Читать книгу Geležies karalienė - Julie Kagawa - Страница 4

Apie simbolius ir kapinių demonus

Kiekvienas save gerbiantis Naujojo Orleano ekskursijų vadovas nuoširdžiai patars jums nesibastyti po šį miestą vidurnaktį. Pačioje Prancūzų kvartalo širdyje, kur pilna gatvės žibintų ir turistų, dar daugmaž saugu, tačiau atkampesniuose skersgatviuose knibždėte knibžda plėšikų, galvažudžių ir kitokių naktinių perėjūnų.

Tačiau manęs mirtingųjų pasaulio grobuonys negąsdino. Juk jie negalėjo mūsų matyti. Tik kažkoks žilagalvis valkata mums einant pro šalį prisispaudė prie sienos ir monotoniškai sumurmėjo:

– Ne čia, ne čia.

Visa bėda, kad tamsoje lindėjo ir daugiau padarų: iš kitos gatvės pusės mus smalsiai nulydėjo akimis pamišėliškai išsiviepusi fuka2, pasivertusi ožka, paskui keletą kvartalų sekė raudonkepurių3 šutvė, kol nusivylusi patraukė ieškoti lengvesnio grobio. Naujasis Orleanas, regis, lyg tyčia sukurtas fėjūnams, nes kupinas paslapčių, legendų ir senų tradicijų, kurios atvilioja čionai būrius atstumtųjų.

Ašas neatsiliko nuo manęs nė per žingsnį it nebylus budrus šešėlis, vieną ranką tarsi netyčia uždėjęs ant kalavijo rankenos. Ir žvilgsnis, ir aplink sklindantis šaltis, ir griežta veido išraiška, regis, sakyte sakė: laikykitės atokiau. Nors dabar jis jau ne Žiemos rūmų princas, bet vis tiek galingas kariūnas ir karalienės Mebės sūnus, tad retas būtų išdrįsęs jį užkabinti.

Bent jau aš taip save raminau, kai mudu sparčiai žingsniavome į pačią Prancūzų kvartalo gilumą, artėdami prie tikslo. Staiga kelią siauroje gatvelėje pastojo ta pati raudonkepurių gauja, kuri, pasirodo, nepaliko mūsų ramybėje, kaip aš tikėjausi. Kresni plačių pečių paniurę nykštukai buvo užsimaukšlinę kraujo pritvinkusias kepures, tamsoje blizgėjo akelės ir aštrios iltys.

Ašas sustojo, staigiai stumtelėjo mane sau už nugaros ir išsitraukė kalaviją. Skersgatvį nušvietė blausi žydra šviesa. Aš suspaudžiau kumščius, visomis juslėmis traukdama į save ore tvyrančius kerus, vienu metu spinduliuojančius ir baimę, ir grėsmę, ir prievartos nuojautą. Bet kai tik pamėginau jais pasinaudoti, vėl sukilo šleikštulys ir pradėjo svaigti galva, todėl turėjau sukaupti visas jėgas, kad išsilaikyčiau ant kojų.

Akimirką kitą niekas nepajudėjo iš vietos.

Paskui Ašas niūriai krenkštelėjo ir žengė į priekį.

– Galime čia stypsoti nors ir visą naktį, – pareiškė jis, įsmeigęs žvilgsnį į patį stambiausią neūžaugą: vienaakį, apsirišusį galvą dėmėta raudona skarele. –O gal jūs norite, kad pradėčiau skerdynes?

Vienaakis plėšriai išsiviepė.

– Pasitrauk, prince, – kimiai suurzgė jis. – Tau klausimų neturime. – Neūžauga šniurkštelėjo ir nusibraukė kumpą nosį. – Išgirdome, kad judu pasirodėte mieste, ir norėjome persimesti žodeliu kitu su panele.

Aš sunerimau. Negalėjau pakęsti raudonkepurių, nes bent jau tie, su kuriais teko susidurti, nuolat bandė mane pagrobti, kankinti arba suėsti. Šie padarai garsėjo kaip samdomi Žiemos rūmų galvažudžiai, o atstumtieji iš jų tarpo tikriausiai dar blogesni. Nenorėjau turėti su jais jokių reikalų.

Ašas, nenuleisdamas akių nuo neūžaugų ir vis dar iškėlęs kalaviją, laisvąja ranka susirado manąją.

– Gerai. Klokite, ko jums reikia, ir nešdinkitės, – paliepė jis.

Vienaakis niūriai dėbtelėjo į mano palydovą ir pasisuko į mane.

– Norėjome pranešti tau, princese… – jis pabrėžė paskutinį žodį ir plačiai išsišiepė, – kad po miestą tavęs ieškodami šmirinėja tuntai geležies fėjūnų. Vienas iš jų netgi siūlė mums atlygį už informaciją. Taigi, tavimi dėtas, tikrai pasisaugočiau. – Nykštukas nusitraukė nuo galvos skarą ir pašaipiai nusilenkė. – Pamaniau, tau bus įdomu tai išgrirsti.

Mėginau neišsiduoti, jog nustebau. Ne todėl, kad manęs ieško geležies fėjūnai (juk kitaip nė būti negali), bet kad raudonkepuris nusprendė įspėti.

– Kodėl man apie tai sakai?

– Ir iš kur mums žinoti, jog tu pirmas nenubėgsi pas juos pranešti apie mūsų buvimo vietą? – šaltai pasidomėjo Ašas.

