Читать книгу Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child - Страница 10

Suskambėjo telefonas. Obrė krūptelėjo, knyga įkrito į vonią.

– Po galais!

Ištraukė šlapią patižusį romaną, nežiūrėdama numetė, tada čiupo rankšluostį ir nuskuodė į miegamąjį prie telefono. Pribėgo uždususi. Keldama ragelį pažvelgė į laikrodį – vienuolika.

– Klausau.

– Neatrodo, kad būtum miegojusi.

– Lijamai.

Obrei pakirto kojas. Ji nugrimzdo į čiužinį nesirūpindama, kad sušlapins patalą.

– Ne, nemiegojau.

– Ar esi viena?

– Aš… Taip.

– Tu uždususi. Kažką sutrukdžiau?

Šelmiškos gaidelės vertė jos širdį pašėlusiai plakti. Ką jis tuo nori pasakyti?

– Skaičiau knygą.

– Ir knyga atėmė tau kvapą? Turbūt labai įdomi. Ką skaitai?

Nesulauks, kad prisipažintų, jog skaito jausmų romanus, nes juose moteris būna laiminga su vieninteliu vyru, o meilė iš pirmo žvilgsnio tęsiasi amžinai. Ne taip kaip jos motina, kuri vis įsimyli – išsiskyrusi su Obrės tėvu ji buvo ištekėjusi dar keturis kartus. Santuoka su vyru, kuris kėsinosi į Obrę, truko mažiau nei dvejus metus. Per tą laiką Obrės ir motinos santykiai negrįžtamai pašlijo.

– Nieko tokio, kas tau būtų įdomu.

– Iš kur žinai?

Obrė atsiduso.

– Skaitau jausmų romaną, Lijamai.

– Hmm… Karštą?

Nuo jo kimaus balso Obrei pašiurpo oda. Jau nekalbant apie tai, kuo jis manė ją užsiimant – kad skaitydama aistringą knygą neteko kvapo.

– Buvau vonioje. Bėgau pakelti ragelio.

Jos skruostai įraudo nuo tokio atviro prisipažinimo.

Telefono ragelyje pasigirdo tyli dejonė.

– Kovoji nesąžiningai.

Obrę suėmė juokas. Jis neturėjo supratimo, kaip neįprastai ji elgiasi nuo tada, kai jie susitiko. Tai Lijamo kaltė. Šis vyras vertė ją jaustis seksualia ir išdykusia moterimi, žadino norą nors kartą gyvenime sulaužyti taisykles ir nebesistengti įtikti tėvui.

– Ar nori grįžti prie knygos?

– Ji turės išdžiūti, kad galėčiau toliau skaityti.

– Kodėl?

Obrė susigūžė.

– Kai suskambėjo telefonas, ji iškrito man iš rankų į vonią.

– Pasakyk pavadinimą, nupirksiu naują.

– Neprivalai to daryti. Juk aš nevėkšla, ne tu.

– Mačiau, kaip šoki. Tu nesi nevėkšla, Obre… – Lijamo balsas skambėjo tyliau ir įsakmiau. Obrei pašiurpo oda. – Pasakyk knygos pavadinimą.

Obrė pasakė nenoriai.

– Nereikia pirkti naujos knygos. Juk išdžius ir viskas bus gerai. Be to, nebegaliu darbe priimti iš tavęs dovanų…

– …nes pakliūsiu į bėdą, – ištarė Lijamas tai, ką ji galvojo.

– O kaip aš užtrauksiu tau bėdą? Tik sumuštinį nusiunčiau. Tu atsiuntei pačią nuostabiausią gėlių puokštę. Visa administracija apie tai kalba. – Obrė išsiblaškiusi rankšluosčiu nusišluostė šlapius pečius.

– Atmosfera Eliotų leidybos korporacijoje… įtempta, bet pietūs, kuriuos atsiuntei, privertė mane šypsotis visą popietę. Personalas turbūt svarsto, ką esu sumanęs. Ačiū už sumuštinį.

– Prašom. Tikiuosi, likusi savaitė bus geresnė.

– Tavo, tikiuosi, taip pat. Gal galiu kuo nors padėti?

Obrė nurijo seiles. Taip. Papasakok apie visas Eliotų kompanijos problemas ir duok man leidimą pasidalyti šia informacija su tėvu.

– Susitvarkysiu.

Įsivyravo tyla. Obrė dar nenorėjo padėti ragelio, bet nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti. Kodėl šis vyras nuolat verčia ją netekti žado?

– Žinai, kur gyvenu. Gal nori išlyginti rezultatą ir pasakyti, kur tavo namai?

Obrė sugniaužė drėgną rankšluostį.

– Penktojoje aveniu, čia visai netoli. Tik už kelių kvartalų nuo tavęs.

– Taip arti?

– Taip.

– Galėtume susitikti…

– Ne, Lijamai, negalime.

