Читать книгу Milijono vertas laimikis - Susan Mallery - Страница 3

Priėjo padavėjas ir jaunuoliai užsisakė vakarienę. Todas nenuleido nuo Julijos akių.

– Tu pralaimėjai, – vargais negalais išstūmė jis, – beviltiškai prakišai.

– Aha, – linksmai sučiauškėjo Julija. – Juk žinai, kaip būna. Pralaimėjusysis yra priverstas įvykdyti kokią nors beprotišką užduotį. Man kliuvo pasimatymas. Žiauru.

– Pralaimėjai…

Atrodė, Todas nesuvokia, kaip gali moteris nenualpti iš laimės sužinojusi, kad eis su juo pavakarieniauti. Ach, tie pasipūtę patinai…

– Jei tau nuo to bus geriau, pasakysiu – šis pralaimėjimas man visai patinka, – užjaučiančiu balseliu pragydo Julija ir siurbtelėjo iš taurės.

– Koks jaudinantis prisipažinimas!

– Tavim dėta taip nesielvartaučiau. Pabandyk į visa tai pažvelgti mūsų akimis: mylima teta, pažinojusi tave visą gyvenimą, moka pinigus moteriai, kad tik ši sutiktų už tavęs ištekėti. Manėme, kad mažų mažiausiai esi kuprotas, be to, sergi kokia nežinoma liga, nusėjusia tave gumbais ir išsukiojusia sąnarius. Tikras drambliažmogis. Todas vos neužspringo gėrimu.

– Dramblia… kas?

– Nusiramink, mes juk tik svarstėme. Kaip matai, aš išdrįsau ateiti.

– Puiku, ji prakišo… Manęs geraširdiškai pasigailėta… – pritrenktas Todas kalbėjosi pats su savimi.

– Negaliu patikėti, kad Rūta tau pasiūlė milijoną dolerių, – vėl prisiminė vargšelis sūnėnas.

Julijai tai irgi pasirodė keista. Bet… Ech, juk visi turime bent po vieną ekscentrišką giminaitį.

– Už pasimatymą nesiūlė. Prisimeni? Jį gali imti nemokamai. Gerai, sugalvojau tau išeitį – paprasčiausiai imk ir nesipiršk man.

Todas šyptelėjo.

– Lengva tau kalbėti, o man ką siūlai? Vienam valgyti desertą?

Juokdamasi Julija staiga suprato, kaip anksčiau klydo dėl šio vakaro. Buvo įsitikinusi, kad bet kuris, nešiojantis prie pavardės skaičių, turėtų būti mažų mažiausiai kuoktelėjęs. Tik ne Todas. Šiam žmogui ji pajuto silpnybę.

– Už pastangas turėtum pareikalauti bent mažos dalies žadėtojo kyšio, – ryžtingai nusprendė Todas. – Tarkime, kokių penkiasdešimt tūkstančių. Ką ten, mažiausiai – penkiasdešimt penkių.

– Ech, kvailė – nepagalvojau! Ką gi, teks paprašyti iš senelės čekio.

Vaikinas staiga surimtėjo ir įdėmiai pažvelgė į Juliją.

– Tu net nežinai, koks aš laimingas, kad pralaimėjai.

– Malonu girdėti. Nėra čia nieko nuostabaus – mano sesutės puikiai žino, kaip man sekasi traukti burtus. Jos net neabejojo, kad į susitikimą važiuosiu aš, – nerūpestingai mostelėjo ranka mergina.

– Koks įdomus būdas žaisti su savo likimu, – tarė Todas.

Julija nustebusi pakėlė antakius.

– Likimu? Nejaugi galvoji, kad tu – mano likimas?

Mergina tikėjosi, kad vyrukas pasijus nepatogiai, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Kas galėjo pagalvoti, kad bus taip nuostabu? Manau, mudviejų pažintis – likimo dovana.

