Читать книгу Milijono vertas laimikis - Susan Mallery - Страница 2

Pirmasis Julijos Nelson pasimatymas buvo toks nevykęs, kad ji nusprendė bent jau ateinantį dešimtmetį atsisakyti šio malonumo.

Jos kavalierius flirtavo su visomis pigaus restoranėlio moteriškosios lyties lankytojomis, išskyrus šešiolikmetę Juliją, sudorojo beveik visas jos salotas ir galų gale dingo. Jai teko apmokėti sąskaitą ir vykti namo. Jau seniai būtų viską pamiršusi, jei pasimatymas nebūtų pasibaigęs ligoninėje – ji baisiai apsinuodijo maistu. Po to, kai nuo galvos iki kojų apvėmė mielą jauną gydytoją, Julija prisiekė sau niekada daugiau šiame gyvenime, – o ir kituose, jeigu tokie bus, – neiti į pasimatymą su nepažįstamu vaikinu.

Iki šios dienos.

– Aš tikriausiai kvaištelėjau, juk tai tikra katastrofa, – sumurmėjo ji, padavusi patarnautojui automobilio raktelius ir artėdama prie modernaus vakarietiško restorano durų. – Maniau, kad esu protingesnė. Ką, po galais, čia veikiu?

Kvailas klausimas, tuo labiau kad atsakymas aiškus.

Julija ir dvi jos seserys nusprendė traukti burtus, kuriai iš jų teks eiti į pasimatymą su nelemtu Todu Astonu Trečiuoju. Nuo pat vaikystės sesutės visus svarbiausius sprendimus priimdavo traukdamos burtus, o Julija visuomet pralaimėdavo. Ir šį kartą burtai nulėmė jos nenaudai. Ką gi, nepasisekė.

Pro išblizgintas stiklines duris mergina įžengė į perpildytą vestibiulį. Tikriausiai laisvą staliuką šiame restorane rasti taip pat lengva, kaip ir stovėjimo vietą automobiliui miesto centre. Ji spraudėsi pro išsipusčiusią minią, kol pamatė labai jauną, labai liesą ir labai išblyškusią administratorę.

– Esu susitarusi su Todu Astonu, – nurijusi beišsprūstantį patarimą, kad geras sumuštinis jai tikrai nepakenktų, kreipėsi į mergaitę Julija.

Žvilgtelėjusi į užsakymų knygą jaunoji administratorė tarė:

– Ponas Astonas jau laukia. Aš jus palydėsiu iki staliuko.

Eidama Julija stengėsi negalvoti apie savo klubus, kurie, palyginti su priekyje einančios merginos, jai atrodė per daug apvalūs. Tiesą pasakius, jau geriau jaustis stora šalia šios mergiūkštės, nei visą vakarą kiurksoti prie Todo Astono Trečiojo stalelio. Ir kaip žmonės gali gyventi su skaičiumi prie pavardės? Ji prisiminė poną Hauelį [Godus milijonierius, komiško amerikiečių serialo herojus (vert.).] iš Giligano salos [Serialo pavadinimas (vert.).] – mėgstamiausio naktinio serialo vaikystėje.

Vaizduotė jau piešė poną Hauelį dryžuotomis plačiomis kelnėmis ir baltu sportiniu megztiniu – tiktai truputį jaunesnį. Julija vos susilaikė neprunkštelėjusi. Administratorė stabtelėjo prie nuošaliame kampe užsakyto stalelio. Štai ir jis, mažiausiai panašus į pretenzingą milijonierių.

– Labas. Tu tikriausiai Julija, – pakilo Todas Astonas ir nusišypsojo.

Šį kartą burtai ne tokie jau ir prasti, – pagalvojo Julija pastebėjusi, kad Todas, nepaisant jos aukštakulnių batelių, stūkso priešais ją kaip bokštas. Vaikinas buvo gražus, tamsiaakis, o jo šypsena Julijai priminė piktojo vilko, žiūrinčio į Raudonkepuraitę, šypsenėlę.

Vyrukas visai nebuvo panašus į beviltiškai nuobodų tolimą giminaitį, be to, mergina jautė, kad šį kartą neteks mokėti už vakarienę.

– Labas, Todai. Smagu susipažinti.

Julija maloniai nustebo, kai senelės sūnėnas atitraukė kėdę ir palaukė, kol ji atsisės. Tada jis sugrįžo į savo vietą kitapus staliuko. Administratorė pasišalino.

