Читать книгу Beribis Dangus - David Charles Manners - Страница 9

„Ar Tradicija tikrai neišreiškia paniekos pasauliui ar žmogiškajai prigimčiai?“ – privalėjau paklausti.

„Brolau, mūsų sakytinė išmintis besąlygiškai šlovina gyvenimą, – pareiškė šamanas. – Čia nereikia jokių pastangų, diskomforto ar griežto pasiaukojimo. Nereikalaujama ir kruopščiai laikytis kažkieno sugalvotos moralės ar dogmų.“

Ir vėl – negalėjau nenusišypsoti.

„Priešingai, šaivinio tantrizmo jogoje tikima, kad nušvitimą ir suvokimą galima pasiekti, jei nėra kančių ar didelių apribojimų – tuomet žmogus gali stipriau išgyventi visus šio puikaus gyvenimo aspektus atvira širdimi ir protu. Kartu jis patirs daugiau džiaugsmo, malonumo ir širdies ramybės. Būtent todėl pagrindinis Tradicijos simbolis – dievas Šiva, kurį mes vadiname Sukhinu – tuo, kuris yra laimingas.“

Būtent todėl Tradicija labai dažnai vadinama Šaiva. Šis žodis nepaliečių kalboje susijęs su kalnų dievybe Šiva, kurios vardas reiškia „geranoriškumą“, o ji pati simbolizuoja polinkį į tvarką – esminį sąmoningumo elementą šioje visatoje.

„Tokia malonumo samprata, viena vertus, natūrali žmogiškajai prigimčiai, o kita vertus, esminė tikrojo suvokimo kelyje, dažnai smarkiai iškraipoma tų, kurie turi žinių, bet nėra išmintingi.“

„O kas ją iškraipo?“ – paklausiau aš.

„Žmonės, kuriems trūksta sąžiningumo, kurie taip aklai siekia garbės ir turtų, kad nustoja buvę patys savimi, – paaiškino šamanas. – Žmonės, kylantys laiptais vadinamųjų „dvasinių“ sistemų hierarchijose, kurios iš esmės prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Žmonės, kaltinantys mus amoralumu ir teigiantys, kad mūsų seni papročiai pateisina atsitiktinius, neatsakingus lytinius santykius.“

Tokie prietarai ganėtinai gajūs, kai kalbama apie visokiausias „tantras“. Turiu pripažinti, kad ir pats anksčiau tuo tikėjau.

„O juk mūsų kalnų Tradicija moko, kad visų tų malonumų, kurie yra neatsiejami nuo savanaudiškų tikslų ir suteikia greitą, bet laikiną pasitenkinimą, mums niekada nepakaks. Darosi neįmanoma patenkinti savo troškimų, nes norų kyla vis daugiau ir juos visus reikia atpažinti ir išpildyti. Taip netenkame pusiausvyros. Pradedame svyruoti, galiausiai išsižadame įgimtos džiaugsmingos, šviesios savasties ir leidžiame, kad mus nugalėtų įvairiausi tamsūs troškimai, tampame priklausomi, ciniški ir kupini pagiežos.“

Linktelėjau pritardamas. Kas galėtų nesutikti, kad mūsų egocentriška, savanaudiška ir dažnai nusivylusi visuomenė, iš kurios pats atėjau, pirmenybę teikia neigimui.

„O mūsų Tradicija, priešingai, primena, kad nuolaidžiavimas savo silpnybėms neatneša nieko gero, šitaip tik apgaudinėjame patys save. Daug išmintingiau susilaikyti nuo pusėtino pasitenkinimo, nes taip mūsų troškimus patenkinti darosi vis sunkiau, ir siekti stabilių, intensyvių malonumų, kurie mums naudingi, nes pagerina mūsų fizinę ir dvasinę ištvermę. Reikia ieškoti malonumų, kurie suteikia širdies ir proto ramybę. Malonumų, kurie nušviečia ir praplečia mūsų sąmonę.“

Kušalas Magaras leido man pamąstyti apie tokių malonumų teikiamas galimybes, kol dar primetė malkų į laužą. Į savo puodą jis įbėrė kelias saujas arbatos lapelių, gausiai viską apibarstė prieskoniais ir galiausiai pridėjo sultingo imbiero.

„Taigi, brolau, ar jau pradedi suprasti? – jis stabtelėjo, kad arbatą pagardintų pienu ir cukrumi, tada pripylė gėrimo į tris aplamdytus metalinius puodelius, kuriuos Samuelis mums padalijo. – Tradicija moko, kad nors negalime išspręsti visų pasaulio rūpesčių, bent jau visada galime pasirinkti gyventi maloniai, produktyviai ir džiaugsmingai, nesvarbu, kokia mūsų materialinė padėtis. Be to, galime ir dosniai dalytis su kitais – pagal galimybes.“

Pritardamas ryžtingai linktelėjau ir gurkštelėjau šamano paruošto karamelinės spalvos gėrimo – net šiurpas nukrėtė netikėtai iš naujo sau atradus gaivinantį gardžios arbatos skonį.