Читать книгу Milijono vertas laimikis - Susan Mallery - Страница 4

Pasirėmusi į bufetą Julija kiūtojo virtuvėje. Ji tikėjosi mažiausiai žemės drebėjimo, perkūno iš giedro dangaus ar bent jau Kalėdų Praeities vaiduoklio [Praeities vaiduoklis – pirmasis, pasirodęs Čarlzo Dikenso apysakos „Kalėdų giesmė" veikėjui Ebenyzeriui Skrudžui ir nuvedęs jį į praeitį, kad šis, sujaudintas prisiminimų, pakeistų savo gyvenimo būdą. Po jo pasirodė dar du vaiduokliai – Dabarties ir Ateities (vert.).].

Jos miegamajame yra vyriškis!

Dabar, kai ji ruošiasi virti kavą, Todas ramiai sau miega jos lovoje.

Iki šiol Julijos namuose vyrai buvo nepageidaujami. Po skyrybų su Garetu ji stengėsi išvengti vyriškosios giminės draugijos. Gavusi teisininkės diplomą išsinuomojo butuką, įrengė jį ir išpuošė mergaitiškais mažmožiais, o jos minkštą lovą galėjai pavadinti nekaltybės guoliu.

Nekaltybė dingo be žinios, – siekdama kaušelio ir skardinės su kava nusišaipė Julija. Išraudęs veidas, vangūs judesiai ir keli sopantys raumenukai tai patvirtino.

Ji pripylė vandens, įjungė kavos aparatą ir vėl susimąstė. Vėliau tikriausiai gailėsis – juk paprastai būna atsargi, protinga ir šaltakraujiška. Bet ne dabar. Šią akimirką mintyse karaliauja deginantys praėjusios nakties vaizdai.

– Labas rytas.

Staiga pažadinta iš svajonių Julija krūptelėjo ir atsisuko. Tarpduryje stovėjo Todas. Vaikinas buvo su kelnėmis ir atsagstytais marškiniais, neslepiančiais raumeningos krūtinės. Susitaršiusiais plaukais ir nesiskutęs jis atrodė pašėlusiai seksualus.

Julija netikėtai susigėdo.

– Labas, – sumurmėjo ji ir atsikrenkštė. – Tikriausiai užuodei verdančią kavą.

– Lašelis tikrai būtų ne pro šalį.

Tamsios akys tyrinėjo merginos veidą. Julija nevalingai pasitaisė plaukus, kad neatrodytų kaip varnų išpešiota baidyklė, nors prieš tai vonioje buvo nusipraususi, išsivaliusi dantis ir susišukavusi.

Mergina negalėjo atspėti, kokios mintys sukasi Todo galvoje. Jam tikriausiai įprasta rytais prabusti svetimoje lovoje. Tiek to, šį kartą diriguoti orkestrui leis jam, nors paprastai vadovauja Julija – jos sesutės mielai tai patvirtintų.

– Net nežinau, ką tau pasakyti, – truktelėjusi pečiais pratarė mergina. – Ne kasdien pabundu su nepažįstamuoju, todėl nebuvau pasiruošusi šiam rytui. Ko dabar norėtum? Dušo? Nešdintis kuo greičiau? Telefono numerio?

Todas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į durų staktą.

– Ką gi, kalbi be užuolankų.

– Toks jau mano būdas. Nuo mažens rėžiu tai, ką galvoju, ir niekad nepateisinau melagių. Galų gale, yla visuomet išlenda iš maišo.

– Šaunus požiūris. Ką numačiusi veikti šiandieną?

– Aš? Ak, teisybė, taigi šiandien – šeštadienis! Turiu nulėkti į keletą vietų, be to, parsinešiau namo darbą, kurį reikia užbaigti. Vėliau su seserimis valgysiu priešpiečius.

– Hm… Turininga dienelė.

– Įprasta. O tu ką veiksi?

– Susitiksiu su pusbroliu… bet vėliau, – Todas žvilgtelėjo į prieškambarį, po to atsisuko į merginą. – Eime į vonią? Gal gali paskolinti dantų šepetėlį?

– Žinoma.

Juk tai beprotybė, – praverdama spintelės dureles pamanė Julija. Turėjo tik vieną atsarginį dantų šepetuką, kuris, nelaimei, buvo skaisčiai rožinis ir be dėžutės.

