Читать книгу Milijono vertas laimikis - Susan Mallery - Страница 5

Julija suprato, kad turi kažką atsakyti, bet galvoje buvo tuščia. Pritrenkianti žinia ir nemigo naktis iššlavė visas mintis.

– Tu – ne Todas? – klausimas buvo skirtas labiau sau nei vaikinui.

– Julija, paklausyk, – pradėjo Rajenas, bet ji tildydama pakėlė ranką.

– Ne Todas, – spoksodama į lovoje gulintį nuogą vyrą bejausmiu balsu pakartojo Julija. Į vyrą, su kuriuo mylėjosi, kvatojo ir juokavo, prieš kurį nusimetė drabužius ir kuriuo taip naiviai patikėjo. – Tu – ne Todas?! – šį kartą Julija suriko. Krūtinėje tvenkėsi įsiūtis ir pasibjaurėjimas. Nusiritusi nuo lovos mergina susisupo į chalatą. – Ką, po velnių, visa tai reiškia?!

– Esu Rajenas Benetas, Todo pusbrolis. Sužinoję apie Rūtos dosnumą nusprendėme, kad moteris, galėjusi priimti tetulės sąlygas, yra paprasčiausia lobių ieškotoja. Reikėjo ją gerai pamokyti, tad apsimečiau Todu, ketinau susukti jai galvą ir po to tyliai pasišalinti.

– Ach, pusbrolis! Na ką, broliukai, pasilinksminote? – Julijai panižo rankas, norėjosi gerai trinktelėti kumščiu į pasalūnišką veidą. Todas, oi, Rajenas… et, kad ir kas jis būtų, išlipęs iš lovos stovėjo priešais ją. Nuogas. Didingas. Na ir kas? Juk šlykštūs melagiai, parazitai ir įvairiausio plauko šunsnukiai taip pat gali turėti gražų kūną.

– Julija, nurimk minutėlę. Aš dar ne viską papasakojau.

– Nė nebandyk, – iš pykčio merginai sukosi galva. – Meilikavimu iš šito mėšlo neišlipsi.

– Nesiruošiu meilikauti, tik noriu paaiškinti. Nenorėjau, kad šitaip nutiktų.

Ko jis nenorėjo? Sekso? Pyktis vis augo ir Julija išsigando pajutusi gerklėje gumulą, pranašaujantį ašaras. O ne, tik ne tai! Ji negali išskysti prieš šitą niekšelį.

– Kurios dalies nenorėjai? – iškošė mergina. Jos balsas buvo kupinas pagiežos. – Vakarienės? O gal nepatiko tavo vardas? Ajajai, koks aš išsiblaškęs, užmiršau savo vardą!

Jis buvo nuostabus, – šmėkštelėjo mintis ir Julija vėl supyko, tik šį kartą ant savęs. Iš pat pradžių buvo aišku, kad kažkas negerai. Turėjo iš karto pagalvoti, kad jai nelemta susirasti padorų vyrą. Jeigu vaikinas protingas, linksmas ir patrauklus, tai jau įspėjimas – reikia bėgti nuo jo kaip nuo maro. Bet ne. Būtinai turėjo užkibti, susižavėti, parsitempti namo ir… Tokia protinga moteris, o pasielgė kaip paskutinė kvaiša.

– Mes galvojome… – bandė teisintis Rajenas.

– Ką? Kad smagiai ir azartiškai sužaisite? Ne, palauk, kaip tu ten sakei? Pamokysite begėdę pinigų ištroškusią kekšę? – merginos akys užkliuvo už stalinės lempos, puikiai tinkančios paleisti tam šunsnukiui į galvą. – Kas, po galais, tau suteikė teisę mane smerkti? Ką bloga esu padariusi?

– Nieko, – rimtai ištarė Rajenas. – Visiškai nieko. Aš suklydau, atleisk.

– Atsiprašymas nepriimtas.

– Suprantu tave. Paklausyk. Kai teta pranešė Todui, ką jums prižadėjo, šis tiesiog pasiuto. Jį nuolat persekioja pinigus besivaikančios moterys, o čia prisidėjo dar trys.

