Читать книгу Mūsų meilė tobula. Pirma knyga - Jessica Gilmore - Страница 5

Medison Karter atidarė matinio stiklo duris ir atsirėmusi į staktą ištiesė tobulai išpuoselėtą rankelę, tarp pirštų spausdama popieriaus lapą.

– Žinutės, – pranešė ji.

Kitas Bachananas kėde atsistūmė nuo stalo ir sumirkčiojo. Paprastam stebėtojui jis galėjo pasirodyti mieguistas ir abejingas, bet po keturių savaičių darbo Medison nebebuvo paprasta stebėtoja.

– Galėtum jas man atsiųsti elektroniniu paštu, – pasiūlė jis ir žydros akys erzinamai sužibo. Šis pokalbis darėsi nuspėjamas kaip saulės patekėjimas rytą. Na ir kas, kad ji naudojosi popieriumi ir tušinuku ir verčiau sudarinėja sąrašus ant storo balto popieriaus, o ne elektroniniu formatu? Ji tai darė siekdama produktyvumo, o ne norėdama maištauti.

– Kad galėtum jų neskaityti? Nemanau.

Kitas atsiduso. Tylus na, ji ir vėl atodūsis kasdien pasigirsdavo beveik tuo pačiu laiku.

– O gal man patinka neskaityti žinučių, Medison? – paklausė jis. Kito akys juokėsi, bet ji nė nešyptelėjo. Ji nebus jo bendrininkė.

– Tada įsigyk atsiliepimo telefonu paslaugą arba atsakiklį, arba tiesiog retkarčiais pakalbėk telefonu, kad man… – ji pamojavo sąrašu. – Kad man nereikėtų dvidešimt kartų per dieną tavo merginoms kartoti, jog esi susitikime.

Kitas kilstelėjo antakius.

– Dvidešimt kartų? Koks atkaklumas.

Na, gerai, gal ji truputį perdėjo, bet būtų pakakę ir vieno pokalbio su baisiai mandagia ir baisiai atkaklia Kamila, o trys tokie išvestų iš kantrybės net tiksliausią žmogų. Medison apsimetė, kad komentaro negirdėjo, ir tyčia lėtai ėmė skaityti iš lapo:

– Taigi, skambino tavo motina. Prašė jai atskambinti dar šiandien ir patvirtinti, kad dalyvausi vestuvėse. Sakė, kad tai įsakymas, ir jeigu greitai neatsakysi, tai ji atsakys už tave. Skambino tavo sesuo ir sakė, cituoju: Pasakykite jam, kad jeigu turėsiu eiti į tas prakeiktas vestuves viena, jis kentės taip, kaip dar nekentėjo, ir man nesudrebės ranka…

Medison stabtelėjo. Jai patiko švelnus, liūliuojantis Kito sesers Bridžitos balsas ir jos lediniai žodžiai.

– Kamila skambino tris kartus ir prašė, kad pagaliau atsilieptum mobiliuoju, nes kaip ji gali susiruošti į vestuves vos per kelias savaites, jeigu nė nepatvirtinai, kad ją pasiimsi, tu nesupratingas šuns… – Medison akimirkai pakėlė akis ir leido sau šyptelėti. – Sakinio pabaigos nenugirdau.

– Kurgi ne, – sumurmėjo Kitas. Jis vis dar šypsojosi ir vis dar sėdėjo atsilošęs masyviame juodos odos krėsle, bet kibirkštėlės akyse dingo. – Panašu, visi labai nori, kad dalyvaučiau tose vestuvėse.

– Jeigu tiesiog patvirtintum dalyvavimą, jos daugiau neskambinėtų.

Medison nė kiek nerūpėjo, ar jis eis į tas prakeiktas vestuves. Tik nebenorėjo atsiliepinėti į tuos skambučius.

– Ir patvirtinsiu, kai tik apsispręsiu.

– Apsispręsi?

– Dalyvausiu ar ne.

Medison teatrališkai atsiduso.

– Puiku. Ar galiu paprašyti dar vieno dalyko? Nutrauk Kamilos kančias.

