Читать книгу Maža juoda suknelė - Susan McBride - Страница 9

Privalėjau taip pasielgti, Eve. Deivisas buvo ne man skirtas. Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?

Tokį paaiškinimą Ana man parašė raštelyje, kurį pakišo po durimis, prieš išauštant tai dienai, kai turėjo būti jos vestuvės. Tai viskas, kas man liko iš jos, ir negalėjau pakęsti minties, kad dėl tos kvailos juodos suknelės, impulsyviai pirktos Sent Ženevjevoje, jos gyvenimas – visų mūsų gyvenimai – taip apsivertė aukštyn kojomis. Nežinojau, ką ta suknelė padarė Anai, o gal jai tik atrodė, kad padarė; bet skaitydama tą raštelį vis iš naujo, gyslose pajutau nenugalimą norą. Kaip ten sakė ta čigonė?

Suknelė nulemia, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Kai pamatai savo likimą, apsigalvoti nebegalima.

Niekada nebuvau prietaringa, bet ta suknelė kažkodėl mane baugino. Užsinorėjau išvaryti čigonės apžavus iš namų, kad nepaliestų nieko kito. Jau pakankamai pridarė žalos.

Nepasiklojusi lovos nuėjau prie spintos ir čiupau drabužius, net nematydama spalvų pro ašaras. Tik stabtelėjau perbraukti šepečiu plaukus, o tada sprukau iš kambario.

Radau tą juodą suknelę pagarbiai pakabintą Anos lovos kojūgalyje. Pačiupusi susukau į kamuolį, nutarusi, kad turiu padaryti viską, kad jos atsikratyčiau.

– Tu užkeikta, – sukuždėjau jai ir šilkas garsiai sutraškėjo rankose, bet man nerūpėjo. Buvau įsiutusi, tad nesiklausiau.

Nors dangus buvo mėlynas, be menkiausio debesėlio, rytinis šaltukas pervėrė iki kaulo, todėl užsimečiau paltuką, nuvažiavau į Sent Ženevjevą ir nuvairavau prie to paties gatvės kampo, kur buvome radę tą keistą čigonės parduotuvę. Bet sustojusi ir išsiropštusi lauk pamačiau, kad vitrinoje tuščia. Languose nebebuvo purpurinių užuolaidų. Vietoj jų atremtas į vitrinos stiklą stovėjo ženklas „IŠNUOMOJAMA“.

Negali būti.

Besidaužančia širdimi nubėgau šaligatviu ir prispaudžiau nosį prie lango. Nors teko prisimerkti nuo ryto saulės šviesos, įžiūrėjau, kad viduje nėra baldų, medinės grindys apdulkėjusios ir prišiukšlintos. Pamačiau ant lentų gulinčią povo plunksną, kokių buvo prikaišyta ta sena vėduoklė, kurią tuomet paėmiau ir vėl numečiau. Jos užteko, kad įsitikinčiau, jog nieko neišsigalvojau.

– Nejaugi taip gali būti? – garsiai ištariau, nieko nesuprasdama. Pasirodė, kad kažkas iškrėtė baisią išdaigą. Nubėgau prie gretimų durų ir pabeldžiau į konditerijos parduotuvės stiklą, nes viduje už prekystalio pamačiau moteriškę, nors dar nebuvo atidaryta.

– Kas yra? – paklausė ji, skubiai įleidusi mane vidun. – Susižeidei? Blogai jautiesi?

– Kur ta čigonė? – išspaudžiau beveik švokšdama. – Išsivežė prekes kitur? Man reikia grąžinti vieną daiktą.

– Kokį galą tu čia paistai? – moteris įsispoksojo į mane ir pasiėmė šluotkotį, stovėjusį po ranka, lyg ginkluodamasi nuo užpuolimo. – Kokia dar čigonė?

– Tokia juodais plaukais su įpintais kaspinais, – atsakiau ir sunkiai nurijau seiles. – Prie kampo buvo jos parduotuvė, kur pardavinėjo skrybėles ir dar kažin ką iš Paryžiaus.

Ji prisimerkusi nužvelgė mane kaip motina, kai neatsakydavau į kokį nors klausimą.

– Čia koks nors žaidimas? Susilažinai su draugais?

– Ne, prisiekiu, nežaidžiu, – pasakiau, vos neapsiverkdama. Buvau atseit suaugusi moteris, bet jaučiausi pažeidžiama kaip vaikas. Atvažiavau, nes tikėjausi ištaisyti padarytą žalą. Tikėjau, kad jeigu pavyks grąžinti suknelę, tai kažkaip sugrįš ir Ana. Bet viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia bejėgė.

