Читать книгу Maža juoda suknelė - Susan McBride - Страница 7

Mudvi su Ana pasprukome dieną prieš jos vestuves, tiksliau, „tėvelio vestuves“, kaip jas vadino Ana, nes tėvas nekantravo ištekinti ją už Deiviso Kamingso nuo tos vasaros, kai jai suėjo aštuoniolika.

Deiviso šeimai priklausė nesuskaičiuojami akrai žemių, siekiantys bemaž iki Misisipės, užsodinti vynuogių eilėmis, vagojančiomis dirvą ir kiek akys užmato besidriekiančiomis po kalvas. Dalis jų kadaise priklausė mums, kol senelis Džozefas išpardavė didžiumą Hermano Morgano pradinio šimto akrų, užėjus sunkmečiui. Ne kartą girdėjau motiną sakant, kad senelis niekada sau neatleido, ir žinojau, kad tėvelio gyvenimo tikslas – atgauti juos, jei pavyks.

– Tas dirvožemis – pats našiausias apylinkėje, – kalbėjo tėvas, – derlingesnis net už Heleną fon Hagen.

O motina iš tų žodžių kimiai nusijuokė. Visi miestelyje žinojo, kad Helena – tipiška fermerio dukra, kūdikių veisimo mašina. Ji turėjo šešis vaikus nuo dviejų skirtingų vyrų, o tebuvo dvidešimt trejų. Aš buvau dvidešimt vienerių, kaip ir Anos jaunikis, ir neseniai buvau baigusi mokytojų koledžą, bet tėvelis dar nemėgino manęs ištekinti, gal todėl, kad dėl mano išvaizdos nelabai būtų sekęsi ką nors susiderėti.

Man pasisekė.

– Gera partija, Beatrise, – nugirdau jį sakant motinai, stabtelėjusi prie kabineto durų. – Jie puikiai gyvens, aš tuo tikras. Ir pusė Kamingsų sklypo priklausys Anai ne mažiau nei Deivisui, todėl šita santuoka reiškia, kad žemė grįš mūsų šeimai. Džozefas būtų be galo patenkintas, jei žinotų, kad vieną dieną ji atiteks Anos vaikams.

– Aišku, kad mano tėvui patiktų, jog susigrąžinome Hermano žemes, bet ar ji myli tą vaikiną? – motinos žodžiai mane nustebino, nes namuose mažai kalbėdavome apie jausmus. – Deivisas tikrai žavus, bet nežinau, ar ji įsimylėjusi taip kaip jis.

– Dieve mano, bus tos meilės, jeigu dar nėra! Be to, Arčibaldui atrodo, kad jo sūnui pats laikas susitupėti, o Deivisas susižavėjęs ne mažiau nei bet kuris kitas jaunuolis. Ana – gražiausia mergina Blu Hilse, – atsakė tėvelis, apeidamas jos klausimą. – Jiedu skirti vienas kitam, – ryžtingai pridūrė jis ir plojo delnu į stalą, tarsi sakydamas: Ir viskas, brangioji, tema baigta.

Tuo jų pokalbis ir pasibaigė, o aš nuslinkau šalin nuo kabineto durų, kad neįkliūčiau slapta pasiklausiusi.

Akimirką pasvarsčiau, gal pasakyti Anai, ką nugirdau, bet iškart apsigalvojau. Gyvendama mažame miestelyje išmokau bent vieno dalyko: kada geriau patylėti. Nuo Anos santuokos priklausė tiek daug, kad būčiau tik pridariusi bėdos, jei būčiau kaip nors įsikišusi. Tėvelis man niekada nebūtų atleidęs. Be to, supratau, koks tėvelis apsukrus. Jis viską darydavo tikslingai, o ši santuoka – ne išimtis. Jis buvo gabus verslininkas ir daug išmoko iš Džozefo Morgano, kuris ėmėsi tėvelį mokyti iškart, kai tas susituokė su mano motina. Senelis išmokė tėvą visų vynuogių auginimo subtilybių ir prikimšo jo galvą siaubo istorijų (kaip ir visų mūsų galvas) apie Sausojo įstatymo laikus, kada buvo uždarytos visos valstijos vyninės, o kai kurie vynuogynai taip ir nebeatsigavo. Tėvelis mėgdavo mums priminti, kaip Džozefui plyšo širdis, kai teko išparduoti žemes, nors tai buvo išmintingesnis sprendimas, nei rizikuoti leisti savo šeimai badauti.

