Читать книгу Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child - Страница 6

Nejaugi tas vaikinas prie baro stengiasi ją suvilioti?

Negali būti.

Tokie kaip jis nerodo pernelyg daug dėmesio į ją panašioms moterims. Juodi dalykinio stiliaus bateliai, pusilgių plaukų galai užriesti į apačią, plokščia krūtinė – retai kuriam vyrui toks reginys gali sukelti testosteronų audrą. Tiesa, šis skiriasi iš kitų. Tikrai. Tačiau mergina neturėjo laiko linksmybėms ir žaidimams.

Obrė Holt žvilgtelėjo į laikroduką. Atvyko valanda anksčiau, kad priprastų prie naujos aplinkos. Iki sutartų pietų dar buvo likusi keturiasdešimt viena minutė, tad laiko buvo į valias ir ji galėjo peržvelgti klausimus. Obrės tėvas pageidavo, kad ji užduotų juos Lijamui Eliotui, Eliotų leidybos korporacijos finansinių reikalų vadovui, pagrindiniam Holtų įmonės, kuri priklauso jos tėvui ir darbdaviui, varžovui. Eliotų leidybos korporacijoje kažkas vyksta, bet niekas nežino kas.

Aišku, Obrei būtų labiau patikę susitikti įprastoje aplinkoje, bet ji norėjo, kad Lijamas Eliotas jaustųsi saugiai ir patogiai. Gal čia jis praras budrumą ir prasitars, kas vyksta korporacijoje. Obrė nemėgo pešti informacijos iš savo konkurento prisidengusi tokiu abejotinu pretekstu kaip reklaminis konfliktas, bet norėjo įrodyti tėvui esanti šio to verta, todėl privalėjo žaisti pagal jo taisykles. Kad ir kaip jai tai nepatiko, teko nusileisti ir pasistengti – taip buvo įpratusi.

Lyg užhipnotizuota Obrė vėl pažvelgė į vyrą prie baro. Šis stovėjo atsukęs nugarą, tad naudodamasi proga ji ėmė atvirai jį nužiūrinėti. Pradėjo išblizgintais batais, paskui kilo aukštyn neseniai išlygintomis pilkomis kelnėmis, pasiekė sėdmenis ir vėl aukštyn tamsiai mėlynais marškiniais, kurie neabejotinai buvo pasiūti pagal užsakymą, nes idealiai tiko. Vyras buvo trumpais tankiais šviesios spalvos plaukais. Obrė suprato, kad čia jau stilisto, o ne paprasto kirpėjo padirbėta.

Staiga jų žvilgsniai susidūrė veidrodyje už baro. Sučiupta nusikaltimo vietoje mergina išraudo, o jis puse lūpų šyptelėjo ir atsisuko. Vaje. Šiam gražuoliui tikrai nereikia ieškoti moterų bare. Jos turbūt ir taip miniomis traukia paskui jį.

Įspūdingasis blondinas pūpsančiais raumenimis pakėlė taurę tarsi sakydamas Į sveikatą.

O, Dieve! Obrei užgniaužė kvapą. Per dvidešimt devynerius savo gyvenimo metus mergina ne kartą buvo pakliuvusi į tokią padėtį, kai ją kas nors bandė suvilioti. Retkarčiais leisdavo kokiam džentelmenui nupirkti jai taurę gėrimo. Bet dar niekada netroško apsinuoginti prieš vyrą, kurį matė tik sekundę ir kurio visai nepažinojo. Šis mėlynų akių žvilgsnis ją įkaitino ir sužadino norą nusimesti visus drabužius. Čia. Tenai. Bet kur. Kuo greičiau, tuo geriau. Vyras uždegė joje norą įgyvendinti laukines fantazijas, apie kurias išdrįsdavo pasvajoti tik prisidengusi savo vienišo buto tamsa.

Gaila, bet Obrė nebuvo iš tų moterų, kurios įgyvendina savo fantazijas. Ir ypač su bare sutiktu nepažįstamuoju.

Vyras pajudėjo jos link. Lyg slalomo trasa besileidžiantis slidininkas jis ėjo lengvai laviruodamas tarp stalų, padavėjų ir klientų. Elegantiškas, ryžtingas, atletiškas. Merginos širdis daužėsi taip smarkiai, kad beveik užgožė airiško baro lankytojų klegesį. Obrė nurijo seiles.

– Ar galiu prie jūsų prisėsti?

Negali būti! Jo balsas buvo žemas, o pečiai išties platūs.

– Aš… hm, aš su kai kuo susitinku… netrukus.

Velnias.

– Su vaikinu?

– Ne.

– Tai gal galėčiau pabūti su jumis, kol ateis jūsų draugas? Čia pilna žmonių.

