Читать книгу Mūsų meilė tobula. Pirma knyga - Jessica Gilmore - Страница 7

Nors Klisoldo parkas nė iš tolo neprilygo Medison numylėtam Centriniam parkui, bet tas mažytis Londono parkelis turėjo savotiško žavesio. Gal čia nebuvo pasakų pilies ir valčių nuomos ančių nutūptame tvenkinyje, bet visada pilna žmonių, todėl maršrutas jai patiko.

Medison padidino tempą ir aplenkė vyriškį, bėgantį paskui kūdikio vežimėlį. Pasirodo, Klisoldo parkas ne taip jau skyrėsi nuo Centrinio – ir taip, tarsi užsakyta, taiči pamoka. Miestų parkai visi panašūs nepriklausomai nuo jų vietos ir dydžio.

Didžiausias skirtumas, kad Londone parke šunys lakstė be pavadėlių; Centriniame parke jiems taip lakstyti leidžiama tik šunų aikštelėse. Medison nervingai nužvelgė besiartinantį didelį rudą šunį plačia krūtine. Staiga nuo prakaito sudrėko delnai. Ar jis užuodžia jos baimę? Medison sudvejojo – didinti greitį, sustoti ar trauktis, nes šuo pašoko taikydamasis tiesiai… pro šalį pačiupti kamuoliuko. Jam iš didžiulių nasrų dribo seilės. Medison besidaužančia širdimi įtraukė oro. Nekentė šunų, nes jie nenuspėjami. Apie tai ji žinojo iš praktikos – kaip įrodymą ant šlaunies turėjo randą. Mama išsiskyrė su vaikinu, kurio šuo užpuolė jos dukrą, bet Medison taip ir nesužinojo, ar dėl šuns įkandimo, ar kokių kitų nuodėmių.

Medison vėl padidino tempą. Maudimas krūtinėje ir tempimas šlaunyse puikiai atitraukė mintis nuo praeities prisiminimų – ir netolimos ateities. Po valandos į jos duris pasibels Kitas Bachananas, ir ji su juo praleis visą dieną. Kas jai užplaukė, kad sutiko?

Kita vertus, neturėjo jokio geresnio užsiėmimo ir, nepaisant atsikalbinėjimų, vakar puikiai praleido laiką. Jau seniai nebuvo tokia atsipalaidavusi, nesijuto savimi. Jai reikia tik padaryti Kitui geros darbuotojos įspūdį; ką jis galvoja apie ją kaip apie asmenybę, visiškai nesvarbu.

Medison išsuko iš parko ir pasileido šaligatviu apibėgdama mažyčius staliukus, kurie buvo išstatyti priešais pagrindinės gatvės kavines. Vargais negalais pasiekė mažą šoninę gatvelę, kurioje gyveno. Atidarius laukujes duris ir žengus per slenkstį, sutraukė skrandį – sunkumas krūtinėje nebuvo susijęs su sportu.

Kad ir kaip stengėsi nekreipti dėmesio, apsistojus senuose Viltės šeimos namuose atsivėrė senos žaizdos ir vidun ėmė sunktis vienatvė. Ne dėl to, kad ji viena, – išskyrus koledžo semestrus, Medison gyveno viena nuo šešiolikos. Ne, ji nujautė, kad melancholija apėmė dėl to, kad Viltės namai buvo… namai. Mylimi šeimos namai, kuriuose ant komodos pilna šeimos nuotraukų, virtuvės stalas suraižytas, o prieškambario grindys nutrintos kelių kartų batų.

Žinoma, pati Medison nebūtų išsirinkusi žibuoklėmis margintų tapetų, prie jų priderintų violetinių užuolaidų ir lovatiesės. Ji ir apačioje viską būtų išdažiusi baltai, perlakavusi medines grindis ir nugriovusi porą sienų, bet suprato, kodėl Viltė namus išsaugojo tokius, kokie jie buvo prieš tėvų mirtį. Kiekvienas nutriušęs kampelis pilnas meilės.