– Maldauju, nebekalbėkime apie likimus, dangaus dovanas ir panašias nesąmones. Mano sesuo Vilou nenutildama šneka apie lemtį, nuo kurios neišsisuksime. Aišku, aš myliu tą pleputę ir nė nemirktelėjusi paaukočiau už ją gyvybę, bet kartais norisi imti ją ir pasmaugti. Matytum, ką ji valgo… daigintus kviečius, tofu [Į varškės sūrį panašus maisto produktas, pagamintas iš rūgusio sojų pupelių pieno (vert.).], geria kažkokius gličius gėrimus, – Julija net nusipurtė.

– Vegetarė? – užjaučiamai palingavo galvą Todas.

– Taigi. Nepatikėsi, bet į vegetariškų patiekalų sąrašą ji taip pat įtraukė ir mėsainius bei dešrainius.

– Gudruolė, – nusišypsojo vaikinas.

– Vilou – nuostabi. Taip pat ir Marina. Ji – mūsų šeimos pagrandukas. Tik pagalvok, juk tu galėjai susitikti su bet kuria iš jų.

– Man labiausiai patinka ta, kurią turiu dabar. – Nemanau, kad ją turi.

O galėtų, jeigu tik panorėtų, – ilgesingai užsisvajojo Julija prisiminusi, kaip jautėsi Todo glėbyje.

– Duok man truputį laiko.

Važiuodama namo Julija gal jau šimtąjį kartą žvilgtelėjo į automobilio veidrodėlį. Vakarienė buvo pasakiška, nors ji ir neprisiminė, ką valgė. Matyt, taip pat ką nors nepaprasta. Galvoje sukosi pokalbio nuotrupos: mieli pasierzinimai, juokas, jaudinantis ryšys.

Mergina nustebo, kad Todas sugebėjo taip stipriai ją paveikti. Dar neseniai norėjo apsisukti ir lėkti kuo toliau nuo restorano, o dabar… O, kad ji galėtų sustabdyti laiką!

Todas buvo nuostabus: linksmas, sumanus, be to, suprato Julijos pokštus, ko negalėjai pasakyti apie kitus jos liaupsintojus. Ir iš kur ta keista trauka? Tikriausiai įmanoma ištirpti vien nuo šių įdėmių akių žvilgsnio.

Visa tai gražu. Bet ar pasiruošusi ji eiti tolyn – ten, kur akivaizdžiai veda šio vakaro įvykiai? Vaikinas pasišovė palydėti Juliją namo – norėjo įsitikinti, kad niekas jos nenuskriaus. Julija suprato, kad taip jis bando užmaskuoti tikrąjį troškimą. Tik pagalvokit – nuogas Todas jos lovoje!

Kaip ji to norėtų! Pašėlusiai, beviltiškai, beprotiškai… Tik kur dingo jos šaltas protas ir sveika nuovoka? Išsiskyrusi su Garetu neturėjo nė vieno vyro. Nesvarbu, Julija dabar negalvos apie tą šlykštų melagį. Blogai, kad buvo primiršusi šio žaidimo taisykles – nebemokėjo vilioti, gundyti ir koketuoti. Aišku, vakaras buvo šaunus, bet tai dar nereiškia, kad pasikvietusi Todą ji gali švęsti pergalę.

Sustojusi prie namų Julija vis dar nebuvo apsisprendusi, kaip elgsis. Įvažiavusi į garažą išlipo iš automobilio. Naktis buvo rami ir šilta – net ir rudenį Los Andžele malonus oras.

Visame kūne mergina jautė virpčiojančių nervų šokį. Kiekviena ląstelė – nuo plaukų šaknų iki kojų pirštų galiukų – maldaute maldavo priimti būsimą šio viliojančio vyro pasiūlymą. Julijos oda pašiurpo laukdama taip trokštamo prisilietimo, o slapčiausios kūno vietelės šaukte šaukėsi glamonių. Tačiau protas dar bandė įspėti apie galimą pavojų: žinoma, Todas – žavingas, bet Julija beveik nieko apie jį nežino. Be to, vulgaru mylėtis per pirmąjį pasimatymą!

