Читать книгу Geležies karalienė - Julie Kagawa - Страница 5

Prisiminimas

Ašas nukreipė Grimo pusėn spindinčių skeveldrų krušą, ant siaubūno pasipylė lediniai durklai ir nusmailinti varvekliai. Jie dužo, atsimušę į raumeningą kūną, arba atšokdavo nuo jo, nepalikę nė įdrėskimo, tačiau tai suteikė mums kelias brangias sekundes atsiplėšti nuo persekiotojo. Mudu lėkėme tarp antkapių eilių, atsidauždami į kriptas, nardėme tarp angelų ir šventųjų statulų, o karštas Grimo kvėpavimas jau tvilkė nugaras. Jeigu būtume bėgę atvira vieta, baisusis šuo būtų per kelis mirksnius pavijęs ir sudorojęs mane kaip guminį žaisliuką. Laimei, dėl siaurų takų jam teko truputį sulėtinti tempą. Mudu su Ašu vinguriuodami skutome per kapines, o Grimas lipo ant kulnų. Galiausiai priekyje išniro balta betoninė tvora.

Ašas pirmas pasiekė ją ir mikliai pritūpė, kad galėčiau pasinaudoti juo kaip pristatoma pakopa. Baimindamasi, jog kiekvieną akimirką šuo gali suleisti dantis į nugarą, stryktelėjau Ašui ant kelio ir puoliau ropštis viršun, kabindamasi nagais ir pasispirdama kojomis. Ašas liuoktelėjo ant tvoros, lyg kas būtų už lyno patraukęs, ir pačiupo mane už rankos.

Nuo kurtinamo staugimo suspengė ausyse ir aš padariau klaidą – atsisukau. Tiesiai prieš akis išniro pražioti Grimo nasrai, į nosį tvokstelėjo karštas dvokus kvėpavimas, ant veido užtiško seilių. Ašas vos spėjo patraukti mane nuo tvoros krašto, kai iltys caktelėjo vos per kelis sprindžius nuo veido. Mudu sykiu nusiritome ant žemės kitoje tvoros pusėje ir ji, regis, net sudrebėjo nuo atodūsio, išsiveržusio man iš krūtinės.

Gaudydama kvapą dirstelėjau į viršų. Grimas pritūpė ant tvoros, subaltakiavo į mane ir ruošdamasis šuoliui iššiepė nasrus, net iltys sublizgo mėnesienoje. Akimirką buvau įsitikinusi, kad jis liuoktelės žemyn ir sudraskys mudu į skutelius. Tačiau siaubūnas, paskutinį kartą suurzgęs, nusisuko ir pradingo mums iš akių: sugrįžo į kapines, kurias jam buvo pavesta saugoti.

Ašas mėšlungiškai atsiduso ir atvirto į žolę.

– Štai ką tau pasakysiu, – sušvokštė jis ir trumpam nutilo, užmerkęs akis, atsukęs veidą į dangų. – Su tavimi niekada neliūdėsi.

Aš atgniaužiau tirtantį kumštį ir pradėjau apžiūrinėti delne tebegulintį žiedą. Papuošalas spinduliavo iš vidaus, jį supo stebuklinga aura, pulsuojanti emocijomis: tamsiai mėlyna žaižaravo sielvartu, skaisčiai žalia – viltimi, purpurinė – meile. Dabar, taip aiškiai jį matydama, pajutau sąžinės graužatį ir kaltę. Juk tai daug dešimtmečių trūkusios meilės simbolis, o mudu nesusimąstydami nudžiovėme jį iš kapavietės per akimirksnį.