Читать книгу Mūsų meilė tobula. Pirma knyga - Jessica Gilmore - Страница 6

Ji turėjo atsakyti ne.

Medison mažiausiai trūko pasimatymo iš pasigailėjimo, o dar blogiau – pasimatymo iš pasigailėjimo su viršininku. Tačiau Kitas ją užklupo pažeidžiamą. Kad ir kaip smagu vakarėlyje paflirtuoti net ne su vienu ir ne dviem, o keliais vyrukais, kurie visi su dantimis, plaukais ir įspūdingomis pareigomis, Medison nenoromis prisiminė, kaip pernai tokiu pačiu metu Bartas ją išsivežė į jaukius svečių namus Konektikute. Prieš tris mėnesius pagrįstai tikėjosi, kad per šį gimtadienį jis pasipirš, o ne išsiskirs iki gimtadienio likus dviem mėnesiams.

Tai reiškė, kad sulaukusi dvidešimt septynerių ji nebus ištekėjusi, o dvidešimt aštuonerių netaps mama. Visas kruopščiai suplanuotas tvarkaraštis nuėjo velniop. Kažkaip reikės pradėti iš naujo. Tik kol kas nė nenutuokė, nei kaip, nei su kuo, nei kur…

Laimingo gimtadienio. Medison atsiduso, amžių senumo vienatvė pakilo iš gelmių, kuriose buvo palaidota, apsivijo ir širdį, ir sielą. Kad negavo nei atvirukų, nei dovanų, jai nė motais. Prie to priprato jau seniai. Bet kažkodėl atrodė, kad sulaukus dvidešimt šešerių jos gimtadienis bent kam nors turėtų būti svarbus. Bent jau jai pačiai. Tačiau visą dieną apie jį nė negalvojo. Pati nesuprato, kodėl apie tai užsiminė jaunam pardavimo vadybininkui, – gal iš apgailėtino poreikio sulaukti dėmesio, kad ir kokio menko.

Gana. Medison ne verkšlentoja, ji kovotoja ir niekada gyvenime nesigręžiojo į praeitį. Medison atsikėlė nuo minkštos aksominės sofos ir perėjo kambarį. Jeigu jau turi palaukti Kito Bachanano namuose, kol jis persirengs, verčiau pasinaudos proga nuodugniau juo pasidomėti. Kiek kol kas pavyko suprasti, Kitas buvo nuolatinis biuro apkalbų objektas, tačiau tai tebuvo spėlionės, neturinčios jokio realaus pagrindo. Kelios pikantiškos detalės jai padėtų įsilieti į socialinį biuro gyvenimą. Negali pusei metų palaidoti savęs ir savo įžeisto išdidumo kaip koks romėnų tremtinys šaltoje, drėgnoje saloje.

Šiaip ar taip, oras Londone buvo gražesnis, nei ji tikėjosi.

Galėjo pasiguosti, kad įžeistas tik išdidumas. Niekada nebūtų tokia kvaila ir neatiduotų savo širdies nė kiek nesisaugodama.

Daugiau apie tai negalvok, – sudraudė save Medison ir maldaujamai užvertė galvą į aukštas lubas. Londone jai liko penki mėnesiai; reikia vėl pradėti gyventi, kad į Niujorką grįžtų pasisėmusi europietiško šarmo ir nuotykių. Jeigu tai neprivers Barto pulti ant vieno kelio su sužadėtuvių žiedu rankoje, tada jau niekas nepadės. Šiaip ar taip, juk sakoma, kad atstumas suartina. Tai pamanykit, kaip jie suartės jam išgirdus, kad Londone ji puikiai leido laiką…

Akį patraukė įmantrus gipso lipdinys ant lubų. Medison galėjo lažintis, kad išlikęs originalus nuo namo pastatymo kaip ir grindų plytelės koridoriuje ir rozetės ant lubų, nuo kurių kabojo su aplinka kontrastuojantys modernūs šviestuvai. Ji tikrai nesitikėjo, kad Kitas gyvena milžiniškame dviejų butų kotedže su vaizdu į žalią aikštę; būtų galėjusi lažintis, kad jis įsikūręs kokiame nors madingame stiklo ir chromo bute, o ne baltutėliame Jurgio laikų name. Šis dar įspūdingesnis nei Barto namai.