Žinoma, ta moteris su Medison kalbėjo kaip su kokia tarnaite, tarsi būtų kokia pasipūtusi veikėja iš filmo su Hugu Grantu, vis kapoti balsiai ir nutęsti r, o su kiekvienu skambučiu darėsi vis beviltiškiau. Medison sau niekada neleistų maldauti vyro dėmesio, bet puikiai žinojo, koks jausmas apima matant, kaip kibirkštis užgęsta, nors iš paskutiniųjų ją kurstei. Žinojo, kaip būna, kai žinutės ir laiškai trumpėja, kai išgirsti, kaip skambutis nueina tiesiai į balso paštą.

Kitas stebeilijo į ją prisimerkęs.

– Nežinojau, kad į tavo pareigas įeina patarimai mano asmeninio gyvenimo klausimais.

Medison giliai įkvėpė, kad susitvardytų.

– Aš irgi, bet štai aštuonias valandas per dieną atsiliepinėju į tavo merginos skambučius.

– Buvusios merginos.

– Ji… Ką?

Kitas sugavo jos žvilgsnį savo ledo žydrumo akimis.

– Buvusios merginos. Ji tik nori kartu eiti į vestuves. Mano, kad jeigu supažindinsiu su tėvais, mūsų santykiai atsigaus. Kaip matai, nesu visiškas pabaisa.

Kaip tai reikėtų suprasti? Medison nudelbė akis į sąrašą. Staiga viso teisuoliško pasipiktinimo neliko.

– Gerai, atsiprašau, nors gindamasi vis tiek pasakysiu, kad Kamila nesupranta, jog ji buvusi mergina. Galbūt jai reikia tai priminti? Ir būtinai atskambink motinai.

Kitas valandėlę neatsakė, o Medison nepakėlė akių nuo sąrašo, nes žinojo, kad nuėjo per toli. Paprastai ji tobulai tvardydavosi, bet Kitas Bachananas… jis… jis ją provokavo.

Jam netikėtai nusijuokus, ji net krūptelėjo.

– Kartais tu man primeni klasės auklėtoją. Gerai, pažadu atskambinti motinai. Kaip reikalai dėl šio vakaro?

Staigus temos pasikeitimas buvo tikras palengvėjimas. Medison šiandien per daug įsitraukė į asmeninį Kito Bachanano gyvenimą; darbas – daug saugesnė tema. Medison vėl pažvelgė į sąrašą ir susikaupusi perskaitė:

– Maisto tiekėjai jau ten ir viską ruošia. Baro personalas irgi. Sandėlis patvirtino, kad išsiuntė du šimtus knygų, kurios paruoštos pasirašyti. Penki žmonės atsakė pavėluotai, bet jų pavardės jau pridėtos prie sąrašo ir durininkai įspėti; trys žmonės pavėluotai atsiprašo, atsakiau tavo vardu ir pasirūpinau, kad knygos kartu su dovanų krepšeliais būtų nusiųstos į jų biurus. A, ir vakar po darbo buvau užsukusi į vietą paskutinį kartą apsidairyti. Viskas pagal planą.

– Tu kaip visada labai produktyvi. Ačiū, Medison.

Darbuotojai tai turėtų būti maloniausi žodžiai, bet jo linksmas tonas sumenkino pagyras ir privertė Medison nurausti. Amžinai atrodydavo, kad Kitas iš jos juokiasi, ir jai tai kėlė… nerimą. Medison norėjo pagarbos, o ne pajuokos. Bet kol kas, kad ir ką ji darė, pagarbos nenusipelnė, ir, po velnių, tai labai erzino. Paprastai jai puikiai sekdavosi sužavėti reikiamus žmones reikiama prasme.

Medison nepratusi būti po kelis kartus per dieną išmušama iš vėžių.

Ji nužvelgė savo viršininką. Šis vis dar sėdėjo atsilošęs krėsle ir blizgindamas akimis laukė jos atsakymo. Be abejo, tikėjosi, kad ji nesusitvardys. Na, tokio pasitenkinimo ji jam nesuteiks, nors pagunda labai didelė.

