Читать книгу Geležies karalienė - Julie Kagawa - Страница 3
PIRMA DALIS
1
ОглавлениеIlgas kelias namo
Prieš vienuolika metų, per šeštąjį mano gimtadienį, pradingo tėtis.
Prieš metus, irgi per mano uogienės dieną, iš manęs buvo atimtas broliukas. Bet tuokart aš iškeliavau į fėjūnų šalį jo ieškoti.
Tiesiog neįtikėtina, kaip stipriai galima pasikeisti kelionėje, kiek daug patirti. Aš sužinojau, kad tas, kurį laikiau savo tėčiu, iš tiesų nėra tikrasis. Kad mano biologinis tėvas – netgi ne žmogus. Kad esu legendinio fėjūnų karaliaus dukra, kad mano gyslomis teka jo kraujas. Be to, patyriau turinti galių. Galių, kurios iki šiol man pačiai kelia baimę. Galių, kurios baugina netgi fėjūnus, nes yra jiems labai pavojingos… O aš net nesu tikra, jog pajėgsiu jas suvaldyti.
Aš supratau, kad meilė gali būti nepavaldi laikui ir prigimčiai, kad ji gali būti kerinti, tobula ir verta kovos. Bet kartu ir trapi, širdį draskanti, o kartais reikalaujanti aukų. Kad retsykiais dėl jos tenka stoti prieš visą pasaulį ir kad nebūna paprastų atsakymų. Kad turi žinoti, kada nesitraukti nė per žingsnį, o kada… paleisti. Ir net jeigu meilė atgimsta, sykiais pamatai, jog tas, kuris visą laiką buvo greta, jau nebe toks kaip anksčiau.
Aš maniau, kad viskas baigėsi. Kad kelionė į fėjūnų šalį, sunkūs sprendimai, kuriuos tekdavo priimti, aukojimasis dėl tų, kuriuos myli, liko praeityje. Tačiau ir vėl artėja audra, kuri kaip niekada parodys, ar teisingi mano pasirinkimai. Tik šiuokart nebebus kelio atgalios.
AŠ ESU MEGANA ČEIS.
Mažiau nei po dvidešimt keturių valandų man sukaks septyniolika.
Déjà vu, tiesa? Tiesiog neįtikėtina, kaip greitai lekia laikas, kol tu pats, regis, stovi vietoje. Nejaugi nuo tos dienos jau prabėgo vieni metai? Nuo tos dienos, kai aš atsidūriau fėjūnų šalyje. Nuo tos dienos, kuri amžiams pakeitė mano gyvenimą.
Tiksliau sakant, man dar nėra septyniolikos. Aš pernelyg daug laiko praleidau Niekadaniekada. Čia nesensti arba tai vyksta taip lėtai, kad nė nepastebi. Todėl nors tikrame pasaulyje prabėgo ištisi metai, aš pati, matyt, tapau vos keliomis dienomis vyresnė nei tada, kai atsidūriau fėjūnų šalyje.
Kita vertus, dabar tikrame pasaulyje pasijutau taip stipriai pasikeitusi, kad tiesiog pati savęs nebeatpažinau.
Mudu su Ašu lakdinantis taterkoltas1 ritmiškai caksėjo kanopomis per grindinį į taktą mano širdžiai. Čia, Luizianoje, tuščiame kelyje, apsodintame raudonlapėmis nisomis ir apsamanojusiais kiparisais, beveik nesimatė automobilių, o vienas kitas pasitaikantis veržliai pralėkdavo pro šalį, žarstydamas į šalis nukritusius lapus. Vairuotojams nebuvo lemta pamatyti tankiakarčio juodo žirgelio degančiomis tarsi žarijos akimis, risnojančio keliu be žąslų, pavadžių ir balno. Nematė jie ir dviejų raitelių ant jo nugaros: šviesiaplaukės merginos ir niūraus dailaus princo, įsitaisiusio už bendrakeleivės ir apkabinusio ją per liemenį. Mirtingiesiems nelemta regėti fėjūnų pasaulio. Pasaulio, kurio dalimi (noriu aš to ar ne) nuo šiol esu ir pati.
– Ko tu bijai? – sušnibždėjo man į ausį sodrus balsas ir aš visa pašiurpau.
Netgi drėgnuose Luizianos pelkynuose nuo Žiemos rūmų princo sklido šaltis ir jo kvėpavimas maloniai vėsino odą.
Žvilgtelėjau į jį pro petį.
– Ką turi galvoje?