Bet Obrė norėjo. Tikrai labai troško.

– Teisybė. Turėčiau palinkėti labos nakties ir padėti ragelį, bet jeigu taip padarysiu, tai gulėsiu ir galvosiu apie tave. Obre, sakyk, kaip man užmiršti aną popietę?

Obrei užspaudė gerklę.

– Nežinau. Ir man tas pats. Kaip manai, ar viskas dėl to, kad tai tabu? Noras turėti tai, ko negali?

Ji tikrai nežinojo. Paprastai susitikinėdavo su vyrais, kurie patikdavo tėvui.

– Galbūt. Tikriausiai. Nežinau… Sakei, kad ištraukiau tave iš vonios. Turbūt sušalai.

Sušalo? Ne, Obrės oda degė. Stebuklas, kad ant jos odos likę vandens lašeliai neištirpo lyg sviestas keptuvėje.

– Grįšiu, kai baigsime kalbėtis.

– O kam laukti? Ar turi mobilųjį telefoną?

Mergina prikando lūpą.

– Nori su manim kalbėti, kol maudysiuos vonioje? Ar šis skambutis žada virsti nepadoriu pokalbiu?

Gundantis Lijamo juokas tik dar labiau įkaitino Obrę.

– Norėtum?

Obrė prispaudė ranką prie krūtinės, kurioje smarkiai daužėsi širdis.

– Nežinau. Niekada nebandžiau.

– Malonu girdėti.

– O tu?

– Ne, bet turėtų būti įdomu.

Obrė gniaužė rankšluosčio kampą.

– Galbūt. Jeigu pašnekovas nebūtų bukaprotis arba trylikametis ir nekalbėtų nešvankybių.

– Labanakt, Obre. Greitai susisieksime, – baigė pokalbį Lijamas.

Obrė lėtai padėjo ragelį. Ką jis turėjo omeny sakydamas, kad greitai susisieks. Kalbėjo apie knygą? O gal paskambins? Merginai buvo gėda, kad Lijamui paskambinus ji net pašoko. Patiko klausytis jo balso. Patiko, kad jam, kaip ir jai, buvo sunku pamiršti, kaip juodu aną popietę mylėjosi.

Nesimylėjo – užsiėmė seksu. Aistringi prisiminimai – tik tiek ir teliko, nors ir norisi ko nors daugiau. Tėvas niekada neatleistų, kad permiegojo su varžovu. Kol dirba Holtų įmonėje ir gyvena šeimai priklausančiame pastate, privalo laikytis tėvo nustatytų taisyklių.

Dvidešimt devynerių, o vis dar paiso tėvelio nurodymų. Obrė pagalvojo, kad tai apgailėtinai neteisinga.

– Nevykusi diena – sumurmėjo Lijamas ir įsipylęs taurę vyno gurkštelėjo. Tada atsirėmė į virtuvės stalą ir teliūskavo burnoje sodrų vyną Pinot noir – mėgavosi vyšnių aromatu ir galiausiai lėtai nurijo. Išgėrė pusę taurės, kol pajuto raminantį, įsitempusius nervus atpalaiduojantį sunkaus raudonojo vyno poveikį.

Šią popietę jis atsakinėjo į telefono skambučius. Reklamos užsakovai domėjosi, ar Eliotų leidybos korporacija turi sunkumų, ir prašė Lijamo garantijų, kurių jis negalėjo duoti. Kas perspėjo juos dėl vidaus vaidų? Patrikas prisaikdino darbuotojus tylėti kaip žemė. Vis dėlto informacija nutekėjo. Jeigu reklamos užsakovai sunerims, gali sumažėti korporacijos pelnas. Reikės pasikalbėti su pardavimo vadybininkais ir priminti, kad apie korporacijoje vykstančias rietenas nė neprasižiotų.

Laikrodis ant mikrobangų krosnelės rodė vėlyvą laiką. Lijamas dirbo be pietų ir vakarienės. Mintis ruoši maistą neviliojo, bet eiti į miestą norėjo dar mažiau. Vis dėlto turėjo pavalgyti, nes buvo sumanęs dar kai ką atlikti, o tam reikėjo blaivaus proto. Nuo tokių minčių Lijamo pulsas pagreitėjo, pilvo raumenys susitraukė. Jo planas neprotingas. Tiesą sakant, visai kvailas.

Bet smagus.

Išraukęs iš šaldiklio puodą įkišo į mikrobangų krosnelę. Maisto tiekimo kompanija atveždavo jam iš anksto paruoštus patiekalus kaip tik tokiems vakarams, kai jausdavosi pernelyg pavargęs ką nors virti ar kepti. Ši paslauga buvo labai patogi. Būtų gerai turėti virėją, tik kad jo nė kojos bute nebūtų. Jeigu Lijamo lauktų karštas pasimatymas, virėjas paruoštų kokį gurmanišką patiekalą ir išeitų prieš pasirodant merginai. Bet šios paslaugos vyras dar nebuvo išbandęs.