Nepadėjo ir tai, kad Kitas gana jaunas. Gražus, jeigu mėgstate rudus susitaršiusius plaukus, kuriuos reikia gerai pakirpti, tamsius šerelius ant smakro ir žydras akis, jeigu apšepęs vyrukas jums gražus ir žavitės tokiais koledžo profesoriaus ir benamio hibridais. Medison patiko, kai vyrai apsikirpę, švariai nusiskutę ir tvarkingai apsirengę.

Tačiau net jei ir susitvarkytų nuo galvos iki kojų, Kitas Bachananas vis tiek ne jos skonio. Bartas buvo jos skonio – aukštas, atletiškas, su geru darbu banke, palikimu ir gimine, siekiančia toliau nei Editos Vorton nekaltybės amžius. Ką jau kalbėti apie rusvo smiltainio fasado namą. Išsiskirti su tuo namu buvo kone sunkiau, nei atsisveikinti su pačiu vyru. Į tuos santykius ji investavo aštuoniolika mėnesių. Aštuoniolika mėnesių stengėsi tapti tobula būsima žmona. Ir viskas dėl nieko. Ji vėl prie starto juostos.

Nors Bartas sakė, kad tai pertrauka. Medison kabinosi į tuos žodžius; viltis malšino nerimą ir abejonę, ėdančią iš vidaus. Visi žino, kad padaryti pertrauką ne tas pats, kas išsiskirti, ir jeigu Bartas pamatys, kad ji Londone be jo puikiai leidžia laiką, tikrai supras padaręs didelę klaidą, tiesa? Galbūt atstumas, atskirai praleistas laikas tik į gera, gal tai bus postūmis, kurio Bartui reikia, kad pereitų į kitą etapą.

Jai reikia pradėti puikiai leisti laiką. Kol kas Medison Londone matė tik darbą, maistą išsinešti ir įspūdingą Viltės Makenzi serialų kolekciją. Žiūrėjo Seksą ir miestą, užuot jį išgyvenusi. Juk ji tikrai nusipelnė bent jau flirto mieste.

Kito balsas ją sugrąžino į realybę – realybę, kuri už tūkstančio mylių nuo jos buvusiojo.

– Ar tame tavo sąraše yra dar kas nors, ar jau viską išbraukei?

Gerai. Viskas. Pastarąsias keturias savaites ji stengėsi prisitaikyti ir laižėsi žaizdas džiaugdamasi proga atsigauti nematant teisuoliškam socialiniam Niujorko rateliui. Dėl Barto ji buvo tokia užtikrinta, kad per anksti atskleidė kortas ir gėdingai pralaimėjo. Bet metas atsistoti ant kojų bent jau profesine prasme, o paskui galbūt pavyks susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir vyrą. Medison susikaupė ir tvirtu balsu tarė:

– Manau, kad turėtum perrašyti šio vakaro kalbą.

Staiga Kitas sustingo kaip auką stebintis grobuonis.

– Tikrai? Kodėl?

– Labai jau šalta, – nors Medison drebėjo keliai ir kiekviena esybės skaidulėle juto, kad verčiau užsičiaupti ir nešti užpakalį pro duris, kol jos neatleido, ramiai žvelgė jam į akis. – Visas keturias savaites, kiek čia dirbu, buvai pasinėręs vien į darbą. Beveik nepastebėjai, kad dingo Viltė. Kasdien ateini anksčiau nei aš, nepasidarai pertraukos net per pietus, nebent eini į susitikimą, ir kas žino, kada išeini? Bet kalba? Joje nėra nė trupučio aistros.

Kitas nenuleido nuo jos akių, veidas vis dar buvo akmeninis.

– O tu ją skaitei? Knygą?

Ką ji pasakė?

– Aš… žinoma, skaičiau.

– Ar tu parašytum geriau?

Išgirdusi šaltus žodžius Medison krūptelėjo, bet greitai kilstelėjo smakrą ir metė jam piktą žvilgsnį.

– Ar galėčiau parašyti įžanginę kalbą, kuria išreikščiau, kaip vertinu autorių ir jo knygą, ir įtikinčiau visus susirinkusiuosius ją perskaityti? Taip. Taip, galėčiau.

– Puiku, – atšovė Kitas prisitraukdamas krėslą prie stalo ir įsmeigė žvilgsnį į ekraną. – Turi valandą. Pažiūrėsim, ką sugalvosi.