Žiemos princas Ašas žvelgė tiesiai į mane, sidabrinės akys švytėjo sutemose. Tiksliau sakant, jis jau ne princas. Karalienė Mebė ištrėmė sūnų iš fėjūnų šalies už tai, kad jis nepanoro atsižadėti meilės puskraujei Vasaros valdovo Oberono dukrai. Vasarai ir Žiemai privalu kovoti. Mums nevalia bendradarbiauti, sykiu leistis į žygius, o svarbiausia – mylėti vienam kito.
Tačiau mudu sujungė meilė ir dabar Ašas čia, su manimi. Mes tapome tremtiniais ir takai, vedantys į Niekadaniekada, mums užsidarė amžiams. Na ir tegul. Vis tiek neketinu tenai grįžti.
– Tu jaudiniesi, – pareiškė Ašas ir paglostė galvą, nubraukė plaukus nuo sprando, priversdamas suvirpėti. – Jauste jaučiu nuo tavęs sklindančią baimę. Ir tai kelia man nerimą. Kas nutiko?
Turėjau susiprasti, kad nepavyks nuslėpti nuo Ašo savo išgyvenimų. Juk jis – fėjūnas, kad jau apie tai prakalbome. O jų burtų galias kursto mirtingųjų sapnai ir jausmai. Taigi Ašui savaime persiduoda mano emocijos.
– Atleisk, – atsakiau. – Taip, tiesą sakant, truputį jaudinuosi.
– Kodėl?
– Kodėl? Juk buvau pradingusi beveik ištisus metus. Pamačiusi mane mama gali prarasti savitvardą.
Vos pagalvojus apie susitikimą su artimaisiais suspaudė širdį. Supratau, kad laukia ašaros, pykčiu atmiežtas palengvėjimas, neišvengiami klausimai.
– Kol buvau Niekadaniekada, maniškiai nieko apie mane nežinojo. – Atsidususi pažvelgiau į tolį, kur kelias tirpo sutemose. – Ką aš pasakysiu jiems? Nuo ko pradėsiu aiškintis?
Taterkoltas suprunkštė ir suskliautė ausis, automobiliui pralėkus pernelyg arti mūsų. Ar man tik pasirodė, ar tai išties senutėlis aplamdytas Luko fordas nudardėjo keliu ir pradingo už posūkio? Na, patėvis vis tiek nebūtų mūsų pastebėjęs; netgi kai gyvenome po vienu stogu, jam sunkiai sekėsi prisiminti mano vardą.
– Turėsi papasakoti tiesą, – tarė Ašas ir aš krūptelėjau iš netikėtumo, nes nesitikėjau sulaukti atsakymo. – Nuo pat pradžių. Nesvarbu, susitaikys jie su tuo ar ne, bet nevalia slėpti, kas esi, ypač nuo artimųjų. Geriausia užbaigti viską vienu sykiu… O kas iš to išeis, pamatysime vėliau.
Jo tiesmukumas mane nustebino. Dar nespėjau įprasti prie naujojo Ašo, kalbaus ir besišypsančio, daugiau neatsitvėrusio ledine abejingumo siena. Nuo to laiko, kai mudu ištrėmė iš Niekadaniekada, jis tapo gerokai atviresnis, nebe toks susimąstęs ir nekalbus kaip anksčiau, tarsi būtų nusimetęs nuo pečių sunkią naštą. Žinoma, matuojant įprastu matu Ašas vis dar tylus ir rimtas, bet pirmą kartą leido pasireikšti tikrajai savo prigimčiai, kurią aš įžvelgiau nuo pat pradžių.
– O jeigu jie neįstengs su tuo susitaikyti? – balsiai išsakiau visą rytą mane kankinantį klausimą. – Jeigu išsigąs, sužinoję, kas esu? Jeigu… daugiau nebenorės manęs matyti?
Mano balsas sudrebėjo tarsi kokios susigraudinusios penkiametės. Tačiau Ašas tik dar stipriau apkabino ir prisitraukė arčiau.
– Tada tu tapsi našlaite kaip ir aš, – atsakė jis. – Mudu sugalvosime, kaip gyventi toliau. – Jis palietė lūpomis ausį ir mano širdis suspurdėjo it pagauta paukštelė. – Drauge.