Tikrai? Obrė greitai nužvelgė ilgoje siauroje patalpoje esančius staliukus. Visur užimta. O prie baro buvo vietos tik stovėti. Matyt, žmonių prisirinko, kol ji susikaupusi analizavo klausimus.

Ei, Obre Holt, ar kada nors dar sutiksi tokį vyrą?!

Ji paskubomis susirinko savo popierius ir sugrūdo į portfelį.

– Prašom. Man dar liko, – ji žvilgtelėjo į laikroduką, – maždaug trisdešimt devynios minutės.

Žybtelėjo balti lygūs vyro dantys.

– Maždaug?

Obrė nuslopino nepasitenkinimą. Dar kvailiau negalėjai pasakyti, Obre?

– Taip.

Vyras per ranką permestą kostiumo švarką pakabino ant aukštos kabyklos ir klestelėjo priešais. Jo keliai susilietė su josios. Šis trumpas prisilietimas nutvilkė ją lyg žaibas ir įsielektrinusi nervų sistema sugaudė it perkrauti elektros laidai.

Jos manymu, vyras buvo maždaug šešių pėdų ūgio. Turėdamas tokį kūną ir veidą tikrai galėtų pozuoti lengvojo kultūrizmo žurnalams. Tualetinis vanduo virpino uoslę. Kedras? Sandalmedis? Obrei nepavyko nustatyti prekės ženklo, vadinasi, gamintojai nesireklamavo Holtų žurnale.

– Jūs retai čia būnate.

Tai nebuvo klausimas. Ji mielai paskęstų tose Karibų jūros mėlynumo akyse.

– Užsukau pirmą kartą. Jūs į šį barą dažnai ateinate?

Jis linktelėjo galvą.

– Čia gardžiausi airiški sumuštiniai su mėsa visame Niujorke.

– Airiški sumuštiniai su mėsa?

Šiandien tu ne pati geriausia pašnekovė, Obre?

– Kumpis, aštri pipirinė dešra, daniškas sūris Havarti, airiška duona ir vyno raudonumo mišrainės padažas – skanumėlis. O jei nebijai apsilaižyti pirštukų, gali paragauti minkštų ir sultingų Gineso šonkauliukų.

Ji taip pat buvo minkšta ir sultinga. Girdėti jį kalbant beveik prilygo ekstazei. Balsas buvo gana tylus ir šiurkštokas. Norėdama jį išgirsti mergina pasilenkė į priekį ir gležni plaukeliai ant jos odos pasišiaušė. Jokio ypatingo akcento neišgirdo, tad buvo sunku nustatyti, iš kur jis kilęs. Manhatane gyveno daugybė iš svetur atvykusių žmonių.

– Turėsiu tai omeny užsisakydama maisto.

– Taip ir padarykite, – pamerkė akį vyriškis.

Nuo to žvilgsnio iš po žvilgančių blakstienų jai norėjosi išsitraukti pudrinę ir patikrinti, ar kartais jai nevarva seilė. Tačiau mergina tik apsilaižė sausas lūpas. Ar ant jų dar liko nors kiek dažų? Be jų Obrė atrodo tarsi be lūpų.

– Jūs kažkur netoliese dirbate?

– Pakankamai toli, kad bendradarbiai nesekiotų paskui. Kai išeinu iš biuro, noriu jaustis tikrai iš jo išėjęs, jei suprantate, ką noriu pasakyti. – Jo veidą iškreipė grimasa, tačiau ji vyrui tiko. O gal, kai esi apdovanotas tokiu veidu, bet kuri išraiška atrodo gražiai.

– Visiškai jus suprantu. Kartais būna dienų, kai noriu rėkdama bėgti iš savo kontoros ir niekada nebegrįžti.

Obrė neklausė, kuo šis vyras vardu, ir pati neketino prisistatyti. Svajonių vyriškis priėjo tik todėl, kad norėjo prisėsti. Turbūt jie niekada daugiau nebepasimatys. Ši mintis visiškai prislėgė.

– Kuo užsiimate? – paklausė vyras.

Obrė dvejojo, nes kartą jau buvo nusvilusi nagus manydama, kad vyras ja domisi. Bet tada ji tebuvo įrankis, kuriuo pasinaudojus bandyta greitai gauti darbą tėvo kompanijoje.

– Esu visų galų meistrė. Užsiimu tuo, kas tuo metu reikalinga. O jūs?

– Kremtu skaičiukus.

Manhatane tai galėjo reikšti ir brokerį, dirbantį Volstryte, ir buhalterį. Vis dėlto Obrė negalėjo kaltinti jo slapukavimu, nes ir pati nebuvo visiškai atvira. Prie stalo priėjo padavėja.

– Ar jau išsirinkote?