– Puiki kalba, – pagyrė dar vienas svečias ir Kitas vos sutramdė atodūsį. Tai tikrai buvo gera kalba, ir jis puikiai ją pasakė. Nuoširdumo ir humoro derinys. Tik bėda ta, kad ne jis ją parašė. Truputį pagražino, pataisė, bet neparašė. Erzino tai, kad Medison buvo teisi, – jo variantui trūko aistros.

Kitas kuo puikiausiai žinojo, kokia to priežastis. Prieš trejus metus jis prarado bet kokią aistrą, bet kokį gyvenimo džiaugsmą ir viltį, o dabar atrodė, kad neteko ir gebėjimo apsimetinėti.

Argi ne juokinga. Juk jis apsimetinėjimo meistras – ir darbe, ir su elegantiškąja Kamila bei visais potencialiais jos pakaitalais, ir su draugais. Įtikinamai apsimesti senuoju Kitu jam nepavykdavo tik su šeima. Ypač su šeima, o ką jau kalbėti apie vestuves, grėsmingai stūksančias horizonte kaip nuolatinis priminimas, kad jis visko neteko. Šitai reikėjo išspręsti, ir kuo greičiau. Žinojo, kad turi atsakyti. Žinojo, kad turi dalyvauti. Tik negalėjo prisiversti įsipareigoti, nes tada jos taps tikros. Ačiū Dievui už naująjį projektą. Bent jau trumpam padėdavo užsimiršti.

Užsimiršimas buvo prabanga.

Staiga pastebėjo Medison, sklendžiančią per minią, ramią ir neišmušamą iš vėžių kaip visada. Jai sustojus kažką pašnabždėti vienai padavėjai į ausį, Kitas prisimerkė, bet mergina greitai nubėgo nešina padėklu. Kaip ji sklęsdavo per biurą, apsivilkusi savo kuklią juodų kelnių ir tobulai išlygintos baltos palaidinės uniformą… Produktyvi, rami ir, bent jau iki šiandienos, be jokių emocijų.

Kaip gaila. Jokia moteris, turinti žalias įkypas kaip katės akis, plaukus kaip pirmi saulės spinduliai ir plačias saldžias lūpas, neturėtų būti tokia prėska.

Nors anksčiau šiandieną buvo visai ne prėska. Tiesą sakant, laisvai dalijosi nuomone ir, kad ir kiek stengėsi išlikti rami, neleisti jam pamatyti nevilties tose akyse po sunkiomis blakstienomis, kaukė trumpam nukrito.

Paskui dar parašė tą kalbą. Per valandą. Taip, Medison tikrai turi slaptų gelmių. Ne, nesiruošiu jų patyrinėti, Kitas priminė pats sau. Jam tiesiog įdomu, nieko daugiau. Pasirodo, Medison Karter yra mįslė, o minti mįsles jam patinka.

Kitas atsiprašė svečių grupelės, šypsodamasis išklausė dar vieno komplimento už kalbą, paspaudė svečiams rankas ir iš lėto patraukė per minią stebėdamas, ar visiems linksma, ar sukelto bruzdesio pakaks, kad pristatymas būtų sėkmingas. Vakarėlio vieta buvo įkvepianti – senas art deco stiliaus kino teatras, puikiai tinkantis prie romane vaizduojamo džiazo amžiaus aplinkos. Krėslai buvo išnešti, kad liktų daugiau vietos, ant senos scenos įkurdinta džiazo grupė svečius linksmino smagiomis melodijomis. Ant raižyto sidabro padėklų padavėjai nešiojo neoninių spalvų kokteilius, iš viršaus krintanti prožektorių šviesa pabrėžė didžiulius vitražinius langus. Kitame salės gale prie senovinio stalo sėdėjo išliaupsintasis rašytojas – apsuptas gerbėjų pasirašinėjo knygas. Reikiami žmonės čia smagiai leido laiką. Kitas padarė viską, ką galėjo, – dabar tik nuo knygos priklausė, ar ji kris, ar kils.