Mergina slapta tyrinėjo priešais sėdintį vyrą: tamsūs plaukai, maža duobutė kairiajame skruoste ir įspūdingas kaklaraištis, kainuojantis ne mažiau nei visa jos studentiška paskola.

– Na ką gi, teks ištverti, – linksmai tarė Julija, nusprendusi, kad nėra prasmės apsimetinėti.

Kairysis Todo antakis šoktelėjo į viršų:

– O kurgi mandagus pokalbis, kurio tikėjausi? Pavyzdžiui, apie orą arba apie eismo kamščius, sutrukdžiusius tau laiku atvykti?

– Kodėl gi ne, jei tik tau patinka. Oras puikus, bet ir nėra ko stebėtis – juk čia pietų Kalifornija. Kamščių nebuvo. O kaip sekėsi tau?

– Tu visai ne tokia, kokią įsivaizdavau, – šyptelėjo Todas.

Ji tegalėjo tik spėti:

– Ne tokia jauna, ne tokia grakšti ir visiškai netikusi?

– Tu ir vėl nemandagi, – susiraukė pašnekovas. – Ir ko gi mama tave mokė?

Julija susimąstė.

– Išgerk ne daugiau kaip vieną taurę vyno, o savo telefono numerį duok tik įsitikinusi, kad gali juo pasitikėti, – pagalvojusi pasakė.

Todas nusikvatojo. Vaikino juokas buvo skambus, gilus ir kerintis. Pamačiusi jo šypseną Julija atsipalaidavo, dingo apsimestinis jos stačiokiškumas, o pilve lengvai sukuteno.

Įdomu. Gal duoti dar vieną šansą atsižadėtiems pasimatymams?

– Geras patarimas. Atrodo, tavo mama jau pradeda man patikti.

– Taip, ji nuostabi.

Padavėjas atnešė valgiaraštį ir paklausė, kokių gėrimų jie pageidautų. Todas užsisakė aštuoniolikos metų išlaikymo škotiško viskio, o Julija – degtinės su toniku.

– Neklausai mamos? – paklausė Todas, kai padavėjas nuėjo.

– Buvo sunki diena.

– Nuvargino gerbėjai?

– Antrus metus dirbu tarptautinės teisės paslaugų įmonėje, – ignoravo klausimą Julija.

– Teisininkė. Jau išlaikei egzaminus?

– Žinoma.

– Atrodai pasitikinti savimi, – nusišypsojo Todas.

– Pasitikėjimas įgaunamas ne per vieną dieną.

– Nejaugi?

– Aštuoniolika valandų per dieną dirbau ir mokiausi – laiko nelikdavo niekam daugiau.

– O kokioje srityje dirbi? Gini žmogaus teises?

– Ne, mano specializacija – tarptautinė teisė. Sutarčių sudarymas ir ryšių palaikymas su Kinija.

– Šit kaip. Dabar jau mane sudominai.

Ką gi, Julijai visuomet patiko, kai jos reikiamai neįvertindavo, ypač vyrai. Ji prisimerkė, pakreipė galvą ir tarė:

– Ši sritis man labai tiko, kadangi moku kinų kalbą.

Julija stebėjo jo reakciją: vyrukas atrodė pritrenktas, bet greitai atsipeikėjo.

– Oho! Įspūdinga.

– Ačiū.

Todas atidžiai nužvelgė merginą.

– Manau, mums viską teks pradėti iš naujo.

Julija nusijuokė.

– Kodėl? Juk toks puikus vakarėlis.

– Žinoma, kad puikus. Tau. Klausyk, mano teta panoro, kad susitikčiau su jos išrinkta mergina, užsakė restoraną, paskyrė laiką ir štai – aš čia. Tikėjausi visai… ko kito, tu – nuostabi staigmena.

Julija vogčia nužvelgė Todo plačius pečius: jis tikriausiai sunkiai lieja prakaitą sporto salėje. O gal tai genai? Et, visai nesvarbu.

– Ar visuomet darai tai, ką liepia teta Rūta?

– Dažniausiai, – Todas gūžtelėjo pečiais. – Rūta man nėra tikra teta, bet ji labai gera ir aš ją myliu. Teta paprastai neįkyri su prašymais, ir kai jaučiu, kad galiu ją pamaloninti, taip ir padarau. Sutikau išpildyti ir šį jos norą.