Svajonių vyriškis pažvelgė jai į akis ir paklausė:

– Ar galiu jus pavaišinti gėrimu, kol laukiame savo susitikimų?

Darbo metu Obrė niekada negerdavo. Bet lygiai taip pat niekada nebandė išgauti informacijos iš savo varžovo. Tai prisiminusi ji pajuto burnoje kartų prieskonį, o skrandyje kažkas nemaloniai dilgtelėjo. Dar buvo likusios dvidešimt dvi minutes iki tos begėdiškos užduoties pradžios.

– Žinoma. Ačiū. Norėčiau martinio su citrina.

Vyriškis užsisakė Woodford Reserve viskio ir padavėja pasišalino. Tada jis pasilenkė į priekį ir padėjo rankas ant stalo. Obrė pažvelgė į pirštus: manikiūro pėdsakų nematyti, bet aštrių kampų taip pat nėra. Kaip ir vestuvinio žiedo. Koks būtų jausmas, jei šios rankos glostytų jos odą? Stop!

– Tai ką jūs labiau mėgstate: cukrų ar rūgštelę?

Klausimas Obrę suglumino. O gal aiškias mintis drumstė įsiaudrinę hormonai?

– Būna su cukrumi ant taurės briaunų. O ir pats gėrimas gali būti rūgštus arba saldžiarūgštis, – paaiškino vyras. – Koks jums labiau patinka?

Na jau tikrai, Obre, atsibusk.

– Toks, kokio tą minutę man trūksta. Esu lanksti.

Jo akyse žybtelėjo išdykėliškos kibirkštėlės.

– Nė kiek tuo neabejoju.

Nuo šios užuominos Obrę nutvilkė karštis.

– Turėjau omeny darbą.

– Aš taip pat, – jis sučiaupė lūpas, lyg norėdamas nuslėpti šypseną, bet akyse tebežaidė šelmiškos ugnelės.

Žinodama, kad už kelių minučių jos laukia dalykinis susitikimas ir nėra jokios galimybės nuklysti pernelyg toli, ji įsidrąsino atsakyti į jo atvirą flirtą.

– Neabejoju, kad esate nepaprastai ištvermingas. Darbe.

Vyras prisimerkė.

– Taip. Garsėju gebėjimu retkarčiais dirbti per naktį. Man svarbu geras rezultatas.

Obrei suspaudė širdį. Galėjo lažintis, kad vyriškis daugybę laiko praleidžia su moterimis. Buvo juntamas jo vyriškas pasitikėjimas. Visiškai kitoks nei tų slidžių neskoningų apsimetėlių, bandančių prie baro suvilioti moterį. Jo pasitikėjimas jaudino.

Atnešė gėrimus. Kol vyras mokėjo, Obrė nugėrė didelį gurkšnį martinio. Alkoholis užliejo tuščią skrandį su dviguba jėga.

– Tu vyturys ar naktinė pelėda? – paklausė vyras.

– Man patinka dirbti, kai kontoroje nieko nėra, taigi galiu būti ir tas, ir tas. Esu lanks… – prisiminusi, kad tai jau sakė, Obrė užsikirto.

– Lanksti. Taip, tai jau supratau. Turėsi man kada nors pademonstruoti.

Jo spindintis žvilgsnis nuslydo žemyn Obrės kaklu ir pečiais link nedidelės krūtinės, aptrauktos juoda palaidine su joje įsiūta liemenėle. Mergina retai dėvėdavo tikrą liemenėlę. Velnias. Kažkodėl užmiršo turinti plokščią krūtinę, kai jis žiūrėjo taip, tarsi norėtų, kad ji nusimestų dar ką nors, ne tik tą trumpą švarkelį, kurį nusivilko gerokai prišildytame bare. Obrės speneliai įsitempė. Išsiplėtusios vyro šnervės rodė, kad jis tai pastebėjo. Žvilgsnis sugrįžo prie merginos akių. Karštas ir jaudinantis. Toks pasikeitimas užgniaužė Obrei kvapą ir kažkur giliai pilvo apačioje pažadino aistrų verpetą. Apėmė svaigulys, tačiau tuo kaltinti gėrimo negalėjo, nes gurkštelėjo tik kartą.

Mergina prisiminė vieno siaubingo filmo sceną: įsimylėjėliai susitiko restorano tualeto kabinoje ir kaip pamišę paaugliai atsidavė vienas kitam. Tuokart Obrė netikėdama prunkštelėjo. Šiandien ši mintis atrodė ne tik įtikėtina, bet ir viliojanti. Viliojo netgi ją, moterį, pasak paskutinio jos meilužio, turinčią pernelyg daug stabdžių.

