viduriuose.

– Mimi, kas atsitiko?

Marša raudojo. Iš to, ką ji bandė pasakyti, Ketė tik tiek tesuprato.

– Jis atleido tave? Tu tai nori pasakyti? Tas šunsnukis iš tikrųjų tave atleido?

– Taip, – patvirtino Marša, tada Ketė išgirdo, kaip ji giliai, su pertrūkiais atsikvėpė. – Mane išvedė iš biuro, tarsi būčiau mėginusi pavogti įmonės paslaptis.

– Ar įstengsi parvažiuoti namo? Gal nori, kad aš…

– Man viskas gerai, – patikino ją Marša. – Tik širdį skauda. Netgi žinodama, jog jis siunta, nesitikėjau, kad galėtų padaryti ką nors tokio.

– Aš atvažiuoju pas tave, – pareiškė Ketė. – Būsiu po…

– Ne, ne, aš ne namuose, – pasigirdo Maršos balsas. – Po valandos esu užsirašiusi pas gydytoją. Susitiksime vėliau.

– Kelintą valandą? – neatlyžo Ketė.

– Nežinau. Aš tau paskambinsiu, gerai?

– Jei jau taip nusprendei, – nusileido Ketė. Jai nepatiko, kaip klostėsi reikalai, bet Marša juk suaugusi moteris. Reikėjo leisti jai pačiai išsilaižyti žaizdas.

– Nusprendžiau, – patvirtino Marša. – Susitiksime vėliau.

– Lauksiu, – tarė Ketė.