Medison einant pro šalį su tuo prakeiktu sąrašu vienoje rankoje ir pora tuščių taurių kitoje, Kitas sustojo ir akimirką atsirėmęs į sieną su pasimėgavimu stebėjo, kaip ji padeda taures, kaip paduoda po naują gėrimą trims svečiams, supažindina dvi pasimetusias sielas ir kažkokiu būdu dar spėja vadovauti padavėjams ir rūpintis, kad eilė prie pasirašytų egzempliorių judėtų. Tiesiog vakarėlio siela.

Kaip jai tai pavyksta? Atrodė visiškai rami. Vėl vilkėjo savo mėgstamą juodą ir baltą uniformą, nors elegantiškas kelnes pakeitė trumpas sijonas, labai gražiai priglundantis prie, Kitas turėjo pripažinti, dailių kojų. Biure dėvimus marškinius Medison iškeitė į prigludusią šilkinę palaidinę su gilia, bet vis dar padoria iškirpte. Plaukai nebebuvo susukti į laisvą kuodą, o stambiomis garbanomis krito ant pečių. Atrodė švelnesnė, pasiekiamesnė, nors ir su tuo prakeiktu sąrašu.

Medison puikiai padirbėjo organizuodama šį vakarėlį. Iš tiesų reikėtų nueiti ir ją pagirti, kol nepamiršo.

Bet kol Kitas nusigrūdo pas ją į kitą salės galą, ji jau buvo įsitraukusi į pokalbį su rimtos išvaizdos vyriškiu. Kitas loštelėjo ant kulnų ir ją nužvelgė. Dieve brangus, ar tai šypsena jos veide? Tiesą sakant, sprendžiant iš pakreiptos galvos ir ilgesingo žvilgsnio iš po blakstienų, ji flirtavo. Kitas nuo padėklo paėmė porą kokteilių ir žiūrėjo, kaip rimtasis vyriškis paduoda kortelę Medison. Ar jiedu pažįstami? Kitas čia pažinojo beveik visus. Jis greitai ėmė raustis atminties kartotekoje – taip, laikraščio apžvalgininkas. Nemenkas laimėjimas – ypač jeigu jai pavyko jį įkalbėti parašyti teigiamą recenziją.

– Flirtuoji darbe? – tyliai sušnabždėjo jis Medison į ausį rimtajam vyriškiui nuėjus šalin ir su pasimėgavimu stebėjo, kaip ji krūpteli ir nukaista. Raudonis tik paryškino širdies formos veido bruožus.

– Ne, aš tik…

– Atsipalaiduok, Medison, tik erzinu. Juk jau po aštuntos. Mes nebe darbe. Kai supras, kad šitie baigėsi, minia ims skirstytis, – tarė Kitas paduodamas jai rožinį kokteilį ir pats gurkštelėjo savo žydrojo. Gomurį pasiekus saldžiam, bet vaistus primenančiam skoniui, nutaisė grimasą. – O gal ir ne. Ar jo skonis ir turėtų būti kaip sirupo nuo kosulio? Šiaip ar taip, į sveikatą. Surengei puikų vakarėlį.

– Ačiū, – atsakė ji. Jos žalios akys staiga nušvito, iš gražių stikliukų virto pavojingais smaragdais. – Viską pradėjo Viltė. Aš tik vykdžiau jos nurodymus.

– Kiek žinau, ir dovanų krepšeliai, ir muzikos grupė buvo tavo mintis.

Medison akys nušvito dar ryškiau.

– Maniau, nepastebėjai. Man tai pasirodė tobulas derinys – trečiasis dešimtmetis ir detektyvas.

Svečių dovanų krepšeliuose buvo šokoladiniai detektyvų aukso amžiaus žmogžudystės įrankiai – skrybėlių smeigtukai ir žvakidės, perlais nusagstyti revolveriai ir stiklainiukai su cianido etiketėmis. Tie mieli saldainiukai sukėlė tikrą sujudimą, kai kurie svečiai nenorėjo grįžti namo nesurinkę visų figūrėlių. Pasirodo, net ir šituos snobus gali išjudinti linksma, originali idėja.

– Atsiprašau.

Kitas apsidairė klausiamai kilstelėjęs antakius. Jam už nugaros nekreipdamas į jį net menkiausio dėmesio stovėjo jaunas vyras ir tiesė Medison savo vizitinę kortelę.