Kol vakarienė šilo krosnelėje, Lijamas prisėdo prie granitinio virtuvės stalo, siurbtelėjo vyno ir ėmė apžiūrinėti etiketę ant butelio. Kai pernai atrado Lurė vyno fabriko vynus, ši nedidelė įmonė Napos slėnyje, Kalifornijoje, tapo viena mėgstamiausių gamintojų. Kai tik aistros Eliotų kompanijoje nurims, pasižadėjo sau aplankyti šį vynuogyną. Tikriausiai tai galės dar negreitai.

Po valandos Lijamas, jau pavalgęs ir nurimęs, atsisėdėjo prie telefono. Širdis pašėlusiai plakė, raumenys įsitempė. Artėjant vidurnakčiui venas užliejo adrenalinas. Kai tik laikrodžio strėlytės sustojo ties dvylika, jis paskubom surinko telefono numerį.

– Klausau.

Išgirdus švelnų Obrės balsą širdis ėmė plakti dar greičiau.

– Nepadorus skambutis. Jeigu jūsų tai nedomina, padėkite ragelį.

Obrė aiktelėjo, bet ragelio nepadėjo.

– Ar tu viena? – paklausė Lijamas kuo žemesniu ir seksualesniu balsu. Tai, beje, nebuvo labai sunku, nes užgulė gerklę.

– Taip. O tu?

– Jau nebe vienas. – Kvailas atsakymas. Žinoma, jis vienas. Bet kai girdi Obrės balsą, nebesijaučia toks vienišas. Patriko varžytuvės pavertė Lijamą dažnu, bet nelaukiamu pasiuntiniu, pranešančiu blogas naujienas. Dėl to ir jautėsi vienišas. – Ką vilki?

– Šypseną.

Lijamo smegenys vos nesprogo. Jis gurkštelėjo vyno.

– Dar ką nors?

– Naktinius marškinius.

– Mėgsti paerzinti, Obre Holt. Kokios spalvos?

– Juodus.

– Prašau detaliau, – dusliai ištarė Lijamas.

Obrė dvejojo taip ilgai, jog vyras išsigando, kad žaidimas, kurio laukė nuo vakar vakaro, baigėsi.

– Jie ilgi, plonomis petnešėlėmis, nėriniuoti. Kai kur medžiaga permatoma ir…

– Palauk, – atsiduso Lijamas. Savitvarda silpnėjo ir jis vėl gurkštelėjo vyno. – Prieš galutinai aptemdydama protą, leisk pasimėgauti tuo, ką pasakei. – Jis užsimerkė ir įsivaizdavo Obrę, apsirengusią taip, kaip ji nupasakojo. Ji gili jo gelsvuose pataluose apsupta juodo permatomo audeklo ir laukia jo. Lijamą pervėrė geismas. Kūnas pulsavo ir tvinkčiojo, troškimas vis augo. Blaiviai mąstantis vyras lįstų po šaltu dušu ar perimtų vadeles į savo rankas. – Aš pasiruošęs. Kuroje vietoje medžiaga permatoma?

– Spėk.

Atsakymas jį pribloškė ir privertė nusišypsoti.

– Noriu kokios nors užuominos. Viršuje ar apačioje?

– Viršuje.

– Jei būčiau su tavimi, ar matyčiau tavo krūtis ir spenelius?

– Taip.

Lijamas panardino pirštus į plaukus ir trūkčiojamai įkvėpė.

– Tikrai kovoji nesąžiningai.

– O tu ką vilki?

– Glaudes. Šilkines. Mėlynas.

Jos staiga tapo ankštos. Nežmoniškai ankštos.

– Ne mano kelnaites?

Lijamas šyptelėjo. Atidarė naktinio stalelio stalčių, ištraukė Obrės kelnaites ir pirštais paglostė švelnų šilką.

– Ne, jos mano rankose. Kvepia kaip tu, bet tavo oda minkštesnė ir šiltesnė.

Jis išgirdo, kaip Obrė atsiduso.

– Tau visai neblogai sekasi nepadoriai kalbėti telefonu.

– Praktikuodamas galėčiau patobulėti.

– Ar mes žadame praktikuotis?

Negi vilties gaida pasigirdo Obrės balse? Ar jis turėtų tęsti šį beprotišką žaidimą, ir toliau nemiegoti naktimis, vis žadinti savyje iki skausmo geliantį troškimą?

– Norėčiau.

– Aš taip pat.

Jeigu jis nepakeis temos, praras paskutinius sveiko proto likučius ir pokalbis taps gašlus.

– Ar šiandieną sekėsi geriau?

– Darbe? – pasigirdo sunkus atodūsis. – Nelabai. Kartais pagalvoju, gal man reikėtų šį darbą mesti ir susirasti kitą, kur nereikėtų stengtis įrodyti, jog esu šio to verta. – Obrės balse buvo juntama įtampa.