Nejaugi tai tiesa? O gal jis labai talentingas aktorius ir dabar apsimetinėja? Julija troško patikėti Todo nuoširdumu.

– Aš taip pat maloniai nustebinta, – prisipažino Julija, nusprendusi kol kas juo tikėti. – Eidama čionai įsivaizdavau, kad pamatysiu poną Hauelį.

– Tą iš Giligano salos? Ačiū!

– O gal norėtum būti Giliganas [Nevykėlis jūreivis, komiško serialo herojus (vert.).]? – nusikvatojo Julija.

– Ne, geriau Džeimsas Bondas.

– Betgi tu ne anglas.

– Na, akcentą dar galiu patobulinti.

Julija palinko virš staliuko.

– Sakyk, kodėl Džeimsas Bondas toks patrauklus? Ar dėl gražių moterų draugijos, ar kad turi puikių ginklų?

– Manau, dėl abiejų priežasčių.

– Atsakei sąžiningai.

– Nustebai?

– Nieko keista, Džeimsai-Todai. Aš pasiruošusi pasitaisyti, bet kol kas apie tave žinau tik tiek, kad rengiesi kaip komersantas ir dievini savo tetą Rūtą. Na, dar prie pavardės turi skaičių, bet į tai, manau, neverta kreipti dėmesio.

– Tau nepatinka skaičius?

– Visai nieko. Tik registruodamasis interneto puslapiuose tu privalai įrašyti didelį riebų trejetą šalia pavardės. O man pasisekė, nes aš galiu prašokti tą eilutę.

– Trejetas ne toks jau ir riebus – tokio pat dydžio, kaip ir kiti skaičiai. Jis gal ir norėtų būti didesnis, bet neišsipildę norai yra mūsų gyvenimo realybė, tad jam nori nenori teks su tuo susitaikyti.

Nuostabu. Šis vyras tiesiog žavingas, – nušvitusi pagalvojo Julija.

Padavėjas atnešė gėrimus. Kai jis nuėjo, Todas pakėlė savo stiklą.

– Už netikėtą pažintį! Už malonumą praleisti vakarą su protinga, linksma ir gražia moterimi!

Dabar tai jau tikrai vaidina. Bet nesvarbu, Julijai buvo taip gera, kad ji nusprendė nekreipti į tai dėmesio.

– Dėkoju, – mergina ketino sudaužti taurėmis, tačiau nepataikė ir pirštais netyčia perbraukė Todui per ranką. Šis nereikšmingas prisilietimas buvo labai trumpas, bet Julija spėjo pajusti keistą šilumą. Jos sesuo Vilou būtų pasakiusi, kad tai pats dangus siunčia ženklą ir jo reikia klausyti, o Marina paklaustų, ar Todas ir yra tas vienintelis.

– Na, o ką veiki tu? Koks tavo darbas? – suskubo paklausti.

Todas pastatė stiklą.

– Lėktuvu danguje rašau skelbimus. Žinai, tokias nepakenčiamas žinutes, kurias žmonės nori vienas kitam užrašyti debesyse. Pavyzdžiui, Barnis myli Ketę, arba: Džonai, nepamiršk nupirkti pieno.

Julija gurkštelėjo degtinės su toniku ir ramiai laukė tęsinio.

Todas atsiduso.

– Na, gerai. Esu gana rizikingo verslo dalininkas. Mes įlendame į nedideles įmones, jas finansuojame, prižiūrime ir konsultuojame, o kai jos tampa didelėmis kompanijomis, parduodame ir gauname nepadoriai didelius pinigus. Tai šlykštu ir man turėtų būti gėda.

– O aš maniau, kad esi paskirtas valdyti šeimos finansus, – nusijuokė Julija.

– Šiam reikalui nusamdyta profesionalų komanda. Aš mieliau kombinuoju, nei dalinu.

– Kietaširdis, – paerzino Julija.

– Būnu ir toks. Gana dažnai. Žmonės neįvertina manęs, ir vis dėl to skaičiaus prie pavardės. Jie mano, kad esu niekam tikęs, tačiau žiauriai klysta.

Julija net neabejojo. Hm… Linksmas, stiprus ir patrauklus. Ypač šią akimirką, kai taip įdėmiai į ją pasižiūrėjo. Mergina jautė, kad visas Todo dėmesys skirtas vien tik jai, o tai jaudino ir truputį baugino.