– Tegul jis atsipeikėja, – karčiai tarė Julija. – Man visai nerūpi pinigai. Ir tu tai žinai, velniai griebtų! Brangioji senelė! Jos pasiūlymą priėmėme kaip pokštą, norėjome jai įtikti. O jūs…

– Tu nesuprasi, ką jaučia medžiojamas vyras.

– Ak, koks nuskriaustas, visko pertekęs vaikelis! Širdis apsipila kraujais pagalvojus apie tavo skausmą.

Rajenas vis dar buvo nuogas. Julija susierzino pastebėjusi, kad dalelė jos smegenų vis dar sugeba gėrėtis tobulai nulietu jo kūnu. Audringos nakties prisiminimai sudilgino širdį.

Giliai įkvėpusi ji pirštu dūrė link durų.

– Nešdinkis!

– Julija, turi mane suprasti. Iš kur galėjau žinoti, kad tave sutiksiu?

Šį klausimą buvo galima suprasti įvairiai, bet širdis kuždėjo, kad Rajenas nori pasakyti, kokia ji jam svarbi ir ypatinga.

Ach, štai kaip.

– Vadinasi, jei būčiau tau nepatikusi, su malonumu mane sudorotum? Štai ir atsiskleidė tavo vidus.

Rajenas lėtai papurtė galvą.

– Ne tai norėjau pasakyti.

– Būtent tai. Tu nesigaili, kad ketinai mane užgauti. Net nematęs manęs nusprendei, kad nusipelniau keršto. Ne, tu gailiesi tik vieno dalyko – su manimi buvo linksma, vakaras praėjo šauniai, o tu taip viską sumovei, kad nenorėsiu tavęs matyti, net jei liktum vienintelis vyriškis Žemėje. Kad ir ką aiškintum, mano nuomonė nepasikeis: esi melagis ir niekšas, laikantis save gerokai pranašesniu už aplinkinius žmones, todėl ir manai, kad turi teisę smerkti visą likusį pasaulį. Primityvus, iškrypęs, save įsimylėjęs egoistas. O dabar dink po velnių iš mano namų!

Rajenas atsiduso ir linktelėjo. Susirinkęs drabužius jis išėjo iš miegamojo, o po minutės Julija išgirdo trinktelint lauko duris.

Mergina susmuko ant grindų.

Apsirengė žaibiškai, – dingtelėjo mintis, o krūtinę užtvindė skausmas. – Viskas baigta.

Juliją purtė drebulys, ji nesėkmingai stengėsi tramdyti ašaras. Troško, kad vaikinas maldautų atleidimo, nors tai ir nebūtų nieko pakeitę. Spėliojo, ar praėjusi naktis Rajenui reiškė tiek pat, kiek ir jai.

Akivaizdu, kad ne.

Julija išsirinko pačius siauriausius džinsus – bus sunku kvėpuoti, o tai nukreips mintis nuo slogių ryto įvykių. Griežtai save subarusi mergina iššveitė vonią, išskalbė paklodę, pakeitė patalynę. Nepadėjo. Pagaliau susiruošusi pas seseris pakeliui užsuko į kavinę ir nusipirko beveik kibirą latte [Itališka švelni stipriai balinta kava, ruošiama iš espreso ir garais pakaitinto lengvai suplakto pieno (vert.).]. Džinsai nepadėjo, tai gal pavyks nusiskandinti kavoje?

Buvo jau beveik priešpiečių metas, kai Julija sustojo prie namo, kuriame prabėgo vaikystė. Vilou meilės ir priežiūros dėka pievutė prie namo vešliai žaliavo, akis glostė daugybė įvairiaspalvių gėlių. Sesučių automobiliai jau stovėjo prie vartų, tad ir ji nieko nelaukdama įžengė į vidų.

– Sveikos, mergaitės, – įėjusi į saulės nutviekstą kambarį ištarė Julija.

Vilou buvo patogiai įsitaisiusi fotelyje, o Marina sėdėjo ant sofos kampučio. Abi džiugiai nusišypsojo.

– Labas, – atsistojusi apkabino seserį Vilou. – Ar pasiutai? Kas išgers tiek kavos? Nė pusės neišgėrusi pakratysi kojas.