Obrė tyliai atsiduso. Niekada jos nebuvo užvaldžiusi tokia stipri trauka, todėl visai suprantama, kad ji niekada ir nepasidavė.

Ji keiktelėjo neteisingą likimą. Kodėl tai dedasi dabar, kai viskas taip beviltiška?

Obre, tavo eilė ką nors pasakyti. Būk šmaikšti. Flirtuok. Bet kai pažvelgė savo svajonių vyrui į akis, jokia mintis neatėjo į galvą. Ji buvo pernelyg suaugusi ir protinga, kad fizinis potraukis atimtų žadą. Ir vis dėlto taip nutiko. Vyras nusišypsojo ir Obrės žvilgsnis nuo jo tiesios nosies nukrypo prie ryškios lūpų linijos. Nedidelis blyškus randelis vinguriavo ant jo išraiškingo smakro.

– Patinka?

– O kodėl turėtų nepatikti? – Obrė nuraudo. Ji niekada neraudonuodavo, o štai šis vyras jau du kartus per penkias minutes privertė nurausti. Užklupo ją spoksančią į jį. Vėl.

Raukšlelės aplink vyro akis pagilėjo.

– Ar gėrimas skanus?

Obrė mielai būtų pasislėpusi po stalu. Žinoma, jeigu taip padarytų, jis neteisingai suprastų jos ketinimus ir pagalvotų, kad ji užsigeidė dar geriau jį pažintų. Ši mintis turėjo šokiruoti, bet pajuto tik dar labiau sustiprėjusį geismą.

– Ak. Taip, žinoma. Gėrimas nepaprastai skanus. Ir stiprus. – Gal visą kaltę dėl savo kvailumo galima suversti barmenui? Obrė stengėsi atgauti savitvardą, kol dar labiau neapsikvailino.

– Na, o tu kas? Vyturys ar naktinė pelėda?

Vyras atsainiai gūžtelėjo pečiais. Žiburėliai jo akyse vertė Obrę įsitempti.

– Priklauso nuo aplinkybių. Kai kuriuos dalykus geriausiai atlieku anksti ryte. O kartais puikiai sekasi visai prieš pat užmiegant.

Jeigu jos širdis pradės plakti dar stipriau, prireiks gydytojo pagalbos. Kalbėdamas apie seksą jis buvo daug kartų sąmojingesnis

Obre, pernelyg ilgai nesusitikinėjai su vyru. Kitaip jo erzinimai nebūtų kėlę noro jį užvaldyti.

– Reikalai ar pramogos?

– Atsiprašau?

– Kas tave čia atvedė?

Mergina prakeikė savo sulėtėjusį mąstymą.

– Reikalai. O tave?

– Mane irgi, – jis žvilgtelėjo į savo laikrodį. – Tiesą sakant, žmogus, su kuriuo turiu susitikti, gali pasirodyti bet kurią minutę.

Obrė norėjo pliaukštelėti sau per kaktą, bet susilaikė ir pažvelgė pro jo pečius į duris. Reikėjo stebėti įėjimą, pro kurį turėjo pasirodyti tas, su kuriuo buvo susitarusi papietauti ir pasikalbėti apie reikalus. Obrė nežinojo, kaip atrodo Lijamas Eliotas, bet ar daug vienišų vyrų gali ateiti būtent į šią vietą ir būtent pirmą valandą dienos? Gal ji nesąmoningai atsiribojo nuo savo užduoties, nes kažkodėl visai dingo noras kamantinėti savo varžovą. Bet tėvas įsakė: trūks plyš. Bet kokiomis priemonėmis.

Obrė žvilgtelėjo į laikroduką.

– Manasis taip pat.

Svajonių vyro veidas rodė, kad jis apgailestauja.

– Vienas staliukas jau laisvas. Matomai, turiu jį užimti.

Obrė nusiminė. Nenorėjo jo paleisti. Visai smagu su juo pasikalbėti. Kada pastarąjį kartą buvo linksma? Reikėtų sužinoti jo vardą ir telefono numerį. Vis dėlto šito paklausti kažkodėl neužteko drąsos. Jis buvo iš pasaulio, kuris pernelyg nutolęs nuo josios.

– Taip, ko gero, turėtum. Ačiū už gėrimą ir draugiją.

– Gal galėčiau tau paskambinti?

Taip! Taip! Taip! – mintyse sušuko Obrė ir ją užliejęs svaigus it šampanas pasitenkinimas pasklido po visą kūną. Vis dėlto ji susivaldė ir kaip galėdama ramiau atsakė:

– Būtų malonu. Netgi labai. – Tada pasirausė savo odinėje rankinėje ir surado rašiklį, bet niekaip negalėjo rasti, ant ko rašyti, turėjo tik lapą su klausimais. Vizitinės kortelės duoti nenorėjo. Turėtų praeiti nemažai laiko, kad surizikuotų pasakyti, jog yra Holtų kompanijos viceprezidentė. Širdies gilumoje Obrė tikėjosi dar pasimatyti su juo. Bet rašyti ant servetėlės atrodė kažkaip… lėkšta.