– Kas nutiko?

Praėjo pora sekundžių, kol mergina atsakė:

– Tėvas pavedė man vieną darbą. Sušaukiau darbuotojų susirinkimą ir paaiškinau, ko noriu. Tik niekas manęs nesiklausė. Visi mano, kad šias pareigas užimu dėl to, kad tėvas įtaisė, o ne todėl, kad sugebu.

– Eliotų leidybos korporacijoje man nereikia dėlto nerimauti. Patrikas mus visus verčia įtemptai dirbti ir taip kopti karjeros laiptais.

– Lijamai, atleisk. Nenorėjau savo verkšlenimais sugadinti šio pokalbio.

– Neverkšleni. Man reikėjo pakeisti temą, kol nepaprašiau tavęs nusivilkti marškinius ir taip save liesti, kaip daryčiau aš, jeigu būčiau su tavimi.

Telefono ragelyje pasigirdo prislopęs balsas:

– O ar atsilygintum tuo pačiu? Liestum save taip, kaip noriu aš?

Apėmė karštas ir sunkus geismas. Lijamas nusikeikė.

– Taip. Visur, kur tik nori.

– Ką gi, kitą kartą išbandysim. – Vyras išgirdo spragtelėjimą ir pypsėjimą.

Kitą kartą. Šie žodžiai suteikė jam energijos ir pripildė džiaugsmo belaukiant rytojaus. Toks jausmas jau senokai nebuvo aplankęs.

Visą dieną darbe Obrė buvo susijaudinusi. To nepateisino einamos pardavimo srities viceprezidentės pareigos. Ji nerūpestingai atsakinėjo į nepatenkintų spaudos platintojų skambučius, susitiko su kito paskirstymo skyriaus darbuotojais. Nė vienas iš tų kasdienių erzinančių dalykų nesugadino nuotaikos ir neprivertė griebtis ypatingo atpalaiduojančio gėrimo.

Jei tik visos dienos būtų tokios smagios. Obrė pajuto nepasitenkinimą. Tikrai apmaudu, kad nesulaukdama įvertinimo darbe, turi jo laukti iš žmogaus, skambinančio jai telefonu.

Grįžusi namo Obrė ruošėsi karštam pasimatymui telefonu: išsimaudė, išsitrinko plaukus, pasidarė manikiūrą ir pedikiūrą, nustatė žadintuvą vidurnakčiui, bet įkyraus pypsėjimo neprireikė, nes nieku gyvu negalėjo užmigti. Atrodė, jau valandų valandas spokso į laikrodį.

Obrė apsivilko seksualius apatinius, kuriuos išspruko nusipirkti per pietų pertrauką. Užsirišo ant pečių kaspinėlius ir ranka persibraukė kūną dengiančius nėrinius. Susijaudinimą šiek tiek prislopino apgailestavimas, kad Lijamas nepamatys šio gundančio apdaro.

Pagaliau atėjo laikas. Širdis ėmė spurdėti, burna išdžiūvo. Iš butelio ant naktinio stalelio siurbtelėjo vandens, atsilošė į kalną pagalvių ir surinko numerį.

– Klausau.

Išgirdus Lijamo balsą Obrės oda pašiurpo.

– Nepadorus skambutis. Jeigu jūsų tai nedomina, padėkite ragelį.

Lijamas krenkštelėjo.

– Juokauji? Ar pažįsti bent vieną vyrą, kuris padėtų ragelį, kai jam paskambina graži moteris ir žada nepadorų pokalbį?

Obrė nusišypsojo. Lijamo žodžiai ištirpdė beveik visus nuogąstavimus.

– Šiandien nusipirkau kai ką ypatinga – specialiai tau. Dabar jais vilkiu.

– Ji žada mane pribaigti jau per pirmą raundą, – vos girdimu balsu sumurmėjo Lijamas ir šiek tiek garsiau ištarė: – Papasakok, kaip atrodo.

– Nėriniuoti, permatomi ir labai trumpi.

Obre, negaliu patikėti, kad tai darai.

– Papasakok daugiau, – tylesniu prikimusiu balsu tarė Lijamas.

Obrės krūtų speneliai įsitempė, kažkur pilvo apačioje ėmė raitytis geismas.

– Gilia iškirpte ir labai trumpi – kojos nuogos. Raudonos spalvos, permatomi. Ant pečių – po kaspinėlį. Su petnešėlėmis.

Lijamas sudejavo.

– Obre, tu mane žudai.

Ji jautėsi seksuali, geidžiama ir trokštama. Niekada nedrįstų taip begėdiškai elgtis akis į akį.

– Šįvakar noriu pakalbėti apie fantazijas. Sakyk, Lijamai, kur svajoji pasimylėti?