– Kaip tik to ir trokštu, – Julija pasistengė išspausti šypseną. Vilou nereikia žinoti, kad ji nejuokauja.

Priėjusi Marina spustelėjo ranką.

– Sveika. Kaip sekasi?

– Puikiai. Mama ligoninėje?

– Aha, – atsisėdusi atgal į savo vietą sesuo supureno gulinčią ant sofos pagalvėlę. – Atpigintų skiepų diena.

– Buvau visai pamiršusi, – Julija klestelėjo šalia Marinos. Vieną šeštadienį per mėnesį mamos darbdavys, daktaras Grinbergas, aukojo žmonėms, norintiems pasiskiepyti lengvatinėmis sąlygomis. Ši idėja, aišku, buvo šovusi nenuilstančiai pasaulio gelbėtojai Naomei. Julija jau seniai bandė mamą įtikinti, kad gelbėjimo operaciją ji turėtų pradėti nuo savęs.

– Na ir kokia gi tolesnė mūsų programa?

Vilou ir Marina susižvalgė. Julija staiga įsitempė.

– Kas atsitiko?

Vilou atsiduso.

– Kalbėjomės apie tėvelį.

Puiku. Iki pilnos laimės jai šito ir tetrūko.

– Jau praėjo keli mėnesiai, – paskubom išbėrė Marina. – Jis gali pasirodyti bet kurią minutę.

– Esu iki ašarų sujaudinta, – paniurusi sumurmėjo Julija.

– Julija, būk gera, nereikia, – Vilou krestelėjo ilgus šviesius plaukus. – Taip nesąžininga – tu nesuteiki jam progos pasitaisyti.

– Atleisk, bet aš niekada nepajėgsiu suprasti žmogaus, vis paliekančio savo šeimą. Taip pat ir moters, leidžiančios jam tai daryti.

– Nekalbėk taip, juk mama jį myli, – Marinos lūpos suvirpėjo.

Julija neturėjo nuotaikos vėl veltis į ginčą, per tiek metų jau spėjusį įgristi iki gyvo kaulo.

– Brangioji, prašau, nepradėk vėl taukšti apie likimą. Tėvas mūsų gyvenime pasirodo kaip jaunas mėnulis, žavingai nusišypso ir vėl išnyksta. Stačia galva neria į naują nuotykį, o mums belieka tik paskubomis numesto apsilankymo prisiminimai.

Visa Julijos vaikystė buvo suskirstyta į netikėtus tėvo apsilankymus, dingimus ir neišvengiamas motinos ašarų ir nevykusių bandymų nuslėpti skausmą savaites. Jos seserys dar ilgai prisimindavo apgailėtinai trumpo susitikimo džiaugsmą, tik vienai Julijai neišdildomai įstrigo po euforijos atslenkanti ir ilgus mėnesius besitęsianti kančia. Kiekviena Džeko Nelsono viešnagė praūždavo lyg uraganas – triukšmingai, liepsningai ir pakiliai. Nepamirštamas, jaudinantis spektaklis. Pasibaigus linksmybėms kažkas turėdavo viską sutvarkyti. Dažniausiai ši laimė tekdavo Julijai.

Mergina gurkštelėjo kavos. Gėrimo poveikis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi – jautėsi budri, nuovargis išgaravo ir niekas nebetrukdys pažvalėjusioms smegenims be saiko kapstytis po gėdingą praeitos nakties nuotykį.

– Visi vyrai – šunsnukiai, – prakošė sukandusi dantis.

– Juk ne visi tokie kaip Garetas, – liūdnai ištarė Vilou, žiūrėdama į seserį didelėmis mėlynomis akimis.

Julija atsiduso. Buvusi meilė. Iki šios dienos ji galvojo, kad romantiškuose santykiuose žemiau nupulti neįmanoma, bet lyginant Garetą su Todu-Rajenu, pirmasis atrodė kaip princas ant balto žirgo.

– Kadangi jau prakalbome apie dvikojus šliužus, papasakosiu jums apie vakarykštį pasimatymą su Todu, – pavargusiu balsu tarė Julija.

– Ką?! – Marina sugriebė pagalvėlę ir sviedė į seserį. – Ir tu iki šiol tylėjai?

