Читать книгу Maža juoda suknelė - Susan McBride - Страница 4

Kai Tonė išsuko iš greitkelio į kaimo kelią, vingiuojantį link Blu Hilso Misūrio valstijoje, jau buvo dešimta valanda. Plonas baltumos sluoksnis dengė medžius, namus, tvartus ir tvoras. Net tamsoje viskas atrodė magiška, tarsi ji būtų patekusi į sniego pasaulį stiklo rutulyje. Bet žiemos nakties grožis jos nedžiugino. Visa įsitempusi ji pasuko tiesiai į ligoninę ir įbėgusi vidun prie informacijos stalo paklausė apie savo motiną.

– Aš Antonija, Evelinos Ašton dukra, – paaiškino, neatgaudama kvapo. – Skambinote man į mobilųjį maždaug prieš valandą, kai tebebuvau Sent Luise, ir aš spaudžiau lyg velnių vejama, kol atlėkiau pas jus. Kaip čia atsitiko, kad nelaimė įvyko anksti ryte, o man paskambinote tik prieš valandą?

Griežtas žvilgsnis sušvelnėjo.

– Suprantu, kad jūs priblokšta, ponia, – tarė slaugytoja mėlynu chalatu ir smulkiai supintomis kasytėmis, – ir atsiprašau, kad paskambinome taip vėlai, bet jūsų motina kontaktų sąrašą pas savo šeimos gydytoją užpildė prieš daugelį metų, o valios pareiškimo neradome. Jūsų numerį galiausiai gavome iš jos namų tvarkytojos.

Negi ji tikrai pasakė „valios pareiškimas“? Juk tai – dokumentas, kuriame būna nurodyta, ar išjungti aparatus?

Kad tave kur.

Tonei apsisuko galva ir ji griebėsi pasilaikyti stalo krašto.

– Galiu ją aplankyti? – išspaudė džiūstančiu, tarsi vata besiveliančiu liežuviu.

– Jei galite, palaukite minutėlę.

Slaugytoja pakėlė telefoną, trumpai į jį pamurmėjo, padėjo ir tarė:

– Daktaras Nevilis ką tik baigė vakarinę vizitaciją. Jis norėtų su jumis pasikalbėti, jei jūs nieko prieš.

– Taip, aišku, kad nieko prieš, – Tonė sulinksėjo galva tarsi lėlė su spyruokle.

Moteris atsistojo nuo stalo ir apėjo aplink.

– Prašau eiti paskui mane…

Tonė vos nemynė jai ant kulnų, vedama trumpu koridoriumi. Netrukus atsidūrė nedideliame kabinete, kuriame laukė neurologas.

– Panele Ašton, džiaugiuosi, kad atvažiavote.

Daktaras Nevilis atsistojo, jai įėjus, ir parodė į kėdę priešais savo stalą. Jo aštrių bruožų veidas atrodė lygus ir jaunatviškas, bet plonuose šviesiuose plaukuose, trumpai nukirptuose tarsi jūrų pėstininko, netrūko žilų sruogų, teikiančių pasitikėjimo.

– Kaip mano motina? Ji pasveiks? – išbėrė Tonė, pirštais maigydama rankinės sagtį, pusiau norėdama apsižliumbti, bet pasiryžusi laikytis santūriai, kaip tikrai elgtųsi Evė, jei viskas būtų atvirkščiai. – Kas iš tikrųjų atsitiko? Ar žinote?

Nevilis atsilošė, girgždindamas kėdę.

– Panašu, kad ponia Ašton buvo viena, kai ištiko insultas. Namų tvarkytoja ją rado tik po kelių valandų, tad čia ją atvežė prastos būklės, bet galėjo būti ir blogiau. Laimei, tuo metu vizitavau ligonius, tad kuo skubiausiai nuvežėme į operacinę. Bet kurį laiką nieko daugiau nesužinosime. Vaistais sukėlėme jai komą, kad smegenys pamiegotų žiemos miegu ir pasveiktų. Bet būkite rami, tikriname jos kranialinį spaudimą ir darome viską, ką galime, kad išlaikytume stabilią būklę. Nenorime jos prarasti ne mažiau nei jūs.