– Tik tokį, – sumurmėjo ji.

– Puiku. O tavo skutimosi peiliukai tikriausiai papuošti gėlytėmis?

– Ne, tik ryškiai raudoni.

– Tu dar visai mergytė.

– Gal jaustumeisi geriau, jeigu būčiau berniukas? – nusišaipė Julija.

– Na jau ne, – nusipurtė vaikinas. – Nors… vis tiek būčiau turėjęs įdomų pašnekovą.

Padavusi porą rankšluosčių Julija mostelėjo vonios link.

– Štai čia.

– Dėkoju.

Sugrįžusi į virtuvę Julija skubiai čiupo puodelį su kava. Dabar jos vonioje viešpatauja nuogas, muiluotas, patrauklus vyras. Kaip keista! Ji turėtų…

– Julija!..

Pastačiusi ant stalo puodelį mergina sugrįžo į prieškambarį. Vonios durys buvo praviros.

– Kas nors negerai?

– Galima ir taip pasakyti.

Neryžtingai patrypčiojusi prie durų Julija jau buvo besižiojanti kažką sakyti, tačiau nespėjo. Pro duris išlindusi ranka stvėrė ją ir įsitraukė į vidų. Julija pasijuto Todo glėbyje. Jis buvo visiškai nuogas ir puolė godžiai bučiuoti Julijos lūpas, akis, skruostus.

Jis vis dar manęs nori, – persmelkė laiminga mintis ir mergina atsidavė glamonėms. Kurį laiką pakaraliavęs burnoje Todo liežuvis švelniai nuslydo kaklu.

– Tu vis dar su chalatu, – kvėptelėjo vaikinas į kaklo odą.

– Taip, – Julijai trūko oro.

– Jis visai ne vietoje. Tuoj sutvarkysim.

Negaišdamas laiko Todas patraukė už dirželio ir nusviedė šalin nereikalingą drabužį. Po juo nieko nebuvo. Nekantrios rankos lyg magneto traukiamos prilipo prie krūtų.

Kokia pavergianti aistra, – spėjo sugauti paskutinę blaivią mintį Julija. Geismas sudrumstė protą, ji sudrėko ir visu kūnu kvietė Todą į save.

Todas palinkęs liežuviu erzino kietus, degančius spenelius, ji apkvaitusi glostė jo pečius, nugarą ir galiausiai veidu įsikniaubė jam į plaukus.

Netikėtai Todas atsitiesė.

– Ką gi, tau seniai laikas praustis, – suėmęs už pažastų kilstelėjo Juliją į vonią, įlipo paskui ir užtraukė užuolaidėlę. Atsukęs vandenį pakišo merginą po srove ir paėmė muilą. Putotomis rankomis pradėjo ją iš lėto prausti. Todo pirštai nardė po slidų kūną – glostė, minkė, erzino…

Lėtai, labai lėtai vaikinas išmuilavo Julijos nugarą, užpakaliuką, kojas, tuomet nupylė vandeniu. Neleisdamas jai atsisukti Todas krūtine prigludo prie nugaros ir apkabinęs pradėjo masažuoti priekį: švelniai išmuilavo kaklą, kiek ilgiau užtruko kruopščiai trindamas krūtis. Slidūs pirštai, kliudantys kietus, jautrius spenelius ir bėgantis karštas vanduo varė Juliją iš proto. Pajutusi, kad tuoj neteks sąmonės, mergina sugriebė Todo rankas, prispaudė prie savęs ir atlošė galvą.

– Dar ne viskas, – karštas šnibždesys nutvilkė ausį. – Laikykis.

Todas žengtelėjo žingsnį atgal ir ją apsuko. Tada švelniai pabučiavo į lūpas ir parklupęs apžiojo pilvo duobutę.

Julijos raumenys įsitempė laukdami glamonių. Per galvą žemyn tekėjo vanduo. Užkėlęs merginos koją ant vonios krašto Todas liežuviu įslydo į pulsuojantį griovelį. Julija nesivaldydama riktelėjo – jis palietė patį jaudulio centrą ir nenuilsdamas suko aplink jį ratu. Mergina jautė jo lūpas ir karštą alsavimą.