Pradėjau tankiau alsuoti, pasisukau, trokšdama pabučiuoti savąjį princą, paglostyti tamsius šilkinius plaukus…
Tačiau taterkoltas staiga suprunkštė ir pasileido šuoliuoti. Ne taip greitai, kad išsidrėbčiau ant žemės, bet pakankamai, jog imčiau šokinėti kaip sviedinukas. Mėšlungiškai įsikibau į karčius, o Ašas sugriebęs už rankos padėjo išsilaikyti. Širdis pašėlusiai daužėsi, įsmeigiau nuožmų žvilgsnį bjauriam padarui tarp ausų ir vos susilaikiau skaudžiai neįsispyrusi kojomis į šonkaulius, bet tokiu atveju būčiau suteikusi jam dar vieną dingstį nusimesti mane nuo nugaros. Nelemtas gyvulys kilstelėjo galvą ir dėbtelėjo į mus: akys degė purpurine liepsna, snukis rodė panieką.
Aš suraukiau nosį ir kandžiai pasiteiravau:
– Ak, atleiskite, ar mes privertėme jus pasijusti nesmagiai? Ką gi, daugiau taip nedarysime.
Padaras sušnarpštė. Ašas šyptelėjo, bet daugiau nemėgino manęs prisitraukti. Tad atsidususi įsmeigiau žvilgsnį į kelią virš ramiai besisūpuojančios taterkolto galvos, ieškodama pažįstamų orientyrų. Širdis tankiau suplakė, kai pastebėjau kelkraštyje tarp medžių surūdijusį furgoną, per kurio kiaurą stogą spėjo praaugti krūmas. Šis griozdas riogso čia, kiek save prisimenu. Kasdien matydavau jį dardėdama autobusu į mokyklą ir atgal. Jis visada reiškė, kad namai ranka pasiekiami.
Dabar man atrodė, kad prabėgo ištisa amžinybė nuo to laiko, kai mudu su Robiu kratydavomės autobuse, kai man terūpėjo pažymiai, namų darbai ir vairuotojo pažymėjimas. Kaip viskas pasikeitė; kaip keista bus sugrįžti į mokyklą, vėl gyventi ankstesnį nuobodų gyvenimą, tarsi nieko nebūtų nutikę.
– Tikriausiai mane paliks antriems metams, – atsidususi pasiguodžiau ir nugara pajutau nustebusį Ašo žvilgsnį. Nenuostabu, kad būdamas nemirtingas fėjūnas jis nė nenutuokia, ką reiškia nerimauti dėl mokyklos, vairuotojo pažymėjimo ir…
Tikrovė staiga užgriuvo mane visu nepakeliamu svoriu. Laikas Niekadaniekada pralėkė kaip ūkanose paskendęs nežemiškas sapnas, o dabar mes sugrįžome į realų pasaulį. Pasaulį, kuriame man teks sukti galvą dėl įvertinimų, užduočių, stojimo į koledžą. Juk anksčiau norėjau susirasti darbą per vasaros atostogas, taupyti automobiliui. Baigusi mokyklą stoti į Technikos ir taikomųjų mokslų koledžą. Paskui galbūt išvažiuoti į valstijos sostinę Baton Ružą arba Naująjį Orleaną. Ar man dar pavyks tai padaryti, kai tiek visko nutiko? Ir kaip rasti vietą šiose svajose fėjūnų atstumtam Žiemos rūmų princui?
– Kas ir vėl? – Vėsus Ašo kvėpavimas pakuteno ausį, privertęs suvirpėti.
Aš giliai įkvėpiau.
– Kas mūsų laukia, Ašai? – paklausiau pusiau pasisukusi į jį. – Kur mes būsime po metų ar dvejų? Aš negalėsiu likti čia amžinai… Anksčiau ar vėliau teks pradėti gyventi savarankiškai. Mokytis, dirbti vasaromis, kada nors stoti į koledžą ir… – Staiga nutilusi nudūriau akis į rankas. – Galiausiai turėsiu gyventi toliau, bet neįsivaizduoju, kaip ką nors darysiu be tavęs.
– Ir aš jau galvojau apie tai, – atsiliepė Ašas. Kai grįžtelėjusi dirstelėjau į jį, nustebusi pamačiau, kad jis šypsosi. – Tau prieš akis visas gyvenimas. Tad reikia planuoti ateitį. Kiek suprantu, Šaunusis Robinas šešiolika metų dėjosi mirtinguoju. Kas trukdo man pasekti jo pavyzdžiu?
Aš sumirksėjau.
– Tu rimtai?
Jis atsargiai paglostė skruostą, įdėmiai pažvelgė į akis.