Pastatęs automobilį gatvėje Todas išlipo ir įdėmiai apsidairė.

– Tavo namus aš įsivaizdavau naujus ir spindinčius, – nutęsė.

Julijos kaimynystėje stūksojo daugybė senų, aptrupėjusių dvibučių namų. Merginai patiko aplink tvyranti atmosfera. Iš daugybės smulkmenų galėjai nuspėti, kad šioje vietoje apsigyvenę amatininkai.

– Man čia patinka. Gyvenu arti darbo, be to, galiu mėgautis medžiais ir žolės lopinėliu.

Todas nusišypsojo ir nykščiu švelniai perbraukė Julijai per skruostą.

– Visa laimė, kad nevažiavome pas mane.

– Spėju, kad tavo namai – vien stiklas ir plienas.

– Beveik atspėjai. Be to, jie gerokai toliau.

Neiškentęs vaikinas pasilenkė ir pabučiavo Juliją. Bučinys buvo valdingas, tačiau šiltas ir švelnus. Todo lūpos judėjo labai lėtai, atrodė, kad jam priklauso visas pasaulio laikas. Merginai patiko, kad šios stiprios, apglėbusios ją per liemenį rankos nesistengia ieškoti nieko daugiau.

Julija žengtelėjo arčiau, norėdama pasiekti vaikino pečius. Kaip gerai, kad jos rankinė su ilgu dirželiu! Būtų keblu ją laikyti ir kartu liesti Todą. Mergina džiaugėsi galėdama glostyti jo stiprias rankas ir galingą nugarą. Net ir pro puikiai gulinčios eilutės audinį užčiuopė tvirtą, stamantrų kūną. Visa savo esybe gerdama jo šilumą pasistiebė, kad dar stipriau priglustų prie Todo lūpų – ne, ji dar nepasisotino, jai norisi daugiau. Pačiose jautriausiose kūno vietose Julija pajuto kutenimą, krūtys sustandėjo, kojos drebėjo ir linko per kelius, krūtinė kilojosi – jai trūko oro.

Todo lūpos perbėgo merginos skruostu žemyn ir pasiekė kaklą. Julijos oda degė nuo trumpų, lengvučių bučinukų, ištroškusios jo lūpos pasimėgaudamos apžiojo ir švelniai krimstelėjo ausies lezgelį. Julija net krūptelėjo nuo užplūdusio geismo, o Todas, vis stipriau ją glausdamas, liežuvio galiuku pakuteno peties duobutę.

Nebeįstengdama valdytis Julija aiktelėjo, oda pašiurpo, o visą kūną perliejo malonaus karščio banga. Ne, ji daugiau neištvers nė sekundės – jai reikia tikro, gilaus, aistringo bučinio.

Laimei, Todas puikiai skaitė mintis – jis vėl įsisiurbė Julijai į lūpas, kurios prasivėrė, godžiai gaudydamos vidun panirusį liežuvį. Mergina mėgavosi vis labiau juos abu užvaldančia aistra. Nesiliaudamas bučiuoti Todas suėmė Juliją už klubų ir prispaudė prie savęs. Mergina nesipriešindama išsirietė, jai pakirto kojas, kai sustandėjusios, dilgsinčios krūtys įsirėmė į kietą kaip akmuo Todo krūtinę. Kokia svaiginančiai maloni kankynė!

Mintyse lėkė vaizdai: štai jie nuogi aistringai glamonėja vienas kitą ir pagaliau Todas ją paima. Julija pamanė, kad tuoj mirs neištvėrusi pašėlusio geismo. Vienintelė dar išlikusi sveiko proto kruopelytė pabandė kovoti su kūną užvaldžiusia aistra vos pažįstamam žmogui, bet jos pastangos pasirodė juokingos, panašios į šunyčio norą įkąsti drambliui.

