Читать книгу Maža juoda suknelė - Susan McBride - Страница 6

Virtuvėje spindėjo vieniša švieselė, kai Tonė atsirakino Viktorijos stiliaus namą, kuriame praleido beveik visus pirmuosius savo aštuoniolika metų. Šį namą su bokšteliais, puošnia apdaila ir juosiančia veranda pradėjo statyti jos proprosenelis Hermanas Morganas, o pabaigė proseneliai Šarlotė ir Džozefas Morganai prieš daugiau nei šimtmetį. Liko nemažai jų praeitį primenančių daiktų, nuo Džordžo periodo laikrodžio, triukšmingai tiksinčio fojė, iki tapytų Šarlotės ir Džozefo portretų, kabančių virš židinio darbo kabinete, ir daugybė sunkių istorinių baldų, su kuriais Evė atsisakė išsiskirti ir kurių buvo pilnos visos pakampės.

Tonė nusivilko paltą ir pakabino jį kabykloje prie durų, jos odą pakuteno šalto oro dvelksmas pro sutrūkinėjusį glaistą, tarytum prisilietė protėvių dvasios. Tonė neišsigando, bet staiga užsinorėjo, kad šalia būtų kas nors šiltakraujis.

Ji nusitempė pirštines nuo pirštų ir susižvejojo rankinėje telefoną. Atsisėdusi fojė ant kėdės stačia atkalte, paskambino Vivjenai ir pasakė, kad kurį laiką nebus mieste dėl šeimos nelaimės. Tada paskambino Gregui, papasakojo, ką kalbėjo daktaras, ir pasakė, kad ketina likti Blu Hilse, kol Evė pabus iš komos. Iki tol ji niekaip negali išvažiuoti, nesužinojusi, ar motina pasveiks.

– O kas, jeigu atsibudusi paprašys, kad pasiliktum?

Tonė tik atsikvėpė ir pasakė:

– Dabar tiesiog tikiuosi, kad apskritai atsibus.

– Bet man tavęs reikia čia, – tarė jis irzliai lyg mažas vaikas, ir ji būtų nusijuokusi, bet pasijuto pervargusi.

– Kelias dienas tau nieko neatsitiks, – pasakė jam, bato galu bilsnodama į grindis.

– Kelias dienas? Manai, tiek užteks?

– Garbės žodis, Gregai, nežinau.

Ji tik buvo įsitikinusi, kad negali palikti motinos, tik ne tokiomis aplinkybėmis, kad ir koks emocinis atstumas jas skiria, o jis juk nemenkas. Tonė savo tėtį garbino nesidrovėdama ir nesivaržydama, vis apkabindavo ir lipniai bučiuodavo. „Kaip mano angelėlis?“ – klausdavo jis kas rytą, pašiaušdamas jai plaukus. Jis nepraleido nė vieno šokių pasirodymo, nors baletą ji šoko apgailėtinai. Kai ji nugriūdavo nuo dviračio ant akmenimis grįsto keliuko ir nusibrozdindavo kelį, bėgdavo pas jį, o ne pas Evę.

Tonės jausmai motinai buvo kur kas labiau kontroliuojami, tik ne spontaniški. Jei elgėsi ne taip meiliai, tai todėl, kad Evė nieko daugiau tarsi neleisdavo. Mama ją tuo pat metu ir atstumdavo, ir tvirtai laikydavo; ir pernelyg saugodavo, ir nebendraudavo, priešingai nei jos itin emocinga dukra.

– Nekenčiu tavęs, nekenčiu! – ji atsiminė, kad dažnokai taip klykdavo Evei audringais paauglystės laikais, o dabar velniškai norėjo tuos žodžius atsiimti. Buvo tikra, kad motina jų neužmiršo. Tonei iš Evės norėjosi daugiau – norėjosi tvirtesnio ryšio; bet tarp jų visada tarytum tvyrojo kažkas, ko negalėjai nusakyti. Kad ir kas tai buvo, ji negalės to atstumo įveikti nei dabar, nei kada nors vėliau, jeigu dabar praras ir motiną.

Atsisveikinusi su Gregu, ji pasvarstė, gal reikėtų ką nors suvalgyti. Bet nors ir praleido vakarienę, nė kiek nesijautė alkana. Nuo nerimo susisuko pilvas. Užuot nuėjusi koridoriumi į virtuvę, tempdama savo krepšį pasuko pro senąjį laikrodį link laiptų. Kaip tik tada rodyklės pasiekė vienuoliktą, jai lipant į antrą aukštą, ėmė mušti valandas, ir nė vienas dūžis nesutapo su jos žingsniais ant laiptų. Bakstelėjusi koja, Tonė atsidarė šešių įsprūdų duris į savo buvusį kambarį su baldakimu dengta lova ir puošniomis užuolaidomis.