– Stadione per Mets komandos rungtynes, – nedvejodamas atsakė vyras.

Toks atsakymas išsklaidė visas Obrės fantazijas. Ji niekada nebuvo beisbolo rungtynėse, bet vis tiek neįsivaizdavo, kad Šėjos stadione būtų galima rasti nuošalų kampelį.

– Per Mets komandos rungtynes?

– O tu?

Obrė nusipurtė trikdančios minios, išsivadėjusio alaus ir riešutų kevalų vaizdo. Ar išdrįs atskleisti savo paslaptį?

– Lifte.

Išgirdo sunkų kvėpavimą.

– Galima suorganizuoti.

– Žinau. Galvoju apie tavo asmeninį liftą naktį, kai… – Ne, šito ji neprisipažins, – …kai negaliu užmigti.

– Obre, atsirišk kaspinėlius.

Ji taip ir padarė. Nėriniai nuslydo žemyn, kiek užsikabino už išsišovusių spenelių ir nuslinko prie liemens.

– Jeigu būčiau su tavimi, bučiuočiau ir erzinčiau tave tol, kol pradėtum maldauti, kad liaučiausi, – gergždžiančiu balsu, nuo kurio jai svaigo galva, ištarė Lijamas.

Obrė ėmė virpėti.

– Kodėl manai, kad kada nors paprašyčiau liautis?

– Obre, – maldaujamai sudejavo jis.

Jos širdis plakė greitai lyg kolibrio sparnai, mergina neramiai muistėsi, trokšdama jo prisilietimo.

– Lijamai, ką šią minutę veiki?

– Trokštu, kad būtum su manimi. Tai nenormalu. Turiu tave pamatyti.

– Negalima. Mano tėvas ir tavo senelis niekada mums šito neatleistų.

– Velniop juos.

Obrei suspaudė širdį. Susijaudinimo kibirkštys, įsižiebusios ruošiantis šiam vakarui, geso. Norėjo tikėti, kad juodu su Lijamu gali turėti bendrą ateitį, tačiau net jeigu jis ir nežiūrėtų į jos tėvą kaip į priešą, iš apmaudžios savo motinos patirties Obrė žinojo, kad meilė iš pirmo žvilgsnio tėra iliuzija. Tarp jos su Lijamu yra kažkas labai stipraus, apimančio visas mintis ir gniaužiančio kvapą, bet viskas praeis.

– Lijamai, tai, kas tarp mūsų vyksta – laikina. O mudviejų šeimos nėra laikinas dalykas.

Ir padėjo ragelį.

Turėjo kuo greičiau tai užbaigti. Jeigu Lijamas paskambins rytoj, ji neatsilieps.

– Turiu tavo knygas ir laikau jas kaip įkaites.

Išgirdusi Lijamo balsą Obrė vos neišmetė telefono ragelio. Greitai žvilgtelėjo pro praviras biuro duris ir atsiduso pamačiusi, kad jos asistentės kėdė tuščia. Laikrodukas rodė beveik šešias. Linda turbūt jau išėjo namo.

– Nereikėjo skambinti man į darbą.

– Skambinu iš taksofono. Mano tapatybės susekti neįmanoma. Be to, skambinu ne per Holtų kompanijos operatorę, o naudojuosi automatiniu sujungimu. Išpirka už knygas – vakarienė.

Nusistatymas jį ignoruoti sklaidėsi kaip dūmas. Pasiūlymas buvo labai viliojantis, bet kaltės jausmas dar stipresnis. Ant Obrės stalo gulėjo preliminari ataskaita iš reklamos departamento apie Holtų kompaniją, kurią Obrė turėjo perskaityti ir persiųs savo tėvui. Neskaičiusi ji įgrūdo ją į stalčių. Toje ataskaitoje galėjo būti tik tarp reklamos darbuotojų sklandantys gandai. Obrė nenaudojo jokių neleistinų priemonių informacijai gauti.

Vis tiek jautėsi kalta.

Obre,atsisakyk.

– Negalime rizikuoti ir susitikti viešumoje.

– Pas mane. Aš ruošiu vakarienę.

Kur dingo žodelis „ne“?

– Kažką sakei apie knygas?

– Taip. Turiu viską, ką kada nors yra parašiusi rašytoja, kurios pavardę minėjai. Taip pat jos paskutinę knygą kietu viršeliu su autorės autografu. Bet tau šios knygos kainuos. Obre, turiu tave pamatyti.

Blaivus protas kovėsi su aistra.

– O tu dar kaltinai mane, kad kovoju nesąžiningai.

– Kausiuosi iki pergalės. Pažadu, jeigu priimsi pasiūlymą, laimėsime abu. Lauksiu tavęs lifte septintą. Karlosas, durininkas, duos tau raktą.

Pasigirdo pypsėjimas.