– Aš dar nespėjau nė kojų apšilti.

Vilou išvertė akutes.

– Ir kvailys suprastų, kad tokią žinią būtina paskelbti dar neperžengus slenksčio, – ji slystelėjo ant kėdės kraštelio ir išsišiepė. – Dabar iš lėto, neskubėdama, klok viską nuo pat pradžių. Norime žinoti visas smulkmenas. Koks jis? Nuostabus? Žavingas? Turbūt labai turtingas?

Kadaise Julija būtų prunkštelėjusi: jos sesutė turtuoliu laikė kiekvieną vaikiną, kuris, pakvietęs ją į kavinę, sugebėdavo pats už save susimokėti. Vilou tiesiog traukte traukė visokio plauko švaistūnus, iki ausų prasiskolinusius bedarbius ir net lygtinai paleistus kalinius.

– Jis…

Važiuodama Julija bandė suregzti linksmą pasakėlę, kad valgydamos priešpiečius visos trys galėtų smagiai pasijuokti. Koks malonumas nuolat skųstis dėl savo nesėkmių ir nelaimingos meilės? Bet dabar visas taip kruopščiai repetuotas tekstas išgaravo – ji negalėjo prisiminti nė vieno sakinio. Ir staiga Julija apsižliumbė, tuo apstulbindama ne tik seseris, bet ir save.

– Julija?!

Vilou su Marina akimirksniu atsidūrė prie raudančios sesers. Viena stipriai ją apkabino, kita pritūpė priešais. Kava atsargiai buvo paimta Julijai iš rankų ir pastatyta ant stalelio. Nuo glėbesčiavimo jai skaudėjo krūtinę. O gal skausmas jau anksčiau ten tūnojo?

Julija pasijuto mylima ir lepinama. Žinojimas, kad sunkią akimirką seserys visada bus šalia, teikė nusiraminimą ir paguodą. Nuo mažens mergaitės viena kitą palaikė, tik paprastai Julija būdavo guodėjos vaidmenyje.

Ji pamažu aprimo, nusibraukė ašaras ir nurijusi seiles pradėjo:

– Jis tikrai nepanašus į Kvazimodą [Viktoro Hugo romano Paryžiaus katedra personažas, labai negražus, kuprotas, bet geraširdis varpininkas (vert.).], – jos balsas vėl sudrebėjo. – Tas vyras nuostabus, žavingas ir labai seksualus. Mes plepėjome, kvatojomės, šokome…

Ne, praėjusios nakties nuotykių geriau neminėti. Aišku, kada nors papasakos viską, bet dabar nedrįsta net sau prisipažinti, kokia ji nepataisoma kvailė.

Po išsiskyrimo su Garetu Julija buvo atsargi – nesiveldavo į jokius santykius su vyrais. Apie intymius nebuvo nė kalbos. O dabar tas paršas Rajenas… geriau jau būtų stojusi į vienuolyną.

– Tai kas gi nutiko? Netyčia sužinojai, kad jis – užsimaskavusi moteris? – nekantriai pasidomėjo Vilou.

Julija pagaliau nusijuokė ir švelniai paglostė sesers veidą.

– Ne, bet būtų buvę bent jau įdomu. Šis vyras – bjaurus melagis.

Ir mergina savo klausytojoms išdėstė, kaip ir kodėl Rajenas apsimetė Todu.

– Jie nutarė, kad tokią netikusią, į turtus besikabinančią mergiotę būtina nubausti: suvilioti, sužavėti ir po to, išrėžus į akis teisybę, pasišalinti.

– Ką? – Marina pašokusi įsisprendė rankomis į šonus. – O ar papasakojai jam, kaip stengėmės įtikti Rūtai, kad tau nesiseka traukti burtus, o pinigai nėra svarbiausias dalykas pasaulyje?

– Bandžiau…

Marina vėl prisėdo.

– Tas žmogėnas amžiams tave atbaidė nuo vyrų, ar ne?

– Manau, kad šį kartą prabėgs daug laiko, kol išsikapstysiu, – palingavo galvą Julija.

– Jis nusipelnė keršto, – sugniaužusi kumščius, pilnomis niūraus ryžto akimis pašoko iš vietos Vilou.