– Prašau, – ėmiau maldauti, – juk žinote, kur ji išsikraustė. Man reikia ją susirasti.

Jeigu įmanoma kaip nors panaikinti užkeikimą, turiu sužinoti kaip.

– Iš kur man ką nors žinoti apie neegzistuojantį žmogų? – moteris susiraukė ir įspėjamai pagrasino šluota: – Jūs, jaunimas, nieko negerbiate! Tos patalpos prie kampo jau visus metus tuščios, aš gi žinau. Aš savininkė. Tai kažin ką tu čia bandai…

– Aš nemeluoju, – neatsiprašinėjau aš. Juk neišgalvojau tos čigonės. Šita moteris klysta, tikrai klysta, o rankoje turiu įrodymą – suknelę!

– Lauk, – atsakė ji, šluota pamodama link durų.

Traukiausi atbula, kol atsitrenkiau į kietą varinę rankeną. Nedvejodama apsisukau ir išlėkiau pro duris lauk. Nesustojau, kol neatsidūriau saugiu atstumu; tik tada stabtelėjau ant šaligatvio, spausdama suknelę prie krūtinės ir siurbdama šaltą orą, kol sugalvosiu, ką daryti toliau. Jei negaliu grąžinti suknelės čigonei, reikia ją sunaikinti. Negalima rizikuoti, kad dar kokia nors pažeidžiama mergaitė pakliūtų į jos pinkles kaip Ana. Laimei, prisiminiau čigonės pasakojimą, kaip ankstesnė savininkė veltui mėgino ją sudeginti. Jeigu ugnis jos neįveikė, kas dar galėtų?

Tarytum atsakydamas, švilpimu atsiliepė vilkikas Misisipėje, ir aš garsiai tariau:

– Vanduo.

Nuskandinsiu ją.

Nekantraudama jos atsikratyti, nuskubėjau prie upės, braudamasi prie akmenuoto kranto pro piktžoles, siekiančias kelius. Praplaukiantis vilkikas su barža prižadino Misisipę ir jos drumsti vandenys ėmė piktai pliaukšėti į krantą. Stengiausi negalvoti apie tuos laikus, kai mudvi su Ana ateidavome prie upės kranto, atsisėsdavome ant akmenų ir stebėdavome, kaip pro šalį siūbuoja baržos ir vilkikai.

– Gal išplauksiu garlaiviu, – kartą pasakė sesuo, svajingai žvelgdama pasroviui. – Arba gal pasidarysiu plaustą ir plauksiu žemyn upe kaip Hakas su Džimu.

Jaučiausi taip, tarsi ji ir būtų išplaukusi plaustu, ir mąsčiau apie tai skruostais srūvant karštoms ašaroms. Ir viskas dėl šitos nelaimingos suknelės. Nesvarbu, ar ji tikrai magiška, ar ne, svarbu tik, kad Ana tuo patikėjo.

Iškėliau ranką, ketindama sviesti medžiagos kamuolį į tamsius vandenis.

Tikėjausi, kad upė ją pasiims ir nusineš toli, kaip suknelė atėmė iš manęs Aną.

– Ei!

Kažkoks balsas pašaukė, todėl sudvejojau.

– Ei, tu ten, – vėl suriko kimus baritonas. – Žiūrėk, kur eini! Tie akmenys slidūs!

Pasukau galvą ir pamačiau link manęs žingsniuojantį jaunuolį, nešiną meškere. Kaip tik tą akimirką suknelė trenkė smūgį man per ranką į galvą ir mintyse nušvito ryškus žybsnis, nuo kurio išvydau viziją, visiškai aiškią tarsi kino juosta: kaip šis jaunuolis, einantis link manęs, priglaudžia mane, kaip reikiant pabučiuoja, ir nė vienas nesame apsirengę nė drabužėlio.

Garsiai aiktelėjau ir praradau pusiausvyrą, nes suknelė staiga tapo sunki tarsi boulingo rutulys. Mano bekulnių baleto batelių padai čiūžtelėjo akmenimis ir aš pargriuvau, plojausi užpakaliu į akmenį ir ėmiau čiuožti link vandens.