Liftas. Ar ji gerai išgirdo? Obrė niekaip negalėjo atgauti kvapo. Padėjo ragelį, prispaudė prie krūtinės ranką ir bandė nusiraminti, bet nepavyko. Susijaudinusi ji virpėjo kaip lapelis.

Ar užteks drąsos priimti Lijamo pasiūlymą? Buvo tik vienas būdas išsiaiškinti.

Lijamas atsišliejo į veidrodinę lifto sieną ir gurkštelėjo šampano. Po septynių penkios. Ar Obrė pasirodys? O gal jis pernelyg ją spaudė ir peržengė ribą?

Išvis nereikėjo spausti. Reikėjo pasitraukti iš žaidimo. Bet nepajėgė. Obrė Holt užvaldė jo mintis. Kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo jos užmiršti.

Obrei vis nepasirodant, sulig kiekviena minute jo širdis plakė vis lėčiau ir sunkiau. Per pirmąjį susitikimą Lijamas sužinojo, kad ji – tikslumo ir sąmoningumo įsikūnijimas. Nevėluotų, jei žadėtų šį vakarą ateiti. Jį apėmė nusivylimas. Turėtų paimti viename lifto kampe stovintį kibirėlį su ledukais, kitame gulinčią raudonų rožių puokštę ir nunešti viską į butą. Jis nupirko tuziną rožių. Ne todėl, kad tokia tradicija. Prieš dvylika dienų jie susitiko ir pirmą kartą mylėjosi.

Romantiškas mulkis. Nesimylėjote. Tai tebuvo seksas. Sunkiai įsivaizduojamas, protą atimantis seksas.

Liftas sujudėjo. Širdis ėmė pašėlusiai plakti. Atsidarė durys – vestibiulyje stovėjo Obrė. Jos plačiai atmerktose akyse buvo matyti įtampa, balti dantys susmigę į ryškiai raudonai dažytą lūpą. Rankinę laikė prisispaudusi prie liemens. Lijamas negalėjo susilaikyti nešyptelėjęs. Pirmiausia – iš palengvėjimo. Ir dar dėl to, kad ji taip gundančiai apsirengusi.

Juoda susisiaučiama suknelė gaubė liekną liemenį, o iškirptė nėrė giliai tarp krūtų. Dėl kuklių aukštakulnių ji buvo beveik jo ūgio. Plaukai susitaršę, tarsi ką tik būtų išlipusi iš lovos.

– Užeik, pasidėk rankinę ir paspausk mano aukšto mygtuką.

Obrė dvejojo. Jos žvilgsnis klaidžiojo tarp kibirėlio su ledukais, rožių ir ją nuo galvos iki kojų nužiūrinėjančių akių. Mergina giliai atsikvėpė visa krūtine ir pakluso jam. Jos kvepalai susimaišė su sodriu rožių aromatu. Liftas nušvilpė į viršų.

Obrė sunėrė pirštus prieš save. Nuo lengvo kūno virpulio vos pastebimai šnarėjo suknelės kraštai, tai atsispindėjo daugybėje veidrodžių. Lijamas pripylė taurę šampano. Jai imant taurę jų pirštai susilietė. Jo pulsas pagreitėjo, Obrei užėmė kvapą.

– Džiaugiuosi, kad atėjai.

– Ir aš džiaugiuosi. Atleisk, kad vėluoju. Buvau namie persirengti.

Įtampa atslūgo. Jis baiminosi kitokios vėlavimo priežasties.

– Vertėjo laukti. Atrodai nepakartojamai. Beprotiškai seksualiai.

Obrė netikėtai garsiai nurijo šampaną ir nuraudo.

– Dėkoju. Tu taip pat.

– Ačiū.

Lijamas buvo išsimaudęs duše, nusiskutęs, apsirengęs laisvas šviesiai pilkas kelnes ir tamsesnio atspalvio megztinį. Tą patį būtų padaręs prieš bet kokį kitą pasimatymą. Vis dėlto šis buvo išskirtinis. Šįvakar jis jaudinosi lyg jaunuolis šokių vakarą.

Liftas sustojo Lijamo aukšte, durys atsidarė. Tačiau Lijamas nepajudėjo. Obrė sakė, kad jos svajonė – pasimylėti lifte. Šįvakar jis ketino ją įgyvendinti. Aišku, jeigu ji leis. Durys užsidarė.

Žydros akys sugavo Lijamo žvilgsnį. Supratus jo ketinimus akių lėliukės išsiplėtė, širdies ritmas pagreitėjo.

Lijamas kovojo su troškimu čiupti ją, trūktelėti už seksualios suknelės diržo, apnuoginti šilkinę odą ir paskęsti toje moteryje. Stipriai. Giliai. Dažniausiai jis būdavo subtilesnis, kantresnis, tačiau šįkart viduje virė tikra kova.

Ramiau.

– Ar gera buvo diena? – prisivertė paklausti, nors nuo troškimo turėti Obrę jo burnoje prisirinko seilių.