Turbūt buvo sunku netekti tėvų ankstyvoje jaunystėje, bet Viltė bent jau su jais užaugo. Jos namai buvo pilni laimės ir šviesos.

Medison vaikystės kambaryje nebuvo nei natūralios dienos šviesos, nei laimės. Plonas lovos čiužinys ir dar plonesnės sienos. Jei pasisekdavo, girdėdavo tarškant televizorių, jeigu ne, jeigu likdavo viena – stodavo tyla. Mama tikino, kad tai laikini namai, kol ras geresnę vietą, kol joms nusišypsos sėkmė.

Bet taip ir nenusišypsojo. Galiausiai Medison liovėsi tikėjusi sėkme. Ji suprato, kad viskas priklauso nuo jos, ir tik nuo jos.

Staiga Medison atsitokėjo, kad jau ne pirmą kartą stebeilija į nuotraukas, išdėliotas ant konsolės koridoriuje. Abi merginos buvo lieknos, tamsiaplaukės ir tamsių akių, bet jeigu Viltė atrodė nuolat susirūpinusi ir nerimstanti, Fetė tryško gyvybe. Skaitant didįjį Viltės aplanką, Medison susidarė įspūdis, kad vyresnioji sesuo šiuose namuose buvo suaugusioji, o jaunėlė – saugoma ir lepinama. Tačiau dabar Fetei devyniolika! Tokio amžiaus Medison jau trejus metus gyveno savarankiškai ir mokėjo už koledžą – tokia prabanga kaip metai kelionių buvo tikėtina ne daugiau nei slaptas palikimas.

Medison paėmė savo mėgstamiausią nuotrauką, darytą dar tada, kai mergaičių tėvai buvo gyvi; visa šeima paplūdimyje, apsivilkę elegantiškais vasariniais drabužiais, leidžiasi saulė. Fetei turbūt maždaug šešeri. Mažas linksmas velniūkštis blizgančiomis akimis ir šelmiška šypsena, įsikibęs mamai į ranką. Viltė – juodai apsirengusi paauglė. Ji stovėjo priekyje kartu su tėčiu, jis ją nerūpestingai apkabinęs. Ji tikriausiai buvo tokio amžiaus, kai tėvų meilę priėmė kaip savaime suprantamą dalyką ir gėdijosi bet kokio viešo tos meilės rodymo. Medison pykdavo matydama, kaip atžagariai mokyklos draugai bendrauja su tėvais, kaip nevertina jų meilės.

Medison svajojo, kad vieną dieną ir ji turės tokią nuotrauką, kurioje bus ji, jos mylintis, patikimas vyras ir saugiai besijaučiantys, laimingi vaikai. Jos šeima. Argi ji daug nori? Atrodė, kad jiedu su Bartu tokie artimi, bet štai ji čia. Nutolusi kaip niekada. Sunkumas krūtinėje augo tol, kad, rodėsi, neatlaikys keliai.

Liaukis, – piktai įsakė pati sau. Netrukus ateis Kitas, o jai dar reikia išsimaudyti ir persirengti. Be to, ar iš savigailos kada buvo naudos? Naudos būna tik iš planavimo. Iš tvarkaraščių. Svajonės neišsipildys tik todėl, kad tu to nori, ar dėl to, kad buvai geras. Turi pats būti savo likimo kalvis.

Medison labai greitai į įvairius socialinius tinklus įkėlė kelias praėjusio vakaro nuotykių nuotraukas su prierašu Gimtadienis Londone ir, gerokai jas paredagavo, kad atrodytų, jog yra vakarėlio viešnia, o ne organizatorė, ir kad bare su ja visas būrys žmonių… Na, juk socialiniuose tinkluose svarbiausia, kaip atrodo, tiesa?