– Neturiu ant ko rašyti.

Vyras atsistojo, įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė ploną auksinį dėklą. Paėmė dvi vizitines korteles, padėjo jas ant stalo tuščiąja puse į viršų ir vieną pastūmė jai.

– Užrašyk. Duosiu tau savo mobiliojo ir namų telefono numerius.

Kol ji rašė savo vardą ir telefono numerį, jis ant kitos kortelės užrašė savąjį. Jie apsikeitė kortelėmis. Vyras ištiesė ranką ir pirštais apglėbė smulkų delną. Rankos paspaudimas buvo šiltas ir tvirtas. Obrė susijaudino. Jo akių lėliukės padidėjo, šnervės išsiplėtė ir mergina galėjo lažintis, kad jis taip pat neliko abejingas.

– Buvo nuostabu su tavimi susipažinti, – tarė jis laikydamas jos ranką ir pažiūrėjęs į vizitinę kortelę ant stalo nepatikliai įsmeigė į ją žvilgsnį. – Obrė? Obrė Holt?

Iš kur jis žino jos pavardę? Sutrikusi Obrė atvertė jo vizitinę kortelę ir perskaitė išspausdintą užrašą. Skrandis iš netikėtumo susitraukė.

– Lijamas Eliotas?

– Taip.

Keikdama savo likimą Obrė staigiai ištraukė ranką. Pagaliau sutiko protingą vyrą, su kuriuo norėtų pratęsti pažintį, bet turi jam meluoti ir netgi išgauti konfidencialią informaciją.

Taip, Obre, judu netapsite nei draugais, nei mylimaisiais.

Mergina sukaupė visas jėgas, kad iš nusivylimo nesuriktų. Pats seksualiausias vyras, kokį kada nors buvo sutikusi, jai buvo tabu.

Po velnių. Prakeikimas, – tyliai keikėsi Lijamas. Dėl sunkumų darbe ir motinos kovos su krūties vėžiu jis nebeturėjo laiko žvalgytis į moteris jau nuo sausio, o štai dabar užkibo ant priešo dukters.

Jos nepaprasto žydrumo akyse, kokių jis dar niekada nebuvo matęs, aistrą pakeitė sutrikimas:

– Anksti atėjote.

Vyras užgniaužė nusivylimą.

– Jūs taip pat, – atsakė Lijamas.

– Aš… Aš norėjau priprasti prie naujos aplinkos.

O jis norėjo išgerti po rytinės katastrofos – tarpusavyje kariaujančių šeimos narių susitikimo. Šeimyninis mūšis prasidėjo prieš devynis mėnesius, kai per naujametinę puotą senelis visiems pranešė apie artėjantį savo atsistatydinimą. Idiotiškas Patriko Elioto metodas išsirinkti sau pasekėją sukiršino jo vaikus ir vaikaičius, kurie dabar kovoja dėl aukščiausio posto Eliotų leidybos korporacijoje. Dar blogiau – Lijamas įtarė, kad senelis pasinaudojo ruošiamo plano informacija, kurią per neapsižiūrėjimą jam atskleidė. Lijamas buvo artimesnis seneliui nei bet kuris kitas šeimos narys. Kartu su Patriku jis valgė, žaidė golfą ir treniravosi korporacijos sporto salėje. Jie kalbėjosi apie viską be išimties, bet dabar Lijamas gailėjosi, kad nenulaikė liežuvio už dantų ir elgėsi su seneliu kaip su giminaičiu ir draugu, o ne kaip su darbuotoju. Vis dėlto nesitikėjo, kad žmogus, kurį myli, pasinaudos jo pasitikėjimu ir išduos šeimą.

Kaip galėjo nepastebėti, kas vyksta, ir neužkirsti tam kelio? Šeimoje jis buvo taikdarys. Lijamas matė, kaip per pastaruosius mėnesius dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės virto varžovais. O senelis neklausė Lijamo perspėjimo, kad apkalbos ir rietenos įmonę sužlugdys, o ne sustiprins, kaip tikėjosi Patrikas. Anksčiau Lijamui patiko užsiimti šeimos verslu, bet dabar dėl nuolatinių vaidų eiti į darbą tapo nepakeliama kančia.