– Tikriausiai tau teks man šį bei tą paaiškinti apie mirtingųjų pasaulį, bet aš pasirengęs mokytis, kad tik būčiau greta. – Ašas vėl šelmiškai šyptelėjo. – Neabejoju, jog prireikus sugebėsiu „tapti žmogumi“. Jeigu panorėsi, lankysiu mokyklą. Nuspręsi persikelti į didelį miestą vydamasi savo svajonę, aš vyksiu kartu. O jeigu kada nors įsigeisi ištekėti už manęs pasipuošusi balta suknele ir įteisinti mūsų santykius, kaip žmonėms įprasta, esu pasirengęs ir tam. – Ašas taip palinko prie manęs, kad aš įžvelgiau savo atvaizdą sidabriniuose vyzdžiuose. – Žodžiu, nuo šiol ir laimėje, ir varge mudu būsime kartu.
Aš tylėjau be žado, nes nežinojau, ką pasakyti. Norėjau padėkoti, tačiau fėjūnai visai kitaip priima žodžius. Troškau visą likusį kelią glaustis prie jo ir bučiuoti, bet tokiu atveju taterkoltas tikrai nutrenktų mane į pakelės griovį.
– Ašai… – pradėjau, tačiau nespėjau daugiau nieko pasakyti, nes taterkoltas netikėtai sustojo prie žvyrkelio, vedančio į nedidelę kalvą. Ten, tolumoje, bolavo kreivai prikalta pašto dėžutė. Nors žali dažai išbluko, prietemoje aiškiai buvo matyti užrašas:
„Čeisai. 14202.“
Širdis apmirė. Štai aš ir namuose.
Nerangiai nusliuogiau nuo taterkolto nugaros; po ilgo kratymosi kojos linko ir drebėjo. O Ašas mikliai nušoko žemėn ir kažką pašnibždėjo aikštingam gyvuliui į ausį. Tas suprunkštė, kilstelėjo galvą ir šovė į tamsą. Po sekundės jo ir pėdos spėjo ataušti.
Rijau akimis žvyrkelį, o širdis daužėsi. Namai ir šeima laukia manęs čia pat už kalvelės: senas pastatas su apsilaupiusiais žaliais dažais, mėšlina kiaulidė už jo, Luko visureigis ir mamos universalas įvažiuojamajame keliuke.
Be garso žengdamas per žvyrą prisiartino Ašas.
– Ar tu pasiruošusi?
Ne, nesijaučiau pasiruošusi. Tad stypsojau spoksodama į tamsą, kur ką tik pradingo taterkoltas.
– Kur prašapo tas gyvulys? – paklausiau mėgindama nuvyti šalin mintis apie tai, kas manęs laukia. – Ką jam pasakei?
– Kad jis atsilygino man už paslaugą ir nuo šiol mes atsiskaitę. – Kažkodėl ši mintis pralinksmino Ašą, nes jis su šypsena sužiuro į tą pusę, kur pradingo aikštingasis padaras. – Regis, daugiau nebegalėsiu naudotis taterkoltų paslaugomis kada panorėjęs. Nuo šiol teks prašyti.
– Ar tai blogai?
Šypsena virto grimasa.
– Daug kas man skolingas vieną kitą paslaugą. – Matydamas mano neryžtingumą Ašas linktelėjo namo pusėn. – Pirmyn. Tavęs laukia šeima.
– O kaipgi tu?
– Man regis, bus geriau, jeigu šiuokart eisi viena. – Ašo akyse šmėstelėjo kaltė ir jis liūdnai šyptelėjo. – Abejoju, ar tavo broliukas apsidžiaugtų mane pamatęs.
– Bet…
– Aš būsiu netoliese. – Jis palinko prie manęs ir pataisė išsipešusią plaukų sruogą. – Pažadu.
Atsidususi vėl nukreipiau žvilgsnį į įvažiuojamąjį keliuką.
– Gerai, – sumurmėjau susitaikiusi su tuo, kas neišvengiama. – Kas bus, tas bus.
Aš žengiau tris žingsnius, klausydamasi žvyro girgždesio po kojomis, ir žvilgtelėjau per petį. Tuščias kelias, regis, šaipėsi iš manęs, nenuorama vėjas šiureno lapus toje vietoje, kur ką tik stovėjo Ašas. Tipiškas fėjūnų elgesys. Aš krestelėjau galvą ir viena nužingsniavau toliau.