– Reikia daug vidinės stiprybės, kad skęsdamas išmoktum plaukti, – mėgdavo pamokslauti tėvas. – Silpnesnis žmogus jo vietoje būtų pasidavęs.

Nors Džozefas Morganas nepaleido iš rankų dvidešimties akrų, kurių užteko gaminti vyną daug mažesniais kiekiais, žinojau, kad tėvas nesitveria noru įrodyti, ko yra vertas, ir sugrąžinti prarastas žemes saviesiems. Anos santuoka su Deivisu tam ir buvo skirta.

Tik nebuvo taip paprasta suvesti Aną su Deivisu.

Sesei gerbėjų niekada netrūko. Net kai lakstė su kasytėmis ir prijuostėmis, berniukai sekiodavo paskui ją. Lygindavau ją su nepaprastu nektaru kvepiančia gėle, sekiojama gobšių bičių. Kai ji pradėjo lankyti gimnaziją, berniukai sukosi ištisais spiečiais. Vienam atsibodus, aplink ją imdavo sukiotis kitas, kol ir tas atsibosdavo. Taigi birželį prieš paskutiniuosius mokslo metus tėvas pradėjo savo kortų partiją; gal ne itin subtiliai, bet vis tiek gudriai. Kamingsų šeima staiga ėmė labai dažnai pas mus lankytis, nes kviesdavome juos į svečius į kiekvieną kepsnių balių, Liepos ketvirtosios iškylą ir pasisėdėjimą prie laužo, kepinant zefyrus.

Kadangi nebuvau įvykių sūkuryje, tik stebėjau iš šalies, mačiau, kad Deivisas nusižiūrėjęs Aną. Tai buvo matyti jo veide kiekvienąkart, kai į ją pažvelgdavo. Mūsų tėvas tikriausiai pasivedė jį į šoną ir paaiškino, kaip siekti sesers, nes jis nepataikavo jai kaip kiti vaikinai. Jis laikėsi atstumo, kalbino kitas jaunas moteris, kalbėjo su vyrais apie verslą ir visaip vengė Anos kaip maro, kol sesuo nebegalėjo apsikęsti.

Nespėjus vasarai baigtis, ji nusitaikė į Deivisą Kamingsą ir niekas nė cyptelti nespėjo, kai apsivyniojo jį aplink mažąjį pirštelį, kaip ir visus kitus vaikinus, kurių kada nors siekė. Rudenį ji jau nešiojo į megztinį įsisegusi jo „Sigma Či“ ženklelį, o motina ėmė kalbėti apie kraičius ir skrynias. Tėvas šokinėjo iš džiaugsmo, kai Deivisas jo paklausė, ar galėtų tikėtis Anos rankos, ir tai nutiko vieną vakarą, kai buvau namie. Motina kaip tyčia išsitempė Aną į paskaitą Sent Ženevjevos bibliotekoje, o aš išsiprašiau, kad leistų likti taisyti mokinių namų darbų. Kai suskambo durų skambutis, pasirodė baisiai susijaudinęs Deivisas. Tėvas vos stabtelėjo paspausti jaunuoliui ranką ir iškart nusitempė jį į darbo kabinetą, kuriame jie praleido beveik pusvalandį, o tada durys su trenksmu atsidarė. Tėvas man sušuko: „Atnešk tą keturiasdešimties metų senumo brendžio butelį, Eve, švenčiam!“ Nors man stiklinės ir nepasiūlė. Kai po cigaro ir taurelės Deivisas pagaliau išėjo, tėvas nusekė jį į verandą ir taip jausmingai patapšnojo per petį, kad net keista, kaip jaunasis Kamingsas nenusirito nuo laiptų.

– Šiandien mums svarbi diena, Džiūsna, – ištarė plodamas ir man per nugarą.

– Tai jau tikrai svarbi.

Deja, kai Deivisas pasipiršo pačiai Anai, jai tai nepadarė tokio įspūdžio kaip tėveliui.

– Ką tu jam pasakei? – kitą vakarą per vakarienę tarė tėvas, kai Ana prisipažino, kad neatsakė į Itin Svarbų Deiviso klausimą. – Gal tau galvoj negerai, Anabele? – paklausė, išvertęs akis, ant kaktos pulsuojančiomis venomis. – Tai aišku, kad sutiksi!