Šiaip ne taip Todas atšlijo ir suėmė delnais jai už skruostų. Degančios akys glamonėjo jos bruožus. Vaikinas sušnibždėjo:

– Dabar turėčiau atsisveikinti. To reikalauja mandagumas. Be to, esu gerai išauklėtas vyrukas.

– Mandagumas – svarbiau už viską, – stebėdamasi, kad dar įstengia kalbėti, sumurmėjo Julija – vis dar buvo pašiurpusi nuo jaudulio.

– Tu visiškai teisi, – Todas įkvėpė, – bet yra ir kita išeitis.

– Spjausi į geras manieras?

Todas nusišypsojo ir pakštelėjo ją į lūpų kamputį.

– Aš geidžiu tavęs, Julija. Galėčiau išvardinti begalę priežasčių, kodėl šis sumanymas netikęs, bet aš noriu tavęs. Beprotiškai.

Dar nė vieno vyro nėra pavykę išvesti iš proto, – pagalvojo Julija, jausdama tarp šlaunų pasklidusią šilumą.

– Puikiai išauklėtas, sąmojingas pašnekovas… Kas galėtų atsispirti? – svarstydama nutęsė Julija.

– Ne aš.

– Eime, – ieškodama rankinuke raktų mergina patraukė prie durų. Bandė susitvardyti, bet veltui – pašėlusiai plakanti širdis ragino skubėti.

Įėjusi į vidų raktus ir rankinę Julija numetė ant stalelio prie durų. Todas išsinėrė iš švarko – Julija pagalvojo, kad vaikinas paklojo už jį šūsnį šlamančiųjų – ir paliko jį gulėti ant grindų. Nebesistengdamas valdytis jis stvėrė ją į glėbį ir ėmė bučiuoti taip karštai, kad Julija nutirpo. Beliko tik spėlioti, kas jos laukia vėliau.

Ji pasidavė – glostė Todo krūtinę, užčiuopdama glotnų kaklaraiščio šilką bei plonus medvilninius marškinius. Vaikino ranka nuslydo Julijos nugara žemyn ir suspaudė sėdmenis, kita ranka apglėbė pulsuojančią krūtį. Net per suknelės audeklą ir liemenėlę Julija jautė stiprius, tyrinėjančius, erzinančius ir glamonėjančius vyro pirštus. Susiradę styrantį, kietą spenelį jie trumpam stabtelėjo, po to pradėjo braukyti aukštyn žemyn. Merginą užval dė laukinis noras nusiplėšti visus drabužius, kad Todas galėtų liesti jos nuogą kūną.

Todas trumpam atsitraukė, tuo tarpu Julija kažkaip stebuklingai sugebėjo atlaisvinti jo kaklaraištį ir pradėjo segioti marškinių sagutes. Todas skubomis grabinėjo merginos nugarą, stengdamasis surasti užtrauktuką.

Nejučiom jie atsidūrė prieškambaryje. Kambaryje Julija buvo palikusi šviesą, bet čia buvo tamsu. Šiltomis lūpomis Todas godžiai ragavo merginos kaklą, priversdamas ją vaitoti. Julijos kūnu bangomis perbėgo virpuliai ir ją pasiglemžė visa apimantis geismas.

Nekantrios lūpos jau pasiekė suknelės iškirptę ir nudžiugusios paniro į griovelį tarp krūtų. Todo rankos apgraibomis įjungė šviesą prieškambaryje ir pagaliau praskyrė užtrauktuką. Šviesa įsiplieskė tuo metu, kai Julijos suknelė iš lėto slydo ant grindų. Todas pervėrė merginą tamsiomis, degančiomis akimis ir apgaubė delnais jos krūtis.

– Tu pasakiškai graži, – prikimęs iš susijaudinimo sumurmėjo vaikinas, – karšta ir aistringa. Be to, tavo kopijavimo aparato miltelių kvapas tiesiog nuostabus.

Julija nusijuokė ir iš karto sudejavo, nes Todas palietė krūtų spenelius. Jos raumenys įsitempė, jautriausia meilės vietelė išbrinko ir sudrėko, laukdama savo eilės.