– Buvo labai malonu susipažinti, būtinai man paskambink – mielai aprodyčiau Londoną. A, ir su gimimo diena!

– Ačiū, – kreivai šypsodamasi ji paėmė kortelę ir įsidėjo į rankinę. Kitas mėgino įžiūrėti, kas ant jos parašyta, bet ji pradingo rankinės gelmėse. Kiek tokių kortelių ji ten turi? Ir ką sakė tas vyriškis?

– Ar šiandien tavo gimtadienis?

Medison linktelėjo.

– Taip.

– Nežinojau, – atsakė Kitas sutrikęs. Kaip jis šito nežinojo? Visada prisimindavo Viltės gimtadienį, nors, kai dabar apie tai pagalvojo, tik todėl, kad ji jį įtraukdavo į darbo kalendorių ir kiekviena proga primindavo, kad mėgsta ir gėles, ir šokoladą, o labiausiai – vietinio SPA kuponus. – Labai apgailestauju, kad tau teko dirbti. Tikiuosi, likusiam vakarui ir savaitgaliui turi įdomių planų.

Medison minutėlę patylėjo nudūrusi akis.

– Taip, – atsakė, bet nė kiek neįtikinamai.

– Ir? – paspaudė Kitas ir iškart save už tai prakeikė. Jeigu pasakė, kad turi planų, vadinasi, turi planų. Reikėjo palikti ją ramybėje. Jam nebūtina žinoti smulkmenų; Medison – suaugusi moteris.

Suaugusi moteris naujame mieste, kur beveik nieko nepažįsta.

Medison giliai įkvėpė ir galiausiai nutaisiusi šypseną pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Planuoju užsisakyti maisto ir pažiūrėti filmą. Rytoj truputį patyrinėsiu miestą. Nieko ypatingo. Kol kas nelabai ką čia pažįstu.

– Per gimtadienį būsi viena namie?

– Juk geriu kokteilį, – ji kilstelėjo taurę su rožiniu skysčiu. – Viskas gerai.

Moteris pati pasakė, kad jai viskas gerai, o sprendžiant iš to, kiek vizitinių kortelių susirinko, aplink pilna vyrų, kurie mielai atšvęstų kartu su ja, kaip tik ji panorėtų.

Bet ji šioje šalyje pirmą kartą… Kitas manė, kad jo sąžinė numirė prieš trejus metus, bet panašu, kad kažkoks jos vaiduoklis pamažu kilo gyvenimui.

– O kaip kitos merginos iš darbo? Visos užsiėmusios?

– Būtų truputį keista. Praktiškai aš lygi su visomis padėjėjomis, bet jos sėdi viename kabinete, o aš su valdžia, todėl retokai matomės, – Medison sudvejojo. – Man atrodo, Viltė su jomis nelabai bendravo, ir visos mano, kad aš tokia pati. – Ji patraukė pečiais. – Nieko tokio. Ne draugų ieškoti čia atvažiavau, bet dar turiu daugybę laiko. – Vėl pamėgino nusišypsoti ir šįkart šypsena beveik palietė akis. – Tiesą sakant, kai pasistengiu, man visai neblogai sekasi.

Kito sąžinė vėl krustelėjo. Jis turėjo pasirūpinti, kad Medison apšiltų kojas naujoje vietoje, bet ji nuo pirmos dienos buvo tokia profesionali. Be to, – šnabždėjo įkyrus sąžinės praeities vaiduoklis. – Ką būtum daręs, jeigu ir būtum žinojęs? Bet ji taip stengėsi dėl šio vakaro, ir šiandien jos gimtadienis… Net Kitas nėra toks beširdis, kad paliktų ją vieną su pica ir romantine komedija.

– Negaliu leisti, kad per gimtadienį viena grįžtum namo žiūrėti filmo. Ypač kai tiek dirbai dėl šito vakarėlio. Mažiausiai, ką galiu padaryti, tai pavaišinti gėrimu, – jis pažvelgė į mėlyną gėrimą savo rankoje ir nusipurtė. – Tikru gėrimu. Ką pasakysi?