– O ką, ar blogai, kad man reikia laiko apsispręsti? Gal aš per jauna tekėti. Gal prieš tai dar noriu ką nors nuveikti, – išplėtusi šnerves atšovė sesuo ir sviedė servetėlę ant stalo. – Juk čia mano gyvenimas, ar ne?

– Kol kas, – sumurmėjo tėvas ir nusibraukė plaukus nuo kaktos, mėgindamas nusiraminti. Tada palinko virš lėkštės ir atkišęs į ją pirštą vienprasmiškai išrėžė: – Bet jeigu viską sugadinsi, Anabele, tas tavo gyvenimas pasidarys tau nemielas ir truks visai neilgai.

Tuomet Ana piktai pažvelgė į tėvelį ir labai ramiai tarė:

– Kartais atrodo, kad tu visai neturi širdies.

Tada žvilgtelėjo į motiną, prapliupo ašaromis, spruko nuo stalo, kaukdama užbėgo laiptais ir užsitrenkė miegamojo duris.

Palaukiau, kol sutemo ir namuose visi nurimo – tiksliau, kol motina nuramino ir tėvą, ir Aną, o tada įsėlinau į Anos miegamąjį ir palindau pas ją po antklode.

– Kaip laikaisi? – paklausiau, o ji atsiduso ir atsivertė ant nugaros.

– Kaip manai, ar kada nors ateis laikai, kai gyvensime dėl savęs, o ne dėl kitų žmonių? – atsakydama paklausė ji, o aš atsakiau, kad nežinau.

Paklausiau, ar ji myli Deivisą, bet ji išsisukinėjo.

– Po rafinuota išore jis tėra paprastas vaikinas iš mažo miestelio. Tegul jis ir keliavo į Italiją, pabaigęs koledžą, bet lankėsi tik vyninėse, su kuriomis jo tėvas turi verslo ryšių, apžiūrėjo jų vyno spaudyklas ir uostinėjo ąžuolo statines rūsiuose. Jam net neparūpo pamatyti Romą ar Veneciją, įsivaizduoji? Kaip jis galėjo susilaikyti neįmetęs monetos į Trevi fontaną ir nepažiopsojęs į Mikelandželo Siksto koplyčią?

Žinojau, kad Ana desperatiškai troško pati visa tai padaryti.

– Jis vynininkas, – priminiau jai, – iš vynininkų šeimos. Man atrodo praktiškas, protingesnis, nei maniau.

Visada galvojau, kad Deivisas Kamingsas tėra išlepintas vaikėzas, užaugintas, kaip sakoma, su sidabriniu šaukštu burnoj.

– Praktiškas? – Ana prunkštelėjo ir apsivertė, atsukdama man nugarą. – Taip, tau tokia savybė tai tikrai patiktų, ar ne, Eve?

Kitą dieną, kai grįžau namo po ilgos darbo dienos mokykloje, sutikau Aną išeinančią iš tėvo kabineto, pirštais čiupinėjančią brangiuosius senelės Šarlotės perlus ant kaklo.

Motina su tėveliu irgi netrukus išėjo ir pamačiau, kokia ji įsitempusi, o jis šypsosi.

Viskas nuspręsta. Sesuo sutiko tuoktis pavasarį.

Nuo tada namuose prasidėjo nuolatinė sumaištis, lankėsi giminaičiai, siuvėjos, visur buvo prikrauta siuntinių iki palubės.

Dieną prieš ceremoniją Ana atėjo į mano kambarį, likus kelioms valandoms iki pusryčių, liepė pasiimti rankinę su paltu ir prisidėjo pirštą prie lūpų sakydama:

– Ničniekam nesakyk, Eve, bet mes trumpam pabėgsime. Jei nepabėgsiu, prisiekiu, išsikraustysiu iš proto.

Negi galėjau atsispirti taip pakviesta?

Išsėlinome iš namų ir nuvažiavome į Sent Ženevjevą, žavų paupio miestelį (ir apylinkės centrą), esantį netoli į pietus ir besididžiuojantį sena, legendų apie prancūzus kupina istorija.

„Southern“ viešbutyje Trečiojoje gatvėje išgėrėme kavos, o tada apžiūrėjome kelias gretimas parduotuves, įskaitant konditerijos ir parfumerijos, kol galiausiai Ana pasuko link kampinės parduotuvės purpurinėmis užuolaidomis užtrauktais vitrininiais langais.