Medison greitai peržvelgė telefone mirgančius pranešimus. Keista matyti, kad gyvenimas Niujorke tęsėsi, tarsi ji nebūtų išvykusi: tie patys vakarėliai, tie patys susiporavimai ir išsiskyrimai. Žiūrinėdama nuotraukas iš dar vieno penktadienio vakaro su kokteiliais, išskirtiniais klubais ir VIP barais, ji prikando lūpą. Nuo išvykimo į Londoną bent jau papilnėjo banko sąskaita. Kai nori neatsilikti nuo paveldėtojų neturėdamas palikimo, turi nuolat balansuoti ant plonos ribos, ir jai tai sunkiai sekėsi. Ačiū Dievui, kad pavyko gauti butą už normalią nuomos kainą.

Visgi, nesisuksi – negyvensi, ir jeigu Medison norėjo Aukštutinio Istsaido lepūnėlių saugumo, įskaitant namus, banko sąskaitą ir garantuotai laimingą gyvenimą, turėjo kai ką paaukoti. O to saugumo ji ne tik norėjo – jai jo gyvybiškai reikėjo. Puikiai žinojo alternatyvas ir daugiau gyvenime nesiruošė būti sušalusi, alkana ir paniekinta.

Durų skambučio dzingtelėjimas staiga sugrąžino į realybę. Medison stovėjo giliai kvėpuodama, stengdamasi nuslopinti senas baimes, seną nepilnavertiškumo jausmą, nerimą, kad niekada nieko nepasieks, ir uždaryti juos atgal į mažą dėžutę. Reikėjo pasimokyti iš Pandoros; kai kuriuos dalykus verčiau palikti užrakintus.

Vėl pasigirdus skambučiui ji nusileido ir atidarė duris – atsišliejęs į staktą stovėjo Kitas. Apsimovęs šviesius džinsus ir apsivilkęs pablukusius raudonus marškinėlius atrodė stebėtinai paprastai.

– Labas rytas. Ar jau atsitokėjai po pergalės?

Medison pajuto, kaip kaista skruostai. Gal ir nelabai oru buvo vakar šūkčioti iškėlus rankas, kai jiedu su Kitu buvo paskelbti baro protmūšio laimėtojais, bet juk buvo jos gimtadienis. Ir jų pergalė – labai įtikinama.

– Gal juokauji? Sertifikatą ruošiuosi įsirėminti ir pasikabinti ant sienos, kad po keturiasdešimties metų galėčiau parodyti anūkams.

Medison čiupo rankinę ir žengusi laukan uždarė paskui save duris.

Kitas palaukė, kol ji tris kartus užrakino duris, kaip buvo nurodyta smulkioje Viltės instrukcijoje.

– Taigi, kaip minėjau vakar, viskas turi būti kuo paprasčiau. Pagrindinė mintis – smagiai, originaliai aprodyti žmonėms Londoną, o ne juos visiškai apmulkinti ir sugluminti. Be to, mūsų tikslinė auditorija – turistai, kurių dauguma ne anglai, todėl turi būti kultūriškai prieinama ir merginai iš Niujorko… – tarė jai šypsodamasis. – Ir kinų šeimai ar prancūzų porelei. Bent iš pradžių kiekviena vieta bus pasiekiama metro arba autobusu, kad būtų paprasčiau. Su kiekviena užuomina paaiškės artimiausia stotelė ir bus duotos nuorodos nuo tos stotelės. Ir programėlėje, ir internetinėje versijoje kitą nuorodą gausi tik įrašęs atsakymą į pirmąjį klausimą, o ant popieriaus tai būtų neįmanoma. Nuo to, kiek teisingų atsakymų surinksi, priklausys, kokias nuolaidas gausi.

– O kas sulaikys žmones nuo sukčiavimo?

– Tiesą sakant, niekas, bet tikiuosi, kad galvosūkiai bus pakankamai smagūs ir jiems tiesiog nesinorės gudrauti. Nuolaidos, kurias bus galima laimėti, tos pačios kaip įprastiems turistams – geros, bet ne tiek, kad būtų verta sukčiauti.

