Читать книгу Beribis Dangus - David Charles Manners - Страница 10

„Jūsų žodžiai skamba labai įtikinamai“, – pasakiau kaip Samuelis rankose sukiodamas puodelį, kad sušiltų delnai.

„Niekada nepasikliauk žodžiais, – neatlyžo Kušalas Magaras. – Netikėk niekuo. Ir juo labiau – manimi. Kito žmogaus nuomonė dar nėra įrodymas – ypač kai pasaulyje tiek daug išmokyti bandančių, kurie tik kartoja kitų pasakytus žodžius. Verčiau klausykis savo širdies balso, o ne kitų žmonių nuomonės. Nes vos tik pradėsi vadovautis svetimomis mintimis, išklysi iš tiesos kelio.“

„Bet kas yra ta tiesa?“ – paklausiau.

„Mums tiesa yra Sat, kuri vaizduojama Šivos atvaizdu. Ši tiesa slypi už tikėjimo, ritualų ir jausmų. Ši tiesa peržengia mūsų įprastinių įsitikinimų saviapgaulę ir mūsų baikštaus proto ribas. Sat yra tiesa, kurios neišmokys jokie dvasiniai vadovai, kunigai ar pranašai, jos neįrodysi jokiose knygose. Tai tiesa, kurią galima suvokti tik tiesiogiai per patirtį, dėmesingai bendraujant su aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis. Matai, Sat nėra kokiais nors įvykiais grįsta tiesa, greičiau ją atrandame savyje kaip savižiną. Ši tiesa yra būties forma.“

Tiesa, kurios nelemia visuotinis susitarimas? Įsitikinimai, katekizmas, doktrinos ar dogmos? Net krūptelėjau. Šiek tiek primena Tomo Sternso Elioto ar Džeimso Džoiso idėjas. Pačius žodžius supratau, suvokiau, kad jie reikšmingi, bet negalėjau apsimesti, jog nutuokiu visą jais pasakomų minčių prasmę.

„Dėl šios priežasties mūsų Tradicijoje nieko nereikia priimti tiesiog aklai vadovaujantis tikėjimu, – tęsė jis. – Galų gale žinios, nepagrįstos pirmine patirtimi, nėra tikros – juk netiesioginės žinios vertingos tiek pat, kiek sapnai.“

Šiais keliais teiginiais jis sugriovė visus pagrindus, kuriais rėmėsi mano išsilavinimas. Bet kažkodėl patikėjau, kad tai tiesa. Metų metus mokiausi spręsti uždavinius, apskaičiuoti kvadratinių lygčių nežinomuosius, mintinai kaliau, kokio dydžio, tarkim, Priešvėjinių salų bendrasis vidaus produktas, o dabar visos tos žinios virto tiesiog nereikšmingais prisiminimais.

„Dėl šios priežasties Tradicijos šalininkai visada renkasi veiklą, o ne teoriją, ir taip siekia tiesiausio ir veiksmingiausio kelio į gilesnę savižiną, o kartu ir į išmintį.“

Nors tokia mintis man pasirodė ganėtinai priimtina, vis dar svarsčiau, kodėl jis nepripažįsta netiesioginių žinių. Mano kultūroje nepublikuota informacija laikoma beverte, tarsi tai tebūtų nepagrįstai skleidžiami gandai: jei knygose neparašyta, vadinasi, tai nėra tiesa. O dabar man siūlo pažinti sistemą, kuri visiškai nepriklauso nuo standartinių tekstų ar klasikinės literatūros, todėl nenuostabu, kad sutrikau.

„Bet, šamane-dadžū, – neatlyžau aš, – jūsų puikios anglų kalbos žinios turbūt įgytos studijuojant?“

Jis nusišypsojo ir, man pasirodė, droviai nuraudo.

„Aš – jauniausias vaikas šeimoje, – prisipažino jis. – Mano broliai paveldėjo šeimos namus ir žemę, mano seserys ištekėjo, o aš buvau išleistas į mokslus. Mane išsiuntė anapus kalnų studijuoti anglų kalba Dardžilingo mieste, nes mano mama irgi buvo baigusi mokslus ir norėjo užtikrinti man saugią ateitį valstybės tarnyboje. Bet tada ji mirė nuo tuberkuliozės, o tėvas parinko man kitą kelią. Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vis dėlto tokie neraštingi žmonės, nors, teigiama, gyvena skurde, dažnai turi daugiau praktinių žinių ir geba žvelgti giliau nei baigę mokyklas. Mano mama man atvėrė knygų anglų kalba pasaulį, o tėvas padovanojo mūsų protėvių išminties lobynus, nes pasirinko mane paveldėti Tradiciją per iniciaciją pas Banthavą Rai, išmintingiausią šių kalnų šamaną.“

Staiga pajutau, kad noriu suprasti šį žmogų: jo tautą ir jos istoriją, jo savitas žinias ir, kaip man pasirodė, jo paslaptis.