– Kas čia per vieta? – paklausė suraukusi tamsius antakius, negalėdama atsispirti smalsumui. Man nespėjus susivokti, ji žengė į vidų, o virš durų kaip pašėlęs suskambo varpelis.

Nėriau paskui ją, nors akys ne iškart apsiprato prieblandoje. Virš mūsų galvų kabėjo tik vienas šviestuvas apsiblaususiomis lemputėmis, kurios, atrodė, bet kurią akimirką gali užgesti.

– Bienvenue, mamselles, – pasisveikino tamsaus gymio moteris ir pamojo prieiti. Jos plaukai buvo ilgi, juodi kaip rašalas, papuošti kaspinais, o tamsios akys – apvestos dažais. Tokią būčiau įsivaizdavusi čigonę.

– Turiu žavingų senovinių mažmožių, kuriuos atsivežiau iš paties Paryžiaus. Prašau, pasižiūrėkite, – tarė ji stebėdama, kaip į kišenes kišamės ožiuko odos pirštines, ir čiupinėdama šilkines skareles ant stalo.

Ana priėjo prie lentynos, pilnos visokiausių skrybėlių, daugiausia smarkiai nudėvėtų. Nuo gumbuotos šakos pasičiupo plačiabrylę skrybėlaitę, aprištą išblukusiu rausvu kaspinu, ir pasitupdė ant savo tamsių plaukų, plazdėdama blakstienomis tarsi vampyrė.

– Eve, – tarė ji, – argi aš – ne tikrų tikriausia Odrė Hepburn? Trūksta tik didžiulių akinių nuo saulės ir Kerio Granto.

– Kvailystė, – pasakiau, dėdama į šalį nusišėrusią povo plunksnų vėduoklę, nes apėmė bloga nuojauta dėl tos parduotuvės ir moters, niekaip neatitraukiančios akių nuo Anos veido, vos mums užėjus į vidų. Buvau pripratusi, kad žmonės spokso į seserį, bet dabar pirmąkart pajutau nugara perbėgant šiurpulį. – Einam jau, gerai? Be to, motina mūsų ieškos, juk vestuvių repeticija ir vakarienė – vos už kelių valandų.

– Dieve mano, Evelina! Gal nors penkias minutes nustok būti tokia iki skausmo atsakinga, ką? – sušnypštė Ana. – Kol reikės grįžti namo persirengti, dar labai daug laiko.

Čigonė pastatė ausis, išgirdusi užuominą.

– Tuoj tavo vestuvės? – paklausė mano sesers ir smalsiai pakėlė plonus antakius. – Tai jau greitai?

– Rytoj, – Ana itin sunkiai atsiduso, nusiimdama skrybėlę ir dėdama atgal ant kablio.

– Tau jis nepatrauklus? – paklausė čigonė.

– Oi, grožio jam užtenka, – gūžtelėjo sesuo, – bet kai esu šalia jo, juk turėtų drebėti žemė ir sproginėti žvaigždės? Jeigu taip būtų, gal nesijausčiau parduodama už kelis vynuogių akrus.

– Anabele! – sunku patikėti, kad ji garsiai pasakė tokį dalyką, o dar visiškai nepažįstamai moteriai.

– Suprantu.

Ta moteris mane ignoravo, visą dėmesį skyrė Anai.

Vėl paraginau:

– Prašau, eime.

Sesuo papūtė lūpas ir nenorėjo net pažiūrėti į mane.

Tarp jų kažkas vyko. Mačiau, nors pati Ana nematė. Kad ir ką čigonė sumanė, nenorėjau dalyvauti.

– Eime.

Čiupau seserį už rankos ir ėmiau stumti prie durų, nors ji ir vilko kojas, bet pardavėja įsiterpė – pašaukė mus ir Ana sustojo vietoje.

– Palauk, prašau, ma pauvre. Turiu kai ką kaip tik tau, – tarė moteris tylesniu kimiu balsu, tarsi patikėtų paslaptį. – Kaip tu išeisi, jos nepamačiusi.

– Kažką ypatinga? – susidomėjo sesuo.

Nekantriai prunkštelėjau, piktai spoksodama į ją. Bet ji lyg nepastebėjo.

– Taip, prašau parodyti.

Ana vėl nusišypsojo ir atšoko nuo manęs.