– Ar negalvoji pridėti papildomą prizą? Pavyzdžiui, kas penkišimtasis atsakęs teisingai, išsprendęs galvosūkį gauna dar ką nors? Kad būtų truputį įdomiau.

– Ne, – atsakė į ją stebeilydamas Kitas. – Bet puiki mintis. Reikės įtraukti. Gerai sugalvojai, Medison.

– Tik dirbu savo darbą, – atsakė ji, bet viduje ir vėl sukilo išdidumas. – Tai koks planas? Nuo ko pradėsime? Literatūros? Istorijos?

Kitas iškėlė žemėlapį ir nusišypsojo.

– Nei nuo to, nei nuo kito. Ką manai apie laukinį Londoną?

– Kai sakei laukinį… – Medison kaip įkasta sustojo vidury tako ir išpūtė akis. – Maniau, kad kalbi apie zoologijos sodą!

– Nea, – Kitas niauriai papurtė galvą, bet akys švytėjo nuo tramdomo juoko. Atrodė atsipalaidavęs, berniukiškas ir išore, ir vidumi. Bet Medison galvoje įspėjamai skambėjo jo vakarykščiai žodžiai. Jo širdyje – tamsa, ir reikia nesileisti apakinamai gražios išorės.

Ne tai, kad Kitas ją trauktų. Aišku, kad ne. Gražus veidelis ir guvus protas apsuktų galvą daugybei merginų, bet Medison taip lengvai nepaimsi. Žydros akys ir prigludę džinsai neišves jos iš kelio, ji neleis, kad keista traukos kibirkštėlė įžiebtų ką nors daugiau. Jos šūkis buvo pirma galvok, paskui jausk.

Kad jau apie tai prakalbome, Medison čia tam, kad galvotų. Ji apsidairė. Juk pratusi prie miesto parkų. Centrinis parkas buvo jos sporto klubas, sodas, žaidimų aikštelė ir šventovė, bet negalėjo atsistebėti, kiek daug žalių plotų Kito rankoje laisvai laikomame žemėlapyje. Londonas buvo apsuptas gamtos draustinių, parkų, viržynų, miškų ir kapinių. Taip, kapinių. Kaip, pavyzdžiui, tos, kurias dabar matė priešais. Vingiuoti takeliai, aptrupėję mauzoliejai ir medžiai, virš takelių susipynę šakomis, palinkę vienas į kitą kaip įsimylėjėliai, nesileidžiantys išskiriami net mirties. Medison viena ranka atsirėmė į kaltinės geležies vartus ir klausiamai kilstelėjo antakį.

– Kalbi rimtai? Vesi žmones į kapines? Linksmintis?

– Tai viena Londono įžymybių, – atsakė Kitas, pro vartus žengdamas į šimtmečių senumo amžinojo poilsio vietą. Medison akimirką sudvejojo, bet galiausiai nusekė jam iš paskos. Atrodė, kad žengė į kitą pasaulį. Turėjo pripažinti, kad čia stebėtinai ramu, nors atmosfera niūroka, gotikinė. Virš galvų čiulbėjo paukščiai, pro medžių šakas skverbėsi ankstyvos vasaros saulės spinduliai, apšviesdami pilkus antkapius, didelius mauzoliejus ir persikreipusias, aptrupėjusias statulas.

– Šalia tavo namų Stouk Niuingtone irgi yra nuostabios Viktorijos stiliaus kapinės, bet iki ten metro nevažiuoja, tai į maršrutą neįtraukiau.

– Pasilik ateičiai, Londono kapinių turui.

– Puiki mintis, – atsakė jis, bet Medison nesuprato, ar nekreipia į sarkazmą dėmesio, ar rimtai priėmė jos žodžius. – Iš viso yra septynios Viktorijos stiliaus kapinės. Visos savotiškai nuostabios. Bet man labiausiai patinka apleistos, mėgstu stebėti, kad jas užvaldo gamta, kaip iš tiesų viskas iš dulkių virsta į dulkes, iš pelenų – į pelenus.

