Читать книгу Beribis Dangus - David Charles Manners - Страница 11
ĮŽANGA
Pirmoji dalis
VII skyrius
ОглавлениеTyra sąmonė – mūsų tikroji esybė…
Pamąstykite apie tai.
TRIPURA RAHASYA
„Šamane-dadžū, ką konkrečiai Jūs turite galvoje kalbėdamas apie tantras? – paklausiau, vėl gurkštelėdamas jo dieviškos arbatos. – Na, ten, iš kur aš kilęs, šis žodis siejamas su labai, na, ribotomis asociacijomis.“
„Kalbi apie seksą, tiesa? – pasitikslino jis. – Na, žinoma. Tuomet galbūt tau negirdėta, kad sekso ir tantros sąsaja sugalvota Vakaruose. Tai tėra pramanas, taip viliojantis, intriguojantis, kartu ir klaidinantis užsieniečius, o dabar jau net pačius indus.“
Sutrikęs šyptelėjau, tarsi būčiau asmeniškai atsakingas už tokias naivias, nepagrįstas interpretacijas, plačiai žinomas visuomenėje, kurioje užaugau.
„Tai grynų gryniausias nesusipratimas, atsiradęs todėl, kad, priešingai nei patriarchalinės religijos, Tradicija pripažįsta ir apima visas energijos ir sąmoningumo sąjungos išraiškas, taigi ir visapusišką žmogišką patirtį.“
Būtent šis Tradicijos principas pribloškė mane labiausiai.
„Dėl šios priežasties instinktyvus žmogaus lytinis potraukis mūsų sakytinėje išmintyje suvokiamas kaip vienas iš daugelio būdų ištirti savo tikrąją prigimtį ir taip įgyti žinių apie save. Tačiau seksas niekada nebuvo ir nėra tikrosios šaivinio tantrizmo jogos pagrindas, dėmesio centras ar tikslas. Teigiantys priešingai arba nieko apie ją nežino, arba šitaip išdykauja.“
Energingai linktelėjau tarsi norėdamas įrodyti, kad aš ne toks, nors net krūptelėjau prisiminęs daugybę knygų, kursų ir rekolekcijų, besidangstančių žodžiu „tantra“, siekiant pateisinti visokiausias narcisistines pasitenkinimo formas. Juo labiau, kad buvau šventai įsitikinęs, jog šis romus, besišypsantis kalnų žmogus net negalėjo įsivaizduoti masto, kokiu skleidžiami tokie mistiniai-seksualiniai paistalai.
„Reikia pripažinti, kad žmonija gali suklestėti tik tuomet, kai lytinę brandą ir emocinį pasitenkinimą pasiekiame per abipuse pagarba, parama grįstus santykius, kai tokius ryšius puoselėdami jaučiamės saugūs ir laimingi. Būtent dėl šios priežasties čia, kalnuose, jau nuo ankstyvos paauglystės mus moko atidžiai ištyrinėti savo kūno galimybes be jokios gėdos ar kaltės, kad geriau suprastume tas nuostabias visatos galias, kuriomis esame apdovanoti. Vėliau jaunuoliai praktikuojasi gilindami savo pojūčius, kurie nėra vien kūniški, nes ilgainiui išlavėja savimonė, savižina ir savo ruožtu padidėja empatija ir užuojauta.“
Pasižiūrėjau į jį nustebęs. Tokios neribotos galimybės nė iš tolo nepriminė mano klystkelių į brandą, lydimų nuolatinio kaltės jausmo, perdėtai prižiūrimų vikaro peripatetiko. Jis mus, iš baimės susigūžusius paauglius, gąsdindavo prakeiksmais ir vis kartojo, kad apaksime, jei neatsikratysime savo „nenormalių“ – kaip jam iškreiptai atrodė – įpročių arba jei per ilgai užsibūsime mokyklos dušinėje su kitais futbolo komandos nariais.