Kai netrukus užkopiau į kalvelę, prieš akis visu kaimišku šaunumu atsivėrė namas, kuriame pragyvenau dešimt metų. Virtuvės lange degė šviesa, bolavo namiškių siluetai. Štai mama, grakščiai palinkusi ties kriaukle, o ana ten Lukas, apsirengęs išblukusiu kombinezonu, neša jai kaugę nešvarių lėkščių. Stipriai prisimerkusi įžiūrėjau ir garbanotą Itano viršugalvį, palinkusį virš virtuvės stalo.
Akis pradėjo graužti ašaros. Po metus trukusio išsiskyrimo, kovų su fėjūnais, atsiskleidusios tiesos, kas esu iš tikrųjų, ir nesuskaičiuojamos daugybės kartų žaistų slėpynių su mirtimi, galiausiai vėl atsidūriau namuose.
– Labai miela, ar ne? – pasigirdo kimus balsas.
Aš krūptelėjau ir puoliau dairytis.
– Pažvelk į viršų, princese.
Vos spėjusi pakelti akis pamačiau plonytėlaitį švytintį tinklą ir tą pačią akimirką jis nukrito ant manęs. Iš netikėtumo net parvirtau aukštielninka. Nusikeikusi pradėjau blaškytis ir muistytis mėgindama išsivaduoti. Bet nutvilkė geliantis skausmas ir aš mėšlungiškai įkvėpiau. Susikruvinusi rankas įdėmiau įsižiūrėjau į tinklą. Jis buvo nupintas iš tvirtos lanksčios vielos, kuri ir sužeidė pirštus.
Iki manęs atsklido čaižus juokas ir aš pasukau galvą, bandydama įžiūrėti užpuolikus. Ant elektros laidų, einančių iki namo stogo, tūnojo trys padarai svogūno formos kūnais ir kibiomis letenomis, blyksinčiomis mėnesienoje. Širdis pašėlusiai sudunksėjo, kai jie visi lyg vienas įsisūpavę atsiplėšė nuo laidų ir su žvangesiu nusileido ant žvyruoto tako. Paskui išsitiesė visu ūgiu ir pasileido prie manęs.
Aš mėginau atšokti ir dar labiau susipainiojau tinkle. Dabar, kai mačiau siaubūnus labai aiškiai, jie priminė man milžiniškus vorus, tačiau kažkodėl atrodė dar klaikiau. Ilgos ir plonos užpakalinės letenos, panašios į didžiules smailias adatas, blizgėjo pabaisoms lapnojant žeme. Blyškūs snukiai išsprogusiomis juodomis akimis priminė perdžiūvusius išsekusių kankinių veidus. Artindamiesi padarai tiesė į mane vielines priekines letenas ilgais pirštais ir lenktais nagais, o užpakalinėmis caksėjo per žvyrą.
– Štai ji ir pakliuvo, – sušnypštė vienas iš užpuolikų, kai jie vaipydamiesi apsupo mane. – Kaip karalius ir buvo numatęs.
– Labai jau lengvai pasidavė, – sugergždė antrasis, rydamas mane juodomis įkypomis akimis. – Tiesą sakant, aš net šiek tiek nusivyliau. Maniau, mums klius stambus laimikis, o čia viso labo menka muselė, įsipainiojusi voratinklyje. Kodėl gi valdovas jos taip bijo?
– Valdovas? – pakartojau aš ir trijulė suklapsėjo akimis, matyt, apstulbusi, kad aš ramiai prakalbau, o ne pradėjau spiegti iš baimės. – Turite galvoje apsišaukėlį? Ar jis vis dar vaikosi mane?
Pamėkliški vorai puolė šnypšti, šiepdami aštrius dantis.
– Nepiktžodžiauk, mergiūkšte! – sukliegė vienas ir pagriebęs tinklo kraštą prisitraukė mane artyn. – Jis ne apsišaukėlis! Jis – Geležies karalius, tikrasis Geležies karalystės valdovas!
– O aš girdėjau ką kita, – paprieštaravau, drąsiai atrėmusi degančių juodų akių žvilgsnį. – Man teko akis į akį susitikti su Geležies karaliumi. Tikruoju Geležies karaliumi. Machina. Ar jūs jau užmiršote jį?
– Žinoma, kad ne! – sugergždė nelemtas raganos palikuonis. – Mes niekada nepamiršime Machinos. Jis norėjo padaryti tave savo karaliene, visos Geležies karalystės karaliene, bet tu nužudei jį atsidėkodama.