– Gali nepasakoti, – atšovė Medison ir sustojo rankomis įsisprendusi į klubus. – Paauglystėje rengeisi juodai, o ant sienos kabojo Džimo Morisono plakatas? Rašei karčias eiles, kaip niekas tavęs nesupranta, ir pusę metų buvai vegetaras.

– Žinoma. Argi taip elgiasi ne visi, norintys pasirodyti kūrybingi? Pamiršai pridėti du akordus gitara ir surūgusią veido išraišką. Ar taip pat atrodė ir tavo paauglystė?

Tikrai ne. Medison tokios prabangos neturėjo. Žmonėms patinka, kai jų padavėjos, baristos, auklės ir valytojos šypsosi ir sveikai atrodo. Ypač kai jų samdomos pagalbininkės yra iš tokios šeimos kaip Medison. Ji turėjo būti nepriekaištinga visomis prasmėmis. Tiesiog tobula amerikietė, kuri džiaugiasi galėdama padėti, kad ir koks reiklus būtų klientas, kad ir koks žeminantis darbas, kad ir koks mažas atlygis.

– Nė iš tolo, – atsakė ji lengvabūdiškai. – Man patiko spalvos, šviesa ir optimizmas.

Kitas išsišiepė ir patraukė takeliu. Iš abiejų pusių stūksojo mauzoliejai, antkapiai, o aptrupėjusios skulptūros, papuoštos išblukusiomis gėlėmis, stovėjo kaip garbės sargyba.

– Kokia buvo tavo paauglystė? Leisk, atspėsiu – buvai palaikymo komandos šokėja?

Medison atmetė plaukus.

– Gal.

– Prekybos centro kiaunė?

– Sakyčiau, prekybos centro karalienė, – pataisė ji.

– Tėčio kreditinė kortelė, kabrioletas ir metų karalienė?

– Gal mane šnipinėjai? – atrėmė ji. Tiesą sakant, greičiau jau surūdijęs dviratis, kuriam pati susitaupė ir kurį susitaisė. Jis nebuvo gražuolis, bet tuo metu vis tiek džiugino.

Kitas žingsniavo šalia lengvu žingsniu. Jos ryškus raštuotas sijonas, tvarkingas kašmyro megztukas ir elegantiški bateliai čia buvo per ryškūs, pernelyg gyvybingi šiam tyliam, pilkai žalsvam pasauliui, o Kitas, nepaisant paprastų džinsų, iškart pritapo, tarsi čia būtų jo vieta.

– Tai kur praleidai tą palaikymo komandos šokėjos jaunystę?

– Nebūsi girdėjęs. Tipinis mažas Naujosios Anglijos miestelis.

Medison niekada nesileisdavo į detales; antraip rizikuotų išsiduoti. Ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų karčią tiesą. Jai labiau patiko išgalvoti tokį gyvenimą, apie kokį tada svajojo. Todėl kalbėdavo apibendrintai ir detalių vengdavo.

– O kaip tu? Visada gyvenai Londone?

Kitas atrodė nustebintas jos klausimo.

– Ne, aš iš Kilkanono. Miestelis prie jūros į pietus nuo Glazgo, įsikūręs kyšulyje tarp salų ir žemyno. Škotija, – paaiškino pamatęs jos surauktą kaktą.

– Tai tu škotas? – kaip ji to nežinojo?

– Nematyti?

– Iš kalbos neatrodai škotas, atrodai britas!

Kitas nusijuokė.

– Na, ne visi kalbame kaip prižiūrėtojas Vilis. Bent jau ne visada.

– Nepasiilgsti? – apie Škotiją Medison nutuokė tik labai miglotai. Jos vaizduotėje kilo vyrai su kiltais ir nuogomis krūtinėmis, romantiški kraštovaizdžiai. Kol kas atrodė visai neblogai. Gal reikėtų ten apsilankyti?