– Gelbėkit! – spėjau sušukti, o tada bangos tvojo per veidą lyg antausis ir šaltas vanduo įsiurbė gilyn. Permirkęs paltas pasunkėjo šimtu svarų ir nutempė žemyn taip greitai, kad nespėjau atsispirti kojomis. Po sekundės nosis prisipildė vandens, o kraujas venose ėmė stingti nuo šalčio. Tą akimirką galvoje žybtelėjo vienintelė mintis: suknelė neša vien nelaimes, juk privertė Aną pabėgti, o mane va kaip apgailėtinai nužudys.

Bet numirti nespėjau, nes mane už pažastų čiupo stiprios rankos, trūktelėjo aukštyn ir tol traukė link paviršiaus, kol galva išniro virš vandens. Žiauriai springau ir kosėjau, kol gelbėtojas mane tempė į krantą. Kai drebančią ir sunkiai kvėpuojančią saugiai pasodino ant akmenuoto kranto, pažvelgiau į jo šlapią veidą ir pamačiau šviesiai mėlynas akis, įsmeigtas į mane.

– Viskas gerai? – paklausė vyras permirkusiais, prie galvos prilipusiais plaukais.

Šniurkščiodama perbraukiau šlapia rankove bėgančią nosį ir linktelėjau nuleidusi akis, vis dar truputį springdama ir jausdamasi kaip kvailė.

– Gal reikia pas gydytoją ar dar kur nors?

– Ne, – sukvarkiau ir apsikabinau rankomis kelius, vos drįsdama į jį pažvelgti, nes prieš akis mintyse vėl blykstelėjo tas šokiruojantis vaizdas. Tai suknelės darbas, staiga supratau. Ji kažkokia tikrai keista, gal antgamtiška. Kai Ana ją apsivilko praeitą vakarą, gal pamatė save su kažkuo kitu vietoj Deiviso? Gal todėl ir buvo priversta šitaip pasielgti?

Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?

O kas, jei čigonė nemelavo, sakydama Anai, kad suknelė padarys, kad įvyktų tai, kas lemta?

– Atsiprašau, jeigu įkritai per mane, – tarė jaunuolis, kol tylėjau, viduje karštligiškai galvodama. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti, bet stovėjai visi arti kranto, o tie akmenys slidūs, ypač jeigu batai nepraktiški.

Įprastomis aplinkybėmis gal būčiau ginčijusis, kad mano baleto bateliai visiškai praktiški, bet dabar atrodė netinkamas metas.

– Ne tu kaltas, – nuraminau jį ir pažvelgiau į savo kojas, nustebusi, kad nepamečiau upėje batelių. Jų švelni rausva spalva išsimurzino, o kai paspaudžiau padus prie žemės, sukliuksėjo.

– Išgelbėjai man gyvybę, – tariau, nes tikrai būčiau nuskendusi, jei jis nebūtų buvęs šalia, o tada motinai su tėveliu tektų ne tik visiems grąžinti Anos vestuvių dovanas, bet tuo pat metu organizuoti mano laidotuves. – Ačiū.

– Nieko tokio, – gūžtelėjo jis ir ėmė gręžti savo marškinėlių priekį, sukdamas rankomis. Tada nustojo ir atsisuko į mane. – Bliamba, pamiršau kaip gražiai elgtis, ar ne? – Jis pasitrynė drėgną delną į šlapias kelnes ir ištiesė man. – Mano vardas – Džonatanas Aštonas, nors visi vadina Džonu. Tikiuosi, ne per įžūliai pasakysiu, kad tu pati gražiausia žuvis, kokią šį rytą pagavau.

– Aš Evė Evans, – tyliai ištariau ir padaviau savo liesą ranką, kuri visai prapuolė jo sudiržusiame delne. Pajutau, kaip mane užplūdo nuostabi šiluma, ir nuraudau, nors buvau šlapia ir sušalusi. – Ir graži maždaug kaip nuskendusi žiurkė, – pridūriau, atitraukdama ranką ir vėl apsikabindama save.

– Oi ne, nuskendusių žiurkių esu matęs, tu tikrai jas toli pralenkei, – paerzino jis ir nusibraukė varvančius plaukus nuo kaktos.

Jo veidas buvo labai dailus, lygių bruožų, beveik gražus, rausvas, saulės nubučiuotas. Paprastai drovėdavausi nepažįstamų vaikinų (tėvelis mėgdavo sakyti, kad puikiai moku ramstyti sienas), bet Džonatano neišsigandau. Keistai nujaučiau, kad jį jau pažįstu ir galiu pasitikėti nedvejodama.

– Jei galima pasmalsauti, ką mėginai išmesti? – paklausė ir ištiesė ranką, padėdamas atsistoti.

– Nelaimių šaltinį, – pasakiau.