– Jis buvo pagrobęs mano broliuką ir ketino sunaikinti Niekadaniekada, – atšoviau. – Bet jums tai nė motais. O dabar tarnaujate apsišaukėliui, kuris prievarta užgrobė sostą. Jis nėra tikrasis įpėdinis. Jūs remiate tariamą valdovą.
– Melas! – sušnarpštė vorai iki kraujo draskydami mane kibiais nagais. – Kas tau tai pasakė? Kaip drįsti juodinti naujojo karaliaus vardą?!
– Geležinis arklys, – atkirtau ir susiraukiau iš skausmo, nes kažkuris užpuolikas sugriebė už plaukų ir pradėjo tampyti į visas puses. – Man pasakė pats Geležinis arklys, Machinos karvedys.
– Išdavikas! Jis ir kiti maištininkai bus sunaikinti, kai tik karalius išsiaiškins su tavimi!
Vorai putojo iš pykčio, žerdami grasinimus ir prakeiksmus, be to, skaudžiai braižė kūną per tinklo akis. Tas, kuris laikė už plaukų, dar stipriau įsikibo ir patraukė priversdamas atsistoti. Žioptelėjau, skausmo ašaros užtemdė akis, vargiai bemačiau ties veidu šnypščiančios pabaisos žabtus.
Staiga tarp mūsų plykstelėjo šaltas žydras žaibas. Geležies fėjūnas sucypė ir… subyrėjo. Žemę aplink mane nusėjo tūkstančiai skeveldrų. Adatos ir smeigtukai blausiai sušvito mėnesienoje, nes, kaip įprasta, tik tiek teliko iš šios padermės atstovo. Du kiti sustugo ir atsitraukė, nes gelbėtojas nuplėšė nuo manęs tinklą ir stojo prieš užpuolikus.
– Ar tau viskas gerai? – neramiai pasiteiravo Ašas, nenuleisdamas akių nuo siaubūnų, kol aš stypsojau svirinėdama.
Viršugalvis degte degė, iš pirštų vis dar sunkėsi kraujas, visos rankos buvo sudraskytos vorų nagų, bet rimtesnių sužeidimų man pavyko išvengti.
– Taip, gerai, – atsakiau Ašui ir pajutau krūtinėje užverdant baisų pyktį.
Kerai kilo iš vidaus tarsi viesulas, kurstydami emocijas ir žadindami energiją. Kai pirmą kartą susitikau su Mebe, Žiemos karalienė sustabdė mano burtų galias, nes išsigando neregėtos jų jėgos, bet dabar aš atgavau jas ir vėl jaučiau slėpiningą pulsavimą visame kūne. Nežaboti ir laukiniai kerai, kuriuos paveldėjau iš Oberono ir Vasaros rūmų fėjūnų, apsupo mane.
– Tu nužudei mūsiškį! – sukliko vorai, raudamiesi plaukus nuo galvos. – Mes sudraskysime tave į gabalus!
Jie šnypšdami pradėjo artintis prie mūsų išskėtę nagus. Pajutau nuo Ašo sklindančius kerus, šaltesnius nei vasaros galios. Žiemos rūmų princas kilstelėjo ranką.
Švystelėjo žydros ugnies pliūpsnis ir ant vieno iš vorų pasipylė ledinių durklų kruša. Skeveldros pažiro tarsi šrapnelis. Padaras suklykė ir subyrėjo į tūkstančius gabalėlių, šie suspindo ant žolės. Išsitraukęs kalaviją Ašas puolė paskutinį vorą.
Siaubūnas tūžmingai suriko ir iškėlė priekines galūnes. Iš po nagų pasirodė spindintys laidai ir nuskriejo į Ašą. Šiam išsisukus, jie supjaustė į smulkius gabalėlius netoliese augusį medelį. Kol Ašas šokio žingsniu sukosi aplink baisūną, aš parklupau ir sukišau rankas į žemę, šaukdamasi savo stebuklingų galių. Pajutau gyvybės syvų pulsavimą jos gelmėse ir mintimis kreipiausi prašydama pagalbos įveikti geležies fėjūną.
Voras viską užmiršęs taip stengėsi suplėšyti Ašą į skutelius, kad be galo apstulbo, kai žemė pradėjo slysti iš po užpakalinių kojų. Žolės ir piktžolės, vijokliai ir šaknys apsivijo išstypusias galūnes, surakino liemenį. Padaras sustugo ir paleido į darbą mirtį nešančius laidus, tarsi kokia nepailstanti vejapjovė šienaudamas vešlią augmeniją, tačiau aš sustiprinau žemei siunčiamus burtus ir žolynai suskato augti kaip pagreitintame filme. Paklaikęs voras mėgino sprukti, bet akyse besidauginantys augalai prispaudė jį prie žemės.