Vyras baigė gėrimą ir apsvarstė savo galimybes. Galėjo išeiti, vis dėlto smalsumas prikaustė jį prie grindų. Kodėl Obrė Holt pakvietė jį susitikti? Gal vis dėlto reikia užsisakyti dar vieną gėrimą ir prisėsti prie jos. Per pastarąją valandą jis išgėrė jau du kokteilius – tai peržengė asmeninio etikos kodekso ribas. Jis retai gerdavo darbo metu, ir niekada daugiau kaip porą taurių, bet dėl darbe susiklosčiusios beveik karinės padėties vis dažniau pajusdavo norą atsipalaiduoti. Jei dabar užsisakytų trečią, tikriausiai pasiųstų viską po velnių – šeimą, darbą, etiką – ir pakviestų Obrę į savo apartamentus išsiaiškinti, kur šis potraukis gali nuvesti. Priimtų sprendimą, galintį sukelti daugiau bėdos, nei verta.

– Aš… Na… – Obrė akimirksniu nuo flirtuojančio tono perėjo prie dalykinio. Kibirkštys akyse užgeso, ji ryžtingai ištiesė pečius ir kilstelėjo smakrą. Kietai sučiaupė lūpas, paslėpdama jų sodrų minkštumą.

Lijamui dingtelėjo, kad Obrė tikriausiai žinojo, kas jis toks, kai nužiūrinėjo jį stovintį prie baro, ir galbūt atsiliepė į jo kvietimą, nes norėjo užslopinti budrumą ir išgauti informacijos. Tačiau prisiminus siaubą jos akyse ši mintis išgaravo.

– Prašau prisėsti, pone Eliotai, norėčiau pavaišinti jus pietumis.

– Lijamai.

Jis tyliai nusikeikė ir atsisėdo. Kai vėl užkliudė Obrės kelį, šlaunį perliejęs karštis nebesukėlė malonaus širdies plakimo. Tik nepatogumą. Nieko gero iš to nebus. Nieko. Metju Holtas – priešininkas, kuriam negalima atskleisti savo silpnybių. Jo dukrai taip pat.

– Kodėl norėjote susitikti, Obre?

Tebūnie jis prakeiktas, jei pavadins ją panele Holt, kai dar prieš porą minučių mėgavosi mintimi išrengti ir ištyrinėti kiekvieną jos aukšto liauno kūno centimetrą. Savo rankomis. Savo liežuviu.

Jis Obrę stebėjo nuo tada, kai ji įžengė į barą. Mergina buvo aukšta ir liekna kaip modelis. Ne visai tokia, kokios jam patiko. Vis dėlto jos judesiai, nusivelkant juodą švarkelį, buvo kaip geriausios striptizo šokėjos. Lengvi. Viliojantys. Jaudinantys. Lijamas nepažinojo striptizo šokėjų, bet iškart atpažino įgimtą seksualumą. Be to, ji nepastebėjo, kad visi vyrai Ernio bare sustingo su pakeltomis taurėmis, trokšdami pamatyti, kaip ji išsliuogia iš savo švarkelio.

Obrė užsikišo šviesiai rudų plaukų sruogą už ausies.

– Aš, hmm… norėjau pasikalbėti apie kai kuriuos mūsų žurnalams bendrus reklamos reikalus.

– O kas atsitiko?

Ji sujudėjo ir įsmeigė žvilgsnį į popieriaus lapą, kurį buvo išsitraukusi iš portfelio.

– Sklinda kalbos, kad norėdami nuvilioti reklamos užsakovus nuo Holtų kompanijos, Eliotams priklausantys žurnalai specialiai mažina įkainius už reklamą ir skelbia nepagrįstai didelius tiražus.

– Ką? Nesąmonė. Jei to norėtume, turėtume suklastoti tiražų ir demografinės statistikos duomenis. Prarastume ir įplaukas už reklamą, ir patikimumą. Juk tikriausiai gerai žinote, kad yra dvi nepriklausomos kompanijos, kurios seka šiuos skaičius.

Dėl senelio surengtų varžybų kiekvienas žurnalas siekė kuo didesnio pelno, tad buvo beprotybė manyti, kad kuri nors iš Elioto kompanijos gamybinių linijų atsisakytų pajamų, gautų už pardavimą. Obrės gandai buvo visiškas niekalas, tačiau galėjo pakenkti, jeigu reklamos užsakovai patikėtų, kad Eliotų leidybos korporacija dirba nesąžiningai.

– Kas jums visa tai papasakojo?

– Negaliu atskleisti savo šaltinio.

Jų žvilgsniai prasilenkė. Lijamas stebėjo, kaip ji pirštu lėtai perbraukė per aprasojusią vandens stiklinę, ir prakaitas tarytum lašiukai ant stiklinės nuriedėjo nugara. Vos prieš kelias minutes jis įsivaizdavo juos kartu. Vyras sutramdė vaizduotę ir įtariai pažvelgė į merginą. Ar ji tyčia bando jį suvilioti?