– Pakliuvau į suknistą laiko anomaliją, – garsiai ištarė ir metė krepšį ant grindų. Viskas buvo taip pat, kaip paliko po koledžo, nepasikeitė ir nuo tada, kai buvo paskutinį kartą grįžusi prieš dvejus metus: pusiau išnaudoti kvepalų buteliukai ant tualetinio stalelio, meilės romanų prigrūstos lentynos, o spintose pilna drabužių iš mokyklos laikų, tikriausiai jau vėl madingų, jei tik pavyktų į juos tilpti. Tarytum šis kambarys vis laukė, kada ji grįš ir toliau gyvens jame.

Ji buvo įsitikinusi, kad Evė nebūtų jo pavertusi nei svečių kambariu, nei amatų kampeliu, net jei būtų iš tikrųjų pritrūkusi vietos namuose.

Jeigu Tonė įdėtų seną apdulkėjusią „Def Leppard“ kasetę į devintojo dešimtmečio laikų grotuvą, gal Evė pasirodytų tarpduryje ir lieptų „pritildyti tą triukšmą“. Gal tėtis įkištų galvą pro duris vos išaušus ir melodingai sučiulbėtų: „Greitai kelkis, saulute! Laikas į mokyklą!“

Dieve, kaip keista namuose be tėvų, ypač be tėčio. Kai neliko jo energingo balso ir širdingai ištiestų rankų, atrodė, ši vieta neteko savo sielos. Jam mirus, Viktorijos stiliaus namas tapo nenatūraliai oficialus, ir jos su Eve nemokėjo užpildyti tarp jų stojusios tylos.

Užteks tų liūdnų minčių, – šniurkščiodama paliepė sau Tonė ir nusivalė nosį rankove. Tada atsegė krepšį ir ėmė raustis, bet nerado, ko reikėjo.

Beskubėdama ji pamiršo įsidėti pižamą. Tad pasirausė po stalčius ir atkapstė nudėvėtus naktinius marškinius su užrašu „Madonos mergaitiškas pasaulio turnė“. Pasižiūrėjo į savo nuvargusį atspindį vonios veidrodyje. „Kas ta pagyvenusi moteris, apsirengusi mano marškinėliais?“ – norėjosi paklausti. Nors kambarys nuo mokyklos laikų liko toks pats, bet ji pati pasikeitė.

Tonė skubiai išsivalė dantis, išjungė šviesas ir palindo po antklode, kaip visada, kvepiančia „Ivory Snow“ milteliais. Kurį laiką gulėjo plačiai atmerkusi akis ir klausėsi. Radiatorius šnypštė nuo kaitros, o namas tyliai girgždėjo ir dūsavo, tarsi būtų gyvas ir kvėpuotų. O visa kita buvo velniškai tylu, nes nebuvo girdėti nei knarkiančio Grego, nei gatvėse po jos butu centriniame Vest Ende judančių mašinų ir žmonių.

Negirdėdama pažįstamų garsų, Tonė jautėsi dar prasčiau. Pagalvojo, gal paskambinti Vivjenai, nes Dimplmanų pokylis jau baigėsi; bet asistentė bus užimta – prižiūrės tvarkytojus, užtikrins, kad visi gautų arbatpinigių ir kad svečiai susiradę paltus pasiektų mašinas. Nors gundė mintis paskambinti Gregui palinkėti labos nakties, Tonė žinojo, kad jam bus įdomiau, ne kaip jai sekasi, o jos reakcija (ar nereagavimas) į pasiūlymą apsigyventi kartu, o ji neturėjo jėgų imtis to klausimo.

Oi, Eve!

Ji pasuko galvą ir prisiglaudė skruostu prie pagalvės. Kas per velniava? Visada maniau, kad gyvensi amžinai. Nemėgink įrodyti, kad klydau, ir nenumirk, nes niekada tau neatleisiu, girdi?