– Negalima ant jų pykti, žmonės nieko nesupranta. Juk jie nepakankamai vertina ir tave, – nusprendė Todas.

– Kodėl taip manai?

– Nes ką tik pats taip padariau. Pamaniau, kad moteris teisininkė tinka tik žmogaus teisėms ginti.

– Visi vyrai tokie, – tarė Julija. – Galvojate, kad mes mieliau renkamės emocijas, o ne verslą.

– Ar jų abejonės tavo gabumais jau tapo kasdienybe? – Todas greičiau patvirtino, nei paklausė.

– Taip, bet aš nesuku sau galvos. Man tai netgi naudinga. Karjera man labai svarbu, noriu pasiekti jos aukštumas. Pirmus metus tenka juodai arti, bet mane jau spėjo pervesti į aukštesnes pareigas, tad turiu puikią galimybę atskleisti savo gabumus. Pasinaudosiu nepasitikėjimo manimi privalumais ir… pirmyn!

– Esi nuožmi? – pasitikslino Todas.

– Su panašiu dabar flirtuoju. Keista, kad nepritraukėme vienas kito anksčiau.

Jų žvilgsniai susitiko. Visą vakarą Julija linksminosi mėgaudamasi gėrimais ir draugija, bet staiga pajuto keistą įtampą. Nugara žemyn nubėgo šiurpuliukai. Ji tikėjosi praleisti vakarą su pamaiva milijonieriumi, o šis – su besmegene menkysta. Keista, bet neištvėrusi nė dvejų metų mergina panaikino nuosprendį pasimatymams. Todas – puikus akstinas padaryti išimtį. Jam tai jau tikrai surastų laisvo laiko perkrautame savo darbo grafike.

Julija stebėjosi, kad šis apsukrus, ciniškas vyrukas toks dėmesingas savo tetai. Mergina tirpo nuo aiškiai matomo susižavėjimo, spindinčio tamsių vaikino akių gelmėje. O dar ta šypsena!..

Pirmą kartą per tiek metų Julija pajuto šilumos bangą tarp šlaunų. Gerai, kad ši jos kūno dalis vis dar gyva.

– Papasakok apie savo gyvenimo moteris, – tyliai paprašė.

Todas gurkšnojo viskį, tad iš netikėtumo užsikosėjo.

– Nepagalvojau pasiimti nuotraukų.

– Nebūtina. Visai pakaks trumpo apibūdinimo. Šį kartą pasitenkinsiu anketiniais duomenimis.

– Iš kur toks kilniaširdiškumas?! – nusišaipė Todas, statydamas ant stalo stiklinę su viskiu. – Gerai, pradėsiu nuo dvynių…

Julija sukrizeno.

– Manęs taip lengvai neišgąsdinsi.

– O gaila… Ką gi, šiuo metu neturiu jokios moters, – nenoriai tarė. – Pernai ištvėriau skausmingą išsiskyrimą su mergina. Vedęs nebuvau, buvusios draugės nepersekioja. Neįdomu. Geriau papasakok apie save.

– Studijuodama turėjau draugą. Bet tai jau praeitis.

– O kur dingo tas kvailys?

Julija neišmanė pasimatymų pokalbio vingrybių, tad paskubėjo išsisukti nuo nemalonios temos. Nematė jokios prasmės prisiminti seniai pamirštą, liūdną savo gyvenimo klaidą.

– Mes netikome vienas kitam.

Tuo metu priėjo padavėjas.

– Ką malonėsite užsisakyti?

– Atleiskite, mes dar nespėjome išsirinkti, – sukruto Todas ir šelmiškai nusišypsojęs mirktelėjo Julijai. – Bet žadame pasitaisyti. Ateikite po minutėlės.

Nuėjus padavėjui Julija tarė:

– Kam vargti su tuo valgiaraščiu? Juk žinau, kad valgysi pusžalį kepsnį su salotomis. Salotų gal ir nemėgsti, bet privalai jas valgyti vien tam, kad žmonės nepagalvotų, jog tavo prastas skonis.

Todas kilstelėjo kairįjį antakį.

– O tu, žinoma, norėtum kepsnio, bet paprastai per pasimatymus merginos badauja, todėl užsisakysi žuvies, į kurią negali net pažiūrėti, – jis pakėlė savo stiklą. – Na gerai, atsiimu savo žodžius. Tu mėgsti žuvį tešloje, gerai apkeptą ir su alaus padažu. Garnyras – didelė krūva keptų bulvyčių.