Raudonkepurių vadeiva šnairai žvilgtelėjo į jį, neslėpdamas baimės ir priešiškumo.

– Tau atrodo, man reikia tų šunsnukių savo teritorijoje? Nejaugi manai, leisiuosi į sandėrius su jais? Kad jie kur visi galą gautų ar bent jau išsinešdintų iš čia. Būkite ramūs, iš manęs jie nieko neišpeš. Jau geriau pasinaudosiu net menkiausia galimybe sujaukti jų planus, tai yra įspėsiu jus, kad pakenkčiau jiems. Jeigu sugalvotumėte juos visus pribaigti, aš tik apsidžiaugčiau.

Neūžauga dėbtelėjo į mane taip viltingai, kad man net nejauku pasidarė.

– Neketinu nieko jums žadėti, – pareiškiau. – Tad liaukitės mane bauginti.

– Kas tau sakė, kad noriu išgąsdinti? – Vienaakis skėstelėjo rankomis ir subaltakiavo į Ašą. – Viso labo draugiškai įspėju. Prisiminiau, jog anksčiau jau esi nudobęs ne vieną geležies atmatą. Pagalvojau, gal ir dabar padarysi tą patį.

– Iš kur žinai?

– Liaukis niekų klausinėjusi. Apie tai kiekvienoje pakampėje liežuviais malama. Visi žino apie tave ir tavo mylimąjį iš Žiemos karalystės. – Nykštukas plačiai išsišiepė Ašui, o šis šaltai atrėmė suktą jo žvilgsnį. – Girdėjome apie skeptrą ir tai, kaip nužudėte jį pagrobusį geležies išperą. Žinome, kad sugrąžinote skeptrą Mebei norėdami padaryti galą Vasaros ir Žiemos rūmų karui, bet užuot sulaukę dėkingumo, buvote ištremti. – Vienaakis palingavo galva ir beveik užjaučiamai dėbtelėjo į mane. – Gandai greitai sklinda, princese, ypač kai geležies fėjūnai blaškosi kaip galvą pametę gaidžiai, siūlydami atlygį už žinias apie „Vasaros karaliaus dukterį“. Žodžiu, tavimi dėtas, saugočiau savo kailį.

Raudonkepuris atsikrenkštė ir apspjovė vieno iš bendrų batą. Tas kimiai nusikeikė, bet vienaakis, regis, nė negirdėjo.

– Taigi tokios tokelės. Paskutinį kartą mačiau tuos šunsnukius Burbono gatvėje. Jeigu nuspręstum nudėti juos, princese, perduok linkėjimų nuo vienaakio Džeko. Eime, vyručiai.

– Klausyk, viršininke, – pašaukė apspjautasis raudonkepuris ir godžiai apsilaižė, – gal vis dėlto paragaukime, ar skani princesė?

Vienaakis Džekas, nė nedirstelėjęs gudruolio pusėn, žiebė jam per makaulę.

– Mulki nelemtas, – pratrūko jis, – neturiu jokio noro gremžti nuo šaligatvio tavo žarnų! Nagi judinkitės, puskvaišiai, kol man netrūko kantrybė.

Vadeiva mirktelėjo man, dar kartą niūriai dėbtelėjo į Ašą ir pasitraukė mums iš kelio. Jo bendrai, šnypšdami vienas ant kito ir ginčydamiesi, nupėdino šalin ir galiausiai pradingo iš akių.

Aš pažvelgiau į Ašą.

– Žinai, buvo laikas, kai tik svajoti galėjau apie tokį populiarumą.

Jis įsikišo į makštį kalaviją.

– Gal mums vertėtų pasiieškoti kokios nors vietelės nakvynei?

– Ne, – paprieštaravau trindama rankas, kad atsikratyčiau kerų ir galvos svaigulio, paskui akylai nužvelgiau gatvę. – Negaliu dėti į kojas ir slapstytis vien todėl, kad manęs ieško geležies fėjūnai. Taip mes niekur nenukeliausime. Eime toliau.

Ašas linktelėjo.

– Mes jau beveik vietoje.

Mudviem pavyko pasiekti kelionės tikslą be jokių tolesnių nuotykių. Naujojo Orleano Vudu istorijos muziejus pasirodė visiškai toks pat, kokį prisiminiau: išblukusios juodos durys beveik susiliejo su siena, virš galvos žvangėjo medinę iškabą laikančios grandinės.

– Ašai, – pusbalsiu pašaukiau mudviem tyliai sėlinant prie durų, – aš vis galvoju… – Susidūrimas su geležies vorais ir raudonkepuriais tik sustiprino mano pasiryžimą balsiai pasakyti savo lūkesčius, tad pratęsiau nutrūkusią mintį: – …norėčiau kai ko paprašyti, jeigu, žinoma, tau nesunku.

– Padarysiu viską, ko tik panorėsi.

Mudu prisiartinome prie pastato ir Ašas pažvelgė pro langą. Muziejus skendėjo tamsoje. Prieš pastumdamas duris jis įdėmiai apsidairė.

– Klausau tavęs, Megana, – sušnabždėjo jis. – Ko norėjai iš manęs?

Aš giliai įkvėpiau ir išpyškinau:

– Išmokyk mane valdyti kalaviją.