Kol kas asmeninių detalių beveik nepastebėjo. Plytelėmis išklotame koridoriuje išvis tuščia, tik drabužių kabykla, veidrodis ir antikvarinė konsolė su mažu dubenėliu raktams. Svetainėje irgi niekas nesimėtė, išskyrus laikraštį ant kavos staliuko, kuris gulėjo tvarkingai perlenktas ties beveik pabaigtu kryžiažodžiu, ir nedidelę nuotrauką ant įspūdingos marmurinės židinio atbrailos. Nespalvotoje nuotraukoje buvo matyti du paaugliai vienodomis šypsenomis, persisvėrę per jachtos turėklus. Medison lengvai pažino, kad jaunėlis – Kitas, nors nuotraukoje jo šypsena buvo kitokia nei ta, kurią teko matyti. Ši buvo plati ir nuoširdi, nė kiek nepanaši į cinišką vypsnį, kurį kasdien regėdavo biure.

Laiptuose pasigirdus žingsniams, Medison paskubomis grįžo į savo vietą, greitai čiupo laikraštį apsimesdama, kad taip patogiai ir sėdėjo pastarąsias dešimt minučių.

– Atleisk, kad užlaikiau. Apsipyliau marškinius tuo žaliu skysčiu ir nenorėjau niekur eiti dvokdamas kaip absento praeities vaiduoklis, – tarė Kitas įėjęs į kambarį ir kilstelėjo antakius. Medison nusispyrusi batelius ir susirangiusi sofos kampe su laikraščiu ant kelių. Stengėsi atrodyti kuo mažiau panaši į mėgėją detektyvę. – Patogu?

– Mmm? Taip, viskas gerai. Tik užbaigiau tavo kryžiažodį. Man atrodo, ten Medūza.

– Prašau?

– Šeši vertikaliai. Gąsdinančios gyvatės. Medūza.

– Nagi, duokš, – Kitas paėmė iš jos laikraštį ir pažvelgė į klausimą. – Na, žinoma. Turėjau susiprasti… – Vėl pakėlė galvą ir nužvelgė ją neįtikėtinai žydromis akimis. – Mėgsti galvosūkius, Medison?

– Kas?.. – jai prireikė didžiausių valios pastangų, kad išsėdėtų ramiai taip įdėmiai stebima. Atrodė, kad Kitas žvelgia į ją pirmą kartą, tarsi mėgina įvertinti.

– Galvosūkius, testus? Mėgsti?

– Žinoma, juk visi juos mėgsta, ar ne?

Kitas neatsakė, tik toliau įdėmiai į ją stebeilijo.

– Na, vaikystėje norėjau būti Nense Driu[1] , – tada, kai nesvajojo būti Rore Gilmor[2]. Medison nuleido kojas ant grindų. – Man regis, minėjai gėrimus.

Kitas valandėlę dar pastovėjo sustingęs, vis dar verdamas ją žvilgsniu, bet galiausiai nusišypsojo, veidu kaip kaukė nuslinko pažįstama pašaipi išraiška.

– Žinoma, netoliese. Tikiuosi, tu nieko prieš pasivaikščioti.

Medison nežinojo, ko tikėtis išėjus į miestą su Kitu Bachananu – prašmatnaus vyno baro ar kokio privataus klubo su odiniais krėslais ir tyliu privilegijuotųjų juoku. Bet tikrai nesitikėjo jaukaus bariuko, į kurį pateko. Sienos buvo nukabinėtos vietinių autorių grafikos kūriniais, aplink tvirtus kvadratinius medinius stalus – odinės sofos ir krėslai. Baras buvo beveik pilnutėlis, bet neatrodė nei ankštas, nei triukšmingas; čia jauteisi jaukiai kaip bare iš knygos. Už baro stovintis vyriškis linktelėjo Kitui ir metė Medison įdėmų žvilgsnį, bet Kitas nusivedė ją į kampą prie nekūrenamo židinio ir patraukė užsakyti gėrimų.

– Paprašiau ir lėkštės užkandžių, – tarė jis statydamas priešais ją ant stalo butelį proseko ir taures. – Nežinau, kaip tu, bet aš mirštu iš alkio. Tuose darbo vakarėliuose amžinai nėra, kada pavalgyti. Sunku bendrauti su puse krevetės burnoje.