Julija turėjo atsiremti į sieną – neatlaikiusios įtampos kojos sulinko per kelius ir ėmė drebėti. Todas improvizavo – tai lėtino, tai greitino tempą, tai silpniau, tai stipriau spustelėdavo jautrią vietelę. Ji sunkiai alsavo, širdis dūko, ir štai – jausdama artėjančią orgazmo bangą – ji visiškai pasidavė Todo valiai.

Vos susilaikė nemaldavusi – jeigu būtų žinojusi, bematant būtų išklojusi visas valstybės paslaptis, kad tik jis nesustotų. Atrodė, jau tuoj tuoj pasieks viršūnę, bet po akimirkos banga nutoldavo.

Dar, aš noriu dar, daugiau… Bet kaipgi?.. – pervėrė paklaikusi, nekantri mintis.

Tarsi atspėjęs merginos troškimą į pagalbą liežuviui vaikinas pasitelkė pirštus ir… to jau buvo per daug.

Julija ištirpo, fantastiškam vyrui klūpant prie jos kojų.

Ji nepajuto, kad rėkia, o kūnas trūkčioja.

Atsipeikėjusi Julija suvokė, kad dar niekada gyvenime jai nėra buvę taip gera. Orgazmas atėmė visas jėgas – ji stovėjo atsišliejusi sienos, kojos nelaikė. Todas gėrėdamasis žvelgė į ją ir šypsojosi. Švelniai prisitraukęs priglaudė prie savęs, o Julija turėjo sukaupti visas jėgas, kad pakeltų rankas ir apkabintų jį.

Mintis, kad gali suteikti Todui tokį pat malonumą, ją atgaivino. Pažvalėjusi sujudėjo, bet nespėjo nė mirktelėti – jis kyštelėjo ranką jai už nugaros ir užsuko vandenį.

– Sušalsime, – pasakė nustebusi.

– Nemanau.

Atitraukęs užuolaidėlę Todas pamojo merginai išlipti. Ištiesęs rankšluostį jis kilstelėjo Juliją ant spintelės, atsargiai praskyrė kojas ir vienu stipriu, reikliu stumtelėjimu į ją įsiveržė.

Dar prieš minutėlę Julija būtų galėjusi prisiekti, kad patirto malonumo jai užteks mažiausiai pusei metų, bet tą pačią akimirką, kai savyje jį pajuto, jos pavargę raumenys atkuto. Ritmingai judėdamas Todas ją bučiavo ir Julija vėl pasinėrė į susiliejusių lūpų, vienas kitą tyrinėjančių liežuvių ir geismo šokio sūkurį. Jiems nerūpėjo, kad vonios kambaryje per garus nieko nematyti ir kad Todas vis dar nesiprausęs. Vaikino ranka nusliuogė tarp kūnų ir susirado vis dar sujaudintą Julijos meilės taškelį. Švelnūs pirštai, stengdamiesi neįskaudinti, atsargiai jį glamonėjo. To užteko, kad apimta laukinio geismo ji aistringai atsakytų į Todo kūno diktuojamą judesių ritmą.

Kurgi dingo nuovargis? Julija kojomis apsivijo Todo klubus ir juodu šėlo, kol įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį. Mergina sulaikė riksmą, išgirdo iš Todo lūpų su aimana išsiveržusį savo vardą ir jie… ištirpo vienas kitame.

Julija užsimerkusi gulėjo lovoje, jos ilgi, šviesūs plaukai buvo nukloję pagalvę. Apsukęs sruogelę aplink pirštą Rajenas Benetas gėrėjosi neapsakomu jų švelnumu ir žvilgesiu. Mergina ramiai ir giliai kvėpavo, atrodė, tuoj užmigs, tačiau trūkčiojantys lūpų kampučiai pražydo šypsena, išduodančia, kad šioje dailioje galvutėje sukasi tūkstančiai minčių – ir toli gražu ne apie miegą.

Nuojauta kuždėjo, kad Julija mąsto apie kai ką, kas jį, Rajeną, beprotiškai pradžiugintų.

Jis visai nenorėjo išeiti. Šis jausmas vaikiną nustebino – paprastai po audringos nakties jis pasistengdavo išnykti. Kuo skubiau ir kuo toliau. Dažniausiai net nepasilikdavo nakčiai – pats geriausias būdas išvengti nemalonumų. O dabar troško pabusti Julijos lovoje ir mylėtis… ir dar daug daug kitų dalykų.