Ašas pasisuko į mane ir kilstelėjo antakius. Pasinaudojusi akimirką stojusia tyla puoliau kalbėti, kol jis nespėjo paprieštarauti:

– Pavargau slapstytis pakampėse ir stebėti, kaip tu kauniesi gelbėdamas man gyvybę. Noriu išmokti apsiginti pati. Ar padėsi?

Ašas suraukė kaktą, pravėrė burną, bet aš ir vėl neleidau jam įsiterpti:

– Tik nepradėk postringauti, kad privalai ginti mane, kad ne merginai valdyti ginklą ar kad kautis pavojinga. Kaipgi įveiksiu netikrą karalių, jeigu net kalavijo rankoje nenulaikau?

– Aš kaip tik ketinau pasakyti, – Ašas bandė kalbėti rimtai, bet nepajėgė nuslėpti šelmiškos šypsenos, – kad tai puiki mintis. Tiesą sakant, net norėjau pasisiūlyti išrinkti tau ginklą, kai baigsime tvarkyti šį reikalą.

– Na… – sumišusi išlemenau, o Ašas atsiduso.

– Mudu turime labai daug priešų, – toliau kalbėjo jis. – Todėl gali nutikti (kad ir kaip man to nesinorėtų), jog manęs nebus greta, kai tau prireiks pagalbos. Vadinasi, dabar tau labai svarbu išmokti kautis ir tinkamai naudotis kerų galiomis. Vis sukau galvą, kaip pasiūlyti tai tavęs nesupykdant. – Ašas šyptelėjo ir papurtė galvą. – Galėjau ir anksčiau susiprotėti.

– Na, – dar tyliau išspaudžiau. – Na… gerai, kad galiausiai supratome vienas kitą.

Džiaugiausi, jog tamsa slepia liepsnojantį veidą, bet pažindama Ašą įtariau, kad tai vis tiek nepraslydo jam pro akis.

Vis dar tebesišypsodamas jis pasisuko į duris, prisilietė prie apsilupusio medinio paviršiaus ir kažką tyliai sumurmėjo. Durys sugirgždėjo ir lėtai prasivėrė.

Viduje buvo dulkina ir tvanku. Prie pat įėjimo aš kluptelėjau, kaip ir prieš metus užkliuvusi už to paties nelygaus kilimo, ir atsitrenkiau į Ašą. Jis atsidusęs mane prilaikė irgi visai taip pat kaip tada. Tik šį kartą paėmė už rankos, prisitraukė ir palinko prie ausies.

– Pirmoji pamoka, – įspėjo Aša, o aš netgi tamsoje pajutau, kaip visa tai jį linksmina. – Visada žiūrėk, kur statai koją.

– Ačiū, – sausai burbtelėjau. – Pasistengsiu neužmiršti.

Jis pasisuko ir spragtelėjęs pirštais sukūrė fėjūnų ugnies kamuolį. Švytinti baltai žydra sfera pakibo mums virš galvų, liedama šviesą ant niūrių daiktų, skirtų vudu apeigoms. Skeletas su cilindru ir manekenas krokodilo galva kaip ir anksčiau niūriai šypsojosi mums nuo sienos. Staiga prie šios porelės prisidėjo perkarusi senė tuščiomis akiduobėmis ir plonomis it šakelės rankomis.

Aš vos nesuklikau iš siaubo, kai mumija pasisuko į mane ir nusišypsojo.

– Sveika, Megana Čeis, – sušnabždėjo aiškiaregė ir pasitraukė nuo sienos, palikusi abu siaubingus apsaugininkus. – Taip ir žinojau, kad sugrįši.

Ašas neišsitraukė kalavijo, bet pajutau, kaip įsitempė. Giliai įkvėpiau, kad širdis paliautų daužytis, ir žengiau į priekį.

– Tada jūs žinote, kodėl esu čia.

Tuščių orakulės akiduobių žvilgsnis, regis, kiaurai mane pervėrė.

– Tu nori atsiimti tai, ką atidavei prieš metus. Kas tada atrodė nesvarbu, dabar įgavo didelę reikšmę. Įprastas dalykas. Jūs, mirtingieji, nevertinate to, ką turite, kol prarandate.

– Taip, atėjau prisiminimo apie tėtį, – patvirtinau ir pasitraukusi nuo Ašo nužingsniavau prie orakulės. Jos neregintis žvilgsnis nepaleido manęs. Kuo labiau artinausi, tuo smarkiau nosį ir gerklę kuteno apdulkėjusių laikraščių kvapas. – Aš noriu susigrąžinti jį. Man prireiks jo, jeigu… jeigu vėl pamatysiu jį Linansidhės rūmuose. Turiu žinoti, ką tėtis man reiškė. Padėkite prisiminti.

Man vis dar skaudėjo širdį dėl savo klaidos. Kai pirmą kartą leidausi ieškoti broliuko, mudu su Ašu kreipėmės į aiškiaregę pagalbos. Ji sutiko pagelbėti, bet mainais paprašė iš manęs prisiminimo ir tada kaina pasirodė tinkama. Todėl noriai sutikau, neturėdama supratimo, kokį prisiminimą klastūnė pasisavino.

Paskui mes atsidūrėme pas Linansidhę, kurios rūmuose Antgamtėje gyveno keletas pagrobtų mirtingųjų. Visi jie buvo ryškūs ir talentingi menininkai, truputį pamišę dėl daugybės metų, praleistų tarp dviejų pasaulių. Vienas iš jų, nuostabus pianistas, labai susidomėjo manimi, nors aš jo nepažinojau. Kas jis toks, paaiškėjo tik mums palikus keistuosius rūmus, kai sugrįžti jau buvo per vėlu.