– Juk nieko neatsitiks, jeigu tik pasižiūrėsiu.

– Nenusivilsi, – čigonė nusišypsojo Anai ir dingo galinėje patalpoje. Po kelių minučių išniro nešina glotnia juoda suknele, keistai tviskančia elektros lempučių šviesoje. – Labai graži, ar ne?

– Oi, taip, – Ana iškart ištiesė į ją ranką. Žvelgė nemirksėdama, tarsi užhipnotizuota. – Labai graži.

– Ir labai labai reta, – pareiškė ta moteris. Tuomet ji pradėjo kalbėti tuo keistu akcentu, savaime hipnotizuojančiu, aiškinti, kad suknelė išausta iš šilko, išskiriamo vorų, randamų tik Madagaskare, ir kad tuos vorus beaudžiančius reikia prižiūrėti, kad vieni kitų nesuėstų.

Eik tu sau, dar papasakok, – pagalvojau ir nusiprunkščiau.

– Gana, – pasakiau. Pritrūkau kantrybės kvailystėms.

Bet Ana neatsakė. Tik spoksojo į suknelę užhipnotizuota, o moteris kalbėjo toliau, tarsi net nebūčiau įsiterpusi.

– Vorų suverptas šilkas kadaise buvo auksinis, bet pirmoji suknelės savininkė manė, kad ji užkeikta, ir mėgino sudeginti. Tačiau šilkas tiesiog pajuodavo kaip smala.

Cha!

Šniurkštelėjau, galvodama, kad nieko kvailesnio neteko girdėti. Ana paglostė medžiagą, it deimantai žėrinčią po pirštais, ir pamačiau, kaip jos oda pašiurpo, pasišiaušė plonyčiais plaukeliais.

Čigonė nusišypsojo, puikiai suvokdama, kad Ana jau užkerėta.

– Suknelė padaro taip, kad įvyktų, kas lemta. Kai pamatai savo likimą, apsigalvoti nebegalima.

– Tai ji – kaip krištolo rutulys, – tyliai tarė Ana, bet čigonė papurtė tamsią galvą, čežėdama kaspinais.

– Tai likimas, – pataisė ji.

– Šiaip ar taip, tai magija, – sužavėta nusprendė sesuo, o aš jai bakstelėjau alkūne ir pasilenkusi sukuždėjau: „Tu juk netiki tokiomis nesąmonėmis kaip ateities spėjimas, ką?“

Bet ji jau kišo pirštus į rankinę ir traukė piniginę, pasiryžusi sumokėti, kiek tik čigonė paprašys. Mačiau, kad užsinorėjo tos suknelės ir neapsigalvos, kad ir ką sakyčiau.

Užverčiau akis, galvodama, kokia ji patikli. Net nepasimatavo. Gal ji kabės ant smulkutės figūros lyg bulvių maišas. Giliai viduje tikėjausi, kad taip ir bus.

Ji nusipirko tą suknelę ir nusprendė apsirengti tą vakarą vestuvių repeticijos vakarienei vietoj kreminės suknios su petnešėlėmis, kurią nupirko motina, kai jos nuvažiavo į „Marshall Field’s“ parduotuvę Čikagoje apsipirkti prieš vestuves.

Rimtai tikėjausi, kad įtikinsiu ją apsigalvoti, kai tą vakarą atėjau į jos miegamąjį padėti jai ruoštis.

– Anabele, čia aš.

Kai ji neatsiliepė, man pabeldus, pamėginau rankeną, bet ji buvo užsirakinusi. Sugniaužiau kumštį ir pabeldžiau garsiau.

– Ana!

– Eve, prašau, baik baladotis! – už durų tarė ji. – Man reikia pabūti vienai.

Jos balsas taip virpėjo, kad sunerimau.

Pridėjau akį prie rakto skylutės ir pamačiau ją klūpančią ant grindų, apsirengusią ta juoda suknele, pamaniau, gal jai bloga.

– Prašau, įsileisk mane, – pareikalavau, bet ji nepasidavė.

– Eik be manęs.

Nenoromis pasitraukiau, nors jaučiau, kad negerai taip. Motina bėgiojo po fojė, rausėsi paltų spintoje, rankiojo šalius savo pagyvenusioms pusseserėms ir šaukė tėveliui, kad pašildytų mašiną.

– Kur Anabelė? – paklausė manęs išgąstingai, supratusi, kad atėjau be sesers.