Pamiegotų žiemos miegu ir pasveiktų? Tonė suraukė kaktą, nes jai pasirodė, kad gydytojas pasakoja apie meškų elgesį žiemą, o ne motinos smegenų gydymą.

– Kaip ilgai? – paklausė ji ir pyktelėjo, savo balse išgirdusi baimės gaidelę. – Kiek užtruks, kol leisite jai atsibusti?

Jis pasitrynė pavargusias akis.

– Turbūt mažiausiai dvi ar tris dienas, bet gali būti ir savaitę.

Negi jis ką tik pasakė „savaitę“?

Tonei suspaudė krūtinę, pagalvojus apie daugybę reikalų, surašytų į kelių artimiausių dienų darbotvarkę: konsultacijas, valgių ragavimą, susitikimus, primatavimus, o dar reikės bendrauti su Gregu po neįvykusių piršlybų. Jeigu žongliruodama šiomis lėkštėmis pasiims dar vieną, tikrai kuri nors iškris iš rankų. Bet Tonė žinojo, kad šios lėkštės išmesti negalima.

– Kodėl dabar? – sukuždėjo ji, nors neketino ištarti to garsiai. Tai buvo savanaudiška mintis ir ji akimirksniu pasigailėjo ją pasakiusi.

– Kas žino? – gydytojas grakščiai gūžtelėjo pečiais, dar labiau susiglamžydamas chalatą. – Tokių dalykų juk niekas neplanuoja, – pasakė jis, tarytum ji uždavė tikrą klausimą, o ne retorinį.

Tonei nieko neatsakius, jis užpildė pauzę medicinine šneka, paprastais žodžiais paaiškindamas, kad Evei trūko smegenų kraujagyslė, į smegenis išsiliejo kraujas, ir nors panašu, kad operacija pavyko, dėl patinimo vis dar neaišku, ar padėjo. Kai ji atsibus iš komos, – jeigu atsibus, – iš pradžių negalės rišliai kalbėti, ir jis įspėjo, kad gali būti, jog ji taip ir nepasveiks iki galo, net po reabilitacijos.

Tonė keistai užsinorėjo nusikvatoti ir pareikšti, kad to negali būti. Evės Ašton nervai – plieniniai, o stuburas – iš armatūros, ir jai būdingi visi antžmogiški bruožai, kurių neturi niekas, išskyrus komiksų herojus. Ji negalėjo įsivaizduoti, kas galėtų motiną ilgam išvesti iš rikiuotės.

Gal tik išskyrus insultą ir vaistais sukeltą komą, – pagalvojo ji.

– Jeigu kalbėsiu su ja, ar ji girdės?

Daktaras Nevilis kilstelėjo antakius.

– Tikrai nepakenks.

– Na gerai, taip ir padarysiu.

Tonė atsistojo, įsitvėrusi rankinės lyg gelbėjimo liemenės.

– Jeigu galima, norėčiau aplankyti ją dabar.

– Baisiai vėlu…

– Klausykit, daktare, – juk ne veltui ji atlėkė žiemos naktį į Blu Hilsą lyg velnių vejama, – prašau, duokite man dvi minutes.

Jis atsiduso ir pakėlė pirštus, lyg rodydamas taikos ženklą.

– Turite lygiai dvi minutes, o tada spirsime jus lauk.

– Susitarėme.

Linkstančiomis kojomis Tonė atsargiai užėjo į reanimacijos skyrių ir pamatė liesą, marška uždengtą kūną lovoje, vamzdeliais ir laidais pririštą prie motiną supančių pypsinčių ir mirksinčių mašinų. Užmerkusi akis, Evė atrodė tarsi miegotų ir sap-nuotų. Tonė velniškai troško apsimesti, kad taip ir yra.

Nors buvo pasiryžusi elgtis tvirtai lyg suaugusi ir subrendusi, Tonei sugniaužė gerklę. Ji tebuvo vaikas, kurio mama serga, tad pasijuto visiškai bejėgė.

Akimirksniu ji susmuko į kėdę šalia lovos ir paėmė Evės ranką, o iš virpančių lūpų išsprūdo graudūs žodžiai:

– Oi, mama. Čia aš, Antonija. Aš čia su tavimi, gerai? Grįžau ir pažadu tavęs nepalikti.

Ji pasiliks, kiek tik reikės.