Mergina patraukė pečiais.

– Nebloga.

Jos negyvas balsas pasakė daugiau nei žodžiai.

– Tau nepatinka šis darbas.

Obrė spoksojo į savo taurę, pasukiojo ratu blyškų skystį ir gurkšnelį nugėrė.

– Aš išmanau savo darbą.

– Bet?..

Ji pažvelgė susirūpinusiu žvilgsniu.

– Bet mano darbas man nepatinka.

– Kodėl nemeti?

Ji vėl pasukiojo taurę. Nugėrė šampano.

– Sudėtinga atsakyti.

– Pabandyk. Rytoj sekmadienis, nė vienam nereikia į darbą. Turime visą naktį.

Merginos lūpos prasivėrė ir rausvas liežuvis išlindo jų sudrėkinti.

– Tėvas padėjo, kai man reikėjo pagalbos. Esu jam skolinga.

– Pareiga šeimai – sunkus kryžius. – Tai Lijamas gerai suprato.

– Ką darytum, jei nedirbtum Eliotų kompanijoje?

Jeigu nedirbtų Eliotų kompanijoje… Apie tai niekada negalvojo.

– Nežinau. Gal imčiausi vynininkystės.

– Vynininkystės? – Obrė nustebusi kilstelėjo antakį.

Lijamas atsirėmė į žalvarinį turėklą, skiriantį veidrodžius nuo tamsiu medžiu apkaltos apatinės lifto sienelės dalies. Nei šeimai, nei draugams nėra šito sakęs. Įdomu, kodėl taip gerai jaučiasi pasakodamas Obrei? – Vyno gamyba – pomėgis. Keletą metų mokiausi auginti vynuoges ir daryti vyną.

Obrė sveikindama pakėlė jau tuščią taurę.

– Nežinau, ko išmokai apie vynuoges ir vyndarystę, bet norėčiau pasveikinti, nes išrinkai gardų šampaną.

Atsakydamas į pagyrimą Lijamas linktelėjo.

– Įpilti dar?

Obrės lūpų kampučiai pakilo.

– Gal vėliau.

Lijamo pulsas šoktelėjo. Jis troško mylėtis su Obre. Labai troško. Bet būtų laimingas, jeigu ji nuspręstų tik palaikyti jam draugiją. Paėmė iš jos taurę ir pastatė ją šalia savosios ant grindų, tada atsitiesė. Iš Obrės akių sklindantis geismas jį pribloškė, užspaudė kvapą. Lijamas nebegalėjo blaiviai mąstyti. Pakėlė ranką ir priglaudė prie glotnaus jos skruosto. Obrė palinko į jo glėbį ir akių vokai virpėdami užsimerkė. Pasitenkinimo šypsena išlenkė merginos lūpas.

– Galvojau apie tai nuo praėjusios nakties, – prisipažino Lijamas ir pabučiavo ją į lūpas, skęsdamas drėgname jų švelnume ir mėgaudamasis išskirtiniu jos skoniu su vos jaučiamu šampano prieskoniu.

Tada perbraukė ranka jai plaukus ir apkabino per nugarą. Kita ranka apsivijo liemenį ir prisitraukė prie savęs. Šilta ir lanksti, Obrė idealiai prisitaikė prie jo kūno. Krūtys erzino jo krūtinę, o minkšta kalvelė prigludo prie sukietėjusios varpos.

Obrė apsikabino Lijamą per liemenį ir ėmė pirštais glostyti jo nugaros raumenis. Pasuko galvą, leisdama jam įsisiurbti lūpomis giliau, ir ją uždegė troškimas. Lijamas delnais slinko jai per pečius, užčiuopė stuburą ir juosmenį. Stangrus apvalus užpakaliukas užpildė jo delnus. Atitiko idealiai.

Geismas dusino Lijamą. Jis glostė jos klubus ir šlaunis, traukdamas su savimi suknelės kraštą. Pirštais apčiuopė šilkines kojines, elastinį raištį ir lopinėlį nuogos odos. Kojinės. Jis sumurmėjo tiesiai jai į burną ir kitoje šlaunų pusėje surado nėriniuotas juosteles. Tyrinėjo toliau ir nerado nieko. Obrė nevilkėjo jokių apatinių. Gaudydamas orą Lijamas loštelėjo ir sugriežė dantimis, nes jo venomis pulsavo toks geismas, kokio dar nebuvo tekę patirti.

– Tikrai kovoji nesąžiningai.

Drėgnose Obrės lūpose pražydo šypsena, akyse įsižiebė šelmiškos ugnelės.

– Mėgstu būti pasiruošusi.