– Kai pradėjau organizuoti renginius, kartais ištisas dienas maitindavausi tik vieno kąsnio sumuštinukais, – prisipažino Medison jam pildant taures. – Merginai, ką tik baigusiai koledžą, Niujorkas labai brangus miestas, o nemokamas maistas – nemokamas maistas. Kartais taip ilgėdavausi seno gero sumuštinio arba milžiniško mėsainio! Pasirodo, ikrų įmanoma atsivalgyti.

– Su gimtadieniu, – tarė Kitas paduodamas jai taurę ir atsisėdęs priešais kilstelėjo savąją. – Dirbai renginių organizavimo srityje?

Medison linktelėjo.

– Po mokslų prisijungiau prie draugės viešųjų ryšių ir renginių organizavimo įmonės. – Tas darbas buvo tobulas. Medison dirbo Manhatano širdyje su aukštuomenės grietinėle, bet po kurio laiko toji draugė nusprendė, kad jai labiau patinka vaikščioti į vakarėlius nei juos organizuoti, maloniau būti minimai antraštėse, nei jas sugalvoti. – Paskui tapau jaunesniąja vadybininke DL Media, o tada mane pasiėmė Brenda. Redakcijoje dirbu tik šešis mėnesius, – pridūrė ji. Vis dar nesuprato, kaip Brenda ją įtikino palikti saugų viešųjų ryšių pasaulėlį ir plaukti į nepažįstamus leidybos vandenis. Tai buvo pirmas neplanuotas poelgis per gerą dešimtmetį. Medison vis dar gąsdino ir jos pačios spontaniškumas, ir nauja pradžia.

– Šešis mėnesius? Galvojau, kodėl vis dar esi padėjėja, nes atrodai labai gabi, – paprastai pasakė Kitas, bet Medison atsisėdo tiesiau išdidumo kupina krūtine.

Ji apsidairė aplink tikėdamasi, kad Kitas nepastebės, kaip ją paveikė netikėtas komplimentas.

– Labai jauki vietelė. Ar čia atsivedi visas merginas?

– Tu pirmoji.

Medison atsisuko į jį ir jau buvo beprajunkanti, bet Kitas nesišypsojo. Atrodė visiškai rimtas.

– Kokia aš pagerbta. O kodėl ne? Būtų visai patogu.

Kitas patraukė pečiais.

– Namo nieko nesivedu, nes paskui visko prisigalvoja. Vieną akimirką – jauki vakarienė, kitą ji jau lieka nakvoti, netrukus perstatinėja baldus ir reikalauja stalčiaus. Be to, Kamila ir tokios kaip ji norėdavo eiti tik ten, kur galėtų save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Ši vietelė joms per prasta.

Nuskambėjo gana liūdnai, bet Medison puikiai jį suprato.

– Jeigu nenori dalytis su tomis merginomis nei namais, nei kaimynyste, kodėl su jomis susitikinėji?

Jo akys akimirkai aptemo.

– Nes man negresia joks pavojus kurią nors iš jų įsimylėti.

Kitas pasakė per daug. Tai turėjo būti paprastas ačiū ir, beje, su gimimo diena pasisėdėjimas, o ne išpažintis. Jis nenori ir nenusipelnė nuodėmių atleidimo. Medison stebeilijo į jį išpūtusi akis ir išsižiojusi, tarsi jis būtų koks kryžiažodžio klausimas, į kurį nežino atsakymo, bet šį kartą nesugalvojo, kaip nukreipti jos dėmesį. Priėjus padavėjai su rankoje iškelta Viduržemio jūros užkandžių lėkšte ir nutraukus susitvenkusią įtampą, Kitas atsiduso iš palengvėjimo.

– Jeigu būčiau žinojęs apie vieno kąsnio sumuštinukų perdozavimą, būčiau užsakęs ko nors rimtesnio, – tarė jis rodydamas į dubenėlius su alyvuogėmis, saulėje džiovintais pomidorais, humusu ir ajoliu. – Nors duonos nemažai.