Glamonėdamas Julijos krūtis vaikinas vėl pradėjo ją bučiuoti. Mergina godžiai apžiojo jo liežuvį ir švelniai čiulptelėjo. Todas sudrebėjo.

Staiga to tapo per mažai. Julija troško daug daugiau – turėti jį visą. Beprotiškai norėjo, kad Todas ją užpildytų, geidė susilieti su šiuo puikiu kūnu ir atsiduoti nevaldomam malonumui – sąmonės likučius nusinešančiam orgazmui.

– Drabužiai, – paskubom šnibžtelėjo Julija, – ant tavęs per daug drabužių.

Kol Todas nusimetė marškinius, Julija perlipo per suknelę ir patraukė į mažytį miegamąjį. Sklindančios iš prieškambario šviesos turėtų pakakti. Atsisukusi ji išvydo sustingusį, į ją įsmeigusį žvilgsnį Todą.

– Kas nutiko?

Jis tyliai nusikeikė.

– Nori mane pribaigti? Julija, tu esi vaikščiojanti ir kvėpuojanti svajonė. Ar tavo bendradarbiai bent numano, ką vilki po savo griežtais dalykiniais kostiumėliais?

Ji žvilgtelėjo į savo nėriniuotus rausvus apatinius. Julija juos nustvėrė išpardavimo metu ir nematė juose nieko ypatinga. Ach, tie vyrai! Juos taip lengva papirkti!

– Tikiuosi, jie apie tai negalvoja – sumurmėjo ji nuspirdama batelius. – Būtų bjauru, jei vyrai atvirai spėliotų, kas slepiasi po mano viršutiniais drabužiais.

Pagarbaus susižavėjimo kupinos Todo akys ją padrąsino. Ji pasijuto labai graži ir žaisminga. Vieną rožinę petnešėlę nusmaukusi žemyn Julija įžūliai pasiteiravo:

– Pamaniau, gal norėtum kur nors pradanginti šį daikčiuką?

Todas jau buvo be batų ir griebėsi kelnių, kurios, jam išgirdus šiuos žodžius, aiškiai išsipūtė po užtrauktuku. Pagaliau vaikinas liko su tamsiomis trumpikėmis, išryškinančiomis jo pulsuojantį vyriškumą.

– Nepatikėsi, bet būčiau laimingas, jeigu jis išnyktų, – nurijo seiles Todas.

Nekreipdamas dėmesio į kulkšnis apsivijusias kelnes jis sekė lėtus, gundančius Julijos rankų judesius. Liemenėlė pagaliau nuskriejo link spintelės. Mergina smalsiai stebėjo Todo veido išraišką: aistringame žvilgsnyje spindinti nuostaba, o geismas gniaužė kvapą.

Julija ir anksčiau turėjo vyrų, kurie neabejotinai jos geidė, bet šis vyriškis ryte rijo ją akimis, lyg ji būtų paskutinis maistas išbadėjusiam. Šis dievinantis žvilgsnis įkvėpė merginą pasijusti egzotiška ir ypatinga, labiau už viską trokštančia išpildyti visus jo norus.

Todas metėsi prie jos bet susipainiojęs kelnėse vos neparvirto.

– Aš visiškai ramus, – sumurmėjo jis, pagaliau atsikratęs kelnių ir mesdamas šalin kojines.

Juliją pralinksmino mintis, kad vis dėlto Todas nėra visiškai tobulas. Dabar jis atrodė daug pasiekiamesnis. Vaikinas vėl prisitraukė ją prie savęs ir su pasigėrėjimu pradėjo glamonėti.