Bet Džonas nesutiko. Pastatęs mane ant kojų, jis pamatė juodąją suknelę, srovės išmestą ant akmenų. Man nespėjus paprieštarauti, jis patraukė pakrante link jos.

– Palik ją, – maldavau, trokšdama, kad įmestų ją į vandenį, o ne atneštų.

– Ji užkeikta, – pridūriau nepagalvojusi, kaip kvailai nuskambės.

Džonas nusišypsojo ir papurtė galvą. Grįžo prie manęs, gręždamas iš jos vandenį.

– Man atrodo, kad kaip tik priešingai, panele Evans, nes juk per šią suknelę mes susipažinome. Jeigu ne ji, mūsų keliai niekad nebūtų susikirtę, tiesa?

Nors ir stengiausi, niekaip nepriverčiau jo apsigalvoti. Džonas netgi parsinešė suknelę namo ir paprašė savo motinos atsargiai išskalbti. Kitą dieną atnešė ją man į namus su tulpių puokšte ir paklausė, gal sutikčiau ją apsirengusi eiti su juo vakarienės, jeigu teikčiausi pradžiuginti jį savo draugija kitos savaitės penktadienio vakarą.

Vis dar kankinausi dėl pradingusios Anos, tad pamaniau, kad reikėtų mandagiai atsisakyti. Juk būtų baisiai negražu, ar ne? Kaip galėčiau eiti į pasimatymą su ką tik sutiktu vyriškiu (tegul ir itin keistomis aplinkybėmis sutiktu), kai šeimoje šitokia baisi sumaištis?

Bet kad ir kaip bandžiau ištarti: „Atleisk, bet negaliu“, nepavyko. Nors suknelė, kurią laikiau rankose, buvo rūpestingai suvyniota į popierių, vis tiek jutau jos energiją, tekančią mano oda. Nors atrodė nelogiška, žinojau, jog suknelė nori, kad sutikčiau. O aš, tiesą sakant, irgi norėjau.

Galiausiai pasakiau:

– Na gerai, eisiu su tavimi vakarienės. Tik jeigu vadinsi mane Eve, – ir tas dilgsėjimas iškart liovėsi.

– Gal galėčiau tave pasiimti septintą valandą, Eve? – pasiūlė jis, o aš atsakiau, kad septinta valanda puikiai tiks.

Neišdrįsau pasakyti motinai su tėveliu apie Džonataną ir kaip mudu keistai susipažinome, nors ir užsiminiau, kad netrukus eisiu vakarienės su nauju pažįstamu, „kad mažiau galvočiau apie Aną“. Ir tai buvo tiesa.

Nieko keisto, kad jiedu beveik nesiklausė. Jie buvo pernelyg užimti – nerimavo dėl sesers padarytos žalos, tad jiems nerūpėjo, ką aš veikiu. Jiedu net pradėjo pyktis dėl Anos mano akivaizdoje, o kartą prie pusryčių stalo motina net apsiverkė.

– Čia tu kaltas! – apkaltino tėvą. – Dėl tavęs ji pabėgo!

Tėvelis nuraudo iki pat apykaklės.

– Ta mergaitė tuščia ir egocentriška, gal ir dėl šito mane apkaltinsi?

Pastebėjau, kad jie, deja, ėmė miegoti atskiruose kambariuose. Nieko keisto, kad būdama namie pradėjau slapstytis savo miegamajame, užsidariusi duris ir įjungusi grotuvą, kad užgožtų jų balsus.

Ištrūkti galėdavau tik tuomet, kai dirbdavau mokykloje, todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau, atėjus tam vakarui, kai mudu su Džonatanu paskyrėme pasimatymą.

Ruošdamasi mudviejų vakarienei, svarsčiau, gal reikėtų vis dėlto apsivilkti juodąją suknelę, kaip jis prašė. Nerimavau ne tik dėl jos antgamtiškų galių: buvau įsitikinusi, kad ji man netiks, nes prisiminiau, kaip glaudžiai ji buvo aptempusi Anos smulkią, bet puikių formų figūrą. Kadangi buvau visu delnu aukštesnė už seserį, o be to, liesa ir kampuota lyg berniūkštis, maniau, kad suknelė nesieks man kelių ir kabės kaip subliuškusi palapinė.

Bet Džonas norėjo, kad ją vilkėčiau, be to, pačiai buvo smalsu. Tad surizikavau, apsivilkau suknelę per galvą ir užsitempiau žemyn ant šlaunų.