– Dievinu tunus, – maivydamasi tarė Julija.

– Konservų neaptarinėsime.

Mergina nusikvatojo.

– Na gerai, tu laimėjai. Užsakyk man kepsnį, ir aš jį netgi suvalgysiu, jei tik niekam neprasitarsi.

– Tebūnie taip. O aš paragausiu bjauriųjų salotų, – jis palinko ir įsisiurbė akimis į Juliją. – Tikėjausi nuobodaus vakaro.

– Ir aš. Maniau, intelekto ir moralės atžvilgiu gerokai tave pranoksiu.

– Dėl moralės buvai teisi, – išsišiepė Todas.

– Aišku, tu nepripažinsi, kad aš sumanesnė?

– Esu gana protingas vyrukas.

Julija pasimuistė kėdėje – jai darėsi karšta. Mergina siekė taurės, bet tuo metu Todas sugriebė jos ranką ir savo stipriais, šiltais pirštais pradėjo glostyti. Lengvas drebulys pakilo ranka į viršų, po to pabiro po visą Julijos kūną. Nustebusi pasijuto silpna ir suglebusi – neįprastas jausmų derinys užsibrėžto tikslo siekiančiai ir puikiai žinančiai savo vertę moteriai.

– Truputį nukrypsiu nuo temos. Noriu kai ką sužinoti apie tetą Rūtą, – tarė Todas, nykščiu švelniai sukdamas ratą Julijos delne.

– Klausk.

– Ar ji tavo senelė?

– Tai tik kalbos, – mergina stengėsi susikaupti, bet nesisekė. Jautė visu kūnu nuvilnijusią geismo bangą.

Štai tau ir atsiskyrėliško gyvenimo pasekmė. Todas čia niekuo dėtas, – pamąstė Julija, tačiau pati savimi nepatikėjo.

– Man ji yra antros eilės teta, o tau – senelė, tai reiškia, kad mudu…

Ach, štai kas! Dabar ji suprato draugužio nerimo priežastį.

– Ne, mes ne giminės. Rūta – tavo mirusio dėdės antroji žmona, o vaikų jie neturėjo. Senelė viską mums papasakojo. Nejaugi nežinojai?

– Ne, – Todas paleido Julijos ranką ir išsitiesė.

– Dabar žinai.

Kad tik nepamirščiau padėkoti senelei už vakarą, – mintyse nusišypsojo Julija.

– Žinau, – vaikinas atsistojo ir ištiesė jai ranką.

– Ką darai? – nesusigaudė Julija.

– Gal malonėsite su manimi pašokti?

Pašokti? Ar ji gerai nugirdo? Nebuvo šokiuose nuo mokyklos laikų, o ir tuomet šioje meno srityje nesublizgėjo talentu.

– Čia nėra šokių aikštelės, – Julija stipriai įsitvėrė kėdės.

– Aišku, kad yra. Dabar, kai žinau, kad mes ne pusbroliai, būtinai pašoksime.

Julijos viduje virė kova tarp baimės apsikvailinti ir troškimo visu kūnu priglusti prie šio vyro. Mergina tik dabar išgirdo muziką, kuri ramiai ir tyliai plaukiojo po salę. Maloni melodija taip ir traukė judėti kartu su garsais, bet dar labiau ją traukė priešais stovintis jaunuolis.

– Nejaugi man teks maldauti? – švelniai paklausė Todas.

– O tu maldautum?

Jis šyptelėjo.

– Galbūt.

Julija pakilo ir padavė vaikinui ranką. Jie patraukė į salės gilumą, kur ant mažytės scenos trio grojo bliuzą, o šalia lingavo kelios susiglaudusios porelės.

Mergina vis dar nejaukiai trypčiojo, bet Todas staigiai truktelėjo ją prie savęs ir apkabino per liemenį. Atsargiai, tik pirštų galiukais, Julija palietė galingą šokių partnerio petį.

Jis kietas kaip akmuo – vieni raumenys, – pagalvojo šlaunimis palietusi vaikino kojas. Todas nebuvo prigludęs taip, kad krūtine liestųsi prie jos, bet Juliją pakirto laukinis, beveik nevaldomas troškimas pajusti jį visą.

Darausi panaši į katę… Per ilgai gyvenau be vyro, – nusprendė ji. Galėjo ir anksčiau tai suprasti – būtų išvengusi nepatogumų.