Atrodė, kad šios stiprios, švelnios rankos buvo visur – glostė Julijos plaštakas, pilvą, šonus, kol nestabtelėjo ant nuogų jos krūtų. Todas akimis ištyrė visus nuostabaus kūno linkius ir kauburėlius, paskui, stebėdamas merginos reakciją, pirštais vos vos palietė krūtų spenelius. Julija aiktelėjo ir išsirietė, lyg maldaudama, kad Todas pagaliau ją užpildytų. Ji dar bandė atlaikyti Todo žvilgsnį, bet greitai paskendo pašėlusio geismo verpetuose. Atrodė, kad krūtys malonumo saitais sujungtos su jautriausia vietele tarp kojų – menkiausias vaikino prisilietimas prie spenelių nusiųsdavo svaigų viesulą žemyn.

– Todai, – išlemeno Julija vildamasi, kad jos balsas neskamba per daug beviltiškai.

Vaikinas švelniai pastūmė ją link lovos ir Julija atsisėdo. Tuomet jis kilstelėjo merginą, apsuko ir… ji pasijuto sėdinti viršuje, šlaunimis apglėbusi Todo šonus. Jos griovelis ilsėjosi tiesiai ant kauburio glaudėse.

Todas nusišypsojo.

– Dabar tu esi kaip tik ten, kur norėjau, – sušnibždėjo, – mano galioje.

– Kadangi jau esu viršuje, vadovausiu aš.

– Lažinamės?

Suėmęs rankomis Juliją už klubų vaikinas ją judino pirmyn atgal. Net per kelnaičių ir trumpikių audinius ji juto saldžią šilumą ir trintį. Sudejavusi Julija pasidavė kvaituliui, atėmusiam sveiko proto likučius.

– O, taip, – išspaudė Todas ir suėmė merginos krūtis.

Jai pasirodė, kad pasiekė malonumo viršūnę ir jau tuoj tuoj išsilaisvins iš kūno.

Ką aš darau? Ne taip greitai – dar nenoriu, kad tai baigtųsi. Sustok! – siuto Julija, bet nebegalėjo valdytis – judėjo vis greičiau ir greičiau.

Netikėtai Todas krustelėjo ir parvertė merginą ant šono. Vienu staigiu, patyrusios rankos judesiu nusmaukė Julijos kelnaites, po to – savo glaudes. Merginai net nespėjus susigaudyti ji jau gulėjo ant nugaros, o Todas apžiojo jos kairiąją krūtį.

Pasimėgaudamas jis čiulpė, laižė ir liežuviu erzino krūtų spenelius, o Julija suprato, kad tuoj išprotės. Todo ranka nuslydo merginai tarp kojų ir ėmė spaudyti jau visai prinokusį kauburėlį.

Jam prireikė vos trijų sekundžių surasti patį svarbiausią, stebuklingą tašką. Todas suko pirštu aplink jį, tiksliais, ritmiškais judesiais vesdamas merginą į neišvengiamą ekstazę.

Julija pasidavė kūno šėlsmui, įtampa buvo baisi – ji vos galėjo kvėpuoti, pirštais įsikibo į apklotą, kulnais įsispyrė į lovą. Todas apžiojo jos burną, ir kai jų liežuviai susilietė, Julija nuskriejo į prarają.

Atrodė, kad šis kritimas tęsis amžinai. Banga po bangos per visą kūną vilnijo palaima ir Julija tenorėjo, kad tai niekada nesibaigtų.

Pagaliau mergina vis dėlto atsipeikėjo, pajutusi į jos šlaunį įsirėmusį Todo vyriškumą. Pramerkusi akis pamatė virš jos palinkusį besišypsantį vaikino veidą.

– Tu nuostabi, man buvo gera, – tarė jis. – Drįstu tikėtis, kad tau buvo daugiau nei gera.

– Neapsakomai, – Julija nykščiu perbraukė apatinę Todo lūpą. – Na, o tu ar pasiruošęs skrydžiui?

– Maniau, kad niekada nepaklausi.

Jis švelniai praskyrė Julijos šlaunis ir įsiskverbė į ją. Mergina pasitikdama pakėlė klubus, bet Todas atsitraukė. Tuomet vėl paniro, o Julija mėgavosi vyriško kūno svoriu ir judesiu.