Tonė užsimerkė ir įsivaizdavo motiną, kokią paskutinį kartą ją matė Džono Aštono laidotuvėse, bažnyčios klaupte: nugara tiesi it mietą prarijusi, veidas rimtas, lūpos tvirtai suspaustos į liniją. Grįžusi namo, ji ramiai susidėliojo troškinius ir pyragus, suneštus gero linkinčių draugų ir kaimynų. Netgi parašė padėkos raštelius, sidabrine žila galva palinkusi virš tėčio stalo. „Kol neužmiršau“, – pasakė ji, tarsi Evė kada nors būtų ką nors užmiršusi. Kaip visada, ji buvo tikras stiprybės ir atsparumo įsikūnijimas.

Koks kontrastas – ta liesa moteris ligoninės lovoje, visai nejudanti po balta marška, negalinti kvėpuoti savomis jėgomis, staiga suvokė Tonė ir baisiai išsigando.

Prašau, tegul jos smegenys sugyja, – ėmė melstis, nors net neketino. – Prašau, kad viskas pasibaigtų. Nenoriu, kad ji išeitų.

Valandą ar ilgiau pasivarčiusi, Tonė užsnūdo ir taip kietai įmigo, kad atsibudo tik tada, kai dienos šviesa įspindo pro puošniųjų užuolaidų plyšį. Nepaliaujamas siurblio dūzgimas, sklindantis kažkur iš apačios, pamažu pasiekė ausis.

Jei nebūtų žinojusi, kas ten, gal būtų išsigandusi ir pagalvojusi, kad įsilaužė vagis. Bet koks vagis galėtų griebtis dulkėtų kilimų, prieš imdamas ieškoti sidabrinių įrankių?

Tonė žiovaudama persibraukė susivėlusius plaukus ir pastatė kojas ant grindų. Truktelėjo žemyn naktinius ir nusliūkino žemyn ieškoti senosios namų tvarkytojos, tampančios aplamdytą „Hoover“ siurblį svetainės kilimu. Tik pamačiusi Bridžitą, ji vos neapsibliovė. Ta moteris dirbo Aštonams nuo Tonės senelio Franklino Evanso mirties, kai Tonei suėjo dešimt metų. Ji buvo tokia pat neatskiriama jų gyvenimo dalis kaip senasis Viktorijos stiliaus namas ir dvidešimt akrų vynuogynų.

– Na ir kaip man čia miegoti? – prisiartinusi amtelėjo Tonė, perrėkdama ūžiantį prietaisą.

Moteris suraukė kaktą ir pakėlė akis. Ji vienu staigiu judesiu išjungė siurblį ir pastatė jį stačią.

– Nagi kas čia, taigi mūsų mergytė, gyva ir sveika! Pamačiau lauke mašiną su tuo „Antonijos renginių“ lipduku ir pasakiau sau: „Tai aišku, kad atvažiavo! Juk po tais dizainerių skarmalais, kuriuos ji taip mėgsta, slepiasi aukso širdis.“

Raukšlėtas veidas sušvelnėjo ir Bridžita išskėtė rankas apkabinti Tonę, o ši iškart puolė į glėbį. Prisiglaudė tvarkytojos glėbyje, o akis užplūdo ašaros.

– Kaip čia taip atsitiko? – rydama ašaras paklausė Tonė. – Nesu mačiusi, kad motina sirgtų…

– Panelė Evė išsikapstys, patikėk manim. Ji turi per daug nebaigtų reikalų, – tarė moteris, glostydama Tonės nugarą. – O kodėl vakar auštant sugalvojo lipti į palėpę, net neįsivaizduoju. Matyt, kažkas ją pašaukė, o gal jos smegenys pradėjo keistai veikti prieš insultą.

Bridžita giliai įkvėpė.

– Bet ačiū gerajam Viešpačiui, kad laiku ją radau. Gydytojas sakė, kad jeigu būtų dar ilgiau pabuvusi viena, būtų gal jau buvę per vėlu.

– Taip, ačiū Dievui, – aidu pakartojo Tonė.

Bridžita paskutinį kartą patapšnojo jai nugarą ir atsitraukė.

– Nepamirškime, kad tavo mama – kietas riešutėlis. Juk ji įveikė viską, su kuo teko gyvenime susidurti, ar ne?

Tonė atbula ranka nusišluostė nosį ir linktelėjo sutikdama.