– Ar kurių nors jūsų žurnalų tiražai ir įkainiai už reklamą per pastaruosius metus labai pasikeitė? Ar Eliotų leidybos korporacijos žurnalai siūlo papildomas rinkodaros paslaugas?

– Ši informacija konfidenciali.

– Žinau, bet mes taip pat privalome išlikti konkurencingi.

– Tai, kuo užsiima Holtų kompanija – ne mano rūpestis.

– Suprantu, bet tikėjausi…

– Tikėjotės, kad išduosiu slaptą informaciją? – Burnoje Lijamas pajuto kartumą. Senelis juo jau pasinaudojo. Ar ir Obrė to siekia?

– Maniau, kad galėtume bendradarbiauti ir kartu nustatyti teisingą įkainį bendriems reklamos užsakovams – tada nė viena kompanija neprarastų pinigų.

Vienintelis dalykas, privertęs jo neišeiti, buvo alkis. Ir dilgsėjimas pakaušyje. Lijamas neignoruodavo perspėjamųjų ženklų. Kažkas Obrės gražbyliavimuose buvo ne taip, bet žinant senelio plano sąlygas ir vykstantį Eliotų leidybos korporacijos irimą buvo visai tikėtina, kad kai kurie reklamos užsakovai pajuto tarp Eliotų sklandančius nesantaikos vėjus ir sunerimo. Eliotai stengėsi konkurenciją laikyti paslaptyje, nes Patrikas fanatiškai rūpinosi geru šeimos vardu ir reputacija. Vis dėlto informacija pasklido.

Jis pasikvietė padavėją ir užsisakė įprastą sumuštinį. Obrė paprašė to paties ir jam pasirodė, kad ji tiesiog nenorėjo vargintis ir skaityti valgiaraščio. Pats airiškas sumuštinis su mėsa jai visai nerūpėjo.

– Niekuo negaliu jums padėti. Eliotų leidybos korporacija laikosi savo pozicijos reklamos užsakovų atžvilgiu.

Nepasikeitė niekas išskyrus tai, kad dabar žurnalo darbuotojai puldavo vienas kitą iššiepę dantis. Senelis pareiškė, kad žurnalo, kurio pelnas bus proporcingai didžiausias, vyriausiasis redaktorius metų pabaigoje taps direktorių valdybos pirmininku. Niekas nenorėjo pralaimėti.

Jis, finansinių reikalų vadovas, tvarkė apskaitą. Atsakomybė buvo didelė. Lijamui teko atsisakyti asmeninės nuomonės, negalvoti apie žmones ir griežtai vertinti akivaizdžius faktus. Buvo nelengva. Jis nerimavo ne tik dėl Eliotų leidybos korporacijos. Dar didesnį nerimą kėlė motina.

Kol šeima naikino pati save, Lijamas jautė, kad gyvenimas eina pro šalį. Jam trisdešimt vieneri. Tėvai tokių metų jau buvo susituokę ir augino keturis vaikus. Net Lijamo broliai ir sesuo susiprato. Genonas vedė vasarį ir kartu su žmona Erika dabar laukė pirmagimio. Jauniausias brolis Tagas susižadėjo, o sesuo Bridžita neseniai ištekėjo už Kolorado valstijos šerifo ir paliko šeimos verslą. Visa krūva pusbrolių ir pusseserių visai neseniai taip pat surado savo antrąsias puses.

Lijamas tegalėjo pasigirti romanais, darbu šeimos versle, poršė automobiliu, kurį retai vairuodavo ir už kurio stovėjimo aikštelę tekdavo suploti nemenką pinigų sumą, bei butu Park Aveniu, kuriame tik pernakvodavo. Nebuvo nieko, kas jį palaikytų taip, kaip tėvas palaikė motiną užklupus sunkumams.

Per pastaruosius devynis mėnesius jo darboholiko tėvo prioritetai pakito ir Lijamo nuomonė apie jį šiek tiek pagerėjo. Svarbiausia – šeima. Tik tada darbas. Bet taip buvo ne visada. Tik iškilus realiai grėsmei, kad Maiklas Eliotas gali prarasti žmoną, jis pakeitė požiūrį.

Padavėja atnešė sumuštinius.

Obrė pakėlė žydras akis ir Lijamui užėmė kvapą.

– Kaip laikosi jūsų motina? Laikraštyje skaičiau, kad serga.

Ji kas, mintis?

– Taisosi. Baigė chemoterapijos kursą, jau atauga plaukai.

– Jos liga turbūt labai išgąsdino jus visus.

– Taip.