– Nieko sau, kad mane kur, – sumurmėjau išvydusi save veid-rodyje virš komodos. Ji nuostabiai tiko. Pridengtas juodu šilku, mano kūnas atrodė tvirtas, bet moteriškas, o pats drabužis koketiškai blizgėjo, atspindėdamas šviesas, kaip ir tuomet, kai jį vilkėjo Ana.

Žiūrėjau pro langą, kol pasirodė Džonatano pikapas, ir atsidūriau prie paradinių durų, jam nespėjus į jas paskambinti. Užuot pakvietusi jį vidun, išėjau į lauką ir uždariau paskui save duris.

– Gražiai atrodai, – pasakiau, nes jis vilkėjo išlygintus baltus marškinius ir kelnes su kantu, o batai net blizgėjo. Pamatęs mane, jis išplėtė akis, tad apsisukau aplink ir padariau reveransą.

– Patinka? – paklausiau.

– Ar man patinka? – pakartojo jis ir tyliai švilptelėjo. – Ohoho, kaip tau tinka taip išsipuošti, – tarė jis, išsišiepęs iš pasitenkinimo. Jis vos galėjo atitraukti nuo manęs akis, kad galėtų vairuoti pikapą į Sent Ženevjevą vakarienės.

Kol važiavome, Džonas su manimi kalbėjo: pasakojo apie savo darbą, kaip remontuoja baržas ir valtis, kaip jam patinka viską taisyti ir kaip jis pradėjo ardyti skrudintuvus ir vėl juos surinkti, dar neišmokęs skaityti. Klausiausi ir atsakinėjau reikiamose vietose. Norėjosi tikėti, kad padrąsėjau pati iš savęs, o ne dėl suknelės. Neįprastai pasitikėjau savimi, lyg visi mano judesiai ir ištarti žodžiai turėtų tam tikrą tikslą.

Bet mane veikė dar kažkas, kažkokia nenusakoma energija, kurios veikiama laisviau juokiausi ir dažniau šypsojausi. Paprastai nebūdavau linkusi švelniai elgtis su vos pažįstamais vyrais (ir nepasakyčiau, kad pasitaikė daug progų), bet kažkodėl atsakiau: „Taip, gali“, kai Džonas paprašė leisti pabučiuoti atsisveikinant. Pasitikėdama savimi, kaip retai pasitaikydavo, padėjau rankas jam ant pečių, prisiglaudžiau ir užsimerkiau, kai jis lūpomis palietė manąsias.

Mane sukrėtė dar vienas virpulys ir išvydau antrą viziją: Džonatanas delnuose laikė mano rankas ir mudu, stovėdami priešais vyriškį su atversta Biblija, prisiekėme mylėti ir gerbti vienas kitą, kol mirtis mus išskirs.

Vaizdas atrodė toks tikroviškas, kad sutrikau ir atsitraukiau nuo jo išplėtusi akis, smarkiai plakančia širdimi. Nebūčiau nustebusi, jei tą akimirką man širdis būtų iššokusi iš krūtinės.

– Man reikia eiti, – pasakiau nukaitusiais skruostais. Nuleidau galvą, bijodama į jį pažiūrėti.

– Tu irgi pajutai, ar ne? – čiupo mane už rankų, neleisdamas nueiti, ir aš pagaliau atplėšiau žvilgsnį nuo savo batelių ir pamačiau, kad ir jį nustebino tai, kas įvyko tarp mūsų. – Tu kažkuo ypatinga Eve, kažkas tarp mūsų vyksta. Negaliu tiksliai pasakyti, bet kažkas yra.

Stovėjau kaip nebylė, tik mirksėjau, negalėdama žodžiais apsakyti to, ką pamačiau. Kaip galėjau jam pasakyti, kad tai juodoji suknelė savo magiškais triukais apsuko mums galvas? O kas, jei čigonė nemelavo, kad suknelė gali parodyti likimą? Gal jį tiesiog kažkaip užkerėjau? O gal jam tikrai pasirodžiau ypatinga?

– Kad ir kas čia vyksta, man tai patinka, – sukuždėjo jis ir prisiglaudė kakta man prie plaukų. – Galėčiau tiesiog čia stovėti apkabinęs tave visą naktį. Tu taip maloniai kvepi, taip švelniai ir mielai, – tarė jis, tad norėjau pasakyti jam, kad nesu pasikvėpinusi. Bet nusičiaudėjau. Tada supratau, apie ką jis kalba, nes irgi užuodžiau kvapą, skleidžiamą tos suknelės šilko.