Mano tėtis. Mano tėvas žmonių pasaulyje ar bent jau vyras, kuris augino mane pirmuosius šešerius mano gyvenimo metus, kol pradingo. Štai kokią duoklę pasiėmė iš manęs orakulė – visus prisiminimus apie mano mirtingąjį tėvą. Dabar aš panorau juos susigrąžinti. Kad jau susiruošiau pas Linansidhę, reikia prisiminti tėtį, jog suprasčiau, kodėl aiškiaregė pasiglemžė iš mano atminties kaip tik jį.

– Tavo tėvas – Vasaros karalystės valdovas Oberonas, – sušnabždėjo žynė ir nusišypsojo plonomis lūpomis. – Žmogaus, kurį nori prisiminti, su tavimi nesieja kraujo ryšys. Jis tėra paprasčiausias, niekuo neišsiskiriantis mirtingasis. Kodėl jis tau taip parūpo?

– Nežinau, – liūdnai atsiliepiau. – Nežinau, ar jis man išties turėtų rūpėti, bet noriu įsitikinti. Kas jis buvo? Kodėl mus paliko? Kodėl atsidūrė pas Linansidhę? – Nutilau ir įsmeigiau žvilgsnį į orakulę. O pajutusi, kad prie manęs prisiartino Ašas ir atsistojo greta nebyliai palaikydamas, pašnibždomis pridūriau: – Privalau tai žinoti. Atiduokite man šį prisiminimą.

Senė susinėrė blizgančius nagus svarstydama.

– Sandoris buvo teisingas. Mainai įvyko abipusiu sutikimu. Negaliu taip lengvai sugrąžinti tau norimo dalyko, – šnarpštelėjusi paaiškino ji ir akimirką atrodė pasipiktinusi. – Turiu gauti už tai ką nors iš tavęs.

Aš susimąsčiau. Patirtis sakė, kad fėjūnai nieko nedalija nemokamai. Tramdydama irzulį pažvelgiau į Ašą. Jis linktelėjo. Vadinasi, irgi buvo tokios pat nuomonės. Atsidususi pasisukau į aiškiaregę ir paklausiau:

– O ko jūs norėtumėte?

Ji pasikasė smakrą, iš po nago pabiro negyvos odos atplaišos ar dulkės. Aš suraukiau nosį ir atsitraukiau per žingsnį.

– Hmm, reikia pagalvoti… Ką tu man galėtum atiduoti, mergyte? Galbūt savo pirmagi…

– Ne! – vienu balsu nukirtome mudu su Ašu.

Žynė prunkštelėjo.

– Negalite kaltinti manęs, kad drįsau to paprašyti. Na, gerai.

Ji pasidavė į priekį ir įsisiurbė į mane tuščiomis akiduobėmis. Aš pajutau, kaip svetima valia prisilietė prie proto, ir susigūžiau mėgindama išstumti ją iš galvos.

Aiškiaregė kažką sušvokštė, patalpoje pasklido dūlėsių smarvė.

– Kaip įdomu, – sumurkė ji ir nutilo nepaisydama mano nekantravimo išgirsti, ką toliau pasakys. Kai atsitiesė, raukšlėtame veide pasirodė keista šypsena. – Labai puiku, Megana Čeis, jau žinau, ko man reikia. Jeigu nenori išsiskirti su tuo, kas tau brangu, tik gaiščiau laiką prašydama. Todėl atneši man tai, kas priklauso kai kam kitam.

Aš sumirksėjau.

– Ką?

– Aš noriu, kad atneštum man simbolį. Juk tai gana paprastas prašymas.

– Na… – Aš bejėgiškai pasisukau į Ašą. – O kas yra simbolis?

Orakulė atsiduso.

– Kokia ji dar naivi, – iškošė senė ir pažvelgė į mano palydovą su beveik motinišku reiklumu. – Tikiuosi, išmokysi ją daugelio dalykų, jaunasis prince. O dabar paklausyk, ką tau papasakosiu apie fėjūnų papročius, Megana Čeis. – Žynė kaulėtais pirštais pačiupo nuo artimiausio stalo kaukolę ir tęsė: – Daugelis daiktų nieko neverti. Neįdomūs, paprasti, buitiški. Tačiau… – Padėjusi kaukolę į vietą senė atsargiai paėmė nuo stalo odinį maišelį, užrištą taip pat odiniais raišteliais. Viduje sudunksėjo akmenėliai ar kauliukai. – Kai kuriuos daiktus taip vertino ir brangino mirtingieji, kad šie daiktai tapo savo sukeltų jausmų, tokių kaip meilė, neapykanta, baimė ar pasididžiavimas, simboliais. Kartais panašus daiktas tampa toks reikšmingas, kad pradeda gyventi savo gyvenimą. Tarsi jame būtų išlikusi žmogaus sielos dalelė ir suteikusi jam stebuklingų galių. Mes, fėjūnai, vadiname tokius daiktus simboliais ir be galo vertiname, nes jie skleidžia ypatingus, neįveikiamus kerus.

Orakulė pasitraukė prie sienos ir tarsi susiliejo su ant jos kabančiais daiktais.