– Ne, viskas labai gerai, – atsakė Medison, bet atrodė susimąsčiusi, akys vis dar neramiai įsmeigtos į jį. Kitas galvojo, kokią temą užvesti.

– Ar susisiekei su Vilte? – šita pakankamai saugi.

Medison pasmeigė falafelį ir atsargiai įsidėjo į lėkštelę. Kaip ir biure, kiekvienas judesys tikslus ir apgalvotas.

– Susirašėme elektroniniu paštu. Panašu, kad įsikūrė, – atsakė Medison ir nusišypsojo taip atvirai, taip nuoširdžiai, kad Kitui suspaudė širdį. – Ji mane truputį gąsdina. Maniau, kad esu itin kruopšti, bet Viltė… ji nepralenkiama. Ar žinojai, kad paliko man aplanką, kur viskas sudėliota pagal abėcėlę, su nurodymais, ką daryti, jeigu sugestų vandens šildytuvas, ir kada išveža šiukšles? Pusė jo apie tai, ką daryti, jeigu jos sesuo Fetė anksčiau grįžtų iš kelionių. Tai merginai juk devyniolika metų, galėtų truputį atsipalaiduoti! – Nors žodžiai buvo skirti pajuokai, Medison veidu nuslinko ilgesys.

Bet tada ji giliai įkvėpė, susitvardė ir atvirto ramiąja, profesionaliąja Medison.

– Šiaip ar taip, buvo užsukę keli jos kaimynai. Jie labai malonūs, bet visi vyresni ir turi vaikų. Geri žmonės, bet negaliu visą vakarą kalbėtis, kaip brangiai atsieina auklės.

Kitas nutaisė grimasą.

– Oi, aš tave suprantu.

Panašu, kad, kiekvieną kartą kur nors nuėjus, kas nors kalba apie aukles ir ekologišką kūdikių maistą. Tai nuolat primindavo, kad jo draugų ratelis, su juo ar be jo, juda į priekį. Erzinimai dėl viengungio gyvenimo ėmė įgristi.

Medison pakėlė į jį akis.

– O tu vaikų nenori? Kada nors?

Kitas trumpai nusijuokė.

– Kodėl viskas susiveda į santuoką ir vaikus? Maniau, kad mūsų visuomenė toliau pažengusi. Kodėl negalima tiesiog pasimėgauti malonia draugija ir judėti toliau?

Medison sustingo su šakute rankoje.

– Tikrai taip galvoji? Vargšė Kamila.

Kitas suraukė antakius.

– Ji žinojo, koks esu. Neapsimetinėjau, kad noriu ko nors kito, Medison. Jeigu ji užsimanė keisti taisykles nė neįsitikinusi, kad vis dar žaidžiu, tai ne aš kaltas.

– Žmonės keičiasi. Kiekvienas pradedame santykius tikėdamiesi, kad jie augs ir plėtosis. Santykiai arba auga, arba baigiasi. Taip jau yra.

– Nesutinku. Manau, kad du suaugę žmonės gali kuo puikiausiai gerai leisti laiką nieko daugiau nesitikėdami. Kamila sakė, kad santykiai be įsipareigojimų jai tinka, bet netrukus ėmė mane spausti. Jeigu būtų su savimi ir manimi atvira nuo pat pradžių, nebūtų likusi įskaudinta.

– Oho, dabar man jos net truputį gaila, – metė Medison visa nuraudusi ir Kitas išsižiojo atsakyti, bet ką jis pasakys? Apsigins? Ne, paaiškins jai, kaip yra iš tiesų, bet tada girgždėdami atgijo baro garsiakalbiai ir pasigirdo pranešimas apie vakaro protmūšį.

Medison atsitiesė ir apsidairė, akys sužibo kaip vaiko, kuriam pažadėtas saldainis.

– Ei, nedalyvavau protmūšyje nuo koledžo. Gal nori?.. Vyną ką tik pradėjome ir duonos dar nesuvalgėme…

Įdomu. Kitas atsilošė ir ją nužvelgė; ji sėdėjo kaip ant adatų. Staiga prisiminė, kaip užbaigė kryžiažodį, kaip skrupulingai pastarąsias keturias savaites imdavosi kiekvienos jo problemos. Norėjau būti Nensė Driu, – sakė ji.