– Kasdien, – Kitas atsakė taip tyliai, kad ji vos išgirdo. – Bet dabar gyvenu čia.

– Niujorke man patiko, bet ten vaikų auginti nenorėčiau.

– Vaikų? – jis kilstelėjo antakius. – O kiek jų planuoji turėti?

– Keturis, – iškart atsakė ji. – Dvi mergaites ir du berniukus.

Kitas kreivai šyptelėjo.

– Na, žinoma. Ar jie jau turi vardus?

– Anė, Gilbertas, Diana ir Metjus. Bent jau šią savaitę. Keičiasi priklausomai nuo to, ką skaitau.

Tiesą sakant, vardai nesikeitė niekada. Jie jai suteikė vilties. Juk Anė Širlė[3] pradėjo nuo nieko, o baigė apsupta juoko ir meilės.

– Tada tikėkimės, kad laukdamasi nesusižavėsi moksline fantastika, antraip vaikai turės labai keistus vardus. O kodėl nori tiek daug?

– Atsiprašau?

– Su keturiais vaikais bus daug keblumų. Reikės didelio automobilio, didelių namų… didelės skalbyklės.

– Aš pati vienturtė, – tyliai atsakė Medison. Bent jau šitai nebuvo išsisukinėjimas ar tiesos nutylėjimas. Medison prisiekė, kad kai turės šeimą, kai susilauks vaikų, viskas bus kitaip. Jie bus laukiami, mylimi, giriami, palaikomi ir turės vienas kitą. Nebus vienišų naktų, praleistų drebant po plona antklode, trokštant, kad šalia būtų kitas žmogus, kuris suprastų. – Ir buvau labai vieniša. Noriu, kad mano vaikų vaikystė būtų tobula.

Tokia, kokios troško pati sau. Tokia, kokią iš jos atėmė, kai motina atsisakė pasakyti, kas jos tėvas. Pasakė tik tiek, kad atostogautojas. Vienas iš jaunų turtuolių, kurie atvykdavo prabangiais automobiliais ir jachtomis, pasipuošę dizainerių akiniais ir palikdavo dosnius arbatpinigius. Medison galėjo būti viena iš jų, bet jai teko vagonėlyje gyvenančios alkoholikės dukters likimas. Jokių turtų, tik storas kiautas, niekam neleidžiantis pamatyti merginos viduje. Net kai iš kiauto išlindo, jis nenukrito – bent jau kol išvyko iš Keipo ir pradėjo naują gyvenimą.

Medison kalbant, Kitas žvelgė tiesiai į ją, tarsi permatytų kiaurai iki širdies gelmių, tačiau to nesugebės nei jis, nei kas kitas. Medison tuo pasirūpino. Visgi, jaučiant jo žvilgsnį širdis greičiau plakė, daužėsi taip garsiai, kad, rodėsi, pati girdėjo, kaip dūžiai aidi kapinėse.

– O kaip tu? Be Bridžitos, turi kitų brolių ar seserų? – paklausė norėdama greičiau pakeisti temą.

Kitas žengė prie kerpėmis apaugusios šuns, kantriai laukiančio amžinybės, skulptūros. Jam nusukus šildantį žvilgsnį, Medison suvirpėjo ir tvirčiau susisupo į megztuką.

– Mūsų buvo trys.

Buvo?

Ore pakibo jos neištartas klausimas.

– Mano sesuo daug jaunesnė, ji vis dar mokosi universitete, o brolis… miręs. Mirė prieš trejus metus.

– Apgailestauju, – tarė ji tyliai. – Turbūt labai jo ilgiesi.

Kitas atsisuko šypsodamasis, bet šypsena nepalietė akių.

– Kasdien. Gerai, kur mes ėjome?