– Surask man simbolį, Megana Čeis, ir aš sugrąžinsiu tau prisiminimą.

Sulig šiais žodžiais senė pradingo.

Ašas susimąstęs žvelgė jai įkandin.

– Puiku, – burbtelėjau. – Vadinasi, turime aptikti tokį daikčiuką. Simbolį. Sunku tikėtis, kad jis voliojasi matomoje vietoje, ką? Ar turi kokių nors minčių?

Jis atitoko ir pažvelgė į mane.

– Gal ir žinau, kur jo ieškoti, – pasakė ir staiga vėl paniuro. – Tik žmonėms tokios vietos nepatinka, ypač naktimis.

Aš prajukau.

– Nejaugi manai, kad išsigąsiu? – karingai pasiteiravau, o kai Ašas prisimerkė, karštai sušnekau: – Paklausyk, aš buvau Arkadijoje, Tir Na Noge, Gervuogių sąžalynuose, Antgamtėje, Geležies karalystėje, Machinos bokšte ir Niekadaniekada Pjūties laukuose. Abejoju, ar dar liko vietų, kurių galėčiau bijoti.

Ašo akys juokėsi, tarsi mesdamos man nebylų iššūkį.

– Na gerai, – pareiškė jis ir patraukė prie durų. – Sek paskui mane.

PRIEŠAIS PLYTĖJO mirusiųjų miestas, juodas ir sustingęs po išsipūtusiu geltonu mėnuliu, garuojantis drėgname ore. Nesibaigiančios kriptų, antkapių ir mauzoliejų eilės su siaurais takais priminė gatves. Vienus kapus puošė gėlės, žvakelės ir atminimo nuotraukos, kiti buvo apleisti. Kai kurie priminė miniatiūrinius namus ar koplytėles, smailės ir akmeniniai kryžiai tamsavo dangaus fone. Ant stogų stūksojo sustingusios angelų ir raudotojų skulptūros. Rūsčios ir sielvartaujančios. Vyzdžių neturinčios akys, regis, smigo į mane pro antkapių tarpus.

„Ir kada tu išmoksi prikąsti liežuvį“, – mintyse papriekaištavau sau, tykindama paskui Ašą siaurais takais ir krūpčiodama nuo kiekvieno įtartino šlamesio ar šmėstelėjusio šešėlio. Šiltas vėjas laigė po alėjas, keldamas dulkes ir skraidindamas nukritusius lapus. Suaudrintos vaizduotės paakinta jau tariausi pamatysianti kepėstuojančius tarp antkapių zombius ir skeletus, tiesiančius į mus rankas iš su girgždesiu prasiveriančių kapų rūsių. Gūžiausi ir stengiausi laikytis kuo arčiau Ašo, o jis, kad jį kur galai, kuo ramiausiai žirgliojo per tamsoje skendinčias Naujojo Orleano kapines. Nujaučiau, jog jis tylomis linksminasi, matydamas mano baimę, ir buvau pasiryžusi vožtelėti jam per makaulę, jeigu tik išgirsiu: „Juk aš tau sakiau.“

„Nėra čia jokių vaiduoklių, – bandžiau įtikinti save, dyrėdama į antkapių eiles. – Nei vėlių, nei zombių, nei skeletų, nei maniakų, kurie tyko paikų paauglių, atsibastančių į kapines vidurnaktį. Liaukis kinkas drebinu…“

Staiga pastebėjau, kad tarp kriptų sušmėžavo kažkokia vaiduokliškai balta būtybė. O netrukus į viršų nusklendė moters, įsisupusios į kruviną vienuolės drabužį su gobtuvu, pavidalas. Man vos neplyšo širdis. Suklikusi griebiau Ašą už rankovės, kad sustotų. O kai jis atsisuko, puoliau į glėbį ir įsikniaubiau veidu į krūtinę. Pamyniau visą išdidumą, dar bus laiko pribaigti Ašą, kad atsitempė mane čionai.

– Kas nutiko, Megana? – susirūpinęs paklausė jis ir tvirčiau apkabino.

– Vėlė, – sušnibždėjau ir paklaikusi mostelėjau į tą pusę, kur išvydau baltą pamėklę.

Ašas pasisuko pažiūrėti ir aš netrukus pajutau, jog jis nusiramino.

– Banšė4, – sumurmėjo, vos sulaikydamas juoką. – Anoks čia stebuklas. Jos dažnai sukiojasi aplink kapines iškart po laidotuvių.

Aš nedrąsiai dirstelėjau į tamsoje bepradingstantį pavidalą. Vadinasi, tai ne vėlė. Suirzusi atsidusau ir truputį atšlijau nuo Ašo, bet dar neleidau jam eiti toliau.

– Kiek žinau, banšės turi virkauti prie ligonio patalo, – niūriai pareiškiau, piktu žvilgsniu nulydėjusi vaiduoklišką būtybę. – O kodėl šita trinasi čia?

– Todėl, kad senose kapinėse gyva galybė kerų. Turėtum ir pati jausti.

Išties dabar jam pasakius pajutau. Sielvartas, baimė ir neviltis lyg pilka migla dengė viską aplinkui, buvo įsigėrę į antkapius, driekėsi pažeme. Aš įkvėpiau ir kerų priplūdo į nosį, burną. Jie turėjo ašarų sūrumo, priminė nežabotą kankinamą skausmą, sumišusį su juoda mirties ir nežinomybės baime.