Savo prakeiksmams sustiprinti jis padalydavo mums lankstinukus, kuriuose, prisidengiant įmantriausiais žodžiais, būdavome įspėjami pernelyg nesidomėti savo – arba, dar blogiau, kitų žmonių – kūnu, Dievo suteikta šventove. O jei nelabasis mus sugundydavo nors per nago juodymą susidomėti savo „pasileidimu“, mums liepdavo arba persirengti sportine apranga ir sukti ratus mokyklos stadione, kol Šventoji Dvasia nuspręsdavo, kad jau galima „išgelbėti mus nuo pagundų“, arba paprasčiausiai išsitraukti rankas iš kišenių ir giedoti giesmes.
„Ir priešingai, susilaikymas nuo natūralios intymios išraiškos neveda išminties link, – tęsė šamanas. – Tada kūniški troškimai skatina veidmainiauti tiek mintimis, tiek savo poelgiais, taip kyla vidiniai ir išoriniai konfliktai, širdį gramzdinantys į depresiją, o sielą į neviltį. Galiausiai pratrūkstama pykčiu, agresija ir smurtu, nukreiptu tiek į save, tiek į kitus, o tuomet pasitaiko ir klastingų, žiaurių nusikaltimų žmogiškumui. O kur dar beprotybė ir fanatizmas?“
Nieko neatsakiau. Vis dar bandžiau susigyventi su mintimi, kad seksualinė išraiška neturi būti lydima kaltės, gėdos ar represijų, kad tai tiesiog dar vienas kelias savišvietos, savižinos link. Tokia idėja atrodė neįmanoma mano šizofreniškoje kultūroje, smerkiančioje vadinamuosius seksualinius „nusižengimus“, kai, viena vertus, sensacija verčiamas visiškai normalus kitų žmonių lytinis gyvenimas, o, kita vertus, stengiamasi kuo seksualiau pateikti visus kitus kasdienio gyvenimo aspektus: laikraščius, šampūną, automobilius, muilo operas, saldumynus ar net vaikiškus drabužius.
Kai buvau paauglys, seksas man buvo tai, ką darė varlės per biologijos pamokas, kad padėtų mums atlikti namų darbus; tai, ką išdykę suaugusieji bandydavo įžiūrėti vakarais rodomuose meilės serialuose; ir tai, ką išdarinėjo mūsų katinas su kaimynų katyte kiemo viduryje, kai pas mus svečiuodavosi mūsų dorieji giminaičiai. Kol augau, nė karto negirdėjau, kad intymūs santykiai yra kažkas daugiau nei lengvabūdiškas nesusivaldymas, apie ką mandagūs žmonės niekada nekalba ir neprisipažįsta, jog patys tuo užsiima.
Iš tiesų nuo pat mažumės buvome mokomi slapčia kikenti iš bet ko, kas susiję su seksu. Tokius dalykus slėpdavome nuo suaugusiųjų, bet jais didžiuodavomės tarp bendraamžių. Mus mokė išpažinti tokias nuodėmes kunigams, o vėliau tokiais klausimais kreiptis pas gydytojus. Todėl visiškai nenuostabu, kad slopinant tai, kas taip natūralu, malonu ir būtina žmogaus raidai, fizinei ir dvasinei sveikatai, tai, kas turėtų būti suvokiama kaip teigiamos, naudingos, kūrybinės mūsų kūno galios, paverčiant visa tai negatyviais ir net žalingais instinktais, susikaupusi energija gali tapti nekontroliuojama ir pasireikšti depresija, agresija ar paleistuvyste. Ar bent jau taip buvome mokomi manyti.
Nuo tokių minčių pradėjau nerimauti. Niekada anksčiau nebuvau sau pripažinęs, kad jaučiausi nusivylęs, o gal net prislėgtas, dėl visko kas susiję su lytiniu gyvenimu.
„Šamane-dadžū, – suniurnėjau, – mano pasaulis visiškai kitoks. Tiesą pasakius, man atrodo, kad jūs net neįsivaizduojate, kiek mes skiriamės.“