Читать книгу Maža juoda suknelė - Susan McBride - Страница 1

Neketinau daugiau ištraukti tos suknelės. Norėjau, kad niekas jos nebeliestų, kad ji nebegalėtų nieko pakeisti. Bet pabudau prieš aušrą apsiašarojusi, susapnavusi dar vieną keistą sapną apie Aną, ir supratau, kad reikia ją susirasti.

Dangus tarsi nubrozdintas kraujavo pro pusiau užtrauktas užuolaidas, kai išsiverčiau iš lovos ir nušlepsėjau koridoriumi vienais naktiniais ir basomis kojomis. Įjungiau palėpėje šviesą ir įsitvėrusi turėklo ėmiau kopti, o mano keliai girgždėjo ne tyliau nei lentos po kojomis. Laiptų viršuje stabtelėjau atgauti kvapą ir garsiai nusičiaudėjau.

Buvau pamiršusi, kiek čia daug dulkių ir užmirštų daiktų: nereikalingi baldai, skrynia, prigrūsta mano tėvų daiktų, ir nesuskaičiuojama daugybė dėžių. Turbūt užtruksiu ne vieną dieną, kol perrausiu šitiek šlamšto. Pasigailėjau neklausiusi Bridžitos, dar prieš kelis mėnesius sakiusios, kad turėčiau susitvarkyti gyvenimą ir atsikratyti to, kas nereikalinga. Dabar visas namas užgriozdintas. Kaip ir didžiumą praeities, ignoruoti netvarką man lengviau, nei pažvelgti tiesai į akis.

Panele Eve, jau dveji metai, kaip ponas Aštonas miręs, – vakar pasakė ji, tarsi būčiau galėjusi užmiršti. Kartais vis dar taip stipriai skaudėdavo, lyg būtų ką tik ištraukti visi dantys. Negalima amžinai šalintis viso pasaulio. Jis nenustos suktis vien todėl, kad tu norėtum. Jis nebegrįš, kaip ir Tonė, nebent parodysi jai, kad čia grįžti verta.

Tie žodžiai skaudžiai įgėlė, supykau ant Bridžitos, kam taip pasakė. Mano vyras gal ir miręs, bet Antonija – ne. Tegul ji ir nenori su manimi prasidėti, nes yra suaugusi, bet aš tebesu pasirengusi ją palaikyti, o jos šaknys tebėra giliai įleistos į Blu Hilso žemę, nesvarbu, kad įsivaizduoja esanti miestietė.

O, mieliausia Antonija!

Pagalvojusi, kad ji mane paliko, vos neapsiverkiau. Taip desperatiškai troškau sulaikyti ją prie savęs, bet ji išskrido, kai tik galėjo, visai kaip Ana. Mane kankino mintis, kad niekaip nesiseka sulaikyti tų, kuriuos myliu labiau už viską pasaulyje, kad ir kaip stengčiausi elgtis teisingai. Išgyvenau septyniasdešimt vienerius metus, o artimiausi žmonės: motina, tėvelis, Džonas, Ana ir net Tonė – visi vienaip ar kitaip mane paliko. Argi reikia stebėtis, kad nuslėpiau suknelę ir jos sukeltą sumaištį?

Kol nepradėjo persekioti tas prakeiktas sapnas. Privalėjau išsiaiškinti tiesą. Norėjau sužinoti, kas bus, ir vienintelis būdas tai padaryti – apsivilkti suknelę.

Dulkių ir nenaudojamų daiktų tvaike pajutau kvapą, kurį puikiai prisiminiau. Pakalnutės kuteno nosį ir kvietė artyn. Atsargiai skindamasi kelią pro griozdus, įlindau į palėpės kampą ir pamačiau išblukusią gėlėtą skrybėlės dėžutę, įkištą pastogėn po sijomis. Įsiręžusi pastūmiau į šalį pintą kėdę ir pasidariau taką tarp pustuzinio dėžių.

Kol ją pasiekiau, ėmiau šnopuoti, nelygiai kvėpuodama. Drėgnus delnus pasitrynusi į flanelę ant šlaunų, pakėliau dėžutės dangtį. Ant grindlenčių pabiro nuotraukos, o aš ištraukiau juodą rūbą ir pakėliau prieš šviesą.

Medžiaga prieš akis atgijo. Šilkas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs blausus ir išblukęs, plikos lemputės šviesoje suspindo. Drebančiomis rankomis pasidėjau suknelę ir nusimečiau po kojomis naktinius. Apsivilkau ją per galvą, klausydama statinės elektros traškesio, užsitempiau ant klubų ir išlyginau ant šlaunų, atsidusdama iš palengvėjimo. Ji tiko puikiai, kaip ir per Džono laidotuves; bet aš, aišku, žinojau, kad tiks.

Nors pastaruosius dvejus metus ją slėpiau, suknelė nenukentėjo nenešiojama. Pajutau jos energiją tekant mano oda, daug stipresnę, nei prisiminiau; gal todėl, kad taip nusilpau po paskutiniojo karto, kai ją apsivilkau.

– Ak! – aiktelėjau, kraujui užplūdus galvą, kad net apsvaigau. Kritau keliais ant lentomis išklotų grindų, nekreipdama dėmesio į skausmą, ir prispaudžiau rankas prie akių, nes galvoje praskriejo vizija tarsi judantis paveikslas, ryškesnis net už prisiminimus.

Užplūdo saldus pakalnučių kvapas, apgaubė mane visą, ir labai aiškiai pamačiau Aną, vyresnę nei paskutinį kartą, kai ją mačiau, daug vyresnę. Tonė stovėjo šalia jos, jų veidai atrodė vienodi, išbalę nuo skausmo. Jos taip liūdnai žvelgė į vienišą pavidalą, susuktą į juodą drobulę, gulintį ir visai nejudantį ant plokščios lovos.

– Oi, Eve, – išgirdau ašarotą Anos balsą, – nepalik mūsų. Prašau, neišeik. Negali viskas taip baigtis.

Tada išvydau save, gulinčią po marška užmerktomis akimis, visai nejudančią.

Dieve mielas. Negi aš mirsiu?

Susvyravau ant kulnų ašarotais skruostais, virpančiu smakru ir prisiminiau, kaip sapnavau Aną, – sapnavau, kad sesuo grįžta kartu su Tone. Nejaugi jos susitiks dėl mano mirties? Papurčiau tvinksinčią galvą. Ne, ne, ne. Aš nepasirengusi išeiti, juk dar neištaisiau santykių su jomis abiem, mes visos dar nepapasakojome tiesos.

Gal suknelė klysta, – pagalvojau, nors pati nepatikėjau. Ji niekada anksčiau nesuklydo, tik buvo neteisingai suprasta. Gal ir dabar atsitiko tas pats? Bet kaip dar galima suprasti tai, ką ji man parodė?

Ausyse išgirdau savo pulsą lyg garsiai dūžtančias bangas, o kaukolę perskrodė siaubingas skausmas. Užsidengiau veidą rankomis, stipriai spausdama smilkinius, trokšdama, kad tai baigtųsi. O tada viskas dingo, nieko nebejaučiau, nebegirdėjau, o pasaulis tapo visiškai, absoliučiai tuščias.