– Siaubinga, – išspaudžiau dusdama.

Ašas linktelėjo.

– Man visa tai nelabai rūpi, bet kai kurie iš mūsiškių linkę teikti pirmenybę baimei ir sielvartui. Todėl kapinės juos traukia, ypač naktį.

– Tokius kaip banšės?

– Banšės – mirties pranašės, nenuostabu, kad sukiojasi aplink neseniai supiltus kapus, – aiškino Ašas, vis dar apkabinęs mane. Regis, jam tai patiko (kaip ir man jaukiai tūnoti jo glėbyje). – Bet galime sutikti kapinėse irskeletų, ir baubų, kurių svarbiausias užsiėmimas – šiurpinti mirtinguosius. Gal mudu ir čia vieną kitą pamatysime, tačiau jie paliks tave ramybėje, jeigu nebijosi.

– Per vėlu, – pratrūkau ir man pasirodė, kad Ašas tyliai nusijuokė. Pakėlusi galvą tūžmingai dėbtelėjau į jį, bet į mane žvelgė nekalto avinėlio akys. – Žinok, – pridūriau sugriežusi dantimis ir niuktelėjau į krūtinę, – vėliau nudobsiu tave už tai, kad atsitempei čionai.

– Laukiu nesulaukiu.

– Lauk, lauk. Dar pasigailėsi, kai mane kas nors užpuls ir mano riksmas prižadins net mirusiuosius.

– Iš pradžių užpuolikams teks susidoroti su manimi, – pažadėjo Ašas, sužaibavęs akimis. – Be to, tave gali bandyti sučiupti daugiausia vaikus gąsdinantys vaiduokliai. Įkyrūs, bet nepavojingi. Jie tenori išgąsdinti. – Jis surimtėjo ir prisimerkęs apmetė žvilgsniu kapines. – Iš tikrųjų pavojingas tik Grimas, jeigu, žinoma, šiose kapinėse tokio esama.

– Kas per Grimas? – pasidomėjau ir kaipmat prisiminiau Grimalkiną – išmintingą kalbantį katiną, pasirodantį pačią netikėčiausią akimirką ir reikalaujantį paslaugų už pagalbą. Įdomu, kur jis dabar? Gal po mūsų paskutinių nuotykių sugrįžo į Laukmiškį? Tačiau kapinių Grimas gali pasirodyti esąs išsiviepęs skeletas, įsisupęs į juodą apsiaustą su gobtuvu ir slankiojantis tarp antkapių eilių su dalgiu rankose. Susigūžiau keikdama pernelyg lakią vaizduotę. Vargas man, jeigu pamatyčiau jį. Nors Ašas šalia, pradėčiau taip klykti, jog būtų girdėti net kitame miesto gale.

Staiga nakties tylą išties perskrodė klaikus staugimas. Ašas apmirė, raumenys įsitempė. Veidas įgavo bauginamai ramią žudikišką išraišką. Paskui kapinėse stojo mirtina tyla, tarsi vaiduokliai ir vaikus gąsdinantys baubai būtų bijoję net pakrutėti.

– Leisk spėti. Tai Grimas?

Ašas pasisuko ir tyliai paliepė:

– Eime greičiau.

Mudu pratykinome tarp dar kelių akmeninių mauzoliejų eilių. Aš neramiai dairiausi į antkapius, baimindamasi, kad gali užpulti giltinė, baubas ar dar bala žino koks vaiduoklis. Žvilgsniu ieškojau paslaptingojo Grimo, o paklaikusi iš siaubo vaizduotė piešė vilkolakius, šunis zombius ir dalgiais švytruojančius skeletus, sėlinančius paskui mus alėjomis.

Galiausiai mudu sustojome prie nedidelio akmeninio mauzoliejaus su senoviniu kryžiumi viršuje ir paprastomis medinėmis durimis. Jis neatrodė pernelyg puošnus ar didelis. Tekstas ant plonos plokštelės prie sienos visai nusitrynęs, buvo neįmanoma įskaityti. Būčiau praėjusi pro šalį, jeigu ne Ašas.

– Kas čia palaidoti? – pasidomėjau stengdamasi laikytis atokiau nuo durų, tarsi jos galėtų girgždėdamos atsiverti ir pašiurpinti mane klaikiu reginiu.

Ašas pakilo aptrupėjusiomis granito pakopomis ir uždėjo ranką ant durų.

– Paprasčiausia senukų pora, – paaiškino jis, perbraukęs pirštais per apsilaupiusį medį, nelyginant būtų kiaurai įžiūrėjęs, kas yra kitoje pusėje. Paskui prisimerkęs atsisuko į mane ir paragino: – O dabar lipk čionai, Megana. Negaišk.

Aš susigūžiau iš baimės ir pralemenau:

– Argi mes eisime į vidų?

– Kai tik praversiu duris, Grimas supras, kur mes. Jo pareiga saugoti šias kapines ir jose besiilsinčius palaikus, taigi jis neapsidžiaugs, kad mes drumsčiame mirusiųjų ramybę. Patikėk manimi, tau geriau nelikti čia vienai, kai jis pasirodys.

Širdis pradėjo dar labiau daužytis, aš užlėkiau laiptais ir prigludau prie Ašo, neramiai žvelgdama jam per petį.

– Kas tai per padaras? – paklausiau. – Kodėl negali jo nugalėti arba kuriam laikui paversti mūsų nematomais?