– Gerai, kad atvažiavai, vaikeli, – tarė vyresnioji moteris ir liūdnai nusišypsojo. Jos kadaise varinius plaukus laikas išbalino iki plieninės žilės, o šiurkščios garbanos tik paryškino sugrubusius veido bruožus. – Panelė Evė jau kurį laiką nekreipė dėmesio, kaip gyvena, tai buvau pradėjusi nerimauti. Ji daug ką apleido ir pati apsileido. Jei nebūčiau rūpinusis ir ja, ir namu, viskas būtų sugriuvę jai po kojomis.

Tonė nusitrynė ašaras nuo pavargusių akių.

– Kaip suprasti – viską apleido?

Bridžita juk tikrai perdeda. Aišku, kilimai šiek tiek nusitrynė, o tinkuotos sienos pastebimai sutrūkinėjo. Bet namui – mažiausiai šimtas metų. Nieko keisto, kad truputį dėvisi.

– Viskas atrodo pakenčiamai, – apsidairiusi tarė Tonė. – Kas negerai?

– Kaip čia švelniau pasakius? – Bridžita nusišluostė rankas į dryžuotą prijuostę. – Produktus parduotuvėje perku skolon, o Česteris sako, kad ji kartais ištisus mėnesius pamiršta susimokėti. Bijau, kad vieną dieną išjungs šviesą ir dujas ir liksime šalti tamsoje. O ką tuomet darysime, mmm?

– Visiems pasitaiko pamiršti vieną kitą sąskaitą, – atšovė Tonė, įsižeidusi nuo minties, kad motina galbūt nebėra tokia absoliučiai savarankiška, kokia buvo visą Tonės gyvenimą. – Jeigu jai reikia pinigų, padėsiu, kol ką nors sugalvosime, – pasiūlė ji. Mažų mažiausiai ji galėtų padengti vietines Evės skolas, kol motina pasveiks. – Palauk, susirasiu čekių knygelę. Galėsi pasakyti, kam dar nesumokėta, o aš pasivažinėsiu po miestelį ir su visais atsiskaitysiu.

Tonei tai atrodė gana logiška, bet Bridžita tik įsispoksojo, lyg jai būtų varžtelis atsisukęs.

– Einu pasiimsiu rankinę, – tarė Tonė ir pasuko prie durų.

Toli nenuėjo, nes Bridžita pačiupo už riešo.

– Ne, vaikeli, negaliu tau leisti, – pareiškė vyresnioji moteris, nuo išgąsčio išplėtusi akis. – Tavo motina verčiau mirtų, bet neleistų, kad apmokėtum jos sąskaitas. Be to, problema daug didesnė.

– Nesuprantu.

Bridžita elgėsi visai nesuprantamai.

Evė visuomet spaudė centą prie cento. Ji net tvarkė visas vyninės sąskaitas, kai numirė senelis Evansas, o Džonas Aštonas perėmė vynuogyno valdymą. Kiek Tonė žinojo, vyninė visada dirbo pelningai; ne ypač, bet užtekdavo, kad šeima gyventų be nuostolių. Tai kodėl Evės padėtis staiga taip pablogėjo?

– Kas atsitiko, Bridžita?

– Tiesiog… Na, viskas labai susipainiojo. Net nežinau, nuo ko pradėti, – namų tvarkytoja nutilo, atsikvėpė ir pamojo į galinį koridorių. – Eime, – tarė ji, – ten. Tegul tavo motinos betvarkė kalba pati už save.

Droviai truktelėjusi naktinius žemyn, Tonė paklusniai nusekė ją pro svetainės arką siauru plokštėmis apmuštu koridoriumi link uždarytų dvejų durų, vedančių į darbo kabinetą.

– Štai čia, – tarė Bridžita ir įsiręžusi stumtelėjo duris į šalis. – Tavo motinos chaoso šventykla.

Atidarius pasirodė tikra žmogiška kiaulidė: daugybė popierių, į kuriuos Evė turbūt nekreipė dėmesio, ir krūvos laiškų ir žurnalų, virstančios nuo uždengiamo rašomojo stalo ir iš dėžių, beveik dengiančių kilimą.

– O Dieve, – įkvėpė Tonė.

– Bandžiau suvaldyti reikalus, – tvirtino Bridžita, – bet nepavyko. Panelė Evė bardavosi, kam liečiu, ko dar nespėjo peržiūrėti. Galima sakyti, kai tavo tėvelis pasimirė, ji nenorėjo nė skiautelės paleisti iš rankų.

– Eina sau, – tarė Tonė, nebežinodama, ką sakyti. Ji prasiskynė kelią prie stalo ir pervertė saują vokų, leisdama juos pro pirštus. – Kodėl man nepasakei?