– Julija, – tyliai atsiduso jis.

Mergina atmerkė akis. Jos buvo spindinčios, mėlynos, tik aplink vyzdžius spietėsi pulkai žalių taškelių. Lūpose žaidė šelmiška šypsenėlė, nosytę puošė kelios strazdanos, o kūnas gundančiai dvelkė vanile ir seksu…

Ar gali būti, kad po šia miela kauke tūno klastinga apgavikė? Juk ši užburianti naktis jai tebuvo tik iškrypęs žaidimas… noras laimėti. Bet kokia kaina.

Restorane Rajenas apsimetė nežinąs apie Rūtos pasiūlymą – manė, kad Julija nutylės pasimatymo priežastį. Bet nutaisiusi nekaltą veidelį ji išdrožė viską – galėjai pagalvoti, kad milijonai jai nė nerūpi. Tai kodėl tada atėjo?

Ištiesusi ranką Julija paglostė vaikinui skruostą.

– Tu gražus. Labai, – pratarė.

– Tikiuosi, kad tai komplimentas.

– Taip, bet nėra ko džiaugtis. Gražuoliai yra tinginiai, be jokio vargo gaunantys viską, ko tik užsimano.

– Norėtum, kad būčiau panašus į trolį [Skandinavų mitologinė būtybė. (vert.).]?

– Ne, bet jausčiausi geriau, jei, prieš įsitempdamas moterį į savo lovą, turėtum rimtai paprakaituoti. O dabar esu tik viena iš daugybės vargšelių, patekusių į tavo pinkles.

– Šį kartą nieko netempiau į savo lovą. Nuskraidinau tave ant rankų, mano mieloji, į tavo lovą.

– Kažin, kodėl šis menkas niuansas nė kiek manęs neguodžia?

Rajenas kryptelėjo ant šono ir ranka pasirėmė galvą.

– Kodėl šaipymasis iš vyrų jums, moterims, yra savaime suprantamas dalykas? Bet jeigu tik aš išdrįsčiau pašmaikštauti apie gražias moteris – bematant pasipiltų kaltinimai, kad žiauriai nekenčiu dailiosios lyties.

– Manau, kad elgiamės tikrai teisingai. Šis mažytis pranašumas mums, damoms, yra tiesiog būtinas – juk reikia pagaliau įveikti šimtmečius trukusią lyčių nelygybę.

– Žavu. Būčiau priblokštas, išgirdęs šiuos žodžius iš džentelmeno lūpų.

Julijos antakiai šovė į viršų.

– Maniau, kad apie berniukus ir mergaites jau išsiaiškinome. O gal norėtum dar ką nors pridurti?

Vaikinas beviltiškai atsiduso ir krito ant nugaros.

– Varai mane iš proto.

– Taip, tai vienas iš geriausių mano bruožų. Šį meną jau įvaldžiau, pasiekiau aukštumas ir vis dar tobulėju, – nusijuokusi Julija pasilenkė ir pakštelėjo Rajenui į lūpas. Švelnūs plaukai sukuteno jam krūtinę, gundydami liesti, turėti, susilieti…

Kas gi ji per mįslė? Rajenas mielai sutiko padėti Todui, savo pusbroliui. Be to, mažytis kerštas būtų ne pro šalį visoms pinigų ištroškusioms poniutėms. Apie Juliją tuo metu jis negalvojo – buvo pasišiaušęs prieš visas lobių medžiotojas.

Akivaizdu, kad ši mergina Rajeną parklupdė. Vaikinas visa širdimi troško ja tikėti.

– Papasakok apie savo šeimą, – staiga paprašė.

Julija pakėlė galvą.

– Gana netikėtas posūkis.

– Įdomu, kodėl taip ilgai nežinojai, kad turi senelę?

Mergina susirangė šalia Rajeno ir padėjo galvą ant peties. Jų pirštai nejučia susijungė.