O tada iš dangaus tiesiai ant baisūno smigo Ašas, užsimojęs kalaviju akimirksniu prismeigė prie žemės ir aplink pažiro nesuskaičiuojama daugybė adatų.
Atsidususi iš palengvėjimo atsistojau, bet staiga viskas aplink susvyravo. Medžiai pradėjo skrieti ratu, galūnės nutirpo, o galiausiai pajutau, kad žemė pradėjo slysti iš po kojų.
Kai atsipeikėjau, gulėjau ant nugaros be žado ir netekusi jėgų, tarsi būčiau ką tik bėgusi maratoną. Ašas, palinkęs ties manimi, neramiai žvelgė sidabrinėmis akimis.
– Kaip tu, Megana? Kas nutiko?
Galva svaigo ne taip smarkiai. Kelis kartus giliai įkvėpiau, kol įsitikinau, kad nebepykina, ir atsisėdusi sužiurau į Ašą.
– Aš… nežinau. Pasitelkiau burtus, o paskui… išsijungiau.
Velnias, žemė vėl ėmė skrieti ratu. Atsišliejau į Ašą, jis prilaikė mane taip rūpestingai, tarsi būtų bijojęs, jog subyrėsiu.
– Ar tai normalu? – sumurmėjau įsikniaubusi jam į krūtinę.
– Nieko panašaus dar neteko matyti. – Ašo balse išgirdau slepiamą nerimą. – Galbūt tai šalutinis poveikis, kuris pasireiškė dėl to, kad taip ilgai nesinaudojai savo kerų galiomis?
Ką gi, už tai irgi turėčiau padėkoti Mebei. Ašas atsistojo ir rūpestingai padėjo man pakilti. Rankas nudiegė skausmas, pirštai tebebuvo lipnūs nuo kraujo nesėkmingai bandant išsivaduoti iš vielinio tinklo. Ašas atplėšė kelias atraižas nuo savo marškinių ir tylėdamas sumaniai aptvarstė rankas, stengdamasis darbuotis kuo švelniau.
– Jie tykojo manęs, – sušnabždėjau žvelgdama į tūkstančius adatų, kurios buvo išsibarsčiusios po visą kiemą ir švytėjo mėnesienoje. Fėjūnai pridarė naujų rūpesčių mano šeimai. Mama su Luku, matyt, labai supyks. Belieka tikėtis, kad adatos pranyks anksčiau, nei Itanas suspės netyčia užmynęs įsidurti. – Jie žino, kur aš gyvenu, – kalbėjau toliau, stebėdama, kaip metalo skeveldros blyksi žolėje. – Netikram karaliui buvo pranešta, jog aš keliauju namo, ir jis pasiuntė juos…
Nukreipiau žvilgsnį į namą, kur už lango tebešmėžavo siluetai namiškių, nė neįtariančių, kokia sumaištis ką tik buvo kilusi kieme.
Pasijutau sužvarbusi. Vėl sukilo šleikštulys.
– Aš negaliu grįžti namo, – sušnabždėjau, jausdama Ašo žvilgsnį. – Tik ne dabar. Negaliu įtraukti į šią beprotybę savo šeimos. – Dar akimirką žvelgiau į namą, paskui užmerkiau akis. – Netikras karalius nenurims. Jis ir toliau regs man pinkles, o mano šeima atsidurs tarp dviejų ugnių. Nevalia leisti, kad taip nutiktų. Aš… aš privalau išvykti. Dabar pat.
– Kur? – kietai paklausė Ašas, nepaisydamas mano nevilties. – Kelias į fėjūnų šalį mums uždarytas, o mirtingųjų pasaulis knibždėte knibžda geležies fėjūnų.
– Nežinau, – prisipažinau ir paslėpiau veidą delnuose.
Aišku tik viena, kad negaliu likti su šeima, pasirodyti namuose, gyventi įprasto gyvenimo, kol apsišaukėlis karalius manęs tyko. O kad jis per stebuklą nusisuktų sprandą ir pakratytų kojas.
O ką, jeigu manepačią ištiks toks likimas?
– Juk dabar jau nesvarbu kur, – suaimanavau tebeslėpdama veidą delnuose. – Kad ir kur eičiau, jie visur mane persekios.