– Dar rengiasi, – pasakiau, nenorėdama pripažinti, kad Ana liepė nešdintis. Net jei būčiau pareiškusi: „Ji užsirakinusi savo kambaryje, labai keistai elgiasi“, tai nebūtų nieko paaiškinę. Net ir paprastomis dienomis nepasakytum, kad Anabelė elgtųsi taip, kaip kitiems atrodo normalu.

– Ta mergaitė, – sumurmėjo motina. – Amžinai visus užlaiko. Važiuok su tėvu.

Stumtelėjo mane link paradinių durų kartu su vyresniosiomis moterimis.

– Susitiksime klube.

Tad atsisėdau suspausta kitų moterų tėvelio automobilio užpakalinėje sėdynėje, o galva ūžė nuo jų balsų, nes plepėjo visą kelią. Atvažiavus į Blu Hilso bendruomenės klubą, nepasidarė nė kiek geriau, nes ten garsiai grojo pianinas, o du šimtai svečių kalbėjo visi vienu metu. Čiupau punšo taurę nuo sidabrinio padėklo, kurį visur nešiojo padavėjas, įsispraudžiau nugara į fojė kampą už Atėnės statulos ir kantriai laukiau pusvalandį, kol pamačiau įeinančią Anabelę.

Ji nusivilko paltą ir aš susiraukiau pamačiusi, kad ji segi senelės Šarlotės perlus ir vilki tą suknelę iš čigonės parduotuvės. Pamaniau, kad prisišauks nelaimę, tokia proga apsirengusi juodai, bet ji tiesiog švytėjo, tarsi liepsnotų viduje. Jos oda atrodė dar baltesnė nei paprastai, o akys – dar mėlynesnės. Suknelė tiko kaip nulieta, aptempė jos smėlio laikrodžio formos figūrą, tad man širdį pervėrė pavydas.

– Net kvapą gniaužia, – kažkur šalia tarė balsas, o man pasirodė, kad tuos žodžius nugvelbė man iš lūpų.

Šilkas sutvisko, apšviestas Blu Hilso visuomeninio klubo sietynų, ir visi atsisuko, Anai įėjus į marmurinį fojė pasisveikinti su svečiais. Prasiskynusi kelią prie manęs, paėmė už parankės, ir tą pačią akimirką, kai sušvito fotoaparato blykstė, pajutau, kaip ji sudrebėjo. Akimirką mačiau vien šviesos taškus.

– Kaip aš tavęs pasiilgsiu, mieloji Eve. Kartais atrodo, kad tu vienintelė bent mėgini mane suprasti, – sukuždėjo į ausį, o aš užuodžiau pakalnučių kvepalus, kuriais ji visada kvėpindavosi.

– Ir aš tavęs pasiilgsiu, Anabele, – suėmiau jos rankas ir suspaudžiau; įtikinėjau save, kad viskas gerai, nors jaučiau pilve, kad tai netiesa. – Bus labai tylu, kai ištekėsi už Deiviso ir paliksi namus, bet juk būsi netoli.

Ji keistai pažiūrėjo į mane, bet nieko nepasakė, tik stipriai suspaudė rankas. Tuomet pajudėjo toliau, bučiavo svečių skruostus, plepėjo, šypsojosi fotografui, kol suskambo varpelis, kad vakarienė patiekta.

Prisimenu, pagalvojau, kad tas vakaras galėjo būti tobulas kaip paveikslėlis. Ničnieko netrūko: buvo daugybė draugų ir giminių, daugelis atvykę iš toli, Ana atrodė tokia nuostabi, kokios dar nebuvau mačiusi, Deivisas gražus tarsi kino žvaigždė, tik mane persekiojo pražūties nuojauta, kuri pasitvirtino, kai Ana atsistojo pasakyti tostą savo būsimajam vyrui.

Nuo jos veido išraiškos iškart pašokau kėdėje, o pilve suurzgė ką tik suvalgytas tortas, pabarstytas kokoso drožlėmis, net anksčiau, nei ji pasisuko į sužadėtinį ir visai paprastai tarė:

– Visų atsiprašau, ypač tavęs, Deivisai, bet negaliu tekėti už tavęs. Tu man visai patinki, bet nemyliu tavęs, mano tėvelis tave myli daug labiau nei aš, o miestelyje visi žino, kad Kristina Mudi jau seniai dėl tavęs kraustosi iš proto. Turėtum būti su ja, o ne su manimi.