Bridžita šniurkštelėjo.

– Ką galėjau pasakyti, vaikeli? Kad tavo motina visai pasimetusi? Kad nekreipia dėmesio į nieką aplink, nes pasaulis be tavo tėvo jai nepakeliamas?

– Taip, – Tonė linktelėjo, – to būtų užtekę.

Ji spoksojo į netvarką priblokšta, beveik paralyžiuota. Per greitai kvėpuoju, apsisuks galva, susiprato ir prisivertė giliai įkvėpti.

– Tavo mama būtų ištrenkusi mane lauk, jei būčiau tave įtraukusi! – namų tvarkytoja paspyrė perpildytą dėžę mėlyno sportbačio galiuku. – Nieko sau, kur viskas nusirito, jeigu tokia moteris kaip panelė Evelina, visada tokia skrupulinga, leidžia, kad jos gyvenimas va taip subyrėtų. Pradedu galvoti, gal šitas insultas ją ir išgelbės.

Kaip keista taip kalbėti, – pagalvojo Tonė ir jai širdį suspaudė toks nerimas, kokio neteko patirti nuo tada, kai planavo pačias pirmąsias vestuves ir ceremonijoje pasirodė tik trys stygų kvarteto nariai, pagirių kamuojamas jaunikis nerado žiedų, o pastoriui bedieviškai paleido vidurius.

Ji apžvelgė kambarį, kramtydama mažojo pirštelio nagą. Nors čia buvo tikras chaosas, pastebėjo, kad kai ko trūksta.

– Kur tas kompiuteris, kurį nupirkau Evei po tėčio mirties?

Ji net paprašė Grego suinstaliuoti „QuickBooks“ programą, skirtą namų biurui, o pati rūpestingai persiuntė visus kompaktinius diskus ir instrukcijas. Jei motina būtų jį naudojusi, būtų galima patikrinti virtualius pinigų įrašus. Bet to „HP“ stalinio kompiuterio nebuvo matyti nei nagų, nei ragų, bent jau niekas nekyšojo šito naminio sąvartyno paviršiuje.

– Ai, tas daiktas, – tarė Bridžita.

Tas daiktas?

Namų tvarkytoja pamojavo mėlynų venų išraižyta ranka.

– Panelė Evė net neišpakavusi padovanojo jį bibliotekai.

– Ką? – Tonė sugriežė dantimis. Kodėl mama taip pasielgė? Kaip galima tvarkyti tiek daug sąskaitų, jeigu vienintelė dokumentų tvarkymo sistema – tai popieriaus prikimštas kambarys?

– Nekaltink seno šuns, kad nenori mokytis naujų triukų, – Bridžita pagrūmojo pirštu. – Be to, vyninėje yra kompiuterių, bet jie ten visai nepadeda.

– O kas vyksta vyninėje? – paklausė Tonė, galvodama: – Dieve mielas, kas dar?

– Žinau tik tiek, kiek girdėjau, – paaiškino Bridžita ir susigrūdo rankas į prijuostės kišenes. – Prieš šešis mėnesius tas vaikinas, viskam vadovavęs, ėmė ir metė darbą, tai panelė Evė taip ir nepriėmė nieko vietoj jo. Tik išsikraustė iš proto.

– Kaip?

Tonė užsinorėjo kaip reikiant papurtyti Bridžitą, jeigu dar nors minutę nesugebės nieko paaiškinti.

Bridžita susiraukė.

– Tavo mama ėmė ir sudarė sandėrį su velniu, – tarė ji. – Leido vienam Kamingsų vaikui kišti nosį į reikalus. Kai sužinojau, nuo kėdės nugriuvau. „Panele Eve, gal visai iš proto išsikraustėte?“ – paklausiau, bet ji pasakė, kad taip protingai dar nieko anksčiau nedarė.

– Kuriam Kamingsų vaikui?

– Jauniausiam.

Hanteriui, – pagalvojo Tonė, prisiminusi tylų, bet dailios išvaizdos paauglį, visur sekiojusį savo vyresniuosius brolius, vėliau tapusius garsiais sportininkais, ir spoksojusį į ją kitapus prekystalio tą vasarą, kai ji dirbo „Tastee Freeze“.

– O kas, jei panelė Evė leido tam Kamingsų vaikui daryti vyninėje ką nori? O kas, jei dabar, mums bešnekant, jis baigia viską išvogti? – paklausė Bridžita.