Ar galima Medison pasitikėti? Kitas norėjo, kad nei konkurentai, nei bendradarbiai nesuuostų, ką rengia. Jis netroško nei projektų vadovų, nei tyrimų, nei pardavimų skyriaus įsikišimo. Galiausiai viso to neišvengs, bet dar reikia palaukti. Kol kas jis vienas pasimėgaus nauja idėja.

– Medison, – tarė jis iš lėto. – Ar norėtum pabūti mano bandomuoju triušiu?

– Tavo kuo? – jeigu būtų paklausęs, ar nori suvalgyti bandomąjį triušį, nebūtų labiau pasibaisėjusi.

– Bandomuoju triušiu. Išmėgintum mano naują produktą.

Medison prisimerkė.

– Kokie rinkodaros terminai. Maniau, kad leidžiame knygas.

– Ir leidžiame. Leidžiu, – Kitas dar minutėlę į ją pažiūrėjo. Ji nepažinojo nieko, kam galėtų išpliurpti, ir šiaip neatrodė plepi. Reikėtų ja pasitikėti. Jeigu niekada nerizikuotų, nebūtų nuėjęs taip toli.

Karjerą leidybos versle Kitas pradėjo dar Kembridže, kai nostalgiškai nusiteikusiai publikai perleido aukso amžiaus detektyvus. Dar po dvejų metų persiorientavo į skaitmeninę leidybą ir savo įmonę DL Media pardavė už apvalią sumelę ir vadovo postą. Taip įsigijo namą, užsitikrino geras pajamas ir dar atsidėjo ateičiai, bet pastaruoju metu svarstė, ar kartu su kompanija nepardavė ir sielos.

Dabar negalėjo nė įsivaizduoti, kaip viskas būtų pakrypę kitu atveju. Vienišas vaikinas, vadovaujantis mažai, bet augančiai kompanijai, buvo už šviesmečių nuo sraigtelio – kad ir vadovaujančio – tarptautinėje korporacijoje. Nors premijos ir atlyginimas neblogi – daugiau nei neblogi, – Kitas ilgėjosi jaudulio, kurį išgyvena tik įmonės savininkas. Pagalvojus apie šį naują projektą širdis plakė beveik taip pat stipriai, kaip vadovaujant savo leidyklai. Dirbdamas prie jo beveik pamiršo, kaip viskas pasikeitė per pastaruosius kelerius metus.

Medison sėdėjo įsmeigusi į jį akis.

– Ir kas per produktas?

– Mes teikiame informaciją ir pramogas, – tarė Kitas įdėmiai stebėdamas jos reakciją. – Planuoju abi sujungti į vieną.

Medison suraukė antakius.

– Ir nori, kad šitą porelę palaiminčiau?

– Noriu, kad išbandytum, – Kitas giliai įkvėpė ir greitai išbėrė: – Planuoju interaktyvių kelionių gidų seriją.

– Gerai… – atsakė ji akivaizdžiai skeptiškai. – Įdomu, bet ar kas nors išvis dar naudojasi kelionių gidais?

Kitas šito tikėjosi.

– Kelionių gidų yra įvairiausių – nuo elektroninių knygų iki mobiliųjų programėlių ir senų gerų popierinių versijų.

– Vis tiek nesuprantu…

Kitas jos pasigailėjo.

– Skirtumas tas, kad šios tau tik duoda užuominas, bet nepasako, ką pamatysi. Kiekvienas gidas – kaip lobio medžioklė.

Medison palinko į priekį, akyse įsižiebė susidomėjimo kibirkštėlė, nuo kurios ji iš gražios virto spindinčia. Nepasakytum, kad Kitą domintų jos išvaizda. Jam reikėjo jos smegenų – koks skirtumas, kaip susidomėjus nušvinta jos akys ar kaip palinkus į priekį atvipo palaidinės iškirptė.

– Lobio medžioklė? Kur lobis pažymėtas X?

Kitas atplėšė akis nuo jos lūpų. Susikaupk, Bachananai.