Lijamas pasislinko arčiau ir patraukė už suknelės dirželio. Šioje mažoje patalpoje medžiaga šiugždėjo nenatūraliai garsiai. Jis pakėlė rankas, apglėbė jos veidą ir vėl pabučiavo, desperatiškai bandydamas išlaikyti beišgaruojančią savitvardą. Nykščiais braukė jai per ausis, palietė tvinkčiojančią gyslelę ant kaklo ir priartėjo prie iškirptės. Pasiekęs slėnį tarp krūtų atsmaukė į šalį medžiagą. Jam beveik pakirto kojas.

Maža juoda Obrės liemenėlė tik pusiau dengė krūtis. Pro nėriniuotų kaušelių kraštą buvo matyti susiraukšlėję ratilai apie spenelius. Lijamui ištįso seilė. Širdis dunksėjo. Stigo oro, jis žiopčiojo, tarsi lifte būtų pristigę deguonies. Nykščiais suko ratus nustumdamas šalin nėrinius, tada pasilenkė ir apžiojo spenelį.

Obrė bejėgiškai suinkštė ir atsišliejo į lifto sienelę. Jos pirštai, įsipainioję vyro plaukuose, laikė jį, kol jis gnybtelėdamas, grybštelėdamas ir švelniai dantimis brūžindamas ragavo vieną, o paskui kitą krūtį.

Lijamo delnai nuslydo jos šilkine oda, nubrėžė juosmens ir klubų kontūrą, ieškodamas praskyrė tamsių garbanų raizginį ir surado drėgną vietelę. Išgirdo Obrės aiktelėjimą, jos pirštai jo plaukuose įsitempė iki skausmo. Lijamas sugriebė merginos rankas ir uždėjo ant vėsaus žalvarinio turėklo.

– Laikykis.

Akimirką jis mėgavosi seksualia Obrės išvaizda: pravira suknelė, sudrėkusios krūtys virš siauros liemenėlės, ilgos šiek tiek praskėstos kojos, apmautos šlaunis aptempusiomis nuodėmingomis kojinėmis, su aukštakulniais. Raudonis nuspalvino jos veidą ir pečius, stovėjo nuo geismo prisimerkusi.

Lijamas susmuko ant kelių, apglėbė sėdmenis ir paragavo nuodėmingos drėgmės. Smūgiavo liežuviu, šnerves užpildė jos geismo kvapas. Jis mėgavosi kiekvienu jos išleistu garsu, kiek galėjo girdėti per savo garsiai tuksinčią širdį. Obrė pasiekė viršūnę. Malonumui vilnijant jos kūnu, Lijamas ją prilaikė, paskui atsistojo, pasirausė kišenėje prezervatyvo ir drebančiomis rankomis ėmėsi savo diržo sagties.

– Leisk man, – sušnibždėjo Obrė.

Ji greitai nutraukė žemyn jo kelnes ir trumpikes. Gerai, kad ji buvo greita, nes kiekvienas pirštų prisilietimas stūmė jį vis arčiau bedugnės krašto. Peržengti šią prarają be jos buvo jam nepriimtina. Obrė paėmė prezervatyvą ir užtraukė ant standžios varpos. Viskas, ką Lijamas galėjo, tai įtempti raumenis, sutriuškinti savo moralinius principus ir kovoti su šėlstančiu geismu.

– Noriu, kad būtum manyje, Lijamai.

Prikimęs šnabždesys vos nepakirto jo ištvermės. Niekada gyvenime nebuvo toks laimingas, išpildydamas prašymą. Jis pakėlė Obrę ant žalvarinio turėklo, mergina kojomis apsivijo jo liemenį. Lijamas giliai paniro į slidžią ir karštą kūno ertmę. Obrė jam neleido nutolti. Užlietas pojūčių akimirką jis buvo paskendęs ir ramus, tada atsitraukė ir nėrė į ją, kol neužsiliepsnojo jo plaučiai ir nepradėjo drebėti kojos.

Obrės lūpos susirado jo burną ir pradėjo godžiai bučiuoti, kol juodu nepradėjo dusti. Mergina atlošė galvą į veidrodinę sieną ir sušuko jo vardą. Jos vidiniai raumenys susitraukė ir Lijamą užliejo svaigus malonumas.

Jis įrėmė delnus ir nulenkė galvą. Pasitenkinimas sutirštino kraują ir sulėtino jo tėkmę.

– Kvepi nepaprastai skaniai.

Obrė dantimis grybštelėjo jam ausį.

– Tu taip pat.

Ir tiesiog taip paprastai vėl atgijo geismas. Kaip jai pavyksta? Kaip Obrė Holt sugeba taip jį supurtyti ir suteikti vis didėjantį, niekada anksčiau taip stipriai nepatirtą malonumą?

Šią akimirką Lijamas į klausimą atsakyti negalėjo. Vėliau, – pasižadėjo jis sau, – vėliau jis išsiaiškins, kaip ir kodėl Obrė vis išmuša jį iš vėžių.

Bet juk pažadėjo jai vakarienę ir krepšį knygų. O duoto žodžio Lijamas laikydavosi. Visada.