Ir vėl prasidėjo! Julija susijaudino, jos raumenys įsitempė. Būsimo malonumo nuojauta kaitino kraują, jie sunkiai alsavo. Julija pajuto, kaip artėjant orgazmui suvirpėjo Todo rankos.

Ji taip ilgai gyveno viena, kad buvo pamiršusi tą svaiginantį jausmą būti užpildytai vyro, trokštančio suteikti jai beribį pasitenkinimą.

Todas palinko, įsisiurbė jai į lūpas, tada suvaitojo ir trumpam nuščiuvo, po to suglebo ir sudrebėjo.

Kai jie nusiprausė ir nėrė į patalus, Julija padėjo galvą Todui ant peties, o koją užkėlė ant tvirtų šlaunų. Jis švelniai apkabino merginą.

Tai viena iš tobuliausių būties akimirkų, – laiminga mąstė Julija. – Naktis, kurią su džiaugsmu prisiminsiu vėliau, nuobodžiausiomis savo gyvenimo valandomis.

– Ačiū, – žaisdamas jos plaukų sruoga pratarė Todas. – Tai buvo taip…

– Efektinga?

– Norėjau pasakyti – nuostabu, bet tiks ir efektinga.

Julija užsimerkė ir nusišypsojo.

– Neturiu didelės patirties ir esu dėkinga už pamoką.

– Tu? Nepatyrusi? Dirbai kaip tikra specialistė, suradai ir meistriškai įaudrinai visas mano jautriausias vieteles.

Julija išsišiepė iki ausų.

– Tikrai? Visai visas?

– Na, gal kokią vieną ir praleidai.

– Kitą kartą reikės geriau paieškoti.

– Štai žodžiai, priverčiantys vyrą amžiams tapti moters meilės vergu. Gal galėčiau pasilikti?

Trys paskutiniai žodeliai merginą sukrėtė. Nesvarbu, kad buvo ilgam pasitraukusi iš meilės žaidimų, bet pagrindines taisykles žinojo. Dauguma vaikinų po tokio netikėto pasimylėjimo čiupdavo savo drabužius ir… nerdavo pro duris! Julijos gyvenime to nėra buvę, bet ji turėjo draugių, atbėgdavusių paraudoti jai ant peties, ir to užteko, kad susipažintų su šiuo procesu.

Todas nori likti čia? Su ja? Iki ryto?

Pilve nutrūkęs mažytis laimės burbuliukas pakilo į viršų iki krūtinės, ten sprogo ir pasėjo dar tūkstantį smagiai kūną kutenančių purslų.

– Šį vakarą dar ketinau kai ką nuveikti, – nusprendusi, kad abejingas tonas bus abiem į naudą, nerūpestingai tarstelėjo Julija. – Bet, manau, tai gali ir palaukti.

– Puiku. Ar tu miegodama knarki?

Mergina nusikvatojo.

– Ne, o tu?

– Paprastai miegu ramiai, – Todas pasisuko, kad ją pabučiuotų. – Bet nemanau, kad šiąnakt mums pavyks išsimiegoti.

Apie antrą valandą nakties Todas pasirėmęs stebėjo mėnulio šviesos užlietą Julijos veidą, puikiai suprasdamas, kad iš pat pradžių nepataisomai sujaukė visus reikalus.

Tokios įvykių eigos jis nebuvo numatęs, net nenutuokė, kad Julija gali jam patikti. Tiesiog pasišovė įkrėsti Julijai Nelson proto, kad jai praeitų noras tyčiotis iš nekaltų vyrukų. Patenkintas įsivaizdavo, kaip pažemins tuščią, nuobodžią, išsidažiusią bobą. Ką gi, ta boba pasirodė esanti nuostabiai graži, linksma ir protinga moteris.

Jis jautėsi kaip paskutinis mulkis – viską sugadino ir nė nenumanė, kokiu būdu galėtų ištaisyti. Kaip paaiškinti merginai, kad jis – ne tas, kuo dedasi? Kaip prisipažinti, kad norėjo iš jos pasityčioti?