– Tam tikra prasme taip. Turistai gali rinktis vieną iš penkių teminių maršrutų – istorija, romantika, gamta, literatūra arba jų visų mišinys – ir pagal užuominas keliauti į paslaptingąjį tikslą, pakeliui gėrėdamiesi įžymiomis vietomis. Kiekvienai temai bus įvairaus ilgio maršrutų – nuo popietės iki trijų dienų, kad prisitaikytų prie viešnagės trukmės, nors tikiuosi, kad juos išmėgins net didžiausi Londono cinikai.

– Taip, – nutęsė Medison ir iš lėto linktelėjo. Užkandžių lėkštė buvo nustumta į šalį, ji gėrė į save kiekvieną žodį. – Suprantu. Kiekviena lobio medžioklė turėtų nuo vietos priklausančią temą, kaip, pavyzdžiui, revoliucija Bostone? Ji būtų skirta ne tik turistams, ar ne? Tiktų ir darbo vakarėliams, mergvakariams ir bernvakariams, šeimoms… – Kitą apėmė pasitenkinimas. Ji suprato. – O koks prizas? Ar svarbiausia – dalyvauti?

– Dalyvavimo džiaugsmas garantuotas, bet sėkmingai įveikę maršrutą keliautojai gaus vietinių restoranų ir pramogų nuolaidų. Dabar ieškau partnerių, nors pradžiai planuoju paslėpti tikrą lobį – ar bent jau prizą.

Medison atsilošė ir paėmė taurę vyno.

– Ir ką nori, kad padaryčiau? Sugalvočiau prizą?

Kitas papurtė galvą.

– Ne, noriu, kad išmėgintum kelis pirmuosius maršrutus. Paleisti šį produktą planuoju kitais metais, vienu metu penkiuose pasaulio miestuose. Visuose miestuose pradėsime tą pačią dieną, ir komandos galės varžytis tarpusavyje. Bet kol kas ruošdami pasiūlymą pardavimo skyriui, turime susitelkti į Londono maršrutus – noriu žinoti, ar jie ne per sunkūs užsieniečiams, ar pakanka laiko ir, svarbiausia, ar smagu.

– Tai bus mano darbo dalis?

Kitas irgi paėmė taurę; jis iš jos paprašys labai daug:

– Kol kas esame koncepcijos stadijoje. Šitai turėtum padaryti savo asmeniniu laiku, savaitgaliais, bet… – jis nusišypsojo žvelgdamas tiesiai jai į akis, pasitelkdamas visą žavesį. – Pati sakei, kad nori išlįsti pasižvalgyti…

– Visai taip nesakiau. Esu visiškai patenkinta maistu dėžutėse ir serialais. Ką tu žinai, gal tik dėl to ir ėmiausi šio darbo? – paprieštaravo ji.

Kitas įdėmiai ją nužvelgė galvodamas, kaip ją perkalbėti.

– Bet savaitgalius leidi viena. Aš maršrutus jau žinau, todėl noriu pamatyti, kaip jie įveikiami praktiškai. Ruošiausi juos apeiti pats, bet štai tu pirmą kartą Londone. Užsienietė. Tobula. Galėsi sekti užuominas, o aš eisiu kartu ir pažiūrėsiu, kaip seksis.

– Aš…

– Nesitikiu, kad darysi tai už dyką, – pertraukė Kitas jai nespėjus atsisakyti ar pastebėti, kad nelabai smagu visus savaitgalius leisti su viršininku. – Už kiekvieną įvykdytą maršrutą laukia prizas. Apmokėsiu tokią pramogą, kokios panorėsi, – koncertą, restoraną, nuotykių parką. Tik pasakyk.

– Ką tik panorėsiu?

– Bet ką. – Kas gi tai? Jau ir taip praleis su ja visą savaitę, o paskui dar kelis savaitgalius. Tačiau jam nespėjus atsitraukti, Medison ištiesė ranką.

– Tada sutarta, – sutiko ji.

Jei jau rizikuoti… Kitas paėmė jos švelnią, vėsią rankelę.

– Sutarta. Nekantrauju geriau tave pažinti.

Kodėl taip pasakė? Tai tikrai ne sandorio dalis. Jeigu Medison atrodo paslaptinga mergina, mėgstanti iššūkius, tai priežastis laikytis atstumo, o ne slinktis artyn. Bet tai tik darbas, o su darbu Kitas susitvarkys. Šiaip ar taip, daugiau nieko neturi.