– Ne taip paprasta, – pradėjo kantriai aiškinti Ašas. – Kapinių demonai yra atsparūs magijai ir kerams, jie permato juos kiaurai. Net jeigu Grimą nukausi, nesunaikinsi. Norint tai padaryti, reikia iškasti ir sudeginti tikruosius jo palaikus, o mes neturime tam laiko.

Jis vėl atsigręžė į duris, pašnibždomis ištarė kažkokį žodį ir pastūmęs jas atidarė.

Iš kriptos plūstelėjo karšto oro gūsis, į nosį tvokstelėjo sudvisęs dulkių, pelėsių ir irimo tvaikas. Kai mudu įžengėme vidun ir užtrenkėme duris paskui save, aš aiktelėjau ir įsikniaubiau Ašui į petį. Ankštoje patalpoje buvo karšta kaip krosnyje, mane akimirksniu išmušė prakaitas ir užsidengiau nosį rankove. Kvėpuodama per audinį mėginau numalšinti šleikštulį, kuris sukilo nuo atsivėrusio reginio.

Centre, ant akmeninės pakylos, greta vienas kito gulėjo du skeletai. Pakyla užėmė beveik visą mažą erdvę, taigi palaikai buvo labai arti mūsų. Mano supratimu, pernelyg arti. Kaulai spėjo pagelsti nuo laiko, nebeliko nei odos, nei plaukų, nei audinių… Akivaizdu, kad gerokai čia pragulėjo.

Aš pastebėjau, kad skeletai laikosi už rankų, ilgi susipynę pirštikauliai priminė siaubingą švelnumo parodiją. Ant vieno iš jų prietemoje blausiai sušvito žiedas.

Smalsumas nugalėjo pasibjaurėjimą ir aš pasisukau į Ašą, kuris niūriai apžiūrinėjo negyvėlių porą.

– Kas jie tokie? – tyliai paklausiau, vis dar įbedusi nosį į rankovę.

Ašas neryžtingai patylėjo, paskui giliai įkvėpė.

– Pasakojama, – nepaprastai rimtai pradėjo jis, – kad kartą vienas talentingas saksofonininkas Užgavėnių karnavale krito į akį fėjūnų karalienei. Kadangi jis buvo jaunas ir dailus, o jo muzika audrino sielą, karalienė pamėgino jį suvilioti. Bet saksofonininkas atsispyrė, nes jau turėjo žmoną ir meilė jai pasirodė stipresnė už fėjūnų karalienės grožį. Tada valdovė, įtūžusi, kad tapo atstumta, jėga pagrobė jaunąjį muzikantą ir ilgam įkalino Niekadaniekada, versdama ją linksminti grojimu. Tačiau nepaisant to, ką jaunuoliui teko išvysti fėjūnų šalyje ir karalienės pastangų palaužti jo valią, netgi pamiršęs savo vardą jis neįstengė išmesti iš širdies žmonos, kuri buvo likusi mirtingųjų pasaulyje.

Stebėdama Ašo veidą jam kalbant, iš liūdesio aptemdytų akių supratau, kad šią istoriją jis ne šiaip sau girdėjo iš kitų, o pats buvo jos liudytojas. Jis žinojo apie orakulės paminėtą simbolį ir jo buvimo vietą, nes prisiminė saksofonininką iš karalienės rūmų. Dar vieną mirtingąjį, kuris tapo fėjūnų beširdiškumo auka.

– Bėgo metai, – toliau pasakojo Ašas, – ir galiausiai karalienė užgaidos vedama paleido belaisvį. Bet kai jaunas vyras, kupinas tikrų ir įsivaizduojamų prisiminimų, sugrįžo pas karštai mylimą žmoną, pasirodė, kad praėjo šešiasdešimt metų, o jis netapo senesnis nė viena diena nuo to laiko, kai paliko mirtingųjų pasaulį. Saksofonininko žmona vis dar tebemūvėjo jo dovanotą žiedą ir nebuvo susiradusi nei naujo vyro, nei meilužio, nes nepaliovė tikėjusi, kad jis sugrįš.

Ašui nutilus aš laisvąja ranka nusibraukiau ašarą. Dabar nebylūs skeletai ant akmeninės pakylos man nebeatrodė tokie kraupūs. Bent jau žiūrėdama į juos daugiau nebejaučiau kylant šleikštulio.

– O kas buvo toliau? – vos girdimai pasiteiravau, viltingai žvelgdama į Ašą.

Mintyse maldavau, kad ši istorija apie fėjūnus turėtų laimingą pabaigą. Ar bent jau nelabai baisią. Bet pastarojo meto patirtis sakė ką kita. Ašas papurtė galvą ir atsiduso.

– Kaimynai aptiko juos tik po kelių dienų. Lovoje. Jaunas vyras ir raukšlėta senutė gulėjo susiėmę už rankų, žvelgdami vienas į kitą. Ant paklodžių tamsavo jau sukrešėjęs kraujas iš perpjautų venų.

Nurijau gumulą gerklėje ir dar kartą pažvelgiau į skeletus, kurie po mirties laikėsi už rankų kaip ir gyvenime. Be galo nuliūdau, kad ir šiuokart fėjūnų istorija – tikra, o ne Volto Disnėjus sugalvota – pasibaigė blogai.