– Tu nuostabiai kvepi, – sušnibždėjo Todas.

– Kalti kopijavimo aparato milteliai, – paaiškino jam į ausį Julija. – Šiandieną jie pasibaigė, turėjau pakeisti kasetę. Tau tikrai patinka?

– Net komplimento negaliu tau pasakyti, – suvaitojo Todas.

– Gerai jau, gerai. Dėkoju.

– Dabar kur kas geriau, – jis nusišypsojo. – O su tavimi nelengva.

– Va čia tai komplimentas!

– Patinka būti kieta?

– Kartais. O tau?

– Kartais, – pamėgdžiojo ją Todas, perkeldamas ranką nuo Julijos liemens ant nugaros.

– Tu juk nemėgsti žmonių, iš anksto susidariusių klaidingą nuomonę apie tave, – nenuleisdama nuo jo akių tarė mergina.

– Esi viena iš jų.

– Tu taip pat. Mes vienodi.

– Ne taip pasakei, Julija. Esame gimę vienas kitam.

Todas pasilenkė ir lūpomis lengvai palietė merginos lūpas. Bučinys buvo netikėtas, bet koks saldus! Julijos pilve kažkas apsivertė, krūtyse ji pajuto dilgsėjimą. Todas ramiai šoko toliau ir net nebandė bučinio pakartoti.

Jis tikriausiai nenori viešoje vietoje padaryti man gėdos. Turėčiau būti dėkinga. Aišku, būsiu… kada nors.

Todas staiga nustojo šokti, atsikrenkštė ir tarė:

– Mums reikia grįžti prie staliuko ir užsisakyti vakarienę. Turėtume būti rimtesni.

Julija nenoromis atšlijo. O kas būtų, jeigu jie pamirštų maistą ir visą vakarą šoktų, bučiuotųsi ir glaustų vienas kitą? Ji susivaldė ir nutylėjo – nujautė Todo reakciją.

Per daug noriu, ir per greitai, – šmėstelėjo mintis. Geriau jau pirmas po tiek metų pasimatymas būna santūresnis. Bet šis vyras traukė ją kaip magnetas.

Eidamas prie staliuko vaikinas nepaleido jos rankos.

– Tu dar man nepapasakojai, kodėl čia atėjai, – susidomėjo Todas, kai jie susėdo. – Mane atsiuntė teta Rūta, o tu?..

Ką? Jis nežino? Še tau kad nori! Turėtų būti labai linksma.

– Mano mama jau seniai nebendrauja su senele. Jos tapo svetimos viena kitai. Rūta prieš keletą mėnesių netikėtai sugrįžo į mūsų gyvenimą. Aš ir mano seserys jos nepažinojome, nes mama niekada nepasakojo apie praeitį. Praėjusią savaitę per vakarienę senelė užsiminė apie gražuolį sūnėną ir panoro, kad viena iš mūsų susitiktų su juo.

– Darosi įdomu.

– Ne tas žodis. Ji mums pasiūlė… Et, nesvarbu.

– Na, na. Tęsk.

– Tu įsižeisi.

– Kaip nors ištversiu, – paerzino Todas. – Ir ką gi ji jums pasiūlė?

– Pinigų.

Todas įsistebeilijo į ją.

– Rūta tau moka už pasimatymą su manimi?

– Oi, ne, pasimatymas nemokamas. Bet jeigu už tavęs ištekėčiau, ji man paklotų milijoną. Beje, kiekvienai iš mūsų – taip pat ir mamai. Šaunu, ar ne?

Todo smakre sutrūkčiojo raumenukas, bet jis susitvardė. Julija galėjo tik įsivaizduoti, apie ką galvoja priešais ją sėdintis vyras.

– Mes apstulbome. Manėme, esi tikras asilas, kad norėdama tave apvesdinti senelė pasirengusi išmesti tokią krūvą pinigų.

– Asilas? Aš?

– Žinoma.

Julija tikrai smaginosi – ji patenkinta stebėjo vaikino veidą.

– Galų gale mes nusprendėme, kad viena iš mūsų turi nueiti į pasimatymą ir išsiaiškinti, kas gi tau yra, – tęsė savo pasakojimą Julija. – Metėme burtus.

Todas net nusipurtė.

– Burtus… – jis kostelėjo. – Taigi tu laimėjai.

Julija nusišypsojo ir prisimerkė.

– O ne, Todai. Aš pralaimėjau.