Stiprūs pirštai suėmė už riešų ir švelniai patraukė rankas žemyn. Aš krūptelėjau ir pažvelgiau į švytinčias sidabrines akis.
– Kovosiu tavo pusėje, – pareiškė Ašas sodriu ramiu balsu. – Elkis, kaip privalai. O aš būsiu greta, kad ir ką nuspręstum. Ginsiu tave, kiek reikės, nesvarbu – vienus metus ar tūkstantį.
Man suspurdo širdis. Ašas paleido riešus ir uždėjęs rankas ant pečių prisitraukė. Prisiglaudžiau prie jo, padėjau galvą ant krūtinės, pasislėpiau kaip už skydo nuo nusivylimų ir gėlos, nuo žinojimo, kad mano klajonės dar nesibaigė. Ir sprendimas pradėjo ryškėti. Jeigu noriu padaryti galą nesibaigiančiam bėgimui nuo persekiojimo ir amžinai kovai, turiu išsiaiškinti su Geležies karaliumi. Ir vėl.
Atsimerkusi sužiurau į vietą, kur krito geležies fėjūnai, į metalo skeveldras, spindinčias tarp piktžolių. Mintis, kad šie baisūnai sėlina į mano kambarį, nukreipia akis į Itaną ar mamą, sukėlė juodą įtūžį. „Gerai, – iškošiau mintyse ir tvirčiau sugniaužiau Ašo marškinius. – Netikras karalius nori karo? Aš suteiksiu jam šią galimybę.“
Tačiau nebuvau tam pasiruošusi. Dar ne. Man reikėjo sustiprėti. Turėjau išmokti valdyti savo kerų galias. Ir vasaros, ir geležies. Jeigu tik įmanoma jas suderinti. O tam reikėjo laiko. Ir vietos, kur būčiau saugi nuo persekiojančių geležies fėjūnų. Žinojau tik vieną tokią vietą, kur apsišaukėlio valdovo pakalikai manęs niekada nesuras.
Regis, Ašas pajuto manyje įvykusią permainą.
– Na, tai kurgi mudu keliausime? – sušnibždėjo jis, įsikniaubęs man į plaukus.
Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į jį.
– Pas Linansidhę.
Ašo veide šmėstelėjo nuostaba ir nerimas.
– Pas atstumtųjų karalienę? Ar esi tikra, kad ji padės mums?
Ne, anaiptol nebuvau tikra. Atstumtųjų karalienė, kaip ji buvo vadinama greta kitų titulų, atrodė kaprizinga ir nenuspėjama, tad, atvirai sakant, mane gąsdino. Bet kartą ji jau padėjo mums, o jos rūmai Antgamtėje, skiriančioje mirtingųjų ir fėjūnų pasaulius, – vienintelis saugus prieglobstis šiuo metu.
Be to, mudvi su Linansidhe turėjome savų sąskaitų, o ir klausimų, į kuriuos norėjau gauti atsakymus, ne vienas susikaupė.
Ašas vis dar nenuleido nuo manęs skvarbaus sidabriško žvilgsnio.
– Nežinau, – atvirai atsakiau. – Bet ji, mano galva, vienintelė gali padėti, be to, baisiai neapkenčia geležies fėjūnų. Galiausiai ji yra atstumtųjų karalienė. O juk mudu taip pat jiems priklausome, ar ne?
– Tau geriau žinoti, – atsiliepė Ašas ir susikryžiavęs rankas ant krūtinės atsirėmė į medžio kamieną. – Neturėjau garbės artimiau jos pažinti, nors gandų prisiklausiau iki valiai. Beje, siaubą keliančių. – Jis suraukė kaktą ir atsiduso. – Ar mūsų laukia dideli pavojai?
– Manau, kad taip.
Ašas nelinksmai nusišypsojo ir pasiteiravo:
– Kur pirmiausia keliausime?
Mane užliejo šaltakraujiško ryžto banga. Dar kartą grįžtelėjau į namą, į be galo išsiilgtus artimuosius, ir nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. „Ne dabar, – pažadėjau jiems ir sau mintyse, – bet greitai. Greitai aš vėl visus jus pamatysiu.“
– Į Naująjį Orleaną! – tvirtai pareiškiau vėl pasisukusi į Ašą, kantriai laukiantį mano sprendimo. – Į Vudu istorijos muziejų. Turiu iš ten kai ką atsiimti.
1
Padaras, pasirodantis keliautojams mažo arkliuko ar kumeliuko pavidalu ir krečiantis piktus pokštus (čia ir toliau – vert. pastabos).