„Įdomu, o kaip baigsis mano pačios istorija?“ – netikėtai dingtelėjo mintis, kuri privertė suraukti antakius. Nukreipiau žvilgsnį į Ašą, stovintį kitoje pakylos pusėje. Sidabrinės akys žvelgė tiesiai į mane ir širdis neramiai suspurdo. Juk ir aš įsipainiojau į fėjūnų istoriją. Tapau jos veikėja – mirtinga mergina, kuri įsimylėjo fėjūnų princą. Tokios istorijos retai baigiasi laimingai. Netgi jeigu man pavyks susidoroti su netikru karaliumi, sugrįžti į savo šeimą ir gyventi įprastą gyvenimą, ar Ašui atsiras vietos jame? Aš – mirtingoji, jis – nemirtingas ir sielos neturintis fėjūnas. Kokia bendra ateitis mūsų laukia? Ilgainiui aš pasensiu ir numirsiu. O Ašas gyvens amžinai arba kol žmonių pasaulis jam taip atsipyks, kad paprasčiausiai pats atsisakys gyvasties.

Aš užsimerkiau, dėl šios karčios tiesios sunkus akmuo užgulė širdį. Ašas svetimas čia, mirtingųjų pasaulyje. Jo vieta Niekadaniekada, tarp kitų į save panašių būtybių, kurie gimė iš mitų, košmarų ir vaizduotės. Jis tėra nuostabi nepasiekiama svajonė, pasakų herojus. O aš (nepaisant gyslomis tekančio tėvo kraujo) vis dar mirtingoji.

– Megana, – švelniai pašaukė Ašas, – kas nutiko?

Staiga suirzusi nuvijau šalin niūrias mintis. Ne. Aš nepasiduosiu. Ši istorija yra mano, tiksliau mūsų. Tad atrasiu būdą, kaip mudviem gyventi ilgai ir laimingai. Juk aš tiek daug skolinga Ašui.

Kažkas dusliai dunkstelėjęs užšoko ant mauzoliejaus stogo ir ant manęs nuo lubų pasipylė dulkės. Užsikosėjusi pradėjau mosuoti ranka, mėgindama ką nors įžiūrėti pro šapų lietų.

– Kas tai?

Ašas dėbtelėjo į viršų ir prisimerkė.

– Ženklas, kad mums metas eiti. Laikyk.

Jis metė man kažką iš kitos akmeninės pakylos pusės. Daiktas blausiai sužvilgo, kai pagavau jį. Tai buvo dulsvas auksinis žiedas, nuimtas nuo skeleto piršto.

– Štai tavasis simbolis, – sumurmėjo Ašas ir prieš atsitraukdamas nuo pakylos staigiu beveik nepastebimu judesiu dar kažką įsikišo į apsiausto kišenę. – Metas nešdintis iš čia.

Jis atplėšė duris ir davė man ženklą išeiti. Kai šmurkštelėjau pro plyšį, iš viršaus ant peties užtiško kažkas šilto, drėgno ir lipnaus. Kilstelėjau ranką prie kaklo ir pabraukusi supratau, kad tai putotos seilės.

Klaikiai išsigandusi grįžtelėjau ir pažvelgiau aukštyn.

Virš mauzoliejaus kybojo baugus pavidalas: mėnesienos nušviestame danguje aiškiai mačiau pakumpusį raumeningą ir neabejotinai antgamtišką padarą.

Tirtėdama kaip epušės lapas žvelgiau į milžiniško juodo šuns didumo sulig jaučiu raudonas akis, pro pražiotus nasrus styrančias peilius primenančias iltis.

– Ašai, – išlemenau traukdamasi atatupsta, o siaubingas šuo nenuleido nuo manęs ugnimi liepsnojančio žvilgsnio. Dyrėjo į kumštį, kuriame spaudžiau žiedą. – Ar tai…

Jis išsitraukė kalaviją ir patvirtino:

– Taip, tai Grimas.

Siaubūnas nukreipė akis į Ašą ir suurzgė, kad net žemė sudrebėjo, paskui vėl sužiuro į mane kraują stingdančiu žvilgsniu. Galiausiai pritūpė ruošdamasis šuoliui: po glotniu kailiu subangavo raumenys, iš nasrų dribo putos. Ašas pakėlė virš galvos kalaviją ir, nenuleisdamas akių nuo Grimo, kreipėsi į mane:

– Megana, kai pasakysiu „bėk“, skusk tiesiai į jį, o ne nuo jo. Supratai?

Nors tai man atrodė tolygu savižudybei, pasitikėjau Ašu.

– Gerai, – sušnibždėjau ir dar stipriau suspaudžiau žiedą, jausdama, kaip akutė sminga į delną. – Aš pasiruošusi.

Grimas sustaugė, paskui pratrūko kurtinamu lojimu, nuo kurio man vos neplyšo galva. Panorau užsikimšti ausis ir užsimerkti. Matyt, būčiau sustingusi iš siaubo, bet mane išjudino Ašo šūksnis:

– Bėk!

Ir aš šoviau į priekį, o šuo, prašvilpęs man virš galvos, su baisiu trenksmu nusileido kaip tik toje vietoje, kur ką tik stovėjau.

– Skuosk kiek kojos neša! – vėl suriko man Ašas. – Turime dabar pat išsinešdinti iš kapinių!

Už mūsų Grimas suriaumojo iš įtūžio ir pasileido į ataką.