Читать книгу Mūsų meilė tobula. Pirma knyga - Jessica Gilmore - Страница 8

– Ką suplanavai šiandienai? – paklausė Medison žvelgdama į pratrūkti grasinantį dangų ir suraukė nosį. – Ir ką padarei saulutei?

– Pamiršau užsakyti, – atsakė Kitas rodydamas į gatvės galą. – Eime?

– Gerai, bet šiandien verčiau būtum įtraukęs kokį nors transportą, nes po dviejų mylių mano kojos paskelbs streiką.

Jos pareiškimas Kito nenustebino. Praėjusią dieną jie daug vaikščiojo, pėsčiomis nuėjo nuo Hampstedo viržyno iki Haigeito, kur išsprendusi galvosūkį Medison sužinojo visus metus atidaryto lauko baseino darbo laiką. Iš ten jie keliavo į Regento parką, o paskui į Haid Parką ir galiausiai Kensingtono soduose ieškojo Piterio Peno skulptūros. Tai buvo panašiau į žygį po Londono parkus, o ne į nerūpestingą lobio medžioklę.

Bet Medison nė karto nepasiskundė.

Šį savaitgalį ji paneigė visas Kito išankstines nuostatas. Medison nustebino parašydama tą kalbą ir truputį sugėdino aštria kritika jo darbui. Sužavėjo neįtikėtinomis žiniomis baro protmūšyje, o vakar nesiblaškydama ėjo nuo vienos užuominos prie kitos vis siūlydama patobulinimus ir vietas, kurias būtų galima įtraukti į maršrutą. Nė karto nesudejavo, kad skauda pėdas, nemėgino nusitempti jo į parduotuvę. Pamėginęs įsivaizduoti Kamilą panašiomis aplinkybėmis, Kitas vos tramdė šypseną. Jeigu lobio medžioklė vyktų ne Bondo gatvėje, greičiausiai pasiduotų prie pirmos užuominos.

Ką jis veikė su tokiomis moterimis kaip Kamila? Manė, kad renkasi protingai ir saugiai, bet gal tada verčiau būtų vienas. Juk to ir nusipelnė. Nors kartais jo skonis moterims atrodydavo kaip amžina bausmė, jo asmeninis Hadas.

Medison staiga sustojo.

– Čia autobuso stotelė. Truputį išsigandau sužinojusi, kad reikės kasdien važinėti autobusu į darbą, bet dabar džiaugiuosi, kad nuolat važiuoju tikru raudonu dviaukščiu autobusu. Man tai kas kartą kaip nuotykis – niekada nežinau, kur nuveš.

Kitas nenoromis šyptelėjo, jos entuziazmas išstūmė karčias mintis. Pasirodo, Medison Karter turi lakią vaizduotę.

– Argi jis nestoja stotelėje prie darbo?

– Na, taip, ten ir išlipu, bet kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu netikėtai pasuktų už kampo ir bum – aš Viktorijos arba Tiudorų laikų Londone. Šitaip nesijausdavau net Niujorke. Na, ten irgi yra nuostabių senų pastatų, bet palyginti su kai kuriais, matytais čia, jie dar kūdikiai.

– Vadinasi, kitą kartą eisime istorijos maršrutu. Tau labai patiks.

Tą akimirką stotelėje sustojo autobusas. Jie įlipo, priglaudė korteles prie automato šalia vairuotojo ir siaurais suktais laiptais užlipo į antrą aukštą. Vakar Kitas pirmą kartą po labai ilgos pertraukos važiavo autobusu ir jam buvo sunku suprasti, kaip kažkam kelionė lėta, sausakimša transporto priemone gali atrodyti nuotykis. Vis dėlto jeigu nori gerai išmėginti maršrutus, turi keliauti taip, kaip keliaus jo tikslinė auditorija. Kad ir kiek tai užtruktų.

Visgi namo grįš taksi; joks čia sukčiavimas.

Jam įsitaisius siauroje sėdynėje šalia Medison, autobusas truktelėjo į priekį. Ji segėjo tą patį ryškiai margintą sijoną kaip ir vakar, tik šį kartą prie jo priderino kitą kašmyro megztuką – ryškiai mėlyną, pabrėžiantį jos plaukų raudonį. Truputį priminė rojaus paukštę, pernelyg elegantišką autobusui ar žygiams po parkus. Dabar ji nusisukusi žvelgė pro langą, autobusui iš lėto slenkant siaura gatvele ir stabčiojant kas kelis šimtus jardų išleisti ir įlaipinti keleivius, ir, be abejo, svajojo apie keliones laiku.