Salėje visi garsiai aiktelėjo, o aš užsidengiau burną ranka, išsigandusi, kad išvemsiu viską, ką suvalgiau. Kokią velniavą ji čia daro?

Ana šaltakraujiškai padėjo savo šampano taurę ir liūdnai nusišypsojo.

– Nenoriu apsimetinėti, kad esu tokia, kokia nesu. Kai ištekėsiu (jei ištekėsiu), tai tekėsiu tik dėl meilės ir nieko daugiau.

Ji lėtai atsisuko į stalą, prie kurio sėdėjo mūsų tėvai su Deiviso šeima.

– Atleiskite, mama, – ji linktelėjo, – ir tėveli.

– Anabele, negalima taip! – Deivisas atsistojo, nuversdamas savo taurę, ir sušuko jai: – Jeigu mane paliksi, net negalvok sugrįžti!

Tėvo veidas kraupiai paraudonavo, o motina svyravo kėdėje, atrodė, kad tuoj nualps. Sėdėjau savo kėdėje priblokšta ir negalėjau nieko padaryti, tik žiūrėjau, kaip Ana ryžtingai žygiuoja lauk, sietynų šviesoje kibirkščiuodama juodąja suknele. O tada salėje sušurmuliavo balsai, sudūzgė lyg piktų širšių lizdas, o paskui mano širdis ėmė plakti taip garsiai, kad nieko nebegirdėjau.

Atvažiavau ten tėvo mašina, bet dėl sumaišties jiedu su motina išvažiavo be manęs. Tad išmaldavau, kad mane parvežtų Ardena Fišer, su kuria susipažinau tą rytą. Ji buvo motinos senelės sesuo iš Ladju Sent Luise.

Kai parvažiavau namo, iš uždarų tėvo kabineto durų ir ten skambančių pakeltų balsų supratau, kad jiedu su Ana riejasi viduje. Nepasilikau: išėjau iš namų be palto ir vaikščiojau po sodą, drebėdama sudilusio mėnulio šviesoje ir trindamasi rankas, jausdama blogumą pilve, tarsi atėjo pasaulio pabaiga.

Kai nuo šalčio ėmiau kalenti dantimis, galiausiai grįžau namo, bijodama, kad jie teberėkaus, bet visur buvo tylu. Motinos pusseserės, apnakvydintos svečių kambariuose, man tyliai pasakė, kad tėvai nuėjo miegoti, o Ana pabėgo „dievažin kur, ir jos pačios labui tikiuosi, kad nesirodys, kol tavo tėvas nenusiramins“.

Nuėjau gulti bijodama, kad skausmas krūtinėje neleis užmigti, bet vos užsitraukus antklodę iki smakro, mane užplūdo nuovargis. Netrukus mane apgaubė šilta užmarštis ir išvaikė drebulius.

Kažkada gerokai vėliau į mano kambarį atėjo Ana, kuždėdama pašaukė mane vardu ir pasakė, kad nori paaiškinti, kodėl taip pasielgusi; bet aš negalėjau susitaikyti su skausmu motinos veide ir su tėvo pykčiu dėl Anos „neatleistinos išdavystės“, tad neatmerkiau akių ir apsimečiau, kad miegu.

– Atleisk, Eve, – ji priklaupė šalia lovos, ir iš sujudėjusio čiužinio supratau, kad pasilenkė prie manęs, – bet neturėjau iš ko rinktis. Net neįsivaizduoji, ką pamačiau.

Norėjau ją apšaukti, pasakyti, kad jai visai nerūpi, kaip jaučiasi kiti; kokia neatsakinga savanaudė! Bet užuot užsipuolusi, nutylėjau. Įrodžiau, kad esu stojiška Morgan iki kaulų smegenų.

– Lik sveika, – sukuždėjo ji ir išėjo pirštų galiukais.

Gailėjausi tuomet nieko nepasakiusi. Gailėjausi, kad neatsimerkiau į ją pasižiūrėti, net jei paskui būčiau apšaukusi, net jei būčiau patylėjusi ir palaikiusi ją už rankos. Bet nepadariau nei to, nei to.

Tuomet ją mačiau paskutinį kartą iki susituokdama su Džonatanu ir apsigyvendama mūsų bendruose namuose. Tai dar nebuvo nei suknelės, nei mano sesers istorijos pabaiga.