Tonė suspaudė pirštais smilkinius, jausdama, kad smegenims visko jau per daug. Juk neįmanoma tiek daug visko suvokti iškart. Hanteriui Kamingsui teks palaukti.

– Kol kas rūpinkimės tik Evės sveikata, – pasakė kaip vadovė, priėmusi sprendimą. – Kitkuo užsiimsime vėliau.

– Žinoma, – sumurmėjo Bridžita, – kaip pasakysi, panele Antonija, – nors iš balso atrodė nepatenkinta.

Tonė apžvelgė katastrofos vietą, kur kadaise buvo jos tėčio kabinetas, o prieš tai – senelio ir prosenelio, o namų tvarkytoja ištraukė rankas mėlynomis venomis iš prijuostės kišenių ir sukryžiavo jas ant krūtinės, stebėdama ir laukdama, tarytum Tonė galėtų pamojuoti burtų lazdele ir viską sutvarkyti.

Pirmiausia tai, kas skubu, – tarė sau, prisimindama mantrą, kurią kartodavo, kai sužvėrėjusi nuotaka (arba siaubūnė nuotakos motina) įsisiautėdavo organizuojant vestuves, kainuojančias šešių skaitmenų sumą.

– Einu į vonią, – tarė ji, – o tada aplankysiu motiną.

Ligoninės lankymo valandos prasidėjo dešimtą, o Tonė norėjo aplankyti, net jeigu Evė nežinos, kad ji šalia.

– Jeigu nori sudaryti sąrašą, ką reikia padaryti, tai gali jau pradėti.

– Susitarėm, – linktelėjo Bridžita ir patapšnojo Tonei per petį, prieš išsliūkindama iš darbo kambario. Netrukus vėl pasigirdo triukšmingas siurblio ūžesys.

Tonė atsiduso ir lėtai apžvelgė netvarką kabinete, o tada spruko lauk, uždarė dvejas duris paskui save ir paslapčia pasigailėjo, kad negali tiesiog padegti viso to, kas yra už jų.

Sunkiai lipdama laiptais suprato, kad šį kartą grįžus namo bus nė kiek ne lengviau nei praeitą kartą. Per tėvo laidotuves ji nepaguodžiamai raudojo, o Evė laikėsi stojiškai ir Tonės akivaizdoje neišspaudė nė ašaros. Motina neverkė ir tada, kai Tonė susikrovė daiktus ir išvažiavo.

Nejaugi aš – jos kūnas ir kraujas, juk mudvi tokios skirtingos? – tuomet nusistebėjo Tonė, kaip dažnai stebėdavosi, bet išvijo tą neramią mintį iš galvos. Juk nesąžininga galvoti apie tai, kas tarp jų su Eve negerai, kai motina guli be sąmonės ligoninės lovoje. Tiesą sakant, atrodė mirtinai neteisinga taip galvoti.

Tonė užkimšo kamščiu vonią ir leido karštą vandenį, kol vonios kambarys prisipildė garų. Nusisukusi nuo veidrodžio, nusivilko naktinius ir kelnaites, o tada pasinėrė į vonią. Užsimerkė, atlošė galvą ant vonios krašto ir, atrodė, vos po kelių sekundžių pasigirdo, kaip Bridžita beldžia į vonios duris ir šaukia pro plyšį:

– Panele Antonija, kai kas atėjo su tavim susitikti!

– Kas ten toks? – paklausė neatsimerkdama, iš pradžių nenorėdama pajudėti. Niekas miestelyje net nežinojo, kad ji čia, išskyrus Bridžitą ir ligoninės reanimacijos darbuotojus.

– Čia tas Kamingsų vaikas atėjo dėl vyninės, – už durų sušnypštė Bridžita. – Aišku, jis išgirdo, kas nutiko panelei Evei ir kad tu grįžai, todėl ketina pasinaudoti situacija.

Oi, po galais.

Tonė atsiduso.

– Minutėlę, – tarė ji, ištraukė vonios kamštį ir vanduo ėmė kliuksėti lauk, kartu nusinešdamas paskutinę progą atsipalaiduoti.

Įsitvėrė slidžių vonios kraštų ir lėtai atsistojo, o prieš išlipdama pasiėmė rankšluostį ir apsivyniojo juo. Delnu perbraukusi aprasojusį veidrodį, pažvelgė veidrodyje į save, į vandeniu pasruvusį veidą ir vis galvojo, į kokią velniavą čia papuolė ir kaip, po galais, reikės išbristi.