Lijamas vos neprarado motinos. Bet iš bėdų ji išsikapstys tik tada, kai medikai penkerius metus jos kūne neaptiks vėžinių ląstelių. Vis dėlto optimizmas buvo jaučiamas, nes gydytojų prognozės teikė vilties.

– Jūs su motina artimi?

– Dabar labiau nei bet kada. O jūs?

Obrės žvilgsnį nuspalvino liūdesys.

– Ne. Ji paliko mano tėvą, kai buvau vienuolikos. Tėvas mėgo pasilinksminti, o ji to negalėjo pakęsti.

– Ryšių nepalaikote?

– Kurį laiką negalėjau apsispręsti, o paskui ji vėl ištekėjo.

Obrė krestelėjo galvą ir plaukai užkrito jai ant akių.

– Skanus sumuštinis. Buvote teisus dėl padažo. Tikrai gardu.

Lijamas nekreipė dėmesio į jos bandymą pakeisti temą.

– Nesutariate su naujuoju motinos vyru?

Mergina išbalo.

– Aš jam šiek tiek per daug patikau.

Sumuštinis vyro burnoje virto guma.

– Jis priekabiavo?

Obrė liovėsi valgiusi.

– Taip.

Lijamui užvirė kraujas.

– Kiek jums buvo metų?

– Šešiolika.

– Ar jūsų motina išsiskyrė su tuo niekšu?

– Ne. Klausykit, gal pašnekėkim apie ką nors kitą.

Bet Lijamas prarado apetitą. Jis norėjo paklausti, kaip motina galėjo pasilikti su tuo iškrypėliu, ar jos tėvas pritalžė jam kaulus. Bet to nepadarė.

– Žinoma.

– Girdėjau, kad Patrikas mąsto apie atsistatydinimą. Ar jau esate numatę, kas užims jo vietą?

Vyriškis padėjo sugniaužtus kumščius ant stalo:

– Obre, neketinu kalbėti apie Eliotų kompanijos reikalus.

Mergina nustojo kramčiusi.

– Taip, suprantu. Apgailestauju, kad jus sugaišinau.

Jis nesuprato, ką reiškia jos akyse atsispindinčios emocijos. Nusivylimą lengva atpažinti, bet Lijamas galėjo prisiekti, kad matė ir nevilties šešėlį. Kodėl?

– Nesugaišinote. Kol nepradėjote klausinėti apie Eliotų leidybos korporaciją, man šios minutės buvo pačios linksmiausios per visą mėnesį.

Obrė prasižiojo. Skruostus užliejo raudonis. Nespėjus jai atsakyti, suskambėjo Lijamo mobilusis telefonas ir jis nusisegė telefoną nuo diržo.

– Atleiskite. Lijamas Eliotas klauso.

– Pone Eliotai, čia Triša iš Deivenporto galerijos. Džilda Reins sutiko parduoti paveikslą, kurį jūs norėjote nupirkti savo motinai. Patarčiau jums užsukti tuojau pat. Džilda… Ji nepakartojama. Prieš nuspręsdama norėtų su jumis susipažinti.

– Netrukus ateisiu. – Jis nuleido telefono dangtelį ir davė ženklą padavėjai. – Atsiprašau, kad jus pertraukiau, bet turiu skubėti.

– Sunkumai darbe?

Jo lūpas iškreipė ironiškas šypsnys. Ar Obrė niekada nesiliaus?

– Ne. Jau ne vieną mėnesį bandau įsigyti mėgstamiausios motinos dailininkės paveikslą. Ši menininkė pagaliau sutiko aptarti paveikslo kainą. Nenoriu, kad persigalvotų. Einu su ja susitikti.

– Kokia dailininkė?

Jis paėmė piniginę.

– Džilda Reins.

Susijaudinusi ir pagyvėjusi mergina išsitiesė.

– Tikrai? Ji ir mano mėgstamiausia dailininkė. Einate su ja susitikti! Ši dailininkė – tikra atsiskyrėlė, su niekuo nesusitinka. – Obrė uždėjo delną jam ant rankos ir Lijamas suvirpėjo. – Ar galiu eiti kartu?

Jis pažvelgė į savo priešo dukterį, jos laibą blyškią rankutę. Išmintingas vyras baigtų šį žaidimą ir atsisveikintų. Tuoj pat. Regis, jis ne toks protingas, koks manė esąs. Jos žydros spindinčios akys ir lūpų išlinkimas veikė stipriau nei sąmonės prieštaravimai.

– Gali važiuoti kartu. Bet apie Eliotų leidybos korporaciją nesikalbėsime. Jei užduosi bent vieną klausimą, paprašysiu taksi sustoti ir tau teks išlipti. Ar aišku?

Jos šypsena užgniaužė jam kvapą.

– Aišku kaip dieną.