„Aišku, Tradicijoje pirmenybė teikiama praktinėms jos žinių studijoms, nes knyginė išmintis laikui bėgant išblėsta, ir galiausiai mūsų kelio pabaigoje išlieka tik tikroji mūsų savimonė.“

Niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad būtų išmintinga reguliariai peržvelgti savo ugdymosi prioritetus. Kokius žodžius ir vaizdinius kasdien dėjausi sau į galvą? Ar jie man padės, ar mane praturtins ir patobulins, ar praplės mano žinias? Kokia bus mano savimonė, kai mano gyvenimo saulė ims leistis?

„Tokias praktines Tradicijos žinių studijas mes vadiname sadhana, – paaiškino jis. – Šiuo žodžiu įvardijamas pats veiksmingiausias metodas tikroms žinioms įgyti.“

„O ką jūs laikote tikromis žiniomis?“ – pasitikslinau.

„Savęs, o kartu ir visos būties supratimą, kuris peržengia įprastai mūsų jutimų nubrėžtas ribas. Ir, žinoma, toks supratimas pranoksta mokymąsi iš knygų ir mokytojų. Dėl šios priežasties Tradicijoje svarbiausia nuolat plėsti savo sąmonę, nes mūsų turimas savęs vaizdas gali plėstis tik iki mūsų nuovokos ribų.“

„O kam tada reikalingos tos „įprastinės ribos“, kurias vėliau būtina plėsti?“ – negalėjau nepaklausti.

„Mūsų kasdienis supratimas yra atrankinis. Mes suvokiame ir įsimename tik tai, kas mums reikalinga, tik tai, kas artima mūsų turimai nuomonei apie save, kitus ir pasaulį. Tradicijos sadhana moko mus išsilaisvinti iš beprasmių, reaktyvių įpročių, vedančių žalingų minčių, žodžių ir veiksmų link. Taip pat ji moko gyventi ir mylėti pilniau, veiksmingiau, džiaugsmingiau, išmintingiau, be baimių ir išankstinių sąlygų.“

Ir nors toks praktiškumas man pasirodė labai patrauklus, vis dar dvejojau, ar paprastumą praktikuojanti sistema galėtų suteikti tiek įspūdingai daug naudos, kaip žada šamanas.

Todėl tąsyk nusprendžiau pabūti atviras jo idėjoms – kai kurios man iš karto pasirodė vertos dėmesio ir paguodžiančios, o kitos – nesuprantamos ir provokuojančios, nes šie kalnų žmonės tokie malonūs, tokie laisvi, alsuojantys dvasios ramybe ir patenkinti savo gyvenimu, kas iš esmės taip svetima dėl nepasitikėjimo savimi kenčiančiai ir konfliktų kultūrai, iš kurios čia atkeliavau.

„O kaip „vyksta“ toji sadhana?“ – pasiteiravau.

„Palengva gilinant kasdienių patyrimų suvokimą, kad išmoktume suprasti, kuo maloni kiekviena akimirka, atrastume gyvenimo džiaugsmą ir taip atkurtume pusiausvyrą savyje ir aplink save. Juk kad rastumėte širdies ramybę, savo tikslą ir tvarią laimę, kurios taip ieškote, niekas, išskyrus jūsų pačių nuomonę, gyvenime neturi pasikeisti.“

Nors tikrai neužsiminiau, kad vis dar ieškau tikslo, prasmės ar laimės, dabar, kai jis apie tai prabilo, suvokiau, jog tai tiesa.

„Brolau, mes visi patys susikuriame savo realybę, – pareiškė jis, – nes visata mums atrodo tokia, kokią įsivaizduojame ją esant.“

Nustebęs pakėliau akis. Paskutiniai jo žodžiai grasino iš esmės pakeisti visą fizinės realybės sampratą, kuria buvau išmokytas tikėti.

„Tačiau iš pradžių užtenka žinoti, kad mūsų kalnų Tradicija yra džiaugsmingas metodas, apimantis visus ir viską, – pasakė jis. – Juk visatoje niekas neišskiriama ir niekas nedalijama – nėra jokių ribų, išskyrus žmogaus riboto suvokimo primetamas.“

Jis kalbėjo labai švelniai, tačiau kone fiziškai jaučiau kiekvieną tariamą skiemenį.

„Šį visa apimantį požiūrį čionykščiai kalnų žmonės pavertė praktine, eksperimentine, išlaisvinančia iš mūsų pačių susikurtų ribų sistema. Tai – šaivinio tantrizmo joga. Tai – mūsų Tradicija.“

Jis pažiūrėjo man į akis, priglaudė abi mano rankas sau prie širdies ir nusišypsojo.

Nusišypsojau ir aš. Žinojau, kad esu pasiruošęs pradėti.