Medison sunkiai nurijo seiles. Jis akivaizdžiai nori keisti temą ir nesiruošia su ja aptarinėti savo netekties. Žinoma, tam nėra jokios priežasties – jie juk beveik nepažįstami. Nors ir vakar vakare, ir dabar vaikštant po kapines ji pajuto ryšį. O gal tik pasirodė. Kaip niekas kitas Medison žino, kokia galinga ir svarbi gali būti vaizduotė.

Ji ištraukė popieriaus lapelį ir dar kartą garsiai perskaitė pirmąją užuominą:

– Važiuokite Šiaurine linija iki Arkos stotelės. Užlipkite į Haigeito kalvą ir eikite per Vaterlo parką iki miesto paskutiniojo poilsio vietos. Sustokite aplink kapą, kur neturite, ką prarasti, išskyrus savo grandines. Paskutiniai žodžiai ketvirtoje eilutėje?.. – Medison nutilo ir pakėlė akis į Kitą. – Susitikite prie kapo? Ką tai reiškia? Kad turime išsiskirti?

– Žiūrėk, eidama maršrutu čia gide turėtum perskaityti informaciją apie Haigeito kapines. Ji turėtų padėti. Štai, – tarė paduodamas savo telefoną. – Paskaityk.

Medison atsargiai jį paėmė ir prisimerkusi pakreipė nuo saulės, kad įžiūrėtų žodžius.

– Tarp čia palaidotų žmonių yra Daglasas Adamsas, Džordžas Eliotas ir Kristina Roseti, nors dauguma žmonių aplenkia net ir šiuos šviesulius ir traukia tiesiai prie Karlo Markso kapo… A! Na, žinoma, – ji perskaitė likusį sąrašą. – Čia palaidota ir Lizė Sidals? Kaip norėčiau pamatyti jos kapą. Koledže rašiau kursinį apie prerafaelitus.

– Tada pirmyn. Turo tikslas – gerai praleisti laiką ir patyrinėti Londoną, o ne lakstyti uždusus skersai visą miestą.

– Tiesa, bet aš turą tik išmėginu, – priminė ji. – Galiu grįžti čia vėliau. Netgi apžiūrėti Stouk Niuingtono kapines. Galbūt sudominsi mane gotikiniu turizmu.

– Toks ir yra mano tikslas. Paskui dar bus žudikų turas. Žiūrėk, ten ekskursijų gidas. Gal paklausk jo kelio?

– Tik jei pažadi nuėjus prie kapo padaryti nuotrauką, – tarė Medison susižavėjusi stebeilydama į kapo nuotrauką. – Atvykusi į Londoną mačiau daug barzdotų hipsterių, bet nė vienas neprilygsta Karlui Marksui. Bus ateities kartoms.

Ne tokiomis nuotraukomis ji tikisi užpildyti savo socialinius tinklus, bet tegu Bartas pamato, kad ji turi slaptų gelmių.

Dar svarbiau, kad ji nesėdi namie ir gerai leidžia laiką.

Nors eidama prie gido paklausti, kur rasti kapą, Medison pagalvojo, kad viskas ne tik parodai. Greičiausiai nebūtų pasirinkusi savaitgaliui tokios veiklos, bet dabar buvo nuoširdžiai smagu. Ir dar keisčiau, kad visą rytą negalvojo apie Bartą.

Dar neseniai manė, kad atstumas suartina, bet panašu, kad jos atveju labiau tiktų posakis nematai, ir širdies neskauda. Na, ir gerai. Medison Karter nelies ašarų dėl jokio vaikino, kad ir koks tobulas jis būtų. Kuo aiškiau ji tai parodys, tuo labiau tikėtina, kad vos grįžus į Niujorką jis pasibels į duris prašydamas suteikti antrą progą.

Juk toks ir buvo jos planas, tiesa? Bet kažkodėl šį kartą ta mintis nė kiek nedžiugino, ir Medison dingtelėjo, kad jeigu turi tiek stengtis, kad įtikintų jį, jog yra jam skirtoji, galbūt jiedu nėra sukurti vienas kitam.

Tokiu atveju ji nė nenutuokė, ką daryti toliau.