– Kai Rūta laukėsi mano mamos, jos vyras netikėtai mirė. Pagimdžiusi ji ištekėjo antrą kartą – už tavo dėdės Freizerio Džeimisono. Mano mama, Naomė, laikė jį savo tėvu. Būdama septyniolikos ji beprotiškai įsimylėjo mano tėtį – Džeką Nelsoną. Jis buvo vargšas nevykėlis, bet per daug žavingas, kad mama pajėgtų atsispirti. Kai ji pabėgo iš namų ir ištekėjo, Rūta ir Freizeris nuo jos nusisuko.

Julijos istorija mažai kuo skyrėsi nuo Freizerio, kuris labai nenoriai kalbėjo šia tema, pasakojimų. Merginos mamą Rajeno dėdė buvo apibūdinęs kaip nedėkingą pasileidėlę, kuri kiekviename žingsnyje stengiasi jį įskaudinti, o Džekas, pasak jo, buvo gobšus velnio išpera, tik ir tykojęs progos praturtėti.

– Tekėdama mama jau buvo nėščia. Aš atėjau į pasaulį praėjus šešiems mėnesiams po vestuvių, o po manęs – ir dvi mano seserys. Greitai mama susirado darbą. Na, o tėvas yra ne iš tų žmonių, kurie nori ir mėgsta dirbti. Jis nuolat kažką sukdavo – kai kurios aferos netgi pavykdavo. Pirmą kartą tėvas dingo, kai man buvo aštuoneri. Vis dažniau jis išnykdavo keliems mėnesiams, po to vėl pasirodydavo. Trumpam. Mus apipildavo dovanomis, mamai palikdavo pinigų ir vėl išeidavo.

Julija kalbėjo piktai, tačiau jautėsi ir skausmo priemaiša. Galbūt tai irgi vaidinimas?

– Tau turėjo būti sunku, – ištarė Rajenas, tirdamas merginos veidą.

Ji tik sunkiai atsiduso ir tęsė:

– Norėjau, kad jie išsiskirtų ir mama pradėtų naują gyvenimą, bet ji net negalvojo apie tai. Džekas Nelsonas buvo vienintelė jos gyvenimo meilė. O man atrodo, kad jis – bukagalvis, nesugebantis pasirūpinti šeima. Bet geriau palikim šią nuostabią temą kitam kartui. – Metai bėgo, mes suaugome, – toliau pasakojo Julija. – Ir štai prieš tris mėnesius ant mūsų namų slenksčio išdygo Rūta. Ji tikino, kad susitaikyti su mama troško jau seniai, deja, tam prieštaravo Freizeris. Jam mirus Rūta nusprendė susigrąžinti šeimą. Štai šitaip mes ir įsigijome senelę.

Ir realią galimybę paveldėti milijonus, – ciniškai mintyse nusišaipė Rajenas.

– Ar ji pati pas jus atėjo? – paklausė garsiai.

– Taip. Paskambino mama ir visas mus sukvietė pietų. Kai aš atėjau, Rūta jau buvo ten, – pakėlusi galvą mergina pažvelgė Rajenui į akis. – Gana keistas jausmas, kai giminės išdygsta lyg iš po žemių.

Vaikinas palingavo galvą.

– Na ir ką tu apie ją manai? Kokia ji?

– Rūta greitai susierzina, – suraukė nosytę Julija. – Labai elegantiška, šalta ir dar… na, nežinau, aš jos nepažįstu. Tikriausiai vis dar siuntu ant jos. Žinoma, daugelis tėvų nepritaria vaikų sprendimams, bet galų gale susitaiko. O ji atsižadėjo mūsų visų. Dabar maldauja atleidimo. Nejaugi turėtume šokinėti iš džiaugsmo, lyg nieko nebūtų įvykę? Apsimesti, kad visi tie metai, prabėgę be jos, nieko nereiškia?

Rajenas pajuto keistą pareigą apginti savo tetą. Juokinga, kadangi jis taip pat laikė Rūtą įkyria, mėgstančia kištis į svetimus reikalus, nesukalbama moterimi. Nepaisant nieko, tetulę jis mylėjo.

– Ji sensta, – tarė teisindamas Rūtą. – Galbūt vyro mirtis privertė ją atsirinkti tai, kas gyvenime svarbiausia.

Julija nepatenkinta pašnairavo.

– Matyt, esi vidurinysis vaikas šeimoje.

– Aš vienturtis.

– Nepanašu. Mūsų Vilou visuomet pasistengia į problemą pažvelgti iš kito žmogaus varpinės. Be galo erzinantis bruožas.

– Versle jis labai naudingas. Situaciją reikia matyti iš visų pusių.

– Nemanau, kad toks pasiteisinimas tinka mūsų pokalbiui.

Rajenas labai norėjo tikėti Julijos nuoširdumu. Jis nebuvo pasiruošęs tokiems jausmams. Nors, kita vertus, daug kam nebuvo pasiruošęs…

Mergina numojo ranka.

– Tiek to, nepulkime daryti išvadų. Tu, tikiuosi, supranti, kad negalėsime susitikinėti.

– Kaip tai? Kodėl?

– Dėl mano išprotėjusios senelės. Dėl tavo kuoktelėjusios tetos.

– Bet mes juk ne giminės.

– Dėl pinigų. Su kokiu pasitenkinimu visi plyšotų, kad priėmiau sumautą Rūtos pasiūlymą! Ir tu taip pat. Negaliu suvokti, kodėl jai šovė į galvą ši nesąmonė: prievarta brukti vyrą, kuris, vos mostelėjęs pirštu, gali pasiimti bet kurią gražiausią pasaulio moterį.

– Rūta į gyvenimą žiūri savotiškai. Ir į savo vaidmenį jame.

Taigi. Tetulė nuoširdžiai tikėjosi, kad vienai iš anūkių pavyks supančioti Todą. Rajenas šyptelėjo. Šį jauką būtų prarijęs bet kas, tik ne jo pusbrolis. Rimti santykiai – ne Todui, ir vargiai jis ateityje pakeis savo nuomonę.

– Ką aš ir sakau – kuoktelėjusi, – Julija truktelėjo pečiais. – Bus gaila mūsų draugystės.

Julijos elgesys rėkte rėkė, kad ji neapsimetinėja: tiesus žvilgsnis, nė lašo nerimo, sklandus pasakojimas… Nuo tos akimirkos, kai restorane prisiartino prie jo staliuko ir palygino jį su ponu Haueliu, Julija laikėsi puikiai – buvo žavinga, linksma ir atvira.

– Hm… Ar teisingai suprantu, kad jeigu būčiau nusigyvenęs batų pardavėjas, reikalai klostytųsi kur kas sklandžiau? – bandė ironizuoti Rajenas.

– Tam tikra prasme – taip. Nors skamba kiek senamadiškai. Devynioliktas amžius. Galėtum būti koks matematikos mokytojas ar bent jau kompiuterių programuotojas.

– Norėčiau, bet man nepasisekė.

– Tai ką darysime? – apsisiautusi chalatą Julija atsisėdo ir nusišypsojo. – Gal aš ir per daug įžūli, bet drįstu manyti, kad norėtum mane pamatyti dar kartą. Kodėl taip galvoju? Ogi viskas paprasta: vakar tau suteikiau daug progų dingti iš mano namų, o tu nė viena iš jų nepasinaudojai.

– Džiaugtumeisi, jei būčiau išėjęs?

– Aišku, kad ne, – žaismingai papurtė plaukus Julija. – Man lyg ir patinka, kai sukinėjiesi šalia.

Ji staiga nusikvatojo.

– Vakar tuo pačiu laiku purčiausi vien apie tave pagalvojusi. Norėjau papirkti seseris, kad eitų vietoj manęs, o dabar… – Julija palietė vaikinui ranką. – Regis, pralaimėti nėra jau taip blogai.

Tiesa visu svoriu užgriuvo Rajeną, jam suspaudė krūtinę. Kad ir ką juodu su Todu galvojo apie Juliją Nelson, žiauriai klydo. Ne dėl milijono ji atskubėjo į restoraną. Ir ne dėl Todo. Vienintelė susitikimo priežastis – paglostyti senelei širdį… na, ir dar tie kvaili burtai.

Vaikiną pykino vien pagalvojus, kad pasakiška nakties vizija išlakstė į šipulius ir jis pats dėl to kaltas. Susimovė. Visiškai. Prarado nuostabiausią pasaulyje moterį.

– Todai? – Julija sunerimusi žvelgė į Rajeną. – Kas nutiko? Tau negera?

– Aš… – Rajenas mintyse nusikeikė. Ką dabar daryti? Kaip